- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 2K-496/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- M. D.
- Kategorijos
- 1.1.7.2.7Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
- 1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 1.1.10.2Atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK 76 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu M. D. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, ši bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmę (BK 64 straipsnio tvarka) ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams, o vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trijų metu laikui, įpareigojant M. D. neišvykti iš gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo ilgiau kaip septynioms paroms.
Kauno apygardos teismas, tenkindamas prokuroro skundą, pakeitė šį nuosprendį: subendrino minėtą bausmę iš dalies sudedant su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinę bausmę M. D. paskyrė laisvės atėmimą trims metams bei panaikino nuosprendžio dalį, kuria jam atidėtas bausmės vykdymas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. D. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytu laiku, iš tyrimo nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti, neteisėtai įgijo 47 vnt. rožinės (rusvos) spalvos tablečių ir jų fragmentų (12,244 g), turinčių savo sudėtyje 4,446 g psichotropinės medžiagos MDMA, bei baltos spalvos miltelių (15,904 g), kurių sudėtyje buvo 0,1 g psichotropinės medžiagos amfetamino, 0,008 g psichotropinės medžiagos MDMA ir 5,032 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Šias medžiagas iki 2007 m. birželio 21 d. 19.00 val., neturėdamas tikslo parduoti, neteisėtai laikė savo namuose Kaune, T. Masiulio g. (duomenys neskelbtini)..
Nuteistasis M. D. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė jam baudžiamąjį įstatymą, nes pagal BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo paskirti atlikti bausmę atvirojoje kolonijoje, o ne pataisos namuose. Jis nuteistas už nesunkų nusikaltimą, apibūdinamas teigiamai, yra sunkus ligonis, nebuvo teistas realia laisvės atėmimo bausme, o Bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnyje nurodyta, kad atvirosiose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka asmenys, nuteisti už nesunkius nusikaltimus. Todėl mano, kad teismas šiurkščiai pažeidė įstatymą net nenurodydamas jokių motyvų, dėl kokių priežasčių jam nustatyta atlikti laisvės atėmimo bausmę ne atvirojoje kolonijoje, o pataisos namuose.
Šalies argumentai
Be to, kasaciniame skunde jis nurodo, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netaikydamas jam BK 75 straipsnio nuostatų. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad jis vienas dirbdamas išlaiko du mažamečius vaikus, nes jų motina gyvena užsienyje ir vaikais nesirūpina, tai patvirtina rašytiniai įrodymai; taip pat jis vienas rūpinasi sunkiai sergančia motina, nes tėvas jau daug metų gyvena atskirai ir jokio ryšio su juo nepalaikoma. Be to, jis pats serga liga, kuri įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių sąrašą, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje net neaptarė galimybės jam taikyti kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, tik, jo nuomone, subjektyviai išanalizavo prokuroro skundo argumentus, neįsigilino į bylos esmę, visiškai nevertino nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo kaltės formos bei rūšies, nes jis padarė nesunkų nusikaltimą dėl susiklosčiusių sunkių asmeninių aplinkybių ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Dar skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo jam taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau tokios aplinkybės teismas visiškai neaptarė ir visos kitos jo skunde nurodytos svarbios aplinkybės nebuvo tiriamos, todėl daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus.
Atsiliepimas
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą siūlo nuteistojo M. D. kasacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad kasatorius neteisus, manydamas, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo paskirti atlikti laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje. Iš bylos duomenų matyti, kad M. D. paskutiniuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra subendrintos su laisvės atėmimo bausmėmis, paskirtomis ir neatliktomis ankstesniais nuosprendžiais, o jais jis nuteistas už apysunkius nusikaltimus, todėl Bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos ir jam pagrįstai laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas jam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, nes jis teistas jau penkis kartus, paskutinius du kartus laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam jau buvo atidėtas, paskutinę nusikalstamą veiką jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl, prokuroro nuomone, jam bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Prokuroras atsiliepime nurodo ir tai, kad kasatoriaus prašymas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkto nuostatas nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes kasatorius skunde nenurodė jokių aplinkybių, kodėl, jo nuomone, jam paskirtoji bausmė prieštarauja teisingumo principui. Tai, ką jis nurodė kasaciniame skunde, kad išlaiko mažamečius vaikus, jau buvo lemiama aplinkybė atidedant jam ankstesnių nuosprendžių vykdymą, tačiau po to jis vėl padarė nusikaltimus, be to, kasatorius yra vedęs, jo santuoka nenutraukta, todėl vaikais gali pasirūpinti jų motina, taip pat, byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistojo motina yra neįgali ir jos nėra kam prižiūrėti. Taip pat prokuroras teigia, kad iš byloje esančių medicininių išrašų negalima daryti išvados, jog kasatorius serga nepagydoma liga ir jam būtų sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo
M. D. skunde nepagrįstai teigia, kad jam turi būti taikoma BK 50 straipsnio 3 dalis ir jis turi būti pasiųstas laisvės atėmimo bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje, nes padarė nesunkų nusikaltimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (T. 1, b. l. 180–183) matyti, kad kasatoriui šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė už nesunkų nusikaltimą (BK 259 straipsnio 1 dalį) subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžiu (T. 1, b. l. 121–124) paskirta ir neatlikta bausme už du apysunkius nusikaltimus (BK 178 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas M. D. nuosprendžio vykdymo atidėjimą, subendrino pirmosios instancijos teismo paskirtąją bausmę su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 26 d. (T. 1, b. l. 191–193) paskirta ir neatlikta bausme už apysunkį nusikaltimą (BK 253 straipsnio 1 dalis). Nuteistieji bausmę atlieka už visas jų padarytas nusikalstamas veikas, todėl, subendrinus bausmes M. D., teismas teisingai nustatė jas atlikti pataisos namuose, nes Bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atvirojoje kolonijoje laisvės atėmimo bausmę atlieka tik už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys.
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai jam panaikino nuosprendžio vykdymo atidėjimą.
Byloje nustatyta, kad M. D. teistas jau kelis kartus, paskutinius du kartus jam bausmės vykdymas buvo atidėtas ( T. 1, b. l. 121–125, 191–193), paskutinę nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas kasatoriui nuosprendžio vykdymo atidėjimą, konstatavo, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio motyvų, padarydamas išvadą, kad M. D. bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus jo nuo visuomenės ir atidėdamas bausmės vykdymą, jis neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nevertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formos ir rūšies, nesiaiškino nusikaltimo motyvų ir tikslų, kaltininko asmenybės bei jį apibūdinančių duomenų (iki nusikalstamos veikos padarymo, jos darymo metu ir po nusikaltimo padarymo). Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada reikia sutikti, nes tam neprieštarauja ir teismų praktika (kasacinės bylos Nr. 2K–532/2008, 2K–465/2008, 2K–476/2008 ir kt.).
Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Visi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad šiam konkrečiam nuteistajam, bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, 2008 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu atidėdamas bausmės vykdymą M. D., nepakankamai motyvavo BK 75 straipsnio taikymą, daugiausia akcentuodamas, kad jis nors ir ne kartą teistas, tačiau trys teistumai išnykę, du kartus jam skirtos švelniausios baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės – baudos, kurias jis yra sumokėjęs; teismas įvertino ir tai, kad kasatoriaus anksčiau padarytų nusikaltimų pobūdis ir pavojingumo visuomenei laipsnis nuo nusikaltimo, už kurį dabar teisiamas M. D., nėra analogiški, o šio nusikaltimo motyvai yra, kaip teigė pats kasatorius „ turėti daugiau fizinės jėgos ir ištvermės dirbant ir uždirbant pinigus baudoms sumokėti ir žalai atlyginti“, kad galiojančių administracinių nuobaudų neturi, be to, turi du mažamečius vaikus, kuriuos išlaiko, nes sutuoktinė dirba užsienyje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir pan.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kad BK 75 straipsnio taikymas šiuo atveju nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino M. D. asmenybę, mažai dėmesio skyrė jį apibūdinančių duomenų iki nusikaltimo, nusikaltimo darymo metu ir po jo analizei: jis daug kartų teistas, paskutiniai teistumai neišnykę, nusikaltimą padarė nuosprendžio vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas administracinėmis nuobaudomis 17 kartų (T. 1, b. l. 118–119), nors ir pasibaigęs jų galiojimo laikas, todėl, atsižvelgiant į išvardytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos leidžia daryti išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje („Teismų praktika“, Nr. 28) pažymėta ir tai, kad nepritartina tokiai teismų praktikai, kai BK 75 straipsnis taikomas neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnį ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Vertinant asmenybę ir iš esmės jos pagrindu formuojant išvadą, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų, išnykę teistumai taip pat turi reikšmę.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylos aplinkybės, kaltininko asmenybė leidžia daryti išvadą, jog M. D. nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kad yra ne tik M. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, teisingai atsižvelgė į tai, kad jis jau buvo nuteistas už dviejų automobilių vagystes ir bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, po to dar kartą nuteistas už dviejų šaunamųjų ginklų neteisėtą įgijimą ir laikymą ir vėl nuosprendžio, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, vykdymas jam buvo atidėtas. Tačiau kasatorius teismų parodyto pasitikėjimo nepateisino, reikiamų išvadų nepadarė – nepasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui, vėl padarė nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, M. D. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Toks teismo sprendimas teisingas, nes bausmės vykdymo atidėjimas, taikytas kasatoriui Kauno miesto apylinkės 2007 m. sausio 31 d. ir birželio 26 d. nuosprendžiais, nedavė teigiamų rezultatų. Esant minėtų aplinkybių visumai, daroma išvada, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o kasatoriaus nurodytos jo atsakomybę lengvinančios bei šeiminės aplinkybės tokiu atveju nėra pakankamos pakartotiniam BK 75 straipsnio taikymui. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas tinkamai įvertinus ne tik kaltininko asmenybę, bet ir veikos padarymo aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, o kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti kitokio sprendimo, nes M. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasatoriaus skunde paminėtas dar vienas argumentas, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą susiklosčius sunkioms asmeninėms aplinkybėms, niekuo nepagrįstas. Jis nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas. Tai kaip tik parodo, kad norint jas įsigyti reikia papildomų lėšų ir jos nebuvo vartojamos jo ar jo šeimos nariams gydyti, todėl laikyti, kad jis pirko psichotropines medžiagas dėl sunkios asmeninės padėties, nėra pagrindo.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Dar M. D. savo skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau tokios aplinkybės teismas visiškai neaptarė ir visos kitos jo skunde nurodytos svarbios aplinkybės nebuvo tiriamos. BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, t. y. įgyvendina BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, vienas kurių – teisingumo principo įgyvendinimas. Išimtys iš šios bendros taisyklės numatytos BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Jeigu nėra pagrindo paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms, tik tuomet gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Teismų praktikoje nustatyta, kad, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-7-45/2007). Iš šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų M. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nėra, be to, ir kasatorius kasaciniame skunde tokių aplinkybių nenurodo. Į visas kitas kasatoriaus skunde nurodytas aplinkybes teismai atsižvelgė, skirdami jam bausmę. Taigi taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra jokio pagrindo.
Dėl BK 76 straipsnio taikymo
Skunde M. D. nurodo, kad jis pats serga liga, kuri įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių sąrašą, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos.
Atvirkščiai nei teigia kasatorius, byloje nėra jokių duomenų, kad jis sirgtų liga, kuri būtų įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą.
Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas ir į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Be to, sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Iš prie kasacinio skundo pridėtų medicininių dokumentų išrašų matyti, kad jam diagnozuota potrauminė epilepsija dėl traumos, patirtos prieš dešimt metų, tačiau tokia liga neįtraukta į minėtą sąrašą, ir tai netrukdė jam daryti nusikalstamas veikas bei atlikti laisvės atėmimo bausmės.
Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, nes apskųstus teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl neturi pagrindo analizuoti kasatoriaus pateiktų medicininių duomenų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama, todėl apeliacinio teismo nutartimi nebuvo užkirstas kelias nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimo sprendimui, jeigu toks klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai).
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o jo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. D. kasacinį skundą atmesti.