Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-09-02 · Administracinė byla Nr. eI1-1823-426/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-02
Bylos Nr.
eI1-1823-426/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00003-2020-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI1-1823-426/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00003-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Ministerija) solidariai 64 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teigia, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 11 d. buvo laikomas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. apgyvendintas negyvenamosios paskirties pastatuose, kurie pagal savo esmę yra tualetai, o dalis patalpų buvo įrengta rūsiuose ir negyvenamosios paskirties pastatų cokoliniuose aukštuose. Tokiu būdu visą kalinimo laikotarpį buvo grubiai pažeidžiama pareiškėjo teisė būti kalinamam sveikatai saugioje gyvenamojoje aplinkoje.

Nurodo, kad patyrė žmogaus orumą žeminantį elgesį, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, įrengtas ne atskiroje vietoje, o toje pačioje patalpoje. Mano, kad iš dalies atskirto tualeto įrengimas toje pačioje patalpoje, kaip ir miegojimui skirti gultai, valgymui skirtas stalas galėtų būti pateisinamas tik išimtinėmis aplinkybėmis ir tik tuomet, kai asmuo kameroje laikomas vienas. Aiškina, kad naudotis sanitariniu mazgu buvo ne tik itin nepatogu fiziškai, bet toks naudojimasis žemino ir žmogiškąjį orumą, kadangi tiek kameros stebėjimo langas, tiek ir kameros durys, naudojantis tualetu, galėjo būti bet kuriuo momentu atidarytos. Pabrėžia, kad prižiūrėtojomis Vilniaus PN dirba ir moterys.

Pažymi, kad praustuvė ir tualeto reikmenų lentynėlė buvo įrengtos kameroje. Daugiavietės kameros, tualetas nuo likusios kameros erdvės atskirtas tik 1,50 metro aukščio sienele, atstumas nuo tualeto iki valgymui skirto stalo neviršija 1 metro. Atkreipia dėmesį, kad keturvietėse (ir šešiavietėse) kamerose unitazas su praustuve užimdavo pusę kameros ilgio, o tualeto reikmenų lentynėlė užimdavo kito kameros šono 1/4 dalį jos ilgio. Tokiu būdu sanitariniai mazgai keturvietėse ir šešiavietėse kamerose užima 3/8 kameros ploto.

Nurodo, kad Vilniaus PN visai nėra atskiros oro šalinimo sistemos, ventiliacijos. Atkreipia dėmesį, kad iš tualetų į apgyvendinimui skirtas kamerų dalis visą laiką sklisdavo smarvė ir drėgmė.

Pažymi, kad kamerose nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos, o kamerų lubos ir dalies sienų viršutinė dalis buvo dažyta kreidos-kalkių mišiniu, o atsakovės atstovas laisvės atėmimo vietų patalpų, įrenginių ir baldų nevalė, todėl sąlygos buvo antisanitarinės.

Aiškina, kad patalpų apšildymo radiatorių Vilniaus PN kamerose nepakako, sanitariniame mazge įrengtas vienas mažytis radiatorius kameros neapšildydavo, o privalomu elektrinių radiatorių administracija į kameras neišduodavo. Langai kamerose buvo nesandarūs, todėl žiemos metu būdavo nepakeliamai šalta, o vasaros metu – tvanku ir karšta. Taip pat nurodo, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinamas natūralus patalpos apšvietimas.

Taip pat nurodo, kad visose kamerose vietoje lovų buvo įrengti savadarbiai gultai, kurie eksploatuojami ilgiau nei 10 metų. Be to, gulėdamas ant tokių gultų rūdimis sugadino šviesius rūbus, skaudžiai užsigavo į smailius gultų kampus, susižeidė į aštrias savadarbių gultų briaunas. Aiškina, kad kamerose buvo įrengti dviaukščiai savadarbiai gultai, gretimi gultai suglausti tarpusavyje, laipinant žmones abiejuose dviaukščio gulto aukštuose (kai vienas turi lipti per kito patalynę), todėl privatumas miego metu nebuvo užtikrintas. Pažymi, kad kamerose nebuvo pakankamo skaičiaus taburečių, stalo ilgio suoliukų, spintelės arba sieninės lentynos dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelės arba lentynos maisto produktams laikyki. Nė vienoje kameroje nebuvo po lova galimos įrengti dėžės asmeniniams daiktams sudėti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, kiekvienam kalinamam asmeniui privalo būti išduodamas tualetinio popieriaus 1 rulonas mėnesiui, tačiau toks kiekis, jo manymu, yra pasityčiojimas iš žmogaus orumo. Skirtinga aprūpinimo tualetiniu popieriumi norma vyrams ir moterims turi visus diskriminavimo pagal lytį požymius. Aiškina, kad kalinamam asmeniui kas mėnesį privalo būti išduodamas muilas, tačiau aprūpinimas juo Vilniaus PN buvo atsitiktinis, nepastovus, nepakankamas. Kamerose ne visada būdavo indų plovimo priemonės, šluota, semtuvėlis šiukšlėms, šiukšlių kibiras, skuduras grindų plovimui, kibiras grindų plovimui, o valymo medžiagų sanitarinių įrengimų valymui, kamerų plovimui nebuvo išduota.

Pažymi, kad Vilniaus PN neaprūpino pareiškėjo antklodės užvalkalu, antra paklode, antru pagalvės užvalkaliuku, o jų keitimas vieną kartą per savaitę neatitinka higienos normų, kadangi visas minkštasis lovos inventorius jau po pirmo naudojimo tampa netinkamu, nes įsigeria kūno riebalais ir prakaitu, susitepa nuo lubų krentančiu tinku ir nuo grindų kylančiomis cemento dulkėmis.

Nurodo, kad asmenų sveikata atvykimo į Vilniaus PN metu netikrinama. Atvykstančių kalinių priėmimo paskirstymo skyriuje apskritai nėra ir niekuomet nebuvo nei medicinos darbuotojo, nei informacijos apie teisę ir pareigą pasinaudoti sanitarine švarykla, nei informacijos apie galimybę gauti kokią nors medicinos pagalbą. Perpildytose kamerose buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie buvo tuberkuliozės, hepatito, imunodeficito sukėlėjų nešiotojais.

Aiškina, kad Vilniaus PN vasaros metu dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir jam nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip du kart per savaitę, kaip tai numato teisės aktai. Naudojimosi dušu laiką Vilniaus PN administracija savavališkai sutrumpino iki 15 minučių, įskaitant laiką, skirtą nusirengti ir apsirengti. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami tik nustatytomis naudojimosi dušu dienomis, ne dažniau kaip kartą per savaitę. Teigia, kad nebuvo jokių galimybių nusiprausti duše po pasivaikščiojimo ar pasportavus.

Pažymi, jog buvo kalinamas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto 4 kv. m. ploto, jose veisėsi tarakonai.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos naudotis virtuve. Aiškina, kad maitinimas neatitiko jo asmeninių fiziologinių poreikių. Atsakovės atstovas nesuteikė galimybės pasirinkti valgiaraščio. Skunde nurodo, kad negavo bandelių, batono, džemo, kakavos, makaronų apkepo ir kitų produktų, kurie buvo patiekiami moterims. Mano, kad buvo diskriminuojamas. Pažymi, kad intensyviai sportuoja, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, todėl jo individualūs fiziologiniai maisto poreikiai yra didesni ir, negaudamas papildomo maisto davinio kalinimo metu, nuolat jautė alkį.

Teigia, kad nurodytos gyvenimo sąlygos Vilniaus PN prilygo kankinimui, buvo nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą, kenksmingos sveikatai, diskriminacinio pobūdžio, o dėl Kalėjimų departamento nesprendžiant klausimų, susijusių su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamu gyvenimo sąlygų ir valgiaraščio užtikrinimu, patyrė žalą.

Pareiškėjas konstatuoja, kad Lietuvos valstybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Šalies argumentai

Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovės atstovas pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 11 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigia, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus.

Nurodo, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Atkreipia dėmesį į tai, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareiga). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos valymo priemonės, kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius.

Pažymi, kad Vilniaus PN suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas – 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn. Atkreipia dėmesį, kad higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti. Pažymi, kad į Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės buvo išduodamos mėnesio pradžioje ir viduryje. Gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos. Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami švarūs, tvarkingi patalynės komplektai (užvalkalas pagalvei, paklodė, užvalkalas antklodei) ir rankšluosčiai. Informuoja, kad vadovaujantis materialinio buitinio aprūpinimo norma, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., suimtiesiems ir nuteistiesiems galėjo būti išduodamas arba užvalkalas antklodei, arba dvi paklodės. Lukiškių TI-K buvo išduodamos dvi paklodės, o nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Aprūpinimo norma vietoj dviejų paklodžių buvo išduodami užvalkalai antklodei.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai kartu su dviem pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje įrengta lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio.

Pažymi, kad visos kameros aprūpintos taburetėmis (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Kamerų remontas, tame tarpe ir sienų dažymas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, visose kamerose yra centrinio šildomo įranga. Šildymo sezono metu palaikoma optimali temperatūra. Teigdamas, kad žiema Lukiškių TI-K kamerose buvo „kankinamas šalčiu“, pareiškėjas prieštarauja pats sau, kadangi savo skunde nurodo, jog įstaigoje buvo kalinamas 32 dienas nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 13 d., t. y. tik vasarą.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, jos vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, pasak atstovo, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl kamerose esančių grotų ir metalinio tinklo pažymi, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Dėl medicininių paslaugų užtikrinimo nurodo, kad nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Pažymi, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengti / apsirengti, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, ir jie yra valomi kiekvieną dieną, naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose yra nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K dušinėse įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kuriais suimtieji ir nuteistieji naudojasi laikantis asmens higienos.

Nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti.

Atsiliepimas

Atsiliepime tvirtina, kad Lukiškių TI-K virtuvė suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintą maistą išduoda šiltą, nes laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai yra praėję medicininį patikrinimą, jie maistą dalina užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų, jiems išduotos vienkartinės pirštinės.

Nurodo, kad pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su maitinimu, materialiniu aprūpinimu, pasivaikščiojimo teise ir kt., negali būti vertinamos kaip galima diskriminacija, nes tam tikros atskirų kategorijų nuteistųjų kalinimo sąlygos yra diferencijuojamos įstatymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginį, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas, atėmus baldų užimamą plotą, laiko nepagrįstu, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teigia, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją skundais arba prašymais, susijusiais su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis, nesikreipė.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė Teisingumo ministerija paaiškina, kad nėra tinkamas valstybės atstovas bylose, kuriose žala kildinama ne iš teismo ar teisėjo veiksmų. Taip pat informuoja, kad neturi jokios, su pareiškėjo skundu susijusios medžiagos.

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 8.3 punkte įtvirtinta Kalėjimų departamento funkcija prižiūrėti ir kontroliuoti bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose (be kita ko, laisvės atėmimo vietose). Nuostatų 8.13 punkte nurodyta, kad Kalėjimų departamentas organizuoja naujų laisvės atėmimo vietų statybą ir jau veikiančių laisvės atėmimo vietų rekonstrukcijos darbus.

Aiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 buvo patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa, kurios 12 punktas nustato, kad ši programa turi būti įgyvendinta 2014–2022 metais. Pažymi, kad pareiškėjo nurodytu laikymo laisvės atėmimo vietose metu (nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 11 d.) Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos įgyvendinimas dar neturėjo būti baigtas, todėl pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai būti laikomam sąlygomis, kurių įgyvendinimui dar nėra pasibaigęs terminas, t. y. pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir neteisėtų veiksmų buvimo fakto šiuo aspektu, todėl nurodytas skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teigia, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Ministerija) solidariai priteisti 64 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 11 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis laikymo Vilniaus PN sąlygomis šiais aspektais: nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas; kameros neatitiko higienos normų reikalavimų; nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne; nebuvo pakankamai išduodama sanitarinių bei higienos reikmenų: tualetinio popieriaus, muilo, skysčio indams plauti ir kitų sanitarinių reikmenų; sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo; sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacija; dažnai duše nebūdavo šilto (karšto) vandens, dėl ko negalėjo naudotis dušu; dušo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų; nesudaryta galimybė pasinaudoti dušu papildomai; dušuose nebuvo pertvaros privatumui užtikrinti; nebuvo užtikrinta tinkama maisto energetinė vertė.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. birželio 22 d., išvyko 2018 m. liepos 3 d. į Kauno tardymo izoliatorių, atvyko į Vilniaus PN 2018 m. liepos 4 d., išvyko 2018 m. liepos 11 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN kamerose jam nebuvo užtikrintas CPT rekomendacijoje (CPT/Inf (2014) 19) garantuotas minimalus 4 kv. m plotas, kurį mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).

Atsižvelgiant į Vilniaus PN pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Vilniaus PN reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. birželio 22 d. – 2018 m. liepos 2 d.; 2018 m. liepos 4 d. – 2018 m. liepos 11 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr.: 109, 253, 111,369, 288, 121, 123, 313, plotus (atitinkamai: 34,43 kv. m, 7,45 kv. m, 7,87 kv. m, 7,68 kv. m, 7,38 kv. m, 7,42 kv. m, 7,79 kv. m.) ir kameroje (sekcijoje) buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose bei sekcijose, vienam ar laikomam kartu su kitais asmenimis visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,69 kv. m iki 7,38 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Dėl pareiškėjo motyvo, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi CPT rekomendacija (CPT/Inf (2014) 19), pagal kurią visuose pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuose būtina padidinti gyvenamojo ploto normą bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam iki 4 kv. m (neįskaitant kameroje esančių tualeto patalpų užimamo ploto ir baldų), nurodytina, jog tai yra rekomendacinio, o ne imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nurodymas. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog EŽTT savo praktikoje paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, t. y. pagal EŽTT praktiką, dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, privalu vadovautis Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,6 kv. m (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).

Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kameros neatitiko higienos normų reikalavimų: buvo drėgna, tamsu, netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, netinkama temperatūra, veisėsi tarakonai, pelėsis ir grybelis, sienų dažai atsilupę, sienos nepritaikytos jas valyti, nebuvo užtikrintas gryno oro kiekis dėl ant langų esančių grotų.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2889-575/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, dirbtinio ir natūralus apšvietimo, pelėsio, tarakonų įsiveisimo, drėgmės, dažų lupimosi nuo sienų visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 14, 15, 16, 17, 20, 35, 39 punktuose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra bei apšvietimas, veisėsi pelėsis, grybelis ir tarakonai, nuo sienų luposi dažai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė.

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad HN 134:2015 pažeidimai ginčo 2018 m. birželio 22 d. – 2018 m. liepos 2 d.; 2018 m. liepos 4 d. – 2018 m. liepos 11 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr. 109, 253, 111, 369, 288, 121, 123, 313 nustatyti nebuvo. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. sausio 10 d. patikrinimo akto matyti, kad 2018 m. sausio 10 d. atlikus patikrinimą, be kita ko, kameroje Nr. 313, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 10 d. neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimų. Šį trūkumą Vilniaus PN pašalino ir pareiškėjo buvimo minėtoje kameroje laikotarpiu kamerų sienos atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimus

Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, būklės ištyrimo, nedetalizavo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodamas apie tam tikrus kamerų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Vilniaus PN administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių reikalavimų kamerose nustatymas būtų teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad ant langų esančios grotos neužtikrino gryno oro patekimo.

Ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustatė, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, t. y. Vilniaus PN neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, be to, nebuvo pakankamai išduodama sanitarinių bei higienos reikmenų: tualetinio popieriaus, muilo, skalbimo miltelių, skysčio indams plauti ir kitų sanitarinių reikmenų.

Nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Pagal minėto straipsnio 8 punktą, materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Pagal Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas (galiojančias nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.), vyrams išduodamas patalynės komplektas: paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei (kitas komplektas išduodamas tada, kai patalynė atiduodama skalbti), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus ir 100 g muilo; 75 ml dantų pastos išduodama dviem mėnesiams; 75 ml dezodoranto arba antiperspiranto bei 400 g skalbimo miltelių išduodama trims mėnesiams. Pagal Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos 4 ir 5 punktus, higienos reikmenimis nuteistieji aprūpinami tik jiems esant nemokiems ir esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad nuteistasis yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (13 punktas).

Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymu į Vilniaus PN išduoti higienos priemones. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, remiantis išdėstytu teisiniu reguliavimu, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ginčijamu aspektu.

Nors pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui ir rankšluosčiai, tačiau byloje nėra duomenų, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas, kad jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu vykdyti Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos nuostatas ir išduoti užvalkalą užklotui bei rankšluosčius, o administracija į tai nereagavo. Todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN dažnai nebuvo šilto vandens, dėl ko jis negalėjo naudotis dušu, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu papildomai.

Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Vilniaus PN, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 30 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus PN laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo nuostatomis, kuriomis remiantis Vilniaus PN laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše.

Pareiškėjas savo teiginių dėl šilto vandens netiekimo duše nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada duše nebuvo šilto vandens, nenurodė šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens duše nebuvimo, taip pat pasinaudoti dušu papildomai), nešvaros duše ar jame nesančių priemonių. Akcentuotina, kad nesant pareiškėjo nusiskundimų Vilniaus PN administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl jie laikytini neįrodytais.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje kameroje, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema.

Ginčui aktuali HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei jame neįrengtos oro šalinimo sistemos. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu, būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Pagal naujausią ir vyraujančią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2096-415/2018).

Teismas, vadovaudamasis minėta LVAT praktika, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktus duomenis, kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, taip pat kad nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Vilniaus PN įrengė užuolaidas, uždengiančias sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kurią užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji, pareiškėjas neginčijo, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge buvo įrengta užuolaida, daro išvadą, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas.

Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta tinkama maisto energetinė vertė.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teigdamas, kad nebuvo užtikrinta maisto davinio energetinė vertė, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d.). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (galioja nuo 2018 m. sausio 1 d.), parengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Nurodytuose teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis sportuojantiems ar nesportuojantiems vyrams, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti padidinto kaloringumo maisto davinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Pažymėtina, kad subjektyvus maisto skonio suvokimas taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė