Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui V. Č. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsisakė ieškovei priteisti prašomą 9 720 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, teismas nusprendė, jog atsakovo į ieškovės butą investuota suma, kuriame gyvena ir nepilnametis šalių vaikas, žymiai viršija ieškovės prašomą išlaikymo įsiskolinimo sumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

9. Apeliacijos objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo dalies, kuria iš dalies buvo tenkintas ieškovės ieškinys dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

11. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.

12. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Savo ruožtu įrodymai, kurie nėra reikšmingi siekiant išspręsti šalių ginčą, neturi būti priimami. Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.

13. Šiuo atveju šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla – byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas mažesnis, nei ieškovės prašomas, išlaikymo dydis nepilnamečiam vaikui bei kuriuo buvo atsisakyti priteisti nepilnamečiui vaikui išlaikymo įsiskolinimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje nesprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šių aplinkybių byloje nekilęs ginčas, teisėjų kolegijos vertinimu, prašomi priimti dokumentai bei juose pateikiama informacija neturi reikšmės sprendžiamiems klausimams bei teisingam šios bylos išnagrinėjimui apeliacine tvarka, todėl juos atsisakytina priimti.

Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo esmė

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu gyveno kartu, nesudarę santuokos. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra A. Č. Šalys kartu gyveno iki 2018 m. gruodžio mėnesio. Šalims išsiskyrus, dukra liko gyventi su motina, motinai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovės pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro apie 1 300 Eur, jos vardu registruota viena transporto priemonė, ieškovei priklauso butas, kuriame gyvena su dukra. Atsakovo pajamos siekia vidutiniškai apie 800 Eur per mėnesį, nekilnojamojo turto atsakovas neturi, nuosavybės teise jam priklauso du automobiliai, atsakovas su kita moterimi augina nepilnametį vaiką bei turi solidarųjį įsiskolinimą muitinei bendrai 12 037 Eur sumai.

15. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 270 Eur nuo 2021 m. gruodžio 6 d. iki vaiko pilnametystės, priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius viso 9 720 Eur sumai. Atsakovas pateikė prieštaravimus, nurodydamas, jog su prašoma išlaikymo suma nesutinka bei nesutinka sumokėti išlaikymo įsiskolinimo, argumentuojant tuo, jog prie dukros išlaikymo prisidėjo prisidėdamas darbais bei pinigais prie ieškovei priklausančio buto įsigijimo ir šio buto remonto.

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio

16. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje. CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tėvai turi teisę nustatyti išlaikymo tvarką ir formą bendru sutarimu. Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai).

17. CK 3.192 straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaiko poreikius. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio nustatymui taikytinus kriterijus, yra pažymėjęs, kad turi būti atsižvelgiama, jog nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu, turi būti skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; ir kt.).

18. Nustatyta, kad nepilnametė A. Č., (duomenys neskelbtini), yra ieškovės L. M. ir atsakovo V. Č. dukra. Šalys santuokos nebuvo sudarę, o iš šalių pateiktų paaiškinimų nustatyta, jog šalys kartu nebegyvena nuo 2018 metų gruodžio mėnesio. Nustojus kartu gyventi, atsakovas nustojo teikti dukrai išlaikymą, tai patvirtino ir pats. Nepilnametis vaikas gyvena kartu su ieškove, ieškovei priklausančiame bute. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog priklausomai nuo mėnesio, nepilnamečio vaiko išlaikymui reikalinga suma svyruoja tarp 500 Eur – 550 Eur, todėl pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo priteisti 270 Eur išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės.

21. Minėta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-71/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21–22 punktai).

22. Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-490-619/2018).

23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2022 m. MMA neatskaičius mokesčių — 730 Eur, atskaičius mokesčius – 533,65 Eur. Pusę šios sumos sudaro 266,80 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatytas išlaikymo dydis vaikui, kurį turi teikti atsakovas (200 Eur), nesiekia pusės minimalios mėnesinės algos. Tokioje situacijoje turi būti vertintina: 1) ar vaiko poreikiai per vieną mėnesį yra mažesni nei vienas MMA; 2) ar dėl savo turtinės padėties, sveikatos problemų ar kitų objektyvių ir pateisinamų aplinkybių atsakovas negali teikti tokio dydžio išlaikymo.

24. Pasisakant dėl vaiko poreikių, ieškovė į bylą pateikė nepilnametės dukters išlaikymui reikalingų lėšų apskaičiavimo suvestinę. Ieškovė nurodė, kad vaiko poreikių patenkinimui per mėnesį reikalinga suma svyruoju tarp 500 Eur ir 550 Eur, šią sumą apskaičiuojant taip: išlaidos maistui – 150 Eur; vaiko poreikiai aprangai – 75 Eur; vaiko poreikiai lavinimuisi – apie 100 Eur; higienos priemonės – 20 Eur; poreikiai sveikatai – 30 Eur; poilsiui ir laisvalaikiui – 50 Eur; išlaidos būstui – 90 Eur; (viso 515 Eur).

25. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog ieškovės nurodytos išlaidos yra pagrįstos bei protingo dydžio. Nereikia įrodinėti, kad nepilnamečiams vaikams yra reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, vaistai, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, pramogos ir poilsis laisvalaikiu. Svarbu tai, jog nepilnamečiam vaikui išlaikyti skirtos lėšos turi būti siejamos su pagrįstais, realiais ir protingais vaiko poreikiais bei abiejų tėvų finansinėmis galimybėmis šias lėšas teikti. Be to, sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą, svarbu tai, jog turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 straipsnis). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004).

26. Nors ieškovės pateiktoje suvestinėje nurodytų išlaidų suma ir nesiekia vieno MMA, o siekia 515 Eur, tačiau išlaikymas yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį, o ne momentiniam laikotarpiui, o net ir pačioje detaliausioje vaiko poreikių lentelėje (skaičiuotėje) neįmanoma smulkiai ir tiksliai nurodyti visų išlaidų, kadangi to paprastai ir neįmanoma padaryti – išlaidos gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo, vaiko sveikatos būklės, konkrečių poreikių kaitos, taip pat gali atsirasti nenumatytų išlaidų ir pan., t. y. vieną mėnesį jos gali būti mažesnės, nei priteista, kitą – didesnės. Periodinio išlaikymo būtina suma nustatoma ir priteisiama ne individualiai kiekvienam konkrečiam mėnesiui, o ilgam laikotarpiui, turint omenyje aplinkybę, kad su vaiko amžiumi jo poreikiai po truputį auga, todėl teismas, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, nustato vidutinę mėnesio sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008). Be to, siekiant, jog vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu, todėl šios bylos kontekste atsižvelgiant į šalių vaiko amžių, jo poreikius, būtina užtikrinti jo pakankamą aprūpinimą vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, todėl sutiktina su ieškovės skaičiavimais, jog suma, reikalinga vaiko išlaikymui, gali svyruoti, priklausomai nuo mėnesio.

27. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė pateikė nepilnamečio vaiko poreikių suvestinę, laikytina, jog ji pagrindė nepilnamečio vaiko poreikius. Atsakovas neįrodinėjo ir nepaneigė šių vaiko poreikių. Nors atsakovas ir nesutinka su ieškovės prašoma išlaikymo suma, tačiau pats argumentų dėl sumos, reikalingos vaiko poreikių tenkinimui nepateikė, bylos nagrinėjimo metu neteikė konkrečių paskaičiavimų ar įrodymų, koks išlaidų dydis (išlaidos konkrečių poreikių tenkinimui) būtų pagrįstas. Todėl spręstina, kad byloje nėra duomenų, jog vaiko poreikiai yra mažesni nei 1 MMA per mėnesį.

28. Pasisakant dėl atsakovo objektyvaus negalėjimo teikti pusės MMA dydžio sumos išlaikymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo argumentai, kad jis nepajėgus teikti tokio dydžio išlaikymo, nes auginą nepilnametį vaiką, jo vidutinės pajamos per mėnesį siekia 800 Eur bei, jog turi įsiskolinimą, nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų teisinga nukrypti nuo teismų praktikoje formuojamo orientacinio vieno MMA per mėnesį kriterijaus. Visų pirma, atsakovas, susilaukdamas vaikų, kartu prisiėmė atsakomybę jais pasirūpinti tinkamai, todėl vien tai, jog atsakovas augina dar vieną nepilnametį vaiką, nelaikytinas esminiu kriterijumi, dėl ko vaikui, gyvenančiam skyriumi, turėtų būti priteistas mažesnis nei būtinasis išlaikymo dydis. Abiejų vaikų atžvilgiu atsakovas turi lygias pareigas. Byloje nepateikta duomenų, jog dėl didesnio išlaikymo priteisimo nukentėtų kito vaiko interesai, tačiau priteisus 200 Eur skyrium gyvenančiam vaikui būtų pažeisti jo interesai – ši suma nėra pakankama patenkinti net minimaliųjų (būtinųjų) vaiko interesų.

29. Antra, atsakovo mėnesinės pajamos siekia 800 Eur, akivaizdu, jog atsakovo atlyginimas yra didesnis nei MMA, todėl nesutiktina, jog gaunant tokio dydžio pajamas atsakovas nebūtų pajėgus skirti vaiko poreikiams 270 Eur per mėnesį, nes, kaip jau minėta, net ir iš asmens, kuris apskritai nedirba ar uždirba tik minimalųjį atlyginimą, vaiko išlaikymui gali būti priteisiama pusės MMA dydžio išlaikymas. Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

30. Atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas, neturi sveikatos problemų, kurios įtakotų jo darbingumo lygį. Atsakovas neteikė į bylą įrodymų, kad jis, dėl kokių nors objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, sveikatos problemų) negalėtų gauti didesnio atlygio ar gauti atitinkamas ir pakankamas pajamas, kad patenkintų nepilnamečio vaiko poreikius ir kad būtų apsaugoti nepilnamečio interesai. Be to, atsakovas verčiasi statybininko profesija, kuri laikytina paklausia ir turi visas galimybes uždirbti bent vidutinį darbo užmokestį, kuris Lietuvoje 2022 metų II ketvirtį siekė 1 116 Eur „į rankas“. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir jis neturi galimybės nepilnamečio vaiko būtiniesiems poreikiams skirti reikalingą išlaikymo sumą –270 Eur.

31. Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, laikytina, jog atsakovas nepateikė objektyvių priežasčių, kurių pagrindu reikėtų nukrypti nuo teismų praktikoje formuojamo orientacinio kriterijaus, kuris, kaip jau minėta, ir taip laikytinas užtikrinančiu tik minimalius (būtinuosius) vaiko poreikius, o tai suponuoja, jog mažesnį išlaikymo dydį galima nustatyti tik esant objektyvioms ir pagrįstoms aplinkybėms. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 200 Eur išlaikymo dydį, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos, nesivadovavo vaiko interesais, dėl ko šioje dalyje buvo priimtas neteisingas sprendimas. Atsižvelgiant į vaiko poreikius, tai, jog tėvų pareigos vaiko atžvilgiu yra lygios ir nei vienam iš tėvų, nesant objektyvių priežasčių, negalima nepagrįstai perkelti didesnės išlaikymo naštos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepilnamečiam vaikui reikalinga išlaikymo suma iš abiejų tėvų yra 1 MMA dydžio.

32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis prioritetinio vaiko teisių ir jo interesų gynimo principu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant vaiko išlaikymui po 200 Eur, keistina, nustatant, jog iš atsakovo V. Č., nepilnamečio vaiko A. Č. naudai priteisiamas išlaikymas, mokamas kas mėnesį po 270 Eur nuo ieškinio pateikimo (2021 m. gruodžio 6 d.) teismui dienos iki vaiko pilnametystės, indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

33. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta priteisti išlaikymo įsiskolinimą, yra neteisėta ir turėtų būti panaikinta.

34. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Vaiko teisė į išlaikymą atsiranda nuo jo gimimo momento. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko iš tėvų kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis, CK 3.137 straipsnis), o teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus

35. Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: (a) vaiko poreikiai, (b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, (c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, (d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, (e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai).

36. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl laikotarpio, kuriuo asmuo neteikė išlaikymo savo vaikams, t. y. dėl momento, nuo kada asmuo nevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, asmuo, prašantis priteisti išlaikymo įsiskolinimą, turi nurodyti, nuo kada kitas tėvas neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o kitas tėvas – įrodinėti, jog išlaikymas buvo teiktas, o tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam (tėvui, kuris su vaiku negyvena) tenka pareiga įrodyti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-02-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

37. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atsakovas išlaikymo vaikui neteikia nuo 2018 m. gruodžio 6 d., todėl, pagal atsakovės skaičiavimus, pirmosios instancijos teismas už 36 mėnesius turėjo priteisti 9 720 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovas iš esmės pripažino, jog laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2021 m. gruodžio 6 d. nepilnamečiam vaikui išlaikymo neteikė.

38. Kaip jau minėta, bylose dėl išlaikymo įsiskolinimo, tėvas, kuris gyvena su vaiku skyriumi, turi įrodyti, jog vykdė tėviškas pareigas ir teikė vaikui išlaikymą. Nors atsakovas ir pripažino, jog pareigos išlaikyti vaiką nevykdė, tačiau nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog prisidėjo 8 000 Eur prie ieškovei priklausančio buto pradinio įnašo, kuriame gyvena dukra, bei prie šio buto remonto darbų, baldų, buitinės technikos įsigijimo, sumos, kuriomis atsakovas prisidėjo prie ieškovės buto, turi būti užskaitytos kaip išlaikymas nepilnamečiui vaikui, kadangi vaikas gyvena minėtame bute. Į bylą atsakovas pateikė sąskaitas faktūras, kurios patvirtina, jog bute buvo atliekami remonto darbai bei perkami baldai ir dovanojimo sutartį, kuri, anot atsakovo, pagrindžia, jog už ieškovės bute atliktus remonto darbus, atsakovas savo pusbroliui perleido senelės buto dalį, kuri turėjo priklausyti jam. Byloje įrodymų, jog atsakovas, kaip teigia, padengė dalį pradinio įnašo, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, jog per 36 mėnesius atsakovas būtų prisidėjęs prie kasdienių nepilnamečio vaiko poreikių, bet tai pripažįsta ir pats atsakovas, neneigia, jog pareigų vaiko atžvilgiu nevykdė.

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, pritaria ieškovės argumentams, jog reikalavimas priteisti iš ieškovo išlaikymo įsiskolinimą yra pagrįstas. Visų pirma, svarbu tai, jog tikrasis prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektas yra vaikas, išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktą). Todėl tarp vaiko tėvų ginčai kilę dėl nekilnojamojo turto yra nesusiję su pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką ir neturi pažeisti nepilnamečio vaiko interesų. Šiuo atveju, jeigu atsakovas mano, jog nepagrįstai investavo lėšas į ieškovės butą ir dėl šio investavimo nukentėjo jo teisės, jis turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises teisminiu keliu, inicijuojant teismo procesą šiuo klausimu. Sprendimas šias sumas išskaičiuoti iš nepilnamečiam vaikui tenkančio išlaikymo, kuris yra būtinas užtikrinti jo, kaip asmenybės formavimąsi, interesus bei kasdienius poreikius, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes išlaikymui gautinos lėšos yra vaiko nuosavybė.

40. Nors vaikas ir gyvena minėtame bute, vien gyvenamosios vietos suteikimas nepanaikina kitų vaiko poreikių. Vaiko poreikius sudaro ne tik gyvenamoji vieta, bet ir maistas, drabužiai, higienos prekės, vaistai, būtini namų apyvokos daiktai ir panašiai. Nagrinėjamu atveju šalių nepilnametis vaikas gyvena ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl negalima laikyti, kad atsakovo nurodomos sumos ieškovės, o ne vaiko, buto įsigijimui ar įrengimui, sudaro vaiko išlaikymo pareigos vykdymą. Abu tėvai turi pareigą užtikrinti savo nepilnamečiam vaikui gyvenamąją vietą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovė irgi prisidėjo prie gyvenamosios vietos vaikui kūrimo, pirko baldus, buitinę techniką, mokėjo už remontus, tačiau tuo pat metu rūpinosi ir kitais vaiko būtinaisiais interesais. Išlaikymas, skirtas vaiko kasdieniams poreikiams patenkinti, yra reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o byloje nėra duomenų, jog atsakovas per ginčo 36 mėnesių laikotarpį bent kažkiek būtų prisidėjęs prie vaiko poreikių tenkinimo. Atsakovo pateikti argumentai nesuteikia pagrindo teismui spręsti, kad gyvendamas skyrium, jis teikė nepilnamečiam vaikui nepertraukiamą ir kasdienį jo poreikius atitinkantį išlaikymą.

41. Galiausiai, CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas tokiomis formomis: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Įprastoje praktikoje yra priteisiamas išlaikymas periodinėmis išmokomis, kadangi ši forma labiausiai atitinka vaiko interesus. Kitokia forma išlaikymas priteisiamas tik išimtiniais atvejais ir tik tokiu atveju, jei nustačius kitokią išlaikymo formą bus geriau patenkinti vaiko poreikiai, turtą naudojant ar realizuojant ir gautas pajamas panaudojant būtent vaiko interesams. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. gruodžio iki ieškinio pateikimo) būtų suteikęs išlaikymą nepilnametei dukrai viena iš paminėtų formų.

42. Atsakovas papildomai nurodo, jog jam negali kilti pareiga mokėti įsiskolinimą, susidariusį dėl išlaikymo nemokėjimo nepilnamečiam vaikui, dar ir dėl to, jog ieškovė pasirašė raštišką atsisakymą nuo išlaikymo.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis įtvirtina absoliučią tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Šios turtinės asmeninės prievolės jie negali atsisakyti vykdyti, sustabdyti ar perkelti jos vykdymo kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio nuostatoje, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas, išreikšta valstybės pareiga įstatymuose nustatyti pakankamus ir efektyvius vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos būdus ir priemones. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (3 straipsnis, 4 straipsnio 7 punktas), šeimos santykius reglamentuojančias CK normas, pirmiausia tėvai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, išlaikyti. Taigi, tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra imperatyvi, o atsakovo minimas susitarimas, jeigu toks ir buvo, laikytinas ydingu, prieštaraujančiu vaiko interesams, viešajai tvarkai ir imperatyviosioms teisės normoms, todėl laikomas neturinčiu teisinės reikšmės šios bylos kontekste.

44. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovo pateikti argumentai nesuteikia pagrindo teismui spręsti, kad gyvendamas skyrium, jis teikė nepilnamečiam vaikui nepertraukiamą ir kasdienį jo poreikius atitinkantį išlaikymą. Atsakovas nevykdė išlaikymo pareigos ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti iš jo išlaikymo įsiskolinimą (CK 3.192 straipsnio 2 dalis, 3.194 straipsnis, 3.200 straipsnis).

45. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas išlaikymo įsiskolinimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės prašymas priteisti išlaikymo įsiskolinimą buvo atmestas keistina, o ieškovės reikalavimas tenkintinas visiškai, priteisiant išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius – 9 720 Eur (270 Eur x 36 mėn.).

Dėl bylos baigties

46. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, spręsdamas dėl nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo dydžio bei dėl išlaikymo įsiskolinimo, todėl yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

47. Dėl kitų ieškovės argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje J. v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

48. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priimą naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

49. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovės pateiktas ieškinys buvo patenkintas iš dalies, t. y. 58 proc., tačiau apeliacinėje instancijoje sprendimą iš dalies pakeitus ir priteisus išlaikymo įsiskolinimo 9 720 Eur sumą bei padidinus iš atsakovo priteistiną išlaikymą iki 270 Eur sumos, t. y. šiuos ieškovės reikalavimus patenkinus 100 proc., ieškinys laikytinas patenkintu visiškai (reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su motina nustatymo patenkintas 100 proc. ir nebuvo apeliacinės instancijos bylos dalyku).

50. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

51. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme patenkintų ieškovės reikalavimų dydį, ieškovei iš atsakovo priteistina 1 000 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

52. Atsižvelgiant į tai, jog pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, keičiama ir bylinėjimosi išlaidų, priteistinų iš atsakovo valstybei, suma. Iš atsakovo valstybės naudai priteistinas 292 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 96 straipsnio 1 dalis). Byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 15,61 Eur, jos priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

53. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovės apeliacinį skundą patenkinus visiškai, jai iš atsakovo priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

54. Ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies pagrindu yra atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Tenkinus apeliacinį skundą, valstybei mokėtinas 238 Eur žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės L. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 270 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2021 m. gruodžio 6 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 9 720 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiam vaikui A. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Paskirti išlaikymo lėšų bei priteisto išlaikymo įsiskolinimo tvarkytoja uzufrukto teise ieškovę L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 292 Eur žyminio mokesčio ir 15,61 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 238 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.