- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-23
- Bylos Nr.
- eI3-1950-809/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04650-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Tomas Šedbaras
- Kategorijos
- 21.3.7Pareigybės panaikinimas
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracija) 2021 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 41-540/21 dėl administracijos direktoriaus 2021 sausio 4 d. įsakymo Nr. 41-1/21 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo pakeitimo“ (toliau – ir 2021 m. spalio 6 d. įsakymas); panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. 41-606/21 „Dėl L. Ž. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir 2021 m. spalio 8 d. įsakymas); grąžinti pareiškėją į tarnybą priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; priteisti 2000 Eur neturtinę žalą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodo, jog 2020 m. liepos mėnesį ji laimėjo konkursą Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjo pareigoms užimti, tačiau šiose pareigose dirbo tik vieną savaitę ir vietoje šių pareigų, pareiškėjai buvo mandagiai pasiūlyta užimti žemesnės kategorijos Skyriaus patarėjos pareigas. Toks elgesys pareiškėją labai nustebino, tačiau ji labai norėjo dirbti Administracijoje, todėl nusprendė sutikti su Administracijos pateiktomis sąlygomis ir šios situacijos neeskaluoti.
Pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista dėl to, kad buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė. Vienintelis pareiškėjai žinomas pareiškėjos patarėjos pareigybės naikinimo pagrindas yra Administracijos Skyriaus vedėjo J. M. 2021 m. spalio 5 d. raštas, kuriuo pastarasis tarnautojas kreipėsi į Administraciją prašydamas panaikinti pareiškėjos pareigybę. Šiame rašte buvo nurodyti šie J. M. teiginiai: „prašau jūsų panaikinti licencijavimo ir leidimų skyriaus patarėjo pareigybę, kadangi pareigybė ir jai priskirtos funkcijos neprisideda prie skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui“. Tačiau šie J. M. teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir aplinkybėmis. Pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumas nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais ir aplinkybėmis, tokie duomenys nėra atskleisti skundžiamuosiuose administraciniuose sprendimuose ir nėra žinomi pareiškėjai. Be to, nurodomi teiginiai, kad ,,pareigybė ir jai priskirtos funkcijos neprisideda prie skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui“ neatitinka tikrovės, yra melagingi bei šmeižiantys ir menkinantys pareiškėją.
Pareiškėjos turimais duomenimis, pareiškėjos pareigybei priskirtos veiklos sritys buvo ir yra reikalingos darbo funkcijos Administracijoje, kadangi pagal pareiškėjos pareigybei priskirtas veiklos sritis buvo vykdomi darbai, pareiškėja gaudavo iš Skyriaus vedėjo konkrečias metines užduotis, kurios buvo priskiriamos pareiškėjos funkcijų apimtyje.
Nurodo, jog pareiškėjos pagrindinės 2021 metams užduotys tiesioginio vadovo pavedimu buvo šios: 1) Inicijuoti Vilniaus miesto naktinės ekonomikos 5 žingsnių programos įgyvendinimo projektą, vykdyti priemones pagal Naktinės ekonomikos komisijos pavedimus; 2) Organizuoti ir vykdyti konkursus prekybai iš (nuo) laikinojo įrenginio Senamiesčio seniūnijos teritorijoje, išduoti leidimus prekiauti Senamiesčio seniūnijos teritorijoje; 3) Nagrinėti prašymus, rengti raštus dėl plūduriuojančių priemonių švartavimo Neries upės krantinėje.
Pažymi, jog iš pareiškėjos de facto po truputį buvo atiminėjamos jai priskirtos funkcijos ir perduodamos žemesnės kategorijos specialistams, kurie buvo įdarbinti vėliau nei pati pareiškėja. Konkrečiai taip nutiko su pareiškėjos pareigybei priskirta leidimų išdavimo Senamiesčio seniūnijoje funkcija, kuri buvo perduoda pareiškėjos kolegai P. S. Apie tai 2021 m. kovo 21 d. vakare pareiškėjai pranešė pats P. S.. Skyriaus vedėjas J. M. ne tik kad raštu, bet ir žodžiu nepaaiškino, kodėl leidimų išdavimo funkcija buvo atimta iš pareiškėjos. Tas pats nutiko ir su kitais pareiškėjos darbais. Konkursų rengimo tvarką prekybos vietoms laimėti Senamiesčio seniūnijoje rengė pareiškėja, nes tai buvo viena iš pagrindinių pareiškėjos metinių užduočių. Pareiškėja taip pat vykdė konkursus - pirmojo konkurso vokų plėšimas įvyko 2021 m. kovo mėn. pabaigoje, ketvirtojo - birželio mėnesį. Už konkursų organizavimą pareiškėja yra gavusi piniginį priedą (premiją) ir jokių nusiskundimų iš vadovo. Tačiau ir ši pareiškėjos funkcija 2021 m. vasarą buvo perleista tam pačiam kolegai P. S. Naujienas pareiškėja sužinojo ne iš skyriaus vadovo, pareiškėjai paklausus, kodėl jos darbai atiduodami kitiems, jai buvo atsakyta, kad nesusidraugavo su poskyrio vedėja. Pažymi, jog pareiškėjos žiniomis, kolega P. S. į Skyriaus vyr. specialisto pareigas priimtas 2020 m. spalio mėn. (po to, kai pareiškėja jau buvo įsidarbinusi) skyriaus vedėjo J. M. iniciatyva dėl asmeninės draugystės, ko gero tai yra dar viena priežastis kodėl būtent jam buvo atiduodami pareiškėjos darbai.
Akcentuoja, kad Skyriaus vadovas J. M. įvairiais būdais stengėsi daryti psichologinį spaudimą pareiškėjai. Visų pirma, neoficialiai perduodant pareiškėjos funkcijas ir darbus žemesnės kategorijos specialistams. Antra, sąmoningai formuojant užduotis su itin trumpais terminais. Atlikusi Neries krantinėje švartuojamų plūduriuojančių priemonių analizę, pareiškėja pasiūlė Skyriaus vedėjui J. M. sukurti paslaugą ir pateikti informaciją besidomintiems plūduriuojančių priemonių švartavimu Neries krantinėje. Skyriaus vedėjas nebuvo nei „už“, nei „prieš“ paslaugos sukūrimą, nurodė nieko nekeisti.
Pažymi, jog pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo aktualios ir reikalingos tiek dar jai dirbant, tiek ir yra reikalingos po pareiškėjos atleidimo, kadangi funkcijos neišnyko. Iš tiesų, pareiškėjos funkcijos dar jai dirbant patarėjos pareigose, buvo po truputį atiminėjamos ir išdalinamos kitiems skyriaus vyr. specialistams – P. S. ir J. U., kurie, pareiškėjos darbo laikotarpyje naujai įsidarbino tame pačiame Skyriuje ir į žemesnės kategorijos pareigas nei pareiškėja. Galiausiai pačios pareiškėjos etatas tapo, neva, nebereikalingas po to, kai buvo priimti šie du nauji vyr. specialistai ir jiems buvo perduotos pareiškėjos vykdytos funkcijos. Akivaizdu, kad Administracijoje buvo siekiama tyčia dirbtinai sukurti aplinkybes, kurios pagrįstų tarnybos santykių nutraukimą su pačia pareiškėja.
Pažymi, kad su pareiškėja buvo siekiama pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą ar fiktyvų pareigų pakeitimą dar nuo tada, kai ji net nebuvo pradėjusi dirbti Administracijoje. Kaip buvo minėta, pareiškėja pretendavo ne į patarėjos pareigas, o dalyvavo ir laimėjo konkursą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjo pareigoms užimti. Tačiau konkurso būdu pareiškėjos laimėtas pareigas galiausiai ir ilgam laikui užėmė J. M., o pareiškėjai buvo pasiūlytos žemesnės kategorijos Skyriaus patarėjos pareigos. Pareiškėja yra pavaldi skyriaus vedėjui J. M..
Pareiškėjos pareigybė ir jai priskirtos funkcijos tapo nereikalingos, nes jos neva ,,neprisideda prie Skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui“, todėl naikintinos, nors jokių įrodymų, nusiskundimų ar duomenų, kurie galėtų pagrįsti tokius teiginius, nebuvo pateikta nei atleidžiant pareiškėją, nei tarnybinių santykių metu. Priešingai, pagal turimus duomenis, pareiškėja yra gavusi premiją prie atlyginimo, kaip paskatinimą už puikiai vykdomas darbines funkcijas.
Įsakyme nėra nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos priežastys, išskyrus patį faktą, kad valstybės tarnautojo pareigybė buvo panaikinta.
Skundžiami administraciniai sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, dėl to neturi teisinio pagrindo, todėl šie sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktui ir yra neteisėti. Administracinio sprendimo neatitikimas VAI 10 straipsnyje nustatytiems reikalavimams yra pakankamas pagrindas tokį administracinį aktą panaikinti.
Be to, nenurodyta atleidimo įsakymo apskundimo tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad būtent jos santykiai su Skyriaus vedėju J. M. ir buvo tikroji jos patarėjos pareigybės panaikinimo priežastis, o tiksliau paties Skyriaus vedėjo asmeninis santykis į pareiškėją. Pareiškėja su skyriaus vedėju, kaip ir su visais kolegomis, elgėsi išskirtinai dalykiškai, tačiau Skyriaus vedėjas J. M. visada demonstruodavo priešišką nusistatymą pareiškėjos atžvilgiu.
Pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją žeminančiu būdu. Pareiškėjos darbas darbovietėje buvo vertinamas gerai, yra gavusi skatinančių piniginių premijų, pastabų apie tai, kad ji atlieka darbą netinkamai ar nekokybiškai, nėra gavusi. Pareiškėja manė, kad tiek savo idėjomis, tiek savo indėliu ir darbu prisideda prie Licencijavimo ir leidimų skyriaus darbo efektyvumo bei tinkamai atlieka paskirtas metines užduotis, prie kurių ir visus metus darbavosi ir nėra gavusi pastabų. Tačiau pareiškėjos tiesioginis vadovas J. M. gana žeminančiu būdu 2021 m. spalio 5 d. pateikė prašymą, kuriuo iš esmės prašė panaikinti Skyriaus patarėjo pareigybę, argumentuojant tuo, kad pareigybė ir jai priskirtos funkcijos neprisideda prie Skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė kitą dieną, t. y. 2021 m. spalio 6 d. priėmė įsakymą, kuriuo panaikino patarėjo pareigybę. Po tokių naujienų, pareiškėja patyrė didelį stresą, kadangi nesuprato dėl kokių priežasčių yra nepageidaujama, jai nebuvo paaiškintos priežastys ir tai nėra padaryta iki šiol. Toks Administracijos elgesys žemina pareiškėją, kadangi viskas buvo daroma už pareiškėjos nugaros. Dėl patirto streso ir nerimo, pareiškėja pradėjo jaustis blogai, jautė silpnumą ir galvos skausmus, galiausiai nusilpus imunitetui, pareiškėjai buvo suteiktas 2021 m. spalio 19 d. – 2021 m. spalio 22 d. nedarbingumas. Tokia situacija sukėlė didelius neigiamus pareiškėjos emocinius ir fizinius išgyvenimus, padarė žalą jos dalykinei reputacijai prieš kitus kolegas. Pareiškėja neturtinės žalos dydį vertina 2000 eurų.
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė teismui rašytinius paaiškinimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Administracija pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėja savo skunde faktiškai nekvestionuoja jos pareigybės panaikinimo realumo - pareiškėja neneigia, kad jos pareigybė buvo realiai panaikinta. Pareiškėjos pareigybė iš tiesų buvo panaikinta ir negrąžinta. Atkreipia dėmesį, kad tame pačiame skyriuje jau po pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos buvo panaikinta dar viena pareigybė, kas neabejotinai patvirtina, kad šiame skyriuje darbas buvo optimizuojamas ir pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta visiškai realiai.
Atsakovės manymu, iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja neleistinai siekia, kad teismas vertintų ne pareigybės panaikinimo realumą, bet tikslingumą ir pagrįstumą.
Pareiškėja iš esmės nepasisako ir dėl tų kitų tokiam ginčui reikšmingų aplinkybių. Pavyzdžiui, pareiškėja neteigia, kad ji galėjo toliau vykdyti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, nes jos ir toliau yra atliekamos ir joms vykdyti neužtenka mažiau darbuotojų.
Pažymi, kad siekiant optimizuoti procesus, tinkamai paskirstyti darbuotojų darbo krūvį, Administracijoje yra nuolatos peržiūrimos darbuotojų funkcijos. Pareiškėjai priskirtos funkcijos, kaip skunde pripažįsta ir ji pati, dubliavosi su kitų skyriaus darbuotojų darbo funkcijomis. Be to, kai kurių pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pareiškėja iš viso nevykdė, pavyzdžiui, nebuvo teikiamos konsultacijos priskirtos srities klausimais; nevykdė bendradarbiavimo su verslo, transporto ir prekybos asociacijomis, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmais, Užimtumo tarnyba ir kitomis organizacijomis, neanalizavo jų keliamų problemų ir neteikė siūlymų Administracijai; neanalizavo prekybos ir paslaugų raidos mieste, nerengė ir neįgyvendino programų šiose srityse bei neteikė pasiūlymų; ir kt. (pastebi, kad ir savo skunde pareiškėja aptaria tik kelias jos turėtas užduotis, o ne visas savo funkcijas). Taigi, pareiškėjos pareigybės darbo krūvis buvo nedidelis, todėl buvo pasiūlyta panaikinti patarėjo pareigybę ir visą darbo krūvį išdalinti kitiems skyriaus specialistams.
Po pareiškėjos priėmimo į pareigas Licencijavimo ir leidimų skyriuje iki šios dienos buvo panaikintos dvi pareigybės. Jokia nauja pareigybė, kuria būtų kompensuojama pareiškėjos pareigybė, nebuvo įkurta - visi skyriaus darbai tęsiami esamose pareigybėse, kurių šią dieną pakanka.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja savo skunde neteigia, kad Administracija būtų nepagrįstai ir neteisėtai nepasiūliusi jai kitų pareigų. Priešingai, pati pareiškėja pripažįsta, kad jai buvo pasiūlytos kitos pareigos, kurių pareiškėja atsisakė.
Pati pareiškėja nusprendė nepasinaudoti savo teise (garantija) būti paskirta į kitas pareigas Administracijoje, todėl pareiškėja visiškai pagrįstai ir teisėtai buvo atleista iš valstybės tarnybos.
Pareiškėja byloje iš esmės neįrodinėja nei vienos reikšmingos aplinkybės, kuri turėtų būti įrodinėjama tokio pobūdžio byloje.
Pareiškėja savo teises turėtų ginti ne tiesiog ginčydama 2021 m. spalio 6 d. įsakymą, kaip neva neatitinkantį viešojo administravimo subjektų priimtiems aktams keliamų reikalavimų, bet kalbėdama apie kažkokį konkretų savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju Pareiškėja savo skunde konkrečiai nenurodė, kokios konkrečios jos, kaip valstybės tarnautojos, teisės galėjo būti pažeistos priimant 2021 m. spalio 6 d. įsakymą.
Pareiškėja šioje administracinėje byloje iš esmės net neteigia, kad kuri nors iš jos, kaip valstybės tarnautojos, garantijų, būtų buvusi pažeista. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo laiku informuota apie pareigybės panaikinimą. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai buvo siūlomos kitos laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kurių pareiškėja atsisakė. Nagrinėjamoje byloje turėtų būti konstatuojama, kad pareiškėja savo pateiktame skunde nenurodo tokio savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimo, kuris galėtų būti 2021 m. spalio 6 d. įsakymo panaikinimo pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad pati pareiškėja savo prašyme dėl termino atnaujinimo pripažino, kad 2021 m. spalio 6 d. įsakymas jai jokių teisinių pasekmių nesukėlė.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, pareiškėja nenurodė jokių konkrečių savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimo dėl 2021 m. spalio 6 d. įsakymo priėmimo, pati eilę kartų pripažino, kad pastarasis įsakymas jai jokių teisių ir pareigų nesukėlė, o be to, struktūros tvarkymas yra Administracijos, o ne pareiškėjos diskrecija, todėl, atsakovės įsitikinimu, būtina konstatuoti, kad pareiškėjos savarankiškas reikalavimas dėl 2021 m. spalio 6 d. įsakymo panaikinimo yra ne tik nepagrįstas ir neteisėtas bei negali būti tenkintinas, tačiau keltinas ir klausimas, ar toks reikalavimas apskritai gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
Administracijos nuomone, teismui sprendžiant dėl 2021 m. spalio 6 d. įsakymo teisėtumo tokiu būdu būtų paneigta Administracijos diskrecijos teisė tvarkyti savo struktūrą, o teismo kompetencija būtų viršyta - dėl Administracijos struktūros neleistinai nuspręstų nebe pati Administracija, o teismas. Administracija pažymi, kad teismas gali spręsti tik dėl 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymo.
Pažymi, jog faktiškai pareiškėja skunde aptarinėja ne 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą, o savo tiesioginio vadovo J. M. raštą Administracijai, jo pagrįstumą.
Administracija neturėjo pareigos pareiškėjai teikti kažkokius papildomus duomenis apie vykdomus struktūrinius pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, turėtomis garantijomis būti perkeltai į kitas pareigas. Šiuo atveju pareiškėja niekaip nepagrindžia, kaip tokios informacijos galimas nepateikimas pakenkė pastarosios garantijos įgyvendinimui. Pareiškėjos pozicija dėl nepakankamos informacijos pateikimo yra tik deklaratyvi ir visiškai nepagrįsta. Tokių duomenų nepateikimas niekaip nenulemia ir negali lemti tarnautojo garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimo, taigi, dėl tokių duomenų nepateikimo jokios pareiškėjos teisės ir negalėjo būti pažeistos. Atsakovė nurodo, kad pareiškėjai yra akivaizdžiai žinomos jos pareigybės panaikinimo priežastis, pati pareiškėja jas aptaria savo skunde.
Pareiškėjos pozicija apie jos tariamai nepakankamą informavimą apie Administracijoje vykdomus struktūrinius pertvarkymus, šiuo atveju pareiškėjos pareigybės panaikinimą, yra ne tik deklaratyvi ir nepagrįsta, tačiau ir teisiškai nereikšminga nagrinėjamai bylai, kadangi tvarkyti savo struktūra yra Administracijos, o ne pareiškėjos diskrecijos teisė, pareiškėjos interesai negali būti statomi aukščiau už Administracijos interesus užtikrinti viešojo administravimo funkcijų efektyvų ir tinkamą įgyvendinimą.
Pareiškėjos atleidimas yra priskirtinas vidaus, o ne viešajam administravimui. 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą pareiškėja ginčija kaip administracinį sprendimą, o ne kaip valstybės tarnybą ir konkrečias valstybės tarnautojo teises reglamentuojančias normas pažeidžiantį aktą. Pareiškėja savo skunde nenurodė jokių konkrečių tokių valstybės tarnybą ir konkrečias valstybės tarnautojo teises reglamentuojančių normų pažeidimų, tokiomis normomis skunde net nesiremia. Tai leidžia daryti aiškią išvadą, kad pareiškėja 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą kvestionuoja ne kokiu nors savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimu, bet administracinių sprendimų turinio reikalavimais, kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.
Pareiškėja neteigia, kad jai nebuvo pasiūlytos kokios nors pareigos, kurias ji būtų galėjusi užimti (pati pareiškėja pripažino, kad tokių pasiūlytų pareigų atsisakė), pareiškėja neteigia, kad jai buvo pavėluotai pranešta apie pareigybės panaikinimą. Pareiškėja savo reikalavimus siekia pagrįsti aiškiai nukrypdama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pareiškėja skunde neteigia, kad jai priskirtų funkcijų negali vykdyti kiti tarnautojai, priešingai, faktas, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta ir jos turėtas darbo krūvis buvo paskirstytas kitiems tarnautojams, tik neabejotinai patvirtina tokių struktūrinių pertvarkymų realumą.
Administracijoje atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Pareiškėjos pareigybė tapo nebereikalinga, kadangi Administracijos vykdomas funkcijas vykdyti užtenka mažiau darbuotojų.
Administracija pažymi, kad net ir teismui pripažinus pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos (nors Administracijos įsitikinimu, tam nėra jokio pagrindo) neteisėtu bei tai, kad Licencijavimo ir leidimų skyriaus funkcijų atlikimui pakanka mažiau tarnautojų, pareiškėjos pareigybė yra perteklinė ir nereikalinga, o Administracijos struktūros tvarkymas yra būtent Administracijos diskrecija, bei tai, kad pareiškėjai jau buvo siūlytos laisvos pareigybės, kurių pareiškėja atsisakė, taip dargi ir parodydama, kad nenori dirbti Administracijoje, lemia, kad pareiškėja neturėtų būti grąžinama į pareigas Administracijoje, bet sprendžiama dėl alternatyvaus Pareiškėjos teisių gynimo būdo.
Net ir pripažinus pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos nėra pagrindo pareiškėjos grąžinti į eitas pareigas Administracijoje, kadangi tokio reikalavimo tenkinimas lemtų nuolatinius Administracijos nuostolius, o tuo pačiu ir imperatyvių savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų pažeidimą - Administracija būtų priversta laikyti pareiškėją Administracijai perteklinėse pareigose, kurių funkcijas pilnai geba atlikti ir atlieka kiti to paties skyriaus valstybės tarnautojai.
Nagrinėjamu atveju spręstina, kad pareiškėjai skundo tenkinimo atveju negali būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kadangi pareiškėjos atleidimas neužkirto kelio jai dirbti ir gauti pajamų. Jei Teismas spręstų, kad visgi užmokestis yra priteistinas, pareiškėjos reikalaujama suma turėtų būti mažintina.
Administracijos įsitikinimu, pareiškėjos pozicija apie jos tariamai patirtą neturtinę žalą yra visiškai nepagrįsta ir klaidinanti, toks pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, pats pažeidimo konstatavimas (jeigu toks būtų konstatuotas, nors Administracija jokių pažeidimų neįžvelgia) ir galėtų būti pripažįstamas kaip pakankama satisfakcija.
Nesutinka su pareiškėjos skunde dėstoma pozicija, kad ji buvo atleista iš valstybės tarnybos žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją žeminančiu būdu. Pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo pasinaudojus VTĮ numatytu pagrindu, t. y. panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę. Nesupranta, kaip atleidimas įstatyme numatytu pagrindu gali būti laikomas žeminančiu žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas valstybės tarnautojo atleidimo panaikinus jo pareigybę nelaikė ir nelaiko žeminančiu žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją, kitaip tokio atleidimo pagrindo nebūtų numatęs. Valstybės tarnautojų atleidimas iš tarnybos panaikinus tarnautojo pareigybę yra valstybės tarnybos normali procedūra, skirta tobulinti ir gerinti viešojo administravimo subjekto veiklą. Nesupranta, kaip pareiškėja gali teigti, kad toks jos atleidimas iš valstybės tarnybos žeidžia jos garbę ir dalykinę reputaciją, kai pati pareiškėja nusprendė nebetęsti tarnybos Administracijoje, nors Administracija siekė tarnybos santykius tęsti, t. y. siūlė pareiškėjai kitas pareigas, kurių reikalavimus pareiškėja atitiko. Be to, pareiškėjos skunde vartojamas terminas „dalykinė reputacija“ paprastai yra vartojamas juridinių asmenų, o ne fizinių asmenų atžvilgiu, todėl pareiškėjos pozicija dėl jos „dalykinės reputacijos“ pažeminimo yra neaiški ir turėtų būti tikslinama - pareiškėja nėra juridinis asmuo.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, jog iš pareiškėjos skundo turinio galima daryti išvadą, kad iš esmės pareiškėja savo „žeminantį“ atleidimą sieja su savo tiesioginio vadovo 2021 m. spalio 5 d. prašymu panaikinti patarėjo pareigybę. Tačiau pareiškėjos tiesioginio vadovo prašymas nebuvo skirtas pareiškėjai. Prašymas buvo adresuotas Administracijos Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjai, o ne pareiškėjai, prašymas nebuvo ir nėra kokiu nors būdu išviešintas. Pačiame prašyme nėra nei vieno žodžio apie pačią pareiškėją - nei jos vardo, nei pavardės, nei kitokios informacijos apie pareiškėją. Prašyme pateikiama tik informacija apie pareigybę, o ne apie pareiškėją. Mano, kad tokia pareiškėjos pozicija dėl pažeminimo yra visiškai deklaratyvi ir neteisinga.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad „dėl patirto streso ir nerimo, pareiškėja pradėjo jaustis blogai, jautė silpnumą ir galvos skausmus, galiausiai nusilpus imunitetui, pareiškėjai buvo suteiktas nuo 2021 m. spalio 19 d. iki 2021 m. spalio 22 d. nedarbingumas. Tokia situacija sukėlė didelius neigiamus pareiškėjos emocinius ir fizinius išgyvenimus, padarė žalą jos dalykinei reputacijai prieš kitus kolegas“. Pareiškėja, siekdama pagrįsti savo poziciją pateikė nepasirašytą dokumentą, kuriame pateikiama „Būklės įvertinimo informacija“: B34.9 Virusu sukelta infekcija, nepatikslinta. Gydymo, slaugos, darbo, ambulatorinės priežiūros rekomendacijos: atlikti PGR Tausojantis režimas, pastilės, šiltos arbatos. Cirrus 1x2. Nedarbingumo pažymėjimas: 2021 m. spalio 19 d. – 2021 m. spalio 22 d. Taigi, pareiškėjos nedarbingumo priežastis buvo virusų sukelta infekcija. Pareiškėjos reikalavimas priteisti jai net 2 000 Eur neturtinę žalą, yra absoliučiai nepagrįstas, o taip pat ir nesąžiningas - pareiškėja šiuo atveju nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, kadangi siekia savo ligą, sukeltą virusų, pateikti kaip Administracijos veiksmų sukeltą žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė teismui rašytinius paaiškinimus.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė teismo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. spalio 6 d. įsakymo, kuriuo panaikinta Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus patarėjos pareigybė bei Administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei pareiškėjos grąžinimo į eitas valstybės tarnautojo pareigas, priteisimo pareiškėjai vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja L. Ž. ėjo Administracijoje Licencijavimo ir leidimų skyriaus patarėjos pareigas.
Skyriaus vedėjas J. M. 2021 m. spalio 5 d. raštu kreipėsi į Administraciją prašydamas panaikinti pareiškėjos patarėjos pareigybę Skyriuje, kadangi pareigybei priskirtos funkcijos neprisideda prie Skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui.
Administracijos direktorius 2021 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 41-540/21 dėl administracijos direktoriaus 2021 sausio 4 d. įsakymo Nr. 41-1/21 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo pakeitimo“panaikino patarėjos pareigybę.
Administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymu nuo 2021 m. lapkričio 9 d. pareiškėja buvo atleista iš patarėjos pareigų.
Pareiškėja yra atleista iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama).
Valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, galima pripažinti teisėtu, kai konstatuojamas valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, nevertina darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr. pvz., LVAT 2018 m. sausio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018).
Pažymėtina, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas (žr. pvz., LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-904/2008, Nr. A-662-684/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Priešingu atveju vykdomosios valdžios institucijai priskirtos valstybės politikos dalies įgyvendinimas būtų ribojamas arba apskritai pasidarytų negalimas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. LVAT yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas - tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (liet. be kita ko) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertavrkymo tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetetingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-756-346/2011; LVAT 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-1954/2012; LVAT 2018 m. sausio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2736-145/2018 ir kt.).
Pažymėtina, jog valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, galima pripažinti teisėtu, kai konstatuojamas valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, nevertina darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Sprendžiant dėl valstybės tarnautojo atleidimo minėtuoju pagrindu, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, tame tarpe ir panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, tinkamą įgyvendinimą. Bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota VAĮ 11 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatytas vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Pagal aptariamo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pasisakydamas dėl minėtųjų įstatymo nuostatų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (pvz., 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-340/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012 ir kt.).
Pareiškėjos tvirtinimu, Administracijos struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs, jų tikslas buvo tik pašalinti vienintelę pareiškėją iš Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus patarėjos eitų pareigų. Anot pareiškėjos, jos pareigybė buvo panaikinta fiktyviai, nes pareigybėje numatytos viešojo administravimo funkcijos išliko, tačiau buvo perduotos kitiems Licencijavimo ir leidimų skyriaus tarnautojams. Atsakovė nurodė, jog visi Skyriaus darbai tęsiami esamose pareigybėse, kurių šią dieną pakanka, be to, pareiškėjos turėtoms funkcijoms vykdyti užteko ir toliau užtenka mažiau darbuotojų. Be to, tame pačiame skyriuje jau po pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos buvo panaikinta dar viena pareigybė, kas neabejotinai patvirtina, kad šiame skyriuje darbas buvo optimizuojamas ir pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta visiškai realiai.
Iš bylos rašytinės medžiagos matyti, jog Administracijos direktoriaus 2021 sausio 4 d. įsakymu Nr. 41-1/21 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo pakeitimo“ panaikinta Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus patarėjos pareigybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju ir pati pareiškėja pripažįsta, jog tas funkcijas visiškai atlieka kiti skyriaus darbuotojai. Pavyzdžiui, pati pareiškėja skundo 2.11 p. pripažįsta, kad „pareiškėjos funkcijos dar jai dirbant patarėjos pareigose, buvo po truputį atiminėjamos ir išdalinamos kitiems skyriaus vyr. specialistams – P. S. ir J. U.“. Pažymėtina, jog jokia nauja pareigybė, kuri būtų tolygi panaikintai minėtai patarėjos pareigybei nebuvo įsteigta. Į bylą pateiktas rašytinis įrodymas - Administracijos 2021 m. gruodžio 21 d. įsakymas, kuris patvirtina, jog jau po pareiškėjos atleidimo buvo panaikinta dar viena pareigybė. Pareiškėja nurodo, jog tai nėra pareigybės realus panaikinimas, nes valstybės tarnautoja, kurios pareigybė buvo panaikinta, išėjo į senatvės pensiją. Tačiau nepriklausomai, kokios objektyvios priežastys lėmė valstybės tarnautojų pareigų nebeatlikimą (šiuo atveju senatvės pensija), tačiau pats faktas, jog Skyriuje, ir po pareiškėjos patarėjos pareigybių panaikinimo, nebuvo poreikio dar vienai pareigybei, yra nepaneigtas.
Pareiškėja nurodo, jog Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriuje atsirado nauja darbuotoja I. V., kuri iki tol dirbo kitame Administracijos skyriuje ir Skyrius galimai tarnybinio kaitumo būdu įdarbino naują tarnautoją dėl didelio skyriaus darbo krūvio ir tai, neva, rodo, kad nebuvo jokio faktinio pagrindo atleisti pareiškėją dėl to, kad jos funkcijos tapo nereikalingos.
Pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2022 m rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-1546 patvirtino Lošimų organizavimo vietos poveikio viešajai tvarkai, švietimui, kultūrai, visuomenės sveikatai, gyvenamajai aplinkai ir kriminogeninei situacijai konkrečių vertinimo kriterijų ir prašymų nagrinėjimo tvarkos aprašą (žr., https://aktai.vilnius.lt/document/30379007), kuriame nustatė, kad bendrovė, norinti atidaryti ar steigti lošimų organizavimo vietą ar tęsti lošimų organizavimo veiklą lošimų organizavimo vietoje, pateikia Administracijai nustatytos formos prašymą (aprašo 5 p.). Šią naują funkciją pavesta vykdyti Licencijavimo ir leidimų skyriui. Tuo tikslu buvo įsteigta nauja vyriausiojo specialisto pareigybė Licencijavimo ir leidimų skyriaus Verslo poskyryje. Asmuo, vykdantis šias funkcijas, nagrinėja ir vertina bendrovių prašymus, rengia tarybos sprendimų projektus dėl sutikimų steigti, pratęsti lošimų organizavimo vietą. Buvo sukurta ir nauja administracinė paslauga - sutikimų atidaryti ar steigti lošimų organizavimo vietą ar tęsti lošimų organizavimo veiklą lošimų organizavimo vietoje išdavimas. Kaip nurodė teismui atsakovė I. V. Administracijoje dirba nuo 2011 m. kovo 21 d. Dirbdama Administracijoje daugiau nei 11 metų ji kaupė darbo patirtį Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyriaus Teisės pažeidimų ir prevencijos poskyryje, Saugaus miesto departamento Administracinių pažeidimų tyrimo skyriuje, Administracinių nusižengimų tyrimo skyriuje. I. V. turi aukštąjį universitetinį teisės (bakalauro) išsilavinimą. Vadovaujantis VTĮ 26 straipsnio 1 dalimi ir Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“, nuo 2022 m. spalio 10 d. I. V. iš Administracinių nusižengimų tyrimo skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigų jos prašymu perkelta į Skyriaus Verslo poskyrio vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas. Be to, pareiškėja buvo atleista 2021 m. lapkričio 8 d., o I. V. į naują pareigybę Skyriuje perkelta tik 2022 m. spalio 10 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ta aplinkybė, jog dalis valstybės tarnautojo iki struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nereiškia, jog išliko ir valstybės tarnautojo užimta pareigybė (2018 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3502-858/2018), taip pat kad funkcijų perskirstymas, kai valstybės tarnautojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams, arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama naujai sukurtai pareigybei, gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti valstybės tarnautoją (2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3386-520/2016).
Taigi, bylos medžiaga patvirtina, kad Administracijos direktorius, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, priėmė sprendimą dėl Administracijos Skyriuje struktūrinių pertvarkymų ir Skyriuje šie pertvarkymai buvo atlikti realiai. Administracijos direktoriaus diskrecijos teisė yra tvirtinti Administracijos struktūrą. Administracijos Skyriaus struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas vyko realiai, todėl konstatuoti, jog pareiškėjos užimtos Skyriaus patarėjos pareigybės panaikinimas yra fiktyvus, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Administracijos struktūriniai pokyčiai buvo atlikti nesilaikant impertatyvių teisės aktų reikalavimų ar pažeidė pareiškėjos teises. Šie struktūriniai pakeitimai buvo atlikti kompetentingų subjektų, todėl teismui nėra pagrindo pripažinti 2021 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 41-540/21 dėl administracijos direktoriaus 2021 sausio 4 d. įsakymo Nr. 41-1/21 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo pakeitimo“ neteisėtu.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo laiku informuota apie pareigybės panaikinimą, todėl teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
VTĮ 49 straipsnio 1 dalis numato, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas. Jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) atleidžiamam valstybės tarnautojui siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti (žr., pvz, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, 2017 m. spalio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-4442-261/2017). Institucija (įstaiga) turi pareigą būti aktyvi teikiant tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, galėtų užimti. Darbdavys turi pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teikti informaciją apie visas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, šis karjeros valstybės tarnautojas galėtų užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013). Šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje taip pat pabrėžta, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą užtikrinimas siejamas su šių aplinkybių visuma: iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo valstybės institucijoje (įstaigoje) yra laisvos (atsiranda laisvos) pareigos; valstybės tarnautojas yra tinkamas šias pareigas užimti (atitinka pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus); šios pareigos tinkamai pasiūlomos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama; valstybės tarnautojui sutikus, jis paskiriamas eiti šias pareigas.
Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (žr., pvz. LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011; 2012 m. vasario 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143-421/2012; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3292-492/2020). Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje.
Kiek tai susiję su garantijomis valstybės tarnautojui būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes; teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas, revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi; ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1993/2013, 2017 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2264-520/2017, 2018 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3502-858/2018).
Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje akcentuojamas principas, kad nagrinėjant bylas dėl galbūt neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, įrodinėjimo našta, jog atleidimas buvo teisėtas inter alia (be kita ko) buvo užtikrinta valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas, tenka atsakovui (valstybės įstaigai (institucijai), iš kurios atleistas valstybės tarnautojas) <...> (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Nagrinėjamu atveju minėtas principas reiškia, kad atsakomybė už sprendimo dėl valstybės tarnautojo atleidimo pagrįstumą ir teisėtumą tenka atsakovui ir jam tenka pareiga įrodyti, jog pareiškėjas neatitiko bendrųjų ir specialiųjų pareiškėjo pretenduojamų pareigybės reikalavimų.
Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją būti perkeltam į kitas pareigas, be kita ko, apima asmens teisę disponuoti atitinkama informacija, kuri jam yra reikalinga šiai garantijai realizuoti. Tai pirmiausiai implikuoja valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisę domėtis institucijoje esančiomis laisvomis ar naujai steigiamomis karjeros valstybės tarnautojų pareigomis, susipažinti su vykdomais struktūriniais (organizaciniais) pertvarkymais bei kita informacija, susijusia su užimamos pareigybės naikinimu. Turi būti užtikrinama ir sąžiningai savo teisėmis besinaudojančio tokio valstybės tarnautojo galimybė teikti visą informaciją (duomenis) apie turimą išsilavinimą, bendruosius ir specialiuosius gebėjimus, specialiąsias teises ir pan., jei šis tarnautojas žino (ar gali žinoti), kad darbdavys (valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) tokių duomenų neturi. Iš tiesų paprastai institucija (įstaiga) disponuoja tokia informacija apie karjeros valstybės tarnautoją, kokią jai šis pateikia, todėl tarnautojas, kurio pareigybė naikinama ir kuriam buvo tinkamai apie tai (pareigybės naikinimą) pranešta, turi būti aktyvus teikdamas minėtus duomenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1040/2014, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5104-662/2017).
Dėl kitų pareigų siūlymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad siūloma gali būti tiek individualiai, tiek ir suteikiant informaciją apie laisvas vietas, sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą valstybės tarnautojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4442-261/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2017). Kaip matyti, valstybės įstaiga (institucija) siūlymą perkelti į kitas pareigas valstybės tarnautojui gali pateikti tiek individualiai (pasiūlymą adresuojant konkrečiam valstybės tarnautojui ir nurodant konkrečias pareigas), tiek bendrai visiems tos įstaigos (institucijos) valstybės tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos, pateikiant pasiūlymą viešu būdu (pvz., valstybės įstaigos internetiniame puslapyje, vidinėse informacinėse sistemose, kt.). Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu siūlymas teikiamas viešu būdu bendrai visiems valstybės tarnautojams, turi būti užtikrinama valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisė gauti tiek informacijos, kad valstybės tarnautojas galėtų efektyviai įgyvendinti savo teisę teikti kandidatūrą užimti konkrečias kitas pareigas. Tai reiškia, kad iš aptariamu būdu teikiamo pasiūlymo turi būti aišku, kurios valstybės įstaigoje (institucijoje) įsteigtos (steigiamos) pareigybės yra laisvos, kokie specialieji reikalavimai yra taikomi šioms pareigybėms, kokios funkcijos joms priskiriamos, kita reikalinga informacija (pvz., iki kada ir kam pateikti atsakymą). Taigi valstybės tarnautojo iniciatyva dėl konkrečių pareigų užėmimo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme priklauso nuo to, ar valstybės įstaiga (institucija) sudarė sąlygas valstybės tarnautojui jo įspėjimo apie atleidimą iš valstybės tarnybos laikotarpiu žinoti apie laisvas jo kvalifikaciją ir įgūdžius atitinkančias pareigas ir pareikšti pageidavimą užimti konkrečias pareigas. Šios nuostatos dėl kitų pareigų siūlymo per visą įspėjimo laiką turi būti vertinamos ir taikomos, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes bei bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrinus darytina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą užtikrinimas siejamas su šių aplinkybių visuma: iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo valstybės institucijoje (įstaigoje) yra laisvos (atsiranda laisvos) pareigos; valstybės tarnautojas yra tinkamas šias pareigas užimti (atitinka pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus); šios pareigos tinkamai pasiūlomos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama; valstybės tarnautojui sutikus, jis paskiriamas eiti šias pareigas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017).
Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant bylas dėl galbūt neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, įrodinėjimo našta, kad atleidimas buvo teisėtas inter alia (lot. be kita ko) buvo užtikrinta valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas, tenka atsakovui (valstybės įstaigai (institucijai), iš kurios atleistas valstybės tarnautojas) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-2160/2006).
Atsakovės teigimu, 2021 m. spalio 18 d. vykusio susitikimo su pareiškėja metu, kuriame dalyvavo Administracijos l. e. p. Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėja Alma Jučiukonienė ir šio skyriaus Administravimo poskyrio vedėja D. K., pareiškėja žodžiu informavo, jog pageidauja, kad jai būtų siūlomos tik laisvos vadovų pozicijos, o laisvos vyriausiųjų specialistų pozicijos jos nedomina ir ji neketinanti sutikti eiti vyriausiųjų specialistų pareigų. Pažymėtina, jog analogiškas aplinkybes teismo posėdžio metu parodė minėta liudytoja D. K..
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs – pareiškėjo atsisakymas užimti siūlytas pareigas, neleidžia daryti išvados, jog atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, neprivalo siūlyti pareiškėjui visų laisvų pareigybių, kurias jis (pareiškėjas) buvo tinkamas užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimas administracinėje byloje A-3631-520/2015). Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos turinys turi būti aiškinamas kaip institucijos visų esamų galimybių valstybės tarnautojui paskirti į kitas pareigas išnaudojimas ir neturi būti suprantamas kaip institucijos išimtinai formali pareiga pateikti tik vieną pasiūlymą (2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-59/2013).
Administracija teismui nurodė, jog Administracijoje pareiškėjos įspėjimo dėl atleidimo laikotarpiu buvo tokios laisvos valstybės tarnautojų pozicijos: Administracijos patarėjo (buvo 2 laisvi patarėjo etatai ir abu panaikinti nuo 2021 m. spalio 15 d.); Būsto administravimo skyriaus Pastatų administravimo poskyrio vyriausiojo specialisto (pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų); Civilinės saugos skyriaus vyriausiojo specialisto (pasiūlyta pareiškėjai); Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų); Nekilnojamojo turto skyriaus Pirkimo ir pardavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (pasiūlyta pareiškėjai); Švietimo aplinkos skyriaus vyriausiojo specialisto (panaikinta pareigybė nuo 2021 m. lapkričio 8 d.); Jaunimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pasiūlyta pareiškėjai); Vyriausiojo miesto architekto skyriaus Detaliojo planavimo ir architektūros poskyrio vyriausiojo specialisto ir Projektavimo sąlygų poskyrio vyriausiojo specialisto (Vyriausiojo miesto architekto skyrius panaikintas nuo 2021 m. lapkričio 1 d., be to, pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų). Pažymėtina, jog nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog Administracija, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja atitinka pareigybės aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus, pareiškėjai siūlė (Administracijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštas bei 2021 m. spalio mėn. 15 d. raštas) Civilinės saugos skyriaus vyriausiojo specialisto, Nekilnojamojo turto skyriaus Pirkimo ir pardavimo poskyrio vyriausiojo specialisto, Jaunimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurių ji 2021 m. spalio 19 d. raštu atsisakė. Taip pat nėra ginčo tarp šalių, jog į aukščiau minėtas atitinkamas pareigybes pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų ar pareigybės Administracijos nurodytu laiku buvo panaikintos.
Tarp šalių ginčas kilo dėl pareigybių, kurios, pareiškėjos įsitikinimu, jai nebuvo pasiūlytos, nors Administracija tai privalėjo padaryti. Pareiškėja nurodo, jog apie jai nepasiūlytas laisvas pareigybes Administracija pateikė neteisingus duomenis apie vykusius konkursus, nors konkursai apskritai nevyko. Tuo tarpu Administracija teismui į bylą pateikė 2022 m. lapkričio 7 d. prašymą prijungti naują įrodymą ir rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikė detalią informaciją apie ginčui aktualius konkursus. Taigi, Administracija nurodė, jog konkursai į dvejas Centralizuoto vidaus audito skyriaus Vidaus auditoriaus (vyr. specialisto) pareigas buvo paskelbti 2021 m. rugsėjo 10 d., konkursai įvyko 2021 m. spalio 18 d., nustatyti laimėtojai; konkursas į Apskaitos skyriaus Administracijos apskaitos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas buvo paskelbtas 2021 m. rugsėjo 9 d., konkursas įvyko 2021 m. spalio 18 d., nustatytas laimėtojas; konkursas į Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas paskelbtas 2021 m. rugpjūčio 12 d., įvyko 2021 m. rugsėjo 21 d., nustatytas laimėtojas; konkursas į Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigas paskelbtas 2021 m. birželio 30 d., konkursas įvyko 2021 m. rugpjūčio 13 d., nustatytas laimėtojas; konkursas į Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigas paskelbtas 2021 m. rugsėjo 10 d., konkursas įvyko 2021 m. spalio 14 d., nustatytas laimėtojas; konkursas į Nekilnojamojo turto skyriaus Pirkimo ir pardavimo poskyrio vyr. specialisto pareigas paskelbtas 2021 m. rugsėjo 17 d., įvyko 2021 m. spalio 25 d., nustatytas laimėtojas.
Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog ji iš esmės prioritetą teiktų tik dviem laisvom pareigybėm, kurios Administracijos jai nebuvo pasiūlytos, t. y.: Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigos bei NekilnojaMomojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigos. Pažymėtina, jog nors pareiškėjos teigimu, kitos aukščiau minėtos pareigybės jai ir nebuvo pasiūlytos, tačiau realiai pareiškėjos jos nedomina. Atsižvelgiant į tai, teismas plačiau dėl kitų laisvų pareigybių, kurios nėra aktualios pareiškėjai, nepasisako. Taigi, teismas analizuos tik, kaip minėta, dviejų pareigybių, kurioms pareiškėja būtų teikusi prioritetą.
Nagrinėjamu atveju Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigos, atsakovės teigimu, nebuvo pasiūlytos pareiškėjai, kadangi jau buvo įvykęs konkursas ir išrinktas laimėtojas. Atsakovė nurodė, jog šios pareigybės konkursas Valstybės tarnybos departamente įvyko 2021 m. rugpjūčio 13 d., buvo atrinkti du pretendentai, vyko pokalbis su pretendentais, 2021 m. spalio 25 d. priimtas konkursą laimėjęs asmuo. Taigi, konstatuotina, jog ne tik iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos, bet dar ir iki pareiškėjos pareigybės - Skyriaus patarėjos panaikinimo jau buvo įvykęs konkursas į laisvą Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigybę, kurio (konkurso) metu buvo atrinkti du pretendentai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pagrįstai Administracija nepasiūlė šios pareigybės pareiškėjai, kadangi jau po įvykusio konkurso buvo aiškūs laimėtojai pretendentai, kurių teisėtų lūkesčių principo Administracija taip pat pažeisti negalėjo.
Ginčui taip pat aktuali ir Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybė. Anot atsakovės, ši pareigybė nebuvo pasiūlyta pareiškėjai, kadangi vyko konkurso procedūros (pretendentų dokumentų pateikimas ir tikrinimas), 2021 m. spalio 14 d. įvyko konkursas, 2021 m. spalio 25 d. – pokalbis Administracijoje su dviem atrinktais pretendentais ir išrinktas laimėtojas. Vertinant šių faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog iki panaikinant pareiškėjos Skyriaus patarėjos pareigybę - 2021 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybė nebuvo užimta ir niekam kitam nepasiūlyta, t. y. Administracijai buvo žinoma apie laisvą pareigybę į kurią dar nebuvo įvykęs konkursas, vadinasi, Administracija įstatymų nustatyta tvarka galėjo sustabdyti paskelbtą konkursą ir pasiūlyti šią pareigybę pareiškėjai. Tačiau tokio individualaus pasiūlymo pareiškėja iš Administracijos negavo. Ginčo tarp šalių, jog pareiškėja neatitiktų šios pareigybės specialiųjų reikalavimų nėra.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į aukščiau minėtus argumentus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) nebuvo užtikrinta, kadangi įspėjimo apie naikinamas pareigas bei atleidimą iš valstybės tarnybos laikotarpiu pareiškėjai nebuvo pasiūlyta tuo metu laisva Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybė, kurios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ji atitiko. Nepasiūlius šių pareigų pareiškėjai, nebuvo užtikrinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
Siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, 2016 m. sausio 6 d. sprendimas administracinėje byloje A-3631-520/2015). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-340/2011). Nagrinėjamu atveju nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu.
VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes, reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. A-3008-662/2018).
Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalis (ginčui aktuali teisės akto redakcija) numato, jog jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
Šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (Darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalis).
Pareiškėjos pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš buvusių pareigų gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į Darbo kodekso 218 straipsnio nuostatas, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama, vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti valstybės tarnautojo teises.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia būti grąžinama į į tarnybą, tačiau atsakovė tam prieštarauja, nurodydama konfliktinius santykius, perteklinių pareigų buvimą, kas įtakos atlyginimo nuostolius. Kilusio ginčo aplinkybės leidžia teigti, jog atsakovą ir pareiškėją sieja konfliktiniai santykiai. Tokia faktinė situacija rodo, kad grąžinus pareiškėją į Administraciją, jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl vertinant šioje byloje susiklosčiusią situaciją ir siekiant, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjos teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, šiuo atveju pareiškėjos teisės gintinos ne ją grąžinant į valstybės tarnybą, bet taikant alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje darbdavio ir darbuotojo konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016). Egzistuojant vienai iš Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, pareiškėja į Administraciją negrąžintina ir laikytina iš tarnybos atleista šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), Darbo kodekse įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
Esant aukščiau nurodytam pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrindui, pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius valstybei.
Pagal DK 217 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nagrinėdamas darbo ginčus dėl teisės, darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę priteisti padarytą turtinę ar neturtinę žalą. DK 151 straipsnyje įtvirtinta bendroji darbo sutarties šalių pareiga atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246-6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006).
Vadovaujantis LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pareiškėja teigia, kad dėl tokių atsakovės veiksmų ji patyrė stresą, nervinę įtampą, pablogėjo jos sveikata, net buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.
Neatmestina galimybė, kad atleidimas iš pareigų pareiškėjai sukėlė stresą, neigiamus išgyvenimus, tačiau teismas nenustatė Administracijos pažeidimų naikinant ginčo Skyriaus patarėjos pareigybė. Šiuo atveju Adminisracijos neteisėtumą lėmė laisvos pareigybės nepasiūlymas pareiškėjai, todėl nevertintina, jog pareiškėjos atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu pats savaime lemia reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą patenkinimą. Pareiškėja nurodo, jog dėl tokio Administracijos elgesio jai buvo suteiktas 2021 m. spalio 19 d. – 2021 m. spalio 22 d. nedarbingumas, tačiau kaip teisingai pastebėjo atsakovė, nedarbingumas buvo suteiktas pareiškėjai dėl virusų sukeltos infekcijos (B 34.9), o tokios ligos pobūdis nėra darbdavio galimai sukelto streso ar neigiamo išgyvenimo pasekmė. Įvertinus tai, jog nėra įrodyta, jog pareiškėjos sveikatos sutrikimas buvo tiesioginė atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmė, darytina išvada, jog įsakymo dėl atleidimo pripažinimas neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimas yra pakankama satisfakcija.
Teismas nepasisako dėl kitų šalių argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos L. Ž. skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. 41-606/21 „Dėl L. Ž. atleidimo iš valstybės tarnybos“ panaikinti.
Pareiškėjos L. Ž. negrąžinti į Administraciją, jai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (šio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiavus pareiškėjai L. Ž. išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina apskaičiuoti mokesčius valstybei.
Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.