Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1397-552/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-15
Bylos Nr.: eA-1397-552/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04650-2021-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: L. Ž.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

21.3.7Pareigybės panaikinimas
22.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eA-1397-552/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04650-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 22.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Ž. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja L. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracija) 2021 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 41-540/21 dėl administracijos direktoriaus 2021 sausio 4 d. įsakymo Nr. 41-1/21 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigybių sąrašo tvirtinimo pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas); panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. 41-606/21 „Dėl L. Ž. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo); grąžinti pareiškėją į tarnybą priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; priteisti 2000 Eur neturtinę žalą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. 2020 m. liepos mėnesį pareiškėja laimėjo konkursą Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjo pareigoms užimti, tačiau šiose pareigose dirbo tik vieną savaitę ir vietoje šių pareigų, pareiškėjai buvo mandagiai pasiūlyta užimti žemesnės kategorijos Skyriaus patarėjos pareigas. Toks elgesys pareiškėją labai nustebino, tačiau ji labai norėjo dirbti Administracijoje, todėl nusprendė sutikti su Administracijos pateiktomis sąlygomis ir šios situacijos neeskaluoti.

2.2. Pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista dėl to, kad buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė. Vienintelis pareiškėjai žinomas pareiškėjos patarėjos pareigybės naikinimo pagrindas yra Administracijos Skyriaus vedėjo J. M. 2021 m. spalio 5 d. raštas, kuriuo pastarasis tarnautojas kreipėsi į Administraciją prašydamas panaikinti pareiškėjos pareigybę, kuriame buvo nurodyti Skyriaus vedėjo teiginiai: „prašau jūsų panaikinti licencijavimo ir leidimų skyriaus patarėjo pareigybę, kadangi pareigybė ir jai priskirtos funkcijos neprisideda prie skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui“, kurie nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir aplinkybėmis.

2.3. Pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumas nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais ir aplinkybėmis, tokie duomenys nėra atskleisti skundžiamuosiuose administraciniuose sprendimuose ir nėra žinomi pareiškėjai. Nurodomi teiginiai, kad ,,pareigybė ir jai priskirtos funkcijos neprisideda prie skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui“ neatitinka tikrovės, yra melagingi bei šmeižiantys ir menkinantys pareiškėją.

2.4. Pareiškėjos pareigybei priskirtos veiklos sritys buvo ir yra reikalingos darbo funkcijos Administracijoje, kadangi pagal pareiškėjos pareigybei priskirtas veiklos sritis buvo vykdomi darbai, pareiškėja gaudavo iš Skyriaus vedėjo konkrečias metines užduotis, kurios buvo priskiriamos pareiškėjos funkcijų apimtyje.

2.5. Pareiškėjos pagrindinės 2021 metams užduotys tiesioginio vadovo pavedimu buvo šios: 1) Inicijuoti Vilniaus miesto naktinės ekonomikos 5 žingsnių programos įgyvendinimo projektą, vykdyti priemones pagal Naktinės ekonomikos komisijos pavedimus; 2) Organizuoti ir vykdyti konkursus prekybai iš (nuo) laikinojo įrenginio Senamiesčio seniūnijos teritorijoje, išduoti leidimus prekiauti Senamiesčio seniūnijos teritorijoje; 3) Nagrinėti prašymus, rengti raštus dėl plūduriuojančių priemonių švartavimo Neries upės krantinėje. Iš pareiškėjos faktiškai po truputį buvo atiminėjamos jai priskirtos funkcijos ir perduodamos žemesnės kategorijos specialistams, kurie buvo įdarbinti vėliau nei pati pareiškėja. Konkrečiai taip nutiko su pareiškėjos pareigybei priskirta leidimų išdavimo Senamiesčio seniūnijoje funkcija, kuri buvo perduoda pareiškėjos kolegai P. S., kuris apie tai 2021 m. kovo 21 d. vakare pasakė pareiškėjai. Skyriaus vedėjas J. M. ne tik kad raštu, bet ir žodžiu nepaaiškino, kodėl leidimų išdavimo funkcija buvo atimta iš pareiškėjos. Tas pats nutiko ir su kitais pareiškėjos darbais. Konkursų rengimo tvarką prekybos vietoms laimėti Senamiesčio seniūnijoje rengė pareiškėja, nes tai buvo viena iš pagrindinių pareiškėjos metinių užduočių. Pareiškėja taip pat vykdė konkursus – pirmojo konkurso vokų plėšimas įvyko 2021 m. kovo mėn. pabaigoje, ketvirtojo – birželio mėnesį. Už konkursų organizavimą pareiškėja yra gavusi piniginį priedą (premiją) ir jokių nusiskundimų iš vadovo, tačiau ir ši pareiškėjos funkcija 2021 m. vasarą buvo perleista P. S. Naujienas pareiškėja sužinojo ne iš Skyriaus vadovo, pareiškėjai paklausius, kodėl jos darbai atiduodami kitiems, jai buvo atsakyta, kad nesusidraugavo su poskyrio vedėja. P. S. į Skyriaus vyr. specialisto pareigas priimtas 2020 m. spalio mėn. (po to, kai pareiškėja jau buvo įsidarbinusi) skyriaus vedėjo J. M. iniciatyva dėl asmeninės draugystės, ko gero tai yra dar viena priežastis, kodėl būtent jam buvo atiduodami pareiškėjos darbai.

2.6. Skyriaus vadovas J. M. įvairiais būdais stengėsi daryti psichologinį spaudimą pareiškėjai neoficialiai perduodant pareiškėjos funkcijas ir darbus žemesnės kategorijos specialistams, taip pat sąmoningai formuojant užduotis su itin trumpais terminais. Atlikusi Neries krantinėje švartuojamų plūduriuojančių priemonių analizę, pareiškėja pasiūlė Skyriaus vedėjui J. M. sukurti paslaugą ir pateikti informaciją besidomintiems plūduriuojančių priemonių švartavimu Neries krantinėje. Skyriaus vedėjas nebuvo nei „už“, nei „prieš“ paslaugos sukūrimą, nurodė nieko nekeisti.

2.7. Pareiškėjos vykdytos funkcijos buvo aktualios ir reikalingos tiek dar jai dirbant, tiek ir yra reikalingos po pareiškėjos atleidimo, kadangi funkcijos neišnyko. Pareiškėjos funkcijos dar jai dirbant patarėjos pareigose, buvo po truputį atiminėjamos ir išdalinamos kitiems skyriaus vyr. specialistams, kurie, pareiškėjai einant Skyriaus patarėjos pareigas, naujai įsidarbino tame pačiame Skyriuje į žemesnės kategorijos pareigas nei pareiškėja. Pačios pareiškėjos etatas tapo, neva, nebereikalingas po to, kai buvo priimti šie du nauji vyr. specialistai ir jiems buvo perduotos pareiškėjos vykdytos funkcijos. Administracijoje buvo siekiama tyčia dirbtinai sukurti aplinkybes, kurios pagrįstų tarnybos santykių nutraukimą su pačia pareiškėja.

2.8. Su pareiškėja buvo siekiama pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą ar fiktyvų pareigų pakeitimą dar nuo tada, kai ji net nebuvo pradėjusi dirbti Administracijoje. Pareiškėja pretendavo ne į patarėjos pareigas, o dalyvavo ir laimėjo konkursą Administracijos Skyriaus vedėjo pareigoms užimti, tačiau konkurso būdu pareiškėjos laimėtas pareigas galiausiai ir ilgam laikui užėmė J. M., o pareiškėjai buvo pasiūlytos žemesnės kategorijos Skyriaus patarėjos pareigos. Pareiškėja buvo pavaldi Skyriaus vedėjui J. M.

2.9. Pareiškėjos pareigybė ir jai priskirtos funkcijos tapo nereikalingos, nes jos neva ,,neprisideda prie Skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui“, todėl naikintinos, nors jokių įrodymų, nusiskundimų ar duomenų, kurie galėtų pagrįsti tokius teiginius, nebuvo pateikta nei atleidžiant pareiškėją, nei tarnybinių santykių metu. Priešingai, pagal turimus duomenis, pareiškėja yra gavusi premiją prie atlyginimo, kaip paskatinimą už puikiai vykdomas darbines funkcijas.

2.10. Įsakyme nėra nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos priežastys, išskyrus patį faktą, kad valstybės tarnautojo pareigybė buvo panaikinta.

2.11. Skundžiami administraciniai sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, dėl to neturi teisinio pagrindo, todėl šie sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktui ir yra neteisėti. Administracinio sprendimo neatitikimas VAI 10 straipsnyje nustatytiems reikalavimams yra pakankamas pagrindas tokį administracinį aktą panaikinti. Be to, nenurodyta Įsakymo dėl atleidimo apskundimo tvarka.

2.12. Pareiškėjos santykiai su Skyriaus vedėju J. M. ir buvo tikroji jos patarėjos pareigybės panaikinimo priežastis, o tiksliau paties Skyriaus vedėjo asmeninis santykis į pareiškėją. Pareiškėja su Skyriaus vedėju, kaip ir su visais kolegomis, elgėsi išskirtinai dalykiškai, tačiau Skyriaus vedėjas J. M. visada demonstruodavo priešišką nusistatymą pareiškėjos atžvilgiu.

2.13. Pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją žeminančiu būdu. Pareiškėjos darbas darbovietėje buvo vertinamas gerai, yra gavusi skatinančių piniginių premijų, pastabų apie tai, kad ji atlieka darbą netinkamai ar nekokybiškai, nėra gavusi. Pareiškėja manė, kad tiek savo idėjomis, tiek savo indėliu ir darbu prisideda prie Skyriaus darbo efektyvumo bei tinkamai atlieka paskirtas metines užduotis, prie kurių ir visus metus darbavosi ir nėra gavusi pastabų, tačiau pareiškėjos tiesioginis vadovas J. M. gana žeminančiu būdu 2021 m. spalio 5 d. pateikė prašymą, kuriuo iš esmės prašė panaikinti Skyriaus patarėjo pareigybę, argumentuojant tuo, kad pareigybė ir jai priskirtos funkcijos neprisideda prie Skyriaus veiklos efektyvumo ir priskirtų uždavinių pasiekimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė kitą dieną, t. y. 2021 m. spalio 6 d. priėmė įsakymą, kuriuo panaikino patarėjo pareigybę. Po tokių naujienų, pareiškėja patyrė didelį stresą, kadangi nesuprato dėl kokių priežasčių yra nepageidaujama, jai nebuvo paaiškintos priežastys ir tai nėra padaryta iki šiol. Toks Administracijos elgesys žemina pareiškėją, kadangi viskas buvo daroma už pareiškėjos nugaros.

2.14. Dėl patirto streso ir nerimo, pareiškėja pradėjo jaustis blogai, jautė silpnumą ir galvos skausmus, galiausiai nusilpus imunitetui, pareiškėjai buvo suteiktas 2021 m. spalio 19 d. – 2021 m. spalio 22 d. nedarbingumas. Tokia situacija sukėlė didelius neigiamus pareiškėjos emocinius ir fizinius išgyvenimus, padarė žalą jos dalykinei reputacijai prieš kitus kolegas. Pareiškėja neturtinės žalos dydį vertino 2 000 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. Pareiškėja nekvestionuoja jos pareigybės panaikinimo realumo – pareiškėja neneigia, kad jos pareigybė buvo realiai panaikinta. Pareiškėjos pareigybė iš tiesų buvo panaikinta ir negrąžinta. Skyriuje jau po pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos buvo panaikinta dar viena pareigybė, kas neabejotinai patvirtina, kad Skyriuje darbas buvo optimizuojamas ir pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta visiškai realiai.

4.2. Pareiškėja neleistinai siekia, kad teismas vertintų ne pareigybės panaikinimo realumą, bet tikslingumą ir pagrįstumą. Pareiškėja iš esmės nepasisakė ir dėl tų kitų tokiam ginčui reikšmingų aplinkybių – pareiškėja nenurodo, kad ji galėjo toliau vykdyti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, nes jos ir toliau yra atliekamos ir joms vykdyti neužtenka mažiau darbuotojų.

4.3. Siekiant optimizuoti procesus, tinkamai paskirstyti darbuotojų darbo krūvį, Administracijoje yra nuolatos peržiūrimos darbuotojų funkcijos. Pareiškėjai priskirtos funkcijos, kaip skunde pripažįsta ir ji pati, dubliavosi su kitų skyriaus darbuotojų darbo funkcijomis. Be to, kai kurių pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pareiškėja iš viso nevykdė, pavyzdžiui, nebuvo teikiamos konsultacijos priskirtos srities klausimais; nevykdė bendradarbiavimo su verslo, transporto ir prekybos asociacijomis, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmais, Užimtumo tarnyba ir kitomis organizacijomis, neanalizavo jų keliamų problemų ir neteikė siūlymų Administracijai; neanalizavo prekybos ir paslaugų raidos mieste, nerengė ir neįgyvendino programų šiose srityse bei neteikė pasiūlymų; ir kt. (savo skunde pareiškėja aptaria tik kelias jos turėtas užduotis, o ne visas savo funkcijas). Taigi, pareiškėjos pareigybės darbo krūvis buvo nedidelis, todėl buvo pasiūlyta panaikinti patarėjo pareigybę ir visą darbo krūvį išdalinti kitiems skyriaus specialistams.

4.4. Po pareiškėjos priėmimo į pareigas Skyriuje iki šios dienos buvo panaikintos dvi pareigybės. Jokia nauja pareigybė, kuria būtų kompensuojama pareiškėjos pareigybė, nebuvo įkurta – visi Skyriaus darbai tęsiami esamose pareigybėse, kurių šią dieną pakanka.

4.5. Pareiškėja savo skunde neteigia, kad Administracija būtų nepagrįstai ir neteisėtai nepasiūliusi jai kitų pareigų. Priešingai, pati pareiškėja pripažįsta, kad jai buvo pasiūlytos kitos pareigos, kurių pareiškėja atsisakė. Pareiškėja nusprendė nepasinaudoti savo teise (garantija) būti paskirta į kitas pareigas Administracijoje, todėl pareiškėja visiškai pagrįstai ir teisėtai buvo atleista iš valstybės tarnybos. Pareiškėja byloje iš esmės neįrodinėja nei vienos reikšmingos aplinkybės, kuri turėtų būti įrodinėjama tokio pobūdžio byloje.

4.6. Pareiškėja savo teises turėtų ginti ne tiesiog ginčydama 2021 m. spalio 6 d. įsakymą, kaip neva neatitinkantį viešojo administravimo subjektų priimtiems aktams keliamų reikalavimų, bet kalbėdama apie kažkokį konkretų savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimą, tačiau pareiškėja savo skunde nenurodė kokios konkrečios jos, kaip valstybės tarnautojos, teisės galėjo būti pažeistos priimant 2021 m. spalio 6 d. įsakymą.

4.7. Pareiškėja nenurodo, kad kuri nors iš jos, kaip valstybės tarnautojos, garantijų, būtų buvusi pažeista. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja buvo laiku informuota apie pareigybės panaikinimą. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai buvo siūlomos kitos laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kurių pareiškėja atsisakė. Pareiškėja nenurodė tokio savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimo, kuris galėtų būti 2021 m. spalio 6 d. įsakymo panaikinimo pagrindu. Pareiškėja savo prašyme dėl termino atnaujinimo pripažino, kad 2021 m. spalio 6 d. įsakymas jai jokių teisinių pasekmių nesukėlė.

4.8. Pareiškėja nenurodė jokių konkrečių savo, kaip valstybės tarnautojos, teisių pažeidimo dėl 2021 m. spalio 6 d. įsakymo priėmimo, pati eilę kartų pripažino, kad pastarasis įsakymas jai jokių teisių ir pareigų nesukėlė, o be to, struktūros tvarkymas yra Administracijos, o ne pareiškėjos diskrecija, todėl būtina konstatuoti, kad pareiškėjos reikalavimas dėl 2021 m. spalio 6 d. įsakymo panaikinimo negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teismui sprendžiant dėl 2021 m. spalio 6 d. įsakymo teisėtumo tokiu būdu būtų paneigta Administracijos diskrecijos teisė tvarkyti savo struktūrą, o teismo kompetencija būtų viršyta, todėl teismas gali spręsti tik dėl Įsakymo dėl atleidimo.

4.9. Pareiškėja aptarinėja ne Įsakymą dėl atleidimo, o savo tiesioginio vadovo J. M. raštą Administracijai, jo pagrįstumą. Administracija neturėjo pareigos pareiškėjai teikti kažkokius papildomus duomenis apie vykdomus struktūrinius pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, turėtomis garantijomis būti perkeltai į kitas pareigas. Pareiškėja nepagrindė, kaip tokios informacijos galimas nepateikimas pakenkė pastarosios garantijos įgyvendinimui. Pareiškėjos pozicija dėl nepakankamos informacijos pateikimo yra tik deklaratyvi ir visiškai nepagrįsta. Tokių duomenų nepateikimas niekaip nenulemia ir negali lemti tarnautojo garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimo, taigi, dėl tokių duomenų nepateikimo jokios pareiškėjos teisės ir negalėjo būti pažeistos. Pareiškėjai yra akivaizdžiai žinomos jos pareigybės panaikinimo priežastis, pati pareiškėja jas aptaria savo skunde.

4.10. Pareiškėjos pozicija apie jos tariamai nepakankamą informavimą apie Administracijoje vykdomus struktūrinius pertvarkymus, šiuo atveju pareiškėjos pareigybės panaikinimą, yra ne tik deklaratyvi ir nepagrįsta, tačiau ir teisiškai nereikšminga nagrinėjamai bylai, kadangi tvarkyti savo struktūra yra Administracijos, o ne pareiškėjos diskrecijos teisė.

4.11. Pareiškėjos atleidimas yra priskirtinas vidaus, o ne viešajam administravimui. Įsakymą dėl atleidimo pareiškėja ginčija kaip administracinį sprendimą, o ne kaip valstybės tarnybą ir konkrečias valstybės tarnautojo teises reglamentuojančias normas pažeidžiantį aktą.

4.12. Pareiškėja nenurodė, kad jai nebuvo pasiūlytos kokios nors pareigos, kurias ji būtų galėjusi užimti (pati pareiškėja pripažino, kad tokių pasiūlytų pareigų atsisakė), pareiškėja nenurodė, kad jai buvo pavėluotai pranešta apie pareigybės panaikinimą. Pareiškėja skunde nenurodė, kad jai priskirtų funkcijų negali vykdyti kiti tarnautojai, priešingai, faktas, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta ir jos turėtas darbo krūvis buvo paskirstytas kitiems tarnautojams, tik neabejotinai patvirtina tokių struktūrinių pertvarkymų realumą.

4.13. Administracijoje atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, pareiškėjos pareigybė tapo nebereikalinga, kadangi Skyriui priskirtų funkcijų vykdymui užtenka mažiau darbuotojų.

4.14. Teismui pripažinus pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos (nors, atsakovo vertinimu, tam nėra jokio pagrindo) neteisėtu bei tai, kad Skyriaus funkcijų atlikimui pakanka mažiau tarnautojų, pareiškėjos pareigybė yra perteklinė ir nereikalinga, o Administracijos struktūros tvarkymas yra būtent Administracijos diskrecija, bei tai, kad pareiškėjai jau buvo siūlytos laisvos pareigybės, kurių pareiškėja atsisakė, taip dargi ir parodydama, kad nenori dirbti Administracijoje, lemia, kad pareiškėja neturėtų būti grąžinama į pareigas Administracijoje, bet sprendžiama dėl alternatyvaus pareiškėjos teisių gynimo būdo.

4.15. Pripažinus pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu nėra pagrindo pareiškėjos grąžinti į eitas pareigas Administracijoje, kadangi tokio reikalavimo tenkinimas lemtų nuolatinius Administracijos nuostolius, o tuo pačiu ir imperatyvių savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų pažeidimą - Administracija būtų priversta laikyti pareiškėją Administracijai perteklinėse pareigose, kurių funkcijas pilnai geba atlikti ir atlieka kiti to paties skyriaus valstybės tarnautojai.

4.16. Pareiškėjai skundo tenkinimo atveju negali būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kadangi pareiškėjos atleidimas neužkirto kelio jai dirbti ir gauti pajamų. Jei teismas spręstų, kad visgi užmokestis yra priteistinas, pareiškėjos reikalaujama suma turėtų būti mažintina.

4.17. Pareiškėjos pozicija apie jos tariamai patirtą neturtinę žalą yra visiškai nepagrįsta ir klaidinanti, toks pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, pats pažeidimo konstatavimas (jeigu toks būtų konstatuotas, nors Administracija jokių pažeidimų neįžvelgia) ir galėtų būti pripažįstamas kaip pakankama satisfakcija.

4.18. Pareiškėjos pozicija, kad ji buvo atleista iš valstybės tarnybos žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją žeminančiu būdu, yra nepagrįsta. Pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo pasinaudojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) numatytu pagrindu, t. y. panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę. Įstatymų leidėjas valstybės tarnautojo atleidimo panaikinus jo pareigybę nelaikė ir nelaiko žeminančiu žmogaus garbę ir dalykinę reputaciją, kitaip tokio atleidimo pagrindo nebūtų numatęs. Valstybės tarnautojų atleidimas iš tarnybos panaikinus tarnautojo pareigybę yra valstybės tarnybos normali procedūra, skirta tobulinti ir gerinti viešojo administravimo subjekto veiklą. Administracija siekė tarnybos santykius tęsti, t. y. siūlė pareiškėjai kitas pareigas, kurių reikalavimus pareiškėja atitiko.

4.19. Iš pareiškėjos skundo turinio galima daryti išvadą, kad iš esmės pareiškėja savo „žeminantį“ atleidimą sieja su savo tiesioginio vadovo 2021 m. spalio 5 d. prašymu panaikinti patarėjo pareigybę, tačiau pareiškėjos tiesioginio vadovo prašymas nebuvo skirtas pareiškėjai. Prašymas buvo adresuotas Administracijos Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjai, o ne pareiškėjai, prašymas nebuvo ir nėra kokiu nors būdu išviešintas. Pačiame prašyme nėra nei vieno žodžio apie pačią pareiškėją. Prašyme pateikiama tik informacija apie pareigybę, o ne apie pareiškėją.

4.20. Pareiškėjos nedarbingumo priežastis buvo virusų sukelta infekcija, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti jai 2 000 Eur neturtinę žalą, yra absoliučiai nepagrįstas, o taip pat ir nesąžiningas – pareiškėja šiuo atveju nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, kadangi siekia savo ligą, sukeltą virusų, pateikti kaip Administracijos veiksmų sukeltą žalą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą dėl atleidimo, nusprendė pareiškėjos negrąžinti į Administraciją, jai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (šio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš šios sumos išskaičiavus pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas nurodė, kad, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, Administracija įpareigotina apskaičiuoti mokesčius valstybei.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėja buvo atleista iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

7. Teismas apžvelgė aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino tai, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, Skyriuje vėliau buvo panaikinta dar vieną pareigybę, taip pat pažymėjo, kad 2022 m rugpjūčio 24 d. sprendimu Skyriuje atsirado nauja pareigybė.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Administracijos direktorius, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, priėmė sprendimą dėl Administracijos Skyriuje struktūrinių pertvarkymų ir Skyriuje šie pertvarkymai buvo atlikti realiai. Administracijos direktoriaus diskrecijos teisė yra tvirtinti Administracijos struktūrą. Administracijos Skyriaus struktūriniai pokyčiai ir funkcijų perskirstymas vyko realiai, todėl teismas vertino, kad konstatuoti, jog pareiškėjos užimtos Skyriaus patarėjos pareigybės panaikinimas yra fiktyvus, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog Administracijos struktūriniai pokyčiai buvo atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų ar pažeidė pareiškėjos teises. Šie struktūriniai pakeitimai buvo atlikti kompetentingų subjektų, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti 2021 m. spalio 6 d. įsakymą neteisėtu.

9. Teismas apžvelgė VTĮ 49 straipsnio 1 dalį, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nurodė, kad 2021 m. spalio 18 d. vykusio susitikimo su pareiškėja metu, kuriame dalyvavo Administracijos l. e. p. Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėja Alma Jučiukonienė ir šio skyriaus Administravimo poskyrio vedėja Daiva Kinachienė, pareiškėja žodžiu informavo, jog pageidauja, kad jai būtų siūlomos tik laisvos vadovų pozicijos, o laisvos vyriausiųjų specialistų pozicijos jos nedomina ir ji neketinanti sutikti eiti vyriausiųjų specialistų pareigų.

10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą dėl laisvų pareigybių, kurios turėjo būti pasiūlytos pareiškėjai, taip pat atsižvelgęs į pareiškėjos teiginius, kad iš Administracijoje buvusių laisvų pareigybių, kurios pareiškėjai nebuvo pasiūlytos, ją domino tik dvi (Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigos bei Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigos), vertino, ar pareiškėja galėjo būti perkelta į vieną iš minėtų pareigybių.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nurodė, kad Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigos nebuvo pasiūlytos pareiškėjai, kadangi jau buvo įvykęs konkursas ir išrinktas laimėtojas. Administracija nurodė, jog šios pareigybės konkursas Valstybės tarnybos departamente įvyko 2021 m. rugpjūčio 13 d., buvo atrinkti du pretendentai, vyko pokalbis su pretendentais, 2021 m. spalio 25 d. priimtas konkursą laimėjęs asmuo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ne tik iki pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, bet dar ir iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo jau buvo įvykęs konkursas į laisvą Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poskyrio vedėjo pareigybę, kurio (konkurso) metu buvo atrinkti du pretendentai, todėl pagrįstai Administracija nepasiūlė šios pareigybės pareiškėjai, kadangi jau po įvykusio konkurso buvo aiškūs laimėtojai pretendentai, kurių teisėtų lūkesčių principo Administracija taip pat pažeisti negalėjo.

12. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybė nebuvo pasiūlyta pareiškėjai, kadangi vyko konkurso procedūros (pretendentų dokumentų pateikimas ir tikrinimas), 2021 m. spalio 14 d. įvyko konkursas, 2021 m. spalio 25 d. – pokalbis Administracijoje su dviem atrinktais pretendentais ir išrinktas laimėtojas. Vertindamas šių faktinių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad iki panaikinant pareiškėjos pareigybę (2021 m. spalio 6 d.) Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybė nebuvo užimta ir niekam kitam nepasiūlyta, t. y. Administracijai buvo žinoma apie laisvą pareigybę į kurią dar nebuvo įvykęs konkursas, vadinasi, Administracija įstatymų nustatyta tvarka galėjo sustabdyti paskelbtą konkursą ir pasiūlyti šią pareigybę pareiškėjai, tačiau tokio individualaus pasiūlymo pareiškėja iš Administracijos negavo. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja neatitiko specialiųjų Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybei keliamų reikalavimų.

13. Teismas padarė išvadą, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) nebuvo užtikrinta, kadangi įspėjimo apie naikinamas pareigas bei atleidimą iš valstybės tarnybos laikotarpiu pareiškėjai nebuvo pasiūlyta tuo metu laisva Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybė, kurios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ji atitiko. Nepasiūlius šių pareigų pareiškėjai, nebuvo užtikrinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Teismas pabrėžė, kad nustatytas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu.

14. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis (218 str. 2 d., 4 d., 6 d.), teismas nurodė, kad pareiškėjos pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš buvusių pareigų gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama, vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti valstybės tarnautojo teises.

15. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taip pat įvertinęs, kad faktinė situacija rodo, jog, grąžinus pareiškėją į Administraciją, dėl konflikto jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, konstatavo, kad, egzistuojant vienai iš DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, pareiškėja į Administraciją negrąžintina ir laikytina iš tarnybos atleista teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas nurodė, kad, tokiam pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrindui, pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius valstybei.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą, nurodė, kad neatmestina galimybė, jog atleidimas iš pareigų pareiškėjai sukėlė stresą, neigiamus išgyvenimus, tačiau teismas nenustatė Administracijos pažeidimų naikinant Skyriaus patarėjos pareigybę. Administracijos veiksmų neteisėtumą lėmė tai, kad pareiškėjai nebuvo pasiūlyta laisva pareigybė, todėl teismas vertino, kad pareiškėjos atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu pats savaime nelemia reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą patenkinimą. Pareiškėja nurodė, kad dėl tokio Administracijos elgesio jai buvo suteiktas 2021 m. spalio 19 d. – 2021 m. spalio 22 d. nedarbingumas, tačiau nedarbingumas buvo suteiktas pareiškėjai dėl virusų sukeltos infekcijos, o tokios ligos pobūdis nėra darbdavio galimai sukelto streso ar neigiamo išgyvenimo pasekmė.

III.

18. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

19. Administracija nurodo, kad pareiškėja skunde nenurodė, kad buvo pažeista VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija, pareiškėja nenurodė, kad jai turėjo būti pasiūlytos Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigos, taip pareiškėja nustatė ginčo ribas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jas išplėtė. Teismas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjos teiginių apie tariamus jos teisių pažeidimus, kurie nebuvo identifikuoti skunde, formuojant bylos nagrinėjimo ribas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos nagrinėjimo ribų, todėl pareiškėjos skundas neteisėtai ir nepagrįstai buvo patenkintas iš dalies.

20. Administracija pažymi, kad pareiškėjai buvo pasiūlytos 3 laisvos pareigybės, kurių pareiškėja atsisakė. Administracija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad nesant tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, atskiro prašymo, institucija (įstaiga) neprivalo šiam (tarnautojui) teikti informacijos (jo supažindinti) apie visas, t. y. ir tas, į kurias jis objektyviai negali būti paskirtas, laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigas, taip pat teikti kitus duomenis apie struktūrinius (organizacinius) pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu.

21. Administracija teigia, kad neteikė pareiškėjai informacijos apie Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigybę, nes pareiškėja objektyviai negalėjo užimti šių pareigų vien VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pagrindu – pareigybė nebuvo laisva, kadangi į ją dar iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo buvo paskelbtas viešas konkursas ir prasidėjusios konkurso procedūros, be to, pareiškėja bendra tvarka galėjo dalyvauti minėtame konkurse.

22. Administracija teigia, kad pareigybė, dėl kurios užėmimo yra paskelbtas viešas konkursas dar iki pareiškėjos pareigybės panaikinimo, nėra laisva VTĮ 49 straipsnio 1 dalies kontekste. Pareiškėjos pareigybės panaikinimo dieną (2021 m. spalio 6 d.) pretendentai į Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigas jau buvo pateikę prašymus bei dokumentus, reikalingus dalyvauti konkurse, taip pat buvo įvertinta, ar šie pretendentai gali dalyvauti konkurse, apie tai juos informuojant. Tokiu būdu susiformavo teisėtas minėtų trečiųjų asmenų lūkestis dalyvauti viešajame konkurse (kuris įvyko 2021 m. spalio 14 d.) ir siekti užimti siūlomas pareigas. Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, negalėjo priimti sprendimo atšaukti dar 2021 m. rugsėjo 10 d. paskelbto viešo konkurso į Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo poskyrio vedėjo pareigas, kadangi įstatymas nenumatė nei tokios pareigos, nei teisės.

23. Pareiškėja L. Ž. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjos skundas, pakeisti ir panaikinti 2021 spalio 6 d. įsakymą, grąžinti pareiškėją į tarnybą, priteisti pareiškėjai iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pareiškėja patyrė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

24. Pareiškėja nurodo, kad pareiškėjos pareigybės naikinimo realumas ir poreikis yra neįrodytas ir nepaaiškintas. Atsakovas pareigybės naikinimo priežasties nepaaiškinimą grindžia atsakovo absoliučia diskrecija nustatyti įstaigos organizacinę struktūrą. Šios diskrecijos pareiškėja ir neginčijo, tačiau, kaip ir bet koks viešojo administravimo institucijos sprendimas, taip ir sprendimas panaikinti pareigybę, turi atitikti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir turi būti motyvuotas. Darbdavio diskrecija nustatyti organizacinę struktūrą, steigti pareigybę ar ją panaikinti, negali būti teismo vertinama tikslingumo prasme, tačiau teismas gali ir turi vertinti ar tikrai buvo objektyvus poreikis panaikinti pareigybę, ar pareigybės panaikinimas buvo realus, ar pareigybės panaikinimas nebuvo susijęs tik su personalijos klausimu ir subjektyviu neigiamu šiuo atveju tiesioginio vadovo M. nusistatymu pareiškėjos atžvilgiu.

25. Pareiškėja pažymi, kad Skyriuje nevyko joks valdymo procesų optimizavimas, funkcijų peržiūrėjimas ir perskirstymas, jokios valdymo funkcijos iš Skyriaus nedingo, kas objektyviai galėjo lemti poreikį konkrečios pareigybės ir jos funkcijų nereikalingumą, priešingai, funkcijų dar ir padaugėjo, t. y. atsirado nauja funkcija – duoti sutikimą steigti ar pratęsti lošimų organizavimo veiklą. Skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai taip pat nebuvo keičiami, išdalinant pareiškėjos vykdytas funkcijas kitiems skyriaus valstybės tarnautojams. Nauja vyriausiojo specialisto pareigybė Skyriaus Verslo poskyryje numatė tik vieną naują funkciją, o likusios (iš viso 9) buvo standartinės Skyriaus funkcijos.

26. Pareiškėja akcentuoja, kad po pareiškėjos priėmimo į valstybės tarnybą, Skyriuje buvo poreikis plėsti žmogiškuosius išteklius, o ne juos mažinti, todėl teigti, kad Skyriuje buvo per daug žmonių ar, kad pareiškėjos funkcijos buvo perteklinės, nėra jokio faktinio pagrindo.

27. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Skyriuje neįvyko joks struktūrinis pertvarkymas, nebuvo jokio struktūrinio pokyčio, galinčio objektyviai paaiškinti ir pateisinti pareiškėjos patarėjos pareigybės panaikinimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realus.

Šalies argumentai

28. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas nebuvo pareiškęs prašymo pareiškėjos negrąžinti į tarnybą, pareiškėjos santykiai buvo blogi tik su tiesioginiu vadovu, o Administracijoje jai dirbti patiko, su kitais darbuotojais sutarė gerai, todėl teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjos negrąžinti į pareigas.

29. Pareiškėja akcentuoja, kad darbas Administracijoje buvo pareiškėjos senos svajonės išsipildymas, todėl tiek pareiškėjos negrąžinimas į pareigas, tiek jos atleidimas tokiu brutaliu, žeminančiu ir diskredituojančiu būdu, pareiškėjai sukėlė didelius, neigiamus ir ilgalaikius išgyvenimus, taip pat pareiškėja remiasi skunde nurodytomis aplinkybėmis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą.

30. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo motyvus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo bei tuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Įsakymą dėl atleidimo, pripažino, kad pareiškėja iš pareigų buvo atleista neteisėtai, tačiau negrąžino jos į eitas pareigas, o taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas jos teisių gynimo priemones, reikalavimą dėl neturitnės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria ji negrąžinta į valstybės tarnautojo pareigas ir nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas, akcentuodama, kad Administracijos struktūrinių pokyčių, jos pareigybės panaikinimo realumas ir būtinumas nebuvo įrodytas, ji gerai sutarė su kitais darbuotojais, todėl pageidautų toliau tęsti tarnybą Administracijoje.

34. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo išplėtė bylos nagrinėjimo ribas ir pripažino VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nors pareiškėja savo skundo tokiais argumentais negrindė. Be to, Administracijos nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie egzistavusias laisvas pareigybes, kurias Administracija turėjo siūlyti pareiškėjai, prieš atleisdama iš tarnybos.

35. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo ir Administracijos struktūrinių pertvarkymų pagrįstumo aspektais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Administracijos direktorius turi teisę nustatyti naują Administracijos ir jos skyrių struktūrą, naikinti ir steigti valstybės tarnautojų bei darbuotojų pareigybes. Administracijos Licencijavimo ir leidimų skyriaus struktūriniai pokyčiai, lėmę pareiškėjos pareigybės panaikinimą, buvo realūs, byloje nėra surinkta duomenų, jog betarpiškai prieš ar po pareiškėjos atleidimo Skyriuje būtų įsteigtos naujos pareigybės, kurioms būtų pavesta atlikti pareiškėjos funkcijas. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėja iš užimamų pareigų buvo atleista, siekiant tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą, priešingai, galima daryti išvadą, kad Skyriaus darbas buvo optimizuojamas, kai toms pačioms funkcijoms kokybiškai vykdyti pakanka mažesnio darbuotuojų skaičiaus. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog teismas privalėjo vertinti poreikį Skyriuje plėsti žmogiškuosius išteklius, apžvelgti Skyriaus vykdomas funkcijas ar vertinti vėliau pradėjusių dirbti darbuotojų kompetencijas ir funkcijas, nėra teisiškai pagrįsti, nes teismas negali bylose ginčijamus teisės aktus ir veiksmus (neveikimą) vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.,).

37. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ginčo ribas, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi, siekdamas realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.). Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2353-146/2015). Šis teismo aktyvaus elgesio reikalavimas ypač taikytinas valstybės tarnautojų bylose dėl jų teisių gynimo, vertinant pareiškėjus kaip silpnesniąją valstybės tarnybos santykių šalį ir atsižvelgiant į Lietuvos aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, pagal kurią darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo, tiek viešąjį interesą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje bylos Nr. 3K-3-384/2011, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011)

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog nagrinėjant bylas dėl valstybės tarnautojo atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą (buvęs 44 str. 1 d. 9 p.), be kita ko, svarbu nustatyti, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepasiūlė pareiškėjui kitų pareigų, o konstatavęs, jog nėra kitų pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti pareiškėjui (valstybės tarnautojui), pareiškėją atleido iš valstybės tarnybos (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4931-629/2019). Darbdavys turi pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teikti informaciją apie visas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, šis karjeros valstybės tarnautojas galėtų užimti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje (buvusi 43 str. 1 d.) įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą užtikrinimas siejamas su šių aplinkybių visuma: iki valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo valstybės institucijoje (įstaigoje) yra laisvos (atsiranda laisvos) pareigos; valstybės tarnautojas yra tinkamas šias pareigas užimti (atitinka pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus); šios pareigos tinkamai pasiūlomos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama; valstybės tarnautojui sutikus, jis paskiriamas eiti šias pareigas. Įrodinėjimo našta, kad buvo užtikrinta valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas, tenka valstybės įstaigai (institucijai), iš kurios atleistas valstybės tarnautojas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017).

39. Nagrinėjamos bylos kontekste, apibendrinus iš VTĮ 49 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos darbdaviui siūlyti karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, ir šios pareigos aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatuotina, kad, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo atveju atsakovas privalėjo pareiškėjai siūlyti ne tik vyriausiųjų specialistų pareigas, kurių pastaroji iš anksto atsisakė, tačiau ir skyrių ir poskyrių vedėjų pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, pareiškėja galėtų užimti, įskaitant ir po pareiškėjos pareigybės panaikinimo (po 2021 m. spalio 6 d.) buvusias laisvas pareigybes. Atsižvelgus į tai, kad į Socialinių išmokų skyriaus 2-ojo išmokų skyrimo poaskyrio vedėjo pareigybę jau buvo įvykęs konkursas ir nustatytas konkurso laimėtojas, ši pareigybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta buvusi nelaisva. Tačiau Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo paskyrio vedėjo pareigybė pareiškėjos pareigybės panaikinimo momentu buvo laisva, į ją dar nebuvo įvykęs konkursas, todėl atsakovas privalėjo šias pareigas visu pirma pasiūlyti pareiškėjai ir tik jai atsisakius šias pareigas užimti, toliau tęsti konkurso procedūras. To atsakovas nepadarė ir tuo pažeidė pareiškėjai taikomas garantijas , numatytas VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje. Asmenų, padavusių dokumentus dalyvauti konkurse į Nekilnojamojo turto skyriaus Sutarčių administravimo paskyrio vedėjo pareigybę, teisėti lūkesčiai apsiribojo tik lūkesčiu dalyvauti konkurse, tačiau jų negalima prilyginti lūkesčiams asmenų, laimėjusių konkursą. Todėl priešingi atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

40. Tai konstatavus, nėra pagrindo, remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais, spręsti, kad pirmosios instancijos teismas Įsakymą dėl atleidimo panaikino nepagrįstai.

41. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu,jos į eitas pareigas negrąžino, tačiau taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas jos teisių gynimo priemones. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų analogišku pagrindu, kuris nurodytas šioje byloje, pripažįstamas neteisėtu, todėl sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes, o būtent DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatos.

42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisės normas, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 konstatavo, kad darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus; kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Ši praktika apibendrinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, apžvalgoje Nr. AC-55-1 (Teismų praktika. 2021, 55, p. 588–644).

43. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 418 str.). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje, ją lyginant su ankstesnėse DK redakcijose buvusiu įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, yra nustatytas dar vienas, naujas teisinis pagrindas, kai taikytinas šioje teisės normoje reglamentuojamas alternatyvus darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdas, t. y. kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Pažymėtina, jog nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019).

45. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą aukščiau minėtu aspektu, darytina išvada, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl jos negrąžinimo į eitas pareigas nėra pagrįsti. Byloje buvo nustatyta aplinkybių visuma, lėmusi DK 218 straipsnio 4 dalies taikymą: pareiškėjos pareigybė yra panaikinta ir į eitas pareigas ji negali būti grąžinta dėl organizacinių priežasčių, turint omenyje neigiamą darbdavio nusistatymą ir tai, kad Administracija prašė negrąžinti pareiškėjos į tarnybą, tikėtina, kad jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negrąžinti pareiškėjos į tarnybą yra pagrįstas.

46. Pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepriteistu neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, jog pareiškėja patyrė tokio mąsto ir pobūdžio išgyvenimus, kurie leistų konstatuoti, jog ji patyrė neturtinę žalą, vertintiną pinigine forma. Atsakovo veiksmų, nepasiūlius laisvos pareigybės, neteisėtumas yra pakankamai įvertintas, priteisus pareiškėjai atlyginimą už priverstinę pravaikštą.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

48. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju atmetami abu apeliaciniai skundai, tai pareiškėja neįgija teisės į išlaidų, patirtų rengiant ir pateikiant apeliacinį skundą, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. Ž. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius