Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-898-430/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-06
Bylos Nr.: e2A-898-430/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-05327-2018-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Loreta Braždienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, individualiai įmonei „R. P. leidykla“

Kategorijos

2.1.3.4Žemės sklypai ir kiti ištekliai

Civilinė byla Nr. e2A-898-430/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05327-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.4.; 2.6.11.18.; 3.3.1.14.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ (toliau – UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10733-863/2018 pagal ieškovės UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ir individualiai įmonei „R. P. leidykla“ (toliau – IĮ „R. P. leidykla“) dėl 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1597-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M.K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje (kadastro Nr. 0101/0054:195), dalies pardavimo R. P. leidyklai“ pripažinimo negaliojančiu ir 2008 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė ir Valstybinė įmonė Turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-1597 – (01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M.K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje (kadastro Nr. 0101/0054:195), dalies pardavimo R. P. leidyklai“ ir 2008 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3439, taikyti restituciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gegužės 15 d. ieškovė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. JŠ-4465 įsigijo iš valstybės 1013/1596 dalį iš 0,1596 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. 0101-0054-0195, kadastrinis Nr. 0101/0054:195) Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, o 2017 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DJ-2623 įsigijo iš Vilniaus miesto savivaldybės šiame žemės sklype esančius du pastatus: administracinės paskirties pastatą (unikalus Nr. 1094-0219-8025) ir sandėlio paskirties pastatą (unikalus Nr. 1094-0219-8036). Teigė, kad šiame žemės sklype nėra įregistruotos bendraturčių naudojimosi sklypu tvarkos, dėl to naudojimasis įsigyta žemės sklypo dalimi ir patekimas per centrinį įėjimą apsunkintas dėl sklypo viduryje vieno iš atsakovo pastatytos tvoros. Nurodė, kad ieškovė bandė taikiai susitarti su atsakovu dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, tačiau to padaryti nepavyko. Rinkdama žemės sklypo dokumentus ir įrodymus, ieškovė nustatė, kad dalis sandorių, susijusių su šio žemės sklypo pirkimu–pardavimo praeityje, galimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl to yra niekiniai nuo jų sudarymo momento. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.3 punkte nurodyta, jog atsakovės IĮ „R. P. leidykla“ dalies nuosavybės teisės registruotos 2003 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. YB7-1-1533 ir 2008 m. balandžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3439 pagrindu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 9.3 punkte dėl sklypo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodyta, kad žemės sklypas nuo 2003 m. balandžio 9 d. yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje, sklypo naudojimo paskirtis šiuo metu – kita žemė, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, o nuo 2002 metų sklypo naudojimo būdas buvo visuomeninės paskirties žemė. Pažymėjo, kad pagal 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 2.3-1597-(01) priėmimo ir 2008 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3439 sudarymo metu (t. y. nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. liepos 9 d.) galiojusią Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 13 straipsnio „Neprivatizuojama žemė“ 4 punkto redakciją, žemė neprivatizuojama, jeigu ji „yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių“. Minėta Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto nuostata dėl neprivatizuojamos miestų teritorijų dalių, įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, žemės nebegalioja tik nuo 2012 m. kovo 15 d. Žemės reformos įstatymo pakeitimo Nr. XI-1934 priėmimo, dėl to, ieškovės manymu, žemės sklypo ir visų esamų statinių žemės sklype naudojimo paskirtis ir sklypo buvimas Vilniaus miesto teritorijos dalyje, įrašytoje į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą, iki 2012 m. kovo 15 d. Žemės reformos įstatymo pakeitimo Nr. XI-1934 priėmimo, draudė privatizuoti valstybinę žemę, dėl to iki 2012 metų priimti Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymai ir jų pagrindu sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartys akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinės nuo jų sudarymo momento (ab initio) ir turi būti pripažintinos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80 straipsnio pagrindu ir atitinkamai taikytina restitucija. Be to, pažymėjo, jog minėti individualūs administraciniai teisės aktai dėl valstybinės žemės įsigijimo, nepaisant to, kad prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, taip pat pažeidžia jos (ieškovės) teisę į bendro sklypo naudojimą ir sklypo valstybei priklausančios dalies įsigijimą nuosavybėn lygiomis dalimis su kitais pastatų bendraturčiais pažeidimą ir pastatų eksploatavimą bei valdymą nuosavybės teise.

Atsiliepimas

3. Atsakovė NŽT atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1907V „Dėl sklypo M. K. Čiurlionio g. 18 ribų ir ploto nustatymo“ nusprendė nustatyti 1 596 kv. m ploto žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0054:195) Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, ribas, pažymėtas miesto plano ištraukoje ir pasiūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai parduoti arba išnuomoti ir suteikti teisę naudotis minėtu žemės sklypu devyniasdešimt devynerius metus. Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1538-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio M. K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje, suformavimo“ buvo nustatytas žemės sklypo plotas – 1 596 kv. m, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir būdas – kitos paskirties žemė: visuomeninės paskirties objektų teritorija (administraciniams, sandėlio ir transformatorinės pastotės statiniams eksploatuoti), patvirtintos Žemės sklypo specialiosios naudojimo sąlygos, nustatytos ir patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1907V ir pavesta įregistruoti žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre. Pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje žemės sklypo tvarkymo byloje esančius dokumentus ir vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad 134 kv. m ploto žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdoma NŽT, 1 013 kv. m ploto žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso ieškovei 2017 m. gegužės 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JŠ-4465 ir 2017 m. gegužės 25 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. A5-54-(15.11-24) pagrindu, 449 kv. m ploto žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso atsakovei IĮ „R. P. leidykla“ 2003 m. birželio 10 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VB7-1-1533 ir 2008 m. balandžio 16 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3439 pagrindu. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 2.3-1597-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M. K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje dalies pardavimo IĮ R. P. leidykla“ atsižvelgiant į 2002 m. lapkričio 15 d. susitarimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. A51-25019-(3.26-PD-4) „Dėl žemės sklypo dalies M. K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje“, akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ (toliau – AB „Rytų skirstomieji tinklai“) 2007 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 21200-608 „Dėl žemės išpirkimo“, tenkinant IĮ „R. P. leidykla“ 2006 m. vasario 21 d. prašymą buvo nuspręsta IĮ „R. P. leidykla“ parduoti 64 kv. m ploto žemės sklypo dalį. Nurodo, jog remiantis minėtu įsakymu, atsakovai 2008 m. balandžio 16 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PO 1/2008-407, pagal kurią IĮ „R. P. leidykla“ įsigijo 64 kv. m ploto sklypo dalį. Sutarties 2.3.5 papunktyje buvo nurodyta, kad žemės sklypui taikoma specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343, nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos. Paaiškino, jog atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad ginčijami administracinis aktas ir pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryti pažeidus imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kadangi Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad neprivatizuojama žemė, kuri yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), o į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją sklypas įrašytas tik 2010 metais, po ginčijamų sandorių sudarymo. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, nurodydama tik abstrakčius teiginius dėl jos pažeidžiamų teisių į tinkamą žemės sklypo naudojimą kartu su kitais statinių ir (ar) žemės sklypo bendraturčiais ir nepateikdama į bylą tai patvirtinančių įrodymų, neįrodė savo teisių pažeidimo, nes, būdama žemės sklypo bendraturčiu, ji gali įstatymo nustatyta tvarka kartu su kitais bendraturčiais nusistatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką.

4. Atsakovė IĮ „R. P. leidykla“ atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog kad ginčijimas 2008 m. administracinis įsakymas ir 2008 m. pirkimo–pardavimo sutartis sudaryti prieš 10 metų, dėl to jokios ieškovės teisės negalėjo ir nebuvo pažeistos, ieškovės teisės privatizuoti žemės sklypo dalį taip pat nebuvo pažeistos. Pažymėjo, kad nuo to, ar bus ginčijama sutartis pripažinta negaliojančia, ar ne, ieškovės turimos teisės, susijusios su nuosavybės teise turimu žemės plotu žemės sklype, nepasikeis, be to, jos turima žemės sklypo dalis, konkrečiai apibrėžta viešajame aukcione, negali keistis (didėti) iš atsakovės „atimtos“ žemės sklypo dalies sąskaita. Pabrėžė, kad ieškovė, pareikšto ieškinio nagrinėjamu atveju nesant jos teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, ginčo įsakymo ir sutarties pripažinimo negaliojančiais faktui nesukuriant jokių teisinių pasekmių ieškovei, jos teisėms ir teisėtiems interesams, negali būti laikoma suinteresuotu asmeniu ir neturi įstatymo numatytos galimybės ginčyti ginčo dalyku esančius administracinį aktą ir sutartį. Nurodė, kad teisės normos, draudžiančios privatizuoti valstybinę žemę miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, galiojo iki kol buvo pakeistos 2012 m. kovo 15 d. įstatymu Nr. XI-1934, įsigaliojusiu nuo 2012 m. kovo 27 d. Šiuo metu galiojantis reglamentavimas nenustato draudimo privatizuoti valstybinę žemę, kuri yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), dėl to išnykus minėtam draudimui jau 2012 metais, ji, nepaisant to, kad ginčijamos 2008 m. sutarties sudarymo metu žemės sklypo dalis (64 kv. m ploto) buvo priskirta neprivatizuojamai žemei ir negalėjo būti perleista privačion nuosavybėn, turėjo ir turi įstatymo numatytą galimybę pakartotinai sudaryti valstybinės žemės pirkimo pardavimo sandorį. Atsakovės manymu, kad net patenkinus ieškinį ir pripažinus ginčijamus 2008 m. administracinį įsakymą ir 2008 m. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančiais, sandorio negaliojimo pasekmių taikymas – žemės sklypo dalies gražinimas valstybei neturėtų jokios prasmės ir pagal galiojančią teismų praktika restitucija negalėtų būti taikoma. Pažymėjo, jog ieškovė nuosavybės teises į sklypo dalį įsigijo viešo aukciono būdu, atitinkamai jai buvo perleistas jos statiniams eksploatuoti būtinas žemės sklypo plotas, kurio dydžio jį neginčija, dėl to ieškovė nepagrįstai teigia, kad yra ribojama jos teisė kartu su kitais bendraturčiais pretenduoti į valstybinės žemės įsigijimą.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog jai nuosavybės teise priklausė administracinis pastatas (unikalus Nr. 1094-0219-8025) ir sandėlis (unikalus Nr. 1094-0219-8036) Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18. Paaiškino, jog 2017 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi minėti pastatai buvo parduoti turto pardavimo aukcioną laimėjusiam asmeniui – ieškovei. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su privatizuojamais pastatais, ieškovei buvo parduotos ir ginčo žemės sklypo dalys pastatams eksploatuoti, t. y. 943 kv. m ir 70 kv. m, 2017 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės, atstovaujamos VĮ Turto banko, ieškovė įsigijo 1013/1596 dalį iš 0,1596 ha bendro ploto ginčo žemės sklypo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės ginčijamu 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu bei ginčijama 2008 m. balandžio 16 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo priimti jokie sprendimai dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausiusių pastatų eksploatavimui reikalingos ginčo žemės sklypo dalies nustatymo ar keitimo, tuo tarpu jokių kitų iš įsakymo bei sutarties panaikinimo kylančių reikalavimų, galinčių turėti įtakos Vilniaus miesto savivaldybės teisėms ar interesams, ieškovė ieškiniu nereiškia, atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybė dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo šioje byloje prašė spręsti teismo nuožiūra ir bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas atsiliepime į ieškinį paaiškino, jog Vilniaus miesto savivaldybė 2017 m. balandžio 10–13 dienomis vykdė administracinio pastato ir sandėlio bei jiems priskirtos 1013/1596 dalies 0,1596 ha bendro ploto žemės sklypo, Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, viešą aukcioną, kurio laimėtoju tapo ieškovė. Pažymėjo, jog ieškovė neginčija nei viešo aukciono sąlygų ir (ar) rezultatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės ir (ar) Turto banko sudarytų pastatų bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių, dėl to atsižvelgiant į tai, kad Turto bankas nėra ginčo teisinių santykių dalyvis ir jo atžvilgiu ieškinyje nėra reiškiami jokie reikalavimai, neteikė nuomonės dėl ieškinio pagrįstumo ir prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškovės UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ ieškinį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ieškovė, ginčydama administracinį aktą ir pirkimo–pardavimo sutartį, siekia, jog ginčijamo sandorio dalyku esanti ginčo žemės sklypo dalis (64 kv. m.) būtų grąžinta valstybei, kas ieškovės manymu, leistų jai pretenduoti įsigyti minėtą žemės sklypo dalį, taip pat sąlygotų naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą spręsti su valstybe, o ne su atsakove IĮ „R. P. leidykla“. Teismo vertinimu, kadangi ieškovė nėra ginčijamo sandorio šalis ir negali reikšti ieškinio dėl viešojo intereso gynimo, ieškinio tenkinimui svarbu nustatyti, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos ieškovės interesai ir tik tuomet būtų pagrindas taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas.

9. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo teisių pažeidimą iš esmės grindžia tuo, jog 2008 metais atsakovei įsigijus ginčo žemės sklypo dalį (64 kv. m.), ieškovė, 2017 m. tapusi žemės sklypo bendraturte, negali pretenduoti į ginčo žemės sklypo išpirkimą. Teismo vertinimu, kadangi ginčo pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas prieš beveik 10 metų, iki ieškovei tampant žemės sklypo bendraturte, ieškovės teiginiai, jog jį sudarant, buvo pažeistos ieškovės teisės yra nelogiškas ir nepagrįstas. Šiuo atveju galėjo būti pažeistos sandorio sudarymo metu kitų pastatų savininkų teisės, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta, priešingai: ieškovės šiuo metu nuosavybės teise valdomų pastatų buvusi savininkė – Vilniaus miesto savivaldybė ir tuometinė tranformatorinės savininkė – AB „Rytų skirstomieji tinklai“ tokiam sandoriui pritarė. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas suformuotas jame esantiems 4 nekilnojamojo turto objektams (dviems administraciniams pastatams, sandėliui ir transformatorinei) eksploatuoti; ieškovės pastatams eksploatuoti reikalingas 1 013 kv. m žemės sklypo plotas (administraciniam pastatui – 943 kv. m, sandėliui – 70 kv. m) nustatytas 2008 m. balandžio 28 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-4910-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M, K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje, dalių dydžio nustatymo“ ir byloje nėra ginčijamas, taip pat nėra ginčijami aukciono, kurio pagrindu su ieškove buvo sudaryta 1 013 kv. m ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, rezultatai, dėl to ieškovės pozicija, jog ginčo sandoriui pripažinus negaliojančiu, ji galėtų pretenduoti į valstybei grąžintinų 64 kv. m žemės sklypo išpirkimą, atmestina kaip nepagrįsta, nes ieškovė jau naudojasi jos pastatams eksploatuoti būtina ginčo žemės sklypo dalimi, kurios dydžio neginčija.

10. Teismas, vertindamas kitą ieškovės nurodomą teisinį interesą ginčyti pirkimo–pardavimo sandorį (žemės sklypo naudojimosi tvarkos nebuvimu ir atsakovės pastatytos tvoros trukdymu naudotis pastatais), tokius ieškovės argumentus vertino kritiškai, nes byloje nebuvo keliami reikalavimai nei dėl tvoros teisėtumo, nei dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, neįrodė, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyku esančių administracinio akto ir pirkimo–pardavimo sandorio ginčijimo, dėl to ieškinys atmetamas, taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris nėra sandorio šalis ir neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko.

11. Teismas pažymėjo, kad atmetus ieškinį CPK 5 straipsnio pagrindu, teismas nepasisako dėl ginčijamų sandorio ir administracinio akto atitikimo imperatyvioms teisės normoms (dėl CK 1.80 straipsnio taikymo nagrinėjamu atveju), nes toks teismo sprendimas neturės prejudicinės reikšmės, jei ieškinį dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu pareikš teisę ginti viešą interesą turintis asmuo (prokuroras).

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

13. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos įrodymus ir įstatymus bei neatskleidė bylos esmės, nes visiškai nepasisakė dėl ginčo dalyko, t. y. ar ginčo sandoriai atitinka imperatyvias teisės normas, ar ne.

14. Apeliantė sutinka, kad pagal įstatymą ji neturi teisės ginti viešojo intereso, tačiau jos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, ar ginčijamas įsakymas yra (ar nėra) niekinis, nes nuo tokios išvados padarymo tiesiogiai priklauso ginčijamų sandorių teisinių pasekmių kvalifikavimas, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą, teismas gali konstatuoti ex officio (savo iniciatyva). Dėl šių priežasčių, ieškovės manymu, teismas pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatą. Akcentuoja, kad teismai turi užtikrinti viešą interesą, kuris vienareikšmiškai egzistuoja visuose sandoriuose su valstybės turtu, šiuo atveju valstybine žeme, ir turi pasisakyti, ar šiuo atveju buvo pažeistos (ar ne) imperatyvios teisės normos. Prašo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017; 2014 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2014). Apeliantės vertinimu, neištyrus šių aplinkybių, toks bylos nagrinėjimas neatitinka teisingumo įgyvendinimo tikslų.

Šalies argumentai

15. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ji neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes nėra ginčo sandorių šalimi. Pažymi, kad pagrindinis bylos ginčo objektas yra administracinis aktas – įsakymas, kuriame nėra sutarties prievolės šalių. Teigia, kad CK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija niekinių sandorių ar absoliutaus sutarties negaliojimo atvejais nereikalauja, kad suinteresuotas asmuo būtų sandorio šalimi, dėl nurodytų priežasčių skundžiamas teismo sprendimas turi būti pripažintas nepagrįstu.

16. Teigia, kad ieškovės privataus intereso turėjimas (ar neturėjimas) buvo plačiai analizuotas ir vertintas bylos žodinio nagrinėjimo, tačiau apeliantės neįtikino skundžiamo teismo sprendimo motyvai, kurie neatitinka įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo pakartotinai pateikti teisinį bylos medžiagos ir įrodymų vertinimą.

17. Teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nepripažino aplinkybės (t. y. atsakovei disponuojant žemės sklypo dalimis, esančiomis valstybės turtu) kaip suinteresuoto asmens (apeliantės) akivaizdaus ir teisėto suinteresuotumo dėl ginčo dalyko. Akcentuoja, kad ieškiniu ginamas žemės sklypo bendraturčio interesas, nes žemės sklypo bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, o pagrindinė priežastis yra interesų derinimo principo pažeidimas, kuomet atsakovai siekia savo interesų apsaugos kito bendraturčio (apeliantės) teisių suvaržymo sąskaita ir įgyvendina bendrosios nuosavybės teisę galimai niekinių sandorių pagrindu.

18. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeistas teises apeliantė turi įgyvendinti vieninteliu būdu – nustatydama žemės sklype naudojimosi tvarką, nes ši išvada yra tik teismo prielaida, kuri teisiškai nereikšminga. Akcentuoja, kad nesant teismo išvados, ar ginčijamu įsakymu ir sutartimi perleista žemės sklypo dalis yra valstybinė žemė, ar privati žemė, apeliantei nėra objektyvios galimybės įvertinti racionalų žemės sklypo bendrą naudojimą, jai apribota galimybė suformuoti teisėtą bendro sklypo naudojimo pasiūlymą ir jį patvirtinti savininkų susitarimu ar ginčo tvarka.

Atsiliepimas

19. Atsakovė NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovės nuomone, apeliantė skunde nepateikia konkretaus faktinio ir teisinio pagrindo, kodėl ginčijamas administracinis aktas ir sandoris turi būti laikomi niekiniais ir kodėl teismui turėjo kilti abejonių ir jis privalėjo vertinti šių sandorių teisėtumo aplinkybes. Pažymi, kad pati apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog ji neturi teisės ginti viešojo intereso, dėl to apeliantės motyvai, kad galimai ginčijamas įsakymas ir sandoris turi būti naikintini, nes neatitinka visuomenės interesų, pažeidžia įstatymus ir pakerta piliečių pasitikėjimą valstybe yra nevertintini, nes apeliantė nėra įgaliota ginti viešąjį interesą, o įgaliotos institucijos (inter alia NŽT) tokio pažeidimo nemato.

21. Atsakovė pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadai, kad sisteminė materialiojo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 5 dalies prasme) – tai asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidė niekinis sandoris. Nagrinėjamu atveju ieškovė nėra ginčijamo sandorio šalis ir negali reikšti ieškinio dėl viešojo intereso gynimo.

Atsiliepimas

22. Atsakovė nesutinka su apeliantės argumentais, kad, nesant teismo išvados dėl ginčo sandorių teisėtumo, nėra aišku, kam priklauso 64 kv. žemės sklypo dalis, t. y. valstybinė ar privati žemė. Teigia, kad šios faktinės aplinkybės yra aiškios, o apeliantės siekis ir noras nusistatyti naudojimosi tvarką ne su atsakove IĮ „R. P. leidykla“, o su Lietuvos Respublika, įtakos nagrinėjamai bylai neturi. Pažymi, kad valstybinė žemė parduota IĮ „P. leidykla“ teisėtai, dėl to, atsakovės įsitikinimu, net ir ieškinio tenkinimo atveju, atsakovė 64 kv. m. žemės sklypo dalį analogiškai perleistų IĮ „P. leidykla“.

23. Atsakovė pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės nurodomas teisinis interesas ginčyti pirkimo–pardavimo sandorį grindžiamas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nebuvimu ir atsakovės pastatytos tvoros trukdymu naudotis pastatais, turi būti vertintas kritiškai, nes byloje nebuvo keliamas klausimas nei dėl tvoros teisėtumo, nei dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Atsakovės manymu, ieškovė turi parengti žemės sklypo planą, kuriame būtų nustatytos konkrečios racionalios dalys visiems bendraturčiams, ir tuomet nurodytą planą siekti suderinti su bendraturčiais ir tik nepavykus surasti bendro sutarimo, konstatuoti, kad tokios tvarkos nustatymas neįmanomas ir ginti savo teises teisme.

24. Atsakovė IĮ „R. P. leidykla“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad teismas pirmiausia turėjo nustatinėti ginčijamo 2008 m. įsakymo ir jo pagrindu sudarytos 2008 m. sutarties teisėtumą, nes CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji norma, jog teisės kreiptis į teismą pagrindas, visų pirma, yra asmens suinteresuotumas, ir tik tuomet, nustačius asmens suinteresuotumo turėjimą ar neturėjimą, ginčo dalyku turėtų būti vertinamas paties ieškinio reikalavimo pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, o ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Priešingu atveju, vadovaujantis apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, reikalavimą dėl 2008 m. įsakymo ir sutarties pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais galėtų pateikti kiekvienas asmuo, siekiantis užtikrinti, kad valstybinė žemė būtų disponuojama griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų ir, kad neprivatizuojamos statusą turinti valstybinė žemė liktų išimtine valstybės nuosavybe. Dėl to teismas pagrįstai neturėjo pareigos pasisakyti dėl ginčijamų sandorio ir administracinio akto atitikimo imperatyvioms teisės normoms, kai ieškinys atmestas CPK 5 straipsnio pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

26. Atsakovė prašo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-763-381/2017, kurioje pateiktas išaiškinimas dėl CPK 5 straipsnio nuostatos, kuri yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

27. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė nesugebėjo identifikuoti ir įrodyti savo suinteresuotumo dėl žemės sklypo 64 kv. m ploto dalies, parduotos atsakovei pagal 2008 m. įsakymą ir sutartį, pripažinimo neprivatizuotina žeme 2008 metais, sąsajos tarp ieškovės – žemės sklypo bendraturčio teisių įgyvendinimo ir žemės sklypo dalies (64 kv. m) pripažinimo neprivatizuojama žeme.

Atsiliepimas

28. Atsakovė nesutinka, kad teismas turėjo ex officio konstatuoti aplinkybes, kad buvo padarytas imperatyvių teisės normų pažeidimas, nes vien tai, kad pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio, nereiškia, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti bet kuris asmuo. Toje pačioje CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Dėl to, teismas niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ex officio tik tuo atveju, jeigu reikalavimą dėl sandorio pripažinimo pareiškė būtent suinteresuotas asmuo. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė savo privataus intereso, kuris būtų ginamas teisės aktų nuostatomis, ir kurį pažeidė (įtakojo) 2008 m. įsakymas ir sutartis. Atsakovės manymu, tikrasis ieškovės interesas yra rašytinių įrodymų rinkimas ir panaudojimas kitose galimai ateityje ieškovės inicijuotose bylose, siekiamas papildomo žemės sklypo ploto įgijimas ir nuosavybės teise turimos žemės sklypo dalies padidinimas, dėl to tokie ieškovės veiksmai nesuderinami nei su civilinio proceso tikslais, nei su įrodinėjimo taisyklėmis.

29. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad vien faktinės aplinkybės, jog ieškovė yra ginčo žemės sklypo bendraturtė, gali įrodyti akivaizdų ir teisėtą suinteresuotumą dėl ginčo dalyko. Pažymi, kad ieškovė, kaip žemės sklypo bendraturtė, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir negali būti laikoma suinteresuotu asmeniu, nes sisteminė materialiojo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 5 dalies prasme) – tai asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus pažeidė niekinis sandoris. Atsakovės manymu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė jokio teisėto intereso dėl ginčo dalyko ir pagrindo. Akcentuoja, kad bendraturčių nesutarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos negali būti laikomas pagrindu – suinteresuotumo turėjimu inicijuoti vieno iš bendraturčių nuosavybės teisės įgijimo pagrindo panaikinimą, o akivaizdu, kad įsakymas ir sutartis sudaryti 10 metų prieš ieškovei įsigyjant žemės sklype esančius pastatus ir žemės sklypo dalį, jokios ieškovės teisės negalėjo pažeisti ir nepažeidė. Pažymi, kad ieškovės įsigytos žemės sklypo dalis konkrečiai apibrėžtos viešajame aukcione, dėl to jos negali keistis (didėti) iš atsakovės atimtos žemės sklypo dalies sąskaita.

30. Teigia, kad ieškovė iš esmės savo ieškinį grindžia tuo, jog jam apribojama teisė tinkamai naudotis nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi, tačiau pati ieškovė nesiėmė jokių veiksmų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo ir reikalavimo nepareiškė, neginčijo aukciono būdu jam parduotos žemės sklypo dalies rezultatų, dėl to negalima teigti, kad ieškovė savo teises gali apginti vieninteliu būdu – ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurį patenkinus ieškovės faktinė padėtis nepasikeis.

31. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, VĮ Turto bankas ir Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

33. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

34. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1597-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M.K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje (kadastro Nr. 0101/0054:195), dalies pardavimo R. P. leidyklai“ pripažinimo negaliojančiu ir 2008 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

35. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2002 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1907V „Dėl sklypo M. K. Čiurlionio g. 18 ribų ir ploto nustatymo“ Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nusprendė nustatyti 1 596 kv. m ploto žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0054:195) Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, ribas, pažymėtas pridedamoje miesto plano ištraukoje ir pasiūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai parduoti arba išnuomoti ir suteikti teisę naudotis minėtu Žemės sklypu devyniasdešimt devynerius metus (el. b. t. 1, l. 15–16). 2002 m. lapkričio 15 d. ginčo žemės sklype esančių pastatų savininkai pasirašė Susitarimą, kuriuo susitarė dėl žemės sklypo dydžio ir ribų, reikalingų jų statiniams eksploatuoti: Vilniaus miesto savivaldybės tarybai atiteko naudotis 1 013 kv. m dydžio žemės sklypo dalis, susidedanti iš 826 kv. m dydžio atskiros dalies, plane pažymėtos raide ,,B“, ir 187 kv. m dydžio sklypo dalies bendro naudojimo dalyje, žemės sklypo plane pažymėtoje raide ,,D“; atsakovei IĮ „R. P. leidykla“ atiteko 385 kv. m dydžio žemės sklypo dalis, susidedanti iš 314 kv. m dydžio atskiros dalies, plane pažymėtos raide ,,A“, ir 71 kv. m bendro naudojimo dalyje, pažymėtoje raide ,,D“; žemės sklypo dalis – 64 kv. m dydžio, susidedanti iš 52 kv. m atskiros dalies, plane pažymėtos raide ,,E“, ir 12 kv. m dydžio bendro naudojimo dalyje, plane pažymėtoje raide ,,D“, lik naudotojams nepaskirstyta dalimi (el. b. t. 2., l. 148–150). Prie susitarimo pridėtas planas suderintas su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriumi ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepakeistas iki šiol (el. b. t. 2, l. 149–150). Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1538-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio M. K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje, suformavimo“ nustatytas ginčo žemės sklypo plotas – 1 596 kv. m, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir būdas – kitos paskirties žemė: visuomeninės paskirties objektų teritorija (administraciniams, sandėlio ir transformatorinės pastotės statiniams eksploatuoti), patvirtintos žemės sklypo specialiosios naudojimo sąlygos, nustatytos ir patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1907V ir pavesta įregistruoti žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre (el. b. t. 5, l. 210). 2003 m. balandžio 30 d. Valstybinės žemės numos sutarties Nr. N01/2003-26986 pagrindu 385 kv. m žemės sklypo dalis buvo išnuomota atsakovei IĮ „R. P. leidykla“ (el. b. t. 5, l. 185–186) (385 kv. m), o 2003 m. birželio 10 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/2003-27240 pagrindu parduota minėtam juridiniam asmeniui. 2004 m. vasario 20 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi K01/2004-251 1 013 kv. m ginčo žemės sklypo dalis panaudos pagrindais suteikta naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (el. b. t. 5, l. 98–99). 2004 m. birželio 16 d. IĮ „R. P. leidykla“ išduotas Statybos leidimas Nr. 788/04/0826 pastato rekonstrukcijai; 2006 m. sausio 31 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)11.4-197 pripažinta, jog pastato rekonstrukcija atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti (el. b. t. 5, l. 83–84). 2006 m. vasario 21 d. ir pakartotinai 2006 m. gruodžio 6 d. IĮ „R. P. leidykla“ kreipėsi su prašymu leisti išsipirkti 64 kv. m ginčo žemės sklypo dalį, nes po rekonstrukcijos padidėjo jos pastato plotas (el. b. t. 5, l. 66, 69 ). 2008 m. sausio 14 d. prie pateiktų prašymų pridėti kitų ginčo žemės sklype esančių pastatų savininkų – AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sutikimus (el. b. t. 5, l. 58–60). 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1597-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M. K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje (kadastro Nr. 0101/0054:195), dalies pardavimo R. P. leidyklai” pagrindu 2008 m. balandžio 16 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P01/2008-407, notarinio registro Nr. 3439, kurios pagrindu IĮ „R. P. leidykla“ parduota 64 kv. m ginčo žemės sklypo (el. b. t. 1, l. 76–78). 2008 m. balandžio 28 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu (numeris blogai įskaitomas el. b. t. 5, l. 22) nutraukta 1 013 kv. m. žemės sklypo dalies panaudos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 2.3-4910-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo M, K. Čiurlionio g. 18, Vilniuje, dalių dydžio nustatymo“ Vilniaus apskrities viršininkas, nustatė 1 013 kv. m žemės sklypo ploto dalies, esančios 1 596 kv. m ploto žemės sklype Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, dalis, apskaičiuotas atsižvelgiant į Savivaldybei priklausiusių privatizuojamų statinių plotą: administraciniam pastatui - 943 kv. m ploto dalį, sandėliui – 70 kv. m ploto dalį (el. b. t. 5, l. 21). 2017 m. balandžio 10–13 dienomis Vilniaus miesto savivaldybė vykdė administracinio pastato ir sandėlio, bei jiems priskirtos 1 013/1 596 dalies 0,1596 ha bendro ploto žemės sklypo, esančių Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18, viešą aukcioną (el. b. t. 3, l.70–95), kurio laimėtoju tapo ieškovė – UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“. 2017 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo parduoti ieškovei, o 2017 m. gegužės 15 d. buvo sudaryta minėtiems pastatams priskirto ir aukcione parduoto valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ iš valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, įgijo nuosavybėn įsigytiems pastatams eksploatuoti reikalingą 1013/1596 dalį iš 0,1596 ha bendro ploto žemės sklypo, Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18.

36. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 5 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė teisė, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) išplaukianti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio pirmosios dalies. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).

37. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-684/2018; 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialieji) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą.

38. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Be to, pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šia (blanketine) teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę suinteresuotų asmenų teisę kreiptis į teismą (šios teisės įgyvendinimo tvarką) reglamentuoti ir kitais įstatymais (CPK 1 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-684/2018; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019).

39. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais ieškinio dalyku esančius Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 20 d. priimtą administracinį aktą ir 2008 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas IĮ „R. P. leidykla“ įsigijo iš valstybės 64 kv. m žemės sklypo dalį Vilniuje, M. K. Čiurlionio g. 18 (kadastrinis Nr. 0101/0054:195, unikalus Nr. 0101-0054-0195). Formuluojant faktinį ieškinio pagrindą, t. y. atskleidžiant faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl administracinio teisės akto ir sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodyta, kad minėtas administracinis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, tačiau kartu su sudarytu sandoriu pažeidžia ieškovės teisę į bendro sklypo naudojimą, nes žemės sklypo bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, įsigytų pastatų eksploatavimo ir valdymo, be to, pažeidžiama galimybė įsigyti valstybei priklausančios sklypo dalį lygiomis dalimis su kitais pastatų bendraturčiais.

40. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes, kad ieškovė, kuri 2017 m. įsigijo ginčo žemės sklypo dalį, nėra ginčijamos 2008 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo šalis. Šios sutarties šalimis buvo atsakovė IĮ „R. P. leidykla“ ir valstybė (jos įgaliota institucija). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog vien aplinkybės, kad ieškovė nuo 2017 m. tapo ginčo žemės sklypo bendraturte (t. y. praėjus beveik po 10 metų ginčijamų sandorio sudarymo), ar kad ieškovė nesutaria su atsakove IĮ „R. P. leidykla“ dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos, galėtų patvirtinti ieškovės suinteresuotumą CPK 2 ir 5 prasme, ginčijant 2008 m. sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį, su kuriuo ji nėra susijusi ir nebuvo sandorio šalimi. Pažymėtina, kad minėtu sandoriu sudarytas ne susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi juo ir (ar) disponavimo CK 4.75 straipsnio prasme, bet minėtu sandoriu kitas asmuo įsigijo nuosavybės teise žemės sklypo dalį (t. y. turtą, kuris tapo privati nuosavybė). Tokiu sandoriu laiko prasme nebuvo ir negalėjo būti pažeistos ieškovės teisės, nes tuo laikotarpiu ieškovė nebuvo minėto sklypo bendrasavininkė, dėl to, neturi tinkamo suinteresuotumo CPK 5 straipsnio prasme. Vien dabartiniai bendraturčių nesutarimai dėl ginčo žemės sklypo valdymo ar naudojimo, neįrodo šio suinteresuotumo, kadangi tokie nesutarimai ginami kitokiais teisių gynimo būdais, nei buvo pasirinktas ginčo ieškiniu (pvz., kreipiantis į teismą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo).

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi nurodyti ieškinio faktinį pagrindą – įvardyti konkrečias sandorio negaliojimo priežastis ir savo teisėtą interesą dėl ginčo dalyko ar savo teisių pažeidimą ir kaip šis pažeidimas faktiškai pasireiškia. Tai būtina siekiant, kad teismas galėtų būtent ieškovo nurodytu aspektu analizuoti jo įvardijamus pažeidimus sukeliančius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-415/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrindė sąlygų, kurios būtinos teisminei gynybai taikyti. Apeliantei neįrodžius, kaip 2008 m. sudarytas sandoris galėjo pažeisti ieškovės materialines teises ar įstatymo saugomus teisėtus interesus, kokius materialiuosius teisinius padarinius ieškovei sukeltų ginčijamo administracinio akto ir sandorio pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas, pirmosios instancijos, nekonstatavęs nė vienos iš teisės saugomų vertybių pažeidimo, pagrįstai ieškinį atmetė.

42. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas CPK 49 straipsnio prasme galintis ginti viešąjį interesą ir ginčyti administracinį aktą. Apeliantė skunde teigia, kad nors sutinka, jog ji negali ginti viešojo intereso, tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) turėjo analizuoti šio administracinio akto sudarymo aplinkybes ir konstatuoti, jog jis yra niekinis.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad niekiniais pripažįstami tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus ir šis sandoris tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009). Akcentuotina tai, kad byloje, kurioje ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio ieškovo, teismas negali ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-173-701/2019).

44. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

45. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

47. Atsakovė IĮ „R. P. leidykla“ pateikė prašymą priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra per didelės, pagrįstos iš dalies, todėl mažintinos iki 700 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš ieškovės UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ atsakovo IĮ „R. P. leidykla“ naudai priteistina 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, juridinio asmens kodas 122593433, atsakovei IĮ „R. P. leidykla“ 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Loreta BraždienėDainius RinkevičiusAlma Urbanavičienė