Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-18-259/2015 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui A. G. dėl lėšų priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nesudarytais; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Adagrus“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje išdėstyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese. Kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė svarių argumentų, kodėl bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl ginčo esmės suponuoja žodinio proceso būtinumą. Apelianto vertinimu, žodinis apeliacinis procesas būtinas tam, kad šalys betarpiškai bei išsamiai galėtų savo paaiškinimais pašalinti prieštaravimus pirmosios instancijos teismo sprendime. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neatima bylos dalyviui galimybės teikti rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso, tiek rašytinio proceso tvarka, nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar teisingai nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismas juos vertino, ar ne. Apeliantas nedetalizavo savo pozicijos, kodėl ir kokie konkrečiai apskųstajame teismo sprendime esantys prieštaravimai negali būti pašalinti bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Be to, akcentuotina ir tai, jog byla pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėta ilgą laiką, šalims aktyviai realizuojant savo procesines teises, sudarius galimybę žodžiu išsakytus argumentus dėl ginčo esmės pagrįsti išsamiais procesiniais dokumentais bei rašytiniais įrodymais. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jo nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka apelianto procesinės teisės nebus nepagrįstai suvaržytos, todėl jo prašymas dėl žodinio nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas J. G. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 3T-2532 kopiją (t. 7, b. l. 23-86). Nors apeliantas skunde nesuformulavo procesinio prašymo šį įrodymą priimti, teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, prieina išvadą, jog apeliantas pageidauja šio įrodymo įvertinimo apeliacinės kontrolės metu. Atsakovas A. G. prieštaravimų dėl apelianto pateikto naujo įrodymo priėmimo nepareiškė.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios procesinės teisės normos turinį, spendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Įstatymų leidėjas numatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (šiuo atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog apeliantas galėjo šį rašytinį įrodymą pateikti anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas likus keletui dienų iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog apeliantas šį įrodymą turėjo arba galėjo gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, būtina pažymėti, kad abiejų ginčo šalių iniciatyva atskiri reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir jo vertinami priimant apskųstą sprendimą. Spręsdama klausimą dėl naujo įrodymo priėmimo teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiek papildoma informacija iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, tiek jos apibendrinimas, sukuriant naujos kokybės įrodymą – ikiteisminio tyrimo institucijos priimtą procesinį sprendimą, yra reikšmingi sprendžiant šalių ginčą, sudaro įrodinėjimo dalyką, juolab, kad reikšmingą apeliacinio skundo argumentų dalį sudaro duomenų ir objektų, tirtų ikiteisminio tyrimo metu, analizė bei vertinimas. Teisėjų kolegija teikia pirmenybę išsamiam ir objektyviam faktinių aplinkybių įvertinimui, todėl taiko CPK 314 straipsnio nuostatų išimtį ir apelianto pateiktą naują rašytinį įrodymą priima.

Dėl ekspertizės skyrimo

Siekiant išsiaiškinti byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Panašios pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnyje neįtvirtinta pareigos nacionaliniams teismams skirti byloje ekspertizę ar kitą tyrimo priemonę tik dėl to, jog proceso šalis to prašo; nacionalinis teismas turi spręsti, ar reikalaujama priemonė yra svarbi ir esminė bylai išspręsti , ar byloje yra pakankamai kitų duomenų sprendimui priimti (mutatis mutandis H. v. France, judgment of 24 October 1989, Series A no. 162-A, p. 23, par. 60-61, Vozhigov v. Russia, no. 5953/02, judgment of 26 April 2007, par. 37 ir kt.). Ieškovas J. G. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą paskirti Susitarimų dėl 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo, 2008 m. sausio 22 d. tarpusavio susitarimo rašysenos ekspertizę, tikslu identifikuoti šiuose dokumentuose pasirašiusį asmenį, dokumentų atspausdinimo ir pasirašymo laiką, dokumentuose rankraštinius įrašus padariusį asmenį, šių dokumentų pagaminimo būdus ir priemones, nustatyti priemones, kuriomis padaryti rankraštiniai įrašai. Įvertinusi bylos medžiagą ir joje esančius įrodymus, be kita ko, ir po apskųstojo teismo sprendimo priėmimo apelianto pateiktą prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo skirti byloje ekspertizę, nes joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių išsamiai ištirti ir įvertinti reikšmingas bylos aplinkybes, visiškai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą priimant atitinkamomis teisinėmis išvadomis grindžiamą teismo procesinį sprendimą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog prašymas atlikti tokią ekspertizę byloje nėra naujas. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas jau buvo pareiškęs prašymą, be kita ko, atlikti ir apeliaciniame skunde paminėtų dokumentų rašysenos ekspertizę, ekspertams formuluodamas iš esmės tapačius klausimus. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 1 d. nutartimi tokio prašymo netenkino. Kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo išvadomis galimo ekspertizės skyrimo klausimu, kitais bylos duomenimis, o papildomai – ir su apeliacinės instancijos teisme priimto naujo įrodymo – prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turiniu, pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą neskirti ieškovo prašytos ekspertizės pripažįsta motyvuotu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tiek šios civilinės bylos nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo institucijos vykdomo ikiteisminio tyrimo trukmę, todėl prašomos atlikti ekspertizės, kurios visa ieškovo pageidaujama apimtimi negalėtų atlikti šalyje veikiantys ekspertai, atlikimas neproporcingai užvilkintų ilgai trunkantį teisminį procesą, kas sąlygotų šalių (ar vienos šalies) esminius procesinių teisių pažeidimus. Kita vertus, ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra būtinas. Kartu su apeliaciniu skundu pateikto prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu dokumentai, kurių rašysenos ekspertizės prašo apeliantas, buvo tiriami, o specialistų išvadose dokumentų klastojimo faktai nenustatyti. Prokuratūros 2015 m. gegužės 29 d. nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus eilę procesinių veiksmų, taikant įvairias procesines prievartos priemones, pasitelkiant specialistus atlikus eilę specialiųjų žinių reikalaujančių tyrimų, taip pat išnaudojus visas tyrimo galimybes, negauta esminių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad būtent A. G. paruošė ir atspausdino tirtas sutartis, kad J. G. tokių sutarčių nepasirašė. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme skirti ekspertizę, ir apeliaciniame skunde ieškovo nurodytos abejonės dėl prašomų ištirti dokumentų trūkumų, pašalintos tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tiek ištyrus nagrinėjamoje civilinėje byloje surinktus įrodymus, laikantis jų visumos vertinimo taisyklės, taip pat įvertinus šalių elgesį, veiksmus bei sudarytus sandorius, jų vykdymą analizuojant pagal teisinius sutarčių aiškinimo kriterijus. Iš esmės pakartotinis bandymas specialiųjų žinių reikalaujančiomis priemonėmis šalinti bet kokias abejones dėl prašomų ištirti dokumentų tikrumo, dar labiau užvilkintų bylos nagrinėjimą ir, kas labiau tikėtina, neturėtų esminės reikšmės teisingam šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, papildomai pateiktais įrodymais ir šalių paaiškinimais, išanalizavęs aptariamo apelianto prašymo motyvus, taip pat aplinkybę, kad tokį prašymą reiškia tik viena iš šalių ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, laikosi nuostatos, kad byloje surinktų duomenų pakanka galutinėms teisinėms išvadoms dėl ginčo esmės padaryti, todėl, vadovaudamasis proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principais, netenkina apelianto prašymo dėl ekspertizės (CPK 212 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo

Ieškovas J. G. pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė: priteisti iš atsakovo A. G. 1 071 600 Lt (310 356,81 Eur); pripažinti negaliojančia 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo A. G. ieškovo J. G. naudai 350 000 Lt (101 367 Eur) (akcijų kainą), priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos; pripažinti nesudaryta 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį; priteisti iš atsakovo ieškovui visas bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas atsisakė ieškinio dalies dėl 90 000 Lt (26 065,80 Eur) sumos priteisimo. Pradinį ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 071 600 Lt (310 356,81 Eur) sudarė: 281 600 Lt (81 557 Eur) – negrąžintos ieškovo investicijos vykdant jungtinę veiklą pagal 2006 m. sausio 19 d. sutartį, 700 000 Lt (202 734,01 Eur) – atsakovui suteikta ir negrąžinta paskola, 90 000 Lt (26 065,80 Eur) – jungtinės veiklos partneriui M. Š. už atsakovą grąžintos (kompensuotos) investicijos. Kaip jau nurodyta, reikalavimo priteisti pastarąją sumą ieškovas bylos nagrinėjimo eigoje atsisakė. Pirmosios instancijos teismas J. G. ieškinį atmetė, nes įvertinęs byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, kuriomis šis grindė reikalavimus priteisti nurodyto dydžio sumas ir argumentavo ginčijamų akcijų pirkimo - pradavimo sandorių neteisėtumą, nepasiteisino. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, ginčydamas iš esmės visas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliantas pateiktame procesiniame dokumente nesutinka su teismo atliktu įrodymų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimu.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto teismo sprendimo teksto matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus: šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, taip pat ir duomenis, pateiktus iš ikiteisminio tyrimo medžiagos. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, pakankamumo, jų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių sąsajumo. Ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, paneigia byloje esančių įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos įsitikinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Dėl atskirų apeliacinės instancijos teismui pateiktų argumentų ir konkrečių įrodymo vertinimo teisėjų kolegija pasisako tolesnėse šios nutarties dalyse.

Dėl 281 600 Lt (81 557 Eur) investicinių lėšų grąžinimo

Ieškovas J. G. pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo A. G. 281 600 Lt (81 557 Eur) sumą pinigų, ieškovo teigimu, perduotų atsakovui pagal jungtinės veiklos sutartį bendram investiciniam projektui įgyvendinti, kuriuos atsakovas įsipareigojo ieškovui grąžinti, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2006 metų sausio 19 d. A. G., J. G. ir M. Š. sudarė trišalę jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu susitarė kooperuodami savo asmenines ir iš banko skolintas lėšas, privatizuoti pastatą (buvusias kareivines) ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), atlikti įgyto pastato rekonstrukciją pertvarkant jį į butus, kuriuos pardavus, gautą pelną pasidalinti į tris lygias dalis. Šalys susitarė 50 000 Lt (14 481 Eur) pradinį įnašą, skirtą dalyvavimui privatizavimo aukcione, sumokėti lygiomis dalimis. Taip pat susitarė, kad kitą mokėjimą – 477 788 Lt (138 376,96 Eur) po pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo atliks M. Š.. Reikalus, susijusius su banko garantiniu raštu ir užstatu, įsipareigojo sutvarkyti A. G., o J. G. įsipareigojo pasirūpinti užstatu arba piniginėmis lėšomis savo daliai, analogiškai M. Š. sumokėtai sumai. Šalys minėtoje sutartyje įtvirtino, kad tolimesnė statyba įsigytame objekte bus finansuojama banko paskolintomis lėšomis. Šalys taip pat susitarė, kad kiekvienas partneris susigrąžins tiek pinigų, kiek buvo investavęs. 2006 m. sausio 19 d. šalys sudarė kitą sutartį, kurios pagrindu M. Š. įsipareigojo paskolinti A. G. 565 778 Lt (163 860,63 Eur), J. G. įsipareigojo paskolinti 353 600 Lt (102 409,63 Eur) sumas, skirtas kareivinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui ir bendram projektui vykdyti. Atsakovui laimėjus viešą aukcioną dėl objekto privatizavimo, šalių lėšomis buvo įsigytas privatizuotas pastatas ir žemės sklypas. Gavus statybos leidimą, su UAB „Avadi“ buvo susitarta dėl pastato rekonstrukcijos darbų atlikimo. Jungtinės veiklos dalyvių buvo aptarta, kad rangovui UAB „Avadi“ avansą sumokės J. G., kuris 2006 m. birželio 22 d. į UAB „Avadi“ sąskaitą pervedė 50 000 Lt (14 481 Eur), o 2006 m. rugpjūčio 2 d. į UAB „Avadi“ sąskaitą pervedė 200 000 Lt (57 924 Eur). 2006 m. sausio 19 d. sutarties antroje pusėje (t. 2, b. l. 187) atsakovas padarė rankraštinį įrašą, kad 2006 m. rugpjūčio 3 d. (dienai) dienai J. G. pagal jungtinės veiklos sutartį į bendrą projektą buvo investavęs 635 200 Lt (183 966,63 Eur). 2006 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašytas jungtinės veiklos sutarties šalių susitarimas, kuriuo sutartis buvo nutraukta, nuspręsta pastatą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), parduoti trečiajam asmeniui UAB „Adagrus“ už įsigijimo kainą, nutarta sutarties dalyvių investuotus asmeninius pinigus susigrąžinti, kiek kas sumokėjęs. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas 2006 m. lapkričio 29 d. pervedė ieškovui 353 600 Lt (105 305,83 Eur), UAB „Avadi“ 2006 m. lapkričio 28 d. iš savo sąskaitos į ieškovo sąskaitą pervedė 250 000 Lt (72 405 Eur).

Ieškovo J. G. pozicijos esmę dėl šio piniginio reikalavimo sudaro argumentai, jog atsakovas jam grąžino tik dalį investuotų lėšų, likdamas skolingas 281 600 Lt (81 557 Eur). Ieškovas akcentavo aplinkybę, jog 2006 m. lapkričio 15 d. šalys, pasirašydamos 2006 m. sausio 19 d. sutarties priedą, nustatė galiojančią ir vykdytiną atsakovo turtinę prievolę – grąžinti ieškovui tiek pinigų, kiek iš pastarojo yra gavęs bendram projektui vykdyti. Pasak ieškovo, aplinkybę, jog jis investavo 635 200 Lt (183 966,63 Eur), patvirtina atsakovo rankraštinis įrašas, esantis 2006 m. sausio 19 d. sutarties antroje pusėje.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovas neįrodė kelis kartus pervedęs ar perdavęs ieškovui papildomą (ieškiniu prašomą priteisti) 281 600 Lt (81 557 Eur) sumą. Teismo sprendime nurodyta, kad šalių sudarytais sandoriais dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo nėra nustatyta atsakovo prievolė grąžinti ieškovui investuotas lėšas, o kitoks jų (sandorių) vertinimas grindžiamas tik ieškovo interpretavimu. Teismo vertinimu, be atsakovui paskolintos ir šio sugrąžintos ieškovui 353 600 Lt (102 409,63 Eur) sumos, likusią ieškovo investuotą sumą sudarė avansas, sumokėtas UAB „Avadi“, tačiau ir avansas ieškovui buvo grąžintas. Apeliantas su šiomis teismo išvadomis nesutiko, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad atsakovo pozicija dėl ieškinio reikalavimo keitėsi, jog teismas nepagrįstai reikalavo įrodyti reikalaujamų priteisti lėšų perdavimo atsakovui faktą, jog ieškovui grąžinta 250 000 Lt (72 405 Eur) suma nebuvo susijusi su jungtinės veiklos sutartimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-15-701/2015; kt.). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovui buvo sugrąžinta 353 600 Lt (105 305,83 Eur) suma, ieškovo perduota atsakovui jungtinės veiklos vykdymo reikalams. Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo nurodytos likusios 281 600 Lt (81 557 Eur) investicijų sumos grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, kad ieškovas reikalavimą priteisti šią sumą grindžia atsakovo rankraštiniu įrašu 2006 m. sausio 19 d. sutartyje (sutarties lapo antroje pusėje), kur nurodyta, jog J. G. 2006 m. rugpjūčio 3 d. (dienai) yra investavęs 636 200 Lt, taip pat remiasi 2006 m. lapkričio 15 d. susitarimu (Priedas Nr. 1), kuriuo susitarta pastatą su žemės sklypu parduoti trečiajam asmeniui ir susigrąžinti investuotas lėšas. Tačiau teisėjų kolegijos neįtikina apelianto argumentai, jog šiuose dokumentuose įtvirtintas atsakovo įsipareigojimas grąžinti ieškovui šio investuotas lėšas. Galimos išvados dėl nurodytos atsakovo prievolės egzistavimo nepatvirtina nei teksto lingvistinė analizė, nei ta aplinkybė, jog dalį investuotų lėšų (353 600 Lt) ieškovui pervedė būtent atsakovas. Bylos duomenys patvirtina, kad jungtinės veiklos sutarties partneriai projekte dalyvavo vienodomis teisėmis, todėl bent iki sutarties nutraukimo neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti iš esmės visas projekto vykdymo aplinkybes. Tą patvirtina ieškovo smulkiai apibūdintos aplinkybės dėl lėšų, kurios atsakovo buvo grąžintos ieškovui, poreikio, tikslų, panaudojimo sąlygų, sudarytų sandorių ir atliktų veiksmų po jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Visgi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas net ir apeliaciniame skunde nesugebėjo išsamiai paaiškinti ginčijamos pinigų sumos perdavimo, jos panaudojimo tikslų ir aplinkybių. Objektyviais duomenimis nepagrindžiamas ginčijamos sumos perdavimo atsakovui faktas, apsiribojama deklaratyviu nurodymu, kad lėšos atsakovui perduotos per kelis kartus grynųjų pinigų pavidalu. Ginčijamą sumą ieškovas apskaičiuoja po 2006 m. lapkričio 15 d. susitarimo pasirašymo grąžintas jam lėšas atimdamas iš 2006 m. sausio 19 d. sutartyje esančiame rankraštiniame įraše nurodytos sumos, kaip ieškovo investicijų sumos. Kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai suabsoliutina atsakovo pozicijos analizuojamu klausimu nenuoseklumą. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas yra neigęs rankraštinio įrašo autentiškumą, nepaneigia kitų šioje nutarties dalyje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų dėl ginčijamų lėšų perdavimo fakto, jų panaudojimo sąlygų bei aplinkybių ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis nustatė, kad ieškovas sumokėjo rangovui UAB „Avadi“ 250 000 Lt (72 405 Eur) avansą už privatizuotame objekte atliktinus statybos darbus, tačiau po 2006 m. lapkričio 15 d. susitarimo (Priedas Nr. 1) sudarymo šias lėšas UAB „Avadi“ sugrąžino ieškovui. Ieškovas iš esmės neginčija nurodytos sumos gavimo iš UAB „Avadi“, tačiau tvirtina, kad nurodytos lėšos nebuvo susijusios su objektu, įgytu vykdant bendrą projektą pagal jungtinės veiklos sutartį. Ieškovas teigia, kad UAB „Avadi“ grąžintos lėšos sietinos su jo (ieškovo) asmeniniame name atliktu remontu. Teisėjų kolegija šią apelianto versiją laiko nepagrįsta. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo apie aplinkybes, anksčiau siejusias jį su UAB „Avadi“. Pirmosios instancijos teismo atliktas byloje surinktų įrodymų išsamus vertinimas šią ieškovo versiją paneigia. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantą su UAB „Avadi“ rangos santykiai siejo ginčui neaktualiu laikotarpiu (t. y. daugiau nei prieš metus iki šalių jungtinės veiklos vykdymo). Be to, neatitinka ir už statybos darbus ieškovo mokėtinos bei sumokėtos sumos. Akcentuotina ir tai, kad apelianto iškeltą versiją dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) mokėjimo paskirties ir grąžinimo aplinkybių paneigė teismo posėdyje apklaustas UAB „Avadi“ vadovas V. E.. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad UAB „Avadi“ grąžintos ieškovui lėšos esą nesusijusios su pastarojo investicijomis į jungtinės veiklos pagrindu įgytą objektą. Nurodytų aplinkybių kontekste taip pat būtina įvertinti iš paties ieškovo reikštos pozicijos analizuojamu klausimu ryškius pokyčius, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo medžiagoje. 2008 m. gruodžio 4 d. apklausiamas ieškovas paliudijo, kad jis, kaip fizinis asmuo, pagal žodinę sutartį su V. E. buvo paskolinęs lėšas UAB „Avadi“. Neigė lėšų skolinimo ryšį su vystomu projektu objekte (duomenys neskelbtini). 2010 m. kovo 19 d. apklausiamas ieškovas paliudijo, kad 50 000 Lt ir 200 000 Lt sumas jis buvo pervedęs UAB „Avadi“ darbams už asmeninio namo remontą apmokėti. 2011 m. birželio 29 d. įvykusios akistatos metu J. G. teigė V. E. 250 000 Lt perdavęs (200 000 Lt pavedimu ir 50 000 Lt – grynais pinigais) projekto (duomenys neskelbtini), vystymo tikslais. Ieškovas tuomet patvirtino, kad 200 000 Lt jam pavedimu grąžino V. E., o 50 000 Lt – grynais pinigais A. G.. Tokia akivaizdi pozicijų kaita sukelia papildomas prielaidas abejonėms dėl šio ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamų įrodymų vertinimą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo į bendrą projektą investuotos lėšos šiam buvo grąžintos, o likusi reikalaujama priteisti suma (635 200 Lt - 353 600 Lt - 250 000 Lt = 31 600 Lt) nepagrįsta nei logiškais paaiškinimais, nei objektyviais duomenimis. Kita vertus, kaip jau minėta, ginčo santykiuose jungtinės veiklos partneriai veikė ne tik bendrai, bet ir vienodomis teisėmis, todėl įvertinus ir tą aplinkybę, jog apelianto akcentuojami susitarimai neįtvirtino atsakovo pareigos grąžinti apelianto investuotas lėšas, į atsakovą nukreiptas ieškovo reikalavimas dėl investuotų lėšų grąžinimo yra iš esmės nepagrįstas.

Dėl 700 000 Lt (202 734,01 Eur) paskolos grąžinimo

Ieškovas reikalavimą priteisti 700 000 Lt (202 734,01 Eur) skolą grindė tuo, jog atsakovas 2007 m. birželio 14 d. pasiskolino iš ieškovo 700 000 Lt (202 734,01 Eur) sumą. Tą pačią dieną paskola buvo grąžinta. Grąžinus skolą atsakovui buvo perduotas paskolos sutarties originalas, o sutartyje buvo padarytas paskolos grąžinimą patvirtinantis įrašas. Pasak ieškovo, atsakovas tą pačią dieną vėl paprašė tokio paties dydžio paskolos ir šalys vėl sudarė paskolos sutartį, kuri savo turiniu skyrėsi nuo pirmosios sutarties teksto. Išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad atsakovas 2007 m. birželio 14 d. pagal rašytinę paskolos sutartį iš ieškovo buvo pasiskolinęs 700 000 Lt (202 734,01 Eur), kuriuos grąžino 2007 m. rugsėjo 17 d. Šią aplinkybę patvirtina pakvitavime apie paskolos grąžinimą esantis rankraštinis įrašas apie tai, kad atsakovas paskolą grąžino 2007 m. rugsėjo 17 d., taip pat įrašas apie tai, kad ieškovas paskolintus pinigus gavo (t. 1, b. l. 96). Teismas neįrodytais pripažino ieškovo argumentus, jog tą pačią dieną buvo sudarytos dvi skirtingos paskolos sutartys dėl tokios pačios pinigų sumos skolinimo, kurių vienos atsakovas neįvykdė. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas aplinkybes dėl paskolos suteikimo dėstė skirtingai. Teismas, įvertinęs šalių į bylą pateiktų procesinių dokumentų iš ikiteisminio tyrimo medžiagos turinį, konstatavo, kad ieškovo pateikta įvykių versija nepasitvirtino, o nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovas 2007 m. birželio 14 d. antros paskolos atsakovui nesuteikė, kad paskola ieškovui buvo grąžinta 2007 m. rugsėjo 17 d., kad ne atsakovo iniciatyva, bet ieškovo prašymu, jo iniciatyva bei ieškovui priklausančiu kompiuteriu 2007 m. rugsėjo 20 d. buvo surašytas 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties pataisymas, kuriame buvo ištaisytas neteisingai įrašytas ieškovo asmens kodas tam, kad neliktų netikslumų ieškovo buhalterinėje apskaitoje. Teismas pažymėjo, jog šias išvadas taip pat patvirtina lėšų judėjimas su šalimis susijusiose įmonėse. Be to, teismas akcentavo aplinkybę, kad ieškovas savo reikalavimams pagrįsti nepateikė paskolos sutarties originalo. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą. Jis neigia atsakovo pareikštą poziciją, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, dėl antrosios sutarties pasirašymo tuo tikslu, jog naujos sutarties parengimo reikėję dėl ieškovo veiklos mokestinio tyrimo. Ieškovas nesutiko ir su duomenimis iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, teigdamas, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog kratos metu paimtas ieškovo kompiuteris buvo pateiktas tirti praplyšusiame maiše, todėl tyrimo objektas negali būti laikomas pateiktu teisėtai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje apskųsto sprendimo dalyje konstatuoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo proceso pažeidimų. Ta aplinkybė, jog ieškovas tų pačių, pirmosios instancijos teismo jau įvertintų įrodymų pagrindu siekia priešingų, jam palankių, išvadų, nelemia įrodymų vertinimo proceso ydingumo. Nors apeliantas ir akcentuoja aplinkybę, jog kratos metu paimtas jo kompiuteris buvo pateiktas tirti praplyšusiame maiše, visgi nenurodo, kokią esminę įtaką tai turėjo nagrinėjamoje byloje sprendžiamiems klausimams. Teisėjų kolegijos neįtikina apelianto išsakytos prielaidos, jog ikiteisminio tyrimo metu atitinkamas įrodymas galėjęs būti suklastotas (žr. apžiūros protokolą – t. 3, b. l. 67-74). Tokiai versijai patvirtinti nepateikta objektyvių duomenų ar logiškai pagrįstų argumentų. Kolegijos vertinimu, nurodytas ieškovo argumentas nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių dėl paskolos sutarties teksto parengimo ir atspausdinimo laiko bei būdo. Pažymėtina, kad vien tokio įrodymo (dėl byloje vadinamos „antrosios“ paskolos sutarties teksto parengimo laiko, vietos ir priemonių) pakaktų ne tik pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ieškovo pozicijos analizuojamu klausimu nenuoseklumo, bet ir atmesti ieškovo teiginius apie tai, jog tą pačią dieną buvo sudarytos dvi savo turiniu panašios paskolos sutartys dėl tokio paties dydžio paskolų suteikimo, kurių vienos atsakovas negrąžino. Aplinkybė, kad „antroji“ 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutartis buvo sudaryta visai kitu laiku, paneigia ieškovo versiją dėl „antrosios“ paskolos sutarties sudarymo (jos pasirašymo ir lėšų perdavimo) laiko, tikslo ir kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytais ieškovo argumentus dėl „antrosios“ paskolos sutarties sudarymo fakto. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui suteikta paskola buvo ieškovui grąžinta 2007 m. rugsėjo 17 d. Užfiksuotas paskolos grąžinimo faktas ir laikas (t. 1, b. l. 96) neatitinka atsakovo aiškinimo, jog pirmąją paskolą atsakovas grąžino jos suteikimo dieną. Esant nepaneigtai aplinkybei dėl paskolos grąžinimo dokumento (pakvitavimo) tikrumo, pritarimas ieškovo pozicijai eliminuotų argumentą, kad paskolos lėšos buvo grąžintos paskolos suteikimo dieną, kas leistų sukurti bylos faktinėms aplinkybėms aiškiai prieštaraujančią prielaidą, jog iki 2007 m. rugsėjo 17 d. atsakovas pagal dvi sutartis buvo skolingas ieškovui 1 400 000 Lt.

Atmestinas ir apelianto skundo argumentas, jog atsakovas nepagrindė savo versijos dėl „antrosios“ (pataisytos) 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties pasirašymo tikslo. Priešingai nei teigia apeliantas, lyginamoji dviejų tos pačios dienos paskolos sutarčių turinio (teksto) analizė patvirtina atsakovo poziciją, jog „antroji“ paskolos sutartis (antrasis sutarties variantas) buvo parengtas taisant klaidą paskolos davėjo (ieškovo) asmens kodo nuorodoje. Atsakovo aiškinimo motyvus sustiprina tai, jog analogiška klaida dėl asmens kodo yra ir paskolos grąžinimo dokumente. Ši aplinkybė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog paskolos grąžinimo dokumento tekstas buvo rengiamas pirmojo 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties varianto teksto pagrindu, o antrasis 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties variantas buvo parengtas jau po paskolos grąžinimo dokumento sudarymo. Todėl logiškai negalima paaiškinti, kodėl neva anksčiau parengtame 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties tekste (antrasis variantas) nebeliko klaidos, kuri yra ne tik pirmajame teksto variante, bet ir 2007 m. rugsėjo 17 d. paskolos grąžinimo dokumente. Tokios aplinkybės, įvertinus anksčiau analizuotus ikiteisminio tyrimo duomenis dėl „antrosios“ paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog nurodytos paskolos sutartys buvo parengtos ir pasirašytos tokia seka: 2007 m. birželio 14 d. – pirmasis paskolos sutarties variantas (jo pagrindu realiai suteikta paskola), 2007 m. rugsėjo 17 d. – paskolos grąžinimo dokumentas (realiai grąžinta paskola), 2007 m. rugsėjo 20 d. – antrasis 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties variantas (ištaisyta klaida, buvusi pirmame sutarties variante). Ieškovo teiginius dėl tą pačią dieną sudarytų dviejų paskolos sutarčių paneigia ir pastebimi skirtumai sutarčių tekstuose (tiek vertinant teksto struktūrą, tiek sintaksę). Nors apeliantas nesutiko su atsakovo aiškinimu, jog sutarties teksto (asmens kodo nuorodos) taisymas buvo būtinas dėl ieškovo atžvilgiu mokesčių administratoriaus vykdomo mokestinio tyrimo, tvirtindamas, kad mokestinis tyrimas įvyko praėjus pusmečiui nuo sutarties sudarymo, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas argumentas nepaneigia atsakovo teiginių. Kaip minėta, klaida pirminiame paskolos sutarties tekste iš tiesų buvo, o mokestinis tyrimas buvo vykdomas. Sutartyje esančios klaidos ištaisymu galėjo būti suinteresuotas ieškovas, todėl aplinkybė, kad mokestinis tyrimas nevyksta, o tik bus vykdomas ateityje, atsakovui galėjo būti nežinoma. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog aplinkybę, kad 2007 m. birželio 14 d. suteikta paskola buvo ieškovui grąžinta 2007 m. rugsėjo 17 d., patvirtina ir lėšų judėjimas su atsakovu susijusio juridinio asmens UAB „Adagrus“ finansinėje apskaitoje. Bylos duomenys patvirtina, kad paskolos grąžinimo dieną iš UAB „Adagrus“ kasos buvo išimta panašaus dydžio suma. Aplinkybė, kad ieškovas nepateikė paskolos sutarties, kuria grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl skolos, originalo, taip pat patvirtina jo pozicijos nepagrįstumą. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad sutarties originalas yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje, šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų į bylą nepateikta. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytais ieškovo J. G. argumentus dėl „antrosios“ 2007 m. birželio 14 d. paskolos sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti ieškinio reikalavimą dėl 700 000 Lt (202 734,01 Eur) skolos paremtas tinkamu ir išsamiu bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų įvertinimu, kurio nepaneigia apelianto selektyviai parinkti argumentai ir subjektyvi pastaba dėl netikslumų atsakovo reikštoje pozicijoje.

Dėl akcijų pirkimo – pardavimo sandorių

Ieškinyje J. G. prašė pripažinti negaliojančia 2007 m. gruodžio 28 d. UAB „Adagrus“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją – priteisti ieškovo naudai iš atsakovo A. G. 350 000 Lt (akcijų kainą), taip pat prašė pripažinti nesudaryta 2008 m. sausio 22 d. UAB „Adagrus“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovo vertinimu, pirmoji sutartis prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatoms, kadangi neįvykdytas reikalavimas sutartyje nurodyti perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases. Akcentavo aplinkybę, jog sutartis nebuvo įvykdyta – ieškovas nebuvo įregistruotas trečiojo asmens UAB „Adagrus“ akcininku, o atsakovas visuomet veikė kaip vienintelis akcininkas. Taip pat ieškovas nurodė ginčijamos 2008 m. sausio 22 d. sutarties nesudaręs, lėšų už atsakovui neva atgal perleistas akcijas nėra gavęs (ieškovo aiškino, kad jis nebuvo tapęs UAB „Adagrus“ akcininku, todėl net teoriškai negalėjo akcijų perleisti). Ieškovo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuoti faktai, patvirtinantys aplinkybes dėl 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymo (pagaminant ginčijamą sutartį panaudotas kito dokumento antras lapas su ten esančiais ieškovo ir atsakovo parašais). Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo reikalavimus atmetė. Teismas, įvertinęs ginčijamos 2007 m. gruodžio 28 d. sutarties turinį konstatavo, kad sutartyje nurodyti duomenys identifikuoja akcijų klasę ir skaičių. Nustatė, kad šios sutarties pagrindu ieškovas tapo UAB „Adagrus“ akcininku, kartu su atsakovu priėmė sprendimus bendrovės valdymo klausimais. Tuo pagrindu teismas atmetė ieškovo argumentus, jog šis realiai netapo akcininku ir ginčo akcijomis nesinaudojo. Pažymėjo, kad akcininko neįregistravimas nelėmė ginčijamo sandorio negaliojimo. Vertindamas reikalavimą dėl 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties, teismas padarė išvadą, kad ieškovas ginčo akcijas pardavė atsakovui, kad gavo akcijų kainą. Teismas akcentavo reikšmę kitų šalių pasirašytų dokumentų – susitarimo dėl 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo, 2008 m. sausio 22 d. tarpusavio susitarimo, kurie patvirtina šalių valią ginčijamas akcijas grąžinti atsakovui. Be to, šio akcijų atpirkimo sandorio sudarymo faktą patvirtino ir liudytoja apklausta Valstybinės mokesčių inspekcijos tarnautoja. Teismo vertinimu, pastarasis sandoris ieškovui taip pat sukėlė teisines pasekmes. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl 2008 m. sausio 22 d. sutarties klastojimo. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu sutarties klastojimo faktas nebuvo nustatytas. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis grindė netinkamu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės atkartodamas pirmosios instancijos teisme išdėstytus ir ten jau tirtus argumentus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu dėl įrodymų vertinimo ydingumo. Kaip jau nurodyta, ta aplinkybė, jog šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atskirų įrodymų ar jų visumos ir tais pačiais įrodymais remdamasi siekia priešingų jai palankių išvadų, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą galima taikyti tik tuo atveju, jei konstatuojama sąlygų visuma: pirma, teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-432/2008). Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sudariusios sandorį dėl nematerialiųjų akcijų perleidimo, sandorio šalys jų sąskaitų tvarkytojams turi pateikti rašytinę sutartį, kurioje, be kitų sutarties sąlygų, turi būti nurodyta: 1) bendrovės, kurios akcijos perleidžiamos, pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė; 2) perleidžiamų akcijų skaičius pagal klases ir nominali vertė (ABĮ 46 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijama sutartis neprieštarauja imperatyvioms ABĮ normoms. Kaip matyti iš ginčijamos sutarties, nurodytų joje duomenų pakanka identifikuoti tiek akcijų klasę (paprastosios vardinės), tiek skaičių (50 proc. arba ½ dalis akcijų). Akcijų perleidimo sandorio neįtraukimas į bendrovės akcijų apskaitą nelemia tokio sandorio negaliojimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokio pobūdžio pažeidimas sudarytų galimybę ieškovui savo teises ginti kitokiomis teisinėmis priemonės (pvz. nutraukti sutartį, reikalauti ginčo akcijas įtraukti į apskaitą ir pan.). Ginčui aktualus teisinis reguliavimas nenumato akcijų įgijimo sandorio negaliojimo pagrindo tuo atveju, kai jis (sandoris) nėra įtraukiamas į akcijų apskaitą. Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į tai, jog ginčijamo sandorio pagrindu trečiojo asmens UAB „Adagrus“ akcijos apeliantui priklausė labai trumpą laiką (mažiau nei mėnesį). Atmestinas apelianto argumentas, jog jis niekada ginčo akcijomis nesinaudojo ir jokių teisių pagal jas neįgijo. Kolegija pažymi, jog apeliantas neįrodė buvus kliūčių naudotis ginčo akcijomis ir jų teikiamomis teisėmis. Kita vertus, 2007 m. gruodžio 28 d. akcininkų balsavimo sutartis, kurios tikrumas nėra paneigtas, patvirtina, kad apeliantas dalyvavo priimant sprendimus dėl UAB „Adagrus“ valdymo. Įvertintos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta bei neprieštaravo ABĮ 46 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

Teisėjų kolegijos neįtikina apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymo faktas. Kaip minėta, apeliantas nurodė 2008 m. sausio 22 d. sutarties nesudaręs, lėšų už atsakovui neva perleistas akcijas nėra gavęs. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms ABĮ nuostatoms, o apeliantas UAB „Adagrus“ akcijas įgijo ir realiai galėjo jomis naudotis, todėl neturi pagrindo vertinti apeliacinio skundo argumento, jog 2008 m. sausio 22 d. sutartimi ieškovas net teoriškai negalėjęs ginčo akcijų perleisti atsakovui.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme neigė 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo faktą ir tvirtino, kad tokia sutartis buvo suklastota. Šiai pozicijai pagrįsti apeliantas pateikė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2009 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pirmas puslapis atliktas ištisai elektrografinės spaudos būdu (kopijavimo aparatu arba lazeriniu spausdintuvu), o šio dokumento antrame puslapyje atlikti juoda spalva spausdinti įrašai atlikti rašaliniu spausdinimo įrenginiu. Šio dokumento pirmas ir antras puslapiai atlikti skirtingais spaudos būdais, tai yra, dokumentas nėra atliktas vienu ir tuo pačiu spausdintuvu, visas dokumentas nėra atliktas vienu metu. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu teigė, jog bylai pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovo nurodytos 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pirmas ir antras lapas yra atspausdinti ne vienu metu ir ne tuo pačiu spausdinimo įrenginiu, sutarties antrame lape yra nurodyti tik šalių rekvizitai, o visas sutarties tekstas (be parašų) yra pirmame lape. Nustačius, kad sutarties pirmas ir antras lapai atspausdinti ne vienu metu ir ne vienu spausdinimo įrenginiu, darytina išvada, kad sutarties antrame lape esantys ieškovo rekvizitai ir parašas nepatvirtina, jog ieškovas sudarė ir patvirtino tokią sutartį. Tokią pačią poziciją dėl ginčijamo sandorio ieškovas nurodė ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nurodyta specialisto išvada (jog du sutarties lapai atspausdinti skirtingomis spausdinimo priemonėmis) apelianto argumentų dėl ginčijamos sutarties suklastojimo nepatvirtina. Vien ieškovo teikiamos prielaidos, jog ginčijamai sutarčiai sudaryti galėjo būti panaudotas lapas (su parašais) iš kitokio dokumento, kitų bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pakankamos neabejotinai ar labiau tikėtinai išvadai, kad apeliantas ginčijamos sutarties iš tiesų nesudarė. Apelianto iniciatyva apeliacinės instancijos teismui pateikto naujo įrodymo – prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinys yra reikšmingas vertinant apelianto įtarimus dėl ginčijamos sutarties klastojimo. Nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus eilę procesinių veiksmų, taikant įvairias procesinės prievartos priemones, pasitelkiant specialistus atlikus eilę specialiųjų žinių reikalaujančių tyrimų, taip pat išnaudojus visas tyrimo priemones, negauta esminių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad būtent A. G. paruošė ir atspausdino sutartis, o J. G. tokių sutarčių nepasirašė. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo svarstytas klausimas, ar atskiras lapas su šalių parašais galėjo būti panaudotas iš kitų sutarčių ar dokumentų, tačiau nutarime konstatuota nesant jokių sutarčių ar dokumentų egzempliorių, kurių lapai su J. G. parašais galėjo būti buvo panaudoti ruošiant (klastojant) 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį. Nutarime konstatuotas ir negalimumas turimomis priemonėmis nustatyti ginčijamos sutarties skirtingų lapų atspausdinimo laiką. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia išvada, jog ginčijamos sutarties klastojimo faktas lieka neįrodytas, o apelianto pageidavimai tirti sutartį, pasitelkiant kitų valstybių ekspertines įstaigas, atsižvelgiant į užtrukusį bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, prieštarautų civilinio proceso principams ir pažeistų kitos šalies interesus. Juolab, kad prielaidos dėl sutarties (ne) klastojimo nebuvo vienintelė ir esminė aplinkybė, nulėmusi bylos baigtį šio ieškovo reikalavimo atžvilgiu. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvo pasirašytas šalių susitarimas dėl 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo. Be to, tą pačią dieną buvo sudarytas ir tarpusavio susitarimas, kuriame užfiksuota, kad ieškovas grąžina atsakovui 50 procentų UAB „Adagrus“ akcijų, šalys viena kitai grąžina tarpusavyje pasirašytas sutartis, yra atsiskaitę, pretenzijų viena kitai neturi. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pastarojo dokumento turinys, vertinant jį ginčijamos sutarties sąlygų kontekste, patvirtina, kad ieškovas ginčo akcijas pardavė atsakovui ir gavo akcijų kainą. Nors susitarimo nutraukti 2007 m. gruodžio 28 d. sutartį įvykdymo pasekmės būtų kitokios, o tarp šalių nėra ginčo, kad šis susitarimas nebuvo įvykdytas, visgi visuma aptartų sutarčių ir susitarimų atspindi kryptingą ieškovo valią ginčo akcijas grąžinti atsakovui ir atgauti už akcijas sumokėtas lėšas bei paneigia ieškovo teiginius, kad ginčijama akcijų pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo arba negalėjo būti sudaryta. Šiame kontekste akcentuotini tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklaustos Valstybinės mokesčių inspekcijos tarnautojos D. A. paaiškinimai, patvirtinantys atsakovo išdėstytas ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes, be kita ko, ir tai, kad abi ginčijamo sandorio šalys mokesčių administratoriaus atstovui asmeniškai patvirtino tokio turinio (akcijų atpirkimo) sandorio sudarymą. Pažymėtina, kad ieškovo apeliaciniu skundu šio įrodymo reikšmingumas neneigiamas.

Negalima sutikti su apelianto argumentu, jog nustačius, kad 2007 m. gruodžio 28 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu ieškovas atsakovui už įsigytas akcijas sumokėjo, turėtų būti laikoma, kad akcijų kaina liko negrąžinta, todėl šią kainą (atmetus ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nesudarytais) galima būtų ieškovui priteisti kitu pagrindu – kaip be pagrindo įgytą turtą arba neteisėtą praturtėjimą. Visų pirma, pažymėtina, kad pasirašydamas 2008 m. sausio 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas patvirtino gavęs akcijų kainą. Byloje nėra duomenų, paneigiančių šį rašytinį sandorio šalies patvirtinimą. Antra, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas tokio ieškinio pagrindo (dėl neteisėto praturtėjimo ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo) nebuvo suformulavęs, todėl naujas tik apeliacinės instancijos teisme suformuluotas reikalavimas ir (arba) argumentas, kuriuo ieškinio reikalavimas nebuvo grindžiamas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės kontrolės metu nevertintinas (CPK 306 straipsnio 2 dalis, CPK 312 straipsnis). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti ieškinį dėl ginčijamų akcijų pirkimo - pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ar nesudarytais yra pagrįstas ir teisėtas.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, kadangi nebuvo pateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartimi apeliantui J. G. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 3 372,60 Eur mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 7, b. l. 93-96). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, šis mokestis iš ieškovo priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 372,60 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.