Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda, nustatant 10 (dešimties) mėnesių baudos sumokėjimo terminą, skaičiuojamą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

G. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.4. Nuteistasis pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas principas, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas elgėsi priešingai – esant didelei abejonei dėl realios prekės vertės, laikėsi pozicijos, kad nėra teisinio pagrindo veikos kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 4 dalį, taip pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą principą.

2.5. Nuteistojo teigimu, nagrinėjamu atveju yra labai svarbu nustatyti realią garso sistemos „JBL PARTYBOXSTAGE 320“ rinkos vertę, nes nuo to priklauso ne tik jo veikos kvalifikavimas, bet ir bausmės rūšis ir dydis, be to, padarius baudžiamąjį nusižengimą neįgyjamas ir teistumas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismas byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir jų pagrindu nustatė teisingas G. M. padaryto nusikaltimo faktines aplinkybes, taip pat laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų motyvuotai atmetė paties nuteistojo gynybos argumentus, todėl keisti ar naikinti šį procesinį sprendimą apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl turto vertės nustatymo ir BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas, panaudojant apgaulę. Atsakomybė pagal BK 182 straipsnio atskiras dalis diferencijuojama atsižvelgiant į apgaule įgyto turto vertę, kurios išaiškinimas pateiktas BK 190 straipsnio 1 dalyje, įstatymo leidėjui įtvirtinus, kad turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį gali būti taikoma tik nustačius, kad apgaule įgyto turto vertė viršija 10 MGL dydį, tačiau neviršija 400 MGL, o pagal apeliaciniame skunde akcentuojamą BK 182 straipsnio 4 dalį – kai apgaule įgyto turto vertė viršija 3 MGL, tačiau neviršija 10 MGL dydžio.

8. Byloje G. M. inkriminuotas vienas iš BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikos objektyviųjų požymių – svetimo turto įgijimas apgaule savo naudai, kuris apeliaciniu skundu nėra ginčijamas, kaip ir neginčijamos kitos faktinės nuskalstamos veikos aplinkybės, išskyrus apgaule įgyto turto vertę. Taigi, byloje nekilo ginčas dėl tų aplinkybių, kad G. M. 2024 m. spalio 25 d. apie 19 val. parduotuvėje Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Kesko Senukai Lietuva“ paėmė garso sistemą „JBL PARTYBOXSTAGE 320“, kad ant šios garso sistemos pakuotės neteisėtai užklijavo kitos pigesnės prekės – belaidės kolonėlės „JBL CHARGE 5“, kurios vertė 119 Eur, brūkšninio kodo lipduką, kad apie 19.05 val. kasoje Nr. 5 pateikė apmokėjimui už prekę grynaisiais pinigais 119 Eur garso sistemą „JBL PARTYBOXSTAGE 320“, taip apgaule savo naudai už mažesnę sumą nei tikroji vertė įgijo svetimą UAB „Kesko Senukai Lietuva“ priklausantį turtą – garso sistemą „JBL PARTYBOXSTAGE 320“. Šių faktų apeliantas neginčija, jie nustatyti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

9. Apeliantas skundu nesutinka su tuo, kad pirmiau šio nuosprendžio 8 punkte aprašytomis aplinkybėmis jo apgaule įgytos garso sistemos „JBL PARTYBOXSTAGE 320“ vertė yra 699 Eur, o kartu ir su iš to išplaukiančiu jo veikos kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Tokį apeliacinio skundo argumentą nuteistasis grindžia teismų praktika, kurioje pasisakyta, jog sukčiaujant įgyto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte, o, pasak nuteistojo, jo pateikti įrodymai, pagrindžiantys kitose prekybos vietose taikomas analogiškos prekės kainas, rodo jog aktuali garso sistema siekia apie 450 Eur. Atitinkamai apeliantas mano, kad atsižvelgiant į tokią vertę, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 4 dalį. Tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosiose bylose turto, kaip nusikaltimo dalyko, vertė nustatoma remiantis skirtingais šaltiniais, kurių pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Ir tik kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016, 2K-282-788/2018, 2K-177-788/2019, 2K-139-719/2022 ir kt.). Teismų praktikoje yra nedviprasmiškai išaiškinta, kad „tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenys apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., mobiliojo ryšio telefonas, kurio rinkos vertė 500 Lt, įsigytas už 1 Lt sudarant terminuotą abonementinę sutartį, arba jei savininkas turtą įsigijo mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikant kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. [...] jei daiktas turi etiketę, kurioje nurodyta prekės kaina, ir jis pavagiamas iš parduotuvės, jo vertė nustatoma pagal turto kainą, viešai nurodytą prie prekės, ar pagal parduotuvėje esančius prekės kainoraščius“ (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015).

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis išaiškinimas aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistojo G. M. apgaule įgytos garso sistemos „JBL PARTYBOXSTAGE 320“ vertė yra 699 Eur, o ne mažesnė, kaip jis tvirtina savo apeliaciniame skunde. Antai iš 2024 m. spalio 25 d. Įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus parduotuvės vietą, kurioje buvo aktuali garso sistema, nustatyta, jog viena iš prekių lentynoje yra „sistema garso „JBL PARTYBOXSTAGE 320“, kurios reguliari kaina nurodyta 699 Eur (b. l. 19, 23). Taigi prekės kaina, kurią ruošdamasis padaryti nusikalstamą veiką ir ją darydamas aiškiai matė nuteistasis G. M., nurodyta prie prekės pateiktoje etiketėje, todėl būtent ši kaina ir laikytina konkrečios garso sistemos tikslia verte baudžiamojo įstatymo taikymo kontekste. Išties, kaip savo skunde pažymi apeliantas, minėtoje etiketėje nurodyta ir kita kaina, t. y. 439 Eur, tačiau toje pačioje etiketėje pažymėta, kad ši kaina taikoma perkant prekę su lojalumo kortele. Vis tik apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastaroji garso sistemos kaina negali būti pripažinta aptariamos prekės verte, reikšminga sprendžiant dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Pažymėtina, kad prekybos verslu užsiimančios bendrovės dažnai taiko vienokio ar kitokio pobūdžio nuolaidas: parduota prekę sumažinta kaina, „1+1“ (antra prekė nemokamai), „antra prekė 1 ct“, įvairios nuolaidos „Praktiškomis valandomis“ („Laimės valandomis“), „Savaitgalio pasiūlymai“, nuolaidos su kliento (pirkėjo ar lojalumo) kortele ir t. t., tačiau tai nereiškia, kad būtent tokia yra konkrečios prekės vertė, kadangi prekės kainos sumažinimu verslas siekia įvairių tikslų, pvz. greičiau realizuoti prekę ar optimizuoti pelną, ką nulemia įvairūs veiksniai (prekių perteklius sandėlyje, paklausos mažėjimas, artėjanti galiojimo pabaiga, sezoniškumas, naujo analogiškos prekės odelio atsiradimas, marketingas ir pan.). Vis tik šiuo aspektu jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-245-696/2015 taip pat pažymėta, kad „nuolaidos taikomos asmenims, kurie perka prekę, t. y. pirkėjams, o ne vagims“. Kitaip tariant, prekės lojalumo kaina pigiau parduodamos ne nusikalstamą veiką darančiam asmeniui, o teisėtai veikiančiai pirkimo-pardavimo sandorio šaliai, turinčiai teisę į lojalumo ar kitas nuolaidas. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes bei nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto atlikta rinkos analizė bei pateikti tos pačios bei kitų prekybos vietų analogiškos garso sistemos kainų pavyzdžiai su prekės nuolaida, ar be jos, taip pat komerciniai pasiūlymai su mažesne kaina (b. l. 128-133), nelaikytini reikšmingais nustatant nusikalstamos veikos padarymo metu apgaule įgytos garso sistemos vertę. Šioje byloje esant konkrečios apgaule įgytos garso sistemos tiksliai vertei nusikalstamos veikos padarymo metu, nėra pagrindo nustatinėti šios garso sistemos vertės atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Kartu pažymėtina, kad net ir nuteistojo pateikiamuose UAB „Kesko Senukai Lietuva“ elektroninės parduotuvės pavyzdžiuose aktualios garso sistemos reguliari kaina laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 16 d. iki 2024 m. lapkričio 1 d. nurodoma 699 Eur (b. l. 128-129), o jos pokyčiai matomi tik kainoje su lojalumo nuolaida, kas tik patvirtina, jog reguliari aktualios prekės kaina buvo tokia, kokia nurodyta kaltinime ir nustatyta skundžiamu nuosprendžiu. Tuo tarpu nuteistojo pateiktos kitų prekybos vietų prekių kainos galėtų būti reikšmingos sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą tik tuo atveju, jei jis apgaule būtų įgijęs analogišką prekę iš šių prekybos vietų.

12. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. M. apgaule įgytos garso sistemos „JBL PARTYBOXSTAGE 320“ 699 Eur vertę nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tokią vertę pagrindžia byloje surinkti įrodymai, iš jos atėmus nuteistojo sumokėtus 119 Eur ir atsižvelgus į BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktą turto vertės išaiškinimą, nuteistojo pagrobto turto vertė viršija 10 MGL, todėl padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos baigtumo.

13. Nuteistojo G. M. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaip baigtą nusikaltimą, nors turėjo kvalifikuoti su nuoroda į BK 22 straipsnio 1 dalį, kaip pasikėsinimą padaryti sukčiavimą, nes jis daikto nebuvo įgijęs, negalėjo laisva valia paveikti, naudotis, valdyti ir juo disponuoti, kadangi nors ir buvo praėjęs pro kasą, tačiau dar parduotuvės ribose buvo sulaikytas apsaugos. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta.

14. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžti padariniai nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Sukčiavimą objektyviąja prasme apibūdina du momentai: 1) apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusįjį ar (ir) kitą asmenį ir 2) turtinės naudos gavimas, be kita ko, svetimo turto įgijimas dėl panaudotos apgaulės. Sukčiavimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai panaudojus apgaulę yra įgyjamas svetimas turtas. Taigi sukčiavimo kaip nusikaltimo objektyviųjų požymių realizavimas paprastai prasideda nuo apgaulės, siekiant įgyti svetimą turtą, panaudojimo momento. Atsižvelgiant į išdėstytas pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką nuostatas ir esminius sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėties objektyviosios pusės požymius, akivaizdu, kad sukčiavimo pradžia yra susijusi su apgaulės prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, kurių žinioje yra turtas, panaudojimu, o pabaiga su tokio turto įgijimu. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021, 2K-105-303/2023). Tokio kasacinio teismo aiškinimo kontekste svarbios konkrečios faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios reikšmingos nustatant, ar padarytas baigtas sukčiavimas. Išties, nagrinėjamu atveju gynėjas teisus, teigdamas, kad nuteistasis G. M. buvo sulaikytas praėjęs pro kasas, tačiau dar neišėjęs iš parduotuvės, vis tik, tai nepaneigia fakto, kad jis, panaudojęs apgaulę, įgijo svetimą turtą ir taip padarė baigtą sukčiavimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju nuteistojo G. M. padaryto nusikaltimo specifika tokia, kad apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas iš esmės sutampa, kadangi nuteistajam G. M. pakeitus prekės barkodą ir pagal jame nurodytą žemesnę kainą prekę apmokėjus kasoje bei prekę išsinešus už kasų, šios prekės pirkimo-pardavimo sandoris laikytinas įvykusiu ir įvykdytu, o prekės nuosavybės teisė perėjo būtent nuteistajam, t. y. nuteistasis realizavo BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintą svetimo turto įgijimo požymį. Nuteistasis išėjęs už kasų, nors ir neilgą laiko tarpą, tačiau turėjo teisę disponuoti preke savo nuožiūra, už kasų perduoti prekę kitiems asmenims, ją sugadinti ar net ir vėliau ginti savo tariamai įgytą nuosavybės teisę teisinėmis priemonėmis, motyvuodamas pačios parduotuvės klaida pritvirtinant klaidingą barkodą ir pan.

15. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir teismų praktikos nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. M. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai kvalifikavo kaip baigtą nusikaltimą be nuorodos į BK 22 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistajam G. M. paskirtos bausmės.

16. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

17. Bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nuteistajam G. M. pirmosios instancijos teismas bausmę paskyrė neįvertinęs visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, taip pat nenustatė pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta bausmė aiškiai per griežta.

19. Pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas G. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį parinko būtent baudos bausmę, kurios dydį nustatė didesnį nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas minimalus šios bausmės rūšies dydis, t. y. 100 MGL (5 000 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas tokį sprendimą laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į visas esmines BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Antai, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų, atsižvelgė į G. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei nusikalstamos veikos stadiją, t. y. į tai, kad jis padarė vieną nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nors nuteistojo G. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir kaltės forma skundžiamame nuosprendyje detaliau neaptarti, apsiribojant nuoroda į tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, o kartu ir jį padariusio asmens, pavojingumo laipsnį lemia daugelis veiksnių – ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Išties, įstatymo leidėjas BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagal pavojingumo pobūdį priskyrė nesunkių nusikaltimų kategorijai, vis tik, sprendžiant dėl šios veikos pavojingumo laipsnio ir ją padariusio asmens pavojingumo, svarbi ir ta aplinkybė, kad šiuo atveju padaryta nusikalstama veika apgalvota, ji suplanuota ir jai pasirengta iš anksto atsispausdinant pigesnės prekės barkodą namuose, kas rodo tiek veikos, tiek nuteistojo reikšmingą pavojingumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nusikaltimo, kuriam kruopščiai ruošiamasi iš anksto, išaiškinamumo tikimybė mažesnė, o ją darantis asmuo yra pavojingesnis, elgiasi kryptingai, turi laiko apsvarstyti savo elgesio priešingumą teisei, numatyti gresiančius padarinius, tačiau nepaisant to, sąmoningai pasirenka daryti nusikaltimą.

20. Be to, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, gana lakoniškai pažymėdamas, kad G. M. neteistas, per paskutinius 5 metus baustas administracine tvarka, dirbantis. Šias aplinkybes savo apeliaciniame skunde nurodo ir apeliantas, teigdamas, kad jis neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, dirbantis. Viena vertus, faktus, kad G. M. neteistas ir dirbantis, galima vertinti jam palankiai. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju tokios aplinkybės nėra visiškai tokios, kokias jas nurodo apeliantas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmenybės vertinimas negali apsiriboti vien tik teistumo fakto nustatymu ar nenustatymu. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, G. M. atžvilgiu 2020 m. birželio 23 d. dėl pasikėsinimo iš UAB „Kesko Senukai Lietuva“ pagrobti 299 Eur vertės garso kolonėlę buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, kuris nutrauktas 2020 m. liepos 17 d. nutarimu, vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi atleidus G. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (b. l. 78). Taigi, nepaisant to, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis G. M. tuo metu nebuvo priimtas ir jis nelaikomas teistu, tačiau iš esmės konstatuotas jo priešingas teisei elgesys padarant panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką nuosavybei, kas jo asmenybę apibūdina neigiamai, rodo, jog nagrinėjamoje byloje nuteistojo elgesys nebuvo atsitiktinis, jis pasikartojantis, kartu rodo jo polinkį daryti turtinius nusikaltimus, o kartu ir didesnį jo asmenybės pavojingumą. Tokią išvadą stiprina ir duomenys apie nuteistojo G. M. padarytus administracinius nusižengimus. Nors jie kitokio pobūdžio ir dauguma jų nėra itin šiurkštūs, tačiau jis baustas administracine tvarka ir dėl šiurkštaus administracinio nusižengimo – vairavimo esant neblaiviam (b. l. 80-81). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo G. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors apeliantas skunde nurodo, kad remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, pvz. tai, kad jis yra pasiruošęs atlyginti žalą, tačiau teisėjų kolegija nei pastarosios, nei kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustato. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis G. M. buvo sulaikytas ir jo apgaule įgyta garso sistema grąžinta UAB „Kesko Senukai Lietuva“, taigi žala byloje pastarajai bendrovei nekonstatuota, todėl nuteistojo deklaruojamo ryžto atlyginti padarytą žalą pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 2 dalies prasme nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmiau šioje nutartyje, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartos aplinkybės pagrįstai pripažintos sudarančiomis pagrindą nuteistajam G. M. parinkti ne griežčiausią BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą ir nustatyti jos dydį, siekiantį ne minimalų (t. y. ne 50 MGL), o būtent 100 MGL dydį, kuris BK 47 straipsnio 2 dalies 3 punkte apibrėžtose ribose (nuo 50 MGL iki 2000 MGL) laikytinas artimu minimaliam. Teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui bei sprendžia, kad tik tokios rūšies ir tokio dydžio nuteistajam G. M. paskirta bausmė padės pasiekti bausmės tikslus, nustatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje.

21. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde bei posėdžio metu gynėjo išdėstytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.