Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Jūratės Varanauskaitės ir Andriaus Veriko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ ieškinį atsakovui UAB BNS dėl neteisėto vienašališko sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Byloje sprendžiamas klausimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo. Sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Aiškindamas šias CK nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bigbank AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. K. v. A. Č. ir B. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2014; kt.). Susitardamos dėl atvejų, kada sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, jos šalys įgyvendina sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis); teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią.Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2016 m. rugsėjo 1 d. tarp Ieškovo (apelianto) ir Atsakovo UAB „BNS“ buvo sudaryta Sutartis Nr.0372/PC/2016 (toliau – Sutartis), kuria Atsakovas įsipareigojo suteikti Ieškovui (apeliantui) teisę naudotis (suteikti prieigą) Atsakovui priklausančia Duomenų baze ir Duomenų bazės Informacine medžiaga (kaip šios sąvokos apibrėžtos Sutarties 1.2 p.), o Ieškovas (apeliantas) įsipareigojo mokėti Atsakovui už tokios teisės suteikimą 1650 EUR (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiasdešimties eurų 00 euro centų) mėnesinį mokestį plius 18 proc. PVM (297 eurų), sumokamą į Rusijos Federacijos biudžetą (Sutarties 2.1 p.). Taigi, Sutarties šalys susitarė, kad Atsakovas už atlygį suteiks Ieškovo (apelianto) paskirtiems asmenims galimybę jungtis prie Atsakovo duomenų bazės, gauti iš jos UAB „BNS“ surinktą ir joje saugomą informaciją (žinias, naujienas ir kt.), jeigu reikia - ją pertvarkyti, išversti ir viešinti Ieškovo (apelianto) žiniasklaidos ištekliuose Sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 1.2 p.). Sutarties 9.1 p. numatė, kad Sutartis įsigalioja nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. ir galioja iki tol, kol Šalys visiškai įvykdys pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Pagal Sutarties p. 2.1 Ieškovas (apeliantas) turėjo teisę naudotis Duomenų baze nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., o Duomenų bazės Informacine medžiaga Sutartyje numatytais būdais Ieškovo (apelianto) žiniasklaidos ištekliuose - neribotai. Tačiau Atsakovas informavo Apeliantą, kad nuo 2017 m. vasario 1 d., t. y. mažiau nei po pusės mėnesio nuo pranešimo įteikimo, vienašališkai ir anksčiau Sutartyje numatyto termino nutraukia su Ieškovu (apeliantu) sudarytą Sutartį. Vienašališkas sutarties nutraukimo priežastys iš esmės nurodytos Šalių susirašinėjimo medžiagoje – Ieškovas (apeliantas), siekdamas sužinoti Sutarties nutraukimo priežastis 2017 m. sausio 19 d. išsiuntė Atsakovui dvikalbį (lietuvių ir rusų kalba) raštą, kuriuo prašė paaiškinti, kas išprovokavo tokį Sutarties nutraukimą (žr. 1 Tomo 37-40 psl.). Atsakydamas į šį Ieškovo (apelianto) laišką, 2017 m. sausio 19 d. Atsakovo tuometinis direktorius T. B. atsiuntė Ieškovui (apeliantui) elektroninį laišką (žr. 1 Tomo 42-44 psl.), kuriame nurodė, kad Sutarties nutraukimo priežastis yra tai, kad Atsakovas nusprendė „nebendradarbiauti su žiniasklaidos priemonėmis, kurios mūsų šalyje skelbia propagandinę medžiagą, neatitinkančią laisvos žiniasklaidos principų“.Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).Sprendžiant klausimą byloje dėl to, ar Atsakovas turėjo teisę nutraukti ginčo Sutartį, ar ne, būtina įvertinti ne tik Sutarties turinį, tačiau ir bendrąsias teisės normas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą, galiojimą ir nutraukimą.Šalių pasirašyta Sutartis nustatė atvejus, kada Šalys turi teisę nutraukti Sutartį ankščiau termino (Sutarties 9.2., 9.3. ir 9.4. punktai), tačiau Šalys Sutartimi neaptarė galimybės nutraukti Sutartį dėl vienos iš šalies padaryto esminio pažeidimo ar kitų svarbių aplinkybių. Tačiau Sutarties 9.2. punktas numatė, jog Sutartis gali būti nutraukiama tik Sutartyje išdėstytais pagrindais bei vadovaujantis norminiais aktais. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir Atsakovo paaiškinimų, Atsakovas laikėsi pozicijos, jog esminis Sutarties pažeidimas šiuo ginčo atveju pasireiškė ne konkrečiu Sutarties sąlygos pažeidimu, o tuo, kad Apeliantas, nors ir formaliai tinkamai vykdė Sutartį, t.y. nepažeisdamas konkrečių Sutartyje nurodytų įsipareigojimų, pvz. laiku mokėjo atlyginimą, tačiau su BNS pasirašytą Sutartį naudojo nesąžiningai, pažeisdamas CK 6.158 str. 1 dalyje nurodytą sąžiningo sutarties vykdymo reikalavimą, neteisėtiems tikslams arba tikslams, priešingiems BNS ir Lietuvos valstybės interesams.Rašytiniai įrodymai bei Atsakovo paaiškinimai patvirtina, jog Atsakovas vienašališkai Sutartį nutraukė tik dėl Apelianto 2017-01-13 atliktų veiksmų, paskelbiant Lietuvos interesams priešingą straipsnį. Atsakovas esminę priežastį, dėl kurios nutraukė Sutartį įrodinėja, jog Apeliantas sudarytą su Atsakovu Sutartį naudojo kaip priemonę neteisėtiems tikslams pasiekti, t.y. Apelianto veiksmai, kuriais jis skleidė propogandinę informaciją, vertintini kaip pažeidžiantys viešąjį interesą, keliantys grėsmę Lietuvos saugumui, kurstantys visuomenę, be to buvo skleidžiama ir melaginga, iškraipyta informacija, kuri yra priešinga Lietuvos ir užsienio šalių interesams. Ieškovas, įgyvendinęs Lietuvos informaciniam saugumui pavojingus planus, įteisinęs Lietuvoje propogandinį multimedijos projektą „Sputnik“, kuriame taip pat pateikiama ir BNS informacija, gaunama vykdant Sutartį, vykdė Rusijos valstybei palankios informacijos sklaidą, kas yra Atsakovui visiškai nepriimtina ir priešinga jo interesams.Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Atsakovo Teismui pateikto papildomo rašytinio įrodymo - LR Užsienio reikalų ministerijos rašto (toliau - URM raštas) (bylos Tomas I, 98 psl.), kuriame nurodyta, jog pagal Europos Sąjungos Tarybos sprendimo 2014/145/BUSP 2 straipsnį, Europos Sąjungoje taip pat turi būti “(...) įšaldomos visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, kurie nuosavybės teise priklauso, kuriuos turi, valdo ar kontroliuoja priede išvardinti asmenys, atsakingi už veiksmus, kuriais siekiama pakenkti arba keliama grėsmė Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenumui ir nepriklausomybei, ir su jais susiję fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai arba organizacijos (...)”. Toliau URM rašte nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kompanijos “Rossiya Segodnya”, kuriai vadovauja D. K., lėšos ar ekonominiai ištekliai atsirastų Europos Sąjungos jurisdikcijoje (pavyzdžiui, pervedant per Europos Sąjungos veikiantį banką, atsiskaitant už teisines paslaugas Europos Sąjungoje ir kita) jie turėtų būti automatiškai banko įšaldomi. Iš šio URM rašto darytina pagrįsta išvada, jog bet kuriuo Sutarties galiojimo metu Atsakovo gautos pajamos pagal Sutartį galėjo būti įšaldytos. Nagrinėjamu atveju spręstina, jog vien šio fakto pagrindu Sutartis negali būti tęsiama. Apeliantas sutinka, jog jis yra vienas didžiausiu? Rusijos informaciniu? produktu? gamintoju? jungiantis radijo transliavimą?, naujienų? srautus, informacinius portalus, o taip pat multimedijinius tarptautinius žiniasklaidos centrus. Žiniasklaidos grupei užsienyje atstovauja tarptautine? naujienų agentūra SPUTNIK (sputniknews.com), kuri disponuoja tinklapiais daugiau kaip 30-c?ia kalbu?, tame tarpe – lietuviu? (http://sputniknews.lt/). Apeliantui ir jo atstovams užsienyje yra taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Aptariamo straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis pateiktais įrodymais sprendė, kad apeliantas (ieškovas) akivaizdžiai pažeidė Lietuvos valstybės, užsienio šalių ir visuomenės ar jos atskirų dalių interesus, nes BNS informacijos sraute, Ieškovo skelbiamame „Sputnik“ kanale, kartu buvo skelbiama propagandinė ir iškraipyta informacija apie istorinius įvykius, pvz., sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Todėl atsakovas, vertindamas savo kaip informaciją skleidžiančio subjekto reputaciją, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantas, vykdymas Sutartį, elgėsi nesąžiningai, tokiu būdu pažeidė CK 6.158 str. 1 d.Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.619 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Kolegijos nuomone, aplinkybė, jog Sutartis nenumatė Sutarties nutraukimo galimybės ar sąlygų esant esminiam sutarties pažeidimui, neturi reikšmės, nes tokiais atvejais turi būti taikomas įstatymas. Iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Dėl įspėjimo apie Sutarties nutraukimą termino

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino Atsakovą pažeidus vienašališko sutarties nutraukimo tvarką, nors buvo pažeistas tiek pranešimo apie sutarties nutraukimą terminas, tiek Ieškovui (apeliantui) nenurodyti sutarties nutraukimo pagrindai ir priežastys, tokiu būdu nesudarant jam galimybės nutraukti tariamą pažeidimą ir imtis visų priemonių siekiant išsaugoti sutartinius santykius.Sutartyje nutraukimo klausimai dėl esminio sutarties pažeidimo nebuvo aptarti, todėl turi būti taikomas įstatymas. Šiuo atveju taikytina CK 6.217 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis CK 6.218 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Atsakovas turėjo pareigą apie Sutarties nutraukimą Apeliantui pranešti prieš 30 dienų. Byloje nustatyta, kad Atsakovas 2017 m. sausio 18 d. raštu informavo Ieškovą, kad nuo 2017 m. vasario 1 d., Sutartis bus nutraukta. Atsakovas paaiškino, jog įstatyme nustatytas terminas yra per ilgas ir pažeidžiantis Atsakovo interesus.Kolegija sutinka, kad, vertinant Atsakovo atliktas sutarties nutraukimo procedūras formaliai ir atskirai nuo bylos aplinkybių, galėtų būti pripažinta, kad sutarties nutraukimas nesilaikant CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos prieš trisdešimt dienų pranešti apie sutarties nutraukimą yra teisiškai ydingas. Tačiau šis pažeidimas nagrinėjamos bylos atveju negali būti vertinamas taip, kad apskritai suponuotų išvadą dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo. Pažymėtina dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, kasacinio teismo konstatuota, kad, nustatant 30 dienų terminą, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, siekiama apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių. Tuo atveju, kai sutarties šalis šį terminą pažeidžia ir kita šalis tuo grindžia savo reikalavimą pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, teismas turi spręsti, o atitinkamai šalims atsiranda pareiga įrodyti, kad tokio termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir kad šiuo pagrindu panaikinti sutarties vienašališką nutraukimą yra tikslinga šalių civilinių teisių gynimo aspektu, siekiant šalių civilinių teisinių santykių stabilumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. ir kt. v. UAB „Olympic Gym“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2004). Taigi, pareigos prieš trisdešimt dienų informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies (nagrinėjamo ginčo atveju – atsakovo) civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatyto termino pranešti apie sutarties nutraukimą pažeidimas lėmė apelianto teisių pažeidimą, atėmė iš jo galimybę vykdyti sutartį bei kad sutartis nutraukta nenustačius CK 6.219 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Šios teisės normos aiškinimas ir jos turinio atskleidimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-7-297/2012. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovo BNS interesų pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad BNS, bendradarbiaudamas su Apeliantu ir suteikdamas jam teisę ir prieigą naudotis BNS Duomenų baze, to nežinodamas ir prieš savo valią galėjo tapti ir/ar tapo Rusijos valstybės ir jos remiamo žiniasklaidos kanalo (Apelianto) skleidžiamos propogandos įrankiu ir priemone. Tolesnis Sutarties vykdymas labai tikėtina galėjo pažeisti ne tik atsakovo, bet ir Lietuvos valstybės, užsienio šalių ir visuomenės ar jos atskirų dalių interesus, nes BNS informacijos sraute, Apelianto skelbiamame „Sputnik” kanale, kartu buvo skelbiama propogandinė informacija: iškraipyta informacija apie istorinius įvykius, pvz. sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.

Dėl šalių grąžinimo į buvusią padėtį

Apeliantas taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo grąžinti šalis į buvusią iki Sutarties nutraukimo padėtį. Šioje byloje Atsakovas yra išreiškęs aiškią poziciją, jog Sutartis buvo terminuota ir galėjo būti vykdoma tik iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., tačiau Atsakovas Sutarties nebūtų vėliau pratęsęs ir nebūtų sudaręs naujos sutarties su Apeliantu dėl Apelianto po Sutarties sudarymo atliktų veiksmų – lietuviškojo „Sputnik” įsteigimo, nuolat ir sistemingai skelbiamos klaidinančios, neteisingos ir tendencingos informacijos šalia BNS informacijos, gautos vykdant Sutartį ir t.t.).Atsižvelgiant į jau išdėstytus kolegijos argumentus, kuriais konstatuotas vienašališkas sutarties nutraukimo teisėtumas bei CK 6.156 str. 2 dalies nuostatas, kuri nurodo, jog yra draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį, apelianto prašymas yra netenkintinas. Teismui įpareigojus Atsakovą vykdyti sutartį, kurios terminas, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ankščiau termino, jau būtų pasibaigęs būtų suprantamas, kaip Atsakovo privertimas sudaryti sutartį. Tokiu atveju Atsakovo situacija taptų žymiai blogesnė, o Apelianto žymiai geresnė nei ji būtų, jeigu Sutartis nebūtų buvusi nutraukta.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir netinkamo įrodymų vertinimo

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie neteisėtus ir nesąžiningus Ieškovo (apelianto) veiksmus, pažeidžiančius Atsakovo teises ir lėmusius jo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, nebuvo paremtos jokiais įrodymais, o tik Atsakovo subjektyvia nuomone bei nuorodomis, kurios nenukreipia į Atsakovo byloje minimus šaltinius bei teismo galimu išankstiniu nusistatymu Ieškovo atžvilgiu. Kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas vienašališką sutarties nutraukimo pagrįstumą konstatavo remdamasis nepaneigtais rašytiniais įrodymais – Lietuvos Respublikos Saugumo departamento ir Antrojo operatyviniu? tarnybų? departamento prie Krašto apsaugos ministerijos parengtomis “Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu” 2015 ir 2016 metų ataskaitomis (toliau taip pat ir – VSD Vertinimai), ir Apelianto 2017-01-13 paskelbtu propogandiniu straipsniu „D. K.: rusofobijos priepuoliai su laiku praeina”(toliau taip pat ir Straipsnis). Nors Apeliantas nurodo, jog šios ataskaitos nėra teisės aktai ir negali nustatyti asmenims teisių ir pareigų ir tokios ataskaitos tėra valstybinės institucijos nuomonė apie tam tikrus subjektus ir galimai jų keliamą grėsmę, tačiau kolegija su tuo sutikti negali. Lietuvos Respublikos valstybes saugumo departamento (toliau – VSD) ir Antrojo operatyviniu? tarnybų? departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) grėsmių? nacionaliniam saugumui vertinimai teikiami visuomenei vadovaujantis Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 8 ir 26 straipsniu? nuostatomis. VSD Vertinimuose pateikiamas abiejų? žvalgybos institucijų? konsoliduotas neįslaptintas grėsmių? ir rizikos veiksniu? Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui vertinimas. Šiuo atveju jokių pagrįstų prielaidų abejoti VSD ar AOTD pateiktos informacijos patikimumu nėra, o ši informacija yra skirta visuomenei ir skelbiama viešai. Nors VSD Vertinimai nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, tačiau VSD kaip institucijos skelbiama informacija nėra paneigta. Apeliantas yra susipažinęs su VSD Vertinimais ir neginčija fakto, jog tokie VSD Vertinimai yra paskelbti. Kaip jau minėta VSD Vertinimai skelbiami viešai ir prieinami visuomenei. Atitinkamai dėl to atsakovo prašymas šiuos vertinimus prijungti kaip įrodymus yra netenkintinas.Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymų sąsajumo taisyklės turi laikytis ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys. Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, kuriame yra sąsajumo taisyklė, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-378/2011).Kolegija sprendžia, jog minėti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog Apeliantas 2017-01-13 paskelbdamas minėtą interviu, iš esmės pažeidė Atsakovo interesus, nes šalia minėto interviu buvo skelbiama BNS priklausanti informacija, atskirai pažymėta BNS autoriniu ženklu (kaip numato Sutartis), todėl vartotojams buvo sudėtinga atskirti, kuri informacija priklauso BNS, o kuri nepriklauso, be to, tokia skelbiama informacija neabejotinai pažeidžia Lietuvos valstybės, užsienio šalių ir visos visuomenės ar atskirų jos grupių interesus, todėl 2017-01-18 Atsakovas Sutartį su Apeliantu nutraukė.

Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai atskleidė bylos esmę ir motyvavo skundžiamą sprendimą, todėl apelianto argumentai laikytini nepagrįsti.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl skolos išlaikymo priteisimo.Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apelianto (ieškovo) Federalnoe gosudarstvennoe unitarnoe predprijatie „Mezhdunarodnoe informacionnoe agentstvo „Rossija segodnia“ apeliacinį skundą atmesti.