- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-28
- Bylos Nr.
- eI2-8015-931/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00272-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Gintaras Bagužis
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
vešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 25S6346 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą (toliau – ir Sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. atvyko į Lietuvą su viza ir gavo leidimą gyventi, nes bijojo politinio persekiojimo (duomenys neskelbtini). Jis aktyviai rėmė kandidatą (duomenys neskelbtini) ir organizavo pagalbą nukentėjusiems rinkimų metu.
Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų.
Pabrėžia, kad valstybės saugumas gali pateisinti tam tikrus žmogaus teisių ribojimus, bet ne absoliučiai ir ne bet kokiomis sąlygomis. Nacionalinio saugumo interesai nėra automatiškai viršesni už žmogaus teises – ribojimai galimi tik tada, kai jie atitinka griežtus teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo kriterijus. Nėra tokios taisyklės, jog valstybės saugumas visada pateisina žmogaus teisių apribojimus.
Jei valstybė nori apriboti žmogaus teises dėl saugumo, ji privalo įrodyti, kad: tai būtina demokratinėje visuomenėje – t. y. egzistuoja reali grėsmė, o ne abstraktus saugumo sumetimas. Yra aiškus teisinis pagrindas – ribojimai turi būti numatyti įstatymuose, o ne taikomi savavališkai. Proporcingumas – ribojimas neturi būti griežtesnis, nei būtina siekiant tikslą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nuo 2021 m. aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos teisėsaugos institucijomis, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD), pateikdamas visą informaciją. Jis savanoriškai pranešė apie kontaktus su (duomenys neskelbtini) ir niekada nebuvo kaltinamas jokiais neteisėtais veiksmais. Migracijos departamentas tinkamai neįvertinto šio bendradarbiavimo, todėl Nacionalinio saugumo argumentas liko nepakankamai pagrįstas ir buvo pateikti minimalūs įrodymai. Galima drąsiai teigti, kad remdamasi abstrakčia grėsmės prielaida tiek VSD, tiek atsakovas pažeidė proporcingumo principą.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnį valstybės taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jo sūnui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) metai. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Vaiko teisių konvencija) 3 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, vaikų interesai turi būti prioritetiniai. Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti tiesiogiai pažeidžia jo sūnaus teisę augti su tėvu. Tėvo išsiuntimas gali pažeisti vaiko teisę į šeimos vienybę (Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnis), nes jis atskiriamas nuo vieno iš tėvų. Sprendžiant tokius klausimus, turi būti atliktas vaiko geriausių interesų vertinimas – ar išsiuntimas nėra neproporcingas sprendimas vaikui? Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės saugumo argumentai negali būti naudojami automatiškai, jei tai pažeidžia vaiko teisę į šeimos gyvenimą (EŽTK 8 str.). Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, kiekvienas asmuo turi teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, o valstybės kišimasis turi būti: teisėtas, būtinas demokratinėje visuomenėje, proporcingas siekiamam tikslui. Jei nėra pateikta aiškių ir įtikinamų įrodymų, kad šis asmuo kelia realią grėsmę, išsiuntimas gali būti laikomas neproporcingu kišimusi į jo šeimos gyvenimą. Lietuvos valdžia privalo įrodyti, kad švelnesnės priemonės (pvz., stebėsena) nėra pakankama.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo patikslintą skundą atmesti.
Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi 2023 m. gegužės 18 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 1 d. nebedirba Lietuvos Respublikoje, o leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra pasibaigęs 2024 m. spalio 11 d.
Pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi.
Pareiškėjas byloje iš esmės neneigia VSD išvadoje pateiktos informacijos, kad jis 2024 m. bendravo su (duomenys neskelbtini) pareigūnais ir tarėsi su jais dėl susitikimo, t. y. pripažįsta, kad turėjo ryšius ir palaikė kontaktus su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis. Taigi nagrinėjamu atveju yra tikėtina, kad minėtoms (duomenys neskelbtini) institucijoms yra žinomi pareiškėjo kontaktai ir/arba jie nėra nutrūkę, o toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas adm. Byloje Nr. eA-2527-1047/2024, kt.).
Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai, kad jis bendradarbiavo su Lietuvos teisėsaugos institucijomis, nesuteikia pagrindo Migracijos departamentui teikti šiam bendradarbiavimui kokią nors išskirtinę reikšmę.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo dažnas vykimas į (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, taip pat kelia papildomas rizikas Lietuvos nacionalinio saugumo interesams nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas <...> žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus (žr., pvz., LVAT 2024m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024). Reguliarūs pareiškėjo vizitai į (duomenys neskelbtini) gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones - nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo. Kaip vertino LVAT panašiomis aplinkybėmis, tokie ryšiai, net jei jie užmezgami asmeniui nežinant arba prieš jo valią, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes padidina tikimybę, kad pareiškėja taps (duomenys neskelbtini) interesų vykdytoja, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėdama prie veiksmų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos vykimas į (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina Valstybės saugumo departamento nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėja palaiko tamprius ryšius su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA1259- 492/2024). Ši situacija analogiškai vertintina ir pareiškėjo atžvilgiu.
Atsakovas pabrėžia, kad nėra patikimų duomenų, kurie leistų manyti, kad pareiškėjas yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje vertinamas kaip keliantis grėsmę Lietuvos saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
Pažymi, kad pareiškėjo sūnus yra (duomenys neskelbtini) pilietis, šiuo metu Lietuvoje gyvenantis kartu su savo motina (duomenys neskelbtini) piliete. Taigi, pareiškėjui draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką nėra užkertamas kelias gyventi su savo šeima kilmės valstybėje.
Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).
Tai, kad pareiškėjas turi įsigijęs nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, juo labiau nesudaro pagrindo vertinti pareiškėjo ekonominius ir turtinius interesus aukščiau viešojo intereso užtikrinti nacionalinį saugumą.
LVAT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019 ir joje nurodytą EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kurie gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Todėl Migracijos departamentas neviršijo savo įgaliojimų, spręsdamas, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti tikslinga uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Migracijos departamento veiksmais nėra pažeidžiamos žmogaus teisės. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Uner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Auad prieš Bulgariją) praktikoje.
Migracijos departamentas objektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, o savo sprendimą pagrindė išsamiu individualių aplinkybių vertinimu, objektyviais faktais ir teisės normomis (Įstatymo 133 str. 5 d., Taisyklių 4, 6, 15 ir 20 p., Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 39 p.). Priimant ginčijamą sprendimą buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad asmens interesas atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių saugumo interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo skundą atmesti.
VSD nuomone, Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
VSD 2024 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) užsiima siuntų gabenimu iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, taip pat jų persiuntimu iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gabeno ukrainietiškas grivinas iš (duomenys neskelbtini), tokiu būdu prisidėdamas prie galimai karo Ukrainoje metu neteisėtu būdu užvaldyto turto realizavimo, palaikė ryšius su kitais šia veikla užsiimančiais asmenimis ir ieškojo naujų šia veikla pageidaujančių užsiimti asmenų.
VSD duomenimis, 2024 m. pareiškėjas bendravo su (duomenys neskelbtini) (toliau – ir KGB) pareigūnu, tarėsi dėl susitikimo su juo (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Praeityje pareiškėjas taip pat turėjo kontaktų su KGB pareigūnais ir kitų (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų darbuotojais.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Palankią terpę tokiai (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo sistema. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos.
Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais gali tęsti arba atnaujinti po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai asmuo turi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Auad prieš Bulgariją).
Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.
Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti Pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje analogiškose bylose (žr. pvz., LVAT 2023 m. vasario 15 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1266-602/2023).
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad turėjo būti atsižvelgta į tai, jog jis nėra atlikęs jokių Lietuvos valstybės saugumui grėsmę keliančių veiksmų. LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais MD sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui, vizos neišdavimas negali būti prilyginami asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo (žr. LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).
Pareiškėjo sūnaus interesai ir jo teisė augti su tėvu, VSD vertinimu, negali patvirtinti skundžiamo Sprendimo nepagrįstumo.
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jo socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje, t. y. nepateikė informacijos apie tai, kad jis šiuo metu Lietuvos Respublikoje dirba, gauna nuolatines pajamas, vykdo tėvo pareigas sūnaus atžvilgiu (t. y. betarpiškai užtikrina vaiko interesus: rūpinasi sūnaus išlaikymu, kasdienių jo poreikių tenkinimu), nenurodė svarių dažno vykimo į (duomenys neskelbtini) priežasčių ir kt. VSD vertinimu, tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra įgijęs nekilnojamojo turto (beje, to objektyviais duomenimis Pareiškėjas nepagrindžia), tai, kad Lietuvos Respublikoje šiuo metu gyvena jo sūnus ((duomenys neskelbtini) pilietis), nelaikytini aplinkybėmis, nusveriančiomis Lietuvos valstybės saugumo interesus.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas pabrėžė, kad visus turimus kontaktus su KGB pats nurodė VSD. Į KGB buvo šaukimas, todėl privalėjo nuvykti. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) neatliko karinės tarnybos, nedirbo jokiose valstybinėse institucijose. Pareiškėjas paaiškino, kad tuo metu, kai bendravo su KGB dirbančiais asmenimis, nežinojo apie tai, kad jie dirba KGB. Pareiškėjas pabrėžė, kad sąmoningai su KGB darbuotojais nebendravo. Dėl per sieną gabenamų prekių nurodė, kad vežė tik leidžiamas prekes. Dėl Ukrainietiškų grivinų paaiškino, kad 2020 metais pardavė savo BMW motociklą ir keisti valiutą buvo labai nenaudinga, todėl vežėsi grivinas. Veždamas pinigus per sieną parodė pareigūnams ir pinigus ir sutartį. Pareiškėjas paaiškino, kad jis gali kalbėti ir bendrauti lietuvių kalba. 2020 metais atvyko į Lietuvą ir pradėjo integruotis – nusipirko automobilį, motociklą, nekilnojamąjį turtą, susipažino su kaimynais. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo tėvai ir dukra ((duomenys neskelbtini) amžiaus). Pareiškėjas turi teisę gyventi Europos Sąjungoje. 2023 m. rugsėjo 23 d. leidimas buvo išduotas (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) turi verslą – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra registruotas (duomenys neskelbtini). Šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), nes 90 procentų veiklos vykdo nuotoliu. Su Lietuvoje gyvenančia sūnaus motina nebendrauja, ji per vaizdo skambučius su sūnumi leidžia bendrauti tik 1 kartą per dvi savaites. Teigia, kad jei pareiškėjas atvyktų į Lietuvą, jam leistų su sūnumi matytis dažniau.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo tėvai, dukra, o tai rodo jo pažeidžiamumą ir remiantis šia aplinkybe jis gali būti išnaudojamas. Migracijos departamentas negali išspręsti pareiškėjo problemų dėl bendravimo su sūnumi. Pareiškėjas su sūnumi negali bendrauti ne dėl Migracijos departamento sprendimo, bet dėl santykių su sūnaus motina. Tiek sūnus, tiek jo motina yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, todėl teigti, kad Sprendimas riboja pareiškėjo ir jo sūnaus bendravimą, nėra pagrindo. Pabrėžė, kad terminas, kuriam buvo uždrausta atvykti buvo sumažintas per pusę, būtent įvertinus pareiškėjo šeimyninius ryšius. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimas neriboja pareiškėjo teisės vykti į (duomenys neskelbtini).
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 25S6346 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas A. V. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2021 m. rugpjūčio 15 d. turėjo išduotas Šengeno vizas, o nuo 2021 m. vasario 11 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Lietuvos nacionalines vizas.
2023 m. gegužės 18 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu, galiojęs iki 2024 m. spalio 11 d.
Remiantis valstybinio socialinio draudimo fondo (SODRA) duomenimis pareiškėjas Lietuvoje dirbo ir gavo pajamas nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2024 m. kovo 1 d.
Lietuvoje, turėdami leidimus laikinai gyventi, gyvena jo nepilnametis sūnus (duomenys neskelbtini) pilietis D. V., gim. (duomenys neskelbtini), kartu su motina (duomenys neskelbtini) piliete A. H., gim. (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2024 m. gruodžio 13 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 25S6346, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka, prašo panaikinti kaip nepagrįstą.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Įstatymo 4 straipsnio 7 dalis numato, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė gavęs ir įvertinęs kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas VSD turimais duomenimis, užsiima siuntų gabenimu iš (duomenys neskelbtini), taip pat jų persiuntimu iš (duomenys neskelbtini). Asmuo gabeno ukrainietiškas grivinas iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, tokiu būdu prisidėdamas prie galimai karo Ukrainoje metu neteisėtu būdu užvaldyto turto realizavimo, palaikė ryšius su kitais šia veikla užsiimančiais asmenimis ir ieškojo naujų šia veikla pageidaujančių užsiimti asmenų. VSD duomenimis, 2024 metais asmuo bendravo su (duomenys neskelbtini) pareigūnu, tarėsi dėl susitikimo su juo (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Praeityje asmuo taip pat turėjo kontaktų su KGB pareigūnais ir kitų (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų darbuotojais. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) piliečio A. V. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, atliko papildomą individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, surinko duomenis apie jos ryšius su Lietuvos Respublika, išduotas Šengeno vizas, turėtus leidimus laikinai gyventi.
Siekiant įvertinti pareiškėjo šeiminius ryšius, Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvoje, turėdami leidimus laikinai gyventi, gyvena jo nepilnametis sūnus (duomenys neskelbtini) pilietis D. V., gim. (duomenys neskelbtini), kartu su motina (duomenys neskelbtini) piliete A. H., gim. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose nėra duomenų apie kitus asmens šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2022 m. balandžio 22 d. iki 2024 m. kovo 1 d. dirbo skirtingose įmonėse Lietuvoje. Šiuo metu asmuo Lietuvos Respublikoje nedirba.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimtą Sprendimą, sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus individualius duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jos situacijos vertinimas.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad jis kelia grėsmę Lietuvos saugumui, teigia, kad nėra pateikta jokių duomenų apie jo keliamą grėsmę. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad bendravo su (duomenys neskelbtini) KGB dirbančiais asmenimis, paaiškino, kad su jais bendravo nežinodamas apie jų darbą, pabrėžė, kad pats apie bendravimą su minėtais asmenimis informavo VSD.
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje.
2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.
Remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.
Nors pareiškėjas nurodo, kad su (duomenys neskelbtini) dirbančiais asmenimis bendravo nežinodamas apie jų einamas pareigas ir pats informavo VSD apie ryšius su jais, 2024 metais į KGB nuvyko, nes buvo kviečiamas, teismo vertinimu, nurodomos aplinkybės nepaneigia fakto, kad pareiškėjas 2024 metais bendravo su (duomenys neskelbtini) pareigūnu, tarėsi dėl susitikimo su juo (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Praeityje asmuo taip pat turėjo kontaktų su KGB pareigūnais ir kitų (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų darbuotojais.
Nagrinėjamu atveju aktualus yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas, kuriame nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Teisėjo kolegijos vertinimu, pareiškėjo ryšius su (duomenys neskelbtini) ir jo galima pažeidžiamumą patvirtina ir teismo posėdyje pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jo tėvai ir dukra. Į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas vykdavo nuolat ir kartu su juo vykdavo nepilnametis sūnus, gyvenantis Lietuvoje.
Nagrinėjamu atveju buvo įvertinti ne tik pareiškėjo bendravimas su (duomenys neskelbtini) KGB pareigūnais, bet ir pareiškėjo ryšiai su Lietuva, jo buvimo Lietuvoje laikotarpiai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento priimtame Sprendime ir VSD rašte išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius į bylą pateiktus viešai prieinamus įrodymus, be kita ko, atsižvelgdama ir į VSD pateiktą neviešą medžiagą, sprendžia, jog pareiškėjo elgesys, jo anksčiau atlikti veiksmai, jų pobūdis suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nepaneigia tai, kad pareiškėjas kitaip vertina bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvą negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Šiame kontekste primintina, kad (duomenys neskelbtini) režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi praktikos, kad visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Kaip jau buvo minėta, 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Minėta LVAT praktika teismas vadovaujasi (duomenys neskelbtini) piliečių atžvilgiu.
Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad Europos Sąjungos teisės aktai ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika reikalauja deramai atsižvelgti į šeimos santykių pobūdį, įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
Šiame kontekste pažymėtina, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 d.). Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012 – 0018).
Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo nepilnametis sūnus (duomenys neskelbtini) pilietis D.V., gimęs (duomenys neskelbtini), kartu su motina (duomenys neskelbtini) piliete. Kaip nurodė pareiškėjas teismo posėdyje, jis su sūnumi ne karta vyko į (duomenys neskelbtini) susitikti su pareiškėjo tėvais (vaiko seneliais). Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo sūnus D.V. negalėtų vykti į (duomenys neskelbtini) Teismo posėdyje nustatyta ir tai, kad pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) yra išduotas leidimas gyventi Europos Sąjungoje, (duomenys neskelbtini), kaip nurodė pareiškėjas, yra registruota jo gyvenamoji vieta, jis vykdo ekonominę veiklą.
Atsižvelgiant į išdėstytą teismas daro išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Pažymėtina, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38 punktas taip pat nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pagal 39 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.
Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė 30 mėnesių uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir turinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatų. Tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad skundžiami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Kaip jau buvo minėta, nors esminis ginčijamo Sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, jo dirbtą laikotarpį, aplinkybę, kad šiuo metu nedirba), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.