Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Julijos Jolitos Kryževičienės (toliau – ir prokurorė) ir nuteistojo T. A. M. Z. (toliau – ir apeliantas) gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo (toliau – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. A. M. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką (sukčiavimas iš nukentėjusiojo G. U.), numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė.

T. A. M. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.), numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

T. A. M. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką (sukčiavimas iš nukentėjusiojo R. M.), numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant prie griežčiausios bausmės pridedant po minimalią atitinkamos bausmės rūšies dalį (po 3 (tris) mėnesius), paskiriant T. A. M. Z. galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalys), be įpareigojimų ir draudimų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2022 m. spalio 24 d., 14.30 val. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo T. A. M. Z. išbūtas laikas (BK 66 straipsnis).

Kardomoji priemonė – suėmimas T. A. M. Z. palikta galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. rugsėjo 24 d., kai visas suėmime išbūtas laikas prilygs 10 (dešimties) mėnesių terminui, kas reikš paskirtos nuosprendžiu galutinės subendrintos 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės atlikimą (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktis ir 66 straipsnis) (Vilniaus miesto apylinkės 2023 m. birželio 7 d. nutartimi nutarta nedelsiant paleisti nuteistą laisvės apribojimo bausme T. A. M. Z. į laisvę, panaikinant kardomąją priemonę – suėmimą).

Nukentėjusiojo G. U. civilinis ieškinys tenkintas, priteisiant jam iš T. A. M. Z. 15 567 Eur (penkiolika tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt septynis eurus) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo E. K. civilinis ieškinys tenkintas, priteisiant jam iš T. A. M. Z. 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusysis T. G. reikalauja priteisti jam 33 600 Eur (trisdešimt tris tūkstančius šešis šimtus eurų) turtinės žalos (7 000; 1 600; 5 000; 10 000; 10 000) už padarytą nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys tenkintas, priteisiant jam iš T. A. M. Z. 22 450 Eur (dvidešimt du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Pratęstas nuo 2023 m. birželio 14 d. šiame baudžiamajame procese T. A. M. Z. taikomas laikinas nuosavybės teisės į turtą apribojimas, o nuosprendžiui įsiteisėjus, laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikintas, nukreipiant visą apribotą T. A. M. Z. turtą į nukentėjusiesiems priteistos turtinės žalos ar jos dalies atlyginimą, kiekvienam nukentėjusiajam lygiomis dalimis.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, dokumentų originalus: 2016 m. rugpjūčio 16 d. Naudoto automobilio įvežimo ir pardavimo susitarimą; 2017 m. balandžio 1 d. raštelį be pavadinimo, kuriame nurodoma apie 5 000 Eur paskolą; tuščio lapo su parašu fotokopiją, esančius voke prie bylos 4 tomo viršelio, nutarta grąžinta nukentėjusiajam G. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo T. A. M. Z. gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo apeliacinis skundas atmetamas

11. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės yra pagrįstos pakankamai išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamas veikas apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. A. M. Z. kaltu, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau ne visai tinkamai jas kvalifikavo pagal naujai įsigaliojusį teisinį reglamentavimą bei atitinkamai už jų padarymą paskyrė neteisingą bausmę, taip pat ir galutinę subendrintą bausmę, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai). Gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma nuteistąjį išteisinti dėl visų veikų, atmetami. Teisėjų kolegija dėl nusikalstamų veikų ir atitinkamo jų perkvalifikavimo pasisakys toliau šiame nuosprendyje atskirai, neperžengdama apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir nepablogindama nuteistojo padėties daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo T. A. M. Z. gynėjo skundo argumentų

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų duomenų visuma paneigia nuteistojo T. A. M. Z. argumentus, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklostė išimtinai civiliniai santykiai. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, bylos įrodymai patvirtina ne tik nuteistojo nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotą esminę apgaulę, dėl kurios jis iš nukentėjusiųjų gavo paties nuteistojo pripažįstamas pinigines sumas, tačiau ir tas sumas, kurias nuteistasis neigia gavęs ir pasisavinęs.

17. Pažymėtina tai, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-105-495/2021, 2K-43-387/2022). Taigi teismų praktikoje, aiškinant apgaulės požymį BK 182 straipsnio kontekste, nurodomi tokie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-389/2013, 2K-158-303/2021).

33. Sugretinus tarpusavyje minėtas aplinkybes, tuo pačiu ir su aplinkybe, jog nuteistasis nurodė analogiškos banko sąskaitos jo brolio vardu duomenis nukentėjusiajam E. K., priešingai nei pirmosios instancijos teisme teigė nuteistasis, nėra pagrindo manyti, kad dėl minėtų motociklų pirkimo tarėsi ne nukentėjusysis R. M., o A. Č. ir tarėsi būtent ne su pačiu nuteistuoju, o su nuteistojo broliu. Minėtų aplinkybių visuma paneigia tokią nuteistojo gynybinę versiją. Pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje pagrįstai, susiedamas netiesioginius įrodymus, tarpusavyje konstatavo, kad visi nuteistojo pavedimai nurodomi kaip pagalba šeima ir pervedama buvo faktiškai tam pačiam asmeniui M. A. M. Z., o vertinant aplinkybes, nurodytas byloje nukentėjusiojo R. M. bei tai, kad jis pervedė tam pačiam M. A. M. Z. 22 450 Eur, nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis naudojo apgaulę ir padarė aptariamą nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, be kita ko, patvirtina ir tai, jog nuteistasis T. A. M. Z. apgaule įgijo nukentėjusiojo R. M. turtą – 22 450 Eur pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatė pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada.

34. Apibendrinant pažymėtina, kad asmens reputacija, jo įvaizdis, ypač atvejais, kai jis užsiima tam tikru verslu, nepriklausomai nuo to, ar verslas vykdomas laikantis visų teisės aktų reikalavimų, yra neatsiejami nuo konkretaus asmens, tam tikra informacija apie asmenį yra žinoma ir tiesiogiai su juo nebendraujantiems, nesusijusiems aplinkiniams. Susikūręs pozityvų savo įvaizdį asmuo gali turėti iš jo tiesioginės naudos, į jį gali kreiptis nauji klientai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2022). Iš bylos duomenų matyti, kad tiek tarp T. A. M. Z. ir G. U., tiek tarp T. A. M. Z. ir E. K. bei T. G. buvo susiklostę pasitikėjimu grįsti santykiai. Nukentėjusieji G. U., E. K. ir T. G. teisme nurodė, kad T. A. M. Z. sudarė rimto verslininko įvaizdį bei buvo įgijęs jų pasitikėjimą, kadangi matė nuteistojo turimus prabangius automobilius, tuo tarpu nukentėjusiajam R. M. T. A. M. Z. buvo pristatytas kaip asmuo, prekiaujantis motociklais, kurį jam rekomendavo verslo partneris D. B., o tai irgi nesudarė pagrindo nepasitikėti, nes buvo rekomenduotas verslo kolegos. Kaip pažymi pats T. A. M. Z., jis įregistravo veiklą, kuri buvo automobilių importas ir eksportas, taigi, kreipdamiesi į jį, kaip į ilgametį verslininką, nukentėjusieji tikėjosi, kad jiems bus tinkamai sudarytos sąlygos įsigyjant transporto priemones, tačiau jie buvo suklaidinti dėl tikrųjų nuteistojo ketinimų. Šiame kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusieji elgėsi itin nerūpestingai ir aplaidžiai, jų veiksmai buvo įprasti tokio sandorio šaliai, tačiau jie buvo sąmoningai klaidinami ne tik transporto priemonių pirkimo–pardavimo susitarimo metu, bet ir vėliau, nuteistajam vengiant atskleisti tikrąsias susitarimų nevykdymo priežastis.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti nuteistojo T. A. M. Z. veiksmai peržengė baudžiamosios teisės ribas ir tarp nukentėjusiųjų G. U., E. K., T. G., R. M. ir T. A. M. Z. susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo, vienas iš kriterijų taip pat yra tai, ar asmens, kurio teisės pažeistos, galimybės jas atkurti nėra apsunkintos, problematiškos ar net panaikintos; sukčiavimo atveju kaltininkas sukuria tokią situaciją, kurioje teisėtas turto ar turtinės teisės turėtojas susiduria su kliūtimis įgyvendindamas savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-222/2020). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis T. A. M. Z. viso proceso metu neigė savo kaltę ir laikėsi pozicijos, kad tai jis faktiškai yra nukentėjęs, taip esmingai apsunkindamas nukentėjusiųjų galimybę jų pažeistas teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonės. Tai, kad nuteistasis turėjo jam priklausančią įmonę, kurios pagrindinė veikla buvo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas (past. internetinio puslapio https://rekvizitai.vz.lt/ duomenys), savaime neleidžia vertinti susiklosčiusių santykių kaip civilinių teisinių santykių, kadangi visais atvejais, net ir nuteistajam turint minėtą įmonę, transporto priemonių pirkimas vyko asmeniškai per T. A. M. Z. sumokant jam pinigus grynais, pervedant pinigus tiesiogiai jam ar kitam jo nurodytam asmeniui, o ne oficialiai įforminant pirkimus per turimą įmonę. Vadinasi, nors nuteistasis siekė sudaryti įspūdį nukentėjusiesiems, kad yra verslininkas besiverčiantis transporto priemonių prekyba ir atlieka transporto priemonių atgabenimo į Lietuvą veiksmus, tačiau objektyvieji įrodomieji bylos duomenys patvirtina, jog jokių realių veiksmų, inicijuojančių transporto priemonių pirkimo–pardavimo procesą, T. A. M. Z. neatliko. Dėl šių aplinkybių visumos nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo susiklostę santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti, taip pažeidžiant ultima ratio principą. Pabrėžtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog civiliniai teisiniai santykiai yra tada, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-719/2022).

36. Skundo nagrinėjimo kontekste pasisakant dėl nukentėjusiųjų elgesio, pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas, be kita ko, svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K-76-788/2020, 2K-136-976/2022). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo konstatuota, nuteistasis T. A. M. Z. pateikė save nukentėjusiesiems kaip rimtą verslininką, besiverčiantį transporto priemonių prekyba, taip siekdamas sudaryti patikimumo įspūdį, taip pat užmezgė draugiškus santykius su nukentėjusiaisiais, palaikė tarpusavio bendravimą, o tai sudarė pagrindą nukentėjusiesiems pasitikėti ir tikėti nuteistojo tariamai vykdoma transporto priemonių pirkimo–pardavimo veikla. Tarpusavio pasitikėjimu grįsti nuteistojo ir nukentėjusiųjų santykiai pastariesiems buvo garantas, kad nuteistasis įvykdys susitarimus. Taip nuteistasis T. A. M. Z., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, panaudodamas apgaulę, įgijo nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, įvertinusi T. A. M. Z. nusikalstamų veikų pobūdį, pastangas pasiekti norimą tikslą, konstatuoja, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad T. A. M. Z. suvokė turtinės naudos gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir norėjo panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

37. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nebuvo apribota nukentėjusiųjų galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, tačiau nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tai, kad nukentėjusieji turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-895/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-26-495/2022). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis ne tik nusikalstamai klaidino nukentėjusiuosius dėl savo ketinimų sudarant transporto priemonių pirkimo–pardavimo susitarimus, bet ir nurodė jiems tikrovės neatitinkančias priežastis, dėl kurių šių susitarimų nebegali įvykdyti. Tik baudžiamojo proceso metu paaiškėjo, kad transporto priemonių užsakymai iš tiekėjų iš tiesų nebuvo įvykdyti, taigi visas nukentėjusiųjų sumokėtas pinigų sumas T. A. M. Z. apgaule įgijo savo naudai ir išvyko iš Lietuvos Respublikos. Visos šios aplinkybės suponuoja tokį nuteistojo veikos pavojingumą, kuris atitinka baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio), kriterijus. Savo veiksmais nuteistasis sudarė tokią situaciją, kai nukentėjusiųjų pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad nuteistasis neigia bet kokius buvusius sutartinius santykius su nukentėjusiaisiais ir iš esmės pateikia save kaip nukentėjusįjį, taip pat į tai, kad remiantis paties nuteistojo teigimu, jis yra pasirašęs dokumentus su nukentėjusiaisiais G. U., E. K. ir T. G., kad nei vienas neturi jokių piniginių pretenzijų, o susitarime su nukentėjusiuoju R. M. jis išvis nefigūravo, nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai galėtų būti išspręsti civilinio proceso tvarka. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-895/2018).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytų ir jos nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog T. A. M. Z. veikose nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 182 straipsnio atitinkamose dalyse numatytų nusikaltimų požymiai. Nustačius, kad T. A. M. Z. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dalyje dėl kaltės ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, ar išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

1) dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

39. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo T. A. M. Z. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.), perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir paskirti 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

40. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis T. A. M. Z. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) dėl kvalifikuoto sukčiavimo, nes apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl T. A. M. Z. padarytos nusikalstamos veikos (sukčiavimo iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G. atveju) kvalifikavimo bei naujos bausmės paskyrimo.

41. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Be to, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

42. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 182 straipsnio 2 dalies redakcijoje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. BK 190 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., nurodyta, kad šiame skyriuje numatytas turtas yra <...> didelės vertės – kai jo vertė viršija 250 MGL sumą. Įsigaliojus 2023 m. balandžio 27 d. įstatymui, didelės vertės turto ribos pakito, o būtent, BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, ir labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Nuteistojo T. A. M. Z. nusikalstamos veikos (sukčiavimo iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G. atveju) metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur. Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu bei tai, kad įsigaliojus naujiems įstatymo pakeitimams BK 182 straipsnio 3 dalyje – įtvirtina baudžiamoji atsakomybė už labai didelės vertės turto įgijimą apgaule, darytina išvada, kad labai didelės vertės svetimas turtas yra tada, kai jo vertė viršija 45 000 Eur dydžio sumą. Kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytos ir apeliacinės instancijos teisme dar kartą įvertintos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis iš nukentėjusiųjų apgaule įgijo iš viso 48 600 Eur dydžio sumą, jo nusikalstama veika atitinka BK 182 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiką, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismo kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.). Įvertinus nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 182 straipsnio 2 dalies redakciją su dabartine BK 182 straipsnio 3 dalies redakcija, pastebėtina, kad pirmu atveju nebuvo nustatyta didelės vertės maksimali riba, nusikaltimas laikytas sunkiu, už jį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, o naujoje redakcijoje – BK 182 straipsnio 3 dalyje - įtvirtinta galimybė skirti baudą, todėl 2023 m. balandžio 27 d. įstatymas laikytinas švelninančiu nuteistojo T. A. M. Z. padėtį, todėl jo veika perkvalifikuotina į BK 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.).

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas suklydo skundžiamu nuosprendžiu perkvalifikuodamas T. A. M. Z. nusikalstamą veiką, padarytą nukentėjusiojo G. U. atžvilgiu, iš apysunkio nusikaltimo į nesunkų, tai yra, iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), nepagrįstai pašvelnino T. A. M. Z. teisinę padėtį, konstatuodamas, kad pasisavinto turto vertė viršija 250 MGL, tačiau neviršija 400 MGL dydžio. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog MGL yra ekonominis rodiklis. Kadangi ekonominių rodiklių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Šie dydžiai vertinami, atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-7-495/2007, 2K-348/2008, 2K-64/2011, 2K-120-895/2020 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas neatsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo metu (nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. balandžio 1 d.) galiojusį bazinį bausmių ir nuobaudų dydį – 37,66 Eur, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, kas iš esmės reiškia 413,35 MGL dydžio, tai yra didelės vertės turto, pasisavinimą iš nukentėjusiojo G. U. (15 567 Eur : 37,66 Eur), todėl T. A. M. Z. veika turėtų būti kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.).

44. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pabloginti nuteistojo <...> padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo <...> padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

45. Nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra non reformatio in peius principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Taigi nagrinėjant bylą apeliacine nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-380-942/2015, 2K-164/2014, 2K-276/2012). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, <...> perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę <...>. (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-511/2019). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju prokurorė savo apeliaciniame skunde nekelia T. A. M. Z. nusikalstamos veikos, padarytos nukentėjusiojo G. U. atžvilgiu, kvalifikavimo klausimo, teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peus principo, nutaria šios nusikalstamos veikos neperkvalifikuoti į sunkesnę nusikalstamą veiką, priešingu atveju, nuteistojo T. A. M. Z. atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas).

2) dėl bausmių nuteistajam T. A. M. Z.

46. Apeliaciniame prokurorės skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas T. A. M. Z. laisvės apribojimo bausmes, neskyrė dėmesio bausmės paskirčiai, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo, todėl pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo normas pritaikė nepagrįstai. Su šia prokurorės pozicija sutiktina iš dalies.

47. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

48. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-27-697/2019). Baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

49. BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendžiu neteisingai paskiriama bausmė. Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Vis dėlto, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

50. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (T. A. M. Z. padarė tris baigtus tyčinius nusikaltimus, nukentėjusiesiems padaryta žala sudaro 86 671 Eur, kuri nėra atlyginta, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, T. A. M. Z. nuo nukentėjusiųjų ir teisėsaugos pasislėpė pabėgdamas iš Lietuvos, Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinis biuras 2018 m. rugpjūčio 7 d. informavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą, kad T. A. M. Z. (duomenys neskelbtini) ieškomas už kelis finansinio pobūdžio nusikaltimus) buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo, individualizuojant skiriamų bausmių rūšis ir jų dydžius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmės už BK 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo G. U.) ir BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo R. M.) numatytų nusikalstamų veikų nuteistajam T. A. M. Z. skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas atsižvelgė į T. A. M. Z. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, stadiją, kaltės formą ir rūšį – nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimai tyčiniai, baigti, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad baudžiamajame įstatyme numatyti bausmės tikslai pirmą kartą teisiamam asmeniui, tačiau padariusiam tris baigtus tyčinius nusikaltimus, nebus pasiekti skyrus švelniausią bausmės rūšį, tačiau jam neskirtina ir griežčiausia, su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Taigi, apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą T. A. M. Z. už padarytas nusikalstamas veikas nukentėjusiųjų G. U. ir R. M. atžvilgiu skirdamas laisvės apribojimo bausmes ir parinkdamas jų dydžius.

51. Tenkinus prokurorės skundą dalyje dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.), iš naujo spręstinas klausimas dėl už jos padarymą T. A. M. Z. skirtinos bausmės.

52. Skirdamas bausmę T. A. M. Z. už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), padarymą, teismas atsižvelgia, kad nuteistasis padarė baigtą sunkų nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis iki inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo neteistas, gana jauno amžiaus, vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, tuo metu nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. lapkričio 30 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurioje tam tikrais laikotarpiais gyveno skirtingais adresais, turėjo įmonę, buvo jos direktoriumi, Užimtumo tarnyboje registruotas nebuvo, taip pat buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pabrėžtina ir tai, kad nusikalstama veika nukentėjusiesiems padaryta žala nebuvo atlyginta. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į tai, kad nuteistajam priteistini mokėti civiliniai ieškiniai, sudarantys gana ženklias sumas, spręstina, kad netikslinga skirti BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) numatytą bausmės rūšį – baudą, o bausmės tikslai gali būti pasiekti tik jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į pirmos instancijos teismo įvertintas aplinkybes, susijusias su bausmės skyrimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), padarymą T. A. M. Z. skyrus didesnę, nei minimali, bet mažesnę už nustatytą sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę.

53. Paskyrus T. A. M. Z. bausmę pagal naują įstatymo redakciją už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir jo veiką kvalifikavus kaip sunkų nusikaltimą, iš naujo sprendžiamas ir bausmių subendrinimo klausimas, todėl nuosprendžio dalis, dėl T. A. M. Z. paskirtų bausmių bendrinimo panaikinama. Šiuo aspektu pažymėtina, kad perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.) ir neperkvalifikavus nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas iš nukentėjusiojo G. U.), nelieka BK 63 straipsnio 4 dalyje numatyto pagrindo taikyti bausmių bendrinimą dalinio sudėjimo būdu už aptariamas nusikalstamas veikas, todėl bausmės už šias veikas bendrintinos bausmių apėmimo būdu, kadangi nesunkus ir sunkus nusikaltimas yra priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 2 punktas), griežtesne – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.), apimant švelnesnę – 1 metų laisvės apribojimo bausmę, paskirtą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiojo G. U.) ir paskiriant subendrintą – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Po to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta subendrinta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė bendrintina dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiojo R. M.) 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėjus dalį švelnesnės – 4 mėnesius laisvės apribojimo, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu pakeičiant laisvės apribojimo bausmę į laisvės atėmimą, ir T. A. M. Z. paskirtina galutinė subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Švelnesnės bausmės dalis pridedama atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas nuteistąjį charakterizuojančias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

54. Patikslintina nuosprendžio dalis dėl į bausmės laiką įskaitytino laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūto nuteistojo laiko. Skundžiamu nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2022 m. spalio 24 d., 14.30 val. iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nuosprendžio įsiteisėjimo T. A. M. Z. išbūtas laikas. Vilniaus miesto apylinkės 2023 m. birželio 7 d. nutartimi nutarta nedelsiant paleisti nuteistą laisvės apribojimo bausme T. A. M. Z. į laisvę, panaikinant kardomąją priemonę – suėmimą. Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo pateiktais duomenimis, T. A. M. Z. į laisvę paleistas 2023 m. birželio 7 d. (6 t., b. l. 47–49), todėl patikslintina, kad į T. A. M. Z. bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme ir suėmime jo išbūtas laikas nuo 2022 m. spalio 24 d., 14.30 val. iki 2023 m. birželio 7 d. Atsižvelgiant į kardomajame kalinime išbūtą laikotarpį, laikytina, kad nuteistasis T. A. M. Z. yra atlikęs paskirtą galutinę 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

55. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam skirta subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė, nebėra tikslinga pasisakyti dėl su laisvės apribojimu skirtinų įpareigojimų ir draudimų nuteistajam. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu laikytina, jog nuteistasis T. A. M. Z. yra atlikęs paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat nėra pagrindo spręsti klausimo dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės ir pasisakyti dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Be kita ko, nagrinėjamoje byloje nenustatytos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, dėl to nėra pagrindo BK 62 straipsnio nuostatų pagrindų švelninti nuteistajam T. A. M. Z. paskirtą bausmę. Taip pat teisėjų kolegija nemato galimybės nuteistojo T. A. M. Z. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko plačiau pasisakė pirmosios instancijos teismas.

56. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo priteisti iš nuteistojo proceso išlaidas bei ištaisyti nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl sprendimo tenkinti nukentėjusiojo T. G. civilinį ieškinį. Šioje dalyje prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

57. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

58. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad T. A. M. Z. apgaule užvaldė nukentėjusiųjų turtą, dėl kurio byloje pareikšti pastarųjų civiliniai ieškiniai, skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad civiliniai ieškiniai laikytini pagrįstais ir įrodytais, priteistinos nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų reikalaujamos sumos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei į tai, kad pirmosios instancijos teismo tikroji valia buvo tenkinti visų nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius dėl patirtos turtinės žalos priteisiant pilna apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neišspręsdamas nukentėjusiojo T. G. civilinio ieškinio priteisimo iš nuteistojo, šį klausimą išsprendė netinkamai (BPK 328 straipsnio 4 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam T. G. keistina BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka ir nukentėjusiojo patirta turtinė žala priteistina iš nuteistojo T. A. M. Z..

59. Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Ekstradicijos išlaidos paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir jų atlyginimas priteisiamas iš nuteistojo tais atvejais, kai po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, jeigu ekstradicijos išlaidų atsiranda dėl pasislėpusio nuteistojo sąmoningų veiksmų, jų atlyginimas paprastai priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-114-699/2017, 2K-113-489/2021).

60. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu motyvuojamojoje dalyje klausimas dėl ekstradicijos išlaidų liko neišspręstas, ką teisingai pažymėjo prokurorė apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog ekstradicijos išlaidos susidarė būtent dėl paties nuteistojo T. A. M. Z. veiksmų. Nuteistasis žinojo, kad dėl jo bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kadangi remiantis nukentėjusiųjų pateiktais duomenimis, šie dar 2018 m. gegužės 17 d. elektroniniu paštu nurodė nuteistajam, jog nesulaukę atsakymo, 2018 m. gegužės 18 d. kreipsis į Interpolą (1 t., b. l. 155, 158). Pasak nukentėjusiųjų E. K. ir T. G., 2018 m. gegužės 18 d. susiekęs T. A. M. Z. telefonu nerišliai isteriškai kalbėjo, kad atvyktų jo pasiimti su Interpolu į Dubajų (1 t., b. l. 92–93, 161–162). Be to, 2019 m. vasario 25 d. prokuroro nutarimu T. A. M. Z. buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška, 2019 m. gruodžio 5 d. buvo išduotas Europos arešto orderis, taigi, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, T. A. M. Z. po nusikaltimų padarymo, sąmoningai, siekdamas išvengti atsakomybės, pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir kai jam tapo žinoma apie paskelbtą jo paiešką ir ekstradicijos procesą, pastarasis nesiekė išspręsti susiklosčiusios situacijos (3 t., b. l. 28–35). Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2021 m. rugpjūčio 24 d. rašte dėl ekstradicijos nurodyta, kad Interpolo Juodkalnijos nacionalinis biuras pranešė, kad Podgoricos Aukščiausiojo Teismo tyrimo teisėjas 2021 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini) piliečiui T. A. M. Z. paskyrė ekstradicijos byloje stebėjimo priemones: draudimą išvykti iš gyvenamosios vietos, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą (3 t., b. l. 45). Nustačius T. A. M. Z. buvimo vietą (duomenys neskelbtini), atsirado pareiga jį pargabenti į Lietuvą (3 t., b l. 47–59). Ekstradicijos išlaidas pagal sąskaitą faktūrą Nr. PD01506493 sudaro pareigūnų dienpinigiai, vidaus kelionių išlaidos užsienyje taksi, miesto mokesčiai – 235,30 Eur, pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitą faktūrą Serija ZIP Nr. 0031892 išlaidų suma – 3 651,39 Eur (3 t., b. l. 62–68). Darytina išvada, jog ekstradicijos išlaidos yra pripažintinos proceso išlaidomis ir pagrįstos objektyviais dokumentais, todėl jos priteistinos iš nuteistojo T. A. M. Z..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo T. A. M. Z. gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Julijos Jolitos Kryževičienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti:

T. A. M. Z., pripažinto kaltu pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.) (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), veiksmus kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir nuteisti T. A. M. Z. 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) nustatytą nusikalstamą veiką (sukčiavimas iš nukentėjusiojo G. U.) ir šiuo nuosprendžiu už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) nustatytą nusikalstamą veiką (sukčiavimas iš nukentėjusiųjų E. K. ir T. G.) paskirtą 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, ir T. A. M. Z. paskirti subendrintą 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) (sukčiavimas iš nukentėjusiojo R. M.) paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie griežtesnės – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėjus dalį švelnesnės – 4 (keturis) mėnesius laisvės apribojimo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu pakeičiant laisvės apribojimo bausmę į laisvės atėmimą, ir T. A. M. Z. paskirti galutinę subendrintą 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. rezoliucinę dalį nurodant „vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2022 m. spalio 24 d., 14.30 val. iki 2023 m. birželio 7 d.“ ir laikyti T. A. M. Z. atlikusiu galutinę subendrintą 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo T. G. pareikšto civilinio ieškinio ir nukentėjusiojo T. G. civilinį ieškinį tenkinti, priteisiant jam iš T. A. M. Z. 33 600 Eur (trisdešimt tris tūkstančius šešis šimtus eurų) turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš T. A. M. Z. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ekstradicijos išlaidas 3 886,69 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir šešiasdešimt devynis euro centus), jas sumokant į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT04 7044 0600 0782 1039, esančią AB SEB banke.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.