Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) J. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei J. Č. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centras – išvada teikianti institucija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

10. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai pateiktų paaiškinimų ir papildomų dokumentų priėmimo

11. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus – nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (duomenys neskelbtini) (toliau – Nutarimas).

12. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).

13. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.).

14. Šiuo atveju ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai yra vėlesnės datos nei priimta skundžiama teismo nutartis ir pateiktas atskirasis skundas, todėl akivaizdu, jog jie negalėjo būti pateikti anksčiau. Nutarimo turinys yra susijęs su nagrinėjama byla, todėl teismas sprendžia, kad pateiktą 2019-07-18 nutarimą tikslinga priimti (CPK 314 straipsnis).

Apeliantės (atsakovės) atskirasis skundas netenkinamas.

15. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. Č. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas šalių nepilnamečių vaikų A. Č. ir J. Č. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu, priteisti iš atsakovės J. Č. išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o taip pat nustatyti atsakovės bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. vasario 23 d. ir 2018 m. kovo 16 d. nutartimis išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą: laikinąją šalių sūnų gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu; nustatė laikiną atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; nepriteisė iš atsakovės laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir šiuo klausimu priėmė naują nutartį, kuria netenkino atsakovės prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones; šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą paliko su ieškovu.

16. 2019-04-10 teisme gautas atsakovės prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, argumentuojant tuo, kad ieškovo atžvilgiu pagal sūnaus A. Č. pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto prieš šį vaiką, todėl pradėtas ikiteisminis turimas gali būti laikomas pagrindu keisti abiejų vaikų gyvenamąsias vietas.

17. 2019-07-18 nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarta nutraukti Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariate pradėtą ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmestas. Apeliantė prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir motyvai yra neobjektyvūs, nelogiški, nepagrįsti visapusišku bylos nagrinėjimu.

19. Vadovaudamasis CPK 144 str.1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

20. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Esminis kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą. Apeliantei, prašančiam pakeisti pritaikytą laikinąją priemonę tenka pareiga įrodyti, kad vaikų gyvenamąją vietą paliekant su tėvu bus pažeisti nepilnamečių vaikų interesai (CPK 178 str.).

21. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą atmetė, kadangi sprendė, jog atsakovė neįrodė antrosios sąlygos, būtinos nustatant laikiną gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (šiuo atveju – atsakove) iki teismo sprendimo byloje priėmimo, t. y. atsakovė neįrodė, kad aplinka, kurioje šiuo metu gyvena sūnūs, yra nesaugi, kelianti grėsmę jų sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, dėl ko yra pagrindas nustatyti laikiną gyvenamąją vietą su atsakove.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi apeliantės tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, tiek atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl vaikų faktinės gyvenamosios vietos pakeitimo yra paneigti ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad vaikas apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad sutinka kalbėti apie savo tėtį (ieškovą), su kuriuo gerai sutaria; niekas šeimoje jo neskriaudžia; pas tėtį jam labiau patinka būti negu pas mamą; nežino kodėl tėtis su mama nesutaria; mama prieš jį naudojo smurtą daugiau negu prieš metus; yra buvęs pas psichologę. Kai kalbėjosi su psichologe, jis perdėjo, nes tėtis atėmė jo planšetę ir vos papurtė, kad susitelktų į rašymą. Jis norėjo pasiimti raštą iš vaikų teisių, kur apie tėtį primelavo, bet jam neleido. Dabar jaučiasi geriau, kai pasakė tiesą, tada nesuprato ką daro. Norėtų gyventi su tėčiu. Ieškovas apklausoje parodė, kad vaikai gyvena su juo dėl motinos smurto prieš abu vaikus; vaikas nėjo ruošti pamokų ir žaidė telefonu (ne vieną kartą prašomas), sėdėjo nepakeldamas galvos, atsikalbinėjo; tada ieškovas suėmė vaikui už drabužių (bliuzono) nugaros srityje tarp menčių ir dar kartą pasakė, jog turi padėti telefoną ir eiti ruošti pamokas. 2019 m. kovo 25 d. ryte vaikas pradėjo isterikuoti, kad neis į mokyklą, nors jau buvo apsirengęs, pradėjo ginčytis. Ieškovas paaiškino savo veiksmus dėl kurių jam pareikštas įtarimas ir nurodė, kad jais nesiekė sukelti vaikui fizinį skausmą, o tik sudrausminti dėl netinkamo elgesio. Prokurorė sprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu objektyvių duomenų apie tai, jog ieškovas tyčia vartojo smurtą prieš vaiką, sukeldamas jam fizinį skausmą, nesurinkta ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-12446-19 buvo nutrauktas, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

23. Taigi, atsakovė nei kartu su prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad nepilnamečių vaikų faktinė gyvenamoji vieta yra nesaugi ir pagal esamą faktinę situaciją nepilnamečių vaikų perkėlimas iš jų dabartinės gyvenamosios vietos su tėvu šiuo laikotarpiu geriausiai atitiktų vaikų interesus (CPK 178 str.).

24. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir teismo sprendimo priėmimo taisykles, kadangi tinkamai neištyrė ir neįvertino bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės nurodyti argumentai dėl vaikų faktinės gyvenamosios vietos pakeitimo yra iš esmės susiję su konfliktiškais šalių santykiais, bet ne dėl realios grėsmės vaikams.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų pasaugos priemonių taikymo paskirtis nėra susijusi su ginčo išnagrinėjimu, todėl vaikų gyvenamosios vietos ir kiti šalių keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės. Be to, bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitus faktinei situacijai, šalys turi teisę kreiptis su nauju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo.

26. Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamam klausimui teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

27. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose. Atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.