Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CB Logistic“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-644-856/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CB Logistic“ ieškinį atsakovams R. B. ir A. D. dėl nuostolių (žalos) atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

Ieškovė BUAB „CB Logistic“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovės argumentu, jog pagal pateikto įrodymo gavimo datą šis įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta šios bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme išvakarėse), atsižvelgdama į tai, jog šiuo įrodymu grindžiami ieškovės apeliacinio skundo argumentai, byloje ieškovės naujai pateiktą įrodymą priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikta kasacinio teismo nutartis buvo išsiųsta atsakovams, kurie prieštaravimų dėl jos priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikę.

Dėl ginčo esmės

Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas (pvz., taikant profesinę civilinę atsakomybę). Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008).Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „CB Logistic“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Atenergo“. Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė BUAB „CB Logistic“ pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė iš buvusio įmonės vadovo R. B. ir buvusio įmonės buhalterio A. D. solidariai priteisti 175 000 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinį ieškovė grindė tuo, jog įmonės vadovas, veikdamas kartu su buhalteriu, 2011 m. gruodžio 21 d. sudarė įmonei nenaudingą, jos veiklos tikslams prieštaraujantį bei įmonės kreditorių interesus pažeidžiantį dviejų autobusų pirkimo sandorį.Ieškovė nurodė, kad įmonės apskaitos dokumentai patvirtina, kad autobusų pirkimo - pardavimo sandoris buvo įvykdytas, tačiau po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorei nebuvo perduoti nei autobusai, nei lėšos. Nurodė, jog dėl A. D. ir R. B. veiksmų įmonei buvo padaryta 175 000 Eur dydžio žala. Ieškovės teigimu, ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui), todėl nagrinėjamu atveju solidariai atsakingi ir įmonės vadovas R. B., ir buhalteris A. D..Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje nustatytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad 2011 m. gruodžio 21 d. autobusų pirkimo - pardavimo sandoris nebuvo įvykdytas ir tai atsitiko dėl pardavėjos firmos AVLN-Maroc kaltės, o atsakovas R. B. dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo imtis veiksmų sumokėtam 35 000 Eur avansui susigrąžinti. Teismas taip pat nustatė, kad likusi 140 000 Eur suma pagal sandorį nebuvo sumokėta. Apibendrinęs nustatytas ir kitose bylose jau įvertintas sandorio sudarymo bei vykdymo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo sandorio sudarymas neperžengė normalios verslo rizikos ribų. Dėl atsakovui A. D. pareikšto reikalavimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis asmuo pagal įmonėje eitas pareigas negali būti atsakingas už įmonei žalingų sandorių sudarymą, o netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo aplinkybių ieškovė iš esmės neįrodinėjo.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių prejudicinės galios

Apeliantė BUAB „CB Logistic“, nesutikdama su teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai taikė žalos nustatymą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės argumentams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių pateiktų argumentų.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo kartoti pirmosios instancijos teisme įvykusio bylos nagrinėjimo visa apimtimi, todėl šiuo atveju vertintina, ar teismo išvados dėl apeliantės nurodytų ginčo aplinkybių yra pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl atsakovui R. B. pareikšto reikalavimo atlyginti ieškovės patirtą žalą nepagrįstumo iš esmės grindė prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčiais Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžiu (juo atsakovas R. B. buvo išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnyje, įvykdymo) bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu (juo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, buvo panaikinta ir šioje dalyje priimtas naujas nuosprendis – R. B. dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo išteisintas) nustatytomis aplinkybėmis. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindą sudarančio sandorio įvykdymo terminas suėjo 2012 m. vasario 29 d. Šis sandoris nustatytu terminu nebuvo įvykdytas, autobusai pirkėjai UAB „CB Logistic“ nebuvo perduoti, o sandoris nebuvo įvykdytas tik dėl firmos AVLN-Maroc kaltės. Šiuo nuosprendžiu taip pat konstatuota, kad buvęs įmonės vadovas R. B. dėl objektyvių priežasčių (sveikatos būklės, dėl įmonės bankroto procese taikytų ribojimų) neturėjo galimybės atlikti aktyvių veiksmų, kad susigrąžintų pardavėjai sumokėtą avansą. Taigi prejudicinę reikšmę turinčiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotos esminės ieškinio pagrįstumą šioje byloje paneigiančios aplinkybės patvirtina, kad žalingu įmonei įvardijamas sandoris, dėl kurio sudarymo reikalaujama žalos atlyginimo, nebuvo įvykdytas – sumokėjus avansinę įmoką (35 000 Eur), kiti mokėjimai nebuvo atliekami, o sandorio neįvykdymą lėmė ne įmonės vadovo tyčia ar didelis neatsargumas, o kitos sandorio šalies - pardavėjos veiksmai (neveikimas). Taip pat nustatyta, jog ieškovės nurodyta 140 000 Eur suma už perkamus autobusus nebuvo sumokėta ar iššvaistyta, kaip tvirtina apeliantė, o pardavėja autobusų neperdavė ieškovei. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civilinės teisinės pasekmės, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).Prejudicinių faktų galią turi ir išteisinamajame nuosprendyje konstatuoti faktai dėl asmens išteisinimo pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007).Nagrinėjamu atveju apeliantė baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių prejudicinės galios pagal šios nutarties 32-33 punktuose nurodytus kriterijus ir požymius neginčija. Abejonių dėl ginčui reikšmingų aplinkybių prejudicialumo neiškilo ir teisėjų kolegijai. Ginčui svarbios aplinkybės yra nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose, jos sudaro nagrinėjamos civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, abiejose bylose (tiek nagrinėjamoje civilinėje, tiek baudžiamojoje) dalyvavo tie patys asmenys. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, baudžiamojoje byloje nenustatyta neteisėtų atsakovo R. B. veiksmų, kurie sudarytų delikto sudėties (neteisėtų veiksmų) elementą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliaciniame skunde kartojamus ieškovės argumentus, jog aplinkybę, kad autobusų pirkimo sandoris buvo sudarytas ieškovei sumokėjus likusią (visą) autobusų vertę, o autobusai buvo perduoti ieškovei, esą patvirtina įmonės balanso duomenys – balanso eilutėje „Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir per vienerius metus gautinos sumos“ atliktas įrašas dėl 483 392 Lt (140 000 Eur) sumos. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis netiesioginio įrodymo vertę turintis įrodymas nepaneigia prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių, nustatytų baudžiamojoje byloje. Kita vertus, teismas motyvuotai įvertino ieškovės akcentuotus duomenis, konstatuodamas, kad šioje balanso eilutėje fiksuojamas ne išankstinis (neva pagal sutartį atliktas) mokėjimas, o nebaigtos vykdyti sutarties vertė. Toks vertinimas atitinka baudžiamojoje byloje nustatytą aplinkybę, jog autobusų pirkimo sutartis, sumokėjus 35 000 Eur avansinę įmoką, toliau nebuvo vykdoma. Pažymėtina, kad įmonės balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžio nustatymui. Vien tai, kad balansas nesudarytas ar nepatvirtintas, kad trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada leidžia daryti išvadą, jog žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015). Taigi ieškinio argumentai dėl įmonės turto iššvaistymo neturi pagrindo. Šiuo atveju netenka aktualumo ir aiškinimas, jog už pirkėją pagal sandorį laidavęs (garantavęs) juridinis asmuo ieškovės bankroto byloje nepareiškė finansinio reikalavimo.Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas ginčo sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes, konstatuoja, kad ne patvirtintos nei faktinės, nei teisinės prielaidos, kurios teiktų pagrindą išvadai, kad atsakovo – buvusio įmonės vadovo veiksmai neatitiko normalios verslo rizikos, kad jų (atsakovų) veiksmai akivaizdžiai viršijo protingos veiklos kriterijus, prieštaravo geriems verslo standartams. Iš byloje esančių duomenų, baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių negalima kategoriškai teigti, kad įmonės vadovas ginčo sandorio sudarymo metu galėjo (turėjo) suvokti arba numatyti jo neįvykdymo riziką, jog sumokėta avansinė įmoka, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, įmonei nebus grąžinta. Minėta, jog atsakovo galimybę reikalauti visiško sandorio įvykdymo (iš pardavėjos pusės) arba sumokėtos avansinės įmokos sugrąžinimo ribojo objektyvios ir pateisinamos priežastys. Kita vertus, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog bankroto administratorė neturi galimybės negrąžintos avansinės įmokos pareikalauti iš autobusų pardavėjos. Apeliantės teiginiai dėl visiško atsiskaitymo už perkamus autobusus, dėl įmonės lėšų iššvaistymo fakto ir (arba) įsigytų autobusų neperdavimo bankroto administratorei neturi objektyvaus pagrindo ir yra paneigti prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje. Bylose, kuriose sprendžiamas įmonės valdymo organų civilinės atsakomybės klausimas, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovo R. B. civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys jo atžvilgiu atmestas pagrįstai. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis neįrodė žalos dydžio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti nei neteisėti atsakovo veiksmai, nei žalos padarymo faktas, todėl argumentai dėl teismo pareigos nustatyti tikslų žalos dydį praranda aktualumą. Apeliantės argumentą, jog atsakovo elgesys kiekvienu konkrečiu atveju atitinka neteisėtumo kriterijus, todėl esą egzistuoja visos sąlygos deliktinei ir solidariajai atsakomybei taikyti, teisėjų kolegija pripažįsta deklaratyviu. Minėta, jog prielaidos atsakovo R. B. civilinei atsakomybei taikyti paneigtos prejudicinę reikšmę turinčiomis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurių nepaneigia nei abstraktaus pobūdžio apeliantės argumentai, nei išvestinio turinio įrodymai. Šiuo atveju, kai ginčijamų teismo išvadų formulavimą lėmė nepaneigtos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės, nėra pagrindo pritarti apelianto pozicijai, kad apskųstasis teismo sprendimas grindžiamas ne į bylą pateiktų įrodinėjimo priemonių vertinimu, o prielaidomis. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl to, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 26 d. priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą dėl 17 400 Eur priteisimo iš R. B.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės argumentu. Įvertinusi nurodytos kasacinio teismo nutarties turinį, kolegija neįžvelgia šios nutarties ryšio su nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo dalyku. Apeliantės nurodytoje kitoje byloje iš atsakovo R. B. priteista žala nėra tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi su nagrinėjamoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis. Vien ta aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje, sprendžiant su šia byla visiškai nesusijusį ginčą, atsakovo atžvilgiu ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas, neteikia pagrindo išvadai, kad ir kitose bylose pareikšti ieškiniai turėtų būti tenkinami atleidžiant ieškovę nuo įrodinėjimo pareigos ar iš anksto preziumuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas (CPK 178 straipsnis). Atsakovui A. D. pareikštus ieškinio reikalavimus ieškovė grindė netinkamu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu. Nurodė, kad atsakovas A. D. kartu su atsakovu R. B. solidariai atsakingi už įmonei padarytą žalą. Ieškovės nuomone, A. D., kaip ir buvęs įmonės vadovas, yra atsakingas už ginčo sandoriu dėl autobusų pirkimo padarytą žalą įmonei. Kadangi sprendžiant įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimą nebuvo nustatyta, jog dėl autobusų pirkimo sandorio jis (vadovas) būtų padaręs įmonei žalą (ieškovei neįrodžius šios civilinės atsakomybės sąlygos), nelieka pagrindo spręsti ir klausimo dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui A. D.. Nesant žalos fakto, konstatuotinas civilinės atsakomybės sąlygų viseto nebuvimas, kas lemia, kad kitų atsakomybės sąlygų vertinimas tampa netikslingas.Atmesdamas ieškinį atsakovui A. D., teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog šis atsakovas netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą ar atliko kitokius neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovei buvo padaryta žala. Teisėjų kolegija, atlikusi pakartotinį įrodymų vertinimą, šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta. Taip pat pritartina teismo pastabai, jog atsakovas A. D. nebuvo įmonės valdymo organas, todėl vien galimi trūkumai įmonės finansinės apskaitos dokumentuose savaime negali lemti jo (kaip įmonės buhalterio pareigas ėjusio asmens) atsakomybės už įmonei žalingo sandorio sudarymą, įmonės lėšų, turto iššvaistymą ar turto paslėpimą (neperdavimą administratorei). Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti apeliantės įtarimai, jog finansinės apskaitos dokumentai, susiję su autobusų pirkimo sandoriu, turėjo esminių trūkumų. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovo A. D. atžvilgiu atmetė pagrįstai.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl reikalavimo atsakovui A. D. ieškinio senaties terminas pasibaigė 2016 m. vasario 3 d., padarė išvadą, kad ieškinys šio asmens atžvilgiu pareikštas praleidus šį terminą. Tokią aplinkybę teismas pripažino savarankišku pagrindu ieškinį atsakovui A. D. atmesti. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis sudaro pagrindo aiškinimui, jog ieškinio senaties terminas nepasibaigė.Teisėjų kolegija apeliantės argumentą pripažįsta nepagrįstu. Apeliantė nepaaiškino, kokią įtaką ieškinio senaties termino eigai turi nurodyto procesinio sprendimo kitoje civilinėje byloje priėmimas. Kaip matyti iš prie apeliacinio skundo pridėtos kasacinio teismo nutarties turinio, kitoje byloje teismas sprendė tik atsakovo R. B. civilinės atsakomybės klausimą. Be to, kasacinio teismo nagrinėti klausimai niekaip nėra susiję su ginčo dalyku šioje byloje (autobusų pirkimo sandoriu). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ar jo nepraleido, ši aplinkybė, atmetus ieškinį dėl tos priežasties, jog jis yra nepagrįstas, neturi jokios reikšmės sprendimo teisėtumui ir bylos procesiniai baigčiai. Teismui atmetus ieškinį, t.y. nustačius, kad ieškovės teisės nėra pažeistos, ieškinio senaties taikymo klausimas nėra aktualus.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir kitų apeliantės argumentų

Teismas, įvertinęs ieškovės bankroto administratorės procesinį elgesį byloje, kiek tai susiję su reikalavimų pareiškimu buvusiam įmonės buhalteriui – atsakovui A. D., apskųstuoju sprendimu už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrė administratorei baudą, kurios pusę nurodė sumokėti atsakovui A. D..Apeliantės nuomone, teismo išvados dėl bankroto administratorės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nepagrįstos. Apeliantė nurodė, kad teismui baudžiamojoje byloje atsisakius nagrinėti civilinį ieškinį, bankroto administratorei kilo pareiga pareikšti ieškinį civilinėje byloje.Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog teismui baudžiamojoje byloje atsisakius nagrinėti civilinį ieškinį, bankroto administratorei kilo pareiga pareikšti ieškinį civilinėje byloje. Pažymėtina, jog apskųstuoju sprendimu bauda bankroto administratorei paskirta, įvertinus jos procesinį elgesį pareiškiant ieškinį atsakovui A. D., nors baudžiamojoje byloje šio asmens atsakomybės klausimas nebuvo sprendžiamas. Vadinasi, apeliantei nepalankių procesinių sprendimų baudžiamojoje byloje priėmimas negalėjo suponuoti bankroto administratorės pareigos atsakovo A. D. atžvilgiu imtis kitų apeliantės teisių gynimo priemonių. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog bankroto administratorei administruojamo juridinio asmens vardu reiškiami ieškiniai sudaro reikšmingą profesinės veiklos dalį. Taigi administratorei turėjo būti žinoma, kad įmonės buhalteris nėra atsakingas (be kita ko – solidariai) su įmonės valdymo organais už įmonei nenaudingus sandorius ar įmonės turto ir lėšų neperdavimą bankroto administratoriui. Administratorės argumentacija atsakomybės šiam atsakovui taikymo klausimu apsiribojo abstrakčiu formulavimu, jog atsakovas esąs atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Toks abstraktus ieškinio grindimas nebuvo konkretinamas, pildomas ir modifikuojamas net ir po pirmosios instancijos teismo išsakytų pastabų bei raginimų. Tai verčia daryti išvadą, jog administratorė suprato ar turėjo suprasti šio atsakovo atžvilgiu pareiškusi aiškiai nepagrįstą ieškinį, tokiu būdu sukeldama priešingai šaliai nepatogumus ir suvaržymus. Akcentuotina, jog net ir po tokių pirmosios instancijos teismo išvadų, sudarančių pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą, apeliantė savo skunde nei faktinio, nei teisinio pagrindo atsakovo A. D. civilinei atsakomybei, juolab tokiai, kuri pagal įstatymą taikytina juridinio asmens valdymo organams, nemotyvavo, o apsiribojo pirmosios instancijos teisme pateiktų deklaratyvių ir abstrakčių teiginių atkartojimu. Tuo pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorei bauda paskirta pagrįstai. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.