- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-18
- Bylos Nr.
- 1A-123-478/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01380-2022-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė, Jūratė Jakubonienė
- Nuteistasis
- M. K.
- Kategorijos
- 1.2.7.1.2.3Mažamečio išžaginimas (BK 149 str. 4 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės,
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 4 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.
Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo M. K. sulaikymo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
M. K. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2021 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudodamas mažametės A. A., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, atsigulęs ant lovos gulinčiai A. A. iš nugaros pusės, rankomis lietė jos lytinius organus, užpakalį, patraukęs A. A. šortus įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios A. A. makštį ir taip lytiškai santykiavo su mažamete A. A. prieš jos valią, tai yra išžagino mažametę A. A., gimusią (duomenys neskelbtini)
Be to, M. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2021 m. gruodžio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir laiką, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudodamas mažametės A. A., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, atsigulęs ant lovos gulinčiai A. A. iš nugaros pusės, rankomis lietė jos užpakalį, lytinius organus, patraukęs A. A. šortus įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios A. A. makštį ir taip lytiškai santykiavo su mažamete A. A. prieš jos valią, tai yra išžagino mažametę A. A., gimusią (duomenys neskelbtini)
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Nuteistasis M. K. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Nurodo, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko buvo priimtas neteisingas ir neteisėtas nuosprendis. Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas – neteisingai įvertino įvykį, nuosprendį surašė formaliai pagal nukentėjusiosios A. A. parodymus, neatlikdamas išsamesnio tyrimo.
1.2. Nuteistasis M. K. teigia, kad nors santykiai su nukentėjusiąja buvo draugiški, tačiau jis su A. A. lytiškai nesantykiavo, jos nežagino, nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, nepadarė. Nurodo, kad būtent nukentėjusioji, o ne apeliantas, norėjo lytinių santykių, todėl supykusi, jog jis atsisakė, jį apkalba, teigdama, kad tokie santykiai buvo.
1.3. Skunde nurodoma, kad teismas, siekdamas nustatyti tiesą ir atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios ir apelianto parodymai iš esmės skirtingi, turėjo apklausti specialistus, surašiusius išvadas, ir liudytojus (kaimynus ir kitus pažįstamus, „pakalbančius“ su A. A.), kadangi nukentėjusioji pastariesiems yra pasakojusi, jog apkalbėjo apeliantą apie tariamus lytinius santykius. Apelianto įsitikinimu, byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui, kur būtų atliktas išsamus visų bylos aplinkybių tyrimas – pakartotinai apklausta nukentėjusioji bei visi liudytojai, specialistai, esant būtinybei, paskirtos papildomos ekspertizės. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko visų būtinų proceso veiksmų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui ir teismo šališkumo
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M. K. pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, t. y. iš esmės teigia, kad teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (nebuvo atliktas išsamesnis įrodymų tyrimas ir vertinti tik nukentėjusios A. A. parodymai), todėl padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl ko byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų galima apklausti nukentėjusiąją, specialistus (ekspertus) bei kitus liudytojus, galinčius patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes, esant būtinybei paskirti papildomą ekspertizę. Kitaip tariant, nuteistasis neprašo apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui, teigiant, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.
BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti teismui, jei: bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; jeigu byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nenustatė įstatyme numatytų nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindų: byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 224 ir 226 straipsniuose numatytų teismingumo taisyklių, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, o taip pat išnagrinėjus bylą nėra nustatyta, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Kadangi apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija plačiau pasisakys dėl šio nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-648/2019, Nr. 2K-179-303/2020, Nr. 2K-269-303/2020, Nr. 2K-7-76-719/2022). Nešališkumo reikalavimas turi du aspektus: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011, Nr. 2K-179-303/2020, Nr. 2K-269-303/2020). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, Nr. 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, Nr. 2K-162-697/2016, Nr. 2K-45-303/2018 ir kt.).
Apeliantas teismo šališkumą sieja su neišsamiu bylos išnagrinėjimu, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą šioje byloje atliko neišsamiai. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai V. A., J. A., E. R., V. R., pagarsinti nukentėjusiosios A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, ištirti ir įvertinti kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš tiesų nebuvo apklaustos ekspertės S. S. ir T. G.-N., atlikusios nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, ekspertė K. Š., surašiusi specialisto išvadą dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto, taip pat ir specialistė S. M., atlikusi mažametės psichologinį vertinimą, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 284-285 straipsniais, pažymi, kad specialistas ar ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai ar ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Iš byloje esančių minėtų dokumentų turinio matyti, kad tiek specialisto išvados, tiek teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas yra pakankamai aiškūs ir išsamūs, todėl pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas minėtų eksperčių ir specialistės teisiamajame posėdyje, baudžiamojo proceso įstatymo klaidos nepadarė. Apklausti ekspertes bei specialistę apeliacinės instancijos teisme taip pat nėra tikslinga, nėra ir pagrindo skirti naują ekspertizę, kadangi minėtuose dokumentuose esminių prieštaravimų nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad priežasčių, dėl kurių turėtų būti skiriama nauja ekspertizė, nenurodė ir nuteistasis. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat nebuvo apklausta ir nukentėjusioji A. A. BPK 186 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog nepilnametis nukentėjusysis ar liudytojas į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju, sprendimą kviesti į teismą ir apklausti seksualinę prievartą patyrusį mažametį asmenį priima teismas, atsižvelgdamas į psichologinį nukentėjusiojo tyrimą atlikusių specialistų rekomendacijas. Vadovaujantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, A. A. dėl nerimo sutrikimo dalyvauti teismo posėdžiuose nerekomenduota (t. 1, b. l. 124–131). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji davė išsamius paaiškinimus bei parodymus ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir viso ikiteisminio tyrimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo nukentėjusiosios mažametės parodymų perskaitymu teisiamojo posėdžio metu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atliekant mažametės nukentėjusios apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistajam M. K. ir jo gynėjui advokatui G. Lukminui buvo pranešta apie apklausos vietą ir laiką, t. y. suteikta teisė dalyvauti apklausoje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepasinaudojo šia teise ir nedalyvavo mažametės apklausoje. Aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji turėtų būti papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad A. A. kaimynams yra sakiusi, kad neva apkalba nuteistąjį dėl lytinių santykių, tačiau skunde nuteistasis šių asmenų konkrečiai nenurodė ir jų neįvardijo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tokių aplinkybių ir asmenų M. K. neminėjo. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų tyrimas pirmosios instancijos teisme, priešingai nei teigiama skunde, buvo atliktas tinkamai, nepažeidžiant BPK nuostatų. Aplinkybių, dėl kurių reikėtų atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su skundo argumentu, jog Šiaulių apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų bei nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. M. K. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad skundo teiginys dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo subjektyviai šališkas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei nuteistasis M. K., nei jo gynėjas nušalinimo teismui nepareiškė, pastabų dėl teismo atliekamų procesinių veiksmų neturėjo. Taip pat bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad šis teismas, tirdamas bylos įrodymus, juos vertindamas, padarė eilę esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagrindines faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą, o vien tai, kad įrodymai įvertinti kitaip ir padarytos kitokios išvados, nei to norėtųsi apeliantui, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei juos suvokia nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas ir dėl to reikėtų baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsižvelgiant į tai, kad byla buvo išnagrinėta nešališko pirmosios instancijos teismo, ir į tai, kad nebuvo nustatyti kiti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti pagrindai, dėl kurių byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui, nuteistojo prašymas dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui atmestinas.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje
Nuteistasis M. K. neigia lytiškai santykiavęs su mažamete nukentėjusiąja A. A.. Teigia, kad nukentėjusioji A. A. pati prie jo lindo (norėjo lytinių santykių), tačiau jis ją atstūmė, todėl pastaroji jį apkalba. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visumą, tokią nuteistojo poziciją atmeta kaip nepagrįstą. Tiek nuteistojo parodymus, tiek versiją, jog nukentėjusioji jį apkalba, paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašytų ir išanalizuotų įrodymų visuma.
Nors nuteistasis viso ikiteisminio tyrimo metu neigė turėjęs lytinius santykius su mažamete A. A., tačiau apklausiamas įtariamuoju nurodė, jog pats paskambino A. A. tėvui ir pasakė, jog lindo prie A. A., kišo prie jos rankas bei prašė nekviesti policijos, o atvykusiems policijos pareigūnams prisipažino turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiąja, nes buvo išsigandęs (t. 2, b. l. 101–103). Papildomai apklausiamas įtariamuoju M. K. pripažino, kad lapkričio mėnesį A. A. namuose žaidė su ja gaudynių, kurių metu jis buvo apsikabinęs pastarąją per pilvą, o nukentėjusioji jam pliaukštelėjo per užpakalį. Taip pat patvirtino, kad buvo pas nukentėjusiąją namuose ir 2021 m. gruodžio mėn., tą kartą nukentėjusioji jį nuvertė ant lovos, tada jis atsikėlė ir nuvertė ją, tačiau A. A. neužgulė ir daugiau jos nelietė (t. 2, b. l. 110–111). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. K., neigdamas buvus lytinius santykius su nukentėjusiąja, ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių apie nukentėjusiosios apkabinimą per pilvą ar parvertimą ant lovos jau nenurodė, tačiau pripažino, kad nukentėjusiajai rodydavo dėmesį, yra jai rašęs, jog nori su ja draugauti, o ji atrašė, kad nenori. Teigė, jog nukentėjusiosios nėra ėmęs už krūtinės, tačiau pripažino, kad yra ne tik ją lietęs, bet ir pabučiavęs. Nukentėjusios tėvui paskambino, nes norėjo pajuokauti, tačiau pastarasis nesuprato ir iškvietė policiją (t. 3, b. l. 5–6). Vertinant aptartus nuteistojo parodymus matyti, kad M. K. parodymai nėra nuoseklūs, juos visų pirma paneigia mažametės nukentėjusiosios A. A. parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys svarbią reikšmę byloje, kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo mažametės nukentėjusiosios parodymus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.
Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais.
Nagrinėjamoje byloje mažametės nukentėjusiosios A. A. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažametės nukentėjusiosios A. A. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Nukentėjusiosios A. A. parodymai, priešingai nei nuteistojo M. K., dėl esminių nagrinėjamų įvykių aplinkybių išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji A. A. parodė, kad M. K. su ja lytiškai santykiavo du kartus – 2021 m. lapkričio ir gruodžio mėn., t. y. tada, kada jos mama buvo paprašiusi nuteistojo, kaip kaimyno, užkurti krosnį jų namuose, kai A. A. tėvai buvo išvykę į darbą. Nurodė, kad lapkričio mėn., kai M. K. kūrė pečių, ji nuėjo į kambarį ir atsigulė į lovą. Tuo metu, kada ji gulėdama ant pilvo snūduriavo, užkūręs pečių atėjo M. K. ir atsigulė ant jos. Jautė, kaip nusimovęs savo kelnes, įkišo savo lytinį organą į jos du kartus. Ji tą kartą vilkėjo marškinėlius ir laisvus šortus, o jos kojos buvo suglaustos. Taip pat jautė, kad buvo šlapia ant kojų. Jai buvo nemalonu, truputį skaudėjo, todėl ji iš karto jam spyrė iš kulno į užpakalį ir su ranka nustūmė jį iš lovos. M. K. atsistojo ir ji jam pasakė: „Ką tu čia darai?“. Jis atsakė, kad nieko. Ji pasakė, kad pasakys mamai ir liepė eiti iš namų. Antrą kartą, t. y. gruodžio mėn., M. K. vėl buvo atėjęs į jos namus užkurti pečių. Ji buvo su tais pačiais laisvais šortais ir gulėjo ant lovos, miegojo. Ji nejuto, kaip jis tyliai priėjo, perlipo per ją ir atsigulė iš šono šalia jos. Ji pašoko, kai jis įkišo jai savo lytinį organą, ir paklausė: „Ką tu čia darai?“ bei pasakė, kad „ačiū, užkūrei ir eik iš čia“. M. K. tada pašoko, spėjo apsimauti drabužius ir išėjo. Jo lytinio organo ji nematė, net nežiūrėjo. Po pirmo karto niekam nieko nesakė, nes nenorėjo, kad kaime ją visi vadintų skundike, bijojo ir dėl mamos sveikatos, o gruodžio mėn. sesės vyras (E. R.) pradėjo jos klausinėti, todėl teko viską papasakoti. Taip pat nurodė, kad nuteistajam ji nieko nejautė, o jis ją vadindavo A., gražuole, rašydavo jai, kad jis ją myli, tačiau ji nekreipdavo į tai dėmesio. Po to karto lapkričio mėn. ji jautėsi blogai, jam nieko nerašė (t. 1, b. l. 86–88). Šiuos parodymus, juos papildydama reikšmingomis detalėmis, nukentėjusioji A. A. patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje, nurodydama, jog 2021 m. lapkričio mėn. ji gulėjo ant lovos savo kambaryje, buvo užsiklojusi antklode ir žiūrėjo telefone „TikTok“ vaizdo įrašus. Vėliau nusiklojo, pasisuko šonu. M. K., atėjęs į kambarį, atsigulė šalia jos, pradėjo ranka liesti jos užpakalį, lytinius organus, ji kojomis bandė nustumti nuteistąjį, tačiau jis vis tiek toliau lindo ir pakėlęs jos šortų apačią į viršų įkišo savo lytinį organą į jos lytinius organus. Ji tada M. K. nustūmė nuo savęs kojomis ir sudavė ranka jam į petį. Gruodžio mėn. gulėdama lovoje žiūrėjo televizorių, vilkėjo tuos pačius laisvus šortus, marškinėlius. M. K., atėjęs į kambarį, perlipo per ją, atsigulė į lovą jai už nugaros. Iš pradžių rankomis lindo prie užpakalio, lytinių organų, pakėlė šortų apačią ir savo lytinį organą įkišo į jos lytinį organą du kartus. Ji iš karto sudavė M. K. į petį, tada jis pašoko nuo lovos ir išėjo iš kambario. A. A. paaiškino, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė tikslesnes aplinkybes nei tas, kurias nurodė apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 93–94). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji A. A. nurodė ir policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą – policijos pareigūnų kūno kamerų apžiūros protokole fiksuotas policijos pareigūnės ir A. A. pokalbis, kurio metu nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad M. K. su ja lytiškai santykiavo du kartus – 2021 m. lapkričio ir gruodžio mėn., teigė, kad iki to laiko ji lytiškai santykiavusi nebuvo, viskas vyko jos namuose, lovoje. Nurodė, kad neleisdavo M. K. lįsti prie jos, tačiau pastarasis vis tiek jos neklausė ir įkišo ten, kur reikia. Ji nenorėjo, kad jis prie jos lįstų, ir prašė jo eiti iš namų. Tėvams nieko nesakė, nes mamos sveikata buvo bloga (t. 1, b. l. 29–30).
Taigi, vertinant nukentėjusiosios A. A. parodymų patikimumą matyti, kad dėl esminių aplinkybių A. A. paaiškinimai iš esmės nekito – mažametė nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad M. K. su ja lytiškai santykiavo du kartus jos namuose tuomet, kai jos tėvai paprašydavo M. K. dukrai padėti buityje. Nukentėjusioji taip pat nuosekliai tvirtino, kad M. K. jai rodomas dėmesys nebuvo malonus, jį atstumdavo arba išvis į jai rodomą dėmesį nereaguodavo, tai iš dalies patvirtino ir pats M. K. Taip pat iš nukentėjusiosios A. A. parodymų matyti, kad kiekvieno fizinio kontakto su nuteistuoju metu ji priešinosi, vos tik pajutusi M. K. lytinį organą savo lytiniame organe. Nukentėjusiosios priešinimasis buvo išreikštas žodžiais – „Ką tu čia dabar darai?“ – ir liepimu nuteistajam eiti namo, bei fiziniais veiksmais – M. K. staigiu nustūmimu nuo savęs kojomis bei sudavimu rankomis, po ko M. K. nuo nukentėjusiosios pasitraukdavo ir išeidavo namo. Taigi, darytina išvada, kad lytiniai santykiai tiek 2021 m. lapkričio mėn., tiek gruodžio mėn. buvo prieš nukentėjusiosios A. A. valią.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios A. A. parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusioji yra mažametė, negali būti pagrindu netikėti jos parodymais. Priešingai, kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jos parodymuose paaiškinami būtent nukentėjusiosios mažametyste, nesuvokimu su ja atliekamų veiksmų esmės, pavojingumo. Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo, kaip išžaginimas, padarymu A. A. nuteistojo M. K. melagingai apkaltinti negalėjo. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-92/2022 nurodyta, kad nuo atsiskleidimo apie galimai patirtą smurtą tiriamoji nuosekliai, skirtingomis aplinkybėmis išsako tas pačias konkrečias faktines byloje tiriamas aplinkybes, t. y. ne vėliau kaip 2022 m. sausio 11 d. sesers vyrui (liudytojui E. R.) parašo, kad buvo M. K. grabaliojama, jis ,,lietė jos krūtinę ir apačią“, klausiama pripažįsta turėjusi lytinių santykių su juo; 2022 m. sausio 21 d. tas pačias aplinkybes nurodo į jos namus atvykusiems policijos pareigūnams, nurodo du kartus turėjusi lytinius santykius su M. K., išsako niekam apie tai nesakiusi iš baimės; 2022 m. vasario 7–9 d. globos namų ,,U.“ specialistams išsako tas pačias aplinkybes; 2022 m. vasario 17 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakartoja anksčiau išsakytus žodžius, kalba detaliau, apibūdina savo būseną tiriamų įvykių metu: ,,Blogai jaučiausi, kai jis kišo. Man skaudėjo“. 2022 m. balandžio 28 d. ekspertizės metu taip pat pakartoja jau anksčiau išsakytas konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes. Atliekant ekspertizę A. A. detalizavo, jog po pirmo fizinio kontakto su nuteistuoju niekam nieko nesakė, nes bijojo ir manė, jog niekas ja nepatikės, ir tik dėl to, kad sesės vyras E. R. pradėjo jos klausinėti apie M. K., jam apie tai ir pasipasakojo. Nurodė, kad sesės vyras jai liepė pasakyti mamai, bet ji mamai nieko nesakė, nes bijojo, todėl parašė M. K., kad jis viską pasakytų. Tada M. K. paskambino jos tėvui ir viską papasakojo. Taip pat A. A. ekspertėms teigė, kad jeigu ne sesės vyras, ji niekam apie tai ir nebūtų pasakojusi, M. K. jos prašė apie tarp jų buvusius lytinius santykius niekam nesakyti, sakydamas, kad abiem bus blogai – jam reikės „sėsti“ į kalėjimą, o jai visur važinėti. Ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta, kad A. A. supratimas apie seksualinę prievartą yra menkas, ir nors prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ji įgijo daugiau žinių apie tai (žodyne atsirado tokia sąvoka kaip išprievartavimas; iš M. K. sužinojo, kad galima „sėsti“ už tai), tačiau jai vis dar sunku suprasti tokio elgesio netinkamumą, poveikį tiek fizinei sveikatai, tiek psichoemociniam vystymuisi. Uždelstą atskleidimą apie M. K. veiksmus nulėmė jai būdingi individualūs ypatumai (uždara, vieniša, nelinkusi dalintis savo išgyvenimais, bijanti kritikos ir atstūmimo) ir jos emocinė būsena (bijo, jog ja netikės, jaudinosi dėl mamos sveikatos) bei paties M. K. elgesys. Aktyviau priešintis negalėjo dėl situacijos aplinkybių – M. K. veiksmai jai buvo netikėti, ji negalėjo jų numatyti (nukentėjusiosios teigimu ji tuo metu snaudė, buvo nusisukusi, taip pat priklausoma nuo M. K., kadangi jis buvo patikėtas ja rūpintis). Nagrinėjamų įvykių metu A. A. pilnai nesuvokė ir vis dar nesuvokia jos atžvilgiu galimai atliktų veiksmų esmės, t. y. ji galėjo/gali suvokti jų pobūdį, tačiau negalėjo ir negali suvokti jų reikšmės, tačiau ji priešinosi M. K. – jam spyrė, išvarė iš namų, tačiau aktyviau priešintis ji negalėjo dėl situacinių aplinkybių. A. A. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių, jų įsiminti bei praėjus kuriam laikui atgaminti. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis A. A. parodymais. A. A. nėra būdingas padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais. Padidintas įtaigumas (įskaitant ir seksualinio pobūdžio informaciją), A. A. taip pat nenustatytas. A. A. dėl jai nustatyto nerimo sutrikimo nerekomenduojama dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose (t. 1, b. l. 124–131). Taigi, ekspertizės akte pateikta išvada, jog tyrimo metu nenustatyta priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti A. A. parodymais.
Kaip nurodyta aukščiau aptartame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, tokias pačias aplinkybes apie jos atžvilgiu pavartotą lytinę prievartą nukentėjusioji nurodė ir globos namų ,,Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologei, atlikusiai A. A. psichologinį vertinimą. Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje konstatuota, kad nuoseklus, detalus, tyrimo eigoje nesikeičiantis vaiko pasakojimas ir emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą apie galima seksualinės prievartos patyrimą iš kaimyno (t. 1, b. l. 150–152).
Priešingai nei teigiama skunde, mažametės nukentėjusiosios A. A. parodymus patvirtina kiti byloje esantys išvestiniai ir netiesioginiai įrodymai, kurie sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą (grandinę), patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. Visų pirma, liudytojas E. R., duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad A. A. jam jau anksčiau skųsdavosi, kad kaimynas M. K. prie jos lenda, ją fotografuoja, siunčia žinutes. Žinojo, kad 2021 m. vasarą nuteistasis pabučiavo mažametę, 2022 m. sausio mėn. išgirdo kalbas, kad jis vėl ją grabaliojo, todėl parašė A. A. ir paklausė, ką darė M. K.. A. A. jam atrašė, kad ją lietė, tada jis paklausė, ar turėjo lytinių santykių, ir ji patvirtino. Iš žinučių suprato, kad lytiniai santykiai buvo kelios savaitės prieš jų susirašinėjimą. Liudytojas nurodė, kad pavyko sutarti su A. A., jog pati pasakys tėvams, tačiau vietoj to ji paskambino M. K. ir šis atėjo pas ją į namus. Ji tuo metu buvo viena, todėl jis paskambino žmonai V. R. ir paprašė, kad ji paskambintų sesei ir palaikytų su ja pokalbį (t. 3, b. l. 3–4). Liudytoja V. R. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ji paskambino A. A. po to, kai jos vyras pasakė, jog pas seserį į namus atėjo M. K.. Pokalbio metu paklausė A., ar turi ką pasipasakoti. Nukentėjusioji atsakė, kad turi, tačiau labai bijo, po to prisipažino, kad M. K. prie jos lindo. Iš jos pasakojimo suprato, kad M. K. buvo atėjęs į namus, sakė, kad ji jam labai patinka, po to nusimovė kelnes ir įkišo savo organą, nors sesė to nenorėjo. Liudytoja V. R. taip pat nurodė, kad po to parašė M. K. ir paklausė, kaip viskas buvo. M. K. jai atrašė, kad pati A. A. norėjo su juo bučiuotis, bei parašė, kad iš viso du kartus turėjo lytinius santykius su jos seserimi bei maldavo nekviesti policijos, rašė, kad pasišnekės su tėvais (V. A. ir J. A.) (t. 3, b. l. 4–5).
Šias liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys ir jų parodymuose minėti susirašinėjimai su A. A. ir M. K.. Iš liudytojos V. R. pateikto susirašinėjimo su nuteistuoju M. K. telefono ekrano nuotraukų matyti, kad M. K., paklaustas V. R., ko lindo prie jos sesers, atsakė, kad „nežinau, kas man ten susišvietė. Aš daugiau prisiekiu niekada, niekada nebelįsiu ir nebeisiu pas jų. Tik prašau, nekvieskit policijos, nenoriu į kalėjimą. Būkit geri. Aš žinau, kad blogai padariau, daugiau taip nedarysiu. Pagailėkit manęs. Prašau. Maldauju.“ V. R. paklausus, kiek kartų ir kiek laiko truko lytinis aktas, M. K. atsakė, kad „du kartus. Nežinau, greitai, net nebaigdavau“ (t. 1, b. l. 180–191; t. 2, b. l. 14–16). Iš liudytojo E. R. pateiktų telefono ekrano nuotraukų matyti, kad nukentėjusioji A. A. jam rašė, jog „jis (M. K.) atėjo uždegti dujinę, nes ji nemoka, ir pasakė, kad kai tu su savo mamike miegojai, aš tau „biškį“ padariau – įkišau ir viskas“, taip pat parašė, kad „jis (M. K.) dabar atėjo pas ją, kad paerzintų, bet ji dėjo jam bloką ir nebesišneka su juo, nes nuo jo jai jau skauda galvą“, nervina M. K. buvimas jos namuose (t. 1, b. l. 198–200; t. 2, b. l. 12).
Mažametės tėvas liudytojas V. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jam 2022 m. sausio 11 d. būnant darbe apie 19.00 val. paskambino kaimynas M. K. ir pasakė, kad lindo prie jo dukros ir su ja lytiškai santykiavo. Taip pat nurodė, kad M. K. tą patį vakarą, po to, kai jie su žmona grįžo iš darbo (iki atvykstant policijai), kritęs ant kelių jų atsiprašinėjo ir prašė nekviesti policijos (t. 1, b. l. 34–35, t. 3, b. l. 1–3). Mažametės motina liudytoja J. A. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jai pradėjus dirbti, M. K. paprašydavo ateiti į jų namus užkurti krosnį. Teigė, kad ir anksčiau M. K. jos dukrai rodydavo dėmesį, dukra jai parodydavo jo rašytas žinutes, kuriose buvo mažybinių žodžių, jis ją vadindavo meile ar panašiai. Taip pat liudytoja parodė, kad dukrai M. K. buvo paėmęs už krūtinės, pabučiavęs, dėl ko ji buvo perspėjusi M. K., kad daugiau tokių dalykų nebūtų, kitaip bus iškviesta policija. Dukra, priešingai, savo veiksmais parodydavo, kad jis jai nepatinka, nenorėdavo, kad M. K. pas juos ateitų. Apie tai, kad M. K. išžagino jos dukrą, sužinojo iš vyro ir kitos dukros V. R.. Patvirtino, kad grįžus namo M. K. prašė nekviesti policijos (t. 2, b. l. 170–172).
Tiek nukentėjusiosios A. A., tiek liudytojo V. A. parodymus patvirtina ir byloje esantis A. A. 2022 m. sausio 11 d., t. y. tos pačios dienos, kurią mažametės tėvas V. A. pranešė policijai apie įvykį, susirašinėjimas su M. K., iš kurio matyti, kad M. K. intensyviai prašė A. A. apie tai niekam nieko nesakyti po to, kai nukentėjusioji parašė: „Aš tau neleisdavau, bet tu vis tiek.“ M. K. į tai atrašė: „Nu, atsiprašau labai, A.. Maldauju, prašau, nesakyk. Nenoriu sėsti į kalėjimą.“ A. A. toliau rašė: „M., aš viską mamai papasakosiu apie tai kaip tu man kišai. Atsimeni? Aš vis laukiau, kol tu pats pasakyti, bet tai daba laikykis.“ M. K. atsakė: „Nesakyk, jugi bus mums abiem – amen. Mane pasodins į kalėjimą. Nesakyk.“ A. A.: „Vis tiek pasakysiu. Nemaldauk. Tu kaltas esi ir būsi.“ M. K.: „Papasakojau (pasisakiau) tavo tėvui ir kai jie grįš, tada ateisiu kalbėtis“ (t. 2, b. l. 13–16, 39–52).
Byloje aptarti susirašinėjimai, kaip jau minėta, ne tik patvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir neleidžia jais abejoti, bet taip pat paneigia ir M. K. nurodytą versiją, kad jis su A. A. neturėjo lytinių santykių ir kad pastaroji jį apkalba, dėl to, kad buvo jo atstumta. Pirmiausiai pažymėtina, kad M. K., susirašinėjimų su nukentėjusiąja A. A. ir liudytoja V. R. metu, pats patvirtino, kad lytiniai santykiai tarp jo ir nukentėjusiosios buvo. Liudytojai V. R. paklausus, kiek kartų ir kiek laiko tarp jos sesės ir jo buvo lytinis aktas, M. K. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad du kartus, labai trumpai ir kad jis nebaigė. Kitaip tariant, patvirtino mažametės nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad lytiniai santykiai tarp jų buvo 2021 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Taip pat vertinant M. K. žinutes, rašytas nukentėjusiai, matyti, kad susirašinėjimas buvo būtent apie tarp jų buvusius lytinius santykius. Mažametė žinutėse naudojo tokias frazes kaip: „Atsimeni kaip man kišai? Aš tau neleisdavau, bet tu vis tiek.“, o M. K. ne tik, kad nebandė pokalbio metu to neigti, bet, priešingai, intensyviai nukentėjusiosios prašė apie tarp jų buvusius lytinius santykius niekam nieko nesakyti ir dėl to nepykti, be kita ko, pradėjo jos atsiprašinėti, bandė paveikti ir sukelti gailestį sakydamas, kad jis už tai sės į kalėjimą. Iš žinučių turinio matyti, kad M. K. prašė jo pasigailėti ne tik nukentėjusiosios, bet ir jos sesers liudytojos V. R., prašydamas ir jos nekviesti policijos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo netikėti liudytojo V. A. parodymais, jog nuteistasis jam pats telefoninio pokalbio metu tiesiogiai prisipažino apie turėtus lytinius santykius su jo dukra. Nors nuteistasis duodamas parodymus teigė, kad jį tiesiog ne taip suprato mažametės tėvas, tačiau tai paneigia jo paties rašyta žinutė nukentėjusiajai: „Papasakojau tavo tėvui ir kai jie grįš, tada ateisiu kalbėtis.“ bei liudytojos J. A. parodymai, kad grįžus jiems iš darbo namo, M. K. prašė jų nekviesti policijos. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, žinutėse užfiksuoti M. K. prašymai, maldavimai niekam nesakyti ir nekviesti policijos bei nukentėjusiosios atsiprašymas, niekaip kitaip negali būti vertinami, kaip jo paties pripažinimas, kad lytiniai santykiai tarp jo ir mažametės buvo.
Tai, kad lytinis aktas tarp M. K. ir A. A. buvo vaginaliniu būdu, patvirtina 2022 m. sausio 12 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad A. A. mergystės plėvėje yra defektas (įtrūkimas), užapvalintas, standokas, balkšvai rausvos spalvos kraštais (t. 1, b. l. 171–172) ir nors išvadoje nurodyta, kad nėra galimybės pasakyti, kokiu konkrečiai kietu buku daiktu buvo padarytas šis defektas (įtrūkimas), tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios parodymus bei paaiškinimus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, kad iki šio įvykio ji lytinių santykių nėra turėjusi, jog ji visais kartais juto skausmą tuo metu, kada M. K. įvesdavo savo varpą į jos vaginą, sprendžia, kad minėtas defektas mergystės plėvėje atsirado būtent lytinių santykių su nuteistuoju metu.
Priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis M. K., pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino M. K. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš mažametę nukentėjusiąją A. A. ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto naudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas. Savarankiška išžaginimo forma yra naudojimasis nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai yra vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems veiksmams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nėra suėję keturiolikos metų, teismas, spręsdamas klausimą dėl bejėgiškos būklės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, Nr. 2K-349-696/2015, Nr. 2K-116-942/2016).
Neabejotina ir byloje nekyla ginčo, kad nukentėjusioji A. A. yra gimusi (duomenys neskelbtini), t. y. 2021 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo mažametė. Nuteistasis M. K. žinojo nukentėjusiosios amžių ir suprato, jog lytiškai santykiavo su mažamete (t. 3, b. l. 5–6). Kaip minėta anksčiau, A. A., vos tik pajutusi nuteistojo varpą savo vaginoje, nedelsdama nustumdavo jį nuo savęs, klausė, ką jis čia daro ir liepdavo eiti namo. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ankstyvą nukentėjusiosios lytinį subrendimą, padidintą susidomėjimą seksualiniais santykiais ar galbūt rodytą iniciatyvą tokiems santykiams, byloje nėra. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad A. A. pilnai nesuvokė ir vis dar nesuvokia jos atžvilgiu atliktų nuteistojo veiksmų esmės, t. y. ji gali suvokti veiksmų pobūdį, bet negalėjo ir negali suvokti jų reikšmės, o aktyviau priešintis negalėjo dėl situacijos aplinkybių (t. 1, b. l. 124-131). Taigi, byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji A. A. dėl mažametystės nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės ir dėl to negalėjo jiems adekvačiai pasipriešinti, o nuteistasis M. K., būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, atsigulęs į lovą ir atlikęs su ja lytinį aktą, kiekvieną kartą suprato, kad lytiškai santykiauja prieš nukentėjusios valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, t. y. kiekvieną kartą, lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja, M. K. veikė tiesiogine tyčia.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vieningą nuteistojo tyčią, teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus kaip vieną tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl bausmės
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. K. padarė vieną labai sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), šis labai sunkus nusikaltimas padarytas prieš bejėgiškos būklės asmenį – mažametę A. A.. M. K. nuteistas pirmą kartą, administracine tvarka baustas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad M. K. prieš nukentėjusiąją nenaudojo fizinio ar psichinio smurto, nusikalstamos veikos padarymu nukentėjusiajai nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, kurios ilgai išliks ateityje, todėl paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo asmenybę, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu (mažesnis, nei sankcijoje numatytas vidurkis), nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.
Dėl civilinio ieškinio
Pagal susiformavusią teismų praktiką pripažįstama, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios A. A. įgaliota atstovė advokatė L. M. pareiškė civilinį ieškinį M. K. dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo A. A.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiosios įgaliotos atstovės pareikštą civilinį ieškinį tenkino pilnai ir priteisė iš M. K. 3 000 eurų neturtinei žalai A. A. atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad neteisėtais M. K. veiksmais mažametei A. A. buvo padaryta neturtinė žala – (duomenys neskelbtini) mergaitė patyrė seksualinę prievartą, fizinį skausmą, išgąstį, dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis adekvatus nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo principų kriterijus, neprieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. sausio 4 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. ATP-2023-00210 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. K. buvo patirtos 217,53 Eur dydžio išlaidos (t. 3, b. l. 61–64) ir šios išlaidos priteistinos valstybei. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta siunčiant pranešimą ir informuojant jį apie jam paskirtą gynėją apeliacinės instancijos teisme.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 12 d. nutartimi nuteistajam M. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė D. Romaškevičienė (t. 3, b. l. 55). Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Bylos duomenimis, M. K. niekur nedirba, turto neturi, jam priteista atlyginti nukentėjusiajai A. A. 3 000 Eur neturtinę žalą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistasis turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl šios išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo M. K. nepriteisti.