Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Šimonis, sekretoriaujant Renatai Paliokaitei, dalyvaujant pareiškėjai M. B., jos atstovei advokatei Janinai Argustaitei, suinteresuotiems asmenims L. J. B., I. J., G. A. B., jo atstovei advokatei Aidai Martinaitienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos M. B. pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, suinteresuoti asmenys L. J. B., A. B., D. P., I. J., G. A. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas

Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. gegužės 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje pagal L. J. B. pareiškimą, bylos Nr. 2-6690/2002m., nustatė juridinę reikšmę turintį faktą palikimo priėmimo tikslu, kad L. J. B. faktiškai priėmė J. B., mirusio 1993 m. liepos 13 d., palikimą (prie civilinės bylos Nr. 2-561-191/2013 prijungtos civilinės bylos Nr. 2-6690/2002m. lapas 34). Kauno m. 5-ojo notarų biuro 2012 m. vasario 8 d. raštas Nr. 40 patvirtina, kad po J. B. mirties yra užvesta paveldėjimo byla Nr. 5-44/2002, kurioje dėl palikimo priėmimo kreipėsi įstatyminis įpėdinis sūnus L. J. B., tačiau paveldėjimo liudijimas neišduotas (b. l. 92).

Suinteresuotas asmuo G. A. B., būdamas A. F. B. sūnus (b. l. 20), 2011 m. spalio 7 d. kreipėsi į teismą su 2011 m. spalio 5 d. pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. A. B. priėmė palikimą, atsiradusį po J. B., mir. 1993 m. liepos 13 d., mirties. Kauno apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla Nr. 2-561-191/2013, kuri Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartimi yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla (civilinės bylos Nr. 2-561-191/2013 lapai 128-129).

Teismas nustatė, kad palikėjas J. B. 1990 m. kovo 5 d. sudarė testamentą, kuriuo padarė patvarkymą, kad savo mirties atveju jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančią pastatų dalį, esančią (duomenys neskelbtini), ir visą likusį turtą palieka B. M., J., gim. 1940 m. spalio 27 d., gyv. (duomenys neskelbtini), o iš savo sūnaus B. J. A., gim. 1932 m. sausio 19 d., paveldėjimo teisę atima. Šiame testamente nurodyta, kad testamentas sudarytas ir pasirašytas dviem egzemplioriais, kurių vienas paliekamas Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje, o kitas įteikiamas testatoriui B. J., J. (b. l. 11).

Teismas konstatuoja, kad palikimo atsiradimo metu 1993 m. liepos 13 d. galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnis numatė, kad laikoma, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiuos veiksmus įpėdinis turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. 1964 m. CK 588 straipsnis numatė, kad šio kodekso 587 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas, pasibaigus tam terminui, ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiradęs palikimas gali būti priimtas trimis būdais: 1) pradėjus faktiškai jį valdyti, 2) kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo sudarymo arba 3) įpėdiniui padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad veiksmai apie palikimo priėmimą turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Jeigu šis terminas yra praleistas, tai pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį teismo gali būti pratęstas, jeigu teismas pripažįsta, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja M. B. 2012 m. lapkričio 28 d. pareiškimu prašo teismo pratęsti terminą vienam mėnesiui nuo sprendimo įsiteisėjimo palikimo priėmimui po J. B., mirusio 1993 m. liepos 13 d., mirties pagal jo 1990 m. kovo 5 d. Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sudarytą testamentą (b.l. 74-77). Pareiškėja M. B. nurodė, kad į notarų kontorą dėl palikimo priėmimo per įstatyme nustatytą terminą ji nesikreipė, nes apie testamentą nežinojo, apie testamentą sužinojo tik iš L. J. B., kuris suinteresuotam asmeniui A. G. B. iškėlus civilinę bylą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, kreipėsi į Valstybės archyvą, iš kurio 2011 m. gruodžio 12 d. ir gavo testamento nuorašą. Atsižvelgiant į tai teismas šioje byloje tiria, ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės 1964 m. CK 588 straipsnio ir 2000 m. CK 5.57 straipsnio 1 dalies prasme gali būti laikomos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis teisinį pagrindą pratęsti palikimo priėmimo terminą.

Teismas, aiškindamas ir taikydamas CK teisės normas, reglamentuojančias termino palikimui priimti pratęsimo klausimą, atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka priimtose nutartyse atliktą teisės aiškinimą ir taikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad atsižvelgdami į tai, jog su materialinės teisės normomis nustatytų terminų pabaiga įstatymas sieja asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų pasekmių tiek asmens, prašiusio partęsti terminą, tiek kitų asmenų teisių ir pareigų apimčiai, teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir į kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios palikimui priimti priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti paskirtį, teisines pasekmes, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą (arba kurio vardu prašoma priimti palikimą), teisinį statusą, pareiškėjos elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vertinant asmenų elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006, 2006 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006, 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2006, 2007 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007, 2007 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007, 2009 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2009, 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo; suinteresuoti asmenys L.S., A. J., A. Š. ir N. P., bylos Nr. 3K-3-295/2011, nurodė, kad jeigu įpėdinis praleidžia įstatyme nustatytus palikimo priėmimo terminus, jo galimybės gauti paveldėtą turtą iš esmės sumažėja. Tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, jis gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Tam, jog pasinaudotų CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, įpėdinis turi įrodyti, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja M. B. terminą palikimui priimti praleido labai ilgą laiką, daugiau nei 18 metų, nes terminas palikimui priimti po J. B. mirties 1993 m. liepos 13 d. baigėsi 1994 m. sausio 14 d., o pareiškėja į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo kreipėsi tik 2012 m. gegužės 29 d. (b. l. 3). Kaip matyti iš teismui pateikto J. B. 1990 m. kovo 5 d. sudaryto testamento, jis buvo sudarytas (duomenys neskelbtini), ir vienas jo egzempliorius buvo saugomas Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje, kitas pas testatorių J. B. (b. l. 11). Iš šio testamento kopijos antro puslapio matyti, kad jis buvo išduotas Kauno apskrities archyvo 2011 m. gruodžio 12 d. Pareiškėja M. B. teigia, kad apie testamentą sužinojo tik iš vyro L. J. B., kuris suinteresuotam asmeniui A. G. B. iškėlus civilinę bylą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, kreipėsi į Valstybės archyvą, iš kurio 2011 m. gruodžio 12 d. ir gavo testamento nuorašą (b. l. 141). Suinteresuotas asmuo G. A. B. atsiliepime į pareiškimą teigė, kad yra netiesa, jog M. B. nežinojo apie testamento egzistavimą, nes apie testamento egzistavimą pareiškėja yra seniai kalbėjusi, be to, testamentas daug metų buvo archyve, tuo tarpu tiek pareiškėja M. B., tiek L. J. B. laikė, kad palikimas priklauso vienam L. J. B. (b. l. 108).

Teismas, tirdamas aplinkybę, ar M. B. žinojo apie J. B. 1990 m. kovo 5 d. sudarytą testamentą iki pareiškėjos nurodomos 2011 m. gruodžio 12 d., teismo posėdžio metu apklausė M. B., kuri paaiškino, kad apie testamento egzistavimą ji sužinojo tik tada, kai G. B. padavė į teismą jos vyrą L. J. B., t. y. 2011 m. gruodžio mėnesį, kai advokatė patarė nueiti į archyvą ir paieškoti dokumentų (b. l. 141). Tuo tarpu tai, kad pareiškėja M. B. žinojo apie J. B. 1990 m. kovo 5 d. sudarytą testamentą teismo posėdžio metu tvirtino suinteresuotas asmuo G. B., nurodęs, kad jam dėdė L. J. B. pastoviai prikaišiodavo testamentą, pirmą kartą apie testamentą išgirdo susipykęs 1995 – 1996 metais, apie tai girdėjo sesuo ir draugai (b. l. 142, 143). Tuo tarpu pats suinteresuotas asmuo L. J. B. teismui paaiškino, kad apie testamentą pirmą kartą sužinojo 2011 m. gruodžio 12 d., jokių kalbų su G. apie testamentą nebuvo, apie testamentą niekada kieme nėra kalbėjęs (b. l. 143, 144). Liudytojais apklausti pareiškėjos M. B. marti D. B., o taip pat J. Š., E. V. G. parodė, kad apie testamentą pareiškėja M. B. nieko nežinojo (b. l. 144-146), tuo tarpu liudytoja apklausta G. B. motina G. N. parodė, kad L. J. B. prasidėjus ginčams sakė, kad yra testamentas, tačiau testamentas nebuvo parodytas, o apie testamentą yra girdėjusi tiek iš J., tiek iš M. (b. l. 146). Tai, kad tarp suinteresuotų asmenų G. B. ir L. J. B. buvo ginčai ir kad jo metu 1996 – 1997 metais G. B. sužinojo apie testamentą teismo posėdžio metu patvirtino liudytojais apklausti G. B. pažįstami A. J. ir A. K. (b. l. 147). Teismas pažymi, kad šioje byloje liudytojų parodymai yra skirtingi, visi šie asmenys paaiškino apie savo subjektyvų manymą, ar pareiškėja M. B. žinojo apie testamentą, tačiau nei vienas liudytojas tiesiogiai nepatvirtino faktų, kurie leistų teismui daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėja M. B. nežinojo apie J. B. 1990 m. kovo 5 d. sudarytą testamentą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tai, kad pareiškėja M. B. testamento sudarymo metu 1990 m. kovo 5 d. buvo kursuose Palangoje ir gavo pažymėjimą (b. l. 69), savaime nepatvirtina pareiškėjos nežinojimą, kad J. B. sudarė testamentą, juolab, kad kaip nurodė tiek pareiškėja M. B., tiek jos vyras suinteresuotas asmuo L. J. B., jų ir palikėjo J. B. santykiai buvo labai artimi. Teismas pažymi, kad iš Kauno miesto apylinkės teismo prijungtos civilinės bylos pagal L. J. B. pareiškimą, bylos Nr. 2-6690/2002m., matyti, kad pareiškėja M. B. dar 2002 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja parodė, kad J. B. gyveno kartu su jų šeima (duomenys neskelbtini), jį prižiūrėjo 16 metų, kartu valgė paskutinius 2 metus, nes jis pats net nepajėgdavo pavalgyti, neatsikeldavo, būdavo invalidas, o po jo mirties liko tik buitiniai daiktai, kuriuos priėmė valdyti pareiškėjos šeima, o nekilnojamojo turto uošvis nepaliko, nes viskas buvo išdovanota dar uošviui esant gyvam (prie civilinės bylos Nr. 2-561-191/2013 prijungtos civilinės bylos Nr. 2-6690/2002m. lapas 33). Teismas sprendžia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja M. B. ilgą laiką neturėjo valios priimti palikimą asmeniškai, ją tenkino, kad palikėjo J. B. palikimą priėmė palikėjo sūnus ir jos vyras L. J. B.. Teismas įvertina, kad pareiškėjos M. B. valia asmeniškai priimti palikimą atsirado tik tada, kai suinteresuotas asmuo G. B. 2011 m. spalio 5 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tai, kad pareiškėja M. B. galimai žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie testamento egzistavimą palikimo atsiradimo metu 1993 m. liepos 13 d. ir vėliau patvirtina faktas, kad apie testamentą ji sužinojo ir kreipėsi į Kauno apskrities archyvą tada, kai buvo siekiama atsikirsti į suinteresuoto asmens G. B. teisme pareikštą pareiškimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas sprendžia, kad pareiškėja M. B. nebuvo pakankamai atidi, sąžininga, savo teises įgyvendino nepakankamai rūpestingai. Teismas atsižvelgia ir į tas aplinkybes, kad pareiškėja M. B. terminą palikimui priimti praleido labai ilgą laiką, daugiau nei 18 metų, ir vienintelė svarbi priežastis, dėl kurios ji prašo pratęsti palikimo priėmimo terminą yra jos tariamas nežinojimas apie testamentą, tačiau kaip jau minėta, taikant individualius sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartus pareiškėja M. B. galimai žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie testamento egzistavimą.

Teismas, ištyręs visų šios civilinės bylos aplinkybių visumą, sprendžia, kad net ir nustačius, jog pareiškėja M. B. nežinojo apie testamento egzistavimą ir apie jį sužinojo tik jos nurodytu 2011 m. gruodžio 12 d. laiku, tai savaime negali būti pripažinta svarbia priežastimi pratęsti palikimo priėmimo pagal testamentą terminą. Teismas įvertina svarbią aplinkybę, kad testatorius J. B. 1990 m. kovo 5 d. sudarytame testamente kaip palikimą nurodytą turtą – pastatų dalį, esančią (duomenys neskelbtini), po testamento sudarymo perleido ne pareiškėjai M. B., o įpėdiniams pagal įstatymą, dalį namo padovanodamas 1992 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi G. B. (civilinės bylos Nr. 2-561-191/2013 lapas 28). Tai patvirtina, kad testatoriaus J. B. valia po to, kai jis 1990 m. kovo 5 d. sudarė testamentą pakito, viso testamente nurodyto turto jis nepaliko pareiškėjai M. B., pareiškėja kaip L. J. B. šeimos narys po J. B. mirties pradėjo valdyti jam priklausiusį kilnojamąjį turtą (virtuvės įrangą, laikrodžius, lovatieses, staltieses, patalynę ir kitą), tuo tarpu įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. gegužės 27 d. sprendimu yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad L. J. B. faktiškai priėmė J. B., mirusio 1993 m. liepos 13 d., palikimą, ir šio teismo sprendimo pareiškėja M. B. neginčija. Atsižvelgiant į visų teismo nustatytų aplinkybių visumą teismui nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad egzistavo pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą ir šios aplinkybės net ir esant joms nustatytoms negalėtų būti pripažintos svarbiomis, pateisinančioms termino praleidimą daugiau nei 18 metų, o pareiškėjai M. B. pratęsus terminą palikimui priimti tai neatitiktų nei šio termino paskirties stabilizuoti nuosavybės teisinius santykius atsiradus palikimui, nei bendrų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į šias teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas pareiškėjos prašymas pratęsti terminą palikimui pagal testamentą priimti negali būti patenkintas (CPK 578 straipsnis).

CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos M. B. pareiškimas dėl termino palikimui priimti pratęsimo yra atmestas, o suinteresuotas asmuo G. A. B. turėjo skirtingą suinteresuotumą bylos baigtimi, jo interesas buvo priešingas pareiškėjos, jis pareiškėjos pareiškimui prieštaravo, todėl iš pareiškėjos priteistinos visos suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos. Suinteresuotą asmenį G. A. B. civilinėje byloje pagal atstovavimo sutartį atstovavo advokatė Aida Martinaitienė (b. l. 44), už advokatės pagalbą suinteresuotas asmuo faktiškai sumokėjo 1000 Lt (b. l. 138, 139), todėl jų atlyginimas suinteresuotam asmeniui priteistinas iš pareiškėjos. Valstybė patyrė 70,11 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios taip pat priteistinos iš pareiškėjos (CPK 96 straipsnis, 443 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui G. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš pareiškėjos M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 70,11 Lt (septyniasdešimt litų vienuolika centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.