Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Logistika“ ir atsakovės V. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2144-232/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Logistika“ ieškinį atsakovams F. K. ir V. P. dėl žalos atlyginimo, skolos priteisimo, sandorių ginčijimo, trečiasis asmuo K. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė 2012 m. rugsėjo 27 d. atsakovės V. P. notariškai patvirtintą įsipareigojimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už Sklypą Nr. 3 su pardavėjais. Šis rašytinis įrodymas, bankroto administratoriaus nuomone, patvirtina tai, kad tuo metu, kai ieškovė pirko Sklypą Nr. 3, atsakovė jau žinojo, jog šis sklypas ateityje priklausys jai, todėl asmeniškai prisiėmė įsipareigojimą atsiskaityti. Taip pat prieš bylos nagrinėjimą ieškovė į bylą pateikė 2017 m. lapkričio 27 d. V. P. kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Ieškovė nurodė, kad atsakovės V. P. asmeninio bankroto bylos iškėlimo faktas ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo aplinkybės paaiškėjo jau po apeliacinio skundo pateikimo. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės į bylą pateiktas 2012 m. rugsėjo 27 d. atsakovės V. P. notariškai patvirtintas įsipareigojimas, kuriuo atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už Sklypą Nr. 3, yra susijęs su byloje nagrinėjamu klausimu dėl Sklypo Nr. 3 įsigijimo aplinkybių, o šio rašytinio įrodymo prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi šalys dėl šio dokumento reikšmės nagrinėjamai bylai galėjo pasisakyti atsiliepimuose į apeliacinį skundą, šis rašytinis įrodymas prijungtinas prie bylos.Tuo tarpu 2017 m. lapkričio 27 d. V. P. kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano, kuris teismui pateiktas buvo likus dviem dienom iki teismo posėdžio, prijungimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, turi būti imamasi priemonių užtikrinti realią galimybę kitai šaliai pasisakyti dėl naujo pateikto įrodymo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas, nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu klausimu dėl žalos iš atsakovės priteisimo ir negali paneigti ar patvirtinti bylai reikšmingų aplinkybių, Įvertinus aukščiaus nurodytas aplinkybes, ieškovės pateiktą 2017 m. lapkričio 27 d. V. P. kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą atsisakytina prijungti prie bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė V. P. ieškovės UAB „Baltic Logistika“ vadovės pareigas ėjo nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2013 m. liepos 18 d., o nuo 2013 m. liepos 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės vadovas buvo atsakovas F. K.. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartimi UAB „Baltic Logistika“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Baltic Logistika“ kreditorių sąrašas. Patvirtinti trijų kreditorių reikalavimai: VĮ Turto banko, perėmusio VMI kreditorinį reikalavimą - 68 522,95 Eur, VSDFV Vilniaus skyriaus - 2 153,64 Eur , Kredito unijos – 263 938,52 Eur (247 031,83 Eur pagrindinės skolos, 12 756,56 Eur palūkanų 4 150,13 Eur netesybų). Iš viso patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma – 334 615,11 Eur.2012 m. kovo 27 d. Kredito unija ieškovei suteikė 1 602 250 Lt paskolą. 2012 m. kovo 27 d. ieškovė įsigijo Sklypą Nr. 1 už 1 300 000 Lt ir Sklypą Nr. 2 už 50 000 Lt. 2012 m. balandžio 11 d. ieškovė sudarė paskolos sutartį su atsakove, pagal kurią ieškovei turėjo būti suteikta 552 000 Lt paskola. 2012 m. gegužės 8 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė turėjo tiekti atsakovei statybines medžiagas, o atsakovė turėjo savo lėšomis padengti ieškovės įsipareigojimus kredito įstaigoms. Atsakovei V. P. pagal Bendradarbiavimo sutartį už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d. buvo išmokėta 272 857 Lt. 2012 m. birželio 26 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Sklypo Nr. 1 ir jame buvusių pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Sklypas Nr. 1 ir jame buvę statiniai buvo parduoti atsakovei už 1 573 000 Lt. Minėtą pinigų sumą atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti iki 2012 m. gruodžio 26 d, tačiau 2012 m. liepos 16 d. šalys susitarė, kad atsakovė nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. perima ieškovės 1 573 000 Lt skolą Kredito unijai, o šios skolos permėmimas laikomas tinkamu atsiskaitymu pagal 2012 m. birželio 26 d. Sklypo Nr. 1 pirkimo–pardavimo sutartį. 2012 m. rugsėjo 27 d. ieškovė įsigijo Sklypą Nr. 3 už 677 000 Lt. 2013 m. sausio 11 d. sutartimi ieškovė pardavė atsakovei Sklypą Nr. 2 už 58 000 Lt. Už šį sklypą atsiskaityta grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo. 2013 m. liepos 29 d. atsakovė Sklypą Nr. 3 įsigijo iš ieškovės už 680 000 Lt. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. įsiteisėjusiame sprendime konstatuota, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove už jai parduotas statybines medžiagas, todėl ieškovė turi teisę iš atsakovės V. P. reikalauti 2 033 690,76 Lt. Minėtu sprendimu Valstybei mokesčių inspekcijai pagal netiesioginį ieškinį buvo priteista jos galiojančio ir vykdytino kreditorinio reikalavimo suma, t. y. 252 445,93 Lt (73 113,39 Eur). Atsakovas F. K. 2007 m. lapkričio 20 d. išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti trečiajam asmeniui K. V. 500 000 Lt (144 810 Eur) iki 2009 m. lapkričio 20 d. 2015 m. vasario 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi trečiasis asmuo perleido savo reikalavimo teisę į atsakovą ieškovei. Atsakovas ir trečiasis asmuo 2015 m. balandžio 3 d. Reikalavimo perleidimo sutartį nutraukė šalių susitarimu. Ieškovė BUAB „Baltic Logistika“ patikslintu ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovės V. P. 455 572,29 Eur žalos, padarytos atsakovei neatsiskaičius už Sklypą Nr. 1 ir jame esančius pastatus, atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovės V. P. 79 024,85 Eur žalos, padarytos atsakovei nepagrįstai išsimokėjus šią sumą pagal 2012 m. gegužės 8 d. bendradarbiavimo sutartį, atlyginimo; 3) priteisti iš solidarių atsakovų V. P. ir F. K. 515 884,16 Eur žalos, padarytos atsakovei neatsiskaičius už parduotas statybines medžiagas, atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovo F. K. 144 810 Eur skolos; 5) priteisti iš atsakovų 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio pagrindu 2013 m. liepos 29 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovei po padalijimo suformuotus šiuos žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), o už padalintus žemės sklypus, kurie yra perleisti (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (541/7964 dalis), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) - priteisti 347 544 Eur kompensaciją. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovės V. P. ieškovei BUAB „Baltic Logistika“ 273 938,52 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas pripažino neteisėtais atsakovės veiksmus sudarant paskolos perėmimo sutartį, kurioje nurodoma jog 1 573 000 Lt skolos perėmimu atsiskaityta pagal 2012 m. birželio 26 d. Sklypo Nr. 1 pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą. Taip pat teismas sprendė, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove už statybines medžiagas, todėl liko ieškovei skolinga 1 781 244,83 Lt. Įvertinęs tai, kad įsiskolinimas Kredito unijai ir bankroto administravimo išlaidos sudaro 273 938,52 Eur (263 938,52 Eur + 10 000 Eur), teismas, konstatavęs atsakovės, kaip atsakovės, kaip vienintelės akcininkės, pareigą atlyginti žalą, minėtą sumą priteisė ieškovei iš atsakovės. Tiek ieškovė, tiek atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Dėl įmonės vadovui taikytinos civilinės atsakomybės sąlygų

Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010). Nagrinėjamu atveju tiek iš patikslinto ieškinio, tiek iš ieškovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius nusprendė prašyti iš atsakovų, kaip buvusių ieškovės BUAB „Baltic Logistika“ vadovų, atlyginti žalą, t. y. taikyti buvusiems įmonės vadovams civilinę atsakomybę.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 41 punktas; 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-684/2018 46 punktas).CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Remiantis CK 2.82 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra.Vadovas yra vienasmenis juridinio asmens (bendrovės, įmonės) valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų ne tik CK, bet ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 str., ABĮ 19 str. 6 d. , 20 str. 2 d.).Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017 14 punktas).Fiduciarinės juridinio asmens organų narių pareigos yra įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (1 dalis); jis turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (2 dalis); jis privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (3 dalis); jis negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (4 dalis); jis privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę (5 dalis); jis gali sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra, tačiau apie tokį sandorį jis privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams arba dalyviams (6 dalis).ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali vadovo pareiga nenaudoti bendrovės turto asmeninei naudai bei nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismas yra nurodęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 20–23 punktai).Nurodytų pareigų netinkamas vykdymas lemia juridinio asmens organo (vadovo) civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį – juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 str. 182 str. 4 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Nagrinėjamu atveju atsakovės V. P. atsakomybė kildinama iš CK 2.87 straipsnio už fiduaciarinių pareigų įmonei nevykdymą, veikiant išimtinai savo, o ne įmonės interesais. Bankroto administratoriaus teigimu, atsakovė, veikdama išimtinai savo interesais, ieškovei padarė žalą šiais veiksmais: 1) neatsiskaitė su ieškove už Sklypą Nr. 1; 2) nepagrįstai sau išsimokėjo 79 024,85 Eur pagal Bendradarbiavimo sutartį; 3) neatsiskaitė su ieškove už statybines medžiagas bei suteiktas paslaugas ir liko skolinga ieškovei 515 884,16 Eur (1 781 244,83 Lt).

Dėl neatsiskaitymo už Sklypą Nr. 1

Lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 20–23 punktai).Vertinant reikalavimo priteisti 455 572,29 Eur žalos atlyginimą pagrįstumą, svarbios šios faktinės aplinkybės: 1) ieškovė, paėmusi iš Kredito unijos paskolą (faktiškai išmokėta 1 602 250 Lt), už 1 300 000 Lt nusipirko Sklypą Nr. 1 ir jame esančius 5 pastatus (e. bylos t. 4, b. l. 19–36); 2) 2012 m. birželio 26 d. Sklypas Nr. 1 su jame esančiais pastatais už 1 573 000 Lt buvo parduotas atsakovei; 3) 2012 m. liepos 16 d. šalys susitarė, kad atsakovė nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. perims ieškovės 1 573 000 Lt skolą Kredito unijai, o šios skolos perėmimas bus laikomas tinkamu atsiskaitymu pagal 2012 m. birželio 26 d. sutartį. Ieškovės bankroto administratorius tvirtina, kad 2012 m. liepos 16 d. skolos perkėlimo sutartis neįsigaliojo, kadangi nebuvo gautas Kredito unijos sutikimas, atsakovė už Sklypą Nr. 1 ieškovei nesumokėjo, o paskola Kredito unijai buvo grąžinta ieškovei paėmus dar vieną paskolą ir dalį jos skyrus pirmajai paskolai padengti. Be to, pažymi, kad 2012 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, ieškovei pardavus Sklypą Nr. 1, jai buvo padaryta 455 572,29 Eur (1 573 000 Lt) žala, kadangi už Sklypą Nr. 1 su ieškove taip ir nebuvo atsiskaityta. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks sandoris, sudarytas tarp ieškovės ir jos vadovės, nepažeidė nei ieškovės, nei jos kreditorių interesų ir neprieštaravo juridinio asmens tiklui siekti pelno. Ieškovės bankroto administratorius su pastarąja pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, teigdamas, jog, turint skolą Kredito unijai, brangaus turto pardavimas už jį negaunant jokių pinigų, prieštaravo ieškovės veiklos tikslams. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad jos siekis perimti ieškovės įsiskolinimą Kredito unijai laikytinas sąžiningu elgesiu, todėl teismas visiškai nepagrįstai taikė jai civilinę atsakomybę.Skolos perkėlimas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko, pakeitimas kitu asmeniu, skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. CK 6.116 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka, jeigu kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose finansų įstaigų ir finansų įstaigų sistemos stabilumą ir patikimumą, nenustatyta kitaip. Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, tik tuo atveju, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). CK 6.116 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatyta, kad, jeigu kreditorius neduoda sutikimo perkelti skolą, laikoma, jog skola neperkelta. Byloje nėra duomenų, kad toks sutikimas iš Kredito unijos buvo gautas, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, jog ieškovės skola Kredito unijai buvo perkelta atsakovei.Pirmoji ieškovės paskola Kredito unijai turėjo būti grąžinta 2014 m. kovo 25 d., bet, kaip matyti iš ieškovės į bylą pateikto Kredito unijos paskolos sutarčių registro, buvo grąžinta 2012 m. liepos 24 d. (e. bylos t. 3, b. l. 149). Iš jau minėto paskolos sutarčių registro taip pat matyti, kad 2012 m. liepos 19 d. ieškovė su Kredito unija sudarė dar vieną paskolos sutartį Nr. 12-00257, kuria Kredito unija paskolino ieškovei 984 708,06 Eur (3 340 000 Lt). Minėtos paskolos dalis buvo panaudota pirmosios paskolos dengimui, ką patvirtina ieškovės sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., iš kurio matosi visų piniginių srautų judėjimas. Ieškovei pagal antrąją paskolos sutartį 2012 m. liepos 24 d. pervesta tik 2 100 000 Lt, o likusi paskolos dalis, t. y. 1 941 799, 08 Lt, buvo skirta ankstesnės paskolos dengimui (e. bylos t. 3, b. l.109 –123). Būtent dėl šios priežasties paskolų registre nurodyta, jog pirmoji paskola grąžinta 2012 m. liepos 24 d. Taigi faktiškai pirmąją paskolą Kredito unijai grąžinimo ne atsakovė, o pati ieškovė.2012 m. birželio 26 d. sutarties 4.1 punkte buvo numatyta, kad atsakovė už Sklypą Nr. 1 turi atsiskaityti iki 2012 m. gruodžio 26 d. (e. bylos t. 4, b. l. 47–67). Į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė už Sklypą Nr. 1 iki 2012 m. gruodžio 26 d. ar vėliau būtų atsiskaičiusi tiesiogiai su ieškove. Faktą, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškove patvirtina ir ieškovės „Swedbank“, AB sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (e. bylos t. 4, b. l. 158–169). CK 2.87 straipsnio 4 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu, juo labiau negali perimti neatlygintinai įmonės turto. Bendrovės vadovas turi pozityvią pareigą teikti pirmumą bendrovės, kuriai vadovauja, interesams, ir susilaikyti nuo savo interesų tenkinimo bendrovės sąskaita. Nagrinėjamu atveju atsakovė nuosavybės teise įgijo Sklypo nr. 1, tačiau faktiškai už jį su ieškove neatsiskaitė, kas nagrinėjamos bylos kontekste ir laikytina atsakovės neteisėtais veiksmais, sąlygojusiais žalą ieškovei. Byloje taip pat keliamas klausimas dėl 2012 m. birželio 26 d. Sklypas Nr. 1 pirkimo–pardavimo sutarties prieštaravimo/neprieštaravimo ieškovės, kaip juridinio asmens, tikslams.Remiantis CK 2.87 straipsnio 5, 6 dalimis, juridinio asmens vadovas turi teisę sudaryti sandorius su savo vadovaujama įmone, apie tai pranešęs kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba dalyviams. Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovės akcininkė nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. buvo UAB „Mantikora“, o UAB „Mantikora“ vienintelė vadovė ir akcininkė nuo 2011 m. kovo 21 d. yra pati atsakovė.Akivaizu, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, būdama ieškovės vadove, sudarinėdama sandorius su jos pačios vadovaujama įmone, veikė esant interesų konfliktui. Tačiau vien sandorio sudarymo faktas esant interesų konfliktui nereiškia, kad sandoris pats savaime prieštarauja įmonės tikslams. Ar vadovas realiai suvaldė interesų konfliktą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma įvertinus teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vien aplinkybės, jog vadovas priėmė sprendimus veikiamas interesų konflikto, nepakanka, kad būtų pripažintas lojalumo pareigos pažeidimas ir jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, tam turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016 24 punktas).Šiuo atveju teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis pripažintinos šios: 1) ieškovė įsteigta tik 2012 metais, jos įstatinis kapitalas - 10 000 Lt; 3) iki paskolos suteiktimo ieškovė Kredito unijai buvo pateikusi verslo planą, pagal kurį Sklype Nr. 1 turėjo būti statomas kaimo turizmo pastatų kompleksas, paskola buvo suteikta būtent šiam tikslui; 4) atsakovės sprendimas vykdyti kaimo turizmo veiklą asmeniškai, o ne per juridinį asmenį grindžiamas tuo, kad atsakovė turėjo ūkininko pažymėjimą, kuris buvo reikalingas norint vykdyti minėtą veiklą; 5) Sklypas Nr. 1 atsakovei buvo parduotas už didesnę kainą nei kad buvo įsigytas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys yra laisvos sudaryti įstatymams neprieštaraujančius sandorius. Nagrinėjamu atveju įvertinus šalių teisę laisvai nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, bei tai, kad atsakovė iš ieškovės nupirko Sklypą Nr. 1 už ne mažesnę kainą nei pati ieškovė prieš kelis mėnesius jį buvo įsigijusi, darytina išvada, jog šis sandoris pats savaime nepažeidė ieškovės kreditorių interesų. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, atsakovė neatsiskaitydama su ieškove už Sklypą Nr. 1, padarė jai 455 572,29 Eur (1 573 000 Lt) žalą, tačiau 2012 m. birželio 26 d. Sklypo Nr. 1 pirkimo–pardavimo sandoriu nebuvo pažeisti ieškovės, kaip juridinio asmens, interesai.

Dėl 79 024,85 Eur išsimokėjimo pagal Bendradarbiavimo sutartį

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei V. P. per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d. pagal Bendradarbiavimo sutartį buvo išmokėta 79 024,85 Eur (272 857 Lt). Ieškovės bankroto administratorius prašė priteisti iš atsakovės V. P. 79 024,85 Eur žalos, padarytos atsakovei nepagrįstai išsimokėjus šią sumą pagal 2012 m. gegužės 8 d. bendradarbiavimo sutartį, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtais mokėjimais ieškovė grąžino atsakovei skolą, todėl neįžvelgė pagrindo išvadai, jog, išmokant minėtą sumą atsakovei, buvo atlikti neteisėti veiksmai. Bankroto administratorius su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 272 857 Lt mokėjimais pagal 2012 m. gegužės 8 d. bendradarbiavimo sutartį buvo grąžinamos įmonės skolos atsakovei, yra nepagrįsta bei prieštaraujanti pačios atsakovės 2016 m. lapkričio 15 d. paaiškinimuose išdėstytai pozicijai.2012 m. gegužės 8 d. bendradarbiavimo sutartyje ieškovė ir atsakovė įsipareigojo bendradarbiauti vykdant poilsio namų statybą (duomenys neskelbtini). Ieškovė įsipareigojo pagal poreikį atsakovei tiekti statybines ir kitas medžiagas, organizuoti namų statybos darbus bei teikti kitas reikalingas paslaugas. Šalys susitarė, kad atsakovė už tiekiamas medžiagas ir suteikiamas paslaugas atsiskaitys savo lėšomis dengdama ieškovės įsipareigojimus kredito įstaigoms ar kitiems ieškovės nurodytiems asmenims (Sutarties 1–5 punktai). Taigi, Bendradarbiavimo sutarties turinys suponuoja išvadą, kad būtent atsakovė turėjo atsiskaityti su ieškove, jokie ieškovės finansinai įsipareigojimai atsakovei nebuvo nustatyti.Laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d. atsakovei buvo išmokėta 79 024,85 Eur (272 857 Lt) (e. bylos t. 3, b. l. 124–125). Mokėjimų paskirtyse aiškiai nurodyta, kad šios pinigų sumos atsakovei išmokamos pagal bedradarbiavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad kilus klausimui, kokiu pagrindu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d. atsakovei buvo išmokamos pinigų sumos, pati atsakovė nurodė, kad pinigai buvo išmokami Bendradarbiavimo sutarties pagrindu. Duomenų apie kokios nors kitos tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytos bendradarbiavimo sutarties, nei pirmiau aptarta 2012 m. gegužės 8 d. Bendradarbiavimo sutartis, egzistavimą nėra. Kaip jau ir minėta, pagal Bendradarbiavimo sutartį ieškovė neturėjo jokių finansinių įsipareigojimų atsakovei, todėl laikytina, kad 79 024,85 Eur atsakovei buvo pervesti be jokio pagrindo, kas nagrinėjamu atveju vertinama kaip atsakovės neteisėti veiksmai, sukėlę ieškovei žalą. Atsakovės versija, kad mokėjimo paskirties nurodymas „pagal bendradarbiavimo sutartį“ buvo tik žodinis netikslumas, kuris nekeičia sandorio esmės ir nedaro jo apsimestiniu, negali būti vertinama kaip pagrįsta. Atsakovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl, siekiant grąžinti atsakovei paskolą, sandorį reikėjo įforminti ne kaip paskolos pagal konkrečią sutartį grąžinimą, o kaip mokėjimus pagal bendradarbiavimo sutartį.

Dėl neatsiskaitumo už statybines medžiagas ir darbų organizavimo paslaugas

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš solidarių atsakovų V. P. ir F. K. 515 884,16 Eur žalos, padarytos atsakovei neatsiskaičius už parduotas statybines medžiagas, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino šio reikalavimo pagrįstumą atsakovės V. P. atžvilgiu. Ieškovės bankroto administratorius apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip ir nenurodė, kokiais veiksmais ieškovei buvo padaryta minėta žala, taip pat nepasisakė dėl reikalavimo taikyti solidarią atsakovų V. P. ir F. K. atsakmybę. Bankroto administratoriaus įsitikinimu, žala buvo padaryta bendrais atsakovų veiksmais – atsakovė neatsiskaitė su ieškove, o atsakovas, vėliau vadovavęs įmonei, nereiškė reikalavimo atsiskaityti su įmone. Teisėjų kolegija pažymi, kad prejudiciniais laikomi faktai, nustatyti įsiteisėjusiuteismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad prejudicinę galią tokie faktai turi tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-380-340/2015, konstatuota, kad atsakovė V. P. skolinga ieškovei 2 033 690,76 Lt už statybines medžiagas ir suteiktas statybos darbų organizavimo paslaugas. Minėtu sprendimu Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri buvo pareiškusi netiesioginį ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos priteisimo, buvo priteista 73 113,39 Eur, todėl likusi atsakovės skola ieškovei sudaro 515 884,16 Eur (1 781 244,83 Lt). Pastebėtina, kad minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje, kuri buvo nagrinėta ir apeliacine tvarka, buvo įvertintas tarp atsakovės V. P. ir atsakovo F. K. 2014 m. sausio 2 d. sudarytas aktas dėl skolų suderinimo, iš kurio matyti, kad šalys viena kitai jokių įsiskolinimų neva neturi, įrodomoji reikšmė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nors ir neprijungė prie bylos Bendradarbiavimo sutarties, tačiau nurodė, jog ji yra neinformatyvi, nenurodytos jos vykdymo aplinkybės, kad būtų galima daryti pagrįstas išvadas apie pagal šią sutartį atsakovei parduotas prekes ir statybų organizavimo darbus bei atsakovės atsiskaitymus su trečiojo asmens kreditoriais. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. spalio 24 d. nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovės prievolės pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras būtų pasibaigusios priešpriešinių reikalavimų įskaitymu (CK 6.130 str.). Taigi minėtoje byloje buvo pakankamai išsamiai įvertintos visos aplinkybės, susijusios su atsakovės skola ieškovei už statybines medžiagas ir suteiktas paslaugas, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai ir į kitų bylos aplinkybių visetą, pagrįstai sprendė, kad minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje nustatyti faktai gali būti vertinami kaip turintys prejudicinę galią šioje byloje.Bankroto administratorius apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl atsakovų atsakomybės už įmonei padarytą 515 884,16 Eur (1 781 244,83 Lt) žalą solidarumo. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kildinamos iš delikto teisinių santykių, kaip iš esmės yra nagrinėjamu atveju, aktualus yra CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015).Taip pat kasacinio teismo yra nurodyta, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015).Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius neįrodinėjo abiejų atsakovų veiksmų bendrumo, o byloje esantys įrodymai nėra pakankami išvadai, kad atsakovai kokiais nors bendrais veiksmais padarė žalą ieškovei. Akivaizdu, jog su ieškove už statybines medžiagas ir suteiktas paslaugas neatsiskaitė būtent atsakovė V. P., kas ir sąlygojo žalos atsiradimą įmonei, todėl šiuo konkrečiu atveju taikyti solidariąją atsakomybę nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl atsakovo F. K. 144 810 Eur (500 000 Lt) skolos

Ieškovės bankroto administratorius, remdamasis 2007 m. lapkričio 20 d. paprastuoju veksliu ir 2015 m. vasario 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria K. V. reikalavimo teisę į atsakovą F. K. perleido ieškovei, prašė priteisti iš atsakovo F. K. 144 810 Eur skolą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti įvykdymo iš atsakovo F. K., kadangi ieškovė neatsiskaitė su K. V.. Bankroto administratorius apeliaciniame skunde, tvirtindamas, kad teismas nenurodė jokio pagrindo, kodėl 2015 m. vasario 12 d. reikalavimo sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šioje dalyje.Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas F. K. 2007 m. lapkričio 20 d. išdavė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti K. V. 500 000 Lt (144 810 Eur) iki 2009 m. lapkričio 20 d. 2015 m. vasario 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi trečiasis asmuo K. V. perleido savo reikalavimo teisę į F. K. ieškovei UAB „Baltic Logistika“ už 50 000 Lt, kurių ieškovė nėra sumokėjusi, nes reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo dieną įmonei buvo inicijuota bankroto bylos iškėlimo procedūra. Nors bankroto administratorius tvirtina, kad 2015 m. vasario 12 d. reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, tačiau nutyli aplinkybę, kad 2015 m. balandžio 3 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo nutraukta (popierinės bylos t. 2, b. l. 48–49), o šis sutarties nutraukimas nebuvo ginčijamas. Tiesa, reikalavimo perleidimo sutartis buvo nutraukta jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo (bankroto byla ieškovei buvo iškelta 2015 m. vasario 20 d.), tačiau minėta 2015 m. vasario 20 d. nutartis įsiteisėjo tik 2015 m. gegužės 14 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nepakeistą, o tai reiškia, kad atsakovas F. K., kaip ieškovės vadovas, turėjo teisę sudaryti sandorius įmonės vardu iki 2015 m. gegužės 14 d., išskyrus sandorius, susijusius su įmonės nekilnojamuoju turtu, kadangi 2015 m. vasario 20 d. nutartimi ieškovės nekilnojamasis turtas ir kitas ilgalaikis materialusis turtas buvo areštuotas iki minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad ieškovė neįgijo reikalavimo teisės į atsakovą F. K., nes neatsiskaitė pagal 2015 m. vasario 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį su trečiuoju asmeniu K. V., vertintina kaip teisiškai nereikšminga.Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo F. K. 144 810 Eur pagal 2015 m. vasario 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį, nors ir kitais motyvais, tačiau pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl Sklypo Nr. 3 2013 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Ieškovės bankroto administratorius, tvirtindamas, kad pati ieškovė turėjo finansines galimybes vystyti Sklypą Nr. 3, prašė pripažinti negaliojančia CK 1.82 straipsnio pagrindu 2013 m. liepos 29 d. Sklypo Nr. 3 pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovei po padalijimo suformuotus šiuos žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), o už padalintus žemės sklypus, kurie yra perleisti (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (541/7964 dalis), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) - priteisti 347 544 Eur kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė nebuvo atsiskaičiusi su sklypo savininkais ir kad už ją atsiskaitinėjo ieškovė, sprendė, jog atsakovė V. P., sudarius ginčijamą sutartį, pagrįstai ieškovei nesumokėjo 680 000 Lt, todėl, neįžvelgęs jokio prieštaravimo juridinio asmens tikslams, šiuos ieškinio reikalavimus atmetė. Bankroto administratorius nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Nurodo, kad pati atsakovė sukūrė tokią situaciją, kad ieškovė neturėtų galimybės atsiskaityti už įsigytą Sklypą Nr. 3, o tai patvirtina atsakovė nesąžiningumą ir siekį perimti ieškovės turtą, o ieškovei palikti tik skolas.Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai.Įmonės, vykdydamos savo ūkinę veiklą, paprastai siekia pelno, tačiau jų vykdoma veikla savaime nereiškia, kad visada bus gautas pelnas, nes įmonės rezultatas gali būti ir nuostoliai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinis sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017).Taigi CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. ieškovė iš H. S., V. S., V. Š. ir R. Š. įsigijo Sklypą Nr. 3 už 677 000 Lt. Pagal sutarties sąlygas galutinis atsiskaitymas su Sklypo Nr. 3 pardavėjais buvo numatytas per 120 darbo dienų nuo sutarties sudarymo. Ieškovei negavus finansavimo iš Kredito unijos, 2012 m. lapkričio 6 d. tarp ieškovės ir atsakovės V. P. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį V. P. įsipareigojo galutinai už ieškovę atsiskaityti su Sklypo Nr. 3 pardavėjais, o ieškovė įsipareigojo per tris mėnesius grąžinti atsakovei pastarosios Sklypo Nr. 3 pardavėjams sumokėtas sumas (e bylos t. 2, b. l. 9–10). 2013 m. vasario 20 d. Sklypas Nr. 3 buvo įkeistas Kredito unijai už antrąją įmonei suteiktą paskolą ir ketinamą suteikti dar vieną paskolą. 2013 m. liepos 29 d. atsakovė, jau nebūdama ieškovės vadovė, įsigijo iš ieškovės Sklypą Nr. 3 už 680 000 Lt (e. bylos t. 2, b. l. 16–23). Faktas, kad ieškovė nesumokėjo ieškovei 680 000 Lt už Sklypą Nr. 3, yra nustatytas jau minėtame Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendime. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio atitikties įmonės tikslams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, kad atsakovė V. P., nors už įsigytą Sklypą Nr. 3 ir neatsiskaitė tiesiogiai su ieškove, tačiau už ieškovę atsiskaitė su Sklypo Nr. 3 pardavėjais (e. bylos t. 2, b. l. 11–15). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sklypo pardavėjai ieškovės bakroto byloje jokių kreditorinių reikalavimų nepareiškė. Be to, pastebėtina ir tai, kad atsakovė įsigijo iš ieškovės Kredito unijai įkeistą Sklypą Nr. 3 ir laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. Kredito unijai už ieškovę sumokėjo 1 649 192,66 Lt, ką patvirtina ieškovės paskolos apyvartos žiniaraštis (e. bylos t. 2, b. l. 25). 2014 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė ir atsakovė V. P. pasirašė skolos perkėlimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė siekė perimti ieškovės skolą pagal paskolos sutartis, sudarytas su Kredito unija. Nors Kredito unijai nedavus sutikimo (e. bylos t. 2, b. l. 138), šis susitarimas ir neįsigaliojo (CK 6.116 str. 3 d.), tačiau, nepaisant to, ieškovės finansiniai įsipareigojimai Kredito unijai ir toliau buvo dengiami. 2015 m.–2016 m. už ieškovę Kredito unijai buvo sumokėta dar 516 367,01 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 29–30). Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų aplinkybių kontekste spręsti, kad vien tai, jog atsakovė neatsiskaitė tiesiogiai su ieškove už Sklypą Nr. 3, pažeidė ieškovės, kaip juridinio asmens, tikslus, būtų itin formalu. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, bankroto administratoriaus samprotavaimai, kad ieškovė pati galėjo vystyti Sklypą Nr. 3, vertintini kaip objektyviai nepagrįsti. Suspendavus Kredito unijos, kuri ieškovei teikė finansavimą, veiklą, ieškovė neturėjo jokių kitų finansavimo šaltinių, be to, buvo skolinga ženklias sumas Kredito unijai, todėl Sklypo Nr. 3 perleidimas atsakovei, kuri buvo atsiskaičiusi su minėto sklypo pardavėjais už ieškovę, vertintinas kaip nepažeidžiantis ieškovės interesų.Apeliacinės instancijos teismas teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo teismų praktikoje kontekste, įvertinęs tarp ieškovės ir atsakovės V. P. susiklosčiusius santykius ir turtinių interesų tarpusavio ryšį, nagrinėjamu atveju neturi pagrindo konstatuoti CK 1.82 straipsnyje įtvirtintų sandorio galimo negaliojimo kriterijų ir sąlygų egzistavimo.Atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius santykius, situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir apeliaciniame skunde bankroto administratoriaus nurodoma nauja aplinkybė, kad atsakovė jau 2012 m. rugsėjo 27 d. notariškai įsipareigojo atsiskaityti už Sklypą Nr. 3 su sklypo pardavėjais.

Dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų

Dėl priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio kasacinio teismo yra konstatuota, kad tai, ar tarp atsakovo veiksmų ir žalos įmonei yra teisinis priežastinis ryšys, vertintina pagal tai, ar žala yra būtinoji vadovo veiksmų pasekmė, t. y. ar žala nebūtų kilusi, jei ne vadovo veiksmai, ir ar žala teisiškai gali būti priskirta vadovui, t. y. ar jos atsiradimą vadovas galėjo ar turėjo numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017). Nagrinėjamu atveju tai, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove už Sklypą Nr. 1, nepagrįstai sau išsimokėjo 79 024,85 Eur pagal Bendradarbiavimo sutartį bei neatsiskaitė su ieškove už statybines medžiagas bei suteiktas paslaugas ir liko skolinga ieškovei 515 884,16 Eur (1 781 244,83 Lt), sąlygojo tokią situaciją, kad ieškovė neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti su Kredito unija ir liko jai skoloj 263 938,52 Eur, todėl konstatuotinas ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir įmonės kreditoriams padarytos žalos.

Dėl žalos dydžio

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.246 str.).Kaip jau konstatuota nagrinėjamu atveju žala ieškovei padaryta šiais neteisėtais veiksmais: 1) atsakovė neatsiskaitė su ieškove už Sklypą Nr. 1; 2) atsakovė nepagrįstai sau iš įmonės lėšų išsimokėjo 79 024,85 Eur pagal Bendradarbiavimo sutartį; 3) atsakovė neatsiskaitė su ieškove už statybines medžiagas bei suteiktas paslaugas ir liko skolinga ieškovei 515 884,16 Eur (1 781 244,83 Lt).Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį dėl žalos priteisimo iš dalies, nurodė, kad ieškovės žala negali viršyti kreditorinių reikalavimų dydžio, nes, ginant įmonės interesus, ginami kreditorių interesai, todėl priteisė iš atsakovės tik 273 938,52 Eur (Kredito unijos finansinis reikalavimas, patvirtintas ieškovės bankroto byloje, ir administravimo išlaidos). Bankroto administratorius su tokia teismo pozicija nesutinka, prašo priteisti visą įmonės patirtą žalą, tvirtindamas, jog kreditorinių reikalavimų suma atitinka įmonei padarytą žalą tik tuomet, kai reiškiamas ieškinys dėl laiku neinicijuoto bankroto proceso ir padidėjusių skolų kreditoriams. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės patirtos žalos dydis turi būti siejamas su ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju atsakovės padaryta žala yra susijusi tik su tuo, kad ieškovės turtas ženkliai sumažėjo ir negali būti panaudotas kreditoriniams reikalavimams, patvirtintiems ieškovės bankroto byloje, ir ieškovės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Baltic Logistika“ kreditorių sąrašas. Patvirtinti trijų kreditorių reikalavimai: VĮ Turto banko, perėmusio VMI kreditorinį reikalavimą, - 68 522,95 Eur, VSDFV Vilniaus skyriaus - 2 153,64 Eur , Kredito unijos – 263 938,52 Eur (247 031,83 Eur pagrindinės skolos, 12 756,56 Eur palūkanų 4 150,13 Eur netesybų). Iš viso patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma – 334 615,11 Eur.Ieškovės bankroto administratorius taip pat nesutinka su tuo, kad iš bendros ieškovės bankroto byloje patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos būtų atimtas VMI kreditorinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad iš prieš bankroto bylos iškėlimą įmonei vadovavusio F. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-871-1011/2017, kurioje F. K. pripažintas kaltu dėl deklaruotų mokesčių nesumokėjimo bei aplaidaus buhalterijos tvarkymo, VMI buvo priteista 64 239,72 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti (e. bylos t. 5, b. l. 191–198). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nuosprendis yra įsiteisėjęs. Ieškovės bankroto byloje patvirtintas 64 963,49 Eur suma yra ta pati suma, kuri buvo priteista minėtu nuosprendžiu, todėl nėra jokio pagrindo šią sumą dar kartą priteisti iš atsakovės V. P.. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vadovas atsako tik už jo vadovavimo įmonei laikotarpiu padarytą žalą. Duomenų, kad VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas susidarė atsakovės V. P. vadovavimo įmonei laikotarpiu byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė 273 938,52 Eur žalos, kurią sudaro 10 000 Eur bankroto administravimo išlaidos ir Kredito unijos kreditorinis reikalavimas, atlyginimą.Nors bankroto administratorius apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės bankroto procese buvo patvirtintos 15 000 Eur administravimo išlaidos, tačiau jokių dokumentų, pvz. kreditorių susirinkimo protokolo, kuriame būtų užfiksuotas sprendimas patvirtinti 15 000 Eur administravimo išlaidas, nepateikė (CPK 178 str.), todėl teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo didinti ankčiau nurodytos žalos dydį bankroto administravimo išlaidų dalyje. Taip pat atmestini kaip nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturintys bankroto administratoriaus samprotavimai, kad, jeigu išieškotos lėšos viršytų kreditorinių reikalavimų sumą, išieškotos lėšos galėtų būti grąžinamos įmonės akcininkui. Pastebėtina, kad nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2015 m. kovo 3 d. ieškovės akcininkė buvo UAB „Mantikora“, kurios vienintelė akcininkė yra pati atsakovė V. P., o nuo 2015 m. kovo 3 d. ieškovės akcininku tapo atsakovas F. K. (e. bylos t. 1, b. l. 47–51). Tiek V. P., tiek F. K. šioje byloje nuosekliai palaiko aiškią poziciją, kad ieškovei nebuvo padaryta jokia žala, todėl visos nustatytos įmonei padarytos žalos, kurios dalis, viršijantis patvirtinų finansinių reikalavimų sumą, vėliau būtų grąžinama akcininkui, neigiančiam žalos faktą, priteisimas nagrinėjamu atveju būtų stokojantis logikos.

Dėl kitų skundų argumentų

Kaip nepagrįstas vertintinas ir atsakovės V. P. argumentas, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo jai tenka triguba atsakomybė: atsakovė yra Kredito unijos skolininkė pagal įkeitimo sandorį; pagal galiojančius ieškovės ir atsakovės pasirašytus dvišalius sandorius dėl skolos Kredito unijai perėmimo atsakovė yra ieškovės skolininkė; ginčijamu sprendimu iš atsakovės priteistas ieškovės įsiskolinimas Kredito unijai. Visų pirma, atsakovė nėra Kredito unijos skolininkė pagal įkeitimo sandorį, nes pagal šį sandorį atsakovė yra įkaito davėja, o išieškojimas iš įkeisto turto bus vykdomas tik tuo atveju, jei ieškovės neatsiskaitys su Kredito unija (CK 4.195 str. 1 d.). Antra, atsakovė nėra ieškovės skolininkė pagal 2012 m. liepos 16 d. ir 2014 m. rugpjūčio 20 d, skolos perkėlimo sutartis, kadangi šios sutartys, negavus Kredito unijos sutikimo, neįsigaliojo (CK 6.116 str. 3 d.). Trečia, vien tai, kad priteista žalos suma sutapo su ieškovės skola Kredito unijai, nereiškia, jog buvo priteista skola Kredito unijai. Atsakovė V. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį tik iš dalies, t. y, vietoj prašytos priteisti 1 398 025,30 Eur sumos priteisęs tik 273 938,52 Eur, nepagrįstai jai nepriteisė proporcingai atmestai ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas, nors to aiškiai ir nenurodė, tačiau rėmėsi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, kuri leidžia teismui nukrypti nuo įstatyme nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti atsakovės V. P. neteisėti veiksmai: atsakovė neatsiskaitė su ieškove už Sklypą Nr. 1; atsakovė nepagrįstai sau išsimokėjo 79 024,85 Eur pagal Bendradarbiavimo sutartį; atsakovė neatsiskaitė su ieškove už statybines medžiagas bei suteiktas paslaugas ir liko skolinga ieškovei 515 884,16 Eur (1 781 244,83 Lt), atsakovei taikoma civilinė atsakomybė, tačiau, tik dėl to, kad buvo atsižvelgta į susiklosčiusios sitaucijos specifiką, iš atsakovės priteistinos žalos dydis buvo sumažintas iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus, sąlygojusius žalą įmonei, ir taikant atsakovei civilinę atsakomybę, teisėtai nebuvo atlygintos atsakovės, dėl kurios kaltės bankroto administratorius buvo priverstas ginti įmonės kreditorių teises kreipdamasis į teismą, pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl procesinės bylos baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmestami, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.