- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-267-650/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11281-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Alma Jurgelienė
- Ieškovas
- G. S.
- Atsakovas
- M. P., MB ,,A.“
- Kategorijos
- 1.2.15.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės ir Linos Muchtarovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovams M. P. ir MB ,,A.“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. S. (toliau - ir ieškovas) ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo teismo prašo pripažinti ir priteisti G. S. iš atsakovų solidariai darbo užmokesčio skolą 29 030,25 Eur mokėtiną į rankas. Tuo atveju, jei būtina pateikti sumą neatskaičius mokesčių - leisti perskaičiuoti ir patikslinti. Pripažinti ir priteisti 720 666,20 Eur netesybas solidariai. Solidariai priteisti iš atsakovų šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 12 087 Eur išeitinę išmoką. Solidariai priteisti iš atsakovų 1 594 Eur atostoginius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. liepos 13 d.; priteisti 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo iki visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad 2019 m. spalio mėnesį internetiniame portale (duomenys neskelbtini) pasirodė kvietimas meistrams dirbti statybos - renovacijos darbus. Susisiekus telefonu prisistatęs asmuo buvo M. P.. Jis pasiteiravo mano kvalifikacijos ir patyrimo statybos darbuose, bei iš karto pasiūlė kilnojamojo pobūdžio statybos - renovacijos darbus paminėdamas įvairius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) objektus. Buvo sutarta dėl darbo užmokesčio - 9 Eur/val. į rankas. Visi kiti susiję mokėjimai bus pagal įstatymus. M. P. pažadėjo, kad rašytinė darbo sutartis bus pasirašyta, kai nuvyksime į paskirties vietą. Tada bus sutvarkyti visi formalumai. Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyr. inspektoriai atlikę patikrinimą 2022m. vasario 10 d. surašė Nelegalaus darbo tyrimo Aktą Nr. NDA 0958-1326 administracinio nusižengimo byloje Nr.VDl-ANR-P-314-3022, konstatavo, kad M. P., G. S. suteikė darbą ir su pastaruoju sutarė dėl darbo užmokesčio 9 Eur/val. į rankas. M. P. patvirtino, kad mokėjimai buvo daromi per banką, išskyrus grynais savaitės pabaigoje mokamus maistpinigius, kurių apskaita buvo vedama pažymint darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Darbo laiko apskaitos žiniaraščius sudarinėjo M. P., nėra ginčo dėl konkrečių datų, ar konkrečių skaičių. G. S. išdirbo daugiau kaip 8 mėnesius. Šiuo atveju darbdavių atsakomybė solidari. Atsakovai neginčija, kad ieškovas dirbo prie griovimo darbų, asbestinio šiferio ardymo darbų, komunikacijų tiesimo su apšiltinimu mineraline vata, staliaus darbų, sodininko darbų, betonavimo ir mūrijimo darbų, bei kita. Dalis dirbto laikotarpio sutapo su COVID-19 pandemijos suvaržymais, kada buvo visiškai apribotas naujų darbuotojų pritraukimas, ar bet koks judėjimas. Būtent M. P. grasino, kad išmes į gatvę be pinigų, jei nesutiks su jų sąlygomis. Ieškovas 2020 m. liepos 13d. atsakovo M. P. paliepimu mūrydamas sieną nuo kopėčių, šioms griuvus susižalojo kairę ranką per alkūnę ir riešą. Dėl to kairė ranka tapo trumpesnė, dėl stuburo sutrenkimo pradėjo tirpti rankos. Gydymas dar tęsiamas. Darbdaviai iš pradžių žadėjo apmokėti gydymo išlaidas, tačiau gydymui užsitęsus atsisakė pažadų. Ieškovas buvo viešai pažemintas ir dar apvagintas, tariamai iš ankstesnių vilų, kuriose dirbo buvo dingę raktai ir trūksta kai kurių labai vertingų daiktų. 2020 m. rugpjūčio 8 d. su (duomenys neskelbtini) policijos pagalba iškraustė ieškovą iš gyvenamąją patalpą. S. G. duodama parodymus (duomenys neskelbtini) policijai nurodė, kad G. S. buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini) įmonėje MB „A., su juo yra pasibaigusi darbo sutartis, o uždelstas darbo užmokesčio įsiskolinimas bus sumokėtas, kai tik pastarasis išsikraustys iš darbuotojams skirtų gyvenamųjų patalpų. Ieškovas pasinaudojo ikiteismine darbo ginčų sprendimo tvarka, 2022 m. birželio l d. DGK Sprendimu Nr.DGKS-2452 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė nagrinėti G. S. prašymą atsakovui MB ,,A.“ ir taikė senaties procedūrinį terminą. Ikiteisminio darbo ginčo nagrinėjimo metu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovai neginčijo, kad G. S. buvo mokamas darbo užmokestis. M. P. žodinio bylos nagrinėjimo metu net sutiko dėl taikos sutarties, jei tam pritartų jo advokatė. Tačiau DGK atsisakius nagrinėti pareiškimą, klausimas liko neišspręstas. VDI administracinio nusižengimo byloje Nr. VDl-ANR-P-314-3022 ir (duomenys neskelbtini) DGK darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surinkta įrodymų, kurie patvirtina, kad darbo užmokesčio skolos G. S. likutis 2022 m. balandžio 22 d. duomenimis yra 20 030,25 Eur be atostoginių. Atostoginiai sudarytų dar 1 594 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio mėn. iki 2020 m. liepos 13 d. Nutraukiant susitarimą dėl darbo ieškovas prašo šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos. Tai sudarytų 12 087 Eur, skaičiuojant, kad vidutinis darbo užmokestis sudaro 2 014,50 Eur. Grupei darbdavių, veikiančių tarptautiniu mastu, ne tik be pagrindo uždelsus išmokėti darbuotojui darbo užmokestį bet ir be piniginių lėšų, būnant bejėgiškos būklės, po traumos darbe, išmetus į gatvę atsiranda pareiga mokėti netesybas. Darbo santykiuose taikomos netesybų skaičiavimo formulės. Paskaičiuota 720 666,20 Eur netesybų suma solidariai atsakant grupei darbdavių, veikiančiai tarptautiniu mastu, yra ir pagrįsta ir protinga.
Atsiliepimas
3. Atsakovai atsiliepimu teismo prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad nei M. P., nei bendrovė MB „A.“ savo kaltės nepripažino, dėl jokios taikos sutarties sudarymo sąlygų nesitarė. Atsakovai nebuvo G. S. ir P. Ž. darbdaviai. Atsakovas M. P. buvo tik šių asmenų bendradarbiu, kurį dirbti tyrimo akte nurodytose objektuose samdė D. B. veikianti bendrovė S. D. L.. MB „A.“ niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) statybas vykdžiusių bendrovių verslo partnere. Pats ieškovas savo darbo (duomenys neskelbtini) su šia bendrove niekaip nesieja. Pabrėžia ir tai, jog ieškovo nurodomu laikotarpiu, kuomet jis neva pradėjo dirbti bendrovėje MB „A.“, t. y. 2019 m. lapkričio 11 d., bendrovė MB „A.“ neegzistavo, nes bendrovė MB „A.“ įsteigta tik 2019 m. lapkričio 26 d. Vienintelis atsakovę ir ieškovą siejantis ryšys yra tas, jog bendrovės vadovas M. P. dirbo kartu su G. S. statybos objekte - V. M. D. O., adresas - (duomenys neskelbtini), tačiau šiame objekte M. P. veikė ne bendrovės MB „A.“ interesais, o savo asmeniniais, t. y. veikė kaip fizinis asmuo. Teikia M. P. darbo sutartis, kurios patvirtina, jog 2019 m. rugsėjo 15 d. jis įsidarbino J. K. veikiančioje bendrovėje S. D. L. (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) plataus profilio darbininko pareigose. Darbo sutartis buvo trumpalaikė. Iš pradžių galiojo iki 2019 m. gruodžio 15 d., vėliau darbo santykiai su ta pačia bendrove buvo tęsiami pasirašant naujas trumpalaikes darbo sutartis. M. P. turėjo dirbti tokiose darbo vietose, kur nurodys įmonė S. D. L., J. K. įsteigta įmonė, veikianti statybų sektoriuje. Paslaugas bendrovė teikia J. K., tačiau darbuotojais aprūpina ir savo klientus (duomenys neskelbtini). Todėl kai kurie darbuotojai dirba (duomenys neskelbtini) pagal trumpalaikes 1-3 mėn. sutartis, vėliau jie grįžta į (duomenys neskelbtini) tęsti darbą prie bendrovės projektų. Tokiomis aplinkybėmis, t. y. darbo teisinių santykių pagrindais su bendrove „S. D.“ L., veikiant šios įmonės interesais, M. P. savo darbdavio nurodymu nuvyko dirbti į statybos objektą V. M. D. O., adresas - (duomenys neskelbtini), t. y. į tą patį statybos objektą, kur nurodė dirbęs ir ieškovas G. S.. G. S. darbdavys buvo bendrovė „S. D.“ L. Bendrovė „S. D.“ L. būtent ji pasamdė ieškovą G. S. dirbti darbininku „S. E.“ priklausančiose statybos objektuose bandomajam laikotarpiui. Nors G. S. iš pradžių teigė, jog moka anglų kalbą ir galės suprasti darbdavio nurodymus, vėliau vis tik paaiškėjo, jog anglų kalbos jis nemoka. Ieškovui bendrovė „S. D.“ L. įteikė nuomos sutartį ir darbo sutartį, kurias G. S. pasirašė. Daug kartų jo buvo prašyta pateikti savo banko duomenis, mokesčių ir socialinio draudimo duomenis, tačiau G. S. to nepadarė, dėl ko nors visiems „S. D.“ L. darbuotojams yra mokama tiesioginio pavedimu į banko sąskaitą, G. S. nepaliko kitos išeities kaip tik mokėti jam algą grynaisiais pinigais. Dėl Covid apribojimų bendrovės „S. E.“ vadovas T. E. uždarė statybas, tačiau G. S. atsisakė išvykti. Galiausiai G. S. iš nuosavybės (duomenys neskelbtini) išvedė policija. Bendrovė „S. D.“ L., M. P. ginčo laikotarpiu buvo bendrovės darbuotojas, jis veikė kaip plataus profilio darbininkas, bet ne vadovas. Papildomai teikia notaro patvirtintus „S. E.“ bendrovės vadovo T. E. liudijimus, kad VDI tyrimo akte nurodyti statybos objektai priklausė būtent bendrovei „S. E.“ ir kad konkrečiai bendrovė „S. D.“ L. kaip rangovė šiems statybos objektams suteikė darbo jėgą statybos darbų atlikimui. Pagal sutartį „S. D.“ L. turėjo aprūpinti statybos objektus tik paprastais statybų darbininkais, o ne vadovaujančiais darbuotojais. M. P. niekada nebuvo atsakingas už darbuotojų samdymą ir atleidimą. Jo funkcijos niekada neapėmė jokių darbuotojų samdymo ar atleidimo. M. P. kaip ir visi kiti darbuotojai dirbo bendrovėje „S. D.“ L. Viso ieškovui buvo pervesta 3 784 Eur. Kaip tvirtina „(duomenys neskelbtini)“, G. S. buvo sumokėtas absoliučiais visas darbo užmokestis priklausęs pagal darbo sutartį, tačiau jis nebuvo mokamas į G. S. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), nes kaip patvirtino G. S. - jis buvo skolingas (duomenys neskelbtini) valstybei, todėl jokių pajamų (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje nenorėjo gauti. Atsakovų įsitikinimu, ieškovo norą pasipelnyti nesant tam jokio teisinio ar faktinio pagrindo įrodo vien tik pastarojo išreikštas reikalavimas priteisti jo naudai 29 030,25 Eur darbo užmokestį ir net 720 666,20 Eur netesybų už vos 7 mėn. darbą dirbant eiliniu paprastu nekvalifikuotu darbininku. Atsakovai net neturi pareigos pasisakyti dėl tokių ieškovo reikalavimų, nes atsakovai niekada ieškovo nesamdė. Ieškovo reikalaujamas priteisti sumos yra nepagrįstos ir neteisėtos, ir neproporcingos jo atliktam darbui. Pirmiausia, ieškovas negali būti vertinamas kaip komandiruotas darbuotojas darbo kodekso reglamentuojama prasme, nes jis (duomenys neskelbtini) jokio darbo niekada neatliko, dirbo išskirtinai tik (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Ieškovą su (duomenys neskelbtini) nagrinėjamų santykių aspektu sieja tik tai, jog jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nors ieškovas teigia, kad tarėsi dėl 9 Eur už valandą į rankas, jis savo mėnesinį atlyginimą kiekvienam mėnesiui skaičiuoja vidutiniškai net po 4 000 Eur, nors dirbant po 160 val. per mėnesį darbo užmokestis turėtų sudaryti tik 1 440 Eur. Tuo tarpu įrodymų, kad ieškovas būtų dirbęs viršvalandžius ar poilsio dienomis nėra. Ieškovas savo ieškinį grindžia tik deklaratyviais teiginiais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas atliko darbą kuriam nebuvo reikalingi jokie kvalifikaciniai ar profesiniai gebėjimai, dėl ko net ir pripažinus nelegalų darbą ieškovas maksimaliai galėtų pretenduoti tik į minimalų darbo užmokestį už jo išdirbtą laikotarpį. Pats ieškovas patvirtina, jog jis gavo 7 070,50 Eur sumą už darbą (duomenys neskelbtini), S. E. taipogi patvirtino, jog visas darbo užmokestis G. S. buvo išmokėtas, tad net esant įrodytam nelegalaus darbo faktui yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes su juo pilnai buvo atsiskaityta. M. P. daug kartų siūlė ieškovui kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos ir darbo institucijas, kad išsiaiškintų savo darbo santykius su T. E. ir bendrove „S. D.“ L. Tačiau jis niekada nesikreipė matomai turėdamas iš ankstinę tyčią vėliau grasinti M. P. ir jo įkurtai bendrovei, kuri nieko bendro su ieškovo darbo santykiais niekada neturėjo. Atsakovo M. P. įsitikinimu, ieškovas (duomenys neskelbtini) nelaimingą atsitikimą darbe inscenizavo, kadangi G. S. dar prieš nelaimingą atsitikimą siūlė pačiam M. P. tokią schemą tikslu pasipelnyti, tačiau M. P. kategoriškai nesutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad nelegalaus darbo tyrimo akto atlikto tyrimo pagrindu 2022 m. kovo 25 d. buvo priimtas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-211-2022 (b. t. II, b. l.10), kuriuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas M. P., kuris pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Administracinėje byloje Nr. II-170-1023/2024 Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 10 d. nutarimu buvo nutarta šį institucijos nutarimą panaikinti. Nutarimas įsiteisėjo 2024 m. balandžio 12 d. Jame teismo nustatyta, kad ieškovas neįrodė, jog būtent MB „A.“ priklausė darbo objektai ir darbo priemonės (duomenys neskelbtini), neįrodė, kad MB „A.“ priėmė jį į darbą ir davė užduotis‘ priešingai įrodyta, kad ieškovas dirbo užsienio bendrovėje S. D. L., darbo užduotis skirstė šios įmonės atstovas (E. T.), neįrodyta, kad M. P., būdamas MB „A.“ vadovu, leido dirbti nelegaliai ieškovui. Savo sprendimą teismas grindė ir aplinkybe, kad atsakovas M. P. dirbo „S. D.“, o šios bendrovės atstovas E. T. patvirtino, kad M. P. buvo eilinis darbininkas, neturėjęs įgalinimų priimti į bendrovę darbuotojus. Bendrovė „S. D.“ L. patvirtino, kad ieškovas aptariamu laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent bendrovėje „S. D.“ L..
6. Teismas vertino, kad šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Nors aplinkybės nustatytos administracinėje byloje, tačiau darbo teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovų egzistavimo faktas buvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje Nr. II-170-1023/2024, toks faktas yra įrodinėjimo dalyku ir nagrinėjamoje byloje. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad Nelegalaus darbo tyrimo aktas Nr. NDA-0958-1326 iki šiol nėra nuginčytas ir vis dar yra galiojantis (b. t. I, b. l. 151). Teismas sprendė, kad aplinkybė, kad šio akto pagrindu priimtas administracinis nutarimas panaikintas nepasitvirtinus Nelegalaus darbo tyrimo akte nurodytoms aplinkybėms, reiškia, kad šio akto pagrindu taip pat negali vėliau kilti ir neigiamos teisinės pasekmės jame nurodytiems asmenims, kurios būtų grindžiamos tomis pačiomis aplinkybėmis.
7. Teismas įvertinęs byloje ieškovo pateiktus įrodymus – darbo užmokesčio išmokėjimo suvestinę, žiniaraščius (b. t. I, b. l. 17-119, b.t. II, b. l. 3-7), nustatė, kad jie nėra parengti atsakovų ir patvirtinti jų parašais. Todėl sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovė MB „A.“ vengdavo sudaryti darbo sutartis su darbuotojais, iš paties ieškovo pateikto išrašo iš internetinio puslapio (duomenys neskelbtini) (b. t. I, b. l. 156) matyti, kad 2020 m. vasario mėn. įmonėje buvo 4 darbuotojai, vėliau jų skaičius mažėjo. Atsižvelgė į atsakovo M. P. poziciją, kuri iš pat pradžių buvo nuosekli – jau pačiame Administracinio nusižengimo protokole 2022 m. kovo 7 d. Nr. VDI-ANR_P-314-2022 nurodoma, kad su nustatytu pažeidimu asmuo nesutinka, vėliau apskundė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-211-2022 Kauno apylinkės teismui. Šis nutarimas galiausiai teismo buvo panaikintas. Byloje pateiktas S. E. patikinimas raštu, kuriame nurodoma, kad objektai, esantys S. J. – C. F., (duomenys neskelbtini) ir S. L. M. (duomenys neskelbtini), yra šios įmonės objektai ir buvo valdomi asmeniškai, jokie kiti rangovai neatliko jokių vadovaujančių pareigų, o „S. D.“ tik aprūpino juos darbuotojais, o ne vadovaujančiu personalu (b.t. II, b.l. 31-32). T. T. taip pat pateikė paaiškinimą raštu, kuriame nurodė, kad M. P. neužėmė pareigų, kuriose jis būtų atsakingas už asmenų įdarbinimą ir atleidimą iš darbo, jis vertėjavo ponui E., kaip ir kiti, buvo įdarbintas „S. D.“ (b.t.II, b..l. 53). Byloje pateiktos nuotraukos, kuriose matyti, kad M. P. faktiškai dirbo fizinį darbą (b.t.II, b.l. 55-60). „S. D.“ laiške (b.t.II, b.l. 79) yra patikinama, kad įmonė, teikdama paslaugas (duomenys neskelbtini), samdo darbuotojus 1-3 mėnesių sutartims.
8. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad faktinių darbo santykių egzistavimą patvirtina aplinkybė, jog atsakovas M. P. atsisakė pasirašyti ieškovo jam siųstą liudininko deklaraciją (b.t.I, b.l.175), nes įpareigojimo atsakovams pasirašyti ieškovo siunčiamus panašaus pobūdžio raštus (duomenys neskelbtini) darbo ar proceso teisė nenumato. Pažymėjo, kad faktą, jog atsakovė MB „A.“ negali būti ieškovo darbdave, patvirtina ir paties ieškovo nurodomos aplinkybės – savo ieškinį jis grindė tuo, kad skelbimas apie darbą buvo patalpintas 2019 m. spalio mėn. Nelegalaus darbo tyrimo akte nustatyta, kad ieškovas pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 11 d., tačiau mažoji bendrija buvo įsteigta tik 2019 m. lapkričio 26 d., t. y. jau po to kai ieškovas pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje faktinis darbo santykių egzistavimas taip pat neįrodytas.
9. Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nenustatė, kad ieškovą ir atsakovus siejo pavaldumo ryšys, kad jie buvo sutarę dėl konkrečios darbo funkcijos vykdymo atsakovų naudai, jog egzistavo atsakovų įsipareigojimas mokėti ieškovui darbo užmokestį, jog būtent atsakovai parūpindavo ieškovui darbo priemones ir įrankius bei turėjo reikalavimo teisę jų praradimo atveju, jog atsakovai mokėjo už ieškovo kelionę (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad teismas anksčiau nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. II-170-1023/2024 taip pat nustatė, kad darbo ryšys tarp ieškovo ir atsakovo M. P. neegzistavo, todėl aptartos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti ieškovo ieškinį visoje apimtyje. Teismas darė išvadą, kad ieškovas neturi ir neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų atžvilgiu pareigų, nurodytų DK 146 straipsnyje pažeidimo, nėra pagrindo taikyti jiems darbdavio atsakomybę, nurodytą DK147 straipsnio 2 dalyje, DK 151 straipsnyje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas G. S. (toliau – ir apeliantas) prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti. Nustačius, kad teismo pažeidimų negalima ištaisyti, prašo grąžinti pirmai instancijai nagrinėti ginčą iš naujo. Leisti ieškovui pateikti įrodymus, kurių papildomo pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantas nurodo, kad administracinėje byloje Nr.II-l70-1023/2024 Kauno apylinkės teismas 2024-03-10 nutarimu buvo nutarta institucijos priimtą nutarimą panaikinti. Nutarimas įsiteisėjo 2024-04-12. Jame nustatyta, kad ieškovas neįrodė, jog būtent MB „A.“ priklausė darbo objektai ir darbo priemonės (duomenys neskelbtini), neįrodė, kad MB „A.“ priėmė jį į darbą ir davė užduotis. Priešingai įrodyta, kad ieškovas dirbo bendrovėje „S. D.“ L., darbo užmokestį skirstė šios įmonės atstovas E. T.. Neįrodyta, kad M. P., būdamas MB „A.“ vadovu, leido dirbti nelegaliai ieškovui. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas visiškai nesutinka. Apeliantas nebuvo bylos šalis administracinio nusižengimo byloje Nr.ll-170-1023/2024 ir negalėjo niekaip įtakoti proceso. Tuo labiau administracinio nusižengimo byloje teismas negali spręsti klausimo dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Tai akivaizdi ir šiurkšti teisės taikymo klaida;
10.2. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Nepagrįstai aiškino, kad nors aplinkybės nustatytos administracinėje byloje, tačiau darbo teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovų egzistavimo faktas buvo įrodinėjamo dalykas administracinėje byloje Nr. II- 170-1023/2024, jis yra įrodinėjimo dalykas ir nagrinėjamoje byloje;
10.3. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo, manytina, tyčia skundžiamame sprendime nuolat kartojamos formuluotės: „administracinėje byloje Nr. 11- 170-1023/2024“, ,,administracinis nutarimas“. Tačiau juk tai „ administracinio nusižengimo byla Nr. 11-170-1023/2024“, „administracinio nusižengimo nutarimas“. Tai akivaizdžios, aiškios ir šiurkščios teisės taikymo klaidos, siekiant tyčia sudaryti įspūdį, jog tai buvo ne administracinio nusižengimo teisena, o administracinių bylų teisena, kylanti iš viešojo administravimo. Ir taip sudaryti įspūdį, kad VD1 2020-02-10 Nelegalaus darbo tyrimo aktas Nr. NDA-0958-1326 tarytum savaime prarado teisinę galią. Tačiau, apelianto įsitikinimu, taip nėra. Jo dalies, ar viso apskundimui, ar panaikinimui gali skusti subjektas, kurio atžvilgiu buvo atliktas patikrinimas, turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Priešingu atveju išlieka pasekmės;
10.4. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pateikė įrodymus - darbo užmokesčio išmokėjimo suvestinę, žiniaraščius, kad jie nėra parengti atsakovų ir patvirtinti jų parašais. Nurodo, kad darbo užmokesčio priskaičiavimo žiniaraščiai yra sudaryti pirminių turinčių prima facie galią įrodymų - darbo laiko apskaitos žiniaraščių pagrindu (b. l. 9-11, 190-192, 1 t.) Kadangi teismas prijungė administracinio nusižengimo bylą Nr. 1l-l 70-1023/2024 darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra ir šioje byloje (b. l. 5-9, 16-22 II tomas), VDI tyrimo medžiagoje ROIK 22159998867, (b. l. 12-23). Tačiau jei pirmosios instancijos teismas sprendė, kad to nepakanka, šiuos žiniaraščius dar pakartotinai teikia su šiuo skundu. Paaiškina, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad M. P. vedė darbo laiko apskaitą ir maistpinigių išmokėjimą, kuris buvo mokamas grynais pinigais kiekvienos darbo savaitės pabaigoje. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas palaikė šias ieškinio aplinkybes, nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai užpildyti M. P. ranka. Jo ranka taip pat įrašyta ir grynųjų apskaita. Jokių priešingų rašytinių įrodymų, kad M. P. būtų disponavęs svetimais pinigais byloje nėra ir nebuvo nustatyta;
10.5. Pažymi, kad byloje yra apelianto 2022-07-01 paaiškinimai (b. l. 169-170), prie kurių pateikta ir VDI išimta MB „A.“ dar 2021-12-27 SODROS pažyma, kurioje yra darbuotojų sąrašas: R. C., I. C., L. P., M. P.. Jie aktualiu ginčui laikotarpiu nuo 2019-11-11 iki 2020-07-13 dirbo kartu su ieškovu, gyveno tose pačiose patalpose, dirbo tą patį darbą, tuose pačiuose objektuose, naudojo tuos pačius įrankius atsakovų MB „A.“ ir M. P. naudai. Jų vardai yra įrašyti į tuos pačius darbo laiko apskaitos žiniaraščius kaip ir apelianto. Tuose pačiuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra įrašyta ir jų maistpinigių išmokėjimas grynaisiais, važiavimo į parduotuvę grafikai. Todėl išvestinių dokumentų tokių kaip darbo užmokesčio žiniaraščių sudarymas pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, arba pinigų išmokėjimo žiniaraščių sudarymas pagal rašytinius, ar bankinius mokėjimus nereikalauja atskiro patvirtinimo. Tai tik techninis darbas, pagrįstas pirmine apskaita. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jo žinioje buvę darbo laiko apskaitos žiniaraščiai užpildyti M. P. ranka būtų negaliojantys, nepatikimi, ar nuginčyti;
10.6. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovė MB „A.“ vengdavo sudaryti darbo sutartis su darbuotojais. Nurodo, kad byloje esantys priešingi įrodymai paneigia šią išvadą. Byloje yra apelianto 2022-07-01 paaiškinimai (b. l. 169-170). Juose pateikiamas sąrašas darbuotojų su kuriais M. P. nebuvo sudaręs sutarčių, ir kurie dirbo nelegaliai. Šie darbuotojai taip pat buvo įrašyti į tuos pačius darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kaip ir apeliantas. M. P. neįrodinėjo priešingai, kad su jais įvairiu laiku nebuvo sudarytos darbo sutartys, vis žadant, kad tai bus padaryta vėliau;
10.7. Pažymi, kad tai jau ne tik stambus nelegalaus darbo organizavimo mastas, bet yra ir prekybos žmonėmis požymių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, ignoravo svarbius įrodymus byloje. Iš skundžiamo sprendimo turinio ir apimties apeliantui kyla pagrįstų įtarimų, kad prekybos žmonėmis organizatoriai galėjo padaryti teisėjui poveikį, o pastarasis tam nepasipriešino. Taigi teismo pareiga vykdyti teisingumą šiuo atveju neišlaikė kritikos;
10.8. Paaiškina, kad M. P. 2024-07-19 elektroniniame laiške, adresuotame apeliantui rašoma: ,,Sveiki, kvitai matomi ir bus užskaityti tik nuo recepto ir gydytojo. Trūksta gydytojo išrašyto recepto, kad palyginti ar tai buvo pirkta ha jis rekomendavo. Ligoninės ar joje jus priėmusio daktaro išrašyta sąskaita“. Laiškas vėl pasirašomas M. P. kaip (duomenys neskelbtini) pakrantės projektų (darbų) vadovo, o ne kaip „S. D.“ L. darbuotojo, ar įgalioto asmens. Tai tik patvirtina neginčijamą faktą, kad M. P. elgėsi, ne tik kaip projektų vadovas, bet ir kaip apelianto darbdavys, spręsdamas klausimą kiek, kada ir kaip kompensuoti savo darbuotojo gydymą, atsitikus nelaimingam atsitikimui darbe, patyrus traumą ir šios pareigos neperduodamas kitam subjektui. Taigi M. P. atsakymai elektroniais laiškais patvirtina, kad iškilus nelaimingo atsitikimo faktui apelianto darbdaviu atsakovas neįvardijo nei kaip E. T., nei kaip „S. D.“ L. Ir pats išimtinai sprendė kokias konkrečias gydymo kompensavimo sąlygas taikyti darbuotojui apeliantui, pats nusprendė toliau nemokėti dienpinigių;
10.9. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktinių darbo santykių egzistavimą patvirtina aplinkybė, jog M. P. atsisakė pasirašyti ieškovo jam siustą liudininko deklaraciją (b. t., I, b. l. 175). įpareigojimo atsakovams pasirašyti ieškovo siunčiamus panašaus pobūdžio raštus (duomenys neskelbtini) darbo, ar proceso teisė nenumato. Nurodo, kad visų pirma teismas vykdo teisingumą. Todėl šalys turi sąžiningai bendradarbiauti. Jei apeliantas dirbo M. P. atsakomybės apimtyje, akivaizdu, kad jis tokiu atveju prisiima visas pasekmes. Darbo bylose yra privalu atskleisti darbdavį ir paprastai tai nesudaro problemų, jei, tai legalus darbas. M. P. atsisakius užpildyti sąžiningumo deklaraciją net nekyla abejonių, kad atsakovai prisiima visišką ir pilną atsakomybę;
10.10. Pažymėjo, kad bylos iš esmės nagrinėjimo metu apeliantas prašė nepriimti atsakovų bylinėjimosi išlaidų, nes jos nesąžiningai išdidintos. Teismas pažadėjo šį klausimą išspręsti galutiniame procesiniame dokumente. Tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai M. P. ir MB „A.“ (toliau – ir atsakovai) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Atsakovai, susipažinę su apelianto apeliaciniu skundu, ir jame išdėstytais motyvais, nurodo, jog su apelianto apeliaciniu skundu nesutinka ir apeliacinės instancijos teismo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pažymi, apelianto teiginiai, kad atsakovas M. P. 2022-04-14 skundu dėl 2022 m. kovo 25 d. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-211-2022, prašė panaikinti skundžiamą nutarimą ir MB „A.“ atstovaujančio asmens M. P. atžvilgiu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, tačiau nereiškė reikalavimo panaikinti Nelegalaus tyrimo aktą, dėl ko Nelegalaus tyrimo aktas yra galiojantis bei patvirtina faktą, jog atsakovai nelegaliai buvo įdarbinę ieškovą, yra nepagrįsti. Atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo ginčyti Nelegalaus tyrimo aktą, jeigu kompetentingas teismas administracinio nusižengimo byloje yra pripažinęs faktą, kad nebuvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad Nelegalaus darbo tyrimo akto pagrindu priimtas administracinis nutarimas panaikintas nepasitvirtinus Nelegalaus darbo tyrimo akte nurodytoms aplinkybėms reiškia, kad šio akto pagrindu taip pat negali vėliau kilti ir neigiamos teisinės pasekmės jame nurodytiems asmenims kurios būtų grindžiamos tomis pačiomis aplinkybėmis;
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno apylinkės teismas administracinėje byloje Nr. 11-170-1023/2024 nustatytos faktinės aplinkybės visiškai paneigia ieškovo įrodinėtas aplinkybes, jog jį su atsakovais siejo darbo teisiniai santykiai. Atkreipia aukštesnės instancijos teismo dėmesį, jog apeliantas savo ieškinio reikalavimus, o taip pat ir apeliacinio skundo argumentus, grindžia ieškovo tarpusavio susirašinėjimais su M. P., tačiau būtent administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog M. P. susirašinėdamas su ieškovu atliko tik vertėjavimo paslaugas. Administracinio nusižengimo byloje I. C. nurodė, jog darbdavys buvo E. T., o atsakovas tik vertėjavo. Tas pačias aplinkybes nurodė R. C., D. J.. T. T. taip pat yra pateikęs paaiškinimą raštu, kuriame nurodė, kad M. P. neužėmė pareigų, kuriose jis būtų atsakingas už asmenų įdarbinimą ir atleidimą iš darbo, jis vertėjavo ponui E., kaip ir kiti buvo įdarbintas „S. D.“ (b.t. 1, b. l. 53);
11.3. Pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje teismas konstatavo, kad P. Ž. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio mėnesį, o G. S. (apeliantas) 2019 m. lapkričio 11 d., tačiau MB „A.“, vadovaujama M. P. (atsakovo), įkurta jau po ieškovo pradėjimo dirbti (duomenys neskelbtini) (2019-11-26), todėl teismas darė išvadą, kad nepagrįsta ir nelogiška teigti, jog M. P., neegzistuojant (nesant įkurtos) MB „A.“, nebūdamas minėtos neegzistuojančios bendrovės vadovu, pats dirbdamas „S. D.“ L., įdėdamas skelbimą pagal darbdavio „S. D.“ prašymą, vien dėl įdėto skelbimo, pagal kurį G. S. ir P. Ž. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), ten kur dirbo ir pats M. P., galėtų būti laikomas G. S. ir P. Ž. darbdaviu - MB „A.“ atstovaujančiu asmeniu. Teismas konstatavo, kad M. P. administracinėje byloje įrodinėtinas aplinkybes, jog jis buvo ieškovo bendradarbis, o ne jo darbdavys;
11.4. Nurodo, kad byloje pateikti daro laiko žiniaraščiai neva patvirtina, kad atsakovai stambiu mastu organizavo nelegalų darbą, nes nei vienas iš žiniaraštyje nurodytų asmenų administracinėje byloje nenurodė, kad jų darbdavys yra M. P. ar MB „A.“. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo į bylą teikti žiniaraščiai ir darbo užmokesčio išmokėjimo suvestinės nėra parengtos atsakovų, nėra patvirtintos jų parašais, dėl ko niekaip nepagrindžia darbo teisinių santykių egzistavimo;
11.5. Paaiškina, kad apeliantas absoliučiai visus savo argumentus grindžia iš vien deklaratyviais teiginiais, neatitinkančiais tikrovės. Vien iš apeliacinio skundo motyvų matyti, jog apelianto argumentai yra visiškai neadekvatūs, išgalvoti, nieko bendro neturintys su realybe, ką tiesiogiai patvirtina apeliaciniame skunde apelianto dėstomos sąmokslo teorijos, jog neva atsakovai veikia organizuotoje prekybos žmonėmis grupėje, dėl ko pasinaudoję įtaka neva galėjo padaryti įtaką bylą nagrinėjusiam teisėjui. Apelianto apeliacinio skundo argumentų absurdiškumą patvirtina ir apelianto dėstomi motyvai, jog neva teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo atsisakymas pasirašyti ieškovo jam siųstą liudininko deklaraciją (t. 1, b. l. 175), niekaip nepatvirtina, jog M. P. byloje teikia melagingus duomenis, jog jis ir jo bendrovė MB „A.“ niekada nebuvo ieškovo darbdaviais. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įpareigojimo atsakovams pasirašyti ieškovo siunčiamus panašaus pobūdžio raštus Lietuvos darbo ar proceso teisė nenumato, o teikdamas parodymus teisme atsakovas M. P. perskaitė priesaikos tekstą ir buvo įspėtas teismo apie taikomą jam atsakomybę už priesaikos sulaužymą (teismo posėdžio, vykusio 2024 m. lapkričio 25 d. 1 vai. 20 min. 8 sek.), todėl atsakovo teismo posėdžio metu duotų parodymų tikrumu nėra pagrindo abejoti;
11.6. Pažymi, kad pats apeliantas prašydavo jį išversti tiek T. E. nurodymus, kokius darbus reikia atlikti statybos objektuose, tiek „S. D.“ L., t. y. tiesioginio darbdavio, nurodymus, nes įsidarbinant buvo pamelavęs, jog moka anglų kalbą. Apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja jo susirašinėjimą su M. P. po įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, tačiau vėlgi atsakovas su ieškovu susirašinėjo atlikdamas tarpininko (vertėjo) vaidmenį. Tai patvirtina byloje pateiktas susirašinėjimas, M. P. prašė ieškovą pateikti įrodymus, jog nelaimingas atsitikimas darbe tikrai įvyko, t. y. prašė pateikti įrodymus, jog ieškovas lankėsi pas gydytojus ar patyrė kitas gydymosi išlaidas, nes E. T. žadėjo šias išlaidas padengti, tačiau šių duomenų apeliantas nepateikė nei (duomenys neskelbtini), nei grįžęs į (duomenys neskelbtini). Atkreipiame dėmesį, jog apskritai iki šiol apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad po nelaimingo atsitikimo jis būtų kreipęsis į gydymo įstaigą. M. P. patvirtina, kad jis daug kartų siūlė ieškovui kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos ir darbo institucijas, kad išsiaiškintų savo darbo santykius su T. E. ir bendrove „S. D.“ L., t. y. atsakovas visapusiškai kaip bendradarbis siekė padėti ieškovui, nemokančiam anglų kalbos. Tačiau ieškovas niekada jokių veiksmų gindamas savo interesus neatliko;
11.7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad konfliktai tarp šalių kyla iki šiol. Apeliantė reiškia priekaištus atsakovui dėl galimo smurto prieš vaiką, nors nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, apeliantės inicijuoti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, taip pat kaltina vaiko nepriežiūra ar netinkama priežiūra, dėl ko vaikas suserga, nors objektyvių faktų, kad vaikas susirgo dėl nepriežiūros ar netinkamos priežiūros byloje nėra, šalys nesusitaria dėl bendravimo su vaiku laiko;
11.8. Nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai užsienio piliečių surašytus paaiškinimus laikė patikimais įrodymais. Byloje pateiktas S. E. raštas, kuriame nurodoma, kad objektai, esantys S. J. - C. F., (duomenys neskelbtini) ir S. L. M. (duomenys neskelbtini), yra šios įmonės objektai ir buvo valdomi. T. E. asmeniškai, jokie kiti rangovai neatliko jokių vadovaujančių pareigų, o „S. D.“ tik aprūpino juos darbuotojais, o ne vadovaujančiu personalu (b.t. II, b. l. 31-32), yra patvirtintas notaro, tad šio rašto autentiškumu nėra pagrindo abejoti. Kitais byloje ištirtais duomenimis pagrįstos T. T. rašte (t. 2, b. l. 53) nurodytos aplinkybės, kad M. P. neužėmė pareigų, kuriose jis būtų atsakingas už asmenų įdarbinimą ir atleidimą iš darbo, o jis tik vertėjavo ponui E., kaip ir kiti darbuotojai M. P. buvo įdarbintas „S. D.“ (b. t. II, b. l. 53);
11.9. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė absoliučiai jokių objektyvių įrodymų, kad jį su atsakovais siejo darbo teisiniai santykiai. Priešingai nei atsakovai, kurie byloje pateikė eilę įrodymų, jog M. P. dirbo bendrovėje „S. D.“ L. darbo teisinių santykių pagrindais lygiai taip pat, kaip šioje bendrovėje dirbo ir apeliantas, kuris gaudavo darbo užmokestį už atliktą darbą iš bendrovės „S. D.“ L., tačiau darbo užmokestis apeliantui buvo mokamas grynaisiais pinigais arba per trečiuosius asmenis, kadangi apeliantas nenurodė savo banko sąskaitos, į kurią galėtų būti perverstas darbo užmokestis, siekdamas išvengti antstolių, kurie buvo areštavę visas ieškovo sąskaitas. Byloje yra pateiktas T. E. raštas (t. l, b. l. 27-37), kuriuo jis patvirtina, kad G. S. darbo sutartį buvo sudaręs konkrečiai su bendrove „S. D.“ L. Jis ne kartą tikino darbdavį, jog pateiks darbdavio reikalaujamus dokumentus, tačiau dokumentų taip ir nepateikė, dėl ko jam atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais arba atlyginimą jo pavedimu pervedant į jo nurodomas banko sąskaitas, kurios priklausė tretiesiems asmenims. Kaip patvirtina T. E. 2 700 E. G. S. gavo kaip avansą už atliekamus darbus. Kol dirbo, jam buvo sumokėta viso 9 523 Eur. Šios lėšos buvo sumokėtos grynaisiais pinigais, nes G. S. buvo įsiskolinęs antstoliams. Vėliau G. S. prašė mokėti tiesioginiu pavedimu. Darbdavys „S. D.“ LTD negalėjo atlikti pavedimo, nes neturėjo G. S. asmeninių banko duomenų (šių duomenų darbdaviui G. S. taip ir nepateikė), dėl ko pavedimus į G. S. nurodytas banko sąskaitas atliko asmeniškai T. E.. Viso jam buvo pervesta 3 784 Eur. Kaip tvirtina T. E., G. S. buvo sumokėtas absoliučiais visas darbo užmokestis priklausęs pagal darbo sutartį, tačiau jis nebuvo mokamas į G. S. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), nes kaip patvirtino G. S. - jis buvo skolingas (duomenys neskelbtini) valstybei, todėl jokių pajamų Lietuviškoje banko sąskaitoje nenorėjo gauti. Pagrindo abejoti T. E. paaiškinimais nėra, nes atsakovai byloje pateikę įrodymus (G. S. T. E. rašytą laišką), kuriuo ieškovas prašė jam priklausantį darbo užmokestį pervesti į dukros banko sąskaitą (t. 2, b. l. 100);
11.10. Paaiškina, jog byloje nebuvo gauta jokių duomenų, kad įmonė MB „A.“ būtų atlikus statybos rangos darbus statybos objektuose, adresu V. M. D. O., adresas - (duomenys neskelbtini); V. M., adresas - (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); P. M. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad G. S. būtų atlikęs darbo funkcijas įmonės naudai (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent bendrovė MB „A.“ būtų suteikusi tariamai bendrovės įdarbintiems asmenims įmonei priklausančius darbo įrankius ar kad faktiškai jiems darbo užmokestis būtų mokamas iš įmonės lėšų. Iš byloje ištirtų duomenų apskritai nėra aišku, kuo bendrovė MB „A.“ yra siejama su G. S. atliktais statybos darbais statybos objektuose (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad M. P. ginčo laikotarpiu buvo įsteigęs (duomenys neskelbtini) MB „A.“ niekaip neįrodo fakto, jog bendrovė G. S. buvo įdarbinus dirbti bendrovės naudai. Tai, kad atsakovė MB „A.“ niekaip negali būti ieškovo darbdaviu patvirtina ir paties ieškovo nurodomos aplinkybės - savo ieškinį jis grindžia tuo, kad skelbimas apie darbą buvo patalpintas 2019 m. spalio mėn. Nelegalaus darbo tyrimo akte nustatyta, kad jis pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 11 d., tačiau MB „A.“ buvo įsteigta tik 2019 m. lapkričio 26 d., t. y. jau po to, kai ieškovas pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini);
11.11. Nurodo, kad nors apeliantas teigia, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra išdidintos, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijoje nurodytus dydžius. Apeliantas taip pat nenurodo, jog būtų pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tokių aplinkybių apeliantas ir negali nurodyti, nes atsakovų procesinis elgesys buvo tinkamas, atsakovai sąžiningai naudojosi jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, sąžiningai atliko procesines pareigas, priešingai nei ieškovas, kuris piktnaudžiavo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis tiek administracinio nusižengimo byloje, tiek nagrinėjant šią bylą, nes vilkindamas bylos nagrinėjimą sistemingai teikė teismui nepagrįstus prašymus ir melagingus paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, kad tarp šalių egzistavo darbo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ir prašo priteisti visas ieškinio reikalavime nurodytas sumas. Ieškovas savo reikalavimą grindžia 2022 m. vasario 10 d. Nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. NDA 0958-1326 (toliau tekste – Nelegalaus darbo tyrimo aktas), kuris buvo surašytas Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorių, atlikus 2022 m. vasario 10 d. patikrinimą. Šiame akte buvo nurodyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. liepos 13 d. atliko statybos darbus MB „A.“ priklausančiuose statybos objektuose: V. M. D. O., adresu – (duomenys neskelbtini); V. M., adresas – (duomenys neskelbtini) P. M. (duomenys neskelbtini); kad G. S. į darbą priėmė MB „A.“ direktorius M. P., pažadėjo mokėti 9 Eur/val. arbo užmokestį; ieškovas dirbo pirmadienį- penktadienį nuo 7 val. 30 min., šeštadieniais dirbdavo nuo 7 val. 30 min. iki 13val. Nelegalaus darbo tyrimo akte nurodoma, kad nelegalaus darbo faktą įrodo pateikti darbo grafikai, nuotraukos, lėktuvo bilieto nuotrauka, liudininkų R. V., D. J., U. J., I. C., P. Ž. paaiškinimai.
15. Nelegalaus darbo tyrimo akto pagrindu 2022 m. kovo 25 d. buvo priimtas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-211-2022 (b.t. II, b.l.10), kuriuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas M. P., kuris pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Administracinio nusižengimo byloje Nr. II-170-1023/2024 Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 10 d. nutarimu buvo nutarta šį institucijos nutarimą panaikinti. Nutarimas įsiteisėjo 2024 m. balandžio 12 d. Teismo nutarime nustatyta, kad ieškovas neįrodė, kad būtent MB „A.“ priklausė darbo objektai ir darbo priemonės (duomenys neskelbtini), neįrodė, kad MB „A.“ priėmė jį į darbą ir davė užduotis, priešingai įrodyta, kad ieškovas dirbo užsienio bendrovėje „S. D.“ L., darbo užduotis skirstė šios įmonės atstovas (E. T.), neįrodyta, kad M. P., būdamas MB „A.“ vadovu, leido dirbti nelegaliai ieškovui. Savo sprendimą teismas grindė ir aplinkybe, kad atsakovas M. P. dirbo „S. D.“, o šios bendrovės atstovas E. T. patvirtino, kad M. P. buvo eilinis darbininkas, neturėjęs įgalinimų priimti į bendrovę darbuotojus. Bendrovė „S. D.“ L. patvirtino, kad ieškovas aptariamu laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent bendrovėje „S. D.“ L.
16. Iš byloje pateikto S. E. patikinimo rašto, kuriame nurodoma, kad objektai esantys S. J. – C. F., (duomenys neskelbtini) ir S. L. M. (duomenys neskelbtini) yra šios įmonės objektai ir buvo valdomi T. E. asmeniškai, jokie kiti rangovai neatliko jokių vadovaujančių pareigų, o „S. D.“ tik aprūpino juos darbuotojais, o ne vadovaujančiu personalu (b. t. II, b. l. 31-32). T. T. taip pat pateikė paaiškinimą raštu, kuriame nurodė, kad M. P. neužėmė pareigų, kuriose jis būtų atsakingas už asmenų įdarbinimą ir atleidimą iš darbo, jis vertėjavo ponui E., kaip ir kiti buvo įdarbintas „S. D.“ (b. t. II, b. l. 53). Byloje pateiktos nuotraukos kuriose matyti, kad M. P. faktiškai dirbo fizinį darbą (b. t. II, b. l. 55-60). „S. D.“ laiške (b. t. II, b. l. 79) yra patikinama, kad įmonė teikdama paslaugas (duomenys neskelbtini) samdo darbuotojus 1-3 mėnesių sutartims.
Dėl naujų įrodymų
17. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.
18. Kasacinis teismas išaiškino, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis), bet ne naujas bylos išnagrinėjimas. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
19. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Nurodė, kad įrodymų papildomo pateikimo būtinybė atsirado vėliau.
20. Apeliacinės instancijos teismui vertinant pateiktus naujus įrodymus, pastebėta, kad apelianto pateikti laiko apskaitos žiniaraščiai jau buvo pateikti kartu su ieškiniu, be to ir pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra ir šioje byloje (b. l. 5-9, 16-22 II tomas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs, tai kad minėti nauji įrodymai jau yra pateikti byloje, sprendžia pakartotinai jų nepriimti, dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti į bylą apelianto pateiktus naujus įrodymus.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovė MB „A.“ vengdavo sudaryti darbo sutartis su darbuotojais, o byloje esantys įrodymai tai patvirtina. Byloje yra apelianto 2022-07-01 paaiškinimai (b. l. 169-170). Juose pateikiamas sąrašas darbuotojų su kuriais atsakovas M. P. nebuvo sudaręs sutarčių, ir kurie dirbo nelegaliai. Šie darbuotojai taip pat buvo įrašyti į tuos pačius darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kaip ir apeliantas. M. P. neįrodinėjo priešingai, kad su jais įvairiu laiku nebuvo sudarytos darbo sutartys, vis žadant, kad tai bus padaryta vėliau. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktinių darbo santykių egzistavimą patvirtina aplinkybė, jog M. P. atsisakė pasirašyti ieškovo jam siustą liudininko deklaraciją (b. t., I, b. l. 175). įpareigojimo atsakovams pasirašyti ieškovo siunčiamus panašaus pobūdžio raštus (duomenys neskelbtini) darbo, ar proceso teisė nenumato.
22. Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje pateiktus įrodymus, skundžiamu sprendimu nustatė, kad ieškovą ir atsakovus nesiejo pavaldumo ryšys, jie nebuvo sutarę dėl konkrečios darbo funkcijos vykdymo atsakovų naudai, neegzistavo atsakovų įsipareigojimas mokėti darbo užmokestį. Pažymėjo, kad teismas anksčiau minėtoje administracinėje byloje Nr. II-170-1023/2024 taip pat nustatė, kad darbo ryšys tarp ieškovo ir atsakovo M. P. neegzistavo, todėl atsižvelgęs į minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas neturi ir neturėjo jokios reikalavimo teisės į atsakovus, nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovų pareigų nurodytų DK 146 straipsnyje pažeidimo, nėra jokio pagrindo taikyti jiems darbdavio atsakomybę, nurodytą 147 straipsnio 2 dalyje, DK 151 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teisinė darbo sutarties apibrėžtis pateikiama DK 32 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
24. Faktą dėl darbo teisinių santykių tarp šalių buvimo atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: tarp šalių yra susitarimas; jo pagrindu vykdoma tam tikra rūšiniais požymiais apibrėžta darbo funkcija (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos); viena iš šalių dirba paklusdama kitos šalies nustatytai darbo tvarkai; dirbama atlygintinai. Minėta, kad įstatymuose nedraudžiama asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis jis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos <...> Iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK 32 straipsnyje nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 50 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Nagrinėjamo ginčo atveju apeliantas įrodinėja, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai, savo reikalavimą grindžia byloje pateiktais darbo apskaitos žiniaraščiais, 2022 m. vasario 10 d. Nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. NDA 0958-1326 (toliau tekste – Nelegalaus darbo tyrimo aktas), kuris buvo parengtas Valstybinės darbo inspekcijos (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus vyr. darbo inspektorių, atlikus 2022 m. vasario 10 d. patikrinimą, šalių susirašinėjimo laiškais, nuotraukomis. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad byloje yra apelianto 2022-07-01 paaiškinimai (b. l. 169-170), prie kurių pateikta ir VDI išimta MB „A.“ dar 2021-12-27 SODROS pažyma, kurioje yra darbuotojų sąrašas: R. C., I. C., L. P., M. P.. Jie aktualiu ginčui laikotarpiu nuo 2019-11-11 iki 2020-07-13 dirbo kartu su ieškovu, gyveno tose pačiose patalpose, dirbo tą patį darbą, tuose pačiuose objektuose, naudojo tuos pačius įrankius atsakovų MB „A.“ ir M. P. naudai. Jų vardai yra įrašyti į tuos pačius darbo laiko apskaitos žiniaraščius kaip ir apelianto. Tuose pačiuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra įrašyta ir jų maistpinigių išmokėjimas grynaisiais, važiavimo į parduotuvę grafikai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais.
26. Apeliantas savo apeliacinio skundo argumentais nepaneigė byloje nustatytos aplinkybės, kad jo su atsakovais nesiejo pavaldumo santykiai. Priešingai nei apeliantas teigia, byloje esantys įrodymai pagrindžia aplinkybę, kad ieškovas dirbo ne atsakovo MB „A.“ įmonėje, o užsienio bendrovėje „S. D.“ L., kuri patvirtino, kad apeliantas aptariamu laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent jų įmonėje. Apelianto argumentai apie atsakovų kaip faktinių darbdavių statusą yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, apeliantas subjektyviai ir klaidingai vertina buvus darbo santykius būtent su atsakovais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad būtent darbdavys „S. D.“ L. paskyrė apeliantą dirbti (duomenys neskelbtini) turimuose objektuose kartu su atsakovu M. P.. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas S. E. patikinimo raštas, kuriame nurodoma, kad objektai esantys S. J. – C. F., (duomenys neskelbtini) ir S. L. M. (duomenys neskelbtini) yra šios įmonės objektai ir buvo valdomi T. E. asmeniškai, jokie kiti rangovai neatliko jokių vadovaujančių pareigų, o „S. D.“ tik aprūpino juos darbuotojais, o ne vadovaujančiu personalu (b. t. II, b. l. 31-32). T. T. taip pat pateikė paaiškinimą raštu, kuriame nurodė, kad M. P. (atsakovas) neužėmė pareigų, kuriose jis būtų atsakingas už asmenų įdarbinimą ir atleidimą iš darbo, jis vertėjavo ponui E., kaip ir kiti buvo įdarbintas „S. D.“ (b. t. II, b. l. 53).
27. Papildomai tokias išvadas patvirtina ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatyta aplinkybė, kad atsakovė MB „A.“ negali būti apelianto darbdaviu, nes tai patvirtina ir paties ieškovo (apelianto) nurodomi pirmosios instancijos teismui duomenys – savo ieškinį jis grindė tuo, kad skelbimas apie darbą buvo patalpintas 2019 m. spalio mėn., o Nelegalaus darbo tyrimo akte buvo nustatyta, kad apeliantas pradėjo dirbti nuo 2019 m. lapkričio 11 d., kai atsakovo M. P. įmonė - MB „A.“ buvo įsteigta tik 2019 m. lapkričio 26 d., t. y. jau po to, kai ieškovas faktiškai pradėjo darbą (duomenys neskelbtini).
28. Taigi, vienas iš darbo teisinių santykių skiriamųjų požymių yra teisinė priklausomybė arba pavaldumas, atliekamos veiklos nesavarankiškumas, akcentuojant tai, jog darbo teisės normų reguliuojami santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos (darbo laiko, darbo drausmės, darbo atlikimo metodų reikalavimų), vykdyti privalomus darbdavio nurodymus, veikti darbdavio rizika bei jo kontroliuojamas. Apeliantas vertina, kad pagal darbo apskaitos žiniaraščius jis dirbo pas atsakovę MB „A.“, o jo vadovas buvo atsakovas M. P.. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas ir atsakovas M. P., kartu dirbo (duomenys neskelbtini) esančiuose darbų objektuose, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nereiškia, kaip klaidingai interpretuoja apeliantas, jog darbines funkcijas objektuose apeliantas vykdė ne darbdavio „S. D.“ L., o atsakovo M. P. paskyrimu ir jo įmonės naudai.
29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien tai, kad apeliantas vertina susiklosčiusius tarpusavio santykius su atsakovais, pagal skelbimą jam nuvykus į (duomenys neskelbtini) ir ten sudarius darbo sutartį su S. D.“ L. bei iš jos gaunant atitinkamą darbo užmokestį, neįrodo aplinkybių, su kuriomis galėtų būti siejami darbo teisinių santykių su atsakovais atsiradimo požymiai. Pažymėtina, kad iš byloje nustatytų aplinkybių ir teiktų įrodymų visumos negalima spręsti, kad apelianto nurodytu laikotarpiu vykdytas darbas, paskirtas jo darbdavės - bendrovės „S. D.“ L. statybos objektuose (duomenys neskelbtini), įrodo konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygas, kurios suteiktų pagrindą konstatuoti darbo sutarties tarp ginčo šalių sudarymą.
30. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinio nusižengimo byloje, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
31. Įrodinėjimo civiliniame procese tikslas apibrėžiamas CPK 176 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta, kad šis tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas įrodymų vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymai yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
32. CPK 182 straipsnio, kuriame įtvirtinti atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindai, 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
33. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2023, 48 punktas).
34. Kaip prejudiciniais faktais, taikytinais šioje byloje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įsiteisėjusio administracinio nusižengimo byloje Nr. II-170-1023/2024 Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 10 d. nutarimu nustatytinomis aplinkybėmis, kurių pagrindu buvo nutarta panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-211-2022 (b.t. II, b.l.10), priimtą remiantis nelegalaus darbo tyrimo 2022 m. kovo 25 d. aktu, kuriuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas vienas iš atsakovų - M. P., kuris buvo kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
35. Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi minėtu teismo nutarimu, neteisingai jį sprendime nurodė sprendime kaip priimtą administracinėje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto formaliais argumentais ir konstatuoja, kad nurodytas Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 10 d. nutarimas, priimtas būtent administracinio nusižengimo byloje Nr. II-170-1023/2024, nagrinėjamam ginčui turi prejudicinę galią, nes jos ir šios bylos esminės faktinės aplinkybės tapačios. Prijungtoje administracinio nusižengimo byloje teismas nustatė, kad neįrodyta, jog būtent MB „A.“ (atsakovei) priklausė darbo objektai ir darbo priemonės (duomenys neskelbtini), neįrodyta, kad MB „A.“ priėmė ieškovą į darbą ir davė jam užduotis; teismas padarė išvadas, jog ieškovas dirbo užsienio bendrovėje „S. D.“ L., darbo užduotis jam skirstė tos įmonės atstovas (E. T.) ir neįrodyta, kad M. P., būdamas MB „A.“ vadovu, leido dirbti nelegaliai ieškovui. Savo sprendimą teismas grindė ir aplinkybe, kad atsakovas M. P. dirbo „S. D.“ L., o šios bendrovės atstovas E. T. patvirtino, kad M. P. buvo eilinis darbininkas, neturėjęs įgalinimų priimti į bendrovę darbuotojus. Taip pat bendrovė „S. D.“ L. patvirtino, kad apeliantas aptariamu laikotarpiu buvo priimtas dirbti būtent „S. D.“ L.
36. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pagrįstai vadovavosi Kauno apylinkės teismo 2024 m. kovo 10 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. II-170-1023/2024, padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovo (apelianto) nurodomais laikotarpiais, t. y. 2019 m. spalio – 2020 m. liepos mėnesiais, tarp ieškovo (apelianto) ir atsakovų darbo santykiai neegzistavo.
37. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą nepriimti atsakovų bylinėjimosi išlaidų, nes jos nesąžiningai išdidintos, teismas įsipareigojo šį klausimą išspręsti galutiniame procesiniame dokumente, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas vertina tokius ieškovo argumentus kaip deklaratyvius teiginius ir juos atmeta.
39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
40. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
41. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas).
42. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).
43. Atsakovų atstovė 2024 m. gegužės 22 d. byloje pateikė duomenis dėl 2 284 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-63089); 2024 m. rugpjūčio 29 d. byloje pateikė duomenis dėl 484 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-101361); 2024 m. gruodžio 4 d. byloje pateikė duomenis dėl 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (DOK-144074), iš viso 3 639,20 Eur.
44. Vertinant atsakovų patirtas išlaidas pažymėtina, kad jos detalizuotos, realiai patirtos, jos buvo būtinos, nes atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, bylos nagrinėjimo metu vyko 5 teismo posėdžiai (2022 m. spalio 17 d., 2024 m. gegužės 24 d., 2024 m. rugpjūčio 30 d., 2024 m. lapkričio 25 d., 2024 m. gruodžio 4 d.), buvo teikti prašymai dėl papildomų įrodymų pateikimo.
45. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos baigtį, atsakovų patirtos išlaidos turėjo būti kompensuojamos, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Todėl šioje dalyje apelianto skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra aiškiai motyvuotas – pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantas, nesutikdamas su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus T. T. praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
48. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).
49. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, kitos šalies prašymu priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinio skundo parengimą atsakovai sumokėjo 1 815,00 Eur. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas, nelaikytinos per didelėmis, todėl visa apimtimi priteistinos iš ieškovo atsakovų naudai lygiomis dalimis (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovų M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir MB ,,A.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai lygiomis dalimis 1 815,00 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisiant kiekvienam atsakovui po 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurų, 50 ct).
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.