Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam A. B. (A. B.), jo gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskij (Vladislav Latušinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, taip pat per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. B. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai nuspręsta priteisti 11 635,83 Eur (vienuolika tūkstančių šešis šimtus trisdešimt penkis Eur 83 ct) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą atlyginti 11 635,83 Eur turtinę žalą, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, priteistas sumas pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, AB banke „Swedbank“ esančią sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, banko kodas 73000, mokėjimo paskirtis – žala PSDF už M. M. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. B. tyčia, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2023 m. spalio 14 d. apie 15.30 val. viešoje vietoje, netoli parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, iš chuliganiškų paskatų dėl menkavertės priežasties sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. dėl to, kad M. M. ėjo važiuojamąja kelio dalimi, kai pastarasis važiavo savo automobiliu „Audi A6 Allroud“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavęs ir išlipęs iš automobilio sudavė M. M. ne mažiau dviejų smūgių rankomis ir kojomis į veido ir kojų sritį, tokiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam M. M. odos nubrozdinimus kaktoje ir kairės kojos sumušimą, pasireiškusį kairio blauzdikaulio skeveldriniu lūžiu, kas komplikavosi kairės blauzdos celiulitu, ko pasėkoje dėl nukentėjusiajam M. M. padarytų kūno sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tokiais savo bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį M. M.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendį dalyje dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; A. B. pripažinti kaltu tik pagal BK 284 straipsnį ir už šį nusikaltimą paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu; pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi; 2) civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atmesti; 3) byloje atlikti dalinį įrodymų tyrimą – gauti dokumentų kopijas dėl aplinkybių, susijusių policijos pareigūnų veiksmais, atliktais M. M. atžvilgiu; nustatyti aplinkybes dėl M. M. patirtos kojos traumos krentant iš kombaino ir atitinkamai išreikalauti medicininius dokumentus; esant būtinumui apklausti M. M. ir medicinos darbuotoją, kuris įrašė aplinkybes, susijusias su kojos trauma į medicininius dokumentus; apklausti teismo medicinos ekspertą Sigitą Laimą; esant būtinumui atlikti kitus veiksmus.

2.1. Nuteistasis A. B., remdamasis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme teigia, kad visiškai pripažįsta faktą, kad du kartus sudavė M. M. į veidą, nors neturėjo teisės taip elgtis ir tokie jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Nuteistasis nurodo, kad pripažįsta savo kaltę ir gailisi, kad nesulaikė ir nesuvaldė savo emocijų, tačiau kategoriškai nesutinka, jog mušė M. M. kojomis ir sudavė jam smūgį į koją. Nuteistojo manymu, nors nukentėjusysis M. M. ir liudytojas R. K. parodė priešingai, tačiau minėtą išvadą patvirtina byloje esantys liudytojo G. B. parodymai, kad jis M. M. sudavė du kartus kumščiu į veido sritį ir nuo smūgių M. M. parkrito, tačiau kojomis M. M. nemušė.

2.2. Teigiama, kad tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, M. M. buvo paklausta, kodėl jis parašė pareiškimą praėjus mėnesiui po aptariamo įvykio, t. y. 2024 m. lapkričio 14 d. M. M. teigimu, jis gulėjo ligoninėje ir policijos pareigūnai šiuo laikotarpiu buvo atvykę du kartus. Nuteistojo įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, kada pirmą kartą pas M. M. buvo atvykę policijos pareigūnai, kas konkrečiai buvo atvykęs, ką policijos pareigūnams paaiškino M. M. dėl patirtos traumos, kodėl nebuvo priimtas pareiškimas, taip pat, ar policijos pareigūnai surašė atitinkamos formos tarnybinius paaiškinimus. Nurodoma, kad šis klausimas byloje yra reikšmingas, kadangi medicininiuose dokumentuose ir specialisto išvadose Nr. G40/2024(01) (2 puslapis) bei pG 1480/2024(01) (3 puslapis) teigiama, jog „<...> Nusiskundimai ir anamnezė: Pacientas apžiūrėtas 2023 m. spalio 14 d., 19.05 val. Nusiskundimai: kairės kojos skausmas. An.Morbi: Trauma 2023 m. spalio 14 d. Iškrito iš kombaino <...>“.

2.3. Nuteistojo manymu, byloje nėra nustatytas tikslus konflikto laikas. Pažymima, kad nuteistasis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad incidentas įvyko po 12.00 val. M. M. patvirtino tokius nuteistojo parodymus ir paaiškino, kad konfliktas kilo apie 12.00 val. (šias aplinkybes patvirtino 2023 m. gruodžio 5 d. vykusioje apklausoje ir 2024 m. kovo 6 d. vykusioje apklausoje, pastarosios apklausos metu kartu pažymėdamas, kad „<..> laiko tikrai jau neprisimenu tiksliai <...>“). Nuteistojo vertinimu reikšminga yra tai, kad M. M. byloje buvo apklaustas pirmiau, nieko nežinodamas apie A. B. parodymus. Taip pat analogišką laiką (12.00 val.) nurodė liudytojai G. B. ir R. K. 2023 m. lapkričio 29 d. vykusiose apklausose. Vis dėl to, apklausas pirmosios instancijos teisme liudytojas R. K. nurodė, kad konfliktas įvyko 17.00–18.00 val. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo įsitikinimu, po konflikto (12.00 val.) jam išvažiavus namo, M. M. buvo sveikas, nes skambutis Greitajai medicinos pagalbai fiksuotas tik 16.15 val., t. y. po 3 valandų.

2.4. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu ir tai, jog nukentėjusysis M. M. ir liudytojas R. K. buvo neblaivūs (šias aplinkybes patvirtina liudytojų G. B. ir O. B. parodymai). Be to, Greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelėje yra nurodyta, kad M. M. iš burnos sklinda alkoholio kvapas.

2.5. Nurodoma, tarp kitų byloje esančių aplinkybių taip pat yra prieštaravimų. Pavyzdžiui, nukentėjusysis M. M. ir liudytojas G. B. teigė, kad A. B. į parduotuvę atvažiavo šviesios, sidabrinės spalvos automobiliu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad automobilio spalva yra juoda (nuteistojo išvada – M. M. nepamena automobilio spalvos, o G. B. automobilio apskritai nematė); M. M., G. B. ir R. K. nurodė, kad po to, kai padėjo sumuštam M. M. atsistoti, pasodino jį ant suoliuko, esančio šalia parduotuvės (duomenys neskelbtini), tačiau šalia parduotuvės jokio suoliuko nėra; Greitoji medicinos pagalba atvyko adresu (duomenys neskelbtini), tačiau namas šiuo adresu nors ir yra toje pačioje gatvėje, tačiau reikia eiti apie 30–40 metrų atstumą, kadangi tarp namų yra skveras, kuriame suoliukų taip pat nėra; G. B. ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, kad kai A. B. išėjo iš parduotuvės, bandė kabintis prie M. M., tačiau apylinkės teisme G. B. nurodė, kad A. B. ir M. M. bandė išskirti; remiantis byloje esančiais liudytojų parodymais, M. M. nuo suduotų smūgių turėjo nukristi arba ant nugaros, arba ant dešinio šono, kadangi krentant vienaip ar kitaip, M. M. negalėjo susilaužyti kojos ir negalėjo nusibrozdinti kaktos kairėje pusėje; byloje neatsižvelgta į liudytojos A. L. parodymus dėl susiklosčiusio įvykio aplinkybių; byloje nebuvo siekta nustatyti M. M. kairio blauzdikaulio skeveldrinio lūžio mechanizmo, t. y. iš kurios kojos pusės buvo paveiktas blauzdikaulis; specialisto išvada, jog „<...> mažai tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas pačiam nukentėjusiajam nugriuvus <...>“ nėra kategoriška, be to, atliekant tyrimą nebuvo nagrinėjamas atvejis, kad lūžis galėjo atsirasti krentant iš kombaino, kaip medikams nurodė pats M. M.

2.6. Nuteistasis nesutinka, kad skundžiamu nuosprendžiu civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys yra patenkintas visiškai, kadangi nepripažįsta fakto, jog savo veiksmais sulaužė koją M. M. Be to, nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje civilinio ieškinio klausimas buvo išspręstas neteisingai. Nuteistojo žiniomis, po pirmojo išrašymo iš ligoninės M. M. nuolat girtuokliavo, todėl abejojama, kad nukentėjusysis gydėsi namuose ir laikėsi paskirto gydymo plano, t. y. infekcija arba uždegiminė reakcija galėjo atsirasti būtent dėl M. M. neveikimo ir nesigydymo. Teigiama, kad tokią informaciją galima gauti iš M. M. gydymo įstaigos (epacientas.lt būtų galima matyti, ar po išrašymo iš ligoninės 2023 m. lapkričio 24 d. M. M. pirko jam išrašytus vaistus). Tokia informacija yra itin reikšminga, nes būtent po pakartotinio hospitalizavimo M. M. gydymo kaina padidėjo net 7 531,93 Eur.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas advokatas – tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).

6. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendį dalyje dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; pripažinti jį kaltu tik pagal BK 284 straipsnį ir už šį nusikaltimą paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu; pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi; civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atmesti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tenkinus nuteistojo A. B. gynėjo advokato Vladislavo Latušinskij prašymą, nuspręsta atnaujinti įrodymų tyrimą dalyje, apklausti specialistą Sigitą Laimą, taip pat nukentėjusįjį M. M., išsireikalauti atitinkamus medicininius dokumentus.

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas Sigitas Laima parodė, kad yra teismo medicinos gydytojas-ekspertas, dirba Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje Vilniaus skyriuje, yra įrašytas į ekspertų sąrašą ir prisiekęs. Aiškindamas celiulito sąvoką, nurodė, kad tai yra lokalus lūžio projekcijoje kraujo ir limfos apytakos sutrikimas, dėl ko ištinsta audiniai ir pakinta. Celiulitas yra to lūžio komplikacija. Ar tai yra įprasta komplikacija, tai celiulitas yra pasitaikantis, jis nėra kažkuo išskirtinis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad lūžis yra komplikuotas, skeveldrinis, tai celiulito atsiradimas yra visiškai suprantamas, juolab kad šį celiulito atsiradimą sąlygojo gausus kraujo susikaupimas aplink lūžį minkštuose audiniuose, kur kraujas buvo šalinamas operacijos metu. Kalbant apie tokio pobūdžio blauzdos lūžį ir aiškinantis, kaip šis sužalojimas buvo padarytas, mechanizmai gali būti keli – vienas iš jų yra tiesioginė trauma, kur lūžis susiformavo, kai pridėjimas yra į tą vietą ir formuojasi kaulo lūžis, bet gali būti ir netiesioginė trauma, pavyzdžiui, kritimas iš aukštumos ant ištiestos kojos, gali būti panašiai pažeidžiamas blauzdikaulis. Ar aptariamu atveju yra įmanomas kritimas iš aukštumos ant ištiestos kojos, tokio dalyko paneigti negali, nes yra skeveldrinis lūžis, kažkokių individualių dalykų, pavyzdžiui, prisispaudimo išoriškai, atkartojančio žalojantį daiktą nėra, todėl kategoriškai pasakyti, kad tai buvo tiesioginės traumos pasekmė ar netiesioginės, negali. Pasisakydamas dėl aplinkybės, jog mažai tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas pačiam nukentėjusiajam nugriuvus, ekspertas paaiškino, kad griuvimui ir nugriūnant pačiam nukentėjusiajam ant tos kojos tokie sužalojimai paprastai neįvyksta, pats blauzdikaulis, pagal savo tektoniką, sandarą yra taip sutvertas, kad jis yra ganėtinai atsparus, pagal savo struktūrą, todėl griūnant iš savo aukščio pačiam nukentėjusiajam taip paprastai tokie kaulai nelūžta. Jeigu suformuotos užduoties specialistui sąlyga būtų pakeista, t. y. kad aukštis yra ne savo, o pavyzdžiui, kritimas iš kombaino 1–1,5 metro, tuomet griuvimo nebus, nes įsiveda sąvoka „kritimas“, o kritimas yra iš aukščio. Negalima atmesti versijos, kad tokia trauma yra būdinga kritimui nuo tam tikrame aukštyje esančios platformos, tokia tikimybė išlieka, kad krentant iš aukštumos tokia trauma įmanoma. Negali kategoriškai atsakyti ir įvertinti tikimybės, ar trauma labiau būdinga tiesioginiam poveikiui, ar tai yra kritimas iš aukščio ant ištiestos kojos, tačiau atkreipia dėmesį, kad smūgio sudavimui nėra kontakto vietoje išorinio papildomo sužalojimo, pavyzdžiui, muštinės žaizdos lūžio projekcijoje, poodinės kraujosruvos, todėl pasisakyti kategoriškai, kad čia buvo tik smūgio sudavimas, o ne kritimas, negalima, bet ir atmesti to negalima. Smūgio sudavimo atveju dažniausiai susiformuoja papildomi išoriniai sužalojimai, kurie šiuo atveju nebuvo nustatyti, kadangi medicininiuose dokumentuose apie išorinius blauzdos sužalojimus nėra duomenų, o abu tyrimai buvo atlikti iš medicininių dokumentų, nemačius nukentėjusiojo. Kadangi nagrinėjamu atveju yra skeveldrinis lūžis, gydant tokias traumas, paprastai yra atliekama osteosintezė, o kokia ji yra – ar išorinė, ar vidinė, renkasi traumatologas, tačiau pagal medicininius dokumentus, nukentėjusiam buvo atliekama išorinės osteosintezės – operacijos ir fiksavimo. Nagrinėjamu atveju kairės blauzdos celiulito komplikacija vertintina kaip tiesioginė traumos komplikacija, nes jeigu dėl kitų ligų, tai paprastai tokie pakitimai formuojasi paraleliai, jeigu yra vienoje kojoje, tai bus ir kitoje, arba pereis į toliau, o šiuo atveju turimas lokalus celiulitas lūžio projekcijoje, todėl pagal tai galima daryti išvadą, kad tai yra tiesioginė traumos pasekmė, kurią sukėlė gausius kraujavimas į minkštuosius audinius. Paskutinio laikotarpio tendencijų dėl hospitalinių infekcijų paplitimo nežino, bet reikia suprasti, kad operacija buvo invazyvi, buvo tiriami minkštieji audiniai, buvo fiksuojamas kaulas ir susisiekimas su išore yra, o tai lemia didesnę komplikacijų atsiradimo riziką. Jeigu būtų prie tipinio rankos lūžio, kai yra tik gipso langetė, tai nėra sąlyčio su išore, todėl kaulo pažeidimas, infekcija yra minimali. Negalima paneigti aplinkybės, kad vienu spyriu į blauzdikaulį, įmanoma sukelti skeveldrinį lūžį, tačiau tokiu atveju priklauso, koks buvo apavas, taip pat reikia atsižvelgti į sąlygas, tiek paties nukentėjusiojo būklės, nes gali būti osteoporozė, kur kaulai mažiau atsparūs yra, tai jie labiau linkę trupėti, lūžti. Negali įvertinti balais, kiek tokia trauma yra skausminga, tačiau tokiems lūžiams gali būti taikomi net narkotiniai analgetikai skausmui malšinti. Jeigu mechanizmas susiformuoja 12 val., o greitoji pagalba iškviečiama po 16 val., su tokia trauma galima išlikti sąmoningam ir iškentėti (žinant lietuvių tautos bruožą – kantrumą). Teoriškai įmanoma iš medicininių dokumentų, rentgenogramų nustatyti trauminio poveikio kryptį – iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę, iš priekio į galą, bet kryptis ir poslinkis daugiau nustatinėjama kai yra atliekama kompiuterinė tomografija. Šiuo atveju, pagal medicininius dokumentus, buvo atliekamas paprastas rentgenologinis tyrimas. Iš tiesų specialisto išvadoje yra tokie žodžiai „krito iš kombaino“, kadangi šie žodžiai yra išrašyti iš ligos istorijos, kuri buvo pateikta tyrimui ir tai įrašė priimantis gydytojas ligoninėje. Matomai nukentėjusysis, atvykęs į priimamąjį buvo sąmoningas, todėl anamnezė, nusiskundimai, traumos aplinkybės, buvo gaunamos iš nukentėjusiojo žodžių, todėl tikėtina, kad tai buvo pasakyta nukentėjusiojo. Atliekant ekspertinį tyrimą, į minėtą užrašymą nebuvo kreipiama dėmesio, nes tai neapima sužalojimo nustatymo, nors tie užrašymai kelia abejonių, vertinama yra bendrai ir kalbama apie sužalojimus. Jeigu nukentėjusysis nebūtų vartojęs vaistų, tepalų, negali pasakyti, ar komplikacijos tikimybė (celiulito atsiradimo) būtų didesnė, ar mažesnė, tai yra menama aplinkybė, tačiau pastebėta, kad iki vaistų sukūrimo, esant panašioms traumoms, žmonės sugydavo. Kalbant apie skeveldrinį blauzdikaulio lūžį, tipinė situacija (dėl traumos pasekmės) gali būti priskiriama ir prie spyrio koja, ir prie kritimo iš aukščio. Medicininiuose dokumentuose nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiojo kaulai yra trapesni (kaulinių ligų nebuvo atžymėta), tačiau pažymėta, kad nukentėjusysis serga daugybe kitų ligų.

9. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis M. M. parodė, kad šiuo metu yra neįgaliojo vežimėlyje ir tai yra traumos pasekmė. Šiaip yra vairuotojas (turi B ir C kategorijas), dar yra traktoristas (neteko dirbti), taip pat yra ir stalius (neteko dirbti). Įvykio metu nedirbo. Įvykio aplinkybes prisimena – ėjo į parduotuvę su R. K., su kuriuo gyvena vienoje gatvėje, ten yra parduotuvė, o už parduotuvės yra gatvė ir prasideda šaligatvis. R. K. buvo ant šaligatvio, o jis buvo prie šaligatvio. Buvo rudens sezonas, šviesus dienos metas. Prie parduotuvės, prie šaligatvio stovi mašinos ir tas nuteistasis įvažiavo priešais juos, iššoko iš mašinos ir pradėjo kojomis kažkokius judesius daryti. Nuteistajam tik pasakė: „žiūrėk, pėstieji eina“, o pastarasis kažkaip jam koja sudavė į šoną, paskui per kojas ir tuomet nukrito galva į šaligatvį, tikriausiai pasidarė bloga, nes G. B. pribėgo prie jo, kadangi nuteistasis tikriausiai norėjo dar spardyti, bet tuomet priėjo G. B. Nuteistojo automobilis buvo šviesios spalvos, modelio nepamena, tačiau automobilis buvo ne baltos spalvos. Galbūt konfliktas įvyko dėl to, kad ėjo gatvės viduriu. Nuteistajam pasakė: „žiūrėk, pėstieji eina“, bet nespėjo iki galo pasakyti, ir nuteistasis pradėjo mušti. Iššoko iš automobilio ir paskui nuo tos vietos nuėjo į parduotuvę. Į šoną sudavė iš kojos, ir paskui iš kojos gavo smūgį į kojas, tada nukrito, jį pakėlė, koja tabalavo ir iš karto buvo iškviesta greitoji pagalba. Tikrai buvo suduota du kartus į šoną ir po to per kojas. Kiek kartų davė per kojas, nežino. Iki nukritimo lyg ir vienas smūgis buvo. Kai nukrito, nuteistasis jo nemušė. Trenkta buvo per koją, nuteistasis koją sulaužė. Konkrečiai nuteistasis įspyrė žemiau kelio, iš išorinės pusės, iš šono. Policiją iškvietė G. B.. Kelintą valandą įvyko įvykis, pasakyti negali, nes nežiūrėjo į laikrodį, tai buvo dienos metas, gal po pietų, apie 15-16 val. Nežino, kaip gali paaiškinti tai, jog pareiškime rašė, kad įvykis įvyko 12 val., o greitoji atvyko 15.30 val., nespėjo pažiūrėti kelintą valandą nuteistasis jį sumušė. Nors A. L. nurodė, kad apie 15 val. buvo užėjęs pas ją į parduotuvę ir nusipirko butelį degtinės, tai A. L. buvo nesveikas, ligotas žmogus, teisme pasakė, kad jis buvo blaivus, nors pastaroji jo net nematė. Parduotuvė dėl to ir užsidarė, nes A. L. buvo nesveikas žmogus. Šiuo metu ji yra mirusi. Nurodė, kad į parduotuvę ėjo pirkti šampano, kadangi šventė kaimyno gimtadienį, iš vakaro taip pat šventė, turbūt iki 4 val. ryto, paskui išgėrė šampano butelį ir nuėjo į parduotuvę. Nesijautė išgėręs. Prisimena, kad kai atvažiavo greitoji, tai ten iš karto per kelią ir namas, ir suolelis, todėl ten buvo nuneštas, pasodintas ant to suolelio ir labai greitai atvyko greitoji, davė nuskausminamuosius ir išvežė. Kai nukrito, tikriausiai buvo praradęs sąmonę. Atvykusi greitoji iš karto paguldė ant neštuvų ir nunešė į greitosios automobilį. Nepamena, bet tikriausiai buvo klausiama, kas atsitiko. Po narkozės paklausė dėl aplinkybių susijusių su tuo, kad pacientas griuvo, o Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – ir RVUL) anamnezėje nurodyta, kad iškrito iš kombaino, nes niekada tokioje situacijoje nebuvo. Kaip atsirado kombainas, nežino, gėdijosi sakyti, kad gimtame mieste sumušė kažkoks žmogus. Kodėl atsirado kombainas, nežino, kas (po narkozės) į galvą stuktelėjo. Negalvojo, kad gydytojui yra skirtumas, sulaužyta koja ir sulaužyta. Tą dieną kombaine nebuvo. Kodėl pareiškimas policijai buvo parašytas po mėnesio, tai iš pradžių nieko nebuvo, o paskui paskambino iš policijos ir paklausė, ar rašys pareiškimą, nes nuteistasis jau buvo parašęs pareiškimą sūnėno atžvilgiu, o sūnėnas sakė: „važiuok, žiūrėk“. Sūnėnas važiavo pas A. B. pasakyti, kad buvo išvežtas į ligoninę. Sūnėnas nieko nenorėjo iš A. B. Ar buvo kalba apie pinigus, kiek kartų kalbėjo, nežino. Iš tikrųjų net nežinojo apie tai, kad sūnėnas nuvažiavo ir pinigų prašė. Nebūtų rašęs pareiškimo, jeigu prieš sūnėną nebūtų parašytas pareiškimas, buvo iškviesta policija, paskui paskambino iš policijos ir policija atvažiavo į ligoninę. Taip pat policijos pareigūnai buvo vieną kartą atvažiavę į namus Dieveniškėse. Kai buvo paguldytas į greitosios pagalbos automobilį, sūnėnas važiavo iš namų pusės, t. y. važiavo ir tiesiog pamatė, kad jis yra greitosios pagalbos automobilyje. Po traumos pusantrų metų diskas buvo įstatytas ir 2025 m. kovo 7 d. išimtas, dabar koja nesilanksto, pėda taip pat. Po operacijos įvyko ne komplikacija – pirmą kartą buvo uždėtas aparatas, buvo išleistas namo ir po dešimties dienų supūliavo koja. Tada buvo vėl nuvežtas į ligoninę, buvo išimtas aparatas, nuo kelio iki kauliuko padarė pjūvį, išvalė, susiuvo, paskui prisuko kažkokį strypą ir po 10-15 dienų vėl įdėjo diskus. Nurodė, kad vaistus vartojo.

10. 2025 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ dėl duomenų pateikimo, t. y. kurioje gydymo įstaigoje yra registruotas M. M. ir koks yra jį gydantis šeimos gydytojas. 2025 m. vasario 11 d. VĮ „Registrų centras“ pateikė Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos duomenis, pagal kuriuos M. M. yra registruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo šeimos gydytoja yra Z. T.

11. 2025 m. vasario 12 d. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytoją Z. T. dėl duomenų pateikimo, t. y. ar laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. M. M. kreipėsi į šeimos gydytoją, jei taip, kiek kartų lankėsi, kokia nustatyta diagnozė, ar nukentėjusiajam buvo paskirti vaistai (gydymas), jei taip, kokie vaistai buvo paskirti, taip pat, ar paskirtus vaistus (jeigu tokie buvo paskirti) nukentėjusysis įsigijo bei vartojo. 2025 m. kovo 7 d. gautame UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės Z. T. atsakyme nurodyta, kad M. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ į šeimos gydytoją kreipėsi 2023 m. lapkričio 27 d. dėl siuntimo ortopedui traumatologui pakartotinai konsultacijai praėjus 14 dienų po traumos, specialisto nurodymu. Siuntime nurodyta diagnozė (S82.18) – kitas blauzdikaulio viršutinės dalies lūžis.

12. 2025 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į VĮ „Registrų centrą“ dėl duomenų pateikimo iš „e.sveikata“ sistemos apie M. M. laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 24 d. iki 2023 m. gruodžio 12 d. išrašytus vaistus, taip pat, ar išrašyti vaistai buvo įsigyti. 2025 m. kovo 14 d. VĮ „Registrų centras“ pateikė Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos duomenis, pagal kuriuos M. M. 2023 m. lapkričio 24 d. buvo išrašyti du receptai, receptų statusas „įsigytas“; pagal ligos kodą S82.11 skirti nekompensuojami vaistai, iš kurių vieni yra narkotinio vaistų tipo; dėl blauzdikaulio viršutinės dalies lūžio kartu su šeivikaulio (be kurios dalies) lūžiu M. M. gulėjo Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje; išduoti ir naudojami vaistai (past. – bendrinis pavadinimas) – bemiparino natrio druska (injekcinis tirpalas užpildytame švirkšte), 21 vnt., vartojimo trukmė – 21 diena (išduota 2023 m. lapkričio 24 d.) bei tramadolio hidrochloridas/deksketoprofenas (plėvele dengtos tabletės), 15 vnt., vartojimo trukmė – 5 dienos (išduota 2023 m. lapkričio 24 d.), vaistai įsigyti UAB „Nemuno vaistinėje“; 2023 m. lapkričio 28 d. vaistinėje atsiimti vaistai „Zibor“ (21 vnt.), o 2023 m. gruodžio 14 d. – vaistai „Skudexa“ (15 vnt.) (past. – vaistų prekiniai pavadinimai).

13. 2025 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į VšĮ Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninę ir VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę dėl duomenų pateikimo, t. y. M. M. medicininių dokumentų pateikimo, taip pat buvo prašoma paaiškinti, kokiu būdu įrašuose užfiksuotos skirtingos M. M. patirtos traumos priežastys. 2025 m. kovo 17 d. gautame VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės atsakyme nurodyta, kad anamnezė sužinoma iš paciento (jį lydinčių asmenų) žodžių. Ši informacija priklauso išimtinai nuo ją teikiančio asmens ir prieš užfiksavimą medicinos dokumentuose netikrinama. Iš turimos medicininės dokumentacijos matyti, kad pacientas į RVUL buvo perkeltas iš kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos – VšĮ Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės. Šios įstaigos išduotame medicinos dokumentų išraše/siuntime grafoje „anamnezė“ nurodoma, kad pacientas „iškrito iš kombaino“. Kadangi GMP pacientą atgabeno ne į RVUL, duomenų apie šiuos minėtos ligoninės užfiksuotos traumos aplinkybes neturi (past. – kartu su atsakymu pateikiamos turimos medicinos dokumentų kopijos). 2025 m. balandžio 2 d. iš VšĮ Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės gauti medicinos dokumentų išrašas/siuntimas ir diagnostinio tyrimo aprašymas.

Dėl įrodymų ir nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių vertinimo

14. Apeliaciniame skunde A. B. kaltės dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo nekvestionuoja, t. y. pripažįsta kaltę pagal šį straipsnį, tačiau nepripažįsta kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

15. Skundžiamame nuosprendyje spręsta, kad A. B. kaltę tyčia nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą ir kartu sutrikdžius visuomenės rimtį bei tvarką, patvirtina nukentėjusiojo M. M. proceso metu duoti parodymai, o nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų G. B. ir R. K. (R. K.) parodymai, taip pat specialisto išvados. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, priešingai minėtai skundžiamo nuosprendžio išvadai, sprendžia, kad byloje įrodymų, jog A. B. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nepakanka, priešingai, kaltinimas grindžiamas nepašalintomis abejonėmis dėl esminių bylos aplinkybių, o kilusių abejonių, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, pašalinti nėra galimybės.

16. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, Nr. 2K-96-697/2017, Nr. 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, Nr. 2K-84-489/2017, Nr. 2K-180-689/2018).

17. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nebūtų naikinami ar keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos esminių faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų – pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais bylos įrodymais ir duomenimis.

18. Sutinkama su nuteistuoju A. B., kad pagal bylos duomenis jis nuo pat proceso pradžios kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nepripažino. Nuteistasis A. B. proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad M. M. nespardė, t. y. M. M. nemušė kojoms ir nesudavė jam smūgio į koją (1 t., b. l. 137, 161; 2 t., b. l. 35–38). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo būtent dėl aplinkybės, ar A. B. nukentėjusiajam M. M. smūgiavo į koją ir, ar atitinkamai to pasekoje buvo padaryti byloje nustatyti sužalojimai – kairės kojos sumušimas, pasireiškęs kairio blauzdikaulio skeveldriniu lūžiu, kas komplikavosi kairės blauzdos celiulitu. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas M. M. parodė, kad A. B. jį mušė kojomis į įvairias kūno vietas (nuteistasis kojomis sudavė du smūgius į koją ir į kitą kūno vietą, pataikė į petį), o nuo smūgių kairę koją jam labai skaudėjo ir vėliau ligoninėje buvo gydomas dėl kairės kojos lūžio (2 t., b. l. 35–38). Teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis M. M. parodė, kad A. B. į šoną sudavė iš kojos, ir paskui iš kojos gavo smūgį į kojas, tada nukrito, jį pakėlė, koja tabalavo ir iš karto buvo iškviesta greitoji pagalba. Tikrai buvo suduota du kartus, į šoną ir po to per kojas, o kiek kartų davė per kojas, nežino (iki nukritimo lyg ir vienas smūgis buvo). Nukentėjusysis pabrėžė, kad trenkta buvo per koją, nuteistasis koją sulaužė (konkrečiai nuteistasis įspyrė žemiau kelio, iš išorinės pusės, iš šono).

19. Minėti nukentėjusiojo M. M. parodymai vertintini kritiškai. Iš byloje esančių liudytojų parodymų, greitosios medicinos pagalbos kortelės kvietimo duomenų, matyti, kad įvykio metu M. M. buvo neblaivus, kas atitinkamai mažina nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumą ir kelia pagrįstų abejonių dėl jo atmintyje išlikusių įvykio aplinkybių tikrumo. Be to, nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų G. B. ir R. K. parodymai, tačiau pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. kartu su M. M. ėjo į parduotuvę ir taip pat buvo neblaivus, kas taip pat atitinkamai mažina liudytojo parodymų patikimumą. Nagrinėjamu atveju remtis vien G. B. duotais parodymais dėl įvykio aplinkybių, nors liudytojas buvo blaivus, nėra pagrindo, kadangi ir šio liudytojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Pavyzdžiui, liudytojas G. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai A. B. išėjo iš parduotuvės bandė kabintis prie M. M., tačiau pirmosios instancijos teisme aiškino, kad A. B. ir M. M. bandė išskirti, be to proceso metu parodė, kad vyksta muštynės pamatė tik iš tolo, o pradžios muštynių nematė (1 t., b. l. 76–77; 2 t., b. l. 35–38).

20. Šiame kontekste pabrėžtina, kad VšĮ Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės išduotame medicinos dokumentų išraše/siuntime grafoje „anamnezė“ nurodoma, kad pacientas „prieš 1 val. griuvo“, o RVUL gydytojo surinktoje anamnezėje nurodoma, kad M. M. „iškrito iš kombaino“. Byloje esančiame RVUL atsakyme nurodyta, kad anamnezė sužinoma iš paciento (jį lydinčių asmenų) žodžių. Ši informacija priklauso išimtinai nuo ją teikiančio asmens ir prieš užfiksavimą medicinos dokumentuose netikrinama. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. M. paaiškino, kad nors anamnezėje nurodyta, kad iškrito iš kombaino, bet niekada tokioje situacijoje nebuvo, atsakydamas į klausimą kaip anamnezėje atsirado kombainas, gėdijosi sakyti, kad gimtame mieste sumušė kažkoks žmogus; kodėl atsirado kombainas, nežino, kas į galvą stuktelėjo, negalvojo, kad gydytojui yra skirtumas; tą dieną kombaine nebuvo. Tokios anamnezėje nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės ir jo paaiškinimas teismo posėdžio metu taip pat leidžia daryti išvadą dėl nukentėjusiojo parodymų ir jo byloje pateiktų parodymų prieštaringumo. Be to, teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas Sigitas Laimė parodė, kad iš tiesų specialisto išvadoje yra tokie žodžiai „krito iš kombaino“, kadangi šie žodžiai yra išrašyti iš ligos istorijos, kuri buvo pateikta tyrimui ir tai įrašė priimantis gydytojas ligoninėje. Matomai nukentėjusysis, atvykęs į priimamąjį buvo sąmoningas, todėl anamnezė, nusiskundimai, traumos aplinkybės, buvo gaunamos iš nukentėjusiojo žodžių, todėl tikėtina, kad tai buvo pasakyta nukentėjusiojo. Atliekant ekspertinį tyrimą, į minėtą užrašymą nebuvo kreipiama dėmesio, nes tai neapima sužalojimo nustatymo, nors tie užrašymai kelia abejonių, vertinama yra bendrai ir kalbama apie sužalojimus.

21. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal byloje esančią 2024 m. kovo 6 d. specialisto išvadą Nr. G 40/2024(01), mažai tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas pačiam nukentėjusiajam nugriuvus, o 2024 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. pG 1480/2024(01) taip pat nurodyta, kad mažai tikėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G 40/2024(01) nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas pačiam nukentėjusiajam nugriuvus (1 t., b. l. 63–64, 67–68). Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas Sigitas Laima parodė, kad griuvimui ir nugriūnant pačiam nukentėjusiajam ant tos kojos byloje nustatyti sužalojimai paprastai neįvyksta, todėl griūnant iš savo aukščio pačiam nukentėjusiajam taip paprastai tokie kaulai nelūžta. Vis dėlto, ekspertas nurodė ir tai, kad smūgio sudavimui nėra kontakto vietoje išorinio dar papildomo sužalojimo, pavyzdžiui, muštinės žaizdos lūžio projekcijoje, poodinės kraujosruvos, todėl pasisakyti kategoriškai, kad čia buvo tik smūgio sudavimas, o ne kritimas, negalima, bet ir atmesti to negalima. Smūgio sudavimo atveju dažniausiai susiformuoja papildomi išoriniai sužalojimai, kurie šiuo atveju nebuvo nustatyti. Be kita ko, ekspertas parodė, kad pavyzdžiui, esant kritimui iš kombaino 1–1,5 metro, griuvimo nebus, nes įsiveda sąvoka „kritimas“ – nagrinėjamu atveju negalima atmesti versijos, kad byloje nustatyta trauma yra būdinga kritimui nuo tam tikrame aukštyje esančios platformos, tokia tikimybė išlieka, kad krentant iš aukštumos tokia trauma įmanoma. Pabrėžtina ir tai, kad specialisto išvadoje atitinkama galimybė neatsispindi, nes nebuvo suformuotas konkretus užduoties klausimas (past. – klausta tik dėl griuvimo, bet ne dėl kritimo).

22. Pagal teismų praktiką, išvados ekspertizės aktuose (specialisto išvadose) gali būti suformuluotos kaip kategoriškos, tikėtinos ar sąlyginės. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-191-495/2020). Pažymėtina, kad ekspertas Sigitas Laima apklaustas teismo posėdžio metu negalėjo kategoriškai konstatuoti, ar nukentėjusiojo sužalojimai padaryti krentant ar suduodant smūgį; kita vertus, jis paaiškino, kad smūgio sudavimo vietoje (kojoje) nebuvo nustatyti papildomi išoriniai sužalojimai, kurie paprastai būdingi smūgio sudavimui. Nagrinėjamu atveju, nors byloje yra pateiktos dvi specialisto išvados, o teismo posėdžio metu buvo apklaustas ekspertas Sigitas Laima, spręstina, kad šie duomenys dėl nukentėjusiojo traumos susiformavimo mechanizmo abejonių nepašalino, bet priešingai – iš dalies pagrindė gynybos keliamą versiją dėl nukentėjusiojo galimo nukritimo iš aukščio, t. y. tai kas nurodyta anamnezėje dėl pastarojo galimo kritimo iš kombaino.

23. Su šia prielaida stipriai koreliuoja ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepašalintos abejonės dėl kitos reikšmingos bylos aplinkybės – tikslaus veikos padarymo laiko nustatymo. Priešingai duomenys dėl galimo veikos padarymo laiko yra prieštaringi ir varijuoja 3 – 4 valandų intervale.

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, nurodomas nusikalstamos veikos padarymo laikas yra apie 12 val., tiek M. M. protokole-pareiškime dėl įvykio nurodomas nusikaltimo padarymo laikas – apie 12 val. (1 t., b. l. 1, 16). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. M. taip pat nurodė, kad konfliktas įvyko apie 12 val., tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nurodė, kad nusikaltimas buvo padarytas apie 12 val., tačiau laiko tikrai jau neprisimena tiksliai (1 t., b. l. 22–23, 50–51, 54). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. M. duodamas parodymus dėl įvykio laiko parodė tik tai, kad buvo dienos metas (2 t., b. l. 35–38), o apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad kelintą valandą įvyko įvykis, pasakyti negali, nes nežiūrėjo į laikrodį, tai buvo dienos metas, gal po pietų, gal 15-16 val., be to, nežino, kaip gali paaiškinti tai, jog pareiškime rašė, jog įvykis įvyko 12 val., o greitoji atvyko 15.30 val., nespėjo pažiūrėti kelintą valandą nuteistasis jį sumušė. Ikiteisminio tyrimo metu specialiuoju liudytoju apklaustas A. B. parodė, kad įvykio laikas buvo apie pietus, 12 val., o apklaustas įtariamuoju parodė, kad įvykio laikas buvo tarp 12 ir 13 val., pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus dėl įvykio laiko nepasisakė (1 t., b. l. 137, 161; 2 t., b. l. 35–38). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta O. B. parodė, kad kažkur po 14 val. šaligatviu pro pat jos namą ėjo M. M. ir R. K., kurie nurodė einantys į miestelio centrą (1 t., b. l. 111–112), o pirmosios instancijos teisme parodė, kad tai buvo po pietų, bet tikslaus laiko pasakyti negali (2 t., b. l. 35–38). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. L. parodė, kad laikas buvo po pietų, tiksliai pasakyti negali (1 t., b. l. 116–117). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas R. K. parodė, kad su M. M. į parduotuvę ėjo apie 12 val., papildomai apklaustas parodė, kad įvykio laikas buvo tikrai po 12 val., bet tikslesnio laiko nurodyti negali, į laikrodį nežiūrėjo, taip pat parodė, kad greitosios medicinos pagalbą iškvietė G. B. (1 t., b. l. 92–93, 106–107), o pirmosios instancijos teisme dėl įvykio laiko nepasisakė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas G. B. parodė, kad apie 12 val. ėjo į parduotuvę ir pastebėjo konfliktinę situaciją, į įvykio vietą iškvietė greitosios medicinos pagalbos brigadą, tačiau papildomai apklaustas liudytoju parodė, kad kai ėjo į parduotuvę, laikas tikrai buvo popietinis, gal po 15 val. galėjo būti, tikslaus laiko nurodyti negali, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri atvažiavo greitai, t. y. iki 30 min (1 t., b. l. 76–77, 80), o pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas buvo po pietų (2 t., b. l. 35–38).

25. Vertinant paminėtus nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kyla pagrįstų abejonių, dėl skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės – įvykio laiko – 15.30 val. Priešingai, iš paminėtų proceso dalyvių parodymų matyti, kad įvykio laikas nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų nebuvo traktuojamas vienodai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančios greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenų matyti, kad nurodytas priėmimo laikas – 15.44 val., perdavimo laikas – 15.50 val., atvykimo laikas – 16.13 val., transportavimo laikas – 16.29 val., pristatymo į ligoninę laikas – 16.50 val., įvykdymo laikas – 17.09 val. (1 t., b. l. 130–132). VšĮ Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės medicinos dokumentų išraše/siuntime grafoje „anamnezė“ nurodoma, kad pacientas griuvo prieš 1 val., o RVUL ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodoma, kad „trauma 2023 10 14 apie 14 val. griuvo“. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti tikslaus nusikaltimo padarymo laiko, atitinkamai iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų ir įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių šalintina aplinkybė: „<...> apie 15.30 val. <...>“ ir nustatytina, kad nusikaltimas padarytas tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku - nuo 12.00 val. iki 15.30 val.

26. Įvykio laiko tikslios aplinkybės nenustatymas, taip pat pakankamai platus parodymuose besiskiriančio laiko intervalas, neleidžia atmesti nuteistojo ir jo gynėjo keliamos versijos, kad M. M. kojos traumą galėjo patirti jau po įvykusio konflikto su A. B. Akcentuotina ir tai, kad kaip teismo posėdžio metu paaiškino specialistas Sigitas Laima, M. M. patirta trauma yra ganėtinai skausminga, o tokiems lūžiams gali būti taikomi netgi narkotikai analgetikai skausmui malšinti. Nors specialistas nepaneigė, kad 3 - 4 valandas teoriškai galima išlikti sąmoningam ir iškentėti, tačiau sarkastiškai pabrėžė, kad „lietuvių tauta yra kantri“, tokiu būdu tarsi pagrįsdamas, kad tai yra sunkiai įmanoma. Įvertinus atitinkamus paaiškinimus, sugretinus su kitais bylos duomenimis, teisėjų kolegija vertina, kad sunkiai tikėtina, jog M. M. patirta kojos trauma galėjo būti apie 12 val., nors daugiau duomenų rodo, kad įvykusio konflikto su A. B. laikas galėjo būti būtent atitinkamu laiku.

27. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į apeliaciniame skunde iškeltas ir nepašalintas abejones dėl nukentėjusiojo M. M. pareiškimo dėl kojos sužalojimo pateikimo policijai laiko, t. y. praėjus mėnesiui po patirto sužalojimo. Nepaneigtina, kad nukentėjusiojo pareiškimas parašytas tik po policijos atvykimo į ligoninę dėl paties nukentėjusiojo sūnėno galimų neteisėtų veiksmų prieš A. B. tyrimo.

28. Be to, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp kitų byloje esančių aplinkybių taip pat yra daugybė prieštaravimų. Pavyzdžiui, dėl įvykio metu A. B. vairuoto automobilio spalvos. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. M. parodė, kad nei automobilio markės nei spalvos, nei numerių neįsiminė, o apklaustas papildomai parodė, kad automobilis buvo šviesios spalvos, taip pat apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad automobilis buvo šviesios spalvos (1 t., b. l. 22–23, 50–51, 54). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas G. B. parodė, kad A. B. įsėdo į pilkos spalvos automobilį, automobilio markės ir numerių neatsimena, pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad automobilis buvo šviesios sidabrinės spalvos (1 t., b. l. 76–77, 80; 2 t., b. l. 35–38). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas R. K. parodė, kad A. B. atvažiavo su „Opel“ automobiliu, kuris buvo pilkos spalvos, automobilio numerių neatsimena (1 t., b. l. 92–93, 106–107). Ikiteisminio tyrimo metu A. B. parodė, kad įvykio dieną į parduotuvę važiavo su automobiliu „Audi“ (1 t., b. l. 137). Vis dėlto, priešingai nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams, byloje esančiais AB „Regitra“ duomenimis nustatyta, įvykio dieną (2023 m. spalio 14 d.) A. B. vairuoto automobilio „Audi A6 Allroad“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) spalva buvo juoda (2 t., b. l. 86).

29. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas, pagal kurį abejonės, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Pažymėtina, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui – tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis teismų praktikos išaiškinimu, akcentuotina ir tai, kad jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 329 straipsnio 1 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254-511/2017, 2K-82-699/2017 ir kt.).

30. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina aplinkybės, kad A. B. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Esant nepašalintoms abejonėms, kad iš tikrųjų A. B. nukentėjusiajam M. M. smūgiavo į koją ir sukėlė byloje nustatytą kairės kojos sumušimą, pasireiškusį kairio blauzdikaulio skeveldriniu lūžiu ir byloje nesant kitų neabejotinų įrodymų, patvirtinančių minėtą aplinkybę, tai nelaikytina pakankamais įrodymais A. B. kaltei dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrįsti.

31. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog neįrodyta, kad A. B. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų ir įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių šalintinos aplinkybės, kad: „<...> tokiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam M. M. odos nubrozdinimus kaktoje ir kairės kojos sumušimą, pasireiškusį kairio blauzdikaulio skeveldriniu lūžiu, kas komplikavosi kairės blauzdos celiulitu, ko pasėkoje dėl nukentėjusiajam M. M. padarytų kūno sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata <...>“.

Dėl bausmės ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų

32. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas taip pat privalo atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

33. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

34. Vertinant A. B. paskirtos bausmės ne(pagrįstumą) pagal BK 284 straipsnį, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas A. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas yra baigtas ir padarytas tiesiogine tyčia. A. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šiuo aspektu pastebėtina, kad A. B. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką, prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

35. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad A. B. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 284 straipsnis) yra formalaus pobūdžio. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. B. kaltės nepripažino (1 t., b. l. 161, 170), o pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamuoju A. B. taip pat nurodė nepripažįstantis savo kaltės (2 t., b. l. 35–38). Vertinant byloje esančius duomenis, nenustatyta, kad A. B. parodymai duoti proceso metu būtų ženkliai prisidėję prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Priešingu atveju pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtų sumažinęs vienu trečdaliu. Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad A. B. išreikšta pozicija dėl kaltės pagal BK 284 straipsnį nelaikytina jo asmeninės valios aktu, o greičiau išskaičiavimu, kadangi nuteistasis tik teikdamas apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka būti pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį. Atitinkamai nuteistojo apeliaciniame skunde deklaruojamas prisipažinimas ir gailėjimasis dėl BK 284 straipsnyje padaryto nusikaltimo laikytinas siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį bei kylančias neigiamas pasekmes.

36. Bausmės skyrimui reikšmingų duomenų kontekste atsižvelgtina ir į A. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis – iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų (toliau – ĮKNR) išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. B. anksčiau yra teistas dešimt kartų (tarp jų net keturis kartus pagal BK 284 straipsnį), paskutinį kartą – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – galutine subendrinta dvejų metų penkių mėnesių ir penkių dienų laisvės atėmimo bausme, 2019 m. rugpjūčio 28 d. buvo paleistas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-ojo sektoriaus (1 t., b. l. 183–188). Byloje duomenų apie A. B. gydymą psichiatrinėje ligoninėje ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą, nėra. Nors A. B. teistumas yra išnykęs ir šio nuosprendžio priėmimo metu jis yra laikomas neteistu, vis dėlto, asmenybę charakterizuojančių aplinkybių kontekste atsižvelgtina į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais A. B. buvo paskirtos bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, tačiau šios bausmės nuteistojo elgesiui teigiamos įtakos nepadarė. Atitinkamai spręstina, kad nuteistasis turi polinkį į nusikalstamą elgesį ir nesiekia išvengti naujų nusikalstamų veikų darymo – nusikalstami A. B. veiksmai nėra atsitiktinio pobūdžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaip paskutinė darbovietė byloje nurodoma A. B. vykdyta individuali veikla nuo 2023 m. liepos 9 d. iki 2024 m. liepos 31 d. (1 t., b. l. 193), tačiau remiantis LITEKO esančiais „Sodros“ duomenimis A. B. nuo 2025 m. kovo 19 d. verčiasi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą.

37. Už BK 284 straipsnyje numatytos nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bausmė – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pastebėtina, kad nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas atitinkamų BK straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060, tačiau BK 284 straipsnis pakeistas nebuvo. Tai reiškia, kad BK 284 straipsnyje nei nusikaltimo sudėties požymiai, nei sankcija nepasikeitė. Atitinkamai vertintina, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo A. B. atžvilgiu taikyti minėto įstatymo Nr. XIV-3060 nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti A. B., už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą, paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausią laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį, terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimalus terminas yra lygus trims mėnesiams. Atsižvelgiant į minėtus A. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek bausmės dydį už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, t. y. paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tuo tarpu nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje bausmės dydžio parinkimo skaičiuojant nuo jos vidurkio taisyklė buvo panaikinta. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje A. B. paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, yra artima minimaliam BK 50 straipsnio 2 dalyje apibrėžtam laisvės atėmimo terminui.

38. Konstatuotina, kad nuteistajam už padarytą nusikaltimą (BK 284 straipsnis) paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga padarytam nusikaltimui bei nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai. Atitinkamai nuosprendžio rezoliucijos trečiojoje pastraipoje atliktas bausmių bendrinimas, A. B. išteisinus dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, naikintinas.

39. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl A. B. paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinta, jog vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, A. B. gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Neprieštaraujama skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog A. B. paskutinį kartą teistas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžiu, bausmę atliko 2019 m. rugpjūčio 28 d., t. y. yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl spręstina, kad bausmės tikslai A. B. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pastebėtina ir tai, kad iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-203-976/2023). Neprieštaraujama, kad aptariamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neizoliavus A. B. nuo visuomenės, bausmės vykdymą nuteistajam atidedant.

40. Kadangi šiuo nuosprendžiu konstatuota, jog neįrodyta, kad A. B. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, skundžiamu nuosprendžiu A. B. paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas mažintinas iki minimalaus vienerių metų termino (BK 75 straipsnio 2 dalis), paliekant skundžiamu nuosprendžiu nustatytus atitinkamus įpareigojimus (skundžiamo nuosprendžio rezoliucijos ketvirta pastraipa). Vertintina, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino sutrumpinimas A. B. atžvilgiu laikytinas švelninančiu jo teisinę padėtį, todėl nelaikytinas netikėtu ar siurpriziniu.

41. Apeliaciniu skundu A. B. prašo civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti, kadangi nepripažįsta fakto, jog savo veiksmais sulaužė koją M. M. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, t. y. prašoma priteisti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 11 635,83 Eur žalą dėl M. M. (kojos lūžio ir kilusių komplikacijų) gydymo ir penkių procentų metines dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 122–125). Nukentėjusysis M. M. byloje civilinio ieškinio nepareiškė. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys atmestinas. Atmetus civilinį ieškinį, teismo posėdžio metu tirtų aplinkybių dėl nukentėjusiajam paskirtų vaistų tinkamo vartojimo vertinimas praranda prasmę.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir jam paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį –

A. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, neįrodžius, kad A. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. B. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai nuspręsta priteisti 11 635,83 Eur (vienuolika tūkstančių šešis šimtus trisdešimt penkis Eur 83 ct) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą atlyginti 11 635,83 Eur turtinę žalą, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, priteistas sumas pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, AB banke „Swedbank“ esančią sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, banko kodas 73000, mokėjimo paskirtis – žala PSDF už M. M. gydymą.

Iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendyje nustatytų ir įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes, kad: „<...> apie 15.30 val. <...> tokiais savo tyčiniais smurtiniais veiksmais ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam M. M. <...> kairės kojos sumušimą, pasireiškusį kairio blauzdikaulio skeveldriniu lūžiu, kas komplikavosi kairės blauzdos celiulitu, ko pasėkoje dėl nukentėjusiajam M. M. padarytų kūno sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata <...>“.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio aprašomosios dalies įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, nustatant kad A. B. tyčia, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: 2023 m. spalio 14 d. tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku nuo 12.00 val. iki 15.30 val. viešoje vietoje, netoli parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. dėl to, kad M. M. ėjo važiuojamąja kelio dalimi, kai pastarasis važiavo savo automobiliu „Audi A6 Allroud“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavęs ir išlipęs iš automobilio sudavė M. M. ne mažiau dviejų smūgių rankomis į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam M. M. odos nubrozdinimus kaktoje, tokiais savo bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.