- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-20
- Bylos Nr.
- e2S-947-896/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17940-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Atsakovas
- M. V.
- Advokatai
- Giedrė Subačiūtė-Dulinskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Romeika
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mojo lounge“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mojo lounge“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, ieškinį atsakovui M. V. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų D. P., J. P. ir G. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2020 m. lapkričio 11 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - BUAB) „Mojo lounge“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Projektų investicijos“, ieškinį atsakovui M. V. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų - D. P., J. P., G. A..
Šalies argumentai
2. Ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 4 556,85 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Atsakovas M. V. 2021 m. vasario 10 d. triplike pareiškė procesinio pobūdžio prašymą įpareigoti ieškovę sumokėti 1 000,00 Eur užstatą galimų jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju egzistuoja abi būtinos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą. Visų pirma, nemokumo administratorė, siekdama sukelti atsakovui finansinius nepatogumus, veikdama nesąžiningai, pareiškė nepagrįstą ieškinį, žinodama arba turėdama žinoti, jog jame išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, neįrodyti ir atmestini. Tokiu būdu, nemokumo administratorė, pareikšdama nepagrįstą ieškinį, šiurkščiai piktnaudžiavo jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Antra, išnagrinėjus šią civilinę bylą atsakovui nebus atlygintos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes ieškovė neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, pati ieškovė yra skolinga atsakovui 667,475 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesą Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1861-658/2019, ir šių negali padengti, kadangi bankrutuojanti įmonė neturi jokio turto. Atsakovo įsitikinimu, nesiėmus priemonių užtikrinti jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, būtų pažeisti CK įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, kadangi susidarytų tokia situacija, kad ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis reiškia nepagrįstus ieškinius ir nepatiria jokių išlaidų, tuo tarpu, atsakovas, gindamasis nuo nesąžiningų nemokumo administratorės veiksmų, turi patirti nemažo dydžio nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovo M. V. prašymą tenkino, įpareigojo ieškovę BUAB „Mojo lounge“, juridinio asmens kodas 302584140, atstovaujamą nemokumo administratorės UAB „Projektų investicijos“, juridinio asmens kodas 300116591, per 7 (septynių) kalendorinių dienų terminą sumokėti į Kauno apylinkės teismo, juridinio asmens kodas 302942349, depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, 1 000,00 Eur užstatą galimų atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.
Atsiliepimas
5. Teismas nurodė, kad pačios ieškovės kartu su ieškiniu pateikti dokumentai bei atsakovo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį; triplike) nurodyti faktai, leidžia jau šioje proceso stadijoje preliminariai manyti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė nėra didelė ir tai yra pakankamai akivaizdu. Pirma, ginčo nekilnojamasis turtas buvo ieškovės (atstovaujamos atsakovo - tuometinio įmonės vadovo M. V.) nupirktas, o vėliau parduotas iš esmės už analogišką kainą (pirktas už 0,58 Eur, parduotas už 0,88 Eur). Antra, ginčo turtas buvo perleistas ne CK 6.67 straipsnyje išvardintiems asmenims, kas liudytų tiesioginį turto pardavimo sandorio ydingumą, ginčo šalių nesąžiningumą ir prieštaravimą įmonės kreditorių interesams. T. y., ieškovė net neįrodinėja atsakovo veiksmuose esant CK 6.67 straipsnyje įtvirtintai nesąžiningumo prezumpcijai, savo ieškinyje formaliai ir lakoniškai tik išvardija būtinąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Tokie ieškovės, atstovaujamos profesionalaus atstovo - nemokumo administratoriaus, veiksmai (ieškinio, kurio patenkinimas yra akivaizdžiai mažai tikėtinas) pareiškimas, esant situacijai, kai ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo ir nuo žyminio mokesčio mokėjimo, gali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Todėl egzistuoja pirmoji būtinoji sąlyga CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto instituto taikymui.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas sprendė, jog yra ir antroji būtinoji sąlyga CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto instituto taikymui. Ieškovė, kaip bankrutuojanti įmonė, neturi jokio vertingo turto, transporto priemonių ar piniginių lėšų (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis būtent dėl to UAB „Mojo lounge“ bankroto administratorė bandė inicijuoti supaprastintą bankroto proceso taikymą (žr. Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-187-658/2021)), iš kurio ji vėliau padengtų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios be kita ko, gali būti netgi artimos pačiai ieškinio sumai. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė yra skolinga atsakovui 667,475 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesą Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1861-658/2019 ir jų iki šiol nėra atlyginusi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „Mojo lounge“ nemokumo administratorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Būtina sąlyga užstato taikymui yra tikimybė, kad asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, tačiau tokių aplinkybių byloje nebuvo pagrindo konstatuoti.
7.2. Aplinkybė, kad bendrovė turtą įsigijo už 0,58 Eur sumą, o pardavė už 0,88 Eur sumą, jokiu būdu nereiškia, jog atitinkamas sandoris buvo naudingas bendrovei. Ieškovė procesiniuose dokumentuose laikosi pozicijos, jog sandoris neatitinkantis rinkos kainos yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui, ypač tais atvejais, kai sandorį sudaro juridinis asmuo turintis įsipareigojimų kreditoriams arba juridinis asmuo, kuris po tokio sandorio sudarymo nustoja vykdyti savo prievoles ir įsipareigojimai kreditoriams didėja arba dėl juridinio asmens neteisėtų veiksmų (žalos padarymo) atsiranda nauji įsipareigojimai. Reikšmingesnė aplinkybė šioje byloje yra ne tai už kiek turtas buvo parduotas lyginant su turto įsigijimo kaina, o ta aplinkybė kiek pardavimo sandoriai neatitiko turto rinkos kainos. Teismas neatkreipė dėmesio, jog ieškovė yra apskaičiavusi, kad ieškinyje nurodytais sandoriais turtas buvo perleistas 4 556,85 Eur mažesne kaina nei šio turto rinkos vertė. Ši suma yra reikšmingo dydžio suma ieškovės kreditoriams, kadangi ieškovė neturi jokio turto, iš kurio bent dalinai galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Ieškovės siekis prisiteisti negautas pajamas, remiantis notarinėje sutartyje nurodytais ir VĮ Registrų centro oficialiais duomenimis dėl turto rinkos kainos, jokiu būdu negali būti laikomas piktnaudžiavimu teise ir tokio ieškinio pareiškimas neturėtų sudaryti pagrindo nustatyti užstatą.
7.3. Teismas šioje procesinėje stadijoje pakankamai neįsigilinęs į bylos esmę, išsakė išankstinę nuomonę dėl bylos išnagrinėjimo rezultato.
7.4. Buvęs bendrovės vadovas, gerai suprasdamas, kad paliko įmonę be jokio turto, šiuo metu naudojasi tokia situacija ir siekia apsunkinti civilinius procesus reikalaudamas skirti užstatą. Sutiktina su teismo nutarties motyvais, jog egzistuoja reali tikimybė, kad ieškovė neturės galimybės atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidų, jeigu ieškinys būtų atmestas. Tačiau užstato paskyrimui vien šios sąlygos nepakanka. Būtent dėl paties atsakovo vadovavimo bendrovei specifikos susidarė tokia situacija, kai bendrovė neturi net 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti. Atsakovas deklaruoja, kad nuo 2015 m. pabaigos nebeketino vykdyti veiklos (žr. pvz.: tripliko 22 pastraipa), tačiau jis nepradėjo nei bendrovės likvidavimo, nei bankroto proceso. Vėliau atsakovas įmonę perleido trečiajam asmeniui, visi įmonės dokumentai dingo ir įmonė bankrutavo neturėdama jokių finansinių resursų ginti nei savo, nei kreditorių interesus. Galiausiai tokia situacija tampa naudinga pačiam atsakovui, nes bendrovė neturi finansinių resursų atsakovo bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti.
7.5. Bankrutuojančio juridinio asmens statusas, o ir nemokumo administratoriaus statusas yra specifinis. Itin dažnais atvejais, bankrutuojantis juridinis asmuo neturi lėšų, iš kurių galėtų finansuoti bylinėjimosi procesą, taigi vienintelė galimybė sumokėti užstatą yra administratoriaus asmeninių lėšų panaudojimas. Tokios praktikos formavimas, kai bankroto administratoriui (be kitų rizikų, kurias jis prisiima bankroto procese) yra nustatoma dar ir pareiga už bankrutuojantį juridinį asmenį sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, neatitinka nei bankroto proceso tikslų, nei kreditorių interesų. Tokiais atvejais, nemokumo administratoriui yra užkraunama neproporcinga našta. Tokia praktika yra ydinga ir neturėtų būti formuojama. Ieškovė neturi galimybės sumokėti 1 000 Eur, nes bendrovė neturi jokių piniginių lėšų, o tik įsiskolinimus kreditoriams.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas M. V., atstovaujamas advokatės Giedrės Subačiūtės-Dulinskienės, prašo ieškovės BUAB „Mojo lounge“ atskirąjį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi sekantys argumentai:
8.1. Turto vidutinės rinkos vertės nustatymas, šią paskaičiuojant pagal VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytą 1 kv. m vertę, yra ne tik netikslus, neteisingas ir atmestinas, bet ir, kad žemės sklypo dalys, dėl jų individualių savybių, eksploatavimo ypatumų ir specifikos, neturėjo jokios realios komercinės vertės, kadangi jos negalėjo būti racionaliai panaudotos. Bendrovei įsigyjant žemės sklypo dalis, pirminis turto savininkas – UAB „duomenys neskelbtini“, visą turtą įvertino tik 0,58 Eur suma, kas galimai atitiko realią turto rinkos vertę, o tai tik papildomai patvirtina, kad turtas buvo komerciškai nepatrauklus prieš trečiuosius asmenis. Ieškovei byloje nepateikus jokių rašytinių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima nustatyti, už kokią kainą turtas būtų buvęs parduotas įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. kokia būtų reali turto kaina rinkoje (už kiek ją būtų nupirkęs trečiasis asmuo, pvz., UAB „duomenys neskelbtini“), konstatuotina, kad ieškinyje administratoriaus paskaičiuota turto vertė neatspindi realios turto rinkos vertės ir vadovautis ja nėra pagrindo. Administratoriui nenustačius tikslios turto vidutinės rinkos vertės, nėra galimybės objektyviai konstatuoti, kad sutartys buvo sudarytos mažesnėmis nei rinkos kainomis, dėl to, ieškovės argumentai šiuo aspektu yra atmestini.
8.2. Turto dalies pardavimas 2015 metais neturėjo jokios įtakos bendrovės mokumui ir (arba) jos turtinei padėčiai, kadangi 2015 metais bendrovėje buvo apskaityta turto už 103 187 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė tik 4 586 Eur ir neviršijo pusės turto, kas reiškia, kad turto dalies pardavimas neturėjo įtakos bendrovės mokumui ir (arba) turtinei padėčiai, nebuvo viršyta įmonės veikloje įprasta ūkinė-komercinė rizika, taigi turto dalies pardavimas bendrovės interesų niekaip nepažeidė. Likęs turtas 2016 metais buvo parduotas veikiant geriausiais bendrovės interesais, objektyviai įvertinus tokio sandorio sudarymo/nesudarymo riziką, nutraukiant bendrovės veiklą, siekiant nepalikti galiojančių prievolių (pvz. prievolės mokėti žemės mokestį), protingai tikint, kad toks sprendimas bendrovei yra naudingas. Turto kaina, už kurią jis buvo įgytas ir parduotas, partvirtina, kad turtas apskritai neturėjo realios komercinės vertės ir buvo komerciškai nepatrauklus. Todėl nesutiktina su ieškove, kad sutartys buvo akivaizdžiai nenaudingos bendrovei ir (arba) pažeidė jos kreditorių interesus.
8.3. Ieškovė, atstovaujama administratoriaus, sąmoningai nebando įrodinėti vidutinės turto rinkos vertės, nes supranta, kad turtas neturi komercinės vertės (ką patvirtina turto įsigijimo kaina iš UAB „duomenys neskelbtini“ (0,58 Eur)), kas leidžia preliminariai manyti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė nėra didelė. Vertinant administratoriaus sukauptą ilgametę patirtį ir kvalifikaciją, atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra pravedęs ne vieną nemokumo procesą, kuriame, neabejotina, buvo realizuotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas, mažai tikėtina, kad administratorius nežino, kad realiai turto vidutinei rinkos vertei nustatyti yra reikalingas individualus vertinimas, kad nagrinėjamoje byloje vidutinė turto rinkos vertė, naudojant masinio skaičiavimo būdą, neatspindi realios turto rinkos vertės.
8.4. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui yra taikoma bona fide prezumpcija, ieškovė, siekdama pagrįsti ieškinį, privalėjo paneigti (arba bandyti paneigti) šią prezumpciją ir įrodyti atsakovo nesąžiningumą. Tačiau ieškovė ne tik nebando paneigti atsakovui taikomos bona fide prezumpcijos, bet iš atskirojo skundo turinio matyti, kad ji to net neketina daryti, formaliai remdamasi tik tuo, jog ieškinį pagrindžia pačios ieškovės paskaičiuota turto vidutinės rinkos verte. Tokie ieškovės, atstovaujamos profesionalaus atstovo – administratoriaus, veiksmai, esant situacijai, kai ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo ir nuo žyminio mokesčio mokėjimo, gali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Todėl sutiktina su Kauno apylinkės teismo argumentais, jog egzistuoja pirmoji būtinoji sąlyga CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto instituto taikymui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Nagrinėjamuoju atveju ginčas kilo dėl nutarties, kuria ieškovė - bankrutavusi įmonė, įpareigota sumokėti užstatą galimų atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad egzistuoja CPK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyto instituto taikymui būtinosios sąlygos, t. y. ieškovė, pateikusi ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, galimai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ir ieškovė neturi lėšų atsakovo galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas nurodė, kad ieškovės, atstovaujamos profesionalaus atstovo - nemokumo administratoriaus, veiksmai (ieškinio, kurio patenkinimas yra akivaizdžiai mažai tikėtinas) pareiškimas, esant situacijai, kai ieškovė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo ir nuo žyminio mokesčio mokėjimo, gali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Teismo vertinimu, jau šioje proceso stadijoje preliminariai manytina, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė nėra didelė.
12. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
13. Konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą, kuri realizuojama pareiškus reikalavimus teisme ir pasirinkus konkretų tam asmeniui priimtiną savo teisių bei interesų gynimo būdą (CPK 5, 13 straipsniai), pati savaime negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas teise.
14. Kasacinis teismas, aiškindamas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis turinį, yra nurodęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais ir reiškia ne tik byloje dalyvaujančio asmens veiksmus nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą ar kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 straipsnio 1 dalis), tačiau ir naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais kitai proceso šaliai sąmoningai sukeliama esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis taip pat apibūdinamas kaip objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais; piktnaudžiavimas yra ne tik tada, kai veiksmas sukelia materialinę žalą, bet ir tada, kai kenkia teisinei sistemai, objektyviai neatitinka sąžiningo elgesio standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016). Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, kad bankroto administratorė pareiškė ieškinį, kurio patenkinimas yra akivaizdžiai mažai tikėtinas, nesudaro pagrindo spręsti apie netinkamą ieškovės naudojimąsi procesinėmis teisėmis ar, juo labiau, jos piktnaudžiavimą teise, lemiantį pareigą iš anksto sumokėti atitinkamą sumą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Ar toks ieškinys yra pagrįstas, negali būti sprendžiama šiame bylos proceso etape, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
16. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 66 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų bendrovės kreditorių interesus turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios bendrovės teises ir teisėtus interesus. Administratorius, vykdydamas JANĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti ir atlikti bankroto proceso darbus valdydamas, naudodamas bankrutuojančios (bankrutavusios) bendrovės turtą, juo disponuodamas (parduodamas), kad būtų sukaupta kuo daugiau bankrutuojančios bendrovės turto (lėšų), iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios bendrovės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš bendrovės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios bendrovės ūkinę komercinę veiklą ir pan. Taigi bankrutuojančios bendrovės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas bendrovei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).
17. Ieškinį dėl bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė bankroto administratorė, vykdydama įstatyme jai nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo paskirtas bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutuojančiai įmonei, veikia savarankiškai. Kreditoriai neturi teisės duoti bankroto administratoriui privalomų nurodymų bankrutuojančios įmonės vardu pareikšti ieškinį, susilaikyti nuo jo pareiškimo ar, pareiškus ieškinį, jo atsisakyti, arba vesti bylą pagal kreditorių susirinkimo ar komiteto nurodytas veikimo kryptis, t. y. įpareigoti byloje atlikti tik konkrečius, ribotus ar kitus jam nurodytus veiksmus. Bankroto administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu teisiniu būdu ir priemonėmis siekti įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, nuspręsti dėl konkrečių bylų iškėlimo, įstojimo į vykstančius teisminius procesus ir kt. Įmonės kreditoriai, kaip subjektai, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, gali imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, tačiau teismo paskirtam bankroto administratoriui negali nustatyti privalomų valdingų nurodymų, kurie ribotų įstatymu priskirtų įgaliojimų administratoriui vykdymą, tame tarpe teismine tvarka ginant įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje e2A-680-823/2019). Taigi būtent nemokumo administratorius turi teisę spręsti ar pagrįsta ir perspektyvu kreiptis į teismą dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (Actio Pauliana), nuginčijimo (JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).
18. Pažymėtina, kad faktas, jog asmuo yra nemokus, pats savaime nesuponuoja jo pareigos atlikti išankstinius antrosios ginčo šalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinančius mokėjimus. Priešingas aiškinimas lemtų nepagrįstą teisės kreiptis į teismą suvaržymą ir asmenų procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimą (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis).
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiama nutartis, kuria ieškovė BUAB „Mojo lounge“ įpareigota sumokėti 1 000 Eur užstatą atsakovo M. V. bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, naikinama, o prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovo M. V. prašymą įpareigoti ieškovę sumokėti 1 000,00 Eur užstatą galimų jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.