Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. P. ieškinį atsakovui R. L. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo ir įpareigojimų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byla dalyje reikalavimų nutrauktina, likusioje reikalavimų dalyje ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinis atmestinas.

Pažymėtina, jog pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą privalo daryti remdamasis įrodymų visuma, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, nes tik iš įrodymų visumos, be kita ko, įrodymų, apibūdinančių teisinių santykių šalių galimybę / gebėjimą tinkamai įvertinti jų veiksmų / neveikimo galimas teisines pasekmes, jų rizikos laipsnį etc., – galima daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje bankroto byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarti, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.) (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 42 straipsnio 5 dalis, 12, 13, 178 straipsniai).

Dėl ieškovės ieškinio reikalavimų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės, kaip solidariosios skolininkės, įvykdžiusios solidariąją 1477,80 Eur ieškovės ir atsakovo pareigą bankui pagal Kredito sutartį, reikalavimas priteisti iš atsakovo 738,90 Eur skolą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.9 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų.

Atsakovas prašo iš ieškovės jo naudai priteisti ½ dalį jo sumokėtų įmokų „Swedbank“, AB pagal Kredito sutartį už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. liepos 20 d., t. y. 16528,56 Eur, ½ dalį skolos už bendros dalinės nuosavybės teise valdomo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) –, išlaikymo ir įsigijimo dokumentų sutvarkymą, t. y. 2154,87 Eur už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. birželio 20 d., 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad visu laikotarpiu už ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, tiek iki santuokos, tiek santuokoje, mokėjo ir jį savo lėšomis gerino atsakovas, pradinis įnašas už būsto pirkimą ir kitos išlaidos būstui už ieškovės dalį buvo atliktos iš atsakovui priklausančių asmeninių lėšų. Savo reikalavimams pagrįsti atsakovas pateikė savo atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose išrašus. Ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu nepripažino, kad yra skolinga atsakovui, nurodė, kad su atsakovu gyveno kaip šeima ir visi mokėjimai buvo daromi iš bendrų šeimos lėšų.

Iš atsakovo priešieškinio ir jo reikalavimų matyti, kad atsakovas reikalaudamas priteisti iš ieškovės 16528,56 Eur jo už ieškovę sumokėtų įmokų pagal Kredito sutartį dalį išskiria du laikotarpius – laikotarpį nuo Kredito sutarties sudarymo iki santuokos su ieškove sudarymo, t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. birželio 20 d., bei laikotarpį nuo santuokos su ieškove sudarymo 2008 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos mėn. 20 d. Būsto išlaikymo ir įsigijimo dokumentų sutvarkymo 2154,87 Eur išlaidos reikalaujamos priteisti už laikotarpį nuo Kredito sutarties sudarymo iki santuokos, t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. birželio 20 d. Taigi šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl atsakovo reikalavimų šie laikotarpiai vertintini atskirai, kadangi jiems yra taikomas skirtingas teisinis režimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Teismų praktikoje pažymėta, jog nors rašytinė jungtinės veikos sutartis dažnai nebūna pasirašyta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtinamas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). Jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Jeigu sugyventinių tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise, taip teismo ir turi būti konstatuota (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi.

Šalys bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad tam tikrą laikotarpį gyveno kartu nesusituokę, tačiau skirtingai nurodė gyvenimo kartu nesusituokus pradžios laikotarpį ir gyvenimo kartu teisinę reikšmę. Ieškovė teigė, kad nuo 2007 m. liepos 23 d. pradėjo gyventi kartu su atsakovu kaip šeima, vedė bendrą ūkį, iš bendrų lėšų mokėjo įmokas bankui, kitas su būsto įsigijimu susijusias įmokas, bendro būsto išlaikymo išlaidas. Atsakovas dėl šių ieškovės nurodomų aplinkybių prieštaravo ir nurodė, jog kartu gyventi pradėjo apie 2007 m. spalio mėn., tačiau net ir gyvendami kartu su ieškove vedė atskirus biudžetus, jis vienas iš asmeninių lėšų mokėjo įmokas bankui, padengė būsto įsigijimo ir išlaikymo išlaidas, mokėjo visus būsto išlaikymo mokesčius. Nė viena iš šalių bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės ar atsakovo nurodomas aplinkybes dėl jų gyvenimo kartu pradžios datų bei biudžetų vedimo modelių. Byloje apklaustas liudytojas A. P., kuris yra ieškovės tėvas, parodė, kad ieškovė ir atsakovas pradėjo kartu gyventi jų su žmona gyvenamajame name 2007 m. vidurvasarį po giminaičių vestuvių. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad buto (duomenys neskelbtini), preliminarioji sutartis sudaryta 2007 m. rugpjūčio 2 d. Kredito sutartis sudaryta 2007 m. rugpjūčio 10 d. Buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2007 m. lapkričio 13 d. Ieškovė ir atsakovas butą (duomenys neskelbtini), įsigijo lygiomis dalimis bendrąja daline nuosavybės teise (1 punktas). Iš Telšių apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo matyti, jog šalių nepilnametė dukra gimė 2008 m. liepos 20 d. Teismo vertinimu, visos faktinės aplinkybės rodo, kad ieškovė ir atsakovas jau 2007 m. vasarą planavo kurti šeimą ir bendrą jų ateitį, susirado ir bendrai įsigijo nuosavą būstą, prisiėmė bendrus įsipareigojimus bankui, turėjo bendrą buitį, kartu sprendė visus gyvenimo klausimus, reikalus, vėliau apie 2007 m. spalio mėn. ieškovė pradėjo lauktis bendro ieškovės ir atsakovo vaiko, šalys 2008 m. birželio 20 d. sudarė santuoką, 2008 m. liepos 20 d. gimė jų dukra. Ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad pradžioje kartu su atsakovu apsigyveno jos tėvų namuose, tai patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas A. P., šios aplinkybės neginčijo ir atsakovas. 2007 m. lapkričio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartyje (3.1 punktas) nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas įsipareigoja savo lėšomis pilnai užbaigti buto (duomenys neskelbtini), apdailą ir priduoti butą iki 2008 m. sausio 1 d., todėl tikėtina, kad tuo laiku ieškovė ir atsakovas jau gyveno jų įsigytame bendrame bute, tai patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai, kad 2007 m. Naujus metus ieškovė jau sutiko naujame bute. Teismas sprendžia, jog šiuo atveju ieškovės nurodoma bendro gyvenimo su atsakovu pradžios data – 2007 m. liepos 23 d. – yra labiau tikėtina, nei atsakovo nurodoma 2007 m. spalio mėn. data, kadangi jau 2007 m. vasarą šalių atlikti bendri veiksmai (bendro būsto susiradimas ir preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas, kredito paėmimas) rodo jų siekį kurti bendrą ūkį ir šeimą. Neabejotina, kad vidutiniškai apdairus ir protingas žmogus itin didelių finansinių įsipareigojimų neprisiimtų kartu su mažai pažįstamu asmeniu ar kito asmens buto įsigijimui ir remontui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas 2007 m. liepos 23 d. laiko atskaitos tašku vertinant šalių turtinius santykius.

Tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tačiau, teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju egzistavo ieškovės O. P. ir atsakovo R. L., nuo 2007 m. liepos 23 d. iki 2008 m. birželio 20 d. gyvenusių kartu neįregistravus santuokos, susitarimas dėl jungtinės veiklos (asociacijos sutartis, CK 6.969 straipsnio 3 dalis) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę į žemės sklypą, unikalus Nr. ((duomenys neskelbtini)), ir butą, unikalus Nr. ((duomenys neskelbtini)) su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje esantys įrodymai patvirtina tiek ieškovės, tiek atsakovo bendrą tikslą ir vienodą interesą rezultatu jų jungtinėje veikloje, taip pat jų gyvenimą kartu kaip šeima. Kredito sutartimi 139275,00 Lt kreditas banko buvo suteiktas tiek ieškovei, tiek atsakovui, pagal sutartį jie yra solidarieji skolininkai. Nurodyta kredito paskirtis, – pradinio įnašo buto (duomenys neskelbtini), finansavimui, buto įsigijimui, remontui, kredito gavėjų šeimos poreikiams tenkinti, užtikrinant kredito grąžinimą buvo bankui įkeistas aukščiau nurodyta 2007 m. lapkričio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įgytas nekilnojamasis turtas. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad kreditas buvo imtas dviejų žmonių, kartu gyvenančių kaip šeima ir vedančių bendrą ūkį, siekiant susikurti geresnes savo gyvenimo sąlygas naujai įsigytame bute. Kredito sutarties sudarymas, didelio skolinio įsipareigojimo prisiėmimas, kaip tik ir patvirtina, kad šalys įsipareigojimus bankui prisiėmė laikydamos, jog turimas turtas yra bendras, o įsipareigojimus vykdys kartu. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad paskolos įmokos būdavo nurašomos iš atsakovo atsiskaitomosios sąskaitos, neįrodo, kad visas įmokas nagrinėjamu jungtinės veiklos laikotarpiu atsakovas vykdė iš savo asmeninių lėšų. Paprastai kreditavimo praktika bendraskolių atveju ir būna tokia, kad parenkama vieno iš bendraskolių pagrindinė atsiskaitomoji sąskaita, iš kurios bus nurašomos kredito, palūkanų ir kitų mokėjimų įmokos. Pažymėtina, jog ir visas banko suteiktas kreditas pagal Kredito sutartį buvo išmokėtas į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau pats atsakovas nenurodo, kad dėl to jis turėtų vienas grąžinti visą suteiktą kreditą bankui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose išrašai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašai, pažymos) patvirtina, kad tiek ieškovė (dirbo (duomenys neskelbtini)), tiek atsakovas (gaudavo pajamas iš (duomenys neskelbtini), pajamas iš individualios veiklos) nagrinėjamu jungtinės veiklos laikotarpiu turėjo nuolatines pajamas ir akivaizdu, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė savo gautomis pajamomis prisidėjo prie bendro gyvenimo kartu nesusituokus, būsto įsigijimo ir jo išlaikymo. Banko kreditas buvo suteiktas ieškovei ir atsakovui bendrai, vadinasi jų bendros pajamos buvo vertinamos kaip pakankamos banko kredito suteikimui.

Atsakovas akcentavo, kad 12150,00 Lt būsto pradinis įnašas 2007 m. rugpjūčio 10 d. buvo sumokėtas iš asmeninių jo lėšų, tačiau iš atsakovo pateikto „Swedbank“, AB banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą buvo išmokėta 12150,00 Lt paskola ir tą pačią dieną identiška suma buvo pervesta būsto pardavėjui (duomenys neskelbtini), vadinasi pradinis įnašas buvo sumokėtas iš bendrų ieškovės ir atsakovo skolintų lėšų. Nors atsakovas teigia, kad vėliau visas skolas padengė iš savo lėšų, tačiau tokių įrodymų byloje nėra ir atsakovas jų nepateikė, kreditas bankui nėra grąžintas, 2020 m. gegužės 4 d. „Swedbank“, AB pažymos duomenimis, negrąžinto kredito pagal Kredito sutartį bankui suma 2020 m. gegužės 4 d. buvo 17521,92 Eur.

Atsakovas taip pat nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą turtą išlaikė ir visus mokesčius už jį mokėjo tik jis. Tam patvirtinti pateikė banko atsiskaitomosios sąskaitos išrašus, energijos ir komunalinių paslaugų tiekėjų mokėjimo pranešimus bei suvartojimo paskaičiavimus. Pažymėtina, jog paprastai asmenys gyvenantys kartu faktiniuose šeiminiuose santykiuose mokesčius komunalinių, ryšio, elektros energijos paslaugų tiekėjams moka pasirinktinai – tik vienas iš jų arba abu pasikeisdami ir pan. Kaip jau pripažinta aukščiau, ieškovė ir atsakovas iki santuokos sudarymo veikė jungtinės veiklos (asociacijos sutarties) pagrindu ir abu gaudami nuolatines pajamas vedė bendrą ūkį. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovės, tiek atsakovo elgesys iš esmės atitiko įprastą vedančių bendrą ūkį ir kartu kaip šeima gyvenančių partnerių elgesį įgyjant ir išlaikant nekilnojamąjį turtą bei nevykdant griežtos išlaidų apskaitos, susitarimus sudarant žodžiu. Teismo vertinimu, ieškovei ir atsakovui gyvenant kaip šeimai bei vedant bendrą ūkį, atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad turto išlaikymo išlaidos buvo mokamos tik iš atsakovo asmeninių lėšų.

Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad ir įsigyto buto (duomenys neskelbtini), remontas buvo atliktas iš jo asmeninių lėšų, nurodė, kad turėjo 10000,00 Lt asmeninių santaupų, kurias panaudojo remonto atlikimui, taip pat iš savo lėšų pirko statybines medžiagas būsto remontui. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad turėjo jo nurodyto dydžio santaupas ir būtent jas panaudojo bendro būsto pagerinimams, taip pat nepateikė ir statybinių medžiagų pirkimą patvirtinančių įrodymų. Be to, net jeigu ir būtų tokius įrodymus dėl statybinių medžiagų pirkimo pateikęs, pateikti čekiai ir kvitai greičiausiai nepatvirtintų, jog atitinkamos statybinės medžiagos buvo įgytos, nupirktos ir panaudotos būtent buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui, kadangi paprastai atliekant būsto remonto darbus, ypač jeigu jie vyksta ūkio būdu, griežtos dokumentacijos nėra, mokėjimuose, kvituose, sąskaitose faktūrose nenurodomi mokėtojai, rašytinės ar notarinės jungtinės veiklos sutartys nėra sudaromos.

Atsakovas nurodė, jog atlikti ginčo turto remontus šalims padėjo atsakovo mama, paskolindama pinigų (11000,00 Lt), kuriuos jis mamai grąžino iš asmeninių lėšų, dovanų nupirkdama baldus, kurių vertė buvo 6200 Lt, iš viso 17200,00 Lt. Ieškovė tokių aplinkybių nepripažino. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja Z. L. patvirtino, kad ji paskolino sūnui 11000,00 Lt ir jis jai juos grąžino, dovanojo savo sūnui (atsakovui) baldus. Kokiomis konkrečiomis pinigų sumomis atsakovui buvo perduota 11000,00 Lt suma ir kada, nei atsakovas, nei liudytoja tiksliai negalėjo nurodyti. Jokių šias atsakovo nurodomas aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų teismui nepateikta, liudytojas A. P. nurodytų aplinkybių dėl atsakovo mamos dovanotų baldų nepatvirtino. Įvertindamas nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog atsakovas neįrodė, kad jis ginčo turto remontus atliko ir iš mamos paskolintų lėšų, taip pat, kad bendras šalių butas buvo pagerintas atsakovo mamos dovanotais baldais.

Atsakovas priešieškiniu reikalauja priteisti iš ieškovės ir santuokos su ieškove metu (laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 20 d.) jo sumokėtų bankui kredito bei palūkanų įmokų dalį, tenkančią ieškovei (15332,54 Eur). Vertinant šių atsakovo reikalavimų pagrįstumą pažymėtina, jog, vadovaujantis CK 3.87 straipsniu, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (1 dalis). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (2 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuokiniu turtu (turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė) laikoma: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; 4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas; 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Akcentuotina tai, kad jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties (CK 3.101 straipsnis), jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (CK 3.82 straipsnis), pagal kurį turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011). Sutuoktiniai, norėdami netaikyti tokio turtinio teisinio režimo, turi teisę sudaryti vedybų sutartį (CK 3.82 straipsnis) ir pasirinkti kitus turto teisinio režimo variantus (CK 3.104 straipsnis). Šiuo atveju pažymėtina, jog šalys nebuvo sudarę vedybų sutarties ir nustatę kitokio, nei numatyta įstatyme, jų turto režimo santuokos metu. Vadinasi, vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalimi, tiek ieškovės, tiek atsakovo pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš jų darbinės ar kitokios veiklos, kitokios išmokos buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad būtų gavęs lėšų, kurios vadovaujantis CK 3.88 straipsnio nuostatomis, būtų pripažįstamomis jo asmeninėmis pajamos (pajamų dėl žalos atlyginimo, tikslinės paramos ir kt. asmeninių lėšų), ir įrodymų, kad būtent šiomis lėšomis buvo dengiamos įmokos bankui santuokos su ieškove metu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti yra atsakovo teiginiai, kad santuokos metu bankui įmokas jis mokėjo iš savo asmeninių lėšų.

Apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog visu laikotarpiu tiek iki santuokos, tiek santuokoje už ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą įmokas bankui mokėjo iš savo asmeninių lėšų, taip pat neįrodė, kad iš savo asmeninių lėšų gerino turtą bei iš savo asmeninių lėšų sumokėjo pradinį įnašą už būsto pirkimą, iki santuokos sudarymo mokėjo ieškovei priklausančios būsto dalies išlaikymo išlaidas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, atsakovo priešieškinio reikalavimai netenkinami.

Dėl reikalavimų atsisakymo.

Ieškovė O. P. bylos nagrinėjimo teisme metu atsisakė ieškinio reikalavimo nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2020 m. sausio 27 d.) įpareigoti atsakovą į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą pervesti atsakovui tenkančią ½ kredito ir palūkanų dalį pagal „Swedbank“, AB patvirtintą Kredito sutarties mokėjimo grafiką. Nurodė, kad ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo pasekmės jai yra žinomos ir suprantamos, kad ateityje tuo pačiu pagrindu ir dėl to pačio dalyko reikšti reikalavimų ateityje nebegalės.

Atsakovas R. L. bylos nagrinėjimo teisme metu atsisakė priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovę mokėti savo turto dalies paimtą paskolą su privalomomis palūkanomis ir kitais mokėjimais pagal Kredito sutartį. Nurodė, kad priešieškinio dalies reikalavimų atsisakymo pasekmės yra žinomos ir suprantamos, kad ateityje tuo pačiu pagrindu ir dėl to pačio dalyko reikšti reikalavimų ateityje nebegalės.

Pažymėtina, jog dispozityvumo principas civiliniame procese lemia, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys turi teisę atsisakyti savo pareikštų reikalavimų (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje ieškovė ir atsakovas šia savo teise pasinaudojo ir nuo pareikštų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų atsisakė.

Kadangi ieškovė O. P. ir atsakovas R. L. atsisakė ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalyje dėl įpareigojimų nustatymo, atsisakymu šalių teisės nepažeistos, ieškovei ir atsakovui reikalavimų atsisakymo pasekmės, numatytos CPK, yra žinomos, priimtinas ieškinio ir priešieškinio dalies atsisakymas ir civilinė byla šioje dalyje reikalavimų dėl įpareigojimų nustatymo nutrauktina (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.

Ieškovė buvo pareiškusi teismui du reikalavimus ir yra sumokėjusi valstybei 90 Eur žyminį mokestį. Ieškovės ieškinys dalyje reikalavimų (50 %) tenkintas visiškai, dalyje reikalavimų (50 %) priimtas ieškovės reikalavimų atsisakymas ir byla nutraukta (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio reikalavimo, kurį ieškovė palaikė ir kuris šiuo sprendimu yra tenkintas visiškai, suma yra 760,77 Eur, nuo šios sumos mokėtinas žyminis mokestis sudaro 17 Eur. Už reikalavimą, kurio ieškovė atsisakė, mokėtinas 75 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos ieškovės turėtos 17 Eur išlaidos dėl žyminio mokesčio valstybei sumokėjimo už reikalavimą, kuris šiuo teismo sprendimu tenkintas visiškai. Už reikalavimą, kurio ieškovė atsisakė, ieškovei turėtų būti grąžinama 75 procentai valstybei sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 56,25 Eur (75 Eur × 75 % = 56,25 Eur), tačiau, kadangi ieškovė valstybei už pirminius reikalavimus turėjo būti sumokėjusi 92 Eur žyminio mokesčio (75 Eur + 17 Eur = 92 Eur), tačiau yra sumokėjusi 90 Eur, ieškovei grąžintinas 54,25 Eur žyminis mokestis.

Pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovė O. P. turėjo 3200 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti – už ieškinio ir kitų procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, teismas jų mažinti neturi pagrindo. Ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimą dėl skolos iš atsakovo priteisimo, kuris išnagrinėjus bylą yra tenkintas visiškai, taip pat reiškė reikalavimą dėl įpareigojimų nustatymo, kurio vėliau atsisakė ir byla šioje dalyje yra nutraukiama (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadinasi 50 % ieškovės reikalavimų yra patenkinta, likusioje dalyje (50 %) reikalavimų byla nutraukiama. Pažymėtina, jog, kaip jau nurodyta aukščiau, bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiais atvejais teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-916/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai šalis atsisako savo reikalavimų, turi būti įvertinamos reikalavimų pareiškimo ir vėlesnio jų atsisakymo priežastys: šalis reikalavimų atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad kita šalis jo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šiuo atveju vertinant šalių procesinį elgesį ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad ieškovė savo noru atsisakė ieškinio reikalavimo dėl įpareigojimų nustatymo ir nusprendė nebetęsti ginčo šioje dalyje reikalavimų. Ieškovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo teisme metu buvo tinkamas, bylos vilkinimo ar kitokio piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis bei pareigomis nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas dėl antrojo reikalavimo pareiškimo teisme susidariusias bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai paskirsto lygiomis dalimis ir ieškovei iš atsakovo priteisia ½ jos turėtų išlaidų advokato pagalbai dėl antrojo reikalavimo pareiškimo. Išdėstytų aplinkybių pagrindu ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina bendrai 2400 Eur ((3200 Eur × 50 % = 1600 Eur) + (1600 Eur × 50 % = 800 Eur) = 2400 Eur) bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai.

Atsakovas priešieškiniu buvo pareiškęs teismui du reikalavimus ir yra sumokėjęs valstybei 447 Eur žyminį mokestį. Atsakovo priešieškinis dalyje reikalavimų (50 %) atmestas visiškai, dalyje reikalavimų (50 %) priimtas atsakovo reikalavimų atsisakymas ir byla nutraukta (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Priešieškinio reikalavimo, kurį atsakovas palaikė ir kuris šiuo sprendimu yra atmestas visiškai, suma yra 18683,44 Eur, nuo šios sumos mokėtinas žyminis mokestis sudaro 420 Eur. Už reikalavimą, kurio atsakovas atsisakė, mokėtinas 75 Eur žyminis mokestis. Už reikalavimą, kurio atsakovas atsisakė, atsakovui turėtų būti grąžinama 75 procentai valstybei sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 56,25 Eur (75 Eur × 75 % = 56,25 Eur), tačiau, kadangi atsakovas valstybei už pirminius reikalavimus turėjo būti sumokėjęs 495 Eur žyminio mokesčio (75 Eur + 420 Eur = 495 Eur), tačiau yra sumokėjęs 447 Eur, atsakovui grąžintinas 8,25 Eur žyminis mokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės naudai yra priimamas šis teismo sprendimas, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai jo naudai iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės O. P. ieškinį dalyje reikalavimų tenkinti visiškai, dalyje reikalavimų bylą nutraukti.

Priteisti ieškovei O. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

1) 738,90 Eur (septynių šimtų trisdešimt aštuonių eurų ir devyniasdešimties euro centų) skolą už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2020 m. kovo 21 d.;

2) 21,87 Eur (dvidešimt vieno euro ir aštuoniasdešimt septynių euro centų) palūkanas už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2020 m. balandžio 8 d.;

3) 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas už priteistą 760,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2020 m. vasario 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei O. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2417,00 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų septyniolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priimti ieškovės O. P. ieškinio dalyje reikalavimų dėl atsakovo R. L. įpareigojimo nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2020 m. sausio 27 d.) į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą pervesti atsakovui tenkančią ½ kredito ir palūkanų dalį pagal „Swedbank“, AB patvirtintą Kredito sutarties mokėjimo grafiką atsisakymą ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Grąžinti ieškovei O. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 54,25 Eur (penkiasdešimt keturis eurus ir dvidešimt penkis euro centus) jos 2020 m. sausio 27 d. valstybei sumokėto žyminio mokesčio.

Atsakovo R. L. priešieškinį dalyje reikalavimų atmesti, dalyje reikalavimų bylą nutraukti.

Priimti atsakovo R. L. priešieškinio dalyje reikalavimų dėl ieškovės O. P. įpareigojimo mokėti savo turto dalies paimtą paskolą su privalomomis palūkanomis ir kitais mokėjimais pagal Kredito sutartį atsisakymą ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Grąžinti atsakovui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,25 Eur (aštuonis eurus ir dvidešimt penkis euro centus) jo 2020 m. gegužės 21 d. valstybei sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmus.