Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-82-1054/2021 pagal ieškovės O. P. patikslintą ieškinį atsakovui R. L. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo R. L. priešieškinį ieškovei O. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė O. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. L. 738,90 Eur skolą, 21,87 Eur palūkanas, 5 procentų palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

Dėl teismingumo

12. Apeliantas nurodo, kad ieškovės pateiktas ieškinys neteismingas Plungės apylinkės teismui, kadangi jo deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jurisdikcijos tikrinimas yra svarbus procesinis klausimas, kurį turi aiškintis teismas, į kurį buvo kreiptasi dėl bylos.

14. Ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą, kai yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) viena iš bylos šalių yra užsienio asmuo (užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės arba užsienio juridinis asmuo); 2) ginčo objektas yra užsienyje (užsienio valstybėje yra nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu; užsienio valstybėje buvo atliekami ginčo objektu esantys darbai ar teikiamos paslaugos ir t. t.); 3) juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė šalių teisiniai santykiai, įvyko ar buvo atliktas užsienio valstybėje (užsienio valstybėje buvo sudaryta sutartis, išduotas čekis, sudaryta ar nutraukta santuoka, surašytas testamentas, žalos padarymo vieta yra užsienio valstybėje ir t. t.); 4) teismo ar arbitražo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti Lietuvoje, priimtas užsienio valstybėje; 5) įrodymai, reikalingi civilinėje byloje, yra užsienio valstybėje; 6) teismo pranešimus ar šaukimus reikia siųsti asmeniui, esančiam užsienio valstybėje, arba užsienio valstybėje reikia atlikti kitus procesinius veiksmus. Pažymėtina, kad pirmiau išvardytas aplinkybių, kai ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turintis tarptautinį (užsienio) elementą, sąrašas yra pavyzdinis, todėl kiekvienu atveju individualiai turi būti vertinamos bylos aplinkybės, atsižvelgiama į konkretų ginčą reglamentuojančio teisės akto taikymo objektinę ir subjektinę sritį.

15. Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą (tiksliau, dėl konkretaus byloje pareikšto reikalavimo) patikrinimą sudaro du elementai: 1) teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas; 2) jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti.

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo R. L. 738,90 Eur skolą ir 21,87 Eur palūkanas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo šalys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ieškovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

17. Teismo jurisdikcija nagrinėti klausimą dėl skolos priteisimo nustatoma pagal 2007 m. gruodžio 12 d. konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija). Konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose.

18. Vertindamas apelianto nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Gyventojų registro departamento duomenimis 2020 m. vasario 7 d. atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). 2020 m. gegužės 15 d. Gyventojų registro departamento išrašo duomenimis, atsakovas išvykimą į Norvegiją deklaravo 2020 m. vasario 18 d. Taigi, ieškinio pareiškimo teismui metu atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje.

19. Apeliantas aplinkybę, kad jo gyvenamoji vieta grindžia 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu, kuriame nurodyta, jog jis nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. dirba „Nortemp Transport AS“, jis dirba 5 darbo dienas per savaitę ir jam suteikiamos 2 poilsio dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, visų pirma, parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Asmens gyvenamąją vietą gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto priemonės ir kt. Taigi vien ta aplinkybė, jog atsakovas dirba užsienyje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Svarbu įvertinti ir kitus byloje esančius duomenis.

20. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. ?2A-294-357/2020 išnagrinėjo apelianto R. L. 2020 m. sausio 30 d. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo. Minėtame apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). 2019 m. lapkričio 11 d. apeliantas kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, 2020 m. kovo 10 d. – į generalinę prokuratūrą, pateiktuose prašymuose nurodydamas, kad jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Taigi, nors minėtus procesinius dokumentus apeliantas pateikė jau dirbdamas „Nortemp Transport AS“, tačiau juose nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Kitų duomenų, išskyrus duomenis apie darbovietę, patvirtinančių, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, apeliantas teismui nepateikė.

21. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad byla teisminga Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmams.

Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)

22. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta atmesti atsakovo priešieškinį dėl 16 528,56 Eur skolos už kreditorei „Swedbank“, AB, sumokėtas įmokas ir 2 154,87 Eur skolos už buto, esančio (duomenys neskelbtini), išlaikymo ir įsigijimo dokumentų sutvarkymą iš ieškovės, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad šalys kartu pradėjo gyventi nuo 2007 m. liepos mėn., ir kad atsakovas neturėjo lėšų pradiniam įnašui už butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jo remontui atlikti. Pažymėjo, jog nors butas, esantis (duomenys neskelbtini), šalims priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį, tačiau už ieškovei priklausančią turto dalį tiek iki santuokos sudarymo, tiek santuokos metu mokėjo ir jį savo asmeninėmis lėšomis gerino atsakovas.

24. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo dalį (-is). Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia toliau nurodytais motyvais.

25. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareikštu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 1 759,44 Eur sumą, sumokėtą už butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. rugpjūčio 2 d. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, 1 196,03 Eur atsakovo iki santuokos sudarymo (2008 m. birželio 20 d.) sumokėtų įmokų pagal Kredito Sutartį ir 15 332,54 Eur santuokos metu (laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 20 d.) atsakovo pagal Kredito Sutartį už ieškovę sumokėtų įmokų, 395,43 Eur atsakovo iki santuokos sudarymo sumokėtų buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalinių mokesčių ir kitų su turtu susijusių mokesčių. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą svarbu įvertinti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius iki santuokos sudarymo ir santuokos metu.

26. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šalių gyvenimo kartu pradžios momentą, t. y. konstatavo, kad šalys kartu pradėjo gyventi nuo 2007 m. liepos mėn., nors bendras jo ir ieškovės gyvenimas kartu prasidėjo apie 2007 m. spalio mėn. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas prašo priteisti iš ieškovės skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki santuokos sudarymo (2008 m. birželio 20 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę šalių ginčui turi tai, kokie teisiniai santykiai šalis siejo minėtu laikotarpiu.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendrųjų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-544-2011).

28. Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).

29. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.

30. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 2 d. tarp UAB „Antkona“ ir atsakovo sudaryta preliminarioji sutartis Nr. P-p-16, ja UAB „Antkona“ įsipareigojo parduoti, o atsakovas įsipareigoji įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 4 098,12 Eur (14 150 Lt). 2007 m. rugpjūčio 10 d. tarp ieškovės, atsakovo ir „Swedbank“, AB, sudaryta kredito sutartis Nr. 07-084244-FA/07-084291-FA, ja „Swedbank“, AB, įsipareigojo suteikti šalims 34 834,05 Eur (120 275 Lt) kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pradiniam įnašui sumokėti ir butui įsigyti. 2007 m. lapkričio 13 d. tarp ieškovės, atsakovo ir UAB „Antkona“ sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, ja šalys įsigijo po 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Šalys santuoką sudarė 2008 m. birželio 20 d. ir (duomenys neskelbtini)susilaukė dukters K. L. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad nurodytų sutarčių sudarymo metu jie buvo pora.

31. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2007 m. rugpjūčio 2 d. preliminariosios sutarties sudarymo metu ir 2007 m. rugpjūčio 10 d. Kredito sutarties metu ieškovę ir atsakovą siejo bendros jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nurodytu laikotarpiu šalys surado ir kartu įsigijo nuosavą būstą, prisiėmė bendrus įsipareigojimus bankui, t. y. kartu sprendė bendrus ūkio kūrimo ir tvarkymo klausimus, netrukus ieškovės pradėjo lauktis bendro šalių vaiko ir šalys sudarė santuoką. Minėti šalių veiksmai rodo jų siekį kurti bendrą ūkį ir šeimą.

32. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 1 759,44 Eur sumą, sumokėtą už buto, esančio (duomenys neskelbtini), pradinį įnašą. Nurodo, kad jis už minėtą butą pardavėjai UAB „Antkona“ sumokėjo 4 098,12 Eur (14 150 Lt) iš savo asmeninių lėšų. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 2 d. tarp UAB „Antkona“ ir atsakovo sudaryta preliminarioji sutartis Nr. P-p-16, ja UAB „Antkona“ įsipareigojo parduoti, o atsakovas įsipareigoji įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 40 981,23 Eur (141 500 Lt). Pagal minėtos sutarties 4.1 punktą atsakovas įsipareigojo sumokėti 579,24 Eur (2 000 Lt) šios sutarties sudarymo dieną ir per šešias darbo dienas sumokėti 3 518,88 Eur (12 150 Lt). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, jog nurodytą 579,24 Eur (2 000 Lt) turto pardavėjai šalys sumokėjo grynaisiais pinigais lygiomis dalimis, t. y. po 289,62 Eur (1 000 Lt). Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. tarp ieškovės, atsakovo ir „Swedbank“, AB, sudaryta Kredito sutartis, ja „Swedbank“, AB, įsipareigojo suteikti šalims 34 834,05 Eur (120 275 Lt) kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pradiniam įnašui sumokėti ir butui įsigyti. Vadovaujantis Kredito sutarties Specialiosios dalies nuostatomis, „Swedbank“, AB, nurodytą kreditą turėjo sumokėti dalimis, t. y. iš pradžių 4 098,12 Eur (14 150 Lt), vėliau – 30 735,92 Eur (106 125 Lt). Byloje pateiktais atsakovo banko sąskaitos išrašo duomenimis nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 10 d. „Swedbank“, AB, į atsakovo banko sąskaitą pervedė 3 518,88 Eur (12 150 Lt), o atsakovas šias pinigines lėšas tą pačią dieną pervedė turto pardavėjai UAB „Antkona“. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas prašomą priteisti sumą už buto, esančio (duomenys neskelbtini), pradinį įnašą sumokėjo iš šalims banko suteiktos paskolos pagal Kredito sutartį, o ne jam asmenine nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų. Esant išdėstytoms aplinkybės, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl 1 759,44 Eur skolos už buto, esančio (duomenys neskelbtini), pradinį įnašą priteisimo.

33. Atsakovas taip pat nurodo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įrengtas iš jo asmeninių lėšų, t. y. 2 896,20 Eur (10 000 Lt) santaupų, 3 185,82 Eur (11 000 Lt), kuriuos atsakovui dovanojo jo mama. Be to, atsakovo mama šalims taip pat nupirko 1 795,64 Eur (6 200 Lt) baldus. Vertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, visų pirma, sutiktina su ieškove, kad atsakovas byloje nėra pareiškęs reikalavimo dėl skolos už buto remontą priteisimo. Antra, atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad turėjo 2 896,20 Eur (10 000 Lt) santaupų ir kad jo mama jam dovanojo 3 185,82 Eur (11 000 Lt), kurie buvo panaudoti buto remontui atlikti, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių patirtas remonto išlaidas ir išlaidas už baldų įsigijimą. Nors teismo posėdžio metu liudytoja apklausta atsakovo mama Z. L. patvirtino, kad ji paskolino atsakovui 3 185,82 Eur (11 000 Lt), kurios jis jai yra grąžinęs, tačiau negalėjo įvardinti, kada ir kokiomis dalimis šias pinigines lėšas paskolino. Be to, klausimas dėl šalims priklausančio nekilnojamojo turto, įskaitant baldus, padalijimo ir kompensacijos už šalims po santuokos nutraukimo tenkančias turto dalis buvo išspręstas Telšių apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-42-671/2019. Kitų duomenų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, byloje nėra.

34. Trečia, 2007 m. lapkričio 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties 17 punkte nustatyta, kad sutarties sudarymo dieną šalys lygiomis dalimis yra sumokėjusios 4 098,12 Eur (14 150 Lt), iki 2007 m. gruodžio 23 d. įsipareigoja lygiomis dalimis sumokėti 6 147,18 Eur (21 225 Lt), o likusią 30 735,92 Eur (106 125 Lt) sumą „Swedbank“, AB, perves į UAB „Antkona“ banko sąskaitą po buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sutarties sudarymo ir jos įregistravimo Hipotekos registre. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 27 d. „Swedbank“, AB, į atsakovo banko sąskaitą pervedė 30 735,92 Eur (106 125 Lt), o atsakovas šias pinigines lėšas tą pačią dieną pervedė turto pardavėjai UAB „Antkona“. 2008 m. sausio 3 d. V. J. į atsakovo banko sąskaitą pervedė iš viso 1 448,10 Eur (5 000 Lt), A. P. – 3 185,82 Eur (11 000 Lt), atsakovas į savo banko sąskaitą įnešė – 1 448,10 Eur (5 000 Lt), t. y. iš viso 6 082,02 Eur (21 000 Lt), o atsakovas tą pačią dieną turto pardavėjai UAB „Antkona“ pervedė 6 147,18 Eur (21 225 Lt). 2008 m. sausio 14 d. Swedbank“, AB, į atsakovo banko sąskaitą pervedė 6 082,02 Eur (21 000 Lt). 2008 m. sausio 14 d. atsakovas į V. J. banko sąskaitą pervedė 1 448,10 Eur (5 000 Lt), į A. P. banko sąskaitą – 3 185,82 Eur (11 000 Lt), ir 2008 m. sausio 14 d. ir 2008 m. sausio 17 d. į Č. B. banko sąskaitą pervedė iš viso 1 448,10 Eur (5 000 Lt), nurodydamas, kad mokėjimo paskirtis – skolos grąžinimas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija vertina, kad labiau tikėtina, jog šalys iš trečiųjų asmenų, pasiskolino pinigines lėšas (6 082,02 Eur (21 000 Lt)), kurias panaudojo skolai už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėti. Pažymėtina, kad šias pinigines lėšas atsakovas tretiesiems asmenims grąžino iš šalims suteiktos paskolos, t. y. skolai grąžinti panaudojo šalims bendrąją nuosavybe priklausančias lėšas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas šias išlaidas apmokėjo iš savo asmeninių lėšų.

35. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 1 196,03 Eur atsakovo iki santuokos sudarymo (2008 m. birželio 20 d.) sumokėtų įmokų pagal Kredito Sutartį ir 395,43 Eur atsakovo iki santuokos sudarymo sumokėtų buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalinių mokesčių ir kitų su turtu susijusių mokesčių. Teisėjų kolegija pažymi, jog kaip nurodyta nutarties 31 punkte šalis siejo bendros jungtinės veiklos teisiniai santykiai, jie vedė bendrą ūkį. Asmenys, vedantys bendrą ūkį, kuriantys faktinius šeimos teisinius santykius ir siekiantys ateityje sudaryti santuoką, įprastai bendru sutarimu pasiskirsto išlaidas, t. y. kuris iš jų mokės mokesčius bendram būstui išlaikyti, patirs kitas šalių būtiniesiems poreikiams tenkinti. Tai reiškia, kad dalį išlaidų moka viena šalis, kitą dalį – kita. Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu abi šalys dirbo, gavo pastovias pajamas, todėl turėjo piniginių lėšų išlaidoms, susijusioms su bendro ūkio tvarkymu, apmokėti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, jog turto išlaikymo išlaidos buvo mokamos tik iš atsakovo asmeninių lėšų.

36. Kredito sutarties Bendrosios dalies 7.1 punkte nustatyta, kad šalys susitaria ir kredito gavėjai sutinka, kad suėjus sutartyje numatytiems mokėjimo terminams, bankas be atskiro įspėjimo nurašys mokėjimo sumas iš sąskaitos, t. y. Kredito sutarties Specialiojoje dalyje nurodytoms atsakovo vardu registruotos banko sąskaitos Nr. LT42 7300 0100 8637 0719 (Kredito sutarties Bendrosios dalies 1.28 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien ta aplinkybė, jog paskolos įmokos buvo nurašomos iš atsakovo banko sąskaitos nepatvirtina, kad visas įmokas nagrinėjamu jungtinės veiklos laikotarpiu atsakovas vykdė iš savo asmeninių lėšų.

37. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 15 332,54 Eur santuokos metu (laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 20 d.) atsakovo pagal Kredito Sutartį už ieškovę sumokėtų įmokų. CK 3.82 straipsnyje nustatyta, kad jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; 4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo; 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1, 2 dalys).

38. Atsakovas nurodė, kad santuokos metu įmokas „Swedbank“, AB, pagal Kredito sutartį jis mokėjo iš savo pajamų, gautų iš darbinės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalys vedybų ar povedybinės sutarties sudariusios nebuvo, turto padalijimo faktų įregistravusios nebuvo, todėl minėtos atsakovo pajamos laikytinos bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad įmokas „Swedbank“, AB, atsakovas santuokos metu mokėjo iš jam asmenine nuosavybės teise priklausančio turto, nėra. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl 15 332,54 Eur skolos už santuokos metu sumokėtas įmokas kreditorei „Swedbank“, AB, priteisimo.

39. Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta patenkinti ieškovės reikalavimą dėl 738,90 Eur skolos ir 21,87 Eur palūkanų priteisimo. Apeliantas nurodo, jog ieškovė nereagavo į atsakovo raginimus sumokėti priešieškiniu prašomą priteisti skolą, todėl jis įgyvendino savo teisę į savigyną ir sustabdė jos ieškiniu prašomos priteisti skolos mokėjimą.

40. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis bei skundžiamo teismo sprendimo motyvus, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo dalį (-is).

41. CK 6.6. straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Atitinkamai solidariosios pareigos atveju, bet kuris iš bendraskolių turi teisę įvykdyti tiek visą, tiek dalį prievolės. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 4, 6 dalys). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

42. Bylos duomenimis nustatyta, kad Telšių apylinkės teismas 2019 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-42-671/2019 nutraukė šalių santuoką ir prievolę kreditorei „Swedbank“, AB, pagal Kredito sutartį pripažino solidaria ieškovės ir atsakovo prievole. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2020 m. kovo 21 d. jis kredito ir palūkanų įmokų bankui nemokėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo priešieškinį atmetus kaip nepagrįstą, atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovę, todėl jo nurodytos aplinkybės dėl teisės į savigyną laikytinos nepagrįstomis.

43. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad ginčo šalių prievolė buvo solidari, tačiau laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2020 m. kovo 21 d. šią prievolę kreditorei vykdė tik ieškovė, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 738,90 Eur skolą ir 21,87 Eur palūkanas.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas nei materialinės teisės normų, nei proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

45. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestas, todėl jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

49. Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi atsakovui (apeliantui) R. L. atidėtas 447 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo byloje priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismais klaidingai nustatė atsakovo mokėtino žyminio mokesčio dydį. Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį, už apeliacinius skundus mokėtinas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydis skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Nagrinėjamu atveju atsakovas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 437 Eur žyminio mokesčio ((760,77 Eur + 16 528,56 Eur + 2 154,87 Eur) x 3 proc. x 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsakovo (apelianto) apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 437 Eur žyminio mokesčio.

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Atsakovo (apelianto) apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. L. ieškovei O. P. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. L. 437 Eur (keturis šimtus trisdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.