- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- 2S-2402-781/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Kategorijos
- 3.1.14.3Ieškinio trūkumų šalinimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) E. V. (E. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria nustatytas terminas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui trūkumams pašalinti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas D. Č. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti E. V. pareiškimą motyvuodamas tuo, kad pagrindinių pareiškėjo turtinių interesų vieta yra Estijos Respublikoje, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1770-864/2017, nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą (iki 2017 m. rugsėjo 28 d.) nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytiems trūkumams pašalinti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 4 dalies 3 punktas įpareigoja pareiškėją pateikti teismui viso fizinio asmens turimo turto sąrašą, tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju pateikė tik VĮ „Regitra“ 2017 m. kovo 30 d. pažymą apie transporto priemones ir VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo 2017 m. vasario 23 d. raštą dėl duomenų pateikimo, iš kurių turinio matyti, jog šių pažymų išdavimo dieną pareiškėjo vardu registruotų transporto priemonių bei nekilnojamojo turto nebuvo. Pažymėjo, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte yra numatytas 3 metų laikotarpis iki kreipimosi į teismą, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, todėl įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis už paskutinius 3 metus iki kreipimosi į teismą dienos apie turėtą turtą (nekilnojamąjį turtą bei transporto priemones) Lietuvos Respublikoje bei Estijos Respublikoje, taip pat atliktus sandorius bei patikslinti pateikto sutuoktinių nuosavybės registre nurodytus duomenis (faktinį pagrindą bei turinį).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vykdo reikalavimą dėl pareiškėjo nepriemokos išieškojimo, todėl ji įtrauktina į bylą suinteresuotu asmeniu.
Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė teismui du pareiškimo egzempliorius bei vieną egzempliorių priedų, todėl, vertinant suinteresuotų asmenų skaičių, įpareigojo pareiškėją pateikti teismui tris pareiškimo bei keturis priedų egzempliorius (su vertimais į estų kalbą).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas (apeliantas) E. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Apeliantas nurodo, kad pareiškimo priedų vertimas į estų kalbą ir jų kopijų parengimas kiekvienam pareiškėjo kreditoriui (įskaitant ir teismo iniciatyva įtrauktam trečiajam asmeniui) nėra privaloma bylos nagrinėjimo iš esmės sąlyga; be to, pažymi, jog ketinančio bankrutuoti fizinio asmens kreditorių įtraukimas į bankroto bylos nagrinėjimą nėra privalomas ir nėra numatytas FABĮ, nes vien bankroto bylos iškėlimu kreditorių teisės nėra tiesiogiai paveikiamos ir kreditoriai į bylą turėtų būti įtraukiami jų pačių pareiškimu. Pareiškėjas aiškina, kad teismas įpareigojo per labai trumpą laikotarpį surasti tinkamą vertėją, kuris išverstų didelės apimties priedus į estų kalbą, o tai pareikalautų didelių finansinių išlaidų (apie 1000 Eur), kurių siekiantis bankrutuoti pareiškėjas neturi (jo atlyginimas siekia tik 288,80 Eur per mėnesį), todėl tokiu būdu, anot pareiškėjo, jam buvo užkirstas kelias bankrutuoti net nepradėjus vertinti pareiškimo iš esmės. Be to, apeliantas pabrėžia, kad jis pareiškime prašė teismo leisti nepateikti priedų kopijų byloje dalyvaujantiems asmenims dėl didelės jų apimties, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino šio pareiškėjo prašymo, o nepagrįstai nustatė nurodytus trūkumus.
Apelianto teigimu, teismo įpareigojimas patikslinti pateikto sutuoktinių nuosavybės registre nurodytus duomenis (faktinį pagrindą bei turinį) yra neįgyvendinamas, nes pareiškėjas negali patikslinti viešo registro duomenų; nurodo, jog pareiškėjas pagal galimybes galėtų paaiškinti sutuoktinių nuosavybės registre nurodytus duomenis, tačiau tai turėtų vykti bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, o ne sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad FABĮ nenumato pareigos pareiškimo priėmimo teisme stadijoje pateikti dokumentus apie per paskutinius 3 metus turėtą turtą. Aiškina, kad pareiškėjas kartu su pareiškimu pateikė visus FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus duomenis, kurie yra būtini sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą. Apeliantas taip pat kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, galimo šališkumo, nes, anot pareiškėjo, dar nepradėjus bylos nagrinėjimo teisėja parodė akivaizdų priešišką nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu, nepagrįstai du kartus nustatydama pareiškimo trūkumus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nustatė pareiškėjui terminą nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytiems trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui tris pareiškimo ir keturis priedų egzempliorius (su vertimais į estų kalbą); taip pat pateikti duomenis už paskutinius 3 metus iki kreipimosi į teismą dienos apie turėtą turtą, bei atliktus sandorius, kartu patikslinant pateikto sutuoktinių nuosavybės registre nurodytus duomenis (faktinį pagrindą bei turinį). Tuo tarpu pareiškėjas, nesutikdamas su nurodyta teismo nutartimi, nurodo, kad FABĮ nenumatyta įpareigojimų (teikiant pareiškimą), kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apelianto argumentais.
Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis įstatymas – FABĮ, kuriame nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ nustatytas išimtis (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis), tačiau pagal teisinę prigimtį bylos panašios į ypatingąja teisena nagrinėtinas bylas.
Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad pareiškimo priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai. Neturi būti reikalaujama perteklinių ar akivaizdžių įrodymų. Pareiškėjui privaloma pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
Pažymėtina, kad fizinio asmens pareiškimas iškelti bankroto bylą turi atitikti FABĮ 4 straipsnyje numatytus reikalavimus; jeigu pareiškimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, teismas jį turi priimti ir, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos, priimti nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar ją atsisakyti iškelti (FABĮ 5 straipsnio 7 dalis).
FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga fiziniam asmeniui, ketinančiam kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, raštu apie tai pranešti visiems kreditoriams. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedamas ir pateikiamas kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai kreditorius juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai.
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų fizinio asmens kreditorių įtraukimas į bylą nėra numatytas FABĮ, bylos iškėlimu jų teisės tiesiogiai nėra paveikiamos, kreditoriai apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra informuoti, t. y. jiems suteikta galimybė įstoti į bylą jų pareiškimu. Be to, pagal CPK 443 straipsnio 3 dalį, šie asmenys prireikus teismo iniciatyva gali būti įtraukiami dalyvauti byloje suinteresuotais asmenimis bet kurioje proceso stadijoje, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo kreditorių nenurodymas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios praktikos laikosi ir kiti apeliacinės instancijos teismai (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1445-253/2013; Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-645-267/2013; 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-164-154/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-436-730/2014). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad atitinkamai pareiškėjui nėra pareigos ir teikti pareiškimo bei jo priedų egzempliorių nurodytiems kreditoriams. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria apelianto pozicijai, kad nagrinėjamu atveju visų priedų išvertimas į estų kalbą pareikalautų nemažų išlaidų, kurios siekiančiam bankrutuoti asmeniui gali būti reikšmingos; pažymėtina, jog pareiškėjas yra pateikęs į bylą pareiškimo vertimą į estų kalbą. 5Iš prie pareiškimo pridėtų įrodymų matyti, kad pareiškėjas pateikė kreditorių sąrašą, taip pat nurodė pradelstų įsipareigojimų dydį; nustatyta, jog pareiškėjas informavo savo kreditorius apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tokių duomenų pareiškimo priėmimo stadijoje pakanka, jog būtų galima įvertinti pareiškėjo nemokumo faktą ir pradelstų įsiskolinimų dydį.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatoje nurodyta, jog didelis priedų skaičius sudaro pagrindą nepateikti šių priedų visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Be kita ko, spręstina, kad ir nepateikus pakankamai priedų visiems byloje dalyvaujantiems asmenims nebus suvaržytos šių asmenų procesinės teisės, nes šių teisių apsaugą užtikrina CPK 42 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje, inter alia nurodyta, kad šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti ir gauti jos išrašus ir kopijas (skaitmenines kopijas).
Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, jog asmens sąžiningumo tikrinimas dėl jo sudarytų sandorių ar kitų veiksmų, turėjusių įtakos nemokumo atsiradimui, atliekamas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad FABĮ 4 straipsnyje nėra imperatyvios pareigos pareiškimo teikimo metu pateikti duomenis apie turtą ir (ar) sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šių duomenų nepateikimas (pareiškėjui pateikiant duomenis tik apie šiuo metu turimą turtą) negali tapti kliūtimi sprendžiant tokio pareiškimo priėmimo klausimą.
Pažymėtina, kad iškeliant civilinę bylą, teismas nesprendžia pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, o tik formaliai patikrina, ar pateikti įrodymai pagal FABĮ reikalavimus ir pareiškime nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Be to, įstatymų leidėjas nustatė, jog teismas, nagrinėdamas fizinių asmenų bankroto bylas, yra aktyvus. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ruošiantis pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimui iš esmės, pirmosios instancijos teismas turi teisę byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, reikalingus teisingam bylos išsprendimui, tačiau nepakankamas papildomų įrodymų pateikimas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo stadijoje negali būti pagrindu pareiškėjo pareiškimą laikyti nepaduotu (nepašalinus trūkumų).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas FABĮ yra numatęs, jog fizinio asmens bankroto byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka (ginčo teisena), todėl spręstina, jog pirmosios instancijos teismas po pareiškimo priėmimo, ruošdamasis bylos nagrinėjimui, turi teisę pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims, patikslindamas jų pareigą įrodinėti, pateikti bylai reikšmingus įrodymus, tuo užtikrinant civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7, 8, 225 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo siekis išvengti ilgo pasiruošimo bylos nagrinėjimui negali užkirsti kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo ir riboti asmens procesinių teisių formaliu pagrindu.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą taikė itin formaliai, netinkamai aiškino ir taikė šią bankroto stadiją reglamentuojančias teisės normas, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies – skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes tai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva.
Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje nutartyje nebuvo vertinamos pareiškėjo nurodytos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos galimo šališkumo, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi jau išnagrinėjo pareiškėjo pareiškimą dėl minėtos teisėjos nušalinimo ir jį atmetė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo E. V. (E. V.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį, kuria nustatytas terminas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui trūkumams pašalinti, panaikinti ir pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.