Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys: P. P., Ulle Nomn Maksu-ja Tolliament),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų pareiškėjas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas jų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – antstolio D. S. procesinius dokumentus vykdomojoje byloje Nr. 0032/17/00762; Gyventojų registro pažymą. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Fizinių asmenų bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas prijungia naujus įrodymus prie bylos.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, padaręs išvadą, kad pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta yra Estijos Respublikoje. Apelianto teigimu, jis niekada nebuvo praradęs ryšio su Lietuvos Respublika, kur yra jo pagrindinių turtinių interesų vieta – jis čia gimė, turi Lietuvos pilietybę, jis čia dirba ir turi deklaravęs gyvenamąją vietą. Taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant teisingai išspręsti pareiškimo teismingumo klausimą, būtina nustatyti, su kuria iš šalių pareiškėjas yra labiau susijęs.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 2 d. šis įstatymas yra taikomas fiziniam asmeniui, kurio pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje.

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto (nemokumo) bylų 3 str. 1 d. nustatyta, kad iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi tos valstybės narės teismai, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta. Reglamento preambulės 13 p. nustatyta, kad pagrindinių turtinių interesų vieta turėtų būti vieta, kurioje skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius interesus, ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 26 str. nustatyta, kad vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. SESV 21 str. 1 d. nurodyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje apima laisvą darbuotojų judėjimą, laisvą savarankiškai dirbančių ir įmonių judėjimą (įsisteigimo laisvė), neekonomine veikla užsiimančių ES piliečių laisvą judėjimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus, nes laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių vidaus rinkos laisvių, kuri, be to, buvo patvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 45 str. (ESTT 2011 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. C-434/09, Rink. P I-0000).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2007 m. iki 2016 m. lapkričio mėn. gyveno, sukūrė šeimą (turi du mažamečius vaikus), vertėsi ūkine- komercine veikla bei skolinius įsipareigojimus įgijo Estijos Respublikoje. Tačiau iš bylos medžiagos bei apeliacinės instancijos teismo iniciatyva išreikalautų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas gimė 1980 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikoje ir iki šiol yra šios šalies pilietis, nuo 1997 m. sausio 1 d. iki šiol yra deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniuje (skirtingais adresais), nuo 2016 m. lapkričio mėn. dirba (duomenys neskelbtini) (182 darbuotojai, skolų Sodrai ir VMI neturi) ir gauna atlyginimą į Lietuvoje atidarytą banko sąskaitą, iš kurios lėšas grynaisiais vėliausiai nuiminėjo taip pat Lietuvoje, savo pagrindinių turtinių interesų vieta laiko Lietuvą, vienas iš dviejų pareiškėjo kreditorių (Estijos mokesčių administratorius) iniciavo priverstinio išieškojimo veiksmus.

Taigi, iš nustatytų aplinkybių negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta yra Estijos Respublikoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Priešingai, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad visgi pastaruoju metu pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta yra labiau Lietuvos Respublikoje, nei Estijos Respublikoje, nes pareiškėjas niekada nėra deklaravęs išvykimo iš Lietuvos, gana ilga laiką dirba ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, apie kurią jo kreditoriams iš Estijos yra žinoma.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato kriterijų, jog fizinio asmens bankroto byla turėtų būti nagrinėjama toje šalyje, kurioje yra dauguma skolininko kreditorių ar skolininko turtas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka. Pagal Civilinio Kodekso 2.12 str. 1 d. fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 str. 2 d.). CK 2.16 str. 1 d. nustato, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 2 d.). CK 2.17 str. išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

Taigi, asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, asmens turto, darbo vieta, ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens pripažinimas valstybę savo turtinių interesų vieta) kriterijus. Gyventojų registro pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą Vilniuje (skirtingais adresais) yra deklaravęs nuo 1997 m. sausio 1 d. iki šiol. Nors gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tačiau išviešintas gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų.

Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-152/2011). Aukščiau nustatyta, kad pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniuje jau ilgą laiką, paskutiniu laikotarpiu čia dirba beveik metus bei pagrindine turtinių interesų vieta laiko būtent Lietuvos Respubliką. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos abejonės dėl pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vietos, iškilusios pareiškimo priėmimo stadijoje, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal bylos duomenis, nesant priešingų įrodymų, pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti laikoma Lietuvos Respublika. Todėl darytina išvada, jog apylinkės teismas pareiškimą dėl teismingumo taisyklių pažeidimo priimti atsisakė nepagrįstai, nutartis naikintina, o pareiškimo priėmimo klausimas grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas atkreipia dėmesį, kad 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto (nemokumo) bylų 2-4 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad juo siekiama sukurti visoje Europos Sąjungoje taikomą teisinį reguliavimą, kuris leistų derinti nemokaus skolininko turtui taikytinas priemones, taip pat sukurtų tokias teisines sąlygas, kuriomis šalys artėjant bankrotui ar bankroto procese vengtų perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties. Todėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijoje nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respubliką savo pagrindinių turtinių interesų vieta nurodė fiktyviai, pareiškimas dėl fizinio asmens turės būti paliktas nenagrinėtu (CPK 782 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui E. V. perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.