- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-15
- Bylos Nr.
- 2S-1520-794/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- A. T.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Estijos Respublikos pilietis A. T. pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą. Paaiškino, kad daugiau nei 5 metus turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, čia dirba bei čia yra jo pagrindinių turtinių interesų vieta, Estijoje jokio registruotino turto neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvoje gauna 1 MMA/mėn. darbo užmokestį, nėra esminiu kriterijumi nustatant skolininko pagrindinių turtinių interesų vietą. Pareiškėjas iki šiol vykdė profesinę veiklą Estijoje ir visi pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, dėl kurių atsirado pareiškėjo nemokumas, susidarė dėl Estijoje vykdomos profesinės veiklos. Estijoje taip pat yra vykdomas išieškojimas pareiškėjo kreditorių naudai bei ten yra turtas, į kurį yra nukreiptas išieškojimas (bendrovės). Pareiškėjo banko sąskaita taip pat yra Estijoje, o Lietuvos Respublikoje pareiškėjas banko sąskaitos neturi. Lietuvoje gaunamas darbo užmokestis negali būti laikomas pagrindiniu pareiškėjo turtiniu interesu, lyginant jo dydį su Estijoje esančia pareiškėjo turto ir jo kreditorinių įsipareigojimų bei Estijoje esančių kreditorių reikalavimų išieškoma suma. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų nei apie jo išlaikytinio, nei apie pareiškėjo šeimos gyvenamąją ir turtinių interesų buvimo vietą, o į tai būtina atsižvelgti, nustatant pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vietą, nes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus šeimos ir sutuoktinio turtas, įgytas santuokos metu laikytinas bendra abiejų sutuoktinių nuosavybe. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, jog jo gyvenamoji ir darbo vietos yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo pateiktoje darbo sutartyje nenurodyta nei pareiškėjo gyvenamoji, nei darbo vieta, o darbdavio registruota buveinė yra Druskininkuose, t. y. nesutampa su pareiškėjo nurodytomis jo darbo ir gyvenamąja vietomis. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų kaip jam išmokamas priskaičiuotas darbo užmokestis, kadangi vien darbo užmokesčio deklaravimas VSDFV Vilniaus skyriuje nepatvirtina jo išmokėjimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Lietuvos Respublikoje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o vien leidimas nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje nepatvirtina, jog pareiškėjas būtent čia nuolatos gyvena ir kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas adresas, yra ne tik procesinių dokumentų įteikimo vietos, o taip pat ir pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos adresas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius interesus, ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys, Estijoje, o ne Lietuvoje. Kadangi pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, teismas pareiškimą dėl pagrindinės bankroto bylos iškėlimo atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas A. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo priimti. Paaiškino, kad teismas neteisingai nustatė pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų buvimo vietą, o nagrinėdamas pareiškimo priėmimo klausimą netinkamai taikė procesinės teisės normas. Pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas siekiant nustatyti pagrindinių turtinių interesų vietą yra svarbu išsiaiškinti, kur skolininkas administruoja savo turtinius interesus, administruojamų interesų turtinį pobūdį bei galimybę trečiosioms šalims nustatyti šią vietą. Mokslinio tyrimo „Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, pakeičiančio 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, nuostatų galima įtaka bankroto procesams Lietuvoje ir galimas poveikis Lietuvos ekonominiams interesams bankroto srityje (rengėjai doc. dr. Salvija Kavalnė, prof. dr. Rimvydas Norkus) paremtoje Europos Sąjungos teisės ekspertų bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais, pateikiama nuomonė, jog interesų administravimas turi būti suprantamas kaip valdymas; administruojamų interesų turtinis pobūdis reiškia tai, jog jie nėra asmeniniai ar negalintys turėti turtinės išraiškos; galimybė trečiosioms šalims nustatyti skolininko pagrindinių turtinių interesų vietą siejama su jos viešu paskelbimu. Pareiškėjo turtinių interesų vieta yra Lietuvoje, kadangi pareiškėjas čia gyvena ir dirba ilgą laiką, gauna darbo užmokestį, apie pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vietą yra viešai paskelbta VSDFV ir Migracijos departamente, todėl ją gali nustatyti tretieji asmenys. Kituose teisės šaltiniuose taip pat nurodoma, jog fizinių asmenų pagrindinių turtinių interesų vieta turėtų būti laikoma jų nuolatinė gyvenamoji vieta (generalinio advokato Staubitz-Schreiber byloje C-1/04) ar ekonominių interesų centras, t. y. kur yra pagrindinis bendrųjų pajamų šaltinis. Teismas nepagrįstai sureikšmino Estijoje vykdomus išieškojimus, ten esančių kreditorių veiklos vietą, nepagrįstai padarė išvadas apie Estijoje turimą turtą. Joks teisės aktas nenustato reikalavimo, kad FABĮ taikymui būtina sąlyga yra skolų susidarymas ir jų priverstinio išieškojimo vykdymas Lietuvoje. Teismas taip pat negalėjo iš karto atsisakyti priimti ieškinio, prieš tai nenustatęs termino trūkumams pašalinti. Kita vertus, teismui pateiktas atitiko visus CPK ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo reikalavimus. Net ir priėmus pareiškimą, vėliau galima atsisakyti iškelti bankroto bylą, todėl atsisakymas priimti pareiškimą turi būti naudojamas tik esant akivaizdiems pareiškimo trūkumams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto (nemokumo) bylų 3 str. 1 d. iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi tos valstybės narės teismai, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bylos teismingumas nustatytinas pagal Reglamento preambulės 13 p., kuriame nustatyta, kad pagrindinių turtinių interesų vieta turėtų būti vieta, kurioje skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius interesus, ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys. Teismas taip pat pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 2 d. nuostatomis, kurios numato, jog šis įstatymas taikomas fiziniam asmeniui, kurio pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau aiškinant minėtų nuostatų prasmę, išvados turi būti daromos atsižvelgiant į pilną Reglamento prasmę, kitų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, Teisingumo teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes.
2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamente Nr. 1346/2000 dėl bankroto (nemokumo) bylų nurodoma, jog juo siekiama prisidėti prie vienodos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo (1 p.). Reglamento Nr. 1346/2000 2-4 konstatuojamosiose dalyse taip pat nurodyta, jog juo siekiama sukurti visoje Europos Sąjungoje taikomą teisinį reguliavimą, kuris leistų derinti nemokaus skolininko turtui taikytinas priemones, taip pat sukurtų tokias teisines sąlygas, kuriomis šalys artėjant bankrotui ar bankroto procese vengtų perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties. Reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jis turėtų būti taikomas bankroto byloms, kai skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, prekybininkas ar individualus asmuo, o bankroto bylos, kurioms taikomas šis Reglamentas, yra išvardytos jo prieduose. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 26 str. nustatyta, kad vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. SESV 21 str. 1 d. nurodyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje apima laisvą darbuotojų judėjimą, laisvą savarankiškai dirbančių ir įmonių judėjimą (įsisteigimo laisvė), neekonomine veikla užsiimančių ES piliečių laisvą judėjimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodoma, kad Europos Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus, nes laisvas asmenų judėjimas yra viena pagrindinių vidaus rinkos laisvių, kuri, be to, buvo patvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 45 str. (ESTT 2011 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. C-434/09, Rink. P I-0000). Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 21 str. įtvirtintas diskriminacijos draudimas, kuriuo taip pat apimamas draudimas diskriminuoti asmenį dėl jo pilietybės. Jei asmuo nusprendžia išvykti ir apsigyventi kitoje ES valstybėje narėje, ir tai padaro pagal teisės aktų reikalavimus, jam suteikiamos visos teisės, kurias turi ir kiti įprastai atvykimo valstybėje narėje gyvenantys asmenys, įskaitant ir galimybę pasinaudoti kitos valstybės narės teisės aktuose nustatyta fizinių asmenų bankroto procedūra.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais (2012 m. lapkričio 1 d. – 2013 m. birželio 28 d., 2014 m. kovo 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d.) Lietuvos Respublikoje veikiančių darbdavių buvo draustas privalomuoju socialiniu draudimu (b. l. 16-17), 2015 m. birželio 1 d. sudarė su (duomenys neskelbtini) neterminuotą darbo sutartį (b. l. 20), minėta darbovietė jam nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. yra priskaičiavusi darbo užmokestį (b. l. 24), pareiškėjui nuo 2015 m. spalio 16 d. suteikta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 78), pareiškėjo vardu Estijoje nekilnojamojo turto ir transporto priemonių nėra registruota (b. l. 81, 85), pareiškėjui priklauso dviejų Estijos įmonių akcijos, į kurias yra nukreiptas išieškojimas (b. l. 47-50). Taigi iš nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas neturėjo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta tikrai yra Estijoje, o ne Lietuvoje. Priešingai, iš pareiškėjo pateiktų duomenų galima spręsti, jog visgi pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta yra labiau Lietuvos Respublikoje, nei Estijos Respublikoje. Pridėti dokumentai tvirtina, jog pareiškėjas gana ilgą laiką Lietuvoje yra apdraustas privalomuoju socialiniu draudimu, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei į teismų informacinę sistemą integruotos Gyventojų registro duomenimis – yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniuje. Pareiškėjo kreditorių sąrašas taip pat tvirtina, jog nors penki iš šešių kreditorių yra Estijos teismų jurisdikcijai priklausantys asmenys, tačiau šeštasis kreditorius yra Lietuvoje registruota įmonė, su kuria pareiškėjas vėliausiai iš visų savo kreditorių yra susijęs prievoliniais teisiniais santykiais (b. l. 44, 52-53, 61).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog nei Europos Sąjungos, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato kriterijų, jog fizinio asmens bankroto byla turėtų būti nagrinėjama toje šalyje, kurioje yra dauguma skolininko kreditorių ar skolininko turtas. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka. Pagal Civilinio Kodekso 2.12 str. 1 d. fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 str. 2 d.). CK 2.16 str. 1 d. nustato, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 2 d.). CK 2.17 str. išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Taigi asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens pripažinimas valstybę savo turtinių interesų vieta) kriterijus. Todėl Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Nors gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Kaip minėta, pareiškėjas beveik metus turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniuje, įvairiais laikotarpiais buvo bei yra draustas privalomuoju socialiniu draudimu nuo 2012 m. pabaigos. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodo, jog Lietuvos Respublika yra pagrindinė jo turtinių interesų vieta. Todėl aplinkybės, jog pareiškėjo darbo užmokestis siekia 1 MMA, pareiškėjas nepateikė duomenų apie darbo užmokesčio gavimą, Estijos Respublikoje pareiškėjo turtą sudaro akcijos, esant pareiškėjo viešam pripažinimui, jog jo gyvenamoji bei darbo vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškimo priėmimo stadijoje nesudaro pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagal bylos duomenis, nesant priešingų įrodymų, pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti laikoma Lietuvos Respublika. Todėl darytina išvada, jog apylinkės teismas pareiškimą dėl teismingumo taisyklių pažeidimo priimti atsisakė nepagrįstai, nutartis naikintina, o pareiškimo priėmimo klausimas grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu nustačius (teismo iniciatyva, iš suinteresuotų asmenų pateiktų duomenų ir pan.), jog pareiškėjas Lietuvos Respubliką savo pagrindinių turtinių interesų vieta nurodė fiktyviai, pareiškimas dėl fizinio asmens turės būti paliktas nenagrinėtu (CPK 782 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui A. T. perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.