Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelin“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Essential Logistics“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

8. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, taip pat bylos šalių atstovų paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta ir byloje nėra ginčo, kad atsakovė UAB „Essential Logistics“ internetiniame tinklalapyje patalpino skelbimą, kuriame nurodė, jog ieško vežėjo kroviniui vežti iš Lietuvos, Vilniaus regiono į Baltarusiją, Gardino regioną; pasikrovimo data – 2022 m. birželio 13–16 d.; „šaldytuvas, 2,7 t krovinio svoris, 4,8 ldm, 12 palečių“ (žr. tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 89). Ieškovė UAB „Kelin“, pamačiusi aptariamą atsakovės skelbimą, 2022 m. birželio 9 d. elektroniniu būdu kreipėsi į atsakovę (žr. tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 89).

9. Iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad atsakovė 2022 m. birželio 13 d. 11.27 val. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė ieškovei 2022 m. birželio 7 d. datos krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. EL/4453, kuri pateikta kartu su atsiliepimu į ieškinį (toliau – ir sutartis, sutartis Nr. EL/4453) (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą, taip pat atsiliepimo priedą ir tripliko priedą Nr. 1, 2; e. b. l. 36, 63–64, 87–89). Ieškovė 2022 m. birželio 13 d. 17.33 val. elektroniniame susirašinėjime patvirtino atsakovei, kad gavo sutartį-užsakymą (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą, taip pat tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 36, 89).

10. Tiek ieškovės atstovė, tiek atsakovės atstovas 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje nurodė, kad: atsakovė rengė aptariamą sutartį Nr. EL/4453; bylos šalys nepasirašė sutarties fiziniu parašu; atsakovė elektroniniu paštu išsiuntė sutartį ieškovei; ieškovė 2022 m. birželio 13 d. gavo iš atsakovės tą pačią sutartį Nr. EL/4453, kuri pateikta kartu su atsiliepimu į ieškinį, tačiau jos nepasirašė. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kad ieškovė būtų grąžinusi atsakovei sutartį, paprašiusi ją pasirašyti ar nurodžiusi, jog jai netinka sutarties sąlygos.

11. Sutartyje Nr. EL/4453, be kita ko, nurodyta: pakrovimo data – 2022 m. birželio 16 d. (ketvirtadienį), o vieta – (duomenys neskelbtini), „Žuvies šaldytuvai“; iškrovimo data – 2022 m. birželio 20 d., o vieta – Baltarusija, TLC, (duomenys neskelbtini); pervežimo kaina – 1 500 Eur.

12. Ieškovė 2022 m. birželio 16 d. (ketvirtadienį) elektroniniame susirašinėjime informavo atsakovę, kad jos refrižeratorius dar negrįžo, nes stovi eilėje, nurodė, jog galbūt grįš rytoj (penktadienį). Atsakovei 2022 m. birželio 17 d. (penktadienį) pasiteiravus, ieškovė 2022 m. birželio 17 d. nurodė, kad refrižeratorius dar negrįžo dėl situacijos pasienyje, vilkikas dar stovi eilėje į Lietuvą, paaiškino, kad eilės pasienyje į vieną pusę po 5 paras, tačiau bus pirmadienį (2022 m. birželio 20 d.), taip pat pasiūlė atsakovei paimti kitą vilkiką jeigu ji turi. Atsakovė susirašinėdama su ieškove, atsakė, kad neturi kito vilkiko, sutiko, kad ieškovė paimtų krovinį pirmadienį, t. y. 2022 m. birželio 20 d. (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą; e. b. l. 36–49).

13. Ieškovė 2022 m. birželio 20 d. (pirmadienį) elektroniniame susirašinėjime informavo atsakovę, kad jos refrižeratorius jau grįžo ir atvyks krautis 2022 m. birželio 21 d. (antradienį) (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą; e. b. l. 36–49). Iš aptariamo elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad ieškovė 2022 m. birželio 21 d. 14.22 val. atvyko krautis, tačiau pastebėta, kad nėra „EX1“, t. y. deklaracijos, kuria turėjo pasirūpinti pati atsakovė. Pastaroji 2022 m. birželio 22 d. po 13 val. elektroniniame susirašinėjime nurodė ieškovei kontaktus, kur ieškovė turėtų nuvažiuoti sutvarkyti dokumentus, reikalingus kroviniui vežti. Iš elektroninio susirašinėjimo turinio taip pat nustatyta, kad ieškovė laikėsi atsakovės duotų instrukcijų ir išvažiavo link išsikrovimo vietos, tačiau užtruko eilėse pasienyje su Baltarusija (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą; e. b. l. 36–49). Iš byloje esančio važtaraščio nustatyta, kad krovinys į sutartą vietą pristatytas tik 2022 m. liepos 1 d. (žr. e. b. l. 6–14).

17. Baltarusijos bendrovė OOO „TLK67“ 2022 m. liepos 20 d. raštu paprašė atsakovės pervesti 700 Eur netesybas kitai bendrovei „SIA Kinni“. Todėl atsakovė 2022 m. liepos 20 d. pervedė 700 Eur netesybas bendrovei „SIA Kinni“ (e. b. l. 28, 111–112).

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

21. Sprendžiant dėl asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius.

22. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad: ieškovė atsakovės užsakymu vykdė tarptautinį krovinio pervežimą iš Lietuvos į Baltarusiją; bylos šalys sudarė tarptautinio krovinio vežimo sutartį. Taigi tarp bylos šalių susiklostė tarptautinio vežimo teisiniai santykiai.

23. Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė.

24. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad tarp bylos šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos.

25. Pažymėtina, kad taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, jog ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnio leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Akcentuotina, kad nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurie CMR konvencijoje tiesiogiai nereglamentuoti.

Dėl ginčo vežimo sutarties sudarymo aplinkybių ir sutarties formos

26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė su atsakove sudarė vežimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pervežti krovinį iš Vilniaus, (duomenys neskelbtini), į Baltarusiją, TLC, (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 1 500 Eur vežimo užmokestį. Byloje kilo ginčas dėl sutarties sudarymo formos, krovinio pasikrovimo ir pristatymo datų bei bylos šalių susitarimo dėl netesybų buvimo fakto.

27. Atsakovė įrodinėja, kad ji su ieškove 2022 m. birželio 13 d. sudarė rašytinę krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. EL/4453, kuri pateikta kartu su atsiliepimu į ieškinį (žr. e. b. l. 63–64).

28. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, jog bylos šalių atstovai 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje patvirtino, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė parengė aptariamos sutarties Nr. EL/4453 tekstą ir 2022 m. birželio 13 d. elektroniniu paštu išsiuntė ieškovei aptariamą sutartį, o pastaroji tą pačią dieną patvirtino, kad ją gavo. Byloje taip pat nėra ginčo, kad nė viena iš šalių fiziniu parašu nepasirašė sutarties Nr. EL/4453 (žr. šio sprendimo 9–10 pastraipas).

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.72 straipsnyje nustatyta, kad susitarimas dėl netesybų, be kita ko baudos, turi būti rašytinis. CK nenustatyta jokių šios taisyklės išimčių. Šalys dėl baudos gali susitarti bet kokiu rašytiniu dokumentu, svarbu, kad tok susitarimas būtų aiškiai aptartas ir pasirašytas abiejų šalių. Taigi nesvarbu, kokia forma yra nustatyta pagrindinei prievolei, kurios įvykdymas užtikrinamas bauda, būtent susitarimas dėl baudos visais atvejais turi būti sudarytas raštu. Toks reikalavimas aiškinamas tuo, kad netesybos, be kita ko bauda, yra ir civilinės atsakomybės forma. Tačiau šio reikalavimo nesilaikymas susitarimo dėl netesybų nedaro negaliojančio. Susitarimo dėl netesybų faktą galima įrodyti taip pat ir kitais įrodymais.

31. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet taip pat ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita. CK 1.76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti.

33. Sutarties sudarymą reglamentuojančios teisės normos nustatytos CK. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.173 straipsnio nuostatas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas. Taigi, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Šios sąlygos išimtis nustatyta CK 6.173 straipsnio 3 dalyje – jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo.

34. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad ieškovė su atsakove visą laiką bendravo, derino sutarties sąlygas ir tarėsi elektroniniame susirašinėjime, kuris pateiktas į bylą. Byloje taip pat nėra ginčo dėl šalių identifikavimo. Iš aptariamo elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad atsakovė internetiniame tinklalapyje patalpino skelbimą, kuriame nurodė, jog ieško vežėjo kroviniui vežti iš Lietuvos, Vilniaus regiono į Baltarusiją, Gardino regioną; pasikrovimo data – 2022 m. birželio 13–16 d.; „šaldytuvas, 2,7 t krovinio svoris, 4,8 ldm, 12 palečių“ (žr. tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 89). Ieškovė, pamačiusi aptariamą atsakovės skelbimą, 2022 m. birželio 9 d. elektroniniu būdu pasiteiravo atsakovės, kiek atsakovė sumokėtų už vežimą (žr. tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 89). Atsakovė atsakydama į ieškovės žinutę, pasiteiravo, ar ieškovė turi refrižeratorių, o pastaroji atsakė, kad gali krauti ir į refrižeratorių (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą, taip pat tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 36, 89). Atsakovė elektroniniame susirašinėjime nurodė, kad būtų vežamas 12 palečių krovinys iki Baltarusijos „TLC“; kaina – iki 1 500 Eur „planuose“. Ieškovė pasiteiravo atsakovės, kada būtų paruoštas krovinys. Pastaroji atsakė, kad 2022 m. birželio 13 d. Tuomet ieškovė atsakė: „Kaina nebloga kaip iki TLC“ (žr. ieškovės prašymo dėl trūkumų šalinimo priedą, taip pat tripliko priedą Nr. 2; e. b. l. 36, 89).

36. Akcentuotina, kad sutarties Nr. EL/4453 3.2 papunktyje nurodyta: „<...> sutartis-užsakymas laikoma sudaryta joje išdėstytomis sąlygomis, jei vežėjas (t. y. ieškovė) neatsiunčia užsakovui (t. y. atsakovei) patvirtinto sutarties-užsakymo, bet faktiškai pradeda užsakymą vykdyti.“. Taigi atsakovė pateikė ieškovei ofertą ir pareikalavo akceptuoti ofertą sutartyje nurodytu būdu – ją vykdyti. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kad ieškovė, gavusi sutartį Nr. EL/4453 ir patvirtinusi, jog ją gavo, būtų, kaip pati teigia ieškinyje, grąžinusi atsakovei sutartį. Byloje taip pat nėra absoliučiai jokių duomenų, kad ieškovė, gavusi sutartį, butų nurodžiusi, jog jai netinka sutarties sąlygos, paprašiusi atsakovės ją pasirašyti ar kt. Priešingai, ieškovė elektroniniu paštu gavusi sutartį, neatsakė į atsakovės jai siųstą laišką, bet patvirtinimą, kad gavo sutartį, pateikė atsakovei elektroniniame susirašinėjime, kuriame šalys nuolat bendravo. Ieškovės elektroniniame susirašinėjime nurodytas teksto turinys, taip pat ieškovės elgesys aiškiai patvirtina, kad sutartis Nr. EL/4453 atitiko ne tik atsakovės, bet taip pat ir ieškovės valią, susitarimas pasiektas sąmoningais, valingais veiksmais derinant abiejų šalių pozicijas, abi šalys įsitikino, jog kita šalis jį suvokė ir įsipareigojo jo laikytis. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų priežasčių teismas pritaria atsakovės argumentams, kad ieškovė, gavusi sutartį, priėmė ją ir nedelsdama pradėjo ją vykdyti, tokiu būdu akceptuodama ofertą. Be to, sutarties pagrindu ir joje nurodytais terminais atsakovė skatino ieškovę kuo greičiau paimti krovinį ir nuvežti jį iki Baltarusijos, TLC, kas ir buvo padaryta, t. y. sutartis iš ieškovės pusės buvo įvykdyta.

37. Teismas taip pat pritaria atsakovės argumentams, kad byloje esančiame elektroniniame susirašinėjime bylos šalys aiškiai ir konkrečiai neaptarė visų esminių vežimo sutarties sąlygų, susirašinėjime nenurodyta tiksli vežimo kaina, bet tik preliminari, taip pat nenurodyta tiksli pasikrovimo vieta – Vilnius, (duomenys neskelbtini), „Žuvies šaldytuvai“. Ieškovės atstovės teismo posėdyje nurodytas susirašinėjimo tekstas: <...> iki 1 500 Eur „planuose“ <...>“; „<...> kaina nebloga <...>“; <...> o galiu į savo sandėlį atsivežti?“; „<...> atvyko krautis, pas ką eiti?“ nepatvirtina, kad šalys tokiu būdu aiškiai susitarė dėl visų esminių tokio pobūdžio sutarties sąlygų, be kita ko, vežimo kainos ir pasikrovimo vietos. Elektroniniame susirašinėjime nenurodytas nei pasikrovimo vietos adresas, nei šalių sulygta vežimo kaina.

39. Teismas, įvertinęs tai, kas nurodyta, byloje esančių įrodymų visetą, be kita ko, byloje esantį elektroninį susirašinėjimą, šalių elgesį, kitus pirmiau nurodytus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad: atsakovė įrodė rašytinės sutarties Nr. EL/4453 sudarymo faktą, bendrą šalių valią atitinkantį susitarimą; atsakovės pateikta bei ieškovės akceptuota sutartis Nr. EL/4453 atitinka įstatymo reikalavimus; sutartis buvo sudaryta raštu (elektroninių ryšių priemonėmis), nepaisant to, kad šalys jos fiziškai nebuvo pasirašiusios; sutartyje Nr. EL/4453 nurodyti teisingi šalių rekvizitai, aiškiai įvardintos ir apibrėžtos visos tokiai sutarčiai sudaryti būtinos esminės sąlygos, kurių, priešingai negu teigia ieškovė, nebuvo elektroniniame susirašinėjime. Akcentuotina, kad šalių fizinių parašų buvimas tokio pobūdžio sutartyje negali būti suabsoliutinimas, kadangi sutarties pasirašymas ir sutarties sudarymas raštu, kaip tai nurodyta teisės aktuose, yra skirtingos sąvokos. Sąvoką „rašytinė forma“ būtina aiškinti plačiau, atsižvelgiant į gyvenimo realijas, šiuolaikinių komunikacijos priemonių teikiamas galimybes ir komercinės veiklos specifiką. Sandorio rašytinė forma – tai ne tik bendras abiejų sandorio šalių pasirašytas dokumentas, bet taip pat ir kiti rašytiniai dokumentai, susiklosčius faktiniams santykiams, patvirtinantys sutartinių santykių tarp šalių atsiradimą. Todėl nepaisant to, kad sutartyje Nr. EL/4453 nebuvo sutarties šalių fizinių parašų, tačiau tiek joje esanti kita informacija, be kita ko tikslūs šalių pavadinimai, kodai, adresai, kontaktiniai asmenys, kiti duomenys ir kt., tiek pirmiau šiame sprendime aptartas elektroninis susirašinėjimas, kuriame užfiksuotas sutarties sąlygų derinimas, šalių elgesys ir kiti pirmiau šiame sprendime aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog šalys sutartį sudarė raštu, abipusiai suderinusios sąlygas.

Dėl ieškovės argumentų, susijusių su sutarties sąlygų pakeitimu, pagrįstumo vertinimo

41. Teismas pirmiausia pažymi, kad sutartį galima pakeisti tik laikantis įstatymo reikalavimų ir sutartyje nustatytos tvarkos. CK 6.192 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus.

42. Nagrinėjamu atveju šalys, kaip jau buvo nurodyta, dėl atitinkamos vežimo paslaugos teikimo bei dėl apmokėjimo tvarkos ir sąlygų susitarė raštu, be kita ko, susitardamos, jog ir sutarties pakeitimai įforminami raštu (žr. sutarties 3.2 papunktį). Viena vertus, rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti, papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Taigi aiškinant CK 6.183 straipsnio 2 dalies normą sistemiškai kartu su pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jeigu iš vienos ar abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta sutartyje. Tačiau šioje byloje nenustatyta tokių aplinkybių.

43. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtinas sutarties elgesio vertinimo variantas, nes priešingu atveju, antrajai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška.

44. Tokiu atveju byloje turėjo būti įrodyta, kad šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas dėl krovinio pasikrovimo ir pristatymo datų, kad tas jų susitarimas buvo aiškus ir kad jos jį vykdė abiem šalims priimtinu būdu. Byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad byloje nesustatyta tokių aplinkybių.

45. Įvertinus byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, be kita ko byloje esančio elektroninio susirašinėjimo visą turinį ir jo kontekstą, nėra pagrindo daryti išvados, kad šalys po sutarties Nr. EL/4453 sudarymo susitarė ir konkliudentiniais veiksmais patvirtino valią modifikuoti sutartį bei pratęsti krovinio pasikrovimo ir iškrovimo datas. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad šalys sutarties 3.2 papunktyje aiškiai susitarė, kad bet kokie ginčo sutarties pakeitimai ir papildymai daromi tik raštišku abiejų šalių susitarimu. Nepaisant to, kad CK 6.183 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tam tikrais atvejais rašytinė sutartis, net ir esant sutarties pakeitimo išlygai (CK 6.183 straipsnio 1 dalis), gali būti pakeista šalies elgesiu, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas spręsti, kad šalys atsisakė išlygos. Vien ieškovės atstovės 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje nurodyti argumentai, kad atsakovė elektroniniame susirašinėjime iš esmės sutiko su vėlesne krovinio paėmimo ir pristatymo data, nėra pagrindas teigti, jog tokiu būdu šalys pakeitė sutarties sąlygas. Iš elektroninio susirašinėjimo turinio viseto akivaizdu, kad atsakovė nuolat ragino ieškovę kuo greičiau paimti ir pristatyti krovinį į sutartą vietą, tačiau ieškovė vis nurodydavo, jog dėl susidariusių itin didelių eilių iš pasienio negrįžta reikiama transporto priemonė. Taigi krovinys buvo paimtas ir pristatytas vėliau ne todėl, kad šalys abipusiu susitarimu pakeitė krovinio paėmimo ir pristatymo terminus, bet todėl, kad, pirmiausia, ieškovė vėlavo paimti krovinį. Tik aplinkybės, kad, suėjus sutartyje sulygtam pasikrovimo terminui, atsakovė laukė, kol ieškovė paims krovinį ir leido jį paimti jau praleidus sulygtą terminą, niekaip nepatvirtina atsakovės ketinimo ir valios pakeisti sutarties sąlygas. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šalys pakeitė sutartį Nr. EL/4453. Todėl ieškovės argumentai, kad sutartis Nr. EL/4453 buvo pakeista, atmestini.

Dėl netesybų baudos forma, viršijus krovinio pristatymo terminą, (ne)priteisimo

46. Krovinio vežėjo atsakomybė bendriausia prasme yra reglamentuota CMR konvencijos 17 straipsnyje. Šio straipsnio pirmajame punkte nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Akcentuotina, kad šioje CMR konvencijos normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 punkte, arba jis atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu nustatomos 17 straipsnio 4 punkto a–f papunkčiuose nurodytos sąlygos.

47. CMR konvencijos 19 straipsnyje nustatyta, kad laikoma, jog krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais, arba jeigu nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, tada įvertinant konkrečias vežimo aplinkybes, o jei kraunama dalimis, atsižvelgiant į normaliomis sąlygomis reikalingą krovinių partijai sudaryti būtiną laiką, – faktinė vežimo trukmė didesnė už laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą. Tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punktas).

48. CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1-3 punktai, 28 straipsnis). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios.

49. Teismas, atsižvelgęs į pirmiau šiame sprendime nurodytas CMR konvencijos nuostatas, konstatuoja, kad pareigą paneigti ieškovės atsakomybę už vėlavimą pristatyti krovinį pagal įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę turėjo būtent ieškovė. Tokią atsakomybę paneigiančių įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

50. Vien ieškovės atstovės teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad ieškovė vėlavo tiek pasikrauti krovinį, tiek jį pristatyti dėl tuo metu tik prasidėjusio karo Ukrainoje ir tuo laikotarpiu Baltarusijos pasienyje buvusių itin didelių eilių, nėra pagrindas teigti, jog ieškovė nekalta dėl pavėluotai pristatyto krovinio. Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė sudarydama su atsakove ginčo vežimo sutartį, objektyviai negalėjo numatyti tokių jos nurodytų aplinkybių. Priešingai, iš byloje esančio elektroninio susirašinėjimo turinio viseto akivaizdu, kad jau ginčo sutarties su atsakove sudarymo metu ieškovė puikiai žinojo apie tuo metu buvusią situaciją pasienyje ir dideles eiles. Nepaisant to, ieškovė sudarė ginčo sutartį su atsakove ir įsipareigojo pristatyti krovinį būtent sutartyje sulygtu terminu. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad ieškovė, gavusi sutartį, būtų nesutikusi su sutarties sąlygomis dėl krovinio pasikrovimo ir pristatymo terminų, siūliusi atsakovei pakeisti krovinio pasikrovimo ir pristatymo laikus. Pirmiau šiame sprendime jau konstatuota, kad šalys nepakeitė sutarties sąlygų dėl krovinio paėmimo ir pristatyto datų (žr. šio sprendimo 44 pastraipą).

51. Pažymėtina, kad ieškovės vykdoma komercinė veikla pasižymi tam tikra rizika. Kiekviena pelno siekianti bendrovė, veikdama įprastoje verslo srityje, turi įvertinti rizikos veiksnius ir dėti pastangas, kad sumažintų jų poveikį. Ieškovė neįrodė, kad ji buvo maksimaliai atidi ir rūpestinga vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus pervežti krovinį į paskirties vietą tokiu terminu, koks buvo sulygtas sutartyje su atsakove. Todėl vien aplinkybės, kad ieškovė elektroniniame susirašinėjime vis atidėliojo pasikrovimo laiką, nes reikiama transporto priemonė negrįždavo iš pasienio, nėra pagrindas teigti, jog ji sudarydama ginčo sutartį objektyviai negalėjo to numatyti. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad jai 2022 m. birželio 21 d. atvykus krautis, buvo pastebėta, jog nėra „EX1“, t. y. deklaracijos, kuria turėjo pasirūpinti pati atsakovė, įvertinus elektroninio susirašinėjimo turinio visetą, galėjo pavėlinti pristatymo laiką viena diena. Tačiau ieškovė pavėlavo pristatyti krovinį iš viso vienuolika dienų.

52. Kita vertus, taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta taip pat ir tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, CMR konvencijoje sutarties šalims palikta labai mažai laisvės, nes dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios. Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, negu nustatyta CMR konvencijoje. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009 ir kt.).

53. Pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant 40 straipsnio nuostatų, visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais. Tačiau tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo.

54. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, bet ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas. Teismas 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje išaiškino šalims pirmiau aptartas įrodinėjimo taisykles.

55. Pavėluoto krovinio pristatymo atveju nuostolius sudaro turtiniai praradimai, kurie susidaro dėl pavėluoto krovinio atgabenimo. Teismas pažymi, kad pagal CMR konvenciją atlyginami tik faktiniai realūs nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų, o nuostolių faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti juos patyręs asmuo. Taigi, būtent atsakovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad dėl vėlavimo pasikrauti, išsikrauti krovinius ji patyrė realius nuostolius. Teismas, kaip jau minėta, teismo posėdyje išaiškino atsakovei įrodinėjimo pareigą. Pažymėtina taip pat tai, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog susitarimas dėl netesybų dėl vėlavimo pristatyti krovinį laikytinas susitarimu, kuriuo nukrypstama nuo konvencijos nuostatų (CMR konvencijos 41 straipsnis), kadangi pirmiau nurodytoje CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad atlyginama dėl vėlavimo tik faktiškai padaryta žala, bet ne iš anksto numatyti nuostoliai netesybų forma. Teismų praktikoje išaiškinta, kad susitarimas taikyti vežėjai baudą už vėlavimą pristatyti krovinį, prieštarauja CMR konvencijos 41 straipsnio nuostatomis, todėl toks susitarimas yra niekinis ir nesukuria šalims teisių ir pareigų bei pripažintinas negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento (žr., pavyzdžiui: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009; Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-733-492/2009; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-511-653/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-966-656/2019 ir kt.). Vien tai, kad abi šalys yra juridiniai asmenys – verslo subjektai, kurie veikia savo rizika, nereiškia, jog vežėjui galima taikyti kitokią, negu CMR konvencijoje numatytą atsakomybę.

57. Kitaip tariant, atsakovė pareikalavo ieškovės sumokėti 700 Eur dydžio netesybas baudos forma, kurias atsakovė atlygino kitam savo vežėjui – Baltarusijos bendrovei OOO „TLK67“. Teismas pritaria ieškovės argumentams, kad vien tai, jog atsakovė sutiko su jos užsakovės reikalavimu sumokėti baudą, savaime nelemia to, kad ieškovė privalo šią sumą kompensuoti atsakovei kaip jos patirtus nuostolius. Kitaip tariant, vien aplinkybė, kad atsakovė laiko šias netesybas savo nuostoliais, nėra pagrindas reikalauti atlyginti jų iš ieškovės kaip vežėjos CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes, kaip jau minėta, pagal CMR konvenciją atlyginami tik faktiniai realūs nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi taip pat ir teismų praktikoje (žr., pavyzdžiui: Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-733-492/2009 ir kt.). Taigi remiantis anksčiau šiame sprendime aptartomis CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punkto, 41 straipsnio 1 punkto nuostatomis ir teismų praktika, tokie formaliai atsakovės paskaičiuoti nuostoliai, kai nėra nustatytos realiai patirtą žalą pagrindžiančios aplinkybės, laikytini neįrodytais.

58. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų motyvų teismas savo iniciatyva laiko negaliojančiu šalių susitarimą (sutarties 2.12 papunktį) dėl baudinių netesybų už vėlavimą pristatyti krovinį (CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis; CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir, atsakovei neįrodžius patirtų realių nuostolių fakto ir ieškovės civilinės atsakomybės už juos (CK 6.245–6.249 str.), konstatuoja, jog atsakovė nepagrįstai reikalauja iš ieškovės 700 Eur.

Dėl prievolės pabaigos įskaitymu sąlygų

59. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad atsakovė 2022 m. liepos 7 d. pateikė ieškovei pretenziją, nurodydama, kad pagal sutartį Nr. EL/4453 buvo sutarta 2022 m. birželio 20 d. pristatyti krovinį, tačiau ieškovė pristatė tik 2022 m. liepos 2 d., todėl, vadovaudamasi sutartimi, pareikalavo sumokėti 700 Eur baudą, kuri bus išskaityta iš pervežimo užmokesčio (e. b. l. 25, 94). Atsakovė 2022 m. spalio 20 d. aktu Nr. 1 dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo įskaitė 700 Eur, nurodydama: „<...> informuojame, kad įskaitome 700 Eur, mažinant UAB „Kelin“ už suteiktas paslaugas mokėtiną sumą pagal OOO „TLK67“ išrašytas sąskaitas faktūras.“ (e. b. l. 27–28). Todėl, anot atsakovės, jos prievolė ieškovei baigėsi įskaitymu. Teismas nesutinka su tokiais atsakovės argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

60. Teismas pirmiausia pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, kad byloje nepareikštas savarankiškas reikalavimas pripažinti įskaitymą negaliojančiu, pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011 ir kt.). Kitaip tariant, remiantis kasacinio teismo praktika, ieškovei nereikia reikšti savarankiško reikalavimo, bet pakanka tik aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kad ji nesutinka su atsakovės atliktu vienašaliu įskaitymu. Tokiu atveju teismas savo iniciatyva turi patikrinti įskaitymo pagrįstumą. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad ji nesutinka su atsakovės atliktu vienašaliu įskaitymu.

61. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šių sąlygų visuma: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kitaip tariant, įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir yra visos pirmiau nurodytos įskaitymo sąlygos.

62. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Dėl to kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, būtina įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pavyzdžiui, tokių: dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarusios; kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012; 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-185-701/2021 20 punktas).

63. Teismas, nekartodamas pirmiau šiame sprendime nustatytų aplinkybių, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatytos būtinos sąlygos įskaitymui atlikti. Atsakovė įskaitė netesybas baudos forma, paskaičiuotas vadovaujantis niekine vežimo sutarties nuostata. Tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu nuo jo atlikimo momento (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 1.78 straipsnio 5 dalis). Be to, nepaisant to, kad atsakovės atstovas 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje nurodė, jog atsakovė negavo ieškovės 2022 m. spalio 10 d. raginimo, iš ieškovės atstovės 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje pateikto 2022 m. rugpjūčio 29 d., spalio 12 d. elektroninio susirašinėjimo fotonuotraukų aiškiai matyti, kad ieškovė reikalavo atsakovės sumokėti likusią skolos už suteiktą vežimo paslaugą dalį ir nesutiko su atsakovės paskaičiuota bauda. Taigi iki atsakovės 2022 m. spalio 20 d. įskaitymo atlikimo tarp bylos šalių aiškiai buvo kilęs ginčas dėl ieškovės pareigos sumokėti atsakovei jos reikalaujamą 700 Eur baudą. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų motyvų darytina išvada, kad atsakovė atlikdama įskaitymą, neturėjo galiojančio ir vykdytino reikalavimo ieškovės atžvilgiu, atsakovės atliktas įskaitymas neatitinka įskaitymui keliamų reikalavimų.

Dėl skolos už suteiktą vežimo paslaugą priteisimo

64. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad ieškovė suteikė atsakovei vežimo paslaugą, kurios kaina – 1 500 Eur ir 2022 m. liepos 5 d. už suteiktą vežimo paslaugą išrašė bei pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitą faktūrą Serija KEL S-026526, kurios suma – 1 500 Eur (žr. e. b. l. 24). Atsakovės atstovas 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovė gavo šią PVM sąskaitą faktūrą, tačiau apmokėjo ją tik iš dalies, t. y. nesumokėjo ieškovei 700 Eur. Taigi byloje nėra ginčo, kad atsakovė, gavusi PVM sąskaitą faktūrą, sumokėjo tik 800 Eur ir nustatytu terminu nesumokėjo likusios sąskaitoje nurodytos sumos – 700 Eur.

65. Pirmiau šiame sprendime konstatuota, kad atsakovė nepagrįstai paskaičiavo ir įskaitė ieškovei netesybas baudos forma. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų motyvų yra pagrindas tenkinti ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovės likusį už suteiktą vežimo paslaugą nesumokėtą 700 Eur užmokestį. Todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 700 Eur skolos (CK 6.38 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200–6.201 straipsniai, 6.808 straipsnis, 6.813 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

68. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Kai abi sutarties šalys ar viena iš jų yra fizinis asmuo, skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – 6 proc. palūkanas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1–2 dalys). Nurodytos palūkanos vadinamos procesinėmis. Terminas „procesinės palūkanos“ įstatyme nenustatytas, bet jis visuotinai vartojamas teismų praktikoje, kad būtų galima išskirti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas pagal įstatymą kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Taigi CK 6.210 straipsnyje įtvirtinti procesinių palūkanų dydžiai, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatytas kitoks palūkanų dydis.

69. Nagrinėjamu atveju bylos šalys sutartyje nesusitarė dėl palūkanų dydžio bei įstatymų, kuriuos taikys apskaičiuodamos palūkanas. CMR konvencijos 27 straipsnis taip pat nereglamentuoja procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kai sutartį pažeidžia užsakovas, nesumokantis už jam suteiktą vežimo paslaugą. Ši teisės norma tik reglamentuoja palūkanas, kurias turi mokėti vežimo sutartį pažeidęs vežėjas. Todėl tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteisiamos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc., palūkanos. Taigi sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo iš užsakovo dėl to, kad jis neatsiskaito už jam suteiktą vežimo paslaugą, taikytina nacionalinė teisė.

70. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad ieškovė prašo priteisti palūkanas, remdamasi dydžiu, nustatytu MAPKSVPĮ. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Kitaip tariant, pagal aptariamą normą MAPKSVPĮ nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 6 dalis), jeigu jų sudarytas sandoris yra komercinis (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalis).

71. Akcentuotina, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti MAPKSVPĮ nustatytą palūkanų normą, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti būtent MAPKSVPĮ nustatytas procesines palūkanas.

72. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė yra ūkio subjektai. Jų sudarytas vežimo sandoris yra komercinis, nes susijęs su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė vėluoja atsiskaityti su ieškove už pagal komercinį sandorį atliktą vežimo paslaugą, byloje taikytinas MAPKSVPĮ (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalis). Todėl priteistinų procesinių palūkanų dydis nustatomas pagal specialųjį MAPKSVPĮ (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnio 2 dalis).

73. Atsakovės atstovo minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-248/2018 37 punkte nurodyta, kad MAPKSVPĮ 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta išlyga, jog šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti. Palūkanas už pradelsimą atlyginti nuostolius reglamentuoja CK normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-248/2018 37 punktą). Tačiau nagrinėjamojoje byloje ieškovė prašo priteisti skolą už suteiktą vežimo paslaugą, bet ne nuostolius, todėl atsakovės atstovo teismo posėdyje nurodyta kasacinio teismo nutartis neaktuali nagrinėjamojoje byloje sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovės atstovas, kaip jau pirmiau nurodyta, teismo posėdyje pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat turėtų būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-715-413/2020. Tačiau pastarojoje Kauno apygardos teismo nutartyje pažymėta, kad tais atvejais, kai ieškovė prašo priteisti atitinkamo dydžio palūkanas už tai, jog atsakovė laiku neatsiskaitė už krovinio pervežimą, taikoma ne CMR konvencija, bet būtent MAPKSVPĮ (žr. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-715-413/2020 34–36 punktus), kurį šioje byloje ir prašo taikyti ieškovė. Taigi atsakovės atstovo argumentai, kad MAPKSVPĮ nagrinėjamojoje byloje netaikomas ir sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas turėtų vadovautis CK nuostatomis, bet ne MAPKSVPĮ, atmestini kaip nepagrįsti.

74. Ieškovės prašomos priteisti 10,50 proc. procesinės palūkanos neviršija MAPKSVPĮ nustatyto dydžio. Dėl visų pirmiau šiame sprendime nurodytų motyvų, patenkinus ieškovės reikalavimą dėl skolos už suteiktą vežimo paslaugą priteisimo, ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkinamas ir ieškovei iš atsakovės priteisiamos 10,50 proc. metinės procesinės palūkanos už priteistą 700 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2023 m. gegužės 22 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

75. Kiti bylos šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šiame sprendime aptartųjų, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

76. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

77. Byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė 1 691,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. sumokėjo už ieškinį 22 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 1 669,80 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti rengiant ieškinį, dubliką, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atstovaujant teismo posėdyje. Atsakovė neginčija ieškovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio, neprašo jo mažinti, tik teismo posėdyje pažymėjo, kad turi būti pateikti visi reikiami dokumentai, pagrindžiantys ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

79. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

80. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dienomis, t. y. 2023 m. birželio, rugpjūčio ir gruodžio mėn. galioję užpraėjusių ketvirčių (2022 metų ketvirtąjį ketvirtį, 2023 metų pirmąjį ketvirtį ir 2023 metų antrąjį ketvirtį) vidutiniai mėnesiniai bruto darbo užmokesčiai šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 900,30 Eur, 1 959,90 Eur ir 2 000,10 Eur. Taigi ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti ne tik neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio nei už ieškinį, nei dubliką, nei už pateiktą prašymą ir atstovavimą teismo posėdyje, bet yra taip pat ženkliai mažesnės negu rekomenduotinas maksimalus dydis (ieškovė už ieškinio parengimą prašo priteisti tik 780 Eur, už dubliką – tik 580 Eur, už prašymą – 95 Eur, o už atstovavimą teisme – tik 213,20 Eur, nors posėdis truko beveik keturias valandas, neįskaitant pertraukų). Akcentuotina, kad atsakovė prašo priteisti beveik dvigubai didesnes išlaidas advokato pagalbai apmokėti, t. y. net 3059,79 Eur (e. b. l. 136–137).

81. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokatės darbo ir laiko sąnaudas rengiant ieškinį, dubliką, prašymą ir atstovaujant teismo posėdyje, byloje sprendžiamus klausimus, konstatuotina, kad ieškovės prašomos priteisti 1 669,80 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti yra pagrįsto ir protingo dydžio, nepaisant to, kad viršija ieškinio sumą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl nėra jokio pagrindo jų mažinti. Dėl to, patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 691,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 22 Eur žyminio mokesčio ir 1 669,80 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

82. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei iš atsakovės priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, t. y. 6,64 Eur, nes iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra bylinėjimosi išlaidų suma yra didesnė negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatyta minimali valstybei iš šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (5 Eur) (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Tenkinti ieškinį.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kelin“ (juridinio asmens kodas 301507365) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Essential Logistics“ (juridinio asmens kodas 303029572) 700 Eur (septynis šimtus eurų) skolos, 10,50 proc. metines procesines palūkanas už priteistą 700 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2023 m. gegužės 22 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 691,80 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Essential Logistics“ (juridinio asmens kodas 303029572) 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.