- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-13
- Bylos Nr.
- e2S-1363-430/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07068-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- N. J. B.
- Atsakovas
- J. Š.
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės N. J. B. ieškinį atsakovams J. Š. ir J. Š. dėl statybos užbaigimo deklaracijos ir statinio registracijos panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, N. D. S., D. T. B. (D. T. B.), T. A., L. A., valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė N. J. B. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams J. Š. ir J. Š., prašydama panaikinti 2019 m. liepos 10 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu atlikta atviros terasos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), registracija Nekilnojamojo turto registre, ir panaikinti atviros terasos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), registraciją Nekilnojamojo turto registre. Ieškinys buvo priimtas nagrinėti. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl atviros terasos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo – uždrausti šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 6 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12008-433/2021 atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Teismas nustatė, kad ieškovė savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia atsakovų nesąžiningu elgesiu ir dėl to egzistuojančia tikimybe, jog atsakovai imsis perleisti ginčo terasą, taip apsunkindami ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas vertino, kad ieškovė nenurodė konkrečių atsakovų veiksmų, kurių jie ėmėsi tam, kad būtų perleista ginčo terasa ar kitaip apsunkintos teisės į ją, todėl padarė išvadą, kad ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti nėra pagrindas varžyti kito asmens teises.
4. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovų veiksmus, liudijančius jų ketinimus turtą perleisti ar kitaip apsunkinti. Teismui nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, įvykdyti teismo sprendimą bus arba neįmanoma. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas kaip nepagrįstas.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Apeliantė N. J. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutarties, prašydama panaikinti teismo nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.
6. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:
6.1. Ieškovė pagrindė ieškinyje grėsmę, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, įvykdyti teismo sprendimą gali būti sunku arba neįmanoma. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Teigia, kad atsakovai deda visas pastangas neteisėtais būdais įteisinti savavališkai pastatytą priestatą, sudarinėja ginčo objektų perleidimo sandorius, siekia keisti sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigotas nugriauti priestatą, vykdymo tvarką ir deda pastangas, kad teismų sprendimus vykdyti ir bylas nagrinėti būtų sunku.
6.2. Pabrėžia, kad atsakovai nuo 2014 m. vengia įvykdyti 2014 m. sausio 3 d. teismo sprendimą. Ieškovė pateikė įrodymų apie atsakovo J. Š. nesąžiningumą, t. y. jis neįvykdė 2014 m. sausio 3 d. sprendimo jame nurodytu būdu, priestato (kuris yra ta pati terasa) neįregistravo ir jo nenugriovė, kaip numatyta 2014 m. sausio 3 d. sprendime. Atsakovai pateikė teismui prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo rezoliucinėje dalyje nurodytą vykdymo tvarką ir leisti priestatą, pristatytą prie buto, pertvarkyti į pirmos kategorijos nesudėtingą inžinerinį statinį – terasą pagal 2017 m. sausio 27 d. projektą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-24084-1098/2020 atmetė atsakovų prašymą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-616-866/2021 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nagrinėjant minėtą bylą paaiškėjo, kad atsakovai neįvykdė teismo sprendimo ir, siekdami išvengti šio sprendimo vykdymo, tą patį savavališkai pastatytą priestatą neteisėtai 2020 m. gruodžio 3 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip atvirą terasą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai jos pačios surašytos ieškiniu ginčijamos deklaracijos pagrindu. Ieškovės manymu, tokie atsakovų veiksmai rodo jų nesąžiningumą ir patvirtina, kad atsakovai gali imtis visų priemonių, kad išvengtų teismo sprendimo vykdymo, t. y. egzistuoja reali grėsmė.
6.3. Pažymi, kad statybos bylos nagrinėjimo metu taip pat paaiškėjo, kad Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje (toliau – VTPSI) saugomos statinio pripažinimo 2007 m. kovo 5 d. akto Nr. (101)-11.4-469, kurio pagrindu neteisėtai įteisintas savavališkai pastatytas priestatas, kopijos neatitinka valstybės įmonei Registrų centrui (toliau – VĮ Registrų centras) teiktos kopijos, taigi VĮ Registrų centrui pateikta akto kopija gali būti suklastota. Savavališkos statybos byloje buvo sprendžiamas klausimas ne tik dėl savavališkai pastatyto priestato, bet ir dėl kitų neteisėtai įrengtų objektų. Atsakovo iniciatyva 2012 m. liepos mėn. pabaigoje už 20–30 m nuo ginčo teritorijos neteisėtai, negavus statybą leidžiančių dokumentų ir nesuderinus projekto, pradėta įrenginėti sporto aikštelė, ji 2012 m. gruodžio 28 d., nepaisant pažeidimų, buvo įteisinta miškotvarkos projektu. Atsakovas, siekdamas išvengti jam nepalankaus sprendimo įgyvendinimo, savo iniciatyva įsteigė (duomenys neskelbtini), kurios iniciatoriai ir steigėjai yra pats atsakovas, jo kitos įmonės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) darbuotojai bei šeimos nariai ir inicijavo neteisėtų objektų perleidimą šiai įstaigai pagal 2013 m. rugpjūčio 27 d. paramos sutartį, kuri įsiteisėjusiu 2014 m. sausio 3 d. teismo sprendimu buvo pripažinta niekine ir negaliojančia, o aikštelė, kad nebūtų griaunama, perleista Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovės vertinimu, nurodyti veiksmai rodo, kad atsakovas J. Š. kitose bylose jau yra atlikęs veiksmus, kuriais siekė apsunkinti ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą, dėl to nurodytoje situacijoje, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai turi visas sąlygas perleisti ginčo priestatą (terasą).
6.4. Pažymi, kad teismas nevertino ieškovės argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo analogiškose bylose ir taip nukrypo nuo teismų praktikos. Teigia, kad analogiškose bylose tokios laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos ir tokių priemonių taikymui yra pakankama grėsmės atsiradimo tikimybė, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-19167-475/2020 buvo pritaikytos analogiško pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės.
6.5. Pabrėžia, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas Nekilnojamojo turto registre dėl terasos perleidimo draudimo – nesuteiks nė vienai šaliai perdėto pranašumo ir nesuvaržys teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, tačiau užtikrins, kad terasa (priestatas) nebus perleista atsakovų nesąžiningais veiksmais, siekiant išvengti galimai jiems nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
9. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-12008-433/2021, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
11. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą. Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui (kreditoriui) palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-625-516/2019). Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo veiksmus ar ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-670-798/2017, 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1716-823/2017, 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017 ir kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikyti negalima. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes.
12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. egzistuotų pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, tačiau neegzistuoja reali grėsmė galimai ieškovui palankiam teismo sprendimui įvykdyti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į pareikšto ieškinio reikalavimus – 1) panaikinti 2019 m. liepos 10 d. deklaraciją Nr. 1 apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu atlikta atviros terasos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), registracija Nekilnojamojo turto registre; 2) panaikinti atviros terasos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), registraciją Nekilnojamojo turto registre, t. y. pareikšti reikalavimai susiję su deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimu ir registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimu. Taigi tokie reikalavimai savo esme, juos patenkinus, prilygsta teismo sprendimui, kuris nereikalauja priverstinio vykdymo. Teismo sprendimu patenkinus abu ieškinio reikalavimus, būtų panaikinta statytojo deklaracija ir atviros terasos registracija Nekilnojamojo turto registre. Įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų teikiamas VĮ Registrų centrui ir jo pagrindu keičiami duomenys Nekilnojamojo turto registre. Teismo vertinimu, teisminio nagrinėjimo metu perleidus ginčo terasą, į bylos nagrinėjimą turėtų būti įtrauktas terasos įgijėjas, kadangi teismo sprendimas galėtų turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, tačiau tai netrukdytų tenkinti ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų.
13. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CPK 137 straipsnio 6 dalį teisėjas, priėmęs pareiškimą dėl civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį, tvarkytojui. Nagrinėjamu atveju, pareiškus reikalavimą dėl registruojamo daikto išregistravimo iš viešo registro (t. y. byla susijusi su registruojamo daikto teisiniu statusu), turi būti siunčiamas pranešimas viešo registro tvarkytojui, jis atliks įrašą apie nagrinėjamą civilinę bylą.
14. Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
15. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis ieškovės atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės N. J. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.