- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-19
- Bylos Nr.
- e2-1716-823/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00091-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- M. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1079-826/2017 dalies, kuria teismas atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bankrutavusios M. A. įmonės bankroto administratorius M. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas įmonės savininko M. A. turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones –uždrausti M. A. disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu ir esančiu pas jį ir trečiuosius asmenis kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis ir turtinėmis teisėmis 7 086,05 Eur sumos ribose. Pareiškėjas nurodė, kad įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 2 086,05 Eur, o kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės bankroto administravimo išlaidų sąmata – 5 000 Eur. Kadangi įmonė neturi turto padengti kreditorių reikalavimams ir bankroto administravimo išlaidoms, būtina nukreipti išieškojimą į bankrutuojančios įmonės savininko turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą tenkino – pakeitė M. A. procesinę padėtį M. A. įmonės bankroto byloje iš trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų į atsakovo; taikė laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant 7 086,05 Eur sumos, areštavo atsakovui M. A. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis.Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės M. A. atžvilgiu taikytinos siekiant užtikrinti M. A. įmonės kreditorių interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas M. A. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, spręsdamas šalies procesinės padėties pakeitimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, privalėjo apie tai pranešti atsakovui.Bankroto administratorius su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių įrodymų, kad buvo išnaudotos taikos sutarties sudarymo galimybės, nors byloje yra įrodymai, kad atsakovas M. A. padengė 1 541,64 Eur įmonės įsiskolinimą kreditoriui ir yra pasirengęs sudaryti taikos sutartį su kreditoriais dėl likusios skolos sumokėjimo. Atsakovas nesutinka su bankroto administratoriaus nurodyta administravimo išlaidų suma – 5 000 Eur, kuri buvo patvirtinta pirmame įmonės kreditorių susirinkime, nedalyvaujant M. A.. Byloje nėra jokių įrodymų apie įstatymų numatytų administratoriaus pareigų vykdymą – administratorius neteikė jokios informacijos apie vykdomas bankroto procedūras, kreditorių susirinkimui nebuvo pateikta administravimo išlaidų sąmata, kurioje būtų pagrįsta 5 000 Eur suma.Administratorius prašyme nutylėjo apie kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įregistruotą priverstinę hipoteką M. A. žemės sklypui, unikalus Nr. 4400-0910-7948, kurio vertė – 4 638 Eur. Prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ribos turėtų būti mažinamos hipotekos vertės dydžiu.Bankrutavusios M. A. įmonės administratorius M. Ž. atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Bankroto administratorius dar 2017 m. gegužės 3 d. registruotąją pašto siunta išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo pasiūlė jam sudaryti taikos sutartį. Šis pranešimas atsakovui buvo įteiktas. Tai reiškia, kad atsakovui buvo pasiūlyta sudaryti taikos sutartį, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos, tačiau atsakovas jokių veiksmų dėl taikos sutarties sudarymo nesiėmė, į pasiūlymą nesureagavo. Akivaizdu, kad atsakovas turėjo pakankamai laiko kreiptis į įmonės bankroto administratorių dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau elgėsi pasyviai, o tai leidžia teigti, kad iki šiol sudaryti taikos sutartį su įmonės kreditoriais neketino.Atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, dalyvauti įmonės kreditorių susirinkimuose, todėl nepriklausomai nuo to, kad atsakovas pirmajame kreditorių susirinkime nedalyvavo, įmonės kreditorių susirinkimo nutarimai yra teisėti, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi teisės juose balsuoti. Apie numatomą pirmąjį įmonės kreditorių susirinkimą buvo paskelbta viešai, todėl visiems suinteresuotiems asmenims buvo užtikrinta teisė dalyvauti susirinkime. Įmonės kreditoriai 2017 m. birželio 29 d. nutarimu patvirtino 5 000 Eur įmonės bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Minėtas nutarimas nėra apskųstas, yra galiojantis ir teisėtas.Kadangi bankroto administratorius prašymo suteikti pareiškėjui informaciją negavo, pareiškėjo argumentas, kad bankroto administratorius neteikė jokios informacijos apie vykdomas bankroto procedūras, atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Bankrutavusios M. A. įmonės bankroto administratorius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, pateikė į bylą naujus įrodymus – pašto kvitą, pranešimą M. A., siuntų paieškos kopiją, informaciją apie kreditorių susirinkimą, 2017 m. birželio 29 d. protokolo kopiją, informacijos gavimo tvarkos aprašą.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį, taip pat į tai, kad pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs sprendžiant nagrinėjamą klausimą, o jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bankroto administratoriaus pateiktus naujus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo
Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles, subjektas. Individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1254/2013). Taigi, į individualios įmonės savininko turtą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal įmonės kreditorių reikalavimus. Šie reikalavimai pagal savo pobūdį yra turtiniai, todėl jiems užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas).Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašiais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017 ir joje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika).Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų asmens teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti, t. y. byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo deklaruojamu – ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Individualios įmonės savininko atsakomybė už įmonės turtines prievoles yra subsidiari, t. y. išieškojimas į savininkui priklausantį turtą gali būti nukreipiamas tik tuo atveju, jei kreditorių reikalavimų patenkinimui nepakanka įmonės turto. Taigi, vien individualiai įmonei pradėtas bankroto procesas pats savaime nereiškia, kad reikalavimai bus nukreipti į įmonės savininko turtą. Administratorius, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones įmonės savininko turtui, tokį savo prašymą turi motyvuoti bei pagrįsti t. y. nurodyti aplinkybes bei pateikti įrodymus, kodėl konkrečiu atveju yra būtina areštuoti įmonės savininko turtą, taip pat įrodymus, kad konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas kreiptis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko turto. Esant subsidiariai įmonės savininko atsakomybei, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įmonės savininko turtui vien dėl pradėto individualios įmonės bankroto proceso neatitiktų CPK įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų bei proporcingumo principo reikalavimų.Bankroto administratorius pirmosios instancijos teismui pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonės savininko atžvilgiu nurodė, kad įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 2 086,05 Eur, o kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės bankroto administravimo išlaidų sąmata – 5 000 Eur. Kadangi įmonė neturi turto padengti visiems kreditorių reikalavimams ir bankroto administravimo išlaidoms, todėl būtina nukreipti išieškojimą į bankrutuojančios įmonės savininko turtą. Tačiau bankroto administratorius kartu su prašymu nepateikė teismui jokių duomenų apie bankrutuojančios įmonės turtą bei duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja reali tikimybė, kad teismo ir administravimo išlaidos nebus apmokėtos bei kreditorių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti iš bankrutuojančios įmonės turto. Be to, bankroto administratorius neįrodė ir net neįrodinėjo vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – kad, dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, įsipareigojimų vykdymas kreditoriams gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, taip pat nepateikė duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir pan. Tuo tarpu byloje esantys duomenys apie atsakovo dalinį atsiskaitymą su iš esmės vieninteliu įmonės kreditoriumi, kurio reikalavimas patvirtintas įmonės bankroto byloje – VSDFV Klaipėdos skyriumi, dar iki bankroto bylos įmonei iškėlimo sumokant minėtam kreditoriui iš viso 1 541,64 Eur sumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina priešingas aplinkybes – atsakovo pastangas atsiskaityti su kreditoriais ir esamų prievolių nevengimą.Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pagal bankroto administratoriaus prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikinama, klausimą išsprendžiant iš esmės – bankrutavusios M. A. įmonės bankroto administratoriaus M. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių M. A. atžvilgiu taikymo atmetant.Panaikinus ginčijamą teismo nutarties dalį bei ja atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, plačiau nepasisakoma dėl apelianto argumentų, susijusių su jo neinformavimu šio apie klausimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, taip pat taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto mažinimu, bei kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartį dalį, kuria atsakovo M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankrutavusios M. A. įmonės bankroto administratoriaus M. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.