Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. A. gynėjo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą –devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmes subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 72² straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant I. A. visą šį laikotarpį tęsti darbą, o jo netekimo atveju – aktyviai jo ieškoti, registruojantis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei devynis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, išklausant visą vieną jų ciklą.

Iš I. A. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 923,48 Eur, nukentėjusiajai V. A. – 321,24 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žaloms atlyginti bei 1 200 Eur advokato pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. A. nuteistas už tai, kad 2023 m. rugsėjo 1 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), automobilyje „Marcedes-Benz CLS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu tyčia dešine ranka per alkūnę apglėbė savo sutuoktinės V. A. kaklą, po to palenkė jos galvą link savęs, pasakydamas „aš tave užmušiu, papjausiu“, bei tęsdamas šią nusikalstamą veiką, kelkraštyje ties (duomenys neskelbtini), stovėdamas savo sutuoktinei V. A. už nugaros, apglėbęs ją per pečius, sugriebė jos dešinę ranką ir ją jėga pasuko į išorinę pusę, tokiais veiksmais padarė savo šeimos nariui – sutuoktinei V. A. dešinės rankos žastikaulio išorinio kondilo avulsinį lūžį ir taip ją nesunkiai sužalojo.

2. I. A. nuteistas ir už tai, kad 2024 m. sausio 12 d. 23 val., namuose, (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu žodžiais grasino nužudyti savo sutuoktinę V. A. bei, siekdamas ją įbauginti, paėmęs į rankas du virtuvinius peilius, pasakė: „aš tave papjausiu“ ir, agresyviai artindamasis prie jos paklaikusia veido išraiška, šaukė: „aš tave užmušiu“, taip savo agresyviais veiksmais ir žodžiais jis sudarė nukentėjusiajai V. A. realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl I. A. kaltės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusioji V. A. parodė, jog I. A. suėmė jos dešinę ranką už alkūnės, tačiau, kaip jau pažymėta, kartu parodė ir būtent svarbią aplinkybę dėl paties rankos sužalojimo mechanizmo, kad I. A. ne tik suėmė jos dešinę ranką, bet ją ir išlaužė (pasuko į išorę) (t. 2, b. l. 153–155). Pažymėtina, kad šiuo atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 146/2024 (03) teismo medicinos ekspertas R. D. iš medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų nustatė ir kuriai konkrečiai rankos daliai esant pasuktai į išorę, nukentėjusiajai V. A. buvo padarytas rankos lūžis, t. y., esant ištiestam alkūnės sąnariui, o dilbiui pasuktam į išorinę. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nustatyta iš nukentėjusiosios parodymų visumos, tik dėl to, kad ji nenorėjo pakenkti I. A., tikėdamasi susitaikyti ir išsaugoti santuoką, tam, kad apie įvykį nebūtų pranešta policijai, (duomenys neskelbtini) ligoninėje nurodė, jog įvykio metu ji nukrito ant trinkelių eidama iš baseino, tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 146/2024 (03) atsižvelgta ir į šią nurodytą aplinkybę, o padaryta išvada iš esmės nepaneigia aplinkybės, kad jeigu nukentėjusiajai lūžo ranka ir krentant, tai krentant ant ištiestos rankos, dilbiui esant pasuktam į išorę, t. y. kad sužalojimą lėmė būtent dilbio pasukimas į išorę. Tačiau, kaip jau aptarta, nukentėjusioji V. A. būtent ikiteisminio tyrimo metu ir nuo pat pirmos apklausos parodė, kad jos ranka lūžo dėl I. A. veiksmų, kad I. A. ne tik kad sugriebė jai už dešinės rankos, bet vienodai parodė ir būtent jo veiksmą ranką sugriebus, t. y., kad I. A., sugriebęs jos dešinę ranką, ją išlaužė, pasukdamas į priešingą pusę. Šiuo atveju ir iš liudytojos I. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos ji, juos perskaičius, patvirtino ir teisiamajame posėdyje, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nustatyta, kad nukentėjusioji ir savo draugei liudytojai I. S. iš karto po įvykio dėl jai sulaužytos rankos pasakojo visai kitas versijas, ir tik prieš įvykstant kitam įvykiui, kai I. A. grasino nužudyti nukentėjusiąją, tarp I. A. ir V. A. įvykus konfliktui ir V. A. atėjus pas ją, ji papasakojo apie tai, kad ranką jai iš tikrųjų sulaužė jos sutuoktinis I. A. ir, pažymėtina, nukentėjusioji jai nurodė analogiškai, kaip ir pati parodė duodama parodymus, apie I. A. grasinimus automobilyje, savo pabėgimą iš jo, jos pasivijimą ir jai sugriebimą už rankos bei, pažymėtina, kad jis jai užlaužė dešinę ranką (t. 1, b. l. 157–158, t. 2, b. l. 142–143). Ir šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad liudytoja I. S., pažymėtina, ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus dar viena diena anksčiau, nei pati nukentėjusioji, aptartas aplinkybes galėjo sužinoti tik iš pačios nukentėjusiosios, o šiuo atveju liudytojos duoti parodymai iš esmės visiškai sutampa ir su pačios nukentėjusiosios duotais parodymais, todėl taip pat suponuoja išvadą dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo. Šiuo atveju nukentėjusioji V. A. iš karto po to, kai I. A. sulaužė jai ranką, apie tikrąsias rankos sužalojimo aplinkybes nepasakojo ir savo sūnui H. A., pasakydama, kad nuvirto vonioje, tačiau maždaug po mėnesio sūnui prisipažino, kad 2023 m. rugsėjo 1 d. būtent I. A. jai sulaužė ranką (t. 2, b. l. 141).

18. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirminiame pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusioji V. A. apskritai nenurodė, už kurios rankos vietos jai I. A. buvo paėmęs, akivaizdu, kad šios aplinkybės ji net nesureikšmino, tačiau aiškiai nurodė, kad I. A., ją pasivijęs, ranką užlaužė bei dėl to jai lūžo ranka (t. 1, b. l. 1–4). Akistatos su nuteistuoju I. A. metu nukentėjusioji taip pat neparodė, už kurios konkrečiai rankos vietos ją suėmė nuteistasis, tačiau patvirtino, kad ranką jis pasuko į priešingą pusę (t. 2, b. l. 15–20). Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai paaiškinama ir aplinkybė, kodėl teisiamajame posėdyje, praėjus daugiau kaip metams laiko po įvykio, nukentėjusioji V. A. parodė, kad I. A. suėmė jos dešinę ranką už alkūnės. Atkreiptinas dėmesys, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje V. A. ir skundėsi būtent alkūnės skausmu, kad jai skauda čiuopiant dešinės alkūnės sritį, ligoninėje jai ir buvo atliktas skubus būtent alkūnės sąnario kompiuterinis tyrimas (t. 1, b. l. 88–89), ir tai suponuoja išvadą, kad jai, kaip sužalotam asmeniui, užsifiksavo būtent skaudanti vieta, o ne tai, už kurios konkrečiai vietos I. A. buvo suėmęs jos dešinę ranką, kai ji pajuto skausmą būtent alkūnėje. Todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusioji, nebūdama nei medikė, nei teisininkė, teisiamajame posėdyje, kaip jau minėta, praėjus po įvykio daugiau kaip metams laiko, ir nurodė, kad jai sugriebė už alkūnės, nes būtent tą vietą jai skaudėjo po sužalojimo, tačiau patvirtino, kad I. A. jai ne tik suėmė už dešinės rankos, bet ją ir išlaužė (t. 2, b. l. 153–155). Pažymėtina, kad šiuo atveju ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 146/2024 (03) konstatuota, kad lūžis, padarytas paveikus kietu buku daiktu, veikiant, akcentuotina būtent alkūnės sąnarį jėga iš vidinės link išorinės pusės, tuo metu esant ištiestam alkūnės sąnariui, o dilbiui pasuktam į išorę, t. y., šiuo atveju lūžis buvo padarytas tiesiogiai veikiant jėga būtent alkūnės sąnarį, kai dilbis buvo pasuktas į išorę. Tačiau šiuo atveju akcentuotina, kad 2024 m. sausio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu, atkreiptinas dėmesys, dar net nesant Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados, ir nukentėjusioji V. A. negalėdama žinoti, koks sužalojimo mechanizmas bus nustatytas pagal esamus medicininius duomenis, tiksliai aiškinantis visas aplinkybes, susijusias su jai padarytu rankos sužalojimu, parodė, kad I. A. sugriebė jai būtent už dešinės rankos dilbio ir ranką jėga pasuko į dešinę pusę, dėl to ji pajuto didelį skausmą ties alkūne (t. 1, b. l. 66–68), ir tokie jos parodymai visiškai neprieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 146/2024 (03) padarytai išvadai bei teismo medicinos eksperto R. D. teisiamajame posėdyje duotiems paaiškinimams, kad V. A. rankos sužalojimas galėjo būti padarytas kitam asmeniui ją sugriebus už dilbio ir pasukus, o šiuo atveju, kaip jau aptarta, nukentėjusioji visų apklausų metu ir parodė, kad I. A. ne tik suėmė jos dešinę ranką, bet būtent ją ir pasuko (išlaužė). Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, neturi jokio pagrindo įžvelgti esminių nesutapimų tarp nukentėjusiosios ikiteisminiame tyrime ir teisme duotų parodymų ir jais netikėti. Šiuo atveju vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji V. A. davė parodymus, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kai nuteistasis šios pareigos nėra saistomas. Kartu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018). Šiame kontekste, pažymėtina, kad, kaip jau buvo aptarta, nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai ir vienodai parodė ir visą konflikto eigą, nuteistojo I. A. veiksmus dar esant jiems automobilyje, o šiuo atveju, netgi nuteistojo I. A. akistatos metu duoti parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiosios parodymais dėl to, kad jis įvykio metu, jai išlipus iš automobilio, buvo priėjęs prie nukentėjusiosios ir ją apglėbė iš už nugaros, todėl nėra pagrindo netikėti būtent nukentėjusiosios nuosekliais ir išsamiais parodymais ir dėl šios aplinkybės, kad nuteistasis ją apglėbęs iš už nugaros, paėmęs jai už rankos ir pasuko ją į išorę bei taip sulaužė. Kartu, atsižvelgus į paties nuteistojo I. A. parodymus dėl įvykio metu jo buvusios psichinės būsenos, kad jis, kaip pats parodė, būdamas supykęs, klykė ir rėkė ant V. A., ir dėl įsiūčio net sustabdė automobilį, daužė automobilio vairą, nėra jokio pagrindo tikėti tuo, kad nukentėjusiajai išlipus, o kitu atveju kaip pats nuteistasis parodė, būtent iššokus jai iš automobilio, jis ramiai priėjo prie nukentėjusiosios ir ją tik apglėbė iš už nugaros, norėdamas, kad ji grįžtų į automobilį. Ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusiajai dešinioji ranka buvo sulaužyta būtent nuteistojo I. A. neteisėtais veiksmais, ir, kaip konstatuota 2024 m. vasario 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 146/2024 (03), V. A. dešinio žastikaulio šoninio ankrumplio avulsinis lūžis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 88–89).

Dėl I. A. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

24. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-139-511/2020).

25. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2007, 2K-139-511/2020).

26. Nagrinėjamu atveju iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo I. A. parodymų nustatyta, kad 2024 m. sausio 12 d. jam grįžus iš koncerto, žmona iš namų išėjo, jis jos laukė, skambino jos draugėms, nuvažiavo pas kaimynę į kitą gatvę, bet ji pasakė, jog jo žmonos nėra. Po kelių valandų žmona grįžo namo su sūnumi, tarp jo ir žmonos įvyko konfliktas, tačiau jis jokių peilių neprisiminė. Prisiminė, kad viena ranka stūmė sūnų, nes sūnus stojo į tarpą, o žmona buvo už poros metrų, tačiau nieko jai padaryti nenorėjo. Po to žmona su sūnumi išėjo iš namų, o jis liko vienas ir nuėjo miegoti. Vėliau jis klausė sūnaus H., kas tą vakarą įvyko, sūnus jam parašė, kad jis puolė mamą su dviem peiliais, bet nuteistasis pats to neprisimena (t. 2, b. l. 157–159). Ikiteisminio tyrimo metu I. A. apklaustas kaip įtariamasis taip pat neneigė, kad įvykio vakarą tarp jos ir žmonos V. A. įvyko konfliktas, tačiau parodė, kad nepamena, jog būtų grasinęs ir būtų rankoje turėjęs peilius. Įvykio aplinkybių nepamena, nes buvo labai susijaudinęs. Mano, kad žmona jį kaltina nebūtais dalykais, dėl to, kad ji jam kerštauja, tarp jų šiuo metu vyksta skyrybos, planuojama artimiausiu metu mediacija (t. 1, b. l. 170–173).

27. Kaip nustatyta, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis I. A. tvirtino, jog jis apskritai neprisimena, jog rankoje laikydamas peilius, būtų grasinęs V. A., bet tokį savo elgesį neigia ir mano, kad žmona jam kerštauja, tarp jų šiuo metu vyksta skyrybos. Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys objektyviai paneigia nuteistojo versiją, kad V. A. jam kerštavo. Priešingai, kaip nustatyta tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios V. A. parodymų, ji net po to, kai 2023 m. rugsėjo 1 d. I. A. elgėsi agresyviai ir sulaužė jai ranką, ji į policiją nesikreipė, nenorėjo, kad apie įvykį sužinotų net sūnus, nes nenorėjo sukelti sutuoktiniui problemų, nenorėjo su juo skirtis, tikėjo susitaikyti, ir po šio įvykio buvo susitaikę, kartu gyveno, tačiau į policiją ir kreipėsi tik įvykus aptariamam įvykiui, kai jo metu jos sutuoktinis, paėmęs peilius, pradėjo jai grasinti, kad papjaus. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad V. A. pradėjo skyrybų procesą tik po šio įvykio, tačiau netgi po to, kai I. A. grasino ją nužudyti ir vykstant skyrybų procesui, ji ir toliau su juo bendrauja, kartu buvo ir renginyje, nors visada jaučia iš nuteistojo baimę ir nesaugumo jausmą (t. 1, b. l. 66–68, t. 2, b. l. 153–155). Ir šiuo atveju, esant aptartiems duomenims, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su nuteistojo nuomone, kad nukentėjusioji jam galbūt kerštauja. Tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog jų tarpusavio santykiai nebuvo nutrūkę, jie bendravo ir po šio įvykio, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai nepatvirtina aplinkybės, jog nukentėjusioji neturėjo realaus pagrindo konkrečiu atveju bijoti I. A. grasinimo įgyvendinimo.

31. Pažymėtina, kad nukentėjusioji V. A. savo parodymus patvirtino ir 2024 m. liepos 17 d. parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė, kad tarp jos ir jos sutuoktinio I. A. konfliktas įvyko svetainėje, kad tuo metu I. A. gulėjo ant minkšto kampo, ji stovėjo netoliese, maždaug 2,7 metro atstumu nuo minkšto kampo, kai staiga jis nuo minkšto kampo pašoko ir nuėjo prie virtuvinio, 5,3 metro atstumu, atitraukė antrą stalčių ir pasiėmė du metalinius peilius. Po to, rankose laikydamas peilius, sparčiu žingsniu ėjo link jos, kad peilius paėmė už rankenų, o peilių geležtės buvo nukreiptos į viršų, rodydama, kaip I. A. laikė peilius, sulenkė rankas per alkūnę, paaiškino, kad I. A., taip laikydamas rankose peilius, ėjo link jos, o ji traukėsi nuo jo į koridorių, sūnus H. stojo tarp jos ir tėvo į tarpą. Paaiškino, kad jos sūnus atsisuko veidu į tėvo pusę, ramino jį, o jai liepė eiti sėsti į mašiną, tačiau ji liko stovėti sūnui už nugaros. Nukentėjusioji parodė, kad ji neišbėgo iš namų, nes bijojo dėl sūnaus. Patvirtino, kad I. A. buvo agresyvus, nestabilus, jei ne sūnus, nežino, kas būtų nutikę (t. 1, b. l. 117–120). Pažymėtina, prie 2024 m. liepos 17 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtos ir fotolentėlės, kuriose nukentėjusioji užfiksuota rodant vietą, kurioje jis gulėjo, kai prasidėjo konfliktas, stalčių, iš kurio I. A. pasiėmė peilius, kokioje pozicijoje I. A. laikė peilius (t. 1, b. l. 121–124).

32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad prie baudžiamosios bylos nebuvo pridėta ir teismo ištirta vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas 2024 m. liepos 17 d. parodymų patikrinimas vietoje, šią vaizdo medžiagą nuteistojo gynėjas I. Strauka prašė ištirti ir apeliaciniame teismo posėdyje tam, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiosios parodymų, kurių konkrečiai net nenurodė. Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras paaiškino, jog 2024 m. liepos 17 d. nukentėjusiosios V. A. parodymų patikrinimas vietoje nebuvo filmuojamas, buvo daromos tik fotonuotraukos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios V. A. parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo ne tik įtariamasis I. A., tačiau ir jo gynėjas I. Strauka, kurie turėjo teisę tiesiogiai užduoti nukentėjusiajai klausimus tam, kad būtų pašalinti, gynybos vertinimu, nukentėjusiosios parodymuose esantys prieštaravimai, ir, pažymėtina, gynėjas I. Strauka, pasinaudodamas šia teise, uždavė nukentėjusiajai klausimų, į kuriuos nukentėjusioji atsakė, jog ji nebėgo iš namų, kai sūnus stojo tarp jų į tarpą, nes bijojo dėl sūnaus, patvirtino, kad I. A. buvo agresyviai nusiteikęs, nestabilaus žvilgsnio, ji jautė baimę ir nežino, kas būtų nutikę, jei ne sūnus, o namo grįžo su sūnumi tam, kad pasiimtų daiktus ir važiuotų pas sūnų. Pažymėtina, kad nei įtariamasis, nei jo gynėjas jokių pastabų dėl parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų nepareiškė (t. 1, b. l. 117–120). Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti 2024 m. liepos 17 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų teisingumu ir šio parodymų patikrinimo vietoje protokolo nevertinti kaip įrodymo.

33. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios V. A. parodymai dėl nuteistojo elgesio, jo išsakyto grasinimo ir realiai atliktų veiksmų įvykio metu visiškai neprieštarauja ir liudytojo H. A. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, nes teisiamajame posėdyje liudytojas, pasinaudodamas BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, atsisakė duoti parodymus prieš artimą šeimos narį – tėvą nuteistąjį I. A., tačiau prašė remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų analogiškai, kaip parodė ir nukentėjusioji V. A., nustatyta, kad įvykio dieną jam paskambino mama V. A., ir jie kartu iš kaimynės grįžo namo. Kai grįžo, tėvas buvo ramus, iš pažiūros blaivus. Būnant namo viduje, tarp mamos ir tėčio pradėjo kilti žodinis konfliktas, jie ginčijosi dėl nesutarimų ir asmeninių santykių, neištikimybės. Konflikto metu tėtis pasidarė labai agresyvus ir, nuėjęs į virtuvės kambarį, pasiėmė du didelius virtuvinius peilius, kuriuos laikydamas abejose rankose, artėjo prie mamos sakydamas mamai: „papjausiu tave“. Jis atsistojo į tarpą ir tėvui neleido prisiartinti prie mamos, tačiau jis vis tiek stengėsi priartėti prie mamos kartodamas jai: „papjausiu tave“ (t. 1, b. l. 127–130). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog iš nuteistojo I. A. parodymų nustatyta, kad jis, teigdamas, jog pats įvykio neprisimena, klausė sūnaus H., kas tą vakarą įvyko, bei, pažymėtina, liudytojas ir jam papasakojo analogiškas įvykio aplinkybes, t. y., kad jis puolė mamą su dviem peiliais (t. 2, b. l. 157–159).

34. Apeliaciniame teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas teigė, jog negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio liudytojo H. A. parodymais, nes jo parodymai nebuvo patikrinti teisme, be to, ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš artimą šeimos narį. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su gynybos teiginiu, jog ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš artimą šeimos narį. Pažymėtina, kad teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad liudytojui H. A., be kitų teisių, pareigų ir atsakomybės išaiškinimo, išaiškinta ir teisė, numatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje, kad jis gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, o apie tai, kad jam išaiškintos teisės ir pareigos, liudytojas patvirtino ir savo parašu (t. 1, b. l. 125). Tai, kad liudytojas H. A. ikiteisminio tyrimo metu sutiko duoti parodymus, patvirtina ir teisiamajame posėdyje, jam pasinaudojus BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir atsisakius duoti parodymus, jo pareikštas prašymas remtis būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 2, b. l. 142–143), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesiremti liudytojo H. A. parodymais ir jų nevertinti kaip įrodymą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę. Tačiau šiuo atveju kartu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog teisiamajame posėdyje parodymus duoti atsisakė ne H. A., bet H. A., tačiau skundžiamame nuosprendyje, vertinant aprašytą H. A. parodymų turinį, nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu H. A. ir davė būtent tokius parodymus, kurie ir aprašyti, todėl skundžiamame nuosprendyje šį nurodytą ir aptartą netikslumą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip rašymo apsirikimą.

35. Šiuo atveju, nors liudytoja I. S. tiesiogiai įvykio nematė ir apie įvykį žino iš nukentėjusiosios pasakojimų, tačiau jos teisiamajame posėdyje duoti parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl to, kad įvykio vakarą I. A., dar prieš grasindamas peiliais nukentėjusiajai, kai V. A. buvo pas ją, atėjęs pasakė jai, kad V. A. gali negrįžti, nes mirs (t. 2, b. l. 142), o iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos I. S. parodymų, kuriuos ji patvirtino teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad iš V. A. pasakojimų ji žino, jog supykęs I. A. namuose tampa „despotu“, nesitvardo, grasina susidorojimu, o įvykio vakarą I. A., pasiėmęs du didelius virtuvinius peilius, puolė ją sakydamas: „papjausiu“, tačiau V. A. sūnus H. I. A. sulaikė, o V. A. liepė bėgti į lauką (t. 1, b. l. 157–160).

36. Įvertinusi aptartus nukentėjusiosios V. A. parodymus, juos vertindama tiek atskirai, tiek ir juos lygindama tarpusavyje, teisėjų kolegija neturi pagrindo įžvelgti jos parodymuose esminių prieštaravimų, kurie sudarytų pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu. Pažymėtina, kad nukentėjusioji V. A. nuo pat pirmos apklausos parodė, kad I. A. paėmęs iš virtuvinio stalčiaus net du virtuvinius didelius peilius, kuriuos nukentėjusioji objektų parodymo atpažinti metu ir atpažino (t. 1, b. l. 111–113, 114–116), būdamas agresyviai nusiteikęs, t. y., šaukdamas, kad ją papjaus, ėjo link jos. Nukentėjusioji ne tik parodymų patikrinimo vietoje metu, bet ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja, parodė ir kaip nuteistasis laikė peilius, t. y., kad laikė peilius abejose rankose, juos iškėlęs į viršų, sulenkęs rankų alkūnes, taip pat parodė ir kaip pasireiškė jo agresyvumas, kad jis ne tik šaukė, bet ir jo veido išraiška ir žvilgsnis buvo paklaikę ir ji jo bijojo. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojo H. A. aptarti parodymai, ir kuriuose, lyginant juos su nukentėjusiosios parodymais, nenustatyta jokių esminių prieštaravimų. Ir šiuo atveju pažymėtina, kad nuteistojo I. A. grasinimas buvo išreikštas ne tik žodžiais, bet ir konkrečiu poelgiu – paimant net du peilius ir artėjant prie nukentėjusiosios agresyviai nusiteikus ir šaukiant, kad ją papjaus. Tai, kad supykęs I. A. namuose tampa „despotu“, nesitvardo, grasina susidorojimu, kaip parodė liudytoja I. S., jai ir anksčiau sakė nukentėjusioji V. A., jis buvo agresyviai nusiteikęs ir tuo metu, kai atėjo pas ją ieškoti nukentėjusiosios. Šiuo atveju tai, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, objektyviai parodo ir 2023 m. rugsėjo 1 d. įvykis, kai I. A., kartu praleidęs ir laiką su sutuoktine V. A., grįžtant automobiliu namo, įvykus žodiniam konfliktui, jis nesitvardė, kaip pats parodė, būdamas supykęs, klykė ir rėkė ant V. A., ir dėl įsiūčio net sustabdė automobilį, daužė automobilio vairą, o jai išlipus iš automobilio ir norint pabėgti nuo jo, jis ją pasivijo ir sulaužė jai ranką, ir tai neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo elgesys, net gyvenant įprastą sutuoktinių gyvenimą ir kartu leidžiant laiką, gali būti nenuspėjamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad šiuo atveju pats grasinimo būdas – nuteistojo agresyvus elgesys ir šaukimas, laikant rankose net du peilius, kad papjaus – paveikė nukentėjusiosios psichikos būseną, juolab, jai turint jau neigiamos patirties dėl jo smurtinių veiksmų, kai jis pasidaro agresyvus, ir nukentėjusioji V. A. turėjo visiškai pagrįstą baimę dėl to, kad jis gali pavartoti smurtą, o šiuo atveju gali būti įgyvendintas grasinimas, sunkiai sutrikdant nukentėjusiosios sveikatą ar net atimant jai gyvybę.

37. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, nuteistojo I. A. kaltė įrodyta visiškai ir jokių abejonių dėl jo kaltės nekyla, jo veika teisingai kvalifikuota ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl patirtų apeliaciniame procese nukentėjusiosios išlaidų atlyginimo

38. Pažymėtina, kadangi nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, nėra jokio pagrindo nepalikti ir skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajai V. A. priteistos patirtos išlaidos už suteiktą advokatės teisinę pagalbą.

39. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiosios V. A. atstovė advokatė G. Mauručaitienė taip pat pateikė mokėjimo patvirtinimą dėl nukentėjusiosios patirtų 300 Eur išlaidų už jos atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 19).

40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje pažymima, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų atlyginimo sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-48-495/2021, 2K-3-648/2021). Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-693/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-162-648/2021, 2K-128-489/2021 ir kt.). Kolegija pažymi, kad ir atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymas ir pateikimas apeliacinės instancijos teismui taip pat yra viena iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo dalyvavimo bei savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų.

41. Nagrinėjamu atveju nuteistojo I. A. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, skundas buvo paduotas dėl kaltės, neigiant padarius nuteistajam dvi nusikalstamas veikas, baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta dviejuose teismo posėdžiuose, teismo posėdyje buvo paskelbta pertrauka būtent dėl nuteistojo gynėjo teikiamų prašymų, todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašymas išieškoti apeliacinio proceso metu nukentėjusiosios patirtas 300 Eur dydžio advokatės atstovavimo išlaidas yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo I. A. gynėjo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš I. A. V. A. 300 Eur (tris šimtus eurų) patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.