- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-634-967/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08314-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Dalia Trumpulienė
- Atsakovas
- V. S., I. S., N. L.
- Ieškovas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- notaras D
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. S. (V. S.), I. S. (I. S.) ir N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovams V. S. (V. S.), I. S. (I. S.) ir N. L. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, trečiasis asmuo - notaras D. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. G. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. S., I. S. ir N. L., kuriuo prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po I. S. mirties (duomenys neskelbtini) per 3 mėnesius palikimą priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą mirusiojo duktė J. G.; 2) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-2547, 2022 m. birželio 22 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinės K. S. teisių į palikėjo I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą; 3) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-2892, 2022 m. liepos 20 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinių I. S. ir N. L. teisių į palikėjos K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą; 4) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-3094, 2022 m. rugpjūčio 4 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinio V. S. teisių į palikėjos K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą; 5) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-3587, 2022 m. rugsėjo 8 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinės J. G., teisių į palikėjos K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą.
2. Ieškovė nurodė, kad yra I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), ir K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), o atsakovai yra ieškovės broliai ir sesuo. Ieškovės broliai jauni išsikraustė iš šeimos namų, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), o sesuo dar vaikystėje buvo atiduota auginti giminaitei – K. S. seseriai J. M.. Ieškovė su tėvais bute pragyveno nuo pat namo pastatymo 1968 m. ir buto šiame name paskyrimo ieškovės tėvui iki pat tiek tėvo, tiek motinos mirties. Abu tėvai paskutiniais gyvenimo metais turėjo nemažai sveikatos problemų, todėl jiems buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba kasdieniame gyvenime. Broliai ir sesuo nuo tėvų priežiūros buvo nusišalinę. Ieškovė butą dar esant gyviems tėvams laikė savu – jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, deklaravo jame gyvenamąją vietą nuo 1975 m. Tėvai ieškovei dažnai sakydavo, kad tai yra jos butas ir po jų mirties tik ji viena galės bute toliau gyventi. Nesuprasdami teisinės tokio sandorio reikšmės, tėvai nesudarė testamentų dėl jiems priklausančio turto likimo po jų mirties. Kito turto, išskyrus ginčo butą, tėvas I. S. neturėjo. Po jo mirties nei ji, nei pergyvenusi sutuoktinė – ieškovės ir atsakovų motina K. S. – nemanė, kad yra svarbu kreiptis į notarą dėl oficialaus palikimo priėmimo. Tuo metu šią paveldėjimo teritoriją tvarkiusios notarės biure buvo paaiškinta, kad dėl palikimo galima kreiptis tik visiems įpėdiniams kartu, t. y. turi ateiti ne tik ieškovė ir mama, bet ir atsakovai - kiti velionio I. S. vaikai. Po tokio paaiškinimo daugiau į notarės biurą negrįžo. Apie poreikį rašyti pareiškimą dėl palikimo priėmimo notarės biuro darbuotojai nepaaiškino. Aplinkybę, kad K. S. dar kartą lankėsi notarės biure ir 2003 m. lapkričio 4 d. visgi parašė pareiškimą dėl palikimo priėmimo, ieškovė sužinojo tik tvarkydama paveldėjimo dokumentus į po motinos mirties likusį turtą. Motina ieškovei apie šį kreipimąsi į notarų biurą niekada nepasakojo, greičiausiai todėl, kad ji ir pati gerai nesuprato tokio pareiškimo esmės. Po pareiškimo parašymo K. S. daugiau į notarę nesikreipė, paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą K. S. vardu buvo išduotas tik 2022 m. birželio 22 d., po jos mirties, kuomet notaras tvarkė palikimo priėmimą po pačios K. S. mirties. Butas K. S. vardu nebuvo perregistruotas, taip pat nebuvo sudaryta naujų sutarčių su paslaugų tiekėjais dėl mokėjimų už butui teikiamas komunalines paslaugas, tai buvo atliekama I. S. vardu. Po I. S. mirties (duomenys neskelbtini) ieškovė ir toliau liko gyventi bute (duomenys neskelbtini), bei toliau šį butą valdė kaip savo. Po (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo įsitikinusi, kad ginčo butas yra ieškovės ir motinos K. S. nuosavybė. Mokėjimus už butą ieškovė atlikdavo viena savo lėšomis pagal tuo laikotarpiu įprastą praktiką - grynaisiais pinigais. Po I. S. mirties ieškovė taip pat priėmė asmeninį jo turtą, likusį bute. Atsakovai nereiškė pretenzijų į turtą, likusį po tėvo mirties, nepadavė pareiškimų notarui dėl palikimo priėmimo. Atsakovams I. S. ir N. L. pagal vidinį susitarimą šeimoje atiteko kitas turtas - žemės sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, į kuriuos ieškovė pretenzijų nereiškė, nes suprato, kad jai priklauso dalis buto, o po motinos K. S. mirties turėtų atitekti ir visas butas. Kitas šeimos turtas turi būti dalinamas tarp atsakovų. Notaro biure negavusi tinkamos teisinės konsultacijos, manė, kad neturi kitos išeities, kaip tik sutikti su 2022 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimu ieškovės vardu į turtą, likusį po K. S. mirties, kuriame buvo nurodyta, kad ji paveldi tik ¼ dalį ginčo buto. Netrukus po nuosavybės teisės dalių įregistravimo atsakovai pradėjo reikšti pretenzijas į buto dalis. Šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal atsakovų ieškinį dėl naudojimosi ginčo butu tvarkos nustatymo. Atsakovų siūloma naudojimosi butu tvarka yra tokia, kad tolesnis gyvenimas bute taptų nebeįmanomas ir ji būtų priversta kartu su atsakovais pardavinėti ginčo butą. Kadangi atsakovai po tėvo mirties neišreiškė valios priimti palikimą, mirusiojo I. S. turtas turėtų būti dalinamas tarp ieškovės ir motinos - velionio sutuoktinės K. S. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.13 straipsnyje įtvirtintą proporciją: ¼ dalis I. S. turto – K. S., ¾ dalys - ieškovei, palikimą priėmusiai dukrai J. G.. Teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, notaras turės išduoti naujus paveldėjimo teisės liudijimus dėl turto ir iš naujo apskaičiuoti įpėdiniams tenkančias paveldimo turto dalis.
Atsiliepimas
3. Atsakovai pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovai nurodė, kad ieškovė ieškinį grindžia bendro pobūdžio pamąstymais ir norais, klaidina teismą, nurodydama, kad šeimoje buvo susitarimas, jog tėvams nuosavybės teise priklausęs butas atiteks ieškovei, kad tokia buvo tėvų valia. Tokio susitarimo šeimoje niekada nebuvo. Jei tėvai būtų norėję buto nuosavybės teises perleisti ieškovei, jie taip ir būtų padarę. Šeimoje visada buvo sakoma, kad butas po tėvų mirties atiteks visiems jų vaikams. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų, jog būtent ieškovė iš savo piniginių lėšų būtų mokėjusi buto komunalinius ar kitus mokesčius, ar kokiu nors kitu būdu prižiūrėjusi turtą. Iš notaro D. A. pateiktos paveldėjimo bylos matyti, kad įsiskolinimai už butą buvo. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ raštuose notarui nurodyta, kad įsiskolinimas už suteiktas paslaugas 2014 m. lapkričio 30 d. buvo 7 513,33 Lt, 2015 m. gegužės 22 d. - 2 159,23 Eur. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad ieškovė niekada nepriėmė savo tėvo palikimo pradėjus faktiškai jį valdyti ir nesirūpino turtu kaip savininkė, nes ieškinyje nurodytos aplinkybės apie visų mokesčių mokėjimą ir įsiskolinimų nebuvimą yra akivaizdžiai neatitinkančios faktinės situacijos. Pateiktos mokėjimo knygelės pagrindžia tik aplinkybę, jog buvo mokėta už butą, o mokėtojas buvo I. S.. Iš nurodytų ieškinyje aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė su savo mama neturėjo artimo ryšio, ieškovės mama savarankiškai lankėsi notaro biure išreikšdama savo tikrąją valią dėl palikimo po vyro mirties priėmimo. Notaro pateiktoje paveldėjimo byloje yra netgi parengtas dokumentas, kad ieškovė J. G. atsisako palikimo po savo tėvo mirties. Ir nors šis dokumentas nėra pasirašytas, tačiau jis parodo tikrąją ieškovės tėvų valią ir šeimoje buvusį susitarimą, kad visą butą po ieškovės tėvo mirties paveldi mama. Ieškovės teiginius, neva tėvo palikimą ji priėmė pradėjus faktiškai jį valdyti, paneigia aplinkybė, kad pati ieškovė vyko pas notarą kartu su mama dėl palikimo po tėvo mirties priėmimo klausimų sprendimo, užsakinėjo dokumento, patvirtinančio pagal įstatymą priklausančios paveldėti turto dalies atsisakymą parengimą. Ieškovė dėl savo konfliktiško būdo ir įsivaizdavimo, kad tėvų butas turėtų priklausyti išimtinai jai, dabar siekia bet kokiu būdu trukdyti atsakovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiomis buto dalimis. Pati ieškovė po savo motinos J. S. mirties kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir priėmė po savo motinos mirties palikimą teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. aiškiai išreiškė savo valią ir sutiko su ta aplinkybe, kad tėvų butą atsakovai ir ieškovė J. G. paveldi lygiomis dalimis, t. y. po ¼ dalį buto. Be to, pati ieškovė 2022 m. balandžio 15 d. užsakinėjo pas notarą paslaugą, siekdama K. S. po vyro mirties paveldėtą turtą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė aiškiai suprato, kokį turtą paveldėjo, ir su tuo sutiko, o šį ieškinį pareiškė tik po to, kai atsakovai, ieškovei trukdant atsakovams patekti į jiems nuosavybės teise priklausančią buto dalį, pareiškė ieškinį teisme dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo. Neturi jokios teisinės reikšmės, kad motina kitą turtą (žemės sklypą) padovanojo atsakovui I. S., o N. L. paveldėjo kito žmogaus turtą. Ieškovė laisva valia priėmė palikimą kartu su atsakovais po mamos K. S. mirties.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12958-994/2023 ieškinį tenkino ir paveldėjimo teisei įgyvendinti nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. G. priėmė palikimą po (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo I. S. mirties, faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas nurodytu sprendimu taip pat panaikino paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-2547, 2022 m. birželio 22 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinės K. S. teisių į palikėjo I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą; paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-2892, 2022 m. liepos 20 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinių I. S. ir N. L. teisių į palikėjos K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą; paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-3094, 2022 m. rugpjūčio 4 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinio V. S. teisių į palikėjos K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą; paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. DA-3587, 2022 m. rugsėjo 8 d. išduotą Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaro D. A. dėl įpėdinės J. G., teisių į palikėjos K. S., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nei ieškovė, nei atsakovai per įstatymo nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo po savo tėvo I. S. mirties palikimo nei priėmė, nei atsisakė, teikdami rašytinius pareiškimus notarui ir tokiu būdu išreikšdami savo valią. Remdamasis atsakovo V. S. paaiškinimais, teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovai kartu su mama, trise, vyko pas notarą tvarkyti paveldėjimo reikalų po tėčio mirties, tačiau neatvykus visiems vaikams, notaras jokių veiksmų neatliko. Priežasčių, kodėl antrąkart pas notarą nevyko, nė vienas iš bylos dalyvių paaiškinti negalėjo, kaip ir negalėjo paaiškinti, kodėl kitas brolis ir sesuo nežinojo apie paveldėjimo reikalų tvarkymą pas notarą po tėvo mirties. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje atsakovai pateikė notarės parengtą 2003 m. lapkričio 4 d. pareiškimą, kuriame įtvirtintas J. G. ir V. S. atsisakymas nuo palikimo po tėvo mirties, tačiau toks pareiškimas nepasirašytas, todėl nesuponuoja vertinimo dėl aiškiai išreikštos palikėjo vaikų valios palikti turto dalį mamai K. S.. Teismas sprendė, kad žinojimą tėvo valios dėl turto atitekimo sutuoktinei atsakovai galėjo aiškiai, tvirtai paliudyti teismo posėdžio metu, tačiau aiškių žinių apie patį paveldėjimo reikalų tvarkymą mamos naudai nė vienas iš atsakovų neturėjo ir pagrįsti buvus visų vaikų aiškiai valiai veikti mamos naudai (atsisakyti palikimo atvykus pas notarą) teismo posėdžio metu negalėjo, kaip ir negalėjo papasakoti, kas toliau vyko po nepavykusio trijų įpėdinių vizito pas notarą po tėvo mirties ((duomenys neskelbtini)). Remdamasis įrodymų ir bylos dalyvių paaiškinimų visuma, teismas konstatavo, kad negali vertinti buvus akivaizdų ir byloje įrodytą ieškovės, kaip įpėdinės po tėvo mirties, veikimą mamos naudai, atsisakant savo turto dalies po palikėjo (tėvo) mirties.
7. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų (Gyventojų registro tarnybos pažymos) matyti, kad J. G. savo gyvenamąją vietą ginčo bute deklaravo nuo 1975 m. balandžio 23 d., ką patvirtino ir liudytojai bei pati ieškovė, jog liko gyventi viena su tėvais nuo 1982 m. Tokie pat duomenys yra užfiksuoti ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2003 m. spalio 21 d. pažymoje Nr. R-15-361. Teismas pažymėjo, kad nors savo gyvenamąją vietą bute yra deklaravęs ir atsakovas V. S., jo paaiškinimais, jis po santuokos sudarymo gyvena žmonos bute, o pas tėvus apsigyvendavo tik retkarčiais, įvykus barniams su žmona. Teismas vertino, kad šie rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, jog ieškovė paveldėjimo objekte (po I. S. mirties) esančiame bute apsigyveno dar gerokai iki jo mirties ((duomenys neskelbtini)) ir jame liko gyventi. Ginčo dėl ieškovės, jos sutuoktinio ir kurį laiką ieškovės vaikų nuolatinį, nepertraukiamą gyvenimą bute, adresu (duomenys neskelbtini), byloje nekilo. Teismas padarė išvadą, kad rašytiniai įrodymai, taip pat ir liudytojų bei atsakovų neprieštaringi paaiškinimai patvirtina, jog ieškovė ginčo bute apsigyveno dar gerokai iki tėvo mirties, jame ir toliau gyveno kartu su mama, tėvu bei liko jame gyventi po tėvo mirties iki šiol.
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė ir byloje apklausti liudytojai kaimynai E. G., R. T. patvirtino, jog ieškovę J. G. laikė ir laiko buto šeimininke, nes kilus bet kokiems namo bendraturčių klausimams visada kreipdavosi į J., bet ne į jos mamą, klausimų sprendimas būdavo patvirtinamas ieškovės parašu. Liudytojos nežinojo šeimos susitarimų dėl paveldėjimo klausimų, tačiau R. T. patvirtino, kad J. jai asmeniškai parodė jos sūnaus atliktą remontą virtuvėje po tėvo mirties.
9. Teismas vertino, kad ieškovė aktyviai veikė kaip buto savininkė, mokėdama mokesčius, išlaikant butą, jį remontuojant. Nors byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių vienareikšmiai pagrįsti, kad būtent ieškovės asmeninėmis lėšomis buvo išlaikomas, prižiūrimas butas (jo dalis), daromas remontas, atlikus mokesčių už butą mokėjimus grynaisiais pinigais, per tarpininkus AB „Lietuvos paštas“ ir kt., dar prieš daugelį metų bei vedus tikėtinai bendrą ūkį tarp artimų šeimos narių yra neįmanoma pateikti objektyvius įrodymus apie konkrečių asmenų, konkrečių sumų prisidėjimą išlaikant būstą, kai butu naudojosi dvi atskiros šeimos, t. y. ieškovės ir jos tėvų (mamos). Teismas pažymėjo, kad UAB „Vilniaus energija“ 2023 m. rugpjūčio 24 d. raštas neabejotinai patvirtina, kad ieškovė asmeniškai buvo pasirašiusi vekselį, kaip garantą įsiskolinimui už butą padengti. Tad prievolinių pareigų vykdymas išlaikant butą, prisiimant įsipareigojimus ir veikiant kaip buto savininkei byloje atsakovų nepaneigtas.
10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šios šeimos atstovams, įvertinus jų paaiškinimus teismo posėdžio metu, trūko teisinių žinių, buvo akivaizdus brolių, seserų pasyvumas, tvarkant turto paveldėjimo klausimą po jų tėvo mirties. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji visąlaik galvojo, kad butas po tėčio mirties priklausys abiem – mamai ir jai, kadangi nuo pat mažų dienų jame gyveno ir tiek butu, tiek tėvais, gyvenant su jais, nepertraukiamai rūpinosi. Be to, ir tėvas kalbėdavo apie buto atitekimą jai, anūkams. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog ieškovė ir priėmė palikimą po mamos mirties lygiomis dalimis su kitais vaikais, nesuponuoja išvados dėl jos aiškios valios nepretenduoti į turto dalį po tėčio mirties, toliau butu rūpinantis, mokant mokesčius, tvarkant jį, prižiūrint. Teismas pažymėjo, kad iš pačios ieškovės nerišlios kalbos teismo procese bei veikimo vienai, priimant palikimą po mamos mirties, neturint teisininko, galima suprasti, kad tokio veikimo pasekmės nebuvo aiškios. Teismas, nustatydamas faktą, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgė ir į ieškovės teisinių žinių stoką, patirtį, į ieškovės teisės pažeidimo sužinojimo galimybę, neturint kvalifikuoto teisininko, o notarui neteikiant konsultacijų, taip pat ir atsakovų veiksmų įtaką ieškovės subjektyviam situacijos vertinimui.
11. Išdėstytų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė juridinį faktą, kad po I. S. mirties jo palikimą priėmė ir ieškovė, pradėjusi paveldimą turtą faktiškai valdyti.
12. Teismas pažymėjo, kad vienas iš paveldėjimo santykių teisinio reglamentavimo ypatumų yra tas, kad palikimo priėmimas veikia retroaktyviai – palikimą priėmęs įpėdinis laikomas jo savininku nuo palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dienos; palikimas laikotarpiu nuo palikimo atsiradimo iki jo priėmimo nėra bešeimininkis turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo – formalizuoti savo turimas teises, kad galėtų jomis disponuoti (CK 5.66 straipsnis). Vis dėlto nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Teismas vertino, kad ieškovė, turėdama teisę paveldėti tėvo I. S. palikimo dalį, priėmė palikimą pradėdama jį faktiškai valdyti, ir tapo atitinkamos turto dalies savininke, todėl ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą.
13. Teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė priėmė savo tėvo I. S. palikimą faktiškai pradėjusi jį valdyti, teismas vertino, kad yra pakankamas pagrindas panaikinti aukščiau paminėtus notaro išduotus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus vien dėl to, kad įsiteisėjus šiam teismo sprendimui I. S. turto paveldėtoja bus ne tik sutuoktinė K. S., bet ir ieškovė J. G., todėl notaras turės išduoti naujus paveldėjimo teisės liudijimus dėl paveldėtino turto dalių po I. S. ir K. S. mirčių, iš naujo įvertinant įpėdiniams tenkančias paveldimo turto dalis (CK 5.13 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Atsakovai V. S., I. S. ir N. L. (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo priimti teikiamus naujus įrodymus ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti civilinę bylą Nr. e2-12958-994/2023 pagal ieškovės J. G. ieškinyje pareikštą reikalavimą panaikinti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, o likusioje dalyje ieškovės J. G. ieškinį atmesti arba grąžinti civilinę bylą Nr. e2-12958-994/2023 Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovai taip pat prašo grąžinti 41,25 Eur žyminio mokesčio permoką bei priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas, vadovaudamasis ginčo teisena, išsprendė du visiškai skirtingus ginčus, grįstus fundamentaliai skirtingu įrodinėjimo standartu ir dalyku bei priskirtus ypatingos teisenos skirtingoms bylų kategorijoms: dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXVI skyrius) ir dėl notarinių veiksmų panaikinimo (CPK XXXI skyrius). CPK nesuteikia procesinės teisės teismams vienoje byloje spręsti kelis skirtingus ginčus, priskirtinus skirtingoms ypatingos teisenos bylų kategorijoms, t. y. tiek nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus, tiek ir spręsti ginčus dėl notarinių veiksmų. Šie ginčai yra nesuderinami tiek dėl skirtingo įrodinėjimo dalyko ir ribų, tiek dėl skirtingų šalių procesinių padėčių (teisių ir pareigų). Skirtumai yra fundamentalūs: skiriasi taikytinos nuostatos, skiriasi įrodinėjimo dalykas ir ribos, skiriasi notaro procesinis statusas, taikomos skirtingos apeliacinį procesą reglamentuojančios nuostatos ir kt.
14.2. Teismas visiškai nevertino paveldėjimo teisės liudijimų priėmimo aplinkybių ir jų priėmimo atitiktį notaro veiklą reglamentuojančių teisės aktų (CPK ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymas)) atžvilgiu, be kita ko, nenustatė, kurias CPK ir Notariato įstatymo nuostatas pažeidė notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimus.
14.3. Teismas, suteikęs notarui trečiojo suinteresuoto asmens statusą, atėmė iš jo teisinės gynybos priemones (CPK 42 straipsnio 4 dalis) bei pažeidė taikytinas ypatingos teisenos nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Teismas, spręsdamas ginčą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, apskritai neturėjo teisės į bylą įtraukti notaro. Teismas, spręsdamas ginčą dėl notarinių veiksmų atlikimo, turėjo imtis aktyvių veiksmų bei siekti, kad notarui būtų suteiktas suinteresuoto asmens statusas, kaip jis suprantamas CPK XXXI skyrius taikymo prasme, bei suteikti jam šiame skyriuje nustatytas teisinės gynybos priemones. Apylinkės teismas nenustatė nė vieno pagrindo, kuriuo remiantis galima konstatuoti paveldėjimo teisės liudijimų neteisėtumą ir juos tuo pagrindu panaikinti. Ieškinį dalyje dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo teismas turėjo atsisakyti priimti ar priėmęs bylą nutraukti, suėjus naikinamajam terminui. Nors apeliantai laiko, kad ieškovė apskritai apie savo teisių pažeidimą CPK 512 straipsnio taikymo kontekste turėjo vėliausiai sužinoti 2022 m. rugpjūčio 8 d. jai išduodant paveldėjimo liudijimą bei notarui išaiškinant apie šio veiksmo teisinę specifiką prieš teikiant paslaugą (ši notaro imperatyvi pareiga nustatyta Notariato įstatymo 30 straipsnyje), tačiau net ir darant hipotetinę išvadą, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ši data objektyviai negali būti vėlesnė nei 2022 m. lapkričio 18 d., kai šios dienos atstovavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovė teiks ieškinį toje apimtyje, kurioje jis yra pateiktas. Nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas CK 5.8 straipsnis.
14.4. Teismas, nors ir privalėdamas būti aktyvus sprendžiant bylą pagal ypatingos teisenos taisykles (CPK 443 straipsnio 8 dalis), visiškai nedėjo jokių pastangų visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti byloje surinktus tiesioginius įrodymus ir šalių paaiškinimus, paneigiančius ieškinyje dėstomus deklaratyvaus pobūdžio samprotavimus, bei įvertinti ieškoves elgesį dėl jos deklaruojamo palikimo priėmimo. Ieškovės poziciją paneigia 2003 m. lapkričio 4 d. notarės O. A. parengtas ieškovės ir V. S. pareiškimas dėl palikimo atsisakymo, kuris patvirtina, kad dar 2003 m. lapkritį ieškovė buvo informuota ir išreiškė savo valią dėl palikimo priėmimo atsisakymo mamos naudai. Teismo išvadas taip pat paneigia 2003 m. lapkričio 4 d. K. S. pareiškimas dėl palikimo priėmimo; 2003 m. lapkričio 4 d. K. S. pareiškimas dėl nuosavybės teisės į visą palikimą (½ buto) išdavimo bei jo pagrindu 2022 m. balandžio 19 d. K. S. išduotas nuosavybės teisės liudijimas. 2023 m. balandžio 25 d. išrašas iš Testamentų registro patvirtina, kad K. S. 2003 m. lapkričio 4 d. priėmė visą palikimą bei šis faktas buvo viešai įregistruotas 2003 m. lapkričio 10 d. Taigi K. S. priėmė visą palikimą, o ne tik turtą be prievolių ir su jomis susijusias rizikas prarasti savo asmeninį turtą. Ieškovė per 20 m. laikotarpį nekvestionavo, kad jos mama teisėtai priėmė visą palikimą. Teismas taip pat ignoravo ieškovės pozicijos nepagrįstumą pagrindžiantį įrodymą, kad pati ieškovė 2022 m. balandžio 15 d. užsakė pas notarą D. A. paslaugą – buto duomenų tikslinimą Registrų centre, siekdama užbaigti jos tėvo paveldėjimo procesą ir jo pagrindu išduoti K. S. buto nuosavybės teisės liudijimą. Ieškovei buvo visiškai aišku ir suprantama, kad tam, jog ji galėtų paveldėti jai tenkančią dalį bute, pirmiausia būtina, kad notaras užbaigų K. S. velionio vyro paveldėjimo procedūrą. Atsakovų poziciją pagrindžia ir 2023 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas dėl žemės sklypo; 2023 m. balandžio 3 d. gyventojų registro pažyma Nr. GR.3A-306146; (duomenys neskelbtini) ieškovės ir A. G. santuokos liudijimas II-OK Nr. 48981847 ir 2023 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto išrašas dėl buto su registracijos Nr. 10/278214. Ieškovės tikslas nebuvo gyventi bute, dėl kuriuo kilo ginčas, ji tik laikinai naudojosi butu ir jame gyveno su sutuoktiniu pas savo mamą, nes norėjo pelnytis iš jos su vyru valdomo turto.
14.5. Ieškovės pozicija yra nepatvirtina jokiais netiesioginiais įrodymais: ieškovė nepateikė nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kad ji realiai mokėjo už butą; ieškovė neįrodė, kad ji dengė buto skolas pasirašydama vekselius; ieškovės deklaruojami buto remontai taip pat nepatvirtinti jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.
14.6. Ieškovė, 2003 m. būdama 45 m., net nebandė viešai pagarsinti savo deklaruojamas „didesnes“ teises į butą, ar tai būtų pas notarą, ar per CPK XXVI skyrių. Toks ieškovės neveikimas bei nesirūpinimas savo deklaruojama „buto šeimininkės“ padėtimi puikiai demonstruoja, kad tarp brolių ir seserų buvo bendras suvokimas nepriimti palikimo mamos naudai, o ieškovei buvo sudaryta galimybė gyventi būtent pas mamą, o ne kad mama gyventų su ja viename bute.
14.7. Ieškovės sąmoningas faktinių aplinkybių iškraipymas ir bandymas vaizduoti apeliantus kaip bandančius pakenkti ieškovei, yra visiškai nepagrįstas. Pačios ieškovės pateikti dokumentai patvirtina visiškai priešingą išvadą, kad ieškovė slepia savo turtą ir pinigines lėšas, šiuo veiksmu bando klaidinti net teismus dėl savo finansinės padėties, siekdama susitaupyti, arba, kitais žodžiais tariant, gauti materialinės naudos sau. Ieškovė jokiais tiesioginiais įrodymais nesistengė patvirtinti savo teiginius, kad ji atlikdavo buto remontus, rūpinosi jo gerbūviu ir kitaip prižiūrėjo butą, kaip apdairus ir rūpestingas nekilnojamojo turto šeimininkas.
14.8. Ieškovės elgesys po mamos mirties tik patvirtina, kad tarp jų neegzistavo toks ryšys, kuris leistų Lietuvos teismams patikėti ieškove, kad jos tėvai turėtų aiškią valią palikti jai visą butą. K. S. laidojimo kaštus prisiėmė ne ieškovė, bet apeliantai. Ieškovės ir jos mamos santykiai visada buvo blogi – ieškovė nedėjo jokių pastangų, kad mamai būtų suteikta skubi pagalba prieš jos mirtį. Apeliantai patys rūpinosi, kad pas mama patektų gydytojai, ją apžiūrėtų ir padarytų reikiamus tyrimus. Apeliantai patys kvietė greitąją pagalbą ir skambino į polikliniką, kad pas mamą atvyktų gydytojas.
14.9. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, nes ji paneigia byloje nustatytas aplinkybes, kad vienintelis žmogus, išreiškęs valią paveldėti velionio tėvo ir sutuoktinio visą palikimą (turtą ir prievoles), buvo K. S.. K. S. atitiko tiek veiksmų fakto, tiek veiksmų pobūdžio sąlygą, o jos valia buvo tiesiogiai užfiksuota pas notarą ir valstybės registruose. Ieškovė nuo 2003 m. nepaveldėjo nei turto, nei prievolių bei su jais susijusių rizikų.
14.10. Teismas nepagrįstai ir CPK prieštaraujančiu būdu nustatė mokėtino žyminio mokesčio dydį. Ypatingos teisenos bylose mokamas 50 Eur (po indeksacijos pritaikymo – 55 Eur (CPK 82 straipsnis)) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kuris mažinamas 25 proc., jei procesiniai dokumentai teikiami elektroniniu būdu (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Šis dydis nekinta, nepriklausomai nuo ginčo šiose bylose eskalacijos pobūdžio. Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad už ieškinį (pareiškimą) turi būti sumokėtas 495 Eur dydžio žyminis mokestis. Vis dėlto apylinkės teismas nepagrįstai pasirėmė CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu vietoje tos pačios dalies 9 punkto, kadangi būtent 9 punktas reglamentuoja šiai bylai taikytiną žyminio mokesčio dydį, ir tai turėjo esminės reikšmės nepagrįstam ir neteisėtam bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Apeliantai laiko, kad ieškovė pareiškė vieną pareiškimą, kuriuo prašė tenkinti skirtingus prašymus vadovaujantis skirtingomis ypatingos teisenos taisyklėmis (institutais). Tai reiškia, kad, remiantis CPK 80 ir 82 straipsniais bei cituojama Lietuvos teismų praktika, už ieškovės pareiškimą (ieškinį) mokamas tik 55 Eur dydžio žyminis mokestis, o ne teismo nurodyta 440 Eur + 55 Eur suma.
14.11. Teismas nepagrįstai ir CPK prieštaraujančiu būdu paskirstė apeliantės patirtas išlaidas advokato pagalbai. Teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo paskirstyti apeliantams visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamoje byloje susiklostė ypatinga situacija, kai ieškovė prašė panaikinti paveldėjimo liudijimą, kuris jai buvo pačiai išduotas ieškovės iniciatyva. Tai reiškia, kad ieškovė prašė teismo panaikinti notarinį veiksmą, suteiktą jos naudai ir jos iniciatyva. Todėl nėra jokio faktinio pagrindo laikyti, kad viso bylos rezultato prasme ieškovė pasiekė jai naudingesnį rezultatą, nei apeliantai ar notaras. Visi paveldėjimo liudijimai buvo panaikinti neteisėtai, niekas iš to negavo naudos. Nagrinėjamai bylai pritaikius taikytiną CPK 443 straipsnio 6 dalį, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas apylinkės teismo nustatytų būdu būtų neįmanomas.
Atsiliepimas
15. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo šio skundo netenkinti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašo priimti naujus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisėtai vienoje byloje išsprendė du ginčus, priskirtinus skirtingoms ir nesuderintoms bylų kategorijoms. Su šiuo teiginiu sutikti negalima, nes vienas esminių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 7 straipsnyje, yra proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas, įpareigojantis teismą siekti vienoje byloje išspręsti visus susijusius šalių tarpusavio ginčus, tokiu būdu paspartinant tarp šalių teisinės taikos atkūrimą. Patys atsakovai apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą 2009 m. gruodžio 11 d. civ. byloje Nr. 3K-3-560/2009, kurioje kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai ginčas kyla tarp asmens, priėmusio palikimą faktiniu valdymu, ir kitų įpėdinių, toks ginčas kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl turto, ir yra nagrinėjamas ginčo teisena. Kasacinis teismas dar 2007 metais pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu faktinio palikimo priėmimo aplinkybės yra ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti kitam asmeniui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į tą palikimą, reikalavimo pagrindas, tai jos turi būti ištirtos kaip šio ieškinio pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Vadovaujantis šiomis išvadomis, teismuose jau daugelį metų yra susiklosčiusi praktika klausimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą faktiniu valdymu ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo spręsti toje pačioje byloje.
15.2. Nesuprantama, kuo vadovaujantis apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas byloje sprendė ginčą dėl notarinių veiksmų panaikinimo. Byloje kilo ginčas tarp I. S., mirusio (duomenys neskelbtini), pirmosios eilės įpėdinių – vaikų, konkuruojančių dėl nuosavybės teisės į palikimą – turtą, likusį po tėvo mirties. Ieškovė notarinių D. A. veiksmų neskundė. Akivaizdu, kad notaras, nežinodamas aplinkybių apie ieškovės įvykdytą palikimo po tėvo mirties priėmimą faktiniu valdymu, išdavė paveldėjimo teisės liudijimus, vadovaudamasis notaro biure saugoma rašytine medžiaga. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties.
15.3. Notaras į bylą yra įtrauktas trečiuoju asmeniu, tiek ieškinys, tiek vėlesni procesiniai dokumentai jam buvo tinkamai įteikiami, notaras buvo informuotas apie teismo posėdžių datas, tačiau jokių prašymų nereiškė, taigi, akivaizdu, kad pats trečiasis asmuo nemanė, kad jo teisės ar teisėti interesai, nagrinėjant šią bylą, yra pažeidžiami.
15.4. Atsakovai ir toliau byloje bando vadovautis 2003 m. lapkričio 4 d. notarės O. A. parengtu ir paveldėjimo po I. S. mirties byloje išlikusiu pareiškimu dėl palikimo atsisakymo ieškovės ir atsakovo V. S. vardu. Tačiau šis pareiškimas negali būti pripažintas ieškovės valios atsisakyti nuo palikimo tiesioginiu įrodymu, tuo labiau šios valios išraiška. Pareiškimas yra nepasirašytas nei ieškovės, nei atsakovo V. S.. Jokių įrašų ieškovės ranka pareiškime, patvirtinančių, kad šis pareiškimas jai buvo perskaitytas, jos suprastas ir pripažįstamas, nėra. Vadovaujantis CK 5.60 straipsnio 3 dalimi, įpėdinis atsisako palikimo paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Atsisakymas nuo palikimo yra vienašalis sandoris, todėl akivaizdu, kad įstatymui įtvirtinus rašytinę tokio sandorio formą, pareiškimas turi būti asmens pasirašytas. Atsižvelgiant į palikimo atsisakymo pasekmes, ši įpėdinio valia turi būti išreikšta aiškiai raštu, patvirtinta asmens parašu notaro akivaizdoje, ir negali būti išvedama remiantis kitais įrodymais. Notaras, prieš priimdamas pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo, išaiškina asmeniui šio atsisakymo prasmę ir pasekmes. Todėl galima ir tokia situacija, kai asmuo kreipiasi į notarą ketindamas atsisakyti nuo palikimo, tačiau supratęs šio sandorio pasekmes, gali savo valią pakeisti ir pareiškimo notarui nebepaduoti. Visgi konkrečiai šiame ginče netgi vienas iš atsakovų (V. S.) aiškiai patvirtino, kad jie su seserimi J. G. notarės biure po tėvo mirties lankėsi tik vieną kartą, notarė neformino jokių dokumentų, kol pas ją neatvyks ir kiti mirusiojo vaikai, jokių prašymų parengti pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo notarei nei jis, nei ieškovė nepareiškė, apie 2003 m. lapkričio 4 d. pareiškimą atsakovas V. S. nežinojo.
15.5. Atsakovai, apeliaciniame skunde keldami klausimus dėl 2003 m. lapkričio 4 d. K. S. pareiškimo dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo į ½ dalį santuokoje įgyto turto, 2022 m. balandžio 19 d. K. S. vardu išduoto nuosavybės teisės liudijimo, demonstruoja visišką nesuvokimą, kaip yra tvarkoma paveldėjimo byla, mirus vienam iš sutuoktinių. Ieškovė niekada nekėlė ginčo ir pripažįsta, kad ginčo butas buvo bendroji jungtinė jos tėvų nuosavybė. Vadovaujantis CK 3.117 straipsnio 1 dalimi preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios. Vadovaujantis Notariato įstatymo 52 straipsniu, pagal rašytinį pareiškimą pergyvenusiajam sutuoktiniui išduodamas nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimas dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu. Notaras, išduodamas 2022 m. balandžio 19 d. nuosavybės teisės liudijimą, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, buvo įvykdytas įprastinis notarinis veiksmas – įforminta pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisė į dalį bendro sutuoktinių turto. Ieškovei yra visiškai nesuprantami apeliacinio skundo teiginiai, kad ji privalėjo skųsti šį 2022 m. balandžio 19 d. nuosavybės teisės liudijimą ar kad pripažindama šį nuosavybės teisės liudijimą, ji neva pripažino ir faktą, kad jos mama K. S. priėmė palikimą į visą mirusiojo I. S. turtą, t. y. į likusią ½ dalį buto (duomenys neskelbtini).
15.6. Ginčas yra kilęs dėl nuosavybės teisių į palikimą, likusį po ieškovės tėvo I. S. mirties, t. y. į jam priklausiusią ½ dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdyto turto – buto (duomenys neskelbtini). Ieškovė nekelia ginčo dėl jos motinai, kaip pergyvenusiai sutuoktinei, priklausiusios likusios ½ dalies buto, todėl motinai iki galo nesutvarkius nuosavybės teisių į jai priklausančią ½ dalį buto įregistravimo procedūrų, ieškovė po motinos mirties, notaro prašymu, užbaigė šią procedūrą – 2022 m. balandžio 15 d. pasirašė prašymą dėl nekilnojamojo turto duomenų tikslinimo Registrų centre bei sutiko su 2022 m. balandžio 19 d. nuosavybės teisės liudijimo išdavimu. Ieškovė neturi nei noro, nei teisinio pagrindo skųsti šį nuosavybės teisės liudijimą, o šio dokumento turinys bei iš to kylančios pasekmės yra visiškai nesusiję su įpėdinių paveldėjimo teisėmis bei palikimo priėmimu.
15.7. Ieškovė nekvestionuoja, kad jos motina K. S. laiku ir tinkamai priėmė palikimą po sutuoktinio I. S. mirties, tai atliko paduodama palikimo atsiradimo vietos notarui 2003 m. lapkričio 4 d. pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šio pareiškimo pagrindu notarė perdavė duomenis apie palikimo priėmimą Testamentų registrui. Notaro Testamentų registrui perduotų duomenų išviešinimas, kaip ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas, teisių į paveldėtą turtą turinio bei apimties nesukuria ir nepakeičia. Registre netgi nėra nurodoma, koks konkretus turtas ir kokia dalimi buvo paveldėtas, įregistruojamas tik pats palikimo priėmimo faktas, dėl kurio, kas liečia jos motiną K. S., ieškovė ginčo nekelia. K. S., kaip pergyvenusi sutuoktinė, turėjo teisę priimti palikimą po I. S. mirties, tą ji ir padarė. Visgi įstatymas neapriboja įpėdinių, galinčių priimti palikimą, skaičiaus, todėl tokią pačią teisę įgyvendino ir ieškovė.
15.8. Ieškovei nesuprantama, ką atsakovai nori įrodyti pateikdami 2023 m. kovo 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą dėl žemės sklypo registracijos. Byloje nėra ginčijamas K. S. veiksnumas, jos gebėjimas suvokti notarinių veiksmų atlikimo esmę, Ieškovė neprašė pripažinti negaliojančiu 2003 m. lapkričio 4 d. jos motinos K. S. notarei rašytą pareiškimą dėl palikimo priėmimo.
15.9. Dėl teisinių žinių stokos ieškovė dar ieškinio pareiškimo metu tikėjo, kad butas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso jos sutuoktiniui, nes tai buvo ieškovės sutuoktinio A. G. tėvų butas, sovietiniais metais paskirtas A. G. tėvams, tik privatizuotas ieškovės sutuoktinio vardu. Ieškovė į šį butą nepretendavo, jame negyveno. Butas niekada nebuvo nuomojamas kitiems asmenims, o tėvo A. G. sprendimu šiame bute sulaukus pilnametystės buvo leista apsigyventi sūnui I. G. su šeima.
15.10. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovė laikinai naudojosi butu (duomenys neskelbtini), nes norėjo pelnytis iš jos su vyru valdomo turto, yra ne tik be įrodymų, bet ir absurdiški. Iš byloje pateiktos Gyventojų registro pažymos matyti, kad ieškovė bute (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 1975 m. balandžio 23 d., t. y. nuo 17 metų amžiaus, dar iki santuokos sudarymo. Faktiškai ieškovė ginčo bute gyvena nuo vaikystės, niekada nebuvo iš šio buto išsikrausčiusi, po santuokos sudarymo į butą atsikėlė gyventi ir jos sutuoktinis A. G.. Nors ieškovės sutuoktinio tėvas leido jam paskirtą butą (duomenys neskelbtini), privatizuoti sūnaus vardu, tačiau jis pats šiame bute gyveno iki mirties, vėliau bute apsigyveno ieškovės vyresnysis sūnus. Pastarasis butas niekada nebuvo nuomojamas kitiems asmenims už nuomos mokestį.
15.11. Apeliacinio skundo teiginiai, kad paslaugų butui (duomenys neskelbtini) tiekėjai po I. S. mirties vienintele šio buto savininke laikė K. S., yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys byloje surinktai rašytinei medžiagai. Byloje yra pateiktos mokėjimų už butą knygelių kopijos, iš kurių aiškiai matyti, kad mokėjimai už butą ir toliau buvo atliekami I. S. vardu. Iš byloje pateikto UAB „Vilniaus energija“ 2023 m. rugpjūčio 24 d. atsakymo matyti, kad ši bendrovė atsakinga už mokesčių mokėjimą laikė būtent ieškovę J. G., su ja 2013 m. balandį buvo pasirašytas vekselis dėl įsiskolinimo už butą padengimo.
15.12. Atsakovai klaidina teismą teigdami, kad byloje nebuvo pateikta jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad ieškovė savo lėšomis remontavo ginčo butą. Vadovaujantis CPK 177 straipsnio 2 dalimi, faktiniai duomenys civilinėje byloje nustatomi ir liudytojų parodymais.
15.13. Ieškovė po tėvo mirties nebuvo pasyvi ir neslėpė savo, kaip buto savininkės „titulo“. Byloje apklaustos liudytojos E. G., R. T. aiškiai paliudijo, kad kilus bet kokių namo reikalų tvarkymo poreikiui kaimynai kreipdavosi į ieškovę, būtent ji pasirašydavo kaip buto savininkė, jeigu būdavo renkami gyventojų parašai. Atsakovų teiginius, kad ieškovė neva slėpė, nenorėjo savęs laikyti buto šeimininke, paneigia ir minėtas 2023 m. rugpjūčio 24 d. UAB „Vilniaus energija“ atsakymas.
Šalies argumentai
15.14. Ieškovė byloje taip, kaip sugeba, paaiškino, kodėl po motinos K. S. mirties buvo išduoti ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai. Teismas, apklausęs ieškovę, įsitikino, kad jai buvo sudėtinga, neturint kvalifikuoto teisininko, suprasti notaro biure forminamus palikimo priėmimo klausimus. Notaro biuro darbuotojos ieškovę įtikino (arba bent taip ieškovė suprato), kad esamoje situacijoje oficialiai pretenduoti į po tėvo mirties likusią turto dalį ji nebegali, o turi tartis tarp šeimos narių tarpusavyje, kas, ieškovės, kaip paprastos ir sąžiningos moters, tuometiniu suvokimu buvo įmanoma padaryti. Tik suvokusi savo brolių ir sesers godumą po tėvų mirties likusio turto, ieškovė kreipėsi profesionalios teisininko pagalbos ir išsiaiškino savo, kaip įpėdinės, priėmusios palikimą faktiniu valdymu, teises.
Atsiliepimas
15.15. Ieškovė šiame atsiliepime paaiškino dėl jos teisių į sutuoktinio A. G. butą (duomenys neskelbtini). Tokie atsakovų teiginiai apeliaciniame skunde, kaip tai, kad ji, kas mėnesį išgrynindama 550 Eur gaunamos pensijos (visą pensijos sumą), neva taip kaupia pinigus, slepia savo turtą, yra iš esmės šmeižikiški ir parodo tikrąjį atsakovų santykį su seserimi, jų gobšumą bei materialinės naudos siekimą. Sprendžiant šį ginčą visiškai neaktualu, kas ir kokiomis lėšomis laidojo K. S.. Ieškovė nori pabrėžti, kad pati motina, būdama gyva, kaip tai įprasta tarp šios kartos atstovų, taupė pinigus jos laidotuvėms, kuriuos prieš mirtį perdavė vyriausiajam sūnui atsakovui I. S..
15.16. Vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi palikimo priėmimas yra universalus, t. y. neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Tuo atveju, jeigu įpėdinių yra daugiau nei vienas, notaras, vadovaudamasis CK nuostatomis, paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo metu nustato kiekvienam iš įpėdinių, priėmusių palikimą, tenkančią turto dalį. Teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl vienos iš įpėdinių, ieškovės J. G., įvykdyto palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti. Šio juridinio fakto nustatymas nenuginčija fakto dėl K. S. įvykdyto palikimo priėmimo po jos sutuoktinio mirties ir nedaro teismo sprendimo de facto neįgyvendinamu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, notaras išduos naujus paveldėjimo teisės liudijimus J. G. ir K. S. vardu su paskaičiuotomis joms atitenkančio paveldimo I. S. priklausiusio turto dalimis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
18. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
19. Ieškovė ir atsakovai pateikė naujus įrodymus: ieškovė pateikė 2024 m. vasario 5 d. UAB „Vilniaus energija“ pažymą apie vekselį, o atsakovai pateikė 2024 m. sausio 5 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą apie I. S. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, 2022 m. kovo 17 d. laidojimo paslaugų sutartį. 2024 m. kovo 25 d. buvo gauti atsakovų rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pateikiama nuomonė dėl ginčo esmės.
20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo suformuota praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).
21. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
22. Atsakovų pateikiami nauji įrodymai, kaip matyti iš šių įrodymų (Nekilnojamojo turto registro išrašo atveju – jame pateiktų duomenų) datos, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Pagrįstų aplinkybių, kodėl šie dokumentai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti, atsakovai apeliaciniame skunde nenurodė. Be to, šie dokumentai, kaip matyti iš jų turinio, tiesiogiai nėra susiję su ginčo dalyku, nes juose pateikta informacija apie vienam iš atsakovų nuosavybės teise priklausantį kitą (ne ginčo) turtą, taip pat duomenys apie ginčo šalių motinos laidojimo klausimų sprendimą tarp jos vaikų negali nei patvirtinti, nei paneigti šioje byloje nustatinėtinos aplinkybės, kad ieškovė faktiniu valdymu priėmė po tėvo mirties atsiradusį palikimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės atsakovams šiuos įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teisme, šie įrodymai įtakos šalių ginčui išspręsti neturės, todėl nurodyti dokumentai nepriimami ir dėl jų nepasisakoma.
23. Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti atsakovų 2023 m. kovo 25 d., jau pasibaigus apeliacinio skundo pateikimo terminui, pateiktus papildomus paaiškinimus, kadangi pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.
24. Kaip matyti iš ieškovės pateikiamos 2024 m. vasario 5 d. UAB „Vilniaus energija“ pažymos apie vekselį ir ieškovės atsiliepimo argumentų, nurodytu dokumentu ieškovė siekia atsikirsti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo buto faktinio valdymo aplinkybe. Ieškovė šioje pažymoje nurodyto vekselio sudarymo faktu pirmosios instancijos teisme grindė ieškinio reikalavimus, o atsakovė apeliaciniame skunde ginčijo šio fakto pagrįstumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad būtinybė ieškovei pateikti nurodytą UAB „Vilniaus energija“ pažymą iškilo apeliacinės instancijos teisme, atsiliepime reaguojant į atsakovų apeliacinio skundo argumentus. Atitinkamai vertintina, kad ieškovės pateikiamo dokumento turinys yra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku. Taigi teisėjų kolegija ieškovės pateiktus naujus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių
25. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės tėvas I. S., kurio paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), esančiame bute. Po ieškovės tėvo mirties jo įpėdinė sutuoktinė K. S. priėmė palikimą, pateikusi Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarei O. A. 2003 m. lapkričio 4 d. pareiškimą apie palikimo priėmimą, kuriame nurodė, jog po I. S. mirties liko paveldimas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškimo apie palikimo priėmimą pagrindu buvo užvesta paveldėjimo byla, tačiau nuosavybės teisės liudijimas įstatyminei įpėdinei K. S. į ½ dalį buto, kurio kita ½ dalis priklausė jai asmeninės nuosavybės teise (butas buvo įgytas santuokoje), išduotas tik 2022 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notaro D. A., jau po K. S. (ieškovės ir atsakovų motinos) mirties ((duomenys neskelbtini)). Mirus ieškovės ir atsakovų motinai K. S., dėl palikimo priėmimo kreipėsi tiek ieškovė, tiek atsakovai, kuriems Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro notaras D. A. išdavė 2022 m. liepos 20 d., 2022 m. rugpjūčio 4 d., 2022 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus. Šiuose liudijimuose įtvirtinta, kad kiekvienam įpėdiniui priklauso po ¼ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti, kad ne tik jos mama K. S. priėmė palikimą po sutuoktinio (ieškovės tėvo) I. S. mirties, kreipdamasi į notarą su pareiškimu, bet ir ieškovė priėmė palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šioje byloje yra kilęs bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, bylą išnagrinėjo ginčo teisenos tvarka ir 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovai, nesutikdami su šiuo teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl bylos nagrinėjimo ginčo teisena
26. Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo teisenos tvarka išsprendė du skirtingus ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinus reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir notarinių veiksmų apskundimo. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas CPK nuostatų nepažeidė, kadangi šioje byloje kilo bendraturčių ginčas dėl teisių į turtą, kuris turi būti sprendžiamas ginčo teisenos tvarka.
27. CPK 442 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų šiame straipsnyje nurodytų bylų, ypatingosios teisenos tvarka yra nagrinėjamos bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo, taip pat dėl daiktinių teisių, išskyrus nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (pavyzdžiui, bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo) (CPK 442 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 9 punktai).
28. Kaip matyti iš šioje byloje pareikšto ieškinio, ieškovė siekė įgyvendinti paveldėjimo teisę, todėl prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė po jos tėvo I. S. mirties atsiradusį palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti, ir atitinkamai šio fakto pagrindu prašė panaikinti notaro išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, tarp jų – ir atsakovų paveldėjimo teisės liudijimus. Taigi, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tarp šalių (bendraturčių) kilo ginčas dėl teisių į po ieškovės ir atsakovų tėvų mirties likusį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo paduodamas tada, kai įpėdiniui reikia įforminti jo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Tokiu atveju yra užvedama byla ypatingosios teisenos tvarka ir tiriamos aplinkybės, o toks faktas nustatomas konkrečiu tikslu – paveldėjimui pagal įstatymą įforminti. Šiuo atveju ieškovė teigė, kad po tėvo mirties buvo faktiškai priėmusi palikimą, taip pat siekė panaikinti įpėdiniams išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, kuriuos notaras buvo išdavęs neįvertinus ieškovės įrodinėjamos aplinkybės apie po jos tėvo mirties atsiradusio palikimo priėmimą, pradėjus paveldimą turtą faktiškai valdyti. Taigi jos ieškinio reikalavimo pagrindą iš esmės sudarė faktinės aplinkybės, susijusios su palikimo priėmimu. Panašiose situacijose reiškiami reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kartu su reikalavimais dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo nagrinėjami ginčo teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009), todėl pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs ginčo teisena, CPK nuostatų nepažeidė.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareikšto ieškinio turinį, taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju ieškovė ginčijo paveldėjimo teisės liudijimus išdavusio notaro D. A. veiksmus. Ieškinyje nebuvo pateikta jokių argumentų dėl notaro veiksmų neteisėtumo, o buvo teigiama, kad paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti notarui nežinant, kad ieškovė po tėvo mirties faktiniu valdymu priėmė palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimas neturi įtakos įpėdinio teisėms į paveldėtą turtą, o tik šias teises patvirtina (CK 5.66 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Šiuo atveju jokių notaro veiksmų, susijusių su paveldėjimo teisės liudijimų išdavimu, ieškovė neskundė, o įrodinėjo būtent palikimo priėmimo faktą. Atitinkamai vertintina, kad, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, notaro įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, šiuo atveju negalėjo pažeisti jokių notaro teisių, o atitiko panašaus pobūdžio bylose susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).
Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo
30. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis buvo nustatyta, kad ieškovė priėmė savo tėvo I. S. palikimą, faktiškai pradėjusi jį valdyti, teigia, kad byloje esantys įrodymai akivaizdžiai paneigia šį faktą. Ieškovė, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo teiginiais, laikosi pozicijos, kad byloje esančių įrodymų (liudytojų parodymų, duomenų apie mokėtus mokesčius, ieškovės deklaruotą gyvenamąją vietą ir kt.) visuma nuosekliai pagrindžia ieškovės įrodinėjamą aplinkybę.
31. Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis). CK 5.51 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, nustato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
32. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).
33. Teismas, atsižvelgęs į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, nustato, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad gali būti reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti dėl nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius vėlesniems veiksmams ir aiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2013).
34. Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).
35. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-103-701/2022).
36. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018). Dėl įrodymų pakankamumo ar patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).
37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visumos pakanka pagrįstai nustatyti, kad ieškovė priėmė po jos tėvo atsiradusį palikimą, faktiškai pradėjusi turtą (butą) valdyti. Pirmosios instancijos teismas įvertino šias esmines aplinkybes, kurių atsakovai byloje nepaneigė: ieškovė gyvenamąją vietą ginčo bute deklaravo nuo 1975 m. balandžio 23 d. ir jame gyvena iki šiol; kaimynai ieškovę vertino kaip buto savininkę ir su ja buvo derinami su daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės valdymu susiję klausimai; ieškovė asmeniškai buvo pasirašiusi vekselį, kaip garantiją įsiskolinimui už butą padengti, taip vykdydama su buto eksploatavimu susijusias prievoles. Be to, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino konkrečios ginčo situacijos kontekste, t. y. nustatė, kad nei ieškovė, nei atsakovai per įstatymo nustatytą terminą dėl palikimo priėmimo po savo tėvo I. S.mirties palikimo nei priėmė, nei atsisakė, teikdami rašytinius pareiškimus notarui ir tokiu būdu išreikšdami savo valią. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nors, kaip teigiama ir apeliaciniame skunde, rašytinių įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių, kad būtent ieškovė iš savo lėšų grynaisiais pinigais apmokėdavo buto sąskaitas, byloje nėra, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovė buvo asmeniškai pasirašiusi vekselį, kaip garantiją įsiskolinimui už butą UAB „Vilniaus energija“ padengti, neabejotinai patvirtina prievolių, susijusių su šiuo turtu, vykdymą ieškovės iniciatyva. Šią išvadą pagrindžia ir su apeliaciniu skundu pateiktas UAB „Vilniaus energija“ raštas, kuriame nurodyta, kad 2013 m. balandžio mėn. J. G. savo įsiskolinimui už butą, esantį (duomenys neskelbtini), padengti buvo pasirašiusį vekselį UAB „Vilniaus energija“, kurį dalimis iki 2013 m. liepos 1 d. pilnai pati ir padengė. Aplinkybę, kad ieškovė ginčo butą valdė kaip savo, nuosekliai patvirtino ir teismo posėdyje apklaustos ieškovės kaimynės E. G. ir R. T., kurioms, vertinant ieškovės elgesį, buvo susidaręs įspūdis, jog būtent su ieškove turi būti derinami daugiabučio namo patalpų savininkų nuosavybės administravimo ir kt. panašaus pobūdžio klausimai, t. y. ieškovė elgėsi kaip ginčo buto savininkė.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje svarbi aplinkybė yra ne tik ieškovės aktyvumas veikiant kaip ginčo buto savininkei, bet ir šių veiksmų nuoseklumas – rašytinė bylos medžiaga (Gyventojų registro pažyma) patvirtina, kad ieškovė nepertraukiamai nuo 1975 m. balandžio 23 d. ginčo bute buvo deklaravusi gyvenamąją vietą ir šiame bute faktiškai gyveno ir gyvena iki šiol. Atsakovai šios aplinkybės nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Be to, kaip matyti iš paminėtų duomenų apie ieškovės 2013 m. pasirašytą vekselį UAB „Vilniaus energija“, ieškovė su šiuo turtu susijusias prievoles vykdė praėjus jau pakankamai ilgam laikui – 10 metų – nuo jos tėvo mirties ((duomenys neskelbtini)). Taigi vertinant byloje esančių duomenų visumą, galima pagrįstai nustatyti, kad ieškovė ilgą laiką po palikėjo I. S. mirties nepertraukiamai valdė butą kaip savo – bute gyveno, rūpinosi buto išlaikymu ir kitais klausimais.
39. Taigi byloje esant pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai nustatyti, kad ieškovė po tėvo mirties atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėjusi butą ar jo dalį valdyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šį faktą ir, atsižvelgdamas į tai, kad palikimo priėmimas veikia retroaktyviai, t. y. palikimą priėmęs įpėdinis laikomas jo savininku nuo palikimo atsiradimo (palikėjo mirties) dienos, pagrįstai panaikino ieškovei ir atsakovams išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, kurie nebeatitiko faktinės situacijos. Kaip minėta, nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).
40. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad 2003 m. lapkričio 4 d. notarės O. A. parengtas ieškovės ir V. S. pareiškimas dėl palikimo atsisakymo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kadangi šis dokumentas, kaip pagrįstai pažymėta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, yra nepasirašytas, be to, teismo posėdžio metu ir pats atsakovas V. S. neprisiminė prašęs notarės parengti šį dokumentą. Taigi šiuo atveju negalima daryti išvados, kad nurodytu dokumentu buvo išreikšta ieškovės valia nepriimti palikimo.
41. Kaip neturinčios teisinės reikšmės šiuo atveju vertintinos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad ieškovė bendra jungtine nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu A. G. galimai valdo kitą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat kad ieškovė neprisidėjo prie motinos laidojimo išlaidų, kadangi bylos nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudarė ne ieškovės turtinė padėtis ar jos asmeniniai santykiai, o, kaip minėta, fakto, ar ieškovė atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jos valią įgyti nuosavybės teisę į ginčo butą, nustatymu.
42. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su žyminio mokesčio šioje byloje apskaičiavimu bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Apeliantai teigia, kad byloje turėjo būti mokamas 55 Eur žymini mokestis, taip pat nurodo, kad šiuo atveju negalima teigti, jog viso bylos rezultato prasme ieškovė pasiekė jai naudingesnį rezultatą nei apeliantai ar notaras. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija taip pat nesutinka.
43. Pirmosios instancijos teismas, teisingai kvalifikavęs ginčo šalių teisinius santykius, pagrįstai apskaičiavo ir šioje byloje mokėtiną žyminio mokesčio dydį. Tais atvejais, kai ieškinyje reiškiami keli savarankiški reikalavimai, žyminis mokestis paprastai turi būti mokamas už kiekvieną iš jų. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas šiame straipsnyje nustatyto dydžio žyminis mokestis. Turtiniai ginčai apmokestinami proporciniu žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apmokestinamas 50 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o neturtinio pobūdžio reikalavimai – 100 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Fiksuota suma nustatyti žyminio mokesčio dydžiai indeksuojami (CPK 82 straipsnis). Šiuo atveju ieškovei pareiškus reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taip pat neturtinius reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, pritaikius indeksaciją ir CPK 80 straipsnio 7 dalį, byloje mokėtinas žyminis mokestis sudarė 495 Eur (55 Eur + 440 Eur) (80 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktai, 7 dalis, 82 straipsnis).
44. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ieškovė buvo pareiškusi konkrečius reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, kuriuos pirmosios instancijos teismas tenkino visiškai, todėl, sprendimą priėmus ieškovės naudai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš priešingos šalies – atsakovų.
Dėl procesinės bylos baigties
45. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
47. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, bylinėjimosi išlaidos, apeliantų turėtos apeliacinės instancijos teisme, jiems nepriteisiamos. Ieškovė pateikė teismui duomenis apie turėtas 900 Eur teisinių paslaugų išlaidas už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, taip pat yra pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, nurodytos išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis.
48. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovų V. S. (V. S.), I. S. (I. S.) ir N. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. S. (V. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), I. S. (I. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 300 Eur (tris šimtus eurų).
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.