Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovėms I. B. ir R. T., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, nenustačius pagrindo ginčo dovanojimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, taip pat taikant ieškinio senatį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl sandorio (ne)pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių perkėlimo

15. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmumo teisę įgyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytinių, pagal šią eilės tvarką turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu.

16. Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad miškų žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo buvimo vietą. Pranešime apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti pardavimo sąlygas. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys apie parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kuriomis asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 3 dalyje nurodyto žemės sklypo savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Šie asmenys savo sutikimą pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos.

17. Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 5 dalis numato, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytą rašytinį sutikimą pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pabaigos dienos išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šio straipsnio nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui.

18. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei I. K. nuosavybės teise priklauso 5500/8468 dalis miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., kuris ribojasi su atsakovei I. B. priklausančiu 1,0497 ha miškų ūkio paskirties ginčo žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2019 m. liepos 11 d. gavo atsakovės I. B. pranešimą apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties Žemės sklypą, kuriame pranešama, kad už 5 500,00 Eur kainą parduodamas 1,0497 ha miškų ūkio paskirties Žemės sklypas. Tarnyba 2019 m. liepos 15 d. raštu „Dėl parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo“ informavo ieškovę I. K. apie parduodamą Žemės sklypą. Ieškovė šį pranešimą gavo registruotu laišku 2019 m. rugpjūčio 13 d., ir sekančią dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 14 d., raštu pateikė Tarnybos Trakų skyriui sutikimą pirkti atsakovės miškų ūkio paskirties Žemės sklypą. Kita vertus, dar 2019 m. rugpjūčio 5 d., t. y. iki tada, kai ieškovė gavo aukščiau minėtą Tarnybos 2019 m. liepos 15 d. raštą dėl parduodamo gretimo žemės sklypo ir iki tada, kai ieškovė I. K. išreiškė sutikimą Tarnybai pasinaudoti pirmumo teisę pirkti gretimą žemės sklypą, Tarnybos Trakų skyrius buvo gavęs atsakovės I. B. prašymą nutraukti miškų ūkio paskirties ginčo Žemės sklypo pardavimą.

19. Kaip pagrįstai nurodė trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba bei konstatavo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, Miškų įstatyme bei jį lydinčiuose poįstatyminiuose teisės aktuose Tarnyba nėra įpareigota apie parduodamo miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo (pažymos išdavimo) procedūros nutraukimą informuoti gretimų (suinteresuotų) žemės sklypų savininkus, todėl formaliai ieškovė apie atsakovės I. B. apsisprendimą nebepardavinėti ginčo žemės sklypo nebuvo Tarnybos raštu informuota.

20. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė atitinka Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., kad ieškovė I. K. turi pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties ginčo Žemės sklypą, kaip asmuo, nuosavybės teise turintis žemės sklypą, kuris ribojasi su ginčo Žemės sklypu. Tačiau, kaip buvo minėta, dar iki ieškovės pranešimo apie sutikimą pirkti Žemės sklypą ir išreikštos valios pasinaudoti pirmumo teise, ir netgi dar iki to, kai ieškovė apskritai gavo pranešimą apie parduodamą gretimą atsakovei I. B. priklausantį Žemės sklypą bei siūlymą pasinaudoti pirmumo teise jį pirkti, atsakovės I.B. Ž. sklypo pardavimo procedūra jau buvo pasibaigusi dėl atsakovės Tarnybai pateikto oficialaus rašytinio atsisakymo parduoti Žemės sklypą ir tokiu būdu išreikštos atsakovės I. B., kaip žemės sklypo savininkės, valios nebepardavinėti jai priklausančio žemės sklypo, kuri negali būti laikoma neteisėta ar/ir pažeidžiančia trečiųjų asmenų teises.

21. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo pripažinti negaliojančia atsakovių I. B. ir R. T. 2019 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą Žemės sklypo dovanojimo sutartį nurodydama, kad šis sandoris yra apsimestinis, sudarytas siekiant apeiti ieškovę. Savo argumentus ieškovė grindžia aplinkybėmis, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių atsakovės I. B. ketinimus ginčo Žemės sklypą parduoti už 5 500,00 Eur, tačiau vėliau dėl ieškovei nežinomų priežasčių atsakovė atsisakė tokių ketinimų ir ginčijama dovanojimo sutartimi pakankamai vertingą turtą perleido jokiais giminystės ar svainystės ryšiais nesiejančiam svetimam asmeniui – atsakovei R. T., todėl, anot ieškovės, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą abejoti tokių ketinimų tikrumu.

22. Pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtines teises (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dovanojimo sutarties sąvoką, nurodė, kad šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, dovanojimo sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinajai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis), ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.

23. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ir aiškinimo nurodoma, kad apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad, sudarant tą sandorį, juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju atsakovės aiškino, jog atsakovės I. B. tėvas S. R. turėjo bendrą nuosavybę su atsakove R. T., kurios namo valda ribojasi su I. B. miško sklypu, kuris yra ginčo objektas, todėl būdamos artimai pažįstamos, pasitikėdamos viena kita, atsakovės bei atsakovės I. B. tėvas norėjo tarpusavyje geriausiu būdu išspręsti tokią situaciją ir viena vertus, atsakovės I. B. tėvas norėjo įsigyti iš bendraturtės R. T. jos turimą bendro turto dalį, kita vertus, R. T. norėjo įsigyti iš I. B. gretas jos namų valdos turimą miško paskirties žemės sklypą.

25. CPK185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Nagrinėjamu atveju abiejų atsakovių paaiškinimai dėl dovanojimo sandorio sudarymo priežasčių, motyvų ir aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo ir tebėra vienodi, nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, logiški ir šie paaiškinimai protingai pateisina atsakovės I. B. apsisprendimą nebepardavinėti Žemės sklypo, o padovanoti jį kitai atsakovei – R. T., bei tokiu būdu išspręsti situaciją, kuomet atsakovės I. B. tėvas, būdamas bendraturčiu su R. T. kitame nekilnojamame turte, siekia įgyti nuosavybėn tą kitą to turto dalį. Atsakovės R. T. į bylą pateikti rašytiniai įrodymai - VĮ "Registrų centras" Nekilnojamojo turto registro išrašas, Tarnybos Trakų skyriaus vedėjo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sutikimas perleisti nekilnojamąjį turtą R. T. ir kt. patvirtina atsakovės I. B. tėvo S. R. ir atsakovės R. T., kaip bendraturčių kitame nekilnojamame turte, statusą, rodo R. T. ketinimus perleisti turimą sklypo dalį bei jame esančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).

27. Netikėti aukščiau nurodytais atsakovių paaiškinimais ir juos pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais nėra jokio pagrindo. Teismas sprendžia, kad tokie paaiškinimai galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl jų tikrum tuo atveju, jei nagrinėjamoje situacijoje neegzistuotų kitų objektyvių aplinkybių, tuo tarpu šiuo atveju matyti, kad atsakovės I. B. apsisprendimas nebepardavinėti žemės sklypo susiformavo anksčiau, negu ieškovės apsisprendimas pasinaudoti pirmumo teise įsigyti gretimą Žemės sklypą: atsakovė I. B. oficialų pareiškimą – raštą, kuriuo nurodė nebeparduodanti Žemės sklypo, Tarnybos Trakų skyriui pateikė 2019 m. rugpjūčio 5 d., tuo tarpu ieškovė tik 2019 m. rugpjūčio 13 d. gavo Tarnybos 2019 m. liepos 15 d. raštą, kuriuo informuojama apie parduodamą gretimą Žemės sklypą ir siūloma pasinaudoti pirmumo teise, apie savo valią pirkti gretimą Žemės sklypą informavo Tarnybą 2019 m. rugpjūčio 14 d. Taigi, atsakovė nusprendė nesudarinėti Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio ir tokį atsisakymą viešai suinteresuotiems asmenims išreiškė anksčiau, negu ieškovė sužinojo apie ketinimą parduoti Žemės sklypą, t. y. dar nežinodama ieškovės, o taip pat ir kitų gretimų žemės sklypo savininkų valios pasinaudoti/nepasinaudoti pirmumo teise, todėl toks atsakovės atsisakymas negali būti vertinamas kaip nesąžiningas siekis neleisti ieškovei pasinaudoti pirmumo teise ar vengimas parduoti Žemės sklypą ieškovei. Iš aukščiau pateiktos faktinių aplinkybių sekos matyti ir labiausiai tikėtina, jog atsakovės I. B. apsisprendimas nebeparduoti Žemės sklypą buvo sąlygotas subjektyvių priežasčių, pačios atsakovės subjektyviai, įvertinant jos bei jos šeimos turtinius santykius su R. T., susiformavusios valios, t. y. dėl visiškai nuo ieškovės valios ir veiksmų nepriklausančių motyvų. Kitaip tariant, iš aplinkybių eigos matyti, kad atsakovės I. B. apsisprendimas padovanoti žemės sklypą R. T. nebuvo įtakotas jokių ieškovės I. K. veiksmų ir toks apsisprendimas susiformuotų, nepriklausomai nuo I. K. noro ar nenori pirmumo teise įsigyti I. B. žemės sklypą.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, kaip minėta, Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius nutraukė Žemės sklypo pardavimo procesą dar 2019 m. rugpjūčio 5 d., t. y. iki ieškovės sutikimo pirkti žemę gavimo (2019 m. rugpjūčio 14 d.). Ta aplinkybė, kad Nacionalinė žemės tarnyba neinformavo ieškovės apie nutrauktą Žemės sklypo pardavimo procesą ir pardavėjos pareikštą atsisakymą parduoti Sklypą, nesuponuoja paties atsakovių sudaryto ginčo dovanojimo sandorio neteisėtumo, kadangi Tarnyba turi imperatyvią pareigą informuoti tik apie patį pardavimą, ir šios pareigos įgyvendinimas yra būtina žemės sklypo pirkimo-pardavimo proceso stadija. Tuo tarpu teisės aktuose nenumatyta Tarnybai pareiga informuoti visus galimai suinteresuotus asmenis apie nutrauktą pardavimo procesą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje situacijoje pirmiausiai pati ieškovė, būdama suinteresuota pirkimu, kaip rūpestingas ir atidus pirkimu suinteresuotas asmuo, turėjo domėtis pardavimo proceso eiga ir tuo tikslu kreiptis tiek į pardavėją, tiek į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį arba tikrinti viešųjų registrų duomenis.

29. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada apie pagrindo pripažinti atsakovių sudarytą žemės sklypo dovanojimo sandorį neteisėtu bei negaliojančiu nebuvimą, taip pat spręsti apie ieškovės, kaip pirmumo teisę pirkti gretimą žemės sklypą, turinčio asmens teisių pažeidimą.

Dėl ieškinio senaties termino

30. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai galėjo sužinoti apie žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

31. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017; ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju ginčo dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2019 m. rugpjūčio 8 d., tačiau į VĮ „Registrų centras“ ieškovė kreipėsi ir apie dovanojimo sandorį sužinojo tik 2020 m. gegužės 4 d. Vis dėlto, šiuo atveju turi būti vertintinas ne tik absoliutus objektyvus sužinojimo apie ginčo sandorį momentas, tačiau taip pat subjektyvus momentas, kada asmuo galėjo ir turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises. Minėta, kad pagal Miškų įstatymą, gavusi pirmumo teisę turinčio asmens sutikimą, Nacionalinė žemės tarnyba pažymą apie sklypo pardavimą pirmumo teisę jį pirkti turinčiam asmeniui turi išduoti per 5 darbo dienas nuo termino išreikšti sutikimą pabaigos. Ši įstatymo nuostata ieškovei, kaip ir kitiems suinteresuotiems asmenims, turėjo būti žinoma. Sutikimui pasinaudoti pirmumo teise išreikšti įstatyme taip pat, kaip minėta, nustatyti pakankamai trumpi terminai - pirmumo teisę turintis asmuo savo valią – sutikimą ar atsisakymą pirkti sklypą - turi išreikšti per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo. Tokiu būdu miškų ūkio paskirties žemės sklypų perleidimo teisiniam reglamentavimui esant paremtam glaustais ir operatyviais atitinkamų veiksmų atlikimo terminais), kaip ir apskritai esant griežtai ir pakankamai detaliai reglamentuojamai bei formaliai tokiai perleidimo procedūrai, spręstina, kad ieškovė negalėjo tikėtis tokio ilgo duomenų nei iš Nacionalinės žemės tarnybos, nei iš pardavėjos negavimo, apsiriboti pasyviu laukimu, ir tokioje situacijoje pirmiausiai pati turėjo aktyviai domėtis sklypo pardavimo procedūra, eiga ir rezultatais. Tokioje situacijoje ieškovės delsimas ir neveikimas net 9 mėnesius po savo sutikimo pirkti Žemės sklypą išreiškimo, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip aiškiai nerūpestingas suinteresuoto asmens elgesys, lemiantis neigiamų padarinių savo teisėmis nesirūpinančiam asmeniui atsiradimą – ieškinio senaties termino praleidimą ir ieškinio dėl to atmetimą.

33. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, ar/kad per laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio iki 2020 m. gegužės mėnesio ieškovė būtų ėmusis kokių nors veiksmų savo teisėms įgyvendinti, situacijai išsiaiškinti (pvz., kreipusis į atsakovę, kitus kaimynus, Nacionalinę žemės tarnybą, viešus registrus ar pan.), taip pat nenurodė ir jokių priežasčių, kodėl tai nebuvo daryta, kurios galėtų būti vertinamos kaip pateisinamos, objektyvios ir rimtos. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad ji, žinodama institucijų darbo metodus, ilgą laiką laukė žinių iš Nacionalinės žemės tarnybos bei notaro, tokius ieškovės veiksmus pagrįstai laikė neaktyviais, todėl konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą, o reikalavimą šį terminą atnaujinti laikė nepagrįstu bei ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu.

34. Pagaliau, teisėjų kolegija pažymi, kad net jeigu nagrinėjamu atveju ir būtų pagrindas vertinti ieškinio senaties terminą buvus praleistą dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti arba būtų pagrindas spręsti, kad ieškovė apskritai nepraleido ieškinio senaties termino, ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovių sudarytą dovanojimo sandorį negaliojančiu vis tiek negalėtų būti tenkinamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo Žemės sklypas 2020 m. birželio 15 d. atsakovių sudaryta dovanojimo sutartimi buvo vėl perleistas atsakovės I. B. nuosavybėn, ir pastaroji šiuo metu yra Žemės sklypo savininkė. Taigi, pačios atsakovės savo veiksmais ir sudarytu sandoriu iš esmės panaikino ieškovės ginčijamą dovanojimo sandorį ir juo sukeltas teisines pasekmes bei grįžo į padėtį, buvusią iki ieškovės ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo. Ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso šiuo metu atsakovei I. B., kuri atitinkamai norėdama jį parduoti ateityje, turės atlikti teisės aktais reikalaujamas procedūras, be kita ko, informuoti per Tarnybą apie savo ketinimus visus suinteresuotus, pirmumo teisę turinčius asmenis (įskaitant ieškovę). Pastebėtina, kad reikalavimo pripažinti negaliojančia pastarąją atsakovių 2020 m. birželio 15 d. sudarytą dovanojimo sutartį ieškovė byloje nebuvo pareiškusi.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

35. Nors apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme jai nebuvo leista remtis liudytojo V. S., kuris būtų paaiškinęs apie savo ir atsakovės R. T. susitarimą lygiomis dalimis pirkti ginčo Žemės sklypą, parodymais, tačiau kaip matyti iš ieškinio bei kitų byloje esančių procesinių dokumentų, ieškovės prašymo kviesti šį asmenį liudyti teismui nebuvo pareiškusi. Taip pat ir teismo posėdžiuose nebuvo sprendžiamas klausimas/prašymas dėl šio asmens, kaip liudytojo, apklausos, nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės, ieškovė neabejotinai galėjo reikšti prašymą dėl tokio liudytojo apklausos, tačiau, kaip minėta, tokia savo teise nesinaudojo. Vien tai, kad nebuvo liudytoju apklaustas minėtas asmuo, nesudaro pagrindo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis) Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju ir nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškiniu pareikštus reikalavimus, tačiau iš esmės visas procesas šioje byloje, teismo nuomone, buvo sąlygotas nepakankamai rūpestingo pačios atsakovės I. B. elgesio ikisutartinėje stadijoje, kuomet ji iš pradžių pateikė Nacionalinei žemės tarnybai pranešimą dėl ketinimo parduoti Žemės sklypą, tokiu būdu pradėdama pardavimo procedūrą, kurios metu tiek Tarnyba, tiek kiti suinteresuoti asmenys turėjo ir galėjo atlikti tam tikrus veiksmus, sukeldama atitinkamus lūkesčius ieškovei bei pasekmes, o po kelių dienų jį iš esmės atšaukė, nors tuo metu Tarnybos jau buvo atlikti atitinkami ieškovei pasekmes sukėlę veiksmai (ieškovė informuota apie pardavimą, pasiūlyta išreikšti valią dėl pasinaudojimo pirmenybės teise ir pan.). Tokiu būdu matyti, kad jeigu nebūtų buvę tokio atsakovės elgesio ir būtų iš karto sudarytas norėtas dovanojimo sandoris, nebūtų kilęs ir teisminis ginčas šiame procese. Šios aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, turėjo sudaryti pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir nepriteisti atsakovėms jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, kiekvienai šaliai paliekant jos pačios patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, šiuo aspektu tikslintinas, o atsakovėms tais pačiais motyvais iš ieškovės nepriteistinos iš apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylos baigties

39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir sprendimas tikslintinas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, nepriteisiant iš ieškovės I. K. atsakovėms I. B. ir R. T. bylinėjimosi išlaidų.