Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui J. B. (I. B.) dėl skolos priteisimo regreso tvarka ir palūkanų pagal vedybų sutartį mokėjimo ir atsakovo J. B. priešieškinį dėl skolos priteisimo regreso tvarka ir priešpriešinių prievolių įskaitymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. B. 2021 m. sausio 29 d., 2021 m. vasario 4 d. ir 2021 m. balandžio 16 d. ieškiniais, kurių pagrindu užvestos bylos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2021 m. balandžio 27 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną civilinę bylą Nr. e2-1672-258/2021, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo J. B.:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

28. Įstatymų leidėjo valia naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti minėta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą, ir pagrįsti jį svariais argumentais dėl jam taikytinos išimties iš bendrosios taisyklės.

29. Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

30. Be to, kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

31. Nors tiek apeliantės, tiek atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji rašytiniai įrodymai atsirado po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 22 d. teismo posėdyje ir byloje nėra duomenų, kad šalys būtų linkusios piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, tačiau naujų įrodymų pateikimo ir, atitinkamai, priėmimo būtinybė šiuo atveju neegzistuoja, kadangi nė vienos iš šalių teikiami įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

32. Pažymėtina, kad į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka aplinkybės, susijusios su atsakovo prievolių (ne)vykdymu pagal užsienio valstybių teismų sprendimus, todėl apeliantės pateiktas vykdomasis raštas, išduotas (duomenys neskelbtini) teismo, byloje šalims atskirai neįrodinėjant, o teismui netiriant ir nevertinant kitų atsakovo prievolių ieškovei turinio, jų vykdymo tvarkos pagal užsienio valstybės teisę, pats savaime negali patvirtinti ar paneigti apeliantės apeliacinio skundo teiginių. Tuo tarpu atsakovas į nagrinėjamą bylą yra pateikęs kitus rašytinius įrodymus (pvz. elektroninio laiško kopiją bankui dėl reguliarių įmokų ieškovei nustatymo, mokėjimo pavedimus), kuriais įrodinėja prievolių pagal ginčo kredito sutartis tinkamą vykdymą atsakovei, todėl atsakovo su atsiliepimu pateiktas banko sąskaitas išrašas, suformuotas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, laikytinas pertekliniu įrodymu.

33. Dėl šių priežasčių šalių pateikti nauji įrodymai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami ir nevertinami.

Dėl solidariojo skolininko, įvykdžiusio terminuotą prievolę, atgręžtinio reikalavimo teisės

34. Byloje nustatyta, kad apeliantė ir atsakovas po santuokos nutraukimo ir turto padalijimo Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-350-558/2017 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-17-1102/2020 išliko solidariaisiais kreditorės AB SEB banko skolininkais pagal 2007 m. spalio 18 d. ir 2008 m. liepos 1 d. kredito sutartis. Būdama solidariąja banko skolininke, apeliantė savo iniciatyva laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. spalio 18 d. atliko mokėjimus AB SEB bankui, kuriais anksčiau, nei nustatyta kredito sutartyse (2032 m. spalio 17 d. ir 2033 m. birželio 30 d.) abiejų skolininkų vardu visiškai atsiskaitė su banku.

35. Apeliantė, remdamasi CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, regreso tvarka reikalauja iš atsakovo priteisti pusę AB SEB bankui sumokėtų kreditų sumų, t. y. tai, ką įvykdė bankui, atskaičiusi apeliantei tenkančias kredito dalis (nutarties 1.1 – 1.4 papunkčiuose nurodyti reikalavimai).

36. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies, t. y. pripažino pagrįsta apeliantės reikalavimo teisę į dalį jos AB SEB bankui sumokėtų sumų (įmokų), kurių mokėjimo terminas pirminiam kreditoriui pagal kredito sutartis buvo suėjęs (suėjo) bylos nagrinėjimo metu (iki teismo procesinio sprendimo priėmimo). Likusi šių reikalavimų dalis skundžiamu teismo sprendimu buvo atmesta, teismui konstatavus, kad apeliantė, iš esmės neegzistuojant jokiam jos teisių pažeidimui, dar neturi teisėto pagrindo reikalauti iš atsakovo priteisti sumas (net ir daliniais periodiniais mokėjimais), kurių mokėjimo terminas pagal kredito sutartis, sudarytas su banku, dar nebūtų suėjęs ir dėl to atsakovui nekiltų pareiga jas mokėti.

37. Apeliaciniu skundu yra ginčijama tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė apeliantės ieškinio reikalavimus periodinėmis įmokomis regreso tvarka į ateitį (t. y. iki 2032 m. spalio 17 d. ir 2033 m. birželio 30 d.) priteisti iš atsakovo apeliantės bankui sumokėtas likusias (42 563,56 Eur ir 137 521,93 Eur) sumas pagal kreditų sutartis. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, sudarančios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyką (CPK 320 straipsnio 1 dalis), teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

39. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018).

40. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

41. Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018).

42. CK 6.113 straipsnyje nustatyta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Be to, bendraskolis, kuriam buvo pareikštas reikalavimas, gali panaudoti tokius pat atsikirtimus šiam reikalavimui, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui reikalavimo atsiradimo metu, taip pat kitus atsikirtimus, išskyrus tuos, kurie yra pagrįsti išimtinai asmeniniais bendraskolio santykiais su kitu bendraskoliu, nepareiškusiu atgręžtinio reikalavimo (CK 6.9 straipsnio 4 dalis).

43. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šiose teisės normose išdėstytos taisyklės, be kita ko, reiškia, kad skolininkas turi lygiai tokias pat gynybos priemones prieš naująjį kreditorių, kokias turėjo prieš pradinį. Jeigu pradinis kreditorius būtų galėjęs anksčiau nei kredito sutartimi nustatyti terminai reikalauti piniginių prievolių įvykdymo, tada ir naujasis kreditorius turėtų tokią teisę. Tačiau pradiniam kreditoriui tokios teisės neturint, jos negali turėti ir naujasis kreditorius. Tai, kad naujuoju kreditoriumi tapo vienas iš solidariųjų skolininkų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl kredito sutartimi prisiimtų prievolių vykdytinumo. Priešingu atveju būtų paneigta esminė prievolės asmenų pasikeitimo taisyklė, t. y. naujasis kreditorius įgytų daugiau teisių negu pradinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021).

44. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir aptarta kasacinio teismo praktika teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliantė, įvykdžiusi savo ir atsakovo solidariąją prievolę AB SEB bankui, įvykdytų reikalavimų apimtimi, atskaičius jos pačios turėtų įsipareigojimų dalį bankui, tapo naująja atsakovo kreditore.

45. Visgi CK 6.113 straipsnyje įtvirtinta taisyklė kartu reiškia ir tai, kad apeliantė iš atsakovo prievolės vykdymo gali reikalauti tik tokia pačia tvarka bei terminais, kokie buvo nustatyti vykdant prievoles pradiniam kreditoriui pagal 2007 m. spalio 18 d. ir 2008 m. liepos 1 d. kredito sutartis. Būtent tokią teisiškai pagrįstą išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, o ginčo šalys tam neprieštarauja. Tačiau kitaip nei yra įsitikinusi apeliantė, jos teisės reikalauti iš atsakovo atitinkamų sumų priteisimo, kurių mokėjimo pareiga pagal kredito sutarčių sąlygas atsakovui dar nebuvo atsiradusi, kol kas nėra, nepaisant prašymo priteisti 42 563,56 Eur ir 137 521,93 Eur padengtų kreditų sumų mokėjimą suformulavimo (t. y. periodinėmis įmokomis kiekvieno mėnesio konkrečią dieną iki 2032 m. spalio 17 d. ir 2033 m. birželio 30 d.).

46. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys sietinas su kiekvieno suinteresuoto asmens teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal tai asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas yra įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis).

47. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Todėl kreipimasis į teismą nėra savitikslis, tokiu kreipimusi yra siekiama apginti galimai pažeistas asmens teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-1075/2021; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2022).

48. Aptarti civilinio proceso tikslai ir teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principo turinys suponuoja tokią teisėjų kolegijos išvadą, kad apeliantė, siekdama reikalavimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė, patenkinimo, turėjo įrodyti ne tik egzistuojančią savo subjektinę teisę (gauti atitinkamas įmokas), bet ir poreikį tokią teisę apginti teisme. Šiuo atveju apeliantė įrodė tik pirmąją sąlygą – terminuotos ilgalaikės reikalavimo teisės su atidedamuoju terminu į atsakovą turėjimą (dėl jos byloje ginčas ir nekilo), tačiau poreikis ginti tokią subjektinę teisę nepagrįstas jokiais bylos duomenimis. Kitaip tariant, apeliantė neįrodė, kad atsakovas jau yra padaręs jos teisės pažeidimą, susijusį su turimos ilgalaikės piniginės prievolės apeliantei nevykdymu, dėl ko būtų reikalinga šios teisės teisminė gynyba (CPK 2 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis).

49. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti priešingas išvadas. Kaip matyti, atsakovas savo prievolės grąžinti gautą paskolą bankui dalimis kreditų sutartyse nustatytais terminais, o dabar – apeliantei, niekada neneigė. Tokią savo (tuo pačiu ir apeliantės) prievolę atsakovas vykdė bankui iki apeliantė savo iniciatyva nusprendė abiejų ginčo šalių vardu visiškai atsiskaityti su pradiniu kreditoriumi. Dar daugiau, aptariamą prievolę atsakovas faktiškai vykdo ir naujajai kreditorei – apeliantei. Pirmiau jau minėto 2021 m. birželio 1 d. elektroninio laiško AB SEB bankui kopija ir mokėjimų pavedimai patvirtina, kad atsakovas yra nustatęs periodinių mokėjimų atlikimą iš savo sąskaitos apeliantei pagal kredito sutartyse nustatytus mokėjimų terminus. Iki tol atsakovas atlikdavo mokėjimus tiesiogiai bankui, dėl ko nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atliko priešpriešinių šalių prievolių įskaitymą, o šios teismo sprendimo dalies šalys apeliacine tvarka neskundžia. Svarbu ir tai, kad apeliaciniame skunde apeliantė visų šių faktinių aplinkybių, aiškiai patvirtinančių jos teisių pažeidimo nebuvimą, nekvestionuoja, t. y. neįrodinėja, kad iš atsakovo nustatytu laiku negautų periodinių mokėjimų, kad jai būtų mokamos per mažos sumos ir pan.

50. Stokoja pagrįstumo ir tokie apeliantės argumentai, kad būsimą jos teisių pažeidimą gali patvirtinti atsakovo ankstesnis elgesys, atsisakius įvykdyti apeliantės atsakovui siųstas ikiteismines pretenzijas ar kitais pagrindais atsakovui atsiradusių prievolių apeliantei netinkamas vykdymas. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad atsakovui siųstose jos pretenzijose buvo reikalaujama iš karto grąžinti (sumokėti) pusę apeliantės bankui pagal kiekvieną kredito sutartį sumokėtų sumų, nesudarant galimybės tokius mokėjimus atlikti periodiškai, kaip buvo nustatyta 2007 m. spalio 18 d. ir 2008 m. liepos 1 d. kredito sutarčių sąlygose, kurių apeliantė, tapusi naująja atsakovo kreditore, vienašališkai pakeisti negalėjo. Todėl tokių nepagrįstų ikiteisminių pretenzijų nevykdymas objektyviai negali lemti išvados, kad atsakovas elgėsi apeliantės atžvilgiu neteisėtai ir (ar) nesąžiningai. Kitų atsakovo prievolių apeliantei vykdymo aplinkybės niekaip nėra susijusios su šioje byloje vertintomis šalių teisėmis bei pareigomis, jų įgyvendinimu ar vykdymu, todėl jos neturi jokios reikšmės išsprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį šalių ginčą. Be to, kaip jau buvo konstatuota, atsakovas savo prievolių, kurių atskiro pripažinimo teismo sprendimu prašo apeliantė, neginčija ir šiuo metu jas vykdo.

Dėl palūkanų už prievolę mokėti kompensaciją pagal vedybų sutartį

51. Apeliantė nesutinka ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta patenkinti jos reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 269 976,26 Eur palūkanas už pavėluotą sumokėti kompensaciją pagal šalių sudarytą 2012 m. kovo 13 d. vedybų sutartį (nutarties 1.6 papunktis). Apeliantės teigimu, byloje nebuvo nustatytos jokios teisinės ir (ar) faktinės aplinkybės, dėl kurių atsakovui nekiltų pareiga mokėti palūkanas už, jos teigimu, praleistą terminą kompensacijai sumokėti. Tačiau ir tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.

52. Šalims (buvusiems sutuoktiniams) vedybų sutartimi pasidalinus santuokoje įgytą turtą, vedybų sutarties 3.6.1.2 punkte atsakovui buvo nustatyta pareiga sumokėti apeliantei 6 010 000 Eur kompensaciją ne vėliau kaip per 4 metų laikotarpį nuo sutarties sudarymo (t. y. iki 2016 m. kovo 13 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas šios sutartinės prievolės joje numatytu terminu neįvykdė, tačiau, kaip iš esmės pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šios pareigos neįvykdymą nulėmė pačios atsakovės elgesys ir su jos pačios veiksmais susijusios priežastys.

53. Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo, kurių apeliantė pagal CK 6.37 straipsnį ir 6.210 straipsnio 1 dalį prašo kaip minimalių savo nuostolių kompensacijos už vėlavimą su atsiskaityti, siejamas su šalių sudarytos vedybų sutarties sąlygų, nustačiusių atsiskaitymo su ja tvarką ir terminus, pažeidimu. Todėl kvalifikuojant šalių santykius, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, taikytinas ir CK 6.206 straipsnis, reglamentuojantis sutarties neįvykdymo teisines pasekmes. CK 6.206 straipsnyje įtvirtinta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Nagrinėjamam ginčui taip pat aktualios ir CK 6.64 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, nuostatos. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.64 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad, įvertinant prievolės sampratą, dalyką ir atsiradimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas (CK 6.1–6.3 straipsniai), taip pat tai, kad CK 6.64 straipsnis įtrauktas į skirsnį „Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės“, kad įstatymų leidėjo aptariamos normos taikymo ribojimų nenustatyta, ši nuostata taikytina ne tik civilinės atsakomybės atveju, bet ir sprendžiant dėl skolininko pareigos vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014). Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, pažymėta, kad taikant šią normą skolininko negalėjimas vykdyti prievolę gali būti siejamas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019).

55. Kaip nustatyta byloje, iki sueinant vedybų sutartyje nurodytam terminui kompensacijai sumokėti apeliantė 2013 m. rugsėjo 7 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama pripažinti ab initio negaliojančia vedybų sutartį. Apeliantė tokį savo reikalavimą grindė CK 1.80, 1.81, 1.90, 1.91, 3.105 ir 3.108 straipsnių nuostatomis, o ieškinio pagrindu nurodė tokias aplinkybes, kad vedybų sutarties sąlygos pažeidžia sutuoktinių bendrosios nuosavybės lygių dalių principą, sutartis yra labai nepalanki apeliantei, sudarant šią sutartį apeliantei nebuvo atkleista tikroji šalių turto vertė, pati sutartis neatitinka viešosios tvarkos ir geros moralės principų, jos sąlygos prieštaringos ir pan.

56. Ginčas dėl šio apeliantės reikalavimo buvo nagrinėjamas teisme, iki Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinės bylos Nr. N2-314-558/2018 dalį dėl vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukė, priėmęs apeliantės atsisakymą nuo tokio ieškinio reikalavimo. Nutraukus bylos dalį, apeliantė šalių santuokoje įgyto turto padalijimo byloje pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo iš atsakovo, be kita ko, prašė priteisti 6 010 000 Eur kompensaciją pagal vedybų sutarties 3.6.1.2 punktą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-17-1102/2020 šį reikalavimą iš dalies patenkino ir priteisė apeliantei iš atsakovo 5 490 867,79 Eur kompensaciją. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1313-603/2020 pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 vasario 18 d. sprendimo dalį dėl kompensacijos dydžio, ieškovei iš atsakovo priteisdamas 5 474 879,90 Eur ir nustatydamas priteistos sumos sumokėjimo tvarką, t. y. įpareigodamas atsakovą 2 825 000 Eur kompensacijos dalį sumokėti ne vėliau kaip per 1 mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo, o 2 649 879,60 Eur – ne vėliau kaip per 6 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo.

57. Nagrinėjamoje byloje pareikšdama reikalavimą, apeliantė už mokėtinos kompensacijos sumą (5 474 879,90 Eur), nustatytą įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, jai priteistinas 5 procentų metines palūkanas, kurių suma 1 269 976,26 Eur, apskaičiavo už laikotarpius nuo vedybų sutartyje buvusios nustatytos kompensacijos mokėjimo datos, t. y. nuo 2016 m. kovo 13 d. iki 2018 m. spalio 24 d. (iki turto padalijimo byloje pateikto patikslinto ieškinio dėl kompensacijos priteisimo) ir nuo 2018 m. spalio 24 d. iki faktinio jos sumokėjimo 4 mokėjimais, atitinkamai, iki 2020 m. rugpjūčio 7 d., 2020 m. rugsėjo 10 d., 2021 m. sausio 13 d., 2021 m. sausio 18 d.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytais laikotarpiais, už kuriuos palūkanų prašo apeliantė, atsakovas objektyviai negalėjo įvykdyti prievolės dėl kompensacijos apeliantei sumokėjimo, nes tokią jo prievolę pati apeliantė siekė teisme nuginčyti. Kitaip tariant, apeliantė, prašydama pripažinti negaliojančia visą vedybų sutartį, taigi ir joje nurodytą atsakovo pareigą sumokėti jai kompensaciją, faktiškai buvo atsisakiusi priimti prievolės įvykdymą. Net vėliau jai atsisakius tokio savo teisių gynimo būdo, vedybų sutartyje nustatyta atsakovo prievolė (jos dydis) liko šalių ginčo objektu sutuoktinių turto padalijimo byloje, šalims nesutariant dėl kompensacijos dydžio ir dėl jos mokėjimo tvarkos.

59. Ginčas dėl kompensacijos ir kito šalių santuokoje įgyto turto padalijimo galutinai buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartimi, kuria, įvertinus šalims atitekusio turto vertę, buvo pakeista (sumažinta) atsakovo mokėtinos apeliantei kompensacijos suma, taip pat modifikuotas ir šios prievolės įvykdymo terminas, t. y. kompensacijos sumokėjimas teismo procesiniu sprendimu buvo išdėstytas dalimis. Todėl nepagrįstais pripažintini ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama teismo priteisto dydžio kompensacijos mokėjimo pareigos pažeidimo konstatavimo nuo pačios apeliantės kvestionuotoje vedybų sutartyje nurodyto termino.

60. Pažymėtina, kad atsakovas teismo nustatytus terminus sumokėti apeliantei kompensaciją dalimis pažeidė nežymiai (3 ir 26 dienas), o pirmosios instancijos teismas, nustatęs tokius skolininko pažeidimus, palūkanas už šiuos laikotarpius apeliantei iš atsakovo jau yra priteisęs apeliacine tvarka neskundžiama sprendimo dalimi (žr. šios nutarties 21 punktą).

61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės reikalavimus, ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados, nei padaryta skundžiamame sprendime, nesuponuoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. Apeliacinio skundo nepatenkinus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų apie atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.