- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-22
- Bylos Nr.
- e2S-1190-934/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06974-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Pareiškėjas
- I. K.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. K. (I. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2YT-11914-1014/2021, kuria atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą dėl turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui nuo jo įsigijimo momento (b. l. 1-6).
2. Nurodė, kad 2008-01-02 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo turtas (žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)) registruotas I. K. vardu. Pareiškėjas pažymėjo, kad su savo žmona L. K., mirusia (duomenys neskelbtini), nuo 1994 m. pradžios kartu negyveno, bendro ūkio nevedė ir jis vienas iš savo asmeninių lėšų įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) jo ir jo žmonos santuoka buvo nutraukta pagal jų Vilniaus miesto valdybos civilinės metrikacijos skyriui pateiktą bendrą pareiškimą. Nurodė, kad dar prieš santuokos nutraukimą su savo buvusia žmona buvo susitarę dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, pagal šį susitarimą žmonai atiteko butas, esantis (duomenys neskelbtini), o kadangi žemės sklypas buvo įsigytas pareiškėjo asmeninėmis lėšomis ir buvo įregistruotas jo vardu, šalims jau nebegyvenant kartu ir nebevedant bendro ūkio, šis žemės sklypas yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Pareiškėjui pasikrepus į notarą dėl dovanojimo sutarties sudarymo, paaiškėjo, kad ginčo žemės sklypas laikomas jungtine sutuoktinių nuosavybė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021-03-18 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo (b. l. 8-11). Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:
3.1. Klausimas, ar ginčo turtas yra asmeninė pareiškėjo nuosavybė, gali būti sprendžiamas jam reiškiant ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ar keliant kitus reikalavimus, nagrinėtinus ginčo teisenos tvarka. Vertintina, kad byla kyla iš nuosavybės teisinių santykių, prašymas (reikalavimas) yra dėl nuosavybės teisės apimties, todėl nepatenka į kasacinio teismo nurodytų atvejų grupę, kuomet gali būti nustatomas juridinis faktas;
3.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės turi būti įrodinėjamos, į tai, kad pareiškėjas siekia paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, todėl su šiuo reikalavimu jis turi kreiptis ne ypatingosios, o ginčo teisenos tvarka;
3.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad ginčo turtas, kuris buvo valdomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir liko nepadalintas nutraukus santuoką, būtų pripažintas asmenine pareiškėjo nuosavybe. Civilinė byla priskirtina šeimos bylų kategorijai ir yra nagrinėtina ginčo teisena, todėl prieš pateikiant ieškinį, ieškovas vienas arba kartu su suinteresuotais asmenimis turėjo pareigą kreiptis dėl teisės aktuose nustatytos privalomosios mediacijos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų pasinaudojęs privalomos mediacijos institutu, todėl konstatuotina, kad, nesilaikė įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir tai sudaro pagrindą teismui atsisakyti priimti pareiškimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-18 nutartį ir pareiškimą dėl turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo priimti (b. l. 14-18).
5. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Susiklosčiusi situacija pareiškėjo atžvilgiu niekaip negali būti sprendžiama ginčo teisena, t. y. pateikiant ieškinį teisme. Pareiškėjo pareiškime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra mirusi, todėl nesant kitos šalies byla negali būti nagrinėjama ginčo teisena. Be to, faktinės aplinkybės susiklostė taip, kad pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė buvo susitarę dėl turto padalijimo tarpusavyje, o tai reiškia, kad ginčo tarp šalių nebuvo ir nėra. Kitaip tariant, jeigu pareiškėjo buvusi sutuoktinė dabar būtų gyva, joks ginčas tarp šalių nekiltų;
5.2. Pareiškėjas remiasi CPK 444 straipsnio 2 dalyje pateiktu sąrašu teismo nagrinėjamų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, o konkrečiai 5 punktu, t. y. dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pareiškime pareiškėjas nurodė, kad juridinę reikšmę turintį faktą reikia nustatyti norint pareiškėjui laisvai disponuoti savo turtu, jį perleisti, padovanoti sūnui, todėl kitokiu būdu įrodyti, kad žemės sklypas įgytas už asmenines lėšas – kaip asmeninė nuosavybė, neturi galimybės, nes jo buvusi sutuoktinė yra mirusi;
5.3. Pareiškimas iš pradžių buvo pateiktas Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmams pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškimą, nes byla neteisminga Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmams (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Minėta nutartimi teismas pareiškėjui išaiškino teisę su pareiškimu kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą, yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta;
5.4. Teismo nurodymas, jog suinteresuoti asmenys, kurie yra pareiškėjo vaikai, turi būti įtraukti atsakovais, neatitinka jokių protingumo ir teisingumo kriterijų. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota, ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjas nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, įgijo ir valdo asmeninės nuosavybės teise, nekyla. Pareiškėjo vaikai visiškai sutinka su pareiškimu ir jo neginčija, todėl jie byloje niekaip negali būti įtraukti atsakovais;
5.5. Privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena. Pabrėžtina tai, kad šioje byloje buvo pateiktas pareiškimas, o ne ieškinys, kadangi pareiškėjas yra vienas asmuo, kitų asmenų, turinčių skirtingus interesus byloje nėra, todėl byla turi būti nagrinėjama vienašale teisena. Mediacija yra taikoma esant dviem šalims, kai yra iškilęs tarpusavio ginčas mediacijos procesu siekiama išspręsti kilusį ginčą taikiai, o šalims nebereikėtų kreiptis į teismą bei spręsti ginčo teismine tvarka. Kadangi pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra mirusi, šiai bylai niekaip negali būti taikoma privalomoji mediacija.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
6. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-18 nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl turto įgijimo asmeninės nuosavybės teise fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl atskirojo skundo argumentų
7. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: teisės įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-220-687/2016; 2015-07-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019; 2018-11-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-469/2018).
8. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad santuokoje įgytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui nuo jo įsigijimo momento. Pirmosios instancijos teismas ginčo nutartyje nurodė, kad klausimas, ar ginčo turtas yra asmeninė pareiškėjo nuosavybė, gali būti sprendžiamas jam reiškiant ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ar keliant kitus reikalavimus, nagrinėtinus ginčo teisenos tvarka. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.
9. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
10. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, tai yra sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, tai yra ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020; 2018-06-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).
11. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2007-10-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007).
12. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti sprendžiama dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), todėl pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad santuokoje įgytas žemės sklypas yra jo asmeninė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, su tokiu reikalavimu turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka (žr., Vilniaus apygardos teismo 2020-04-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1131-933/2020; 2020-01-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-73-855/2020). Tokiu atveju, kai faktai yra įrodomieji, o ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2020-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-141-614/2020, 2020-01-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-22-656/2020).
13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jis, būdamas santuokoje su L. K., valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2008-01-02 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo turtas registruotas pareiškėjo vardu („Liteko“ sistema neformatuoja bylos lapų, todėl su zip laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į šalies dokumento kortelę bylos kortelės skiltyje „Procesas“) (b. l. 7, CBP-6966). Taigi, pareiškėjas turi įrodymus, kuriais galėtų grįsti savo reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, todėl nėra pagrindo nustatyti juridinį faktą remiantis tuo, kad pareiškėjas negali ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktu pareiškimu pareiškėjas iš esmės siekia ne nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o pakeisti turto teisinį rėžimą.
14. Apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog ginčo klausimas negali būti sprendžiamas pareiškiant ieškinį, kadangi pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra mirusi, per se nereiškia, kad pareiškimas gali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų taip pat nepaneigia apelianto teiginiai, jog Utenos apylinkės teismas 2021-03-08 nutartimi pareiškėjui išaiškino teisę su pareiškimu kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Susipažinus su Utenos apylinkės teismas 2021-03-08 nutartimi nustatyta, kad ja teismas sprendė tik dėl bylos teismingumo, tačiau nevertino pareiškėjo reikalavimo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą, yra nepagrįsta ir neteisėta.
Dėl privalomos mediacijos
15. Atskiruoju skundu apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas turėjo pasinaudoti privaloma mediacija ir pateikti tą pagrindžiančius įrodymus. Apelianto vertinimu, privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė yra mirusi, šiai bylai niekaip negali būti taikoma privalomoji mediacija. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiais apelianto teiginiais.
16. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prie šeimos ginčų, kurie spręstini ginčo teisena, pvz., priskirtinos bylos dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, ginčai, susiję su vaikų išlaikymu, jų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu ar motina nustatymo bei kiti ginčai, kurie yra sprendžiami pagal CPK XIX skyriuje nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-11-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2020, 26 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, mirus sutuoktinei, siekia pakeisti turto teisinį rėžimą (žr., 13 punktą), todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškimo dalyką, neturi pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma privalomoji mediacija. Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas ginčo nutartyje nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas privalėjo pasinaudoti privalomąja mediacija. Kita vertus, vien šios teismo išvados nepagrįstumas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi, kaip jau buvo minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktas pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.
18. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias juridinių faktų nustatymą, vadovavosi aktualia teismų praktika ginčo klausimu, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
20. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismui netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Apelianto atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-18 palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos