Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-05-06 · Administracinė byla Nr. eAS-1018-463/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2026-05-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2026-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-05-06
Bylos Nr.
eAS-1018-463/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01949-2026-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Jolanta Malijauskienė (pran.)
Pareiškėjas
P. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Administracinė byla Nr. eAS-1018-463/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01949-2026-6Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje (ES) statusą (toliau – ir Sprendimas 1), panaikinti 2026 m. kovo 6 d. sprendimą nepakeisti leidimo nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas 2) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas, stabdyti Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 galiojimą bei vykdymą, taip pat uždrausti Migracijos departamentui pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje).

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 24 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo procesiniame prašyme nurodyti argumentai dėl ginčijamų atsakovo sprendimų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstumo savaime nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo taikyti byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl sprendimų nepagrįstumo galės būti įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau šių argumentų įvertinimas šioje proceso stadijoje nėra įmanomas ir iš esmės neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo instituto.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog, nesustabdžius ginčijamų sprendimų, jam kils konkrečios pasekmės, kils reali grėsmė ar bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam galinčią kilti didelę žalą sieja su aplinkybėmis, jog ginčijamų sprendimų pagrindu atsakovas gali priimti sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, ir tai apribos jo galimybes dirbti jo vadovaujamose įmonėse, apribos judėjimą Europos Sąjungoje ir kt.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie priimtą sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Teismas nurodė, kad tai yra tik pareiškėjo subjektyvi nuomonė ir vertinimas, kuris nepagrįstas ir neįrodytas.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bus išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą ir priimtas galutinis sprendimas, stabdyti Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 galiojimą bei vykdymą, taip pat uždrausti Migracijos departamentui pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje).

Pareiškėjas nurodo, kad, nesustabdžius skundžiamų atsakovo sprendimų vykdymo, bet kurio šių sprendimų pagrindu, dėl juose padarytų išvadų apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, Migracijos departamentas bet kuriuo metu gali priimti sprendimą ne tik uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, bet taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo metu jis neturi galiojančio leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, ir naujas leidimas jam negali būti išduotas, nenuginčijus atsakovo sprendimų. Pareiškėjas, norėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką tęsti savo darbo funkcijų jo vadovaujamose bendrovėse, ar keliauti po kitas ES valstybes ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijas, turėtų gauti naują Lietuvos Respublikos arba kitų ES valstybių narių išduotą Šengeno arba nacionalinę vizą arba leidimą laikinai gyventi. Taigi, nesustabdžius skundžiamų sprendimų galiojimo, jis ne tik negalės teisėtai atvykti į Lietuvą, bet ir keliauti kitose Europos valstybėse, be to, bus apribotos pareiškėjo, kaip dviejų Lietuvos Respublikoje registruotų bendrovių vadovo, prieigos teisės prie šių bendrovių banko sąskaitų ir galimybės vykdyti finansines operacijas. Tokiais veiksmais ne tik būtų padaryta didžiulė žala pareiškėjo vadovaujamos bendrovėms, bet dar didesnė žala pareiškėjo reputacijai bei teisei į pagrįstą ir teisėtą judėjimą ES valstybių ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijose.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, t. y. neįvertino, kad pareiškėjas šiuo metu yra išvykęs iš Lietuvos ir negali į ją sugrįžti.

Pareiškėjo teigimu, nors šiuo metu dar nėra priimtas sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, tačiau nesustabdžius Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 galiojimo ir vykdymo, tokių sprendimų galiojimas ir vykdymas sukuria Migracijos departamentui ne tik teisinį pagrindą, bet ir pareigą tokius sprendimus priimti. Priėmus nurodomus sprendimus, pareiškėjas nebeturės jokios galimybės gauti kitos ES valstybės narės nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi, kurie suteiktų teisę pareiškėjui laisvai judėti ES ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijose.

Pareiškėjas nurodo dėl skundžiamų sprendimų jau dabar patiriantis žalą, nes jis išlaiko gyvenamąjį būstą Lietuvoje, kuriuo naudotis negali, dengia visus su juo susijusius privalomus mokėjimus; negali fiziškai atlikti darbo funkcijų ir dalyvauti susitikimuose; negali vadovauti įmonėms taip, kaip to reikalauja jo pareigos; praranda verslo ryšius; yra apribotas judėjimas ES mastu. Pareiškėjui taip pat daroma reputacinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenurodė, kokią jis patirs sunkiai atitaisomą arba neatitaisomą žalą, jei jos nebus taikomos.

Atsakovas nurodo, kad teismas neturi galimybės reikalavimo užtikrinimo priemonėmis uždrausti Migracijos departamentui priimti sprendimus, kuriuos priimti nustatyta Migracijos departamento kompetencijai. Šiuo atveju pareiškėjas siekia apriboti Migracijos departamentui suteiktą kompetenciją priimti sprendimus, kas nėra reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui ginčija Migracijos departamento 2026 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 26S54992 panaikinti leidimą nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusą ir 2026 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 26S55649 nepakeisti leidimo nuolat gyventi, priimtus tuo pagrindu, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus priėmė, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2026 m. vasario 5 d. išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Pareiškėjas prašė teismo sustabdyti skundžiamų sprendimų galiojimą (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.) ir taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Migracijos departamentui priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki kol nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia aplinkybėmis, kad, skundžiamų sprendimų pagrindu atsakovui priėmus sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvą, taip pat perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, nukentės jo interesai (jis negalės atvykti ir tęsti darbo santykių Lietuvoje, vykti į kitas Europos Sąjungos šalis, patirs ekonominę ir reputacinę žalą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-456-442/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija atsakovo sprendimus, kuriais panaikintas leidimas nuolat gyventi ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas bei nuspręsta nepakeisti leidimo nuolat gyventi, tačiau žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamais sprendimais, o su galimu draudimu atvykti į Lietuvą ir informacijos apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įtraukimu į Šengeno informacinę sistemą. Skundžiamais Migracijos departamento sprendimais pareiškėjui nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvą, taip pat nėra nuspręsta perduoti informaciją į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Taigi pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti teiginiai dėl, kaip teigiama, didelės žalos atsiradimo, siejami su atsakovo veiksmais, kurie nėra atlikti, nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės yra ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl skundžiama teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutarties dalį, kuria nuspręstai netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėDainius RaižysVirginija Volskienė