Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-02-17 · Civilinė byla Nr. 2A-113-619/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-17
Bylos Nr.
2A-113-619/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16472-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė, Vilija Mikuckienė
Ieškovas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros, LR Specialiųjų tyrimų tarnybai
Kategorijos
Civilinė byla Nr.2A-113-619/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16472-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.21 ; 2.5.10.5.2.5.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros, LR Specialiųjų tyrimų tarnybai, dėl žalos atsiradusios dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo atlyginimo,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 5162 Lt (1495,01 EUR) turtinę žalą, 30000 Lt (8688,6 EUR) neturtinę žalą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad LR Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-510-10, kuriame įtarimai pareikšti FNTT tyrėjai L. A., Casterbridge Inc. įgaliotam asmeniui A. A. bei advokatui P. B.. Ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje, sukurstė valstybės tarnautoją be asmens sutikimo kitų asmenų labui panaudoti informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, kurią sužinojo dėl savo tarnybos bei, veikdamas bendrininkų grupe organizavo ir kurstė valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant kitokios asmeninės naudos dėl ko didelės žalos patyrė valstybė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 4 d. sprendimu išteisino ieškovą ir kitus kaltinamuosius neįrodžius, jog jie padarė minėtą nusikalstamą veiką. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nesant pakankamai duomenų leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ieškovo atžvilgiu neteisėtai taikė procesinės prievartos priemones, nebuvo tinkamai užtikrinta ieškovo teisė turėti gynėją. Neturėdamas teisinių žinių ieškovas buvo priverstas samdyti advokato paslaugas ir patyrė 5162 Lt žalą. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ieškovas patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus, buvo prarasta reputacija, ribojamos ieškovo teisės, taikomos procesinės prievartos priemonės, dėl ko ieškovas patyrė įvairius nepatogumus. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo ir jo metu taikytų procesinės prievartos priemonių, ieškovui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri atlygintina CK 6.272 str. pagrindu. Ieškovo įsitikinimu, šiuo atveju yra visos sąlygos, būtinos pareigūnų civilinei atsakomybei kilti.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pripažino, jog ikiteisminis tyrimas priešingai nei teigia ieškovas buvo pradėtas pagrįstai ir teisėtai, o toliau šie duomenys tikrinami jau baudžiamojo proceso metu. Skiriant kardomąją priemonę asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Nei Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas atliktas pažeidžiant BPK normas, todėl ieškovo argumentai, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas nepagrįstai atmestini. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovas nepateikė detalios ataskaitos apie advokato suteiktas paslaugas baudžiamojoje byloje. Taip pat nurodė, kad ieškovo prašoma kompensacija už patirtą neturtinę žalą yra nereali ir teismui ją priteisus būtų paneigta neturtinės žalos esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl vykdyto ikiteisminio tyrimo jam atsirado neigiamos pasekmės sukėlusios jo reputacijos žymų pablogėjimą.

Atsakovas LR Specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, akcentuodamas savo išteisinimo faktą, o kitų konkretesnių argumentų ar įrodymų nepateikia. Nepateikiama konkrečių STT pareigūno, pradėjusio ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu sprendimo neteisėtumo įrodymų. Ikiteisminis tyrimas pradėtas remiantis STT Vilniaus vadybos Žvalgybos skyriaus pareigūno pranešime pateiktais duomenimis, kurie neabejotinai sudarė įspūdį, kad galimai daromos nusikalstamos veikos. Ieškovo argumentas dėl nepagrįstai taikytų pernelyg griežtų procesinės prievartos priemonių nėra pakankamas pareigūnų neteisėtiems veiksmams pagrįsti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje konstatavo, jog buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atlikti operatyvinius tyrimo veiksmus, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstas teisėtais būdais gauta informacija. Atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju pats ieškovas savo elgesiu sukūrė prielaidas įtarti, kad gali būti daroma nusikalstama veika. Atsakovo nuomone, ieškovas taip pat neįrodė prašomo priteisti žalos dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybės naudai iš ieškovo A. A. 18,13 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nenustačius visų būtinųjų sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje, konstatavo, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus ieškovo ir kitų dviejų asmenų atžvilgiu, duomenų, kad veiksmai būtų atlikti pažeidžiant OVĮ reikalavimus nenustatyta. Objektyviai įvertinęs operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis, t.y. telefoninių pokalbių turinį tai, jog FNTT Vilniaus apskrities skyriaus tyrėją L. A. ir advokatą P. B., atstovaujantį A. A. interesus, siejo draugiški ryšiai, P. B. ir L. A. neformalią bendravimo manierą, taip pat tai, kad P. B. nuolatos stengėsi daryti įtaką L. A. baudžiamojoje byloje priimamiems sprendimams, darė išvadą, jog tokių duomenų visuma bet kuriam objektyviam stebėtojui leistų susidaryti nuomonę, kad rengiamasi ar yra vykdoma korupcinio pobūdžio nusikalstama veika ir yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą sprendė, jog sulaikant ieškovą surinktų duomenų visuma, inkriminuojamų nusikalstamų veikų sunkumas, pobūdis ir kitos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą ieškovo atžvilgiu taikyti procesinės prievartos priemonę – laikiną sulaikymą ir jis buvo taikomas teisėtai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovui pateikus prašymą leisti išvykti į kelionę, jam tai buvo leista, padarė išvadą, jog ieškovo judėjimo laisvė nebuvo nepagrįstai ribojama. Ieškovas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis ir toliau dirbo savo darbo vietoje, jam mokamas darbo užmokestis nepasikeitė, tokiu būdu ieškovo turtiniai interesai pradėjus ikiteisminį tyrimą ir paskyrus kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišvykti, nenukentėjo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovo skundai, jog sulaikymo metu buvo pažeistos jo teisės į gynybą jau buvo išnagrinėti tiek ikiteisminį tyrimą kontroliuojančių prokurorų, tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ir atmesti kaip nesutampantys su baudžiamojoje byloje esančia medžiaga. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. išvadomis neturi pagrindo nesutikti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įrodymai, t.y. informacija apie ieškovo turimas sąskaitas bankuose, buvo renkami nepažeidžiant BPK nuostatų, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnui veiksmų. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad publikacijos spaudoje galėjo neigiamai paveikti ieškovo reputaciją, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus, atskleidžiant ikiteisminio tyrimo informaciją, kadangi ieškovo nurodyti straipsniai publikuoti bylą nagrinėjant teisme. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą nenustatė ikiteisminio tyrimo eigoje nepateisinamai ilgo laikotarpio, kurio metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėl aplaidumo ar kitų neobjektyvų aplinkybių neatliko įstatyme numatytų procesų. Taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovas BPK 215 str. nustatyta tvarka neskundė teismui ikiteisminio tyrimo galimo vilkinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

STT Vilniaus valdybos Žvalgybos skyriaus vyriausiojo specialisto 2010-07-14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 22-14-99, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, apelianto nuomone, nurodyta klaidinga ir tikrovės neatitinkanti informacija. Todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas argumentuojant tikrovės neatitinkančiais faktais, tyčia dirbtinai sukuriant duomenis, leidžiančius įtarti, kad apeliantas su kitais asmenimis padarė nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas nulemtas pagrįsto įtarimo, jog ieškovas galimai padarė nusikalstamą veiką.Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas apelianto atžvilgiu taikytas pagrįstai. Niekiniais, apelianto nuomone, laikytini pirmosios instancijos teismo argumentai, jog sulaikius ieškovą buvo atlikta eilė procesinių veiksmų, kurie baigti po 20 val. ir ieškovo sulaikymas truko kiek daugiau nei parą. Apeliantas pažymėjo, kad buvo sulaikytas remiantis BPK 122 str. 1 d. 2 p., tačiau nei baudžiamojoje byloje, nei 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarime laikinai sulaikyti asmenį nėra nurodyta kokie duomenys leido manyti, kad apeliantas sieks trukdyti baudžiamajam procesui. Pažymėjo, kad laikinas sulaikymas ieškovo atžvilgiu buvo atliktas praėjus daugiau nei dviems mėnesiams po ikiteisminio tyrimo pradžios.Nepagrįsta apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pažeistos ieškovo teisės į gynybą. Sulaikymo metu apeliantui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau nebuvo leista pasinaudoti šia teise realiai. Aplinkybė, kad kratų protokoluose apeliantas nenurodė jokių pastabų nereiškia, kad atliekant procesinius veiksmus buvo preciziškai laikomasi įstatymų reikalavimų realiai užtikrinant apelianto teisę turėti gynėją. Teisės turėti gynėją bei įtariamojo apsisprendimas gintis pačiam turi būti fiksuojamas šiuo tikslu surašomame protokole, tačiau toks protokolas ieškovui nebuvo pateiktas.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad publikacijose apie apeliantą pateiktą informaciją išplatino ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nepagrįsta. Apeliantas pažymėjo, kad susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga suprato, kad žiniasklaidoje skelbta tikrovės neatitinkanti informacija sutapo su šiame tyrime ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašytų dokumentų turiniu.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškinio reikalavimo priteisti patirtas išlaidas už įstatymo garantuojamos teisės gauti baudžiamosios bylos dokumentų kopijas. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisėtai reikalavo susimokėti už ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijų gavimą, garantuojamą įstatymu, todėl ieškovo aptirtos 648 Lt dydžio finansinės išlaidos pripažintinos kaip patirtos dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ir grąžintinos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika atstovaujama Lietuvos Generalinės prokuratūros su juo nenutiko ir prašė atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Atsakovo nuomone, apeliantas neįrodė ir nepateikė argumentų dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, todėl skundas atmestinas. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas remiantis operatyvinės bylos duomenimis, o Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatavo, jog buvo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus ieškovo ir kitų kaltinamųjų atžvilgiu. Apelianto argumentai dėl netinkamo teisės į gynybą užtikrinimo, išnagrinėti ikiteisminio tyrimo metu jam pateikus skundą, kuris Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo buvo išnagrinėtas ir atmestas.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad valstybės institucijos veikė neteisėtai pareikalaudamos susimokėti už ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas. BPK 218 str. 2 d. nuostata nėra imperatyvas nusakantis prievolę valstybinei institucijai neatlygintinai visais atvejais įteikti medžiagos kopijas asmeniui, pareiškiančiam tokį norą. Įstatymas proceso dalyviams numato bendrąją teisę susipažinti su bylos medžiaga. Atsiradus prašymui gauti bylos medžiagos kopijas, kas iššaukia papildomas tyrimo sąnaudas, teisėsaugos institucijos pareigūnas gali tenkinti tokį prašymą pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo su vėlesniais pakeitimais nustatytus įkainius.Pažymėjo, kad ieškovas per teismo posėdį, vykusį 2014 m. lapkričio 26 d. pareiškė, kad informacijos spaudoje apie vykstant ikiteisminį tyrimą, neteikė teisėsaugos institucijų pareigūnai. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog publikacijose pateiktą informaciją išplatino būtent ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Specialiųjų tyrimų tarnyba su juo nesutiko ir prašė atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas kelia klausimus, kuriuos jau sprendė Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tokiu būdu netiesiogiai kvestionuodamas šio teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Atsakovas, atsakydamas į apelianto abejones, dėl tarnybinio pranešimo Nr. 22-14-99 duomenų neatitikimo, nurodo, jog STT pareigūnų parengti dokumentai ir juose užfiksuotos informacijos pagrindu priimti sprendimai pagrįsti ne duomenimis apie šio ikiteisminio tyrimo turinį, o apie tai, kad siekiant padaryti įtaką ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00128-09 eigai, yra atliekami veiksmai užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę, t.y. piktnaudžiavimas ir bendrininkavimas piktnaudžiaujant. Pagrindą tokioms išvadoms sudarė apelianto ir kartu su juo veikusių asmenų tarpusavio pokalbių turinys.Atsakovas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl laikino apelianto sulaikymo teisėtumo būtina atsižvelgti į laikino sulaikymo trukmę (sulaikytas kiek ilgiau nei parą), bei tai, kad sprendžiant iš apelianto ir su juo veikusių asmenų ryšių ir bendravimo egzistavo pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali imtis priemonių bendrai gynybinei versijai parengti, parodymams paslėpti ar sunaikinti. Reikšminga atsakovo nuomone ir tai, kad apeliantas ir su juo veikę asmenys buvo įtariami būtent įtakos baudžiamojo proceso eigai darymo, todėl manyti, kad šie asmenys gali daryti analogiška įtaką ir baudžiamajam procesui jų pačių atžvilgiu buvo pakankamai pagrįsta. Sutiko, kad apelianto argumentai, kad laikinas sulaikymas jam buvo taikomas praėjus dviem mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau pažymėjo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki laikino sulaikymo buvo atliekami tik neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai, apie kuriuos apeliantui kartu su juo veikusiems asmenims nebuvo žinoma.Atsakovo nuomone, atmestini apelianto argumentai, kad nebuvo užtikrinta tinkama jo teisė į gynybą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad įtariamasis A. A. siekė naudotis gynėjo paslaugomis nuo faktinio jo sulaikymo momento ir jam buvo sukliudyta tai padaryti. Protokolus, kuriuose užfiksuotos apelianto laikino sulaikymo aplinkybės jis pasirašė neturėdamas pastabų. Apelianto argumentai, jog byloje nėra rašytinio jo gynėjo atsisakymo, nepagrįsti, kadangi pagrindas jį surašyti išnyko, kai įtariamasis išreiškė pageidavimą naudotis advokato paslaugomis ir šis prašymas buvo tenkintas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad atliekant kratą nebūtinas nei įtariamojo nei jo gynėjo dalyvavimas.Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog už žiniasklaidos priemonėse paskelbtą informaciją atsakingi ne atsakovai, o viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kildinamą iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimas.

Apeliantas skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu, t.y. pradėtas ikiteisminis tyrimas bei procesinės prievartos priemonės taikytos pagrįstai ir teisėtai.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame ieškovas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, apsiriboja teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepagrįstos. Kolegijos vertinimu, apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Apeliantas skųsdamas teismo sprendimą nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas teisėtai, kadangi tarnybinio pranešimo Nr. 22-14-99, kuriuo remiantis jis pradėtas, tekste nurodyti duomenys, kurie neatitinka tikrovės.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal CPK 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimo dėl tarnybiniame pranešime Nr. 22-14-99 užfiksuotų duomenų teisingumo nekėlė. Kita vertus, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla prerogatyva.

Šiuo atveju yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas yra išteisintas. Iš šio nuosprendžio turinio matyti, jog teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą tyrė apelianto kvestionuojamą tarnybinį pranešimą Nr. 22-14-99 ir rėmėsi juo nagrinėdamas bylą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nutarties motyvuojančioje dalyje konstatavo, jog buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas atlikti operatyvinių tyrimo veiksmus apelianto ir kitų dviejų asmenų atžvilgiu, duomenų, kad veiksmai būtų atlikti, pažeidžiant OVĮ įstatymų reikalavimus, nėra, faktiniai duomenys, gauti, atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtinti įrodymais, patikrintais BPK numatytais veiksmais – surašyti operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, kurie pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka ištirti, teisme išklausyti tyrimo veiksmų metu daryti garso įrašai ir dėl juose esančios informacijos apklausti kaltinami asmenys, kurių atžvilgiu veiksmai buvo atliekami.

Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 str. 1 d. 3 p., kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civilinės teisinės pasekmės, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U., G. U. ir kt. v. D. N., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato bei Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegijos vertinimu yra pagrindas daryti išvadą, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantys teismai sprendė, jog tarnybinis pranešimas Nr. 22-14-99 laikytinas įrodymu BPK 20 str. prasme. Tuo tarpu apelianto dėstomos aplinkybės apie kitą ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00128-09, apeliacinio teismo vertinimu, niekaip neįrodo teiginio, jog tarnybiniame pranešime išdėstyta informacija susijusi su apeliantu neatitinka tikrovės. Taigi, kolegija sutikdama tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovų pozicija pažymi, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai ar pažeidžiant BPK normas.

Dėl laikino sulaikymo pagrįstumo

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog laikinas sulaikymas jo atžvilgiu buvo teisėtas ir pagrįstas, visiškai nevertino sulaikymo taikymo pagrįstumo baudžiamojo proceso normų kontekste ir neteisingai interpretavo šios priemonės taikymo tariamą savalaikiškumą. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Pažymėtina, jog valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t.y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 str. 1 d., BPK 2 str.). Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios priemonės ar pritaikytos kitokios procesines prievartos priemonės teisėtumo, būtina įvertinti ir šių priemonių skyrimo tikslą: jas skiriant asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių teismo požiūriu asmens sulaikymas gali būti pateisinamas ir tais atvejais, kai sprendimą sulaikyti asmenį priimantys pareigūnai neturi tikslių duomenų apie tai, kokiais konkrečiais veiksmais laisvėje pasilikęs įtariamasis sutrukdytų teisingumo vykdymui: kokie konkretūs daiktai ar dokumentai priešingu atveju būtų sunaikinti ar suklastoti, kokie asmenys ir kaip tokiu atveju būtų paveikti. Sulaikymo ar suėmimo trukmė yra reikšminga sprendžiant ar asmens sulaikymas dėl galimų grėsmių teisingumo vykdymui buvo pagrįstas.

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog laikinas sulaikymas ieškovo atžvilgiu taikytas teisėtai, įvertino pareikštų įtarimų pobūdį, bei sunkumą, tai kad ieškovas buvo sulaikytas kiek daugiau nei parą ir sulaikymo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai operatyviai ir intensyviai atliko reikiamus procesinius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuotina, jog šios procesinės prievartos taikymas neturėjo esminės ir lemiamos reikšmės ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas jam taikytos procesinės prievartos priemonės – sulaikymo instancine tvarka neskundė. Šiame kontekste sutiktina ir su atsakovo LR Specialiųjų tyrimų tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, jog atsižvelgiant į tai, kad įtariami asmenys palaikė tarpusavio ryšius bei buvo įtariami įtakos kito baudžiamojo proceso darymui buvo pagrindas manyti, kad įtariamieji gali daryti analogišką įtaką baudžiamajam procesui jų atžvilgiu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Pažymėtina, jog apeliantas kvestionuodamas teismo sprendimą dalyje dėl teisės į gynybą užtikrinimo bei spaudoje publikuotų straipsnių apie apeliantą įtakos jo reputacijai, nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, atsižvelgęs į tai, kad apelianto argumentai dėl teisės turėti gynėją užtikrinimo yra įvertinti ir dėl jų pasisakyta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartyje, pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovo teisės į gynybą pažeidimų, taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog vien aplinkybė dėl pablogėjusios ieškovo reputacijos nebūtų pakankama pareigūnų neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Šiuo atveju apeliantas nepateikė įrodymų, jog publikacijose pateiktą informaciją išplatino ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir nėra nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu pradėtas nepagrįstai (CPK 178 str.).

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškinio reikalavimo priteisti patirtas išlaidas už įstatymo garantuojamos teisės gauti baudžiamosios bylos dokumentų kopijas. Atmestini kaip nepagrįsti šie apelianto argumentai. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, darytina išvada, kad valstybės civilinė atsakomybė nekilo. Taigi, nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo dėl CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, negalimas ir žalos atlyginimas. Sutiktina ir su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstoma pozicija, jog BPK 218 str. 2 d. numatyta teisė būti supažindintam su ikiteisminio tyrimo medžiaga įteikiant jos kopiją, nėra laikytina imperatyvu numatančiu įpareigojimą ikiteisminio tyrimo įstaigai neatlygintinai teikti asmeniui ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas, kadangi jos daromos Vyriausybės nustatyta tvarka ir įkainiais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, nenustatęs būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygų, ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėJūra Marija StrumskienėVilija Mikuckienė