Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-98-606/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-06-18
Bylos Nr.: 1A-98-606/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-23284-2019-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
Advokatai: Marius Navickas

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-606/2020

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23284-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1.; 2.4.6.5.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 18 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorui Gintui Pikčiūnui,atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B., jos gynėjui advokatui Mariui Navickui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. ir jos gynėjo advokato Mariaus Navicko apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B., gim. (duomenys neskelbtini), pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir byla jai nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, Ž. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigota dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. B. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad 2019 m. gegužės 31 d., apie 17.15 val., (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, žodinio konflikto metu, artimais ryšiais siejamam buvusiam sugyventiniui M. E. keturis kartus įspyrė į sėdmenis, ranka vieną kartą sudavė per veidą, rankomis trenkdama automobilio dureles ir šioms iš inercijos užsidarant, sužalojo nukentėjusiojo dešinės rankos plaštaką, kuria nukentėjusysis laikėsi į kėbulo rėmą ties durelių uždarymo vieta. Tokiais smurtiniais veiksmais Ž. B. nukentėjusiajam M. E. sukėlė fizinį skausmą ir padarė dešinės plaštakos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. ir jos gynėjas advokatas M. Navickas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – Ž. B. išteisinti.

2.1. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad šioje byloje iš esmės vieninteliai duomenys, pagrindžiantys Ž. B. pareikštą kaltinimą, yra M. E. parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada, kurioje užfiksuotas M. E. padarytas dešinės plaštakos rankos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu. Atkreipiamas dėmesys, kad į šią baudžiamąją bylą buvo pateikta teismo medicinos specialisto išvada ir dėl Ž. B. konstatuotų minėto įvykio metu padarytų sužalojimų, joje buvo nustatytas visiškai identiškas, kaip ir nukentėjusiajam sužalojimas, t. y. dešinės plaštakos sumušimas ir nykščio riešinio sąnario raiščių patempimas. Iš teismo medicinos specialisto išvados seka, kad šis sužalojimas taip pat buvo padarytas to paties įvykio metu – padarytas buka jėga, galėjo gautis automobilio durelėmis prispaudus dešinę ranką. Dėl Ž. B. padaryto sužalojimo pastarajai pateikus pareiškimą, buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jame nurodyta, jog neatmetama galimybė, kad Ž. B., konflikto metu kontaktuodama su M. E., galėjo susižaloti ir savo ranką, kadangi jokių kitų objektyvių duomenų, kad šį sužalojimą jai padarė M. E., negauta. Teismas, pasisakydamas dėl šių sužalojimų atsiradimo aplinkybių, nurodė, kad „įvertinęs proceso dalyvių parodymus, ištirtus bylos duomenis, bei vertindamas tai, kad M. E., ruošdamasis galimiems nesutarimams, pats darydamas įrašą, imtųsi smurto veiksmų prieš Ž. B., nelogiška, neatitinka įvykių sekos, todėl teismas Ž. B. veiksmų, kaip savigynos, ar vaiko gynybos, vertinti neturi pagrindo“. Beje, teismo ir nebuvo prašoma Ž. B. padarytų sužalojimų vertinti kaip savigynos ar vaiko gynybos. Buvo prašoma įvertinti byloje esančius objektyvius duomenis, pagrindžiančius Ž. B. inkriminuotus nukentėjusiajam padarytus veiksmus, šių veiksmų priežastį bei nukentėjusiojo parodymų objektyvumą, t. y. atitikimą kitiems byloje esantiems duomenims.

2.2. Apeliantų teigimu, teismas teisingai pastebėjo, kad nukentėjusysis iš anksto žinodamas, jog Ž. B. šį savaitgalį jam vaiko neduos, būdamas informuotas prieš dieną raštu, nežiūrint į nieką, siekdamas įgyvendinti savo ketinimus, nuvyko pas Ž. B. į namus. Neradęs Ž. B. su vaiku namuose ir sužinojęs, kad ji su vaiku yra poliklinikoje, važiavo į polikliniką pasiimti vaiko. Taigi, būtent nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas asmuo pats teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad niekieno neinformavęs atvyko įgyvendinti savo tariamą teisę ir, ruošdamasis galimiems nesutarimams nusprendė, kaip pats nurodė teisminio bylos nagrinėjimo metu, „šį kartą eiti iki galo, nes kliūtys pasiimti vaiką yra visada“. Nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ir anksčiau „besikeičiančiais savaitgaliais vaiko jis nepasiimdavo, darydavo veiksmą, bet nepasiimdavo“. Be to, nukentėjusysis pripažino, kad sekantį po šio įvykio buvusį pirmą mėnesio savaitgalį, jis vaiką gavęs be jokių kliūčių, t. y. kaip ir visada pasiėmęs penktadienį bei grąžinęs sekmadienį. Taip pat pripažino, kad vaiką visais jam teismo nutartimi nustatytais savaitgaliais ir anksčiau gaudavo, išskyrus tokius teismo nutartyje neaptartus atvejus. Ir tik po to, kai teisinio bylos nagrinėjimo metu buvo išklausytas paties M. E. darytas garso įrašas, kuriame jis, bandydamas išprovokuoti konfliktą, priekaištavo Ž. B., kodėl dabar neduoda vaiko, nors anksčiau tokiais atvejais jį duodavusi, savo poziciją teisminio bylos nagrinėjimo metu kardinaliai pakeitė. Pradėjo tvirtinti, kad perklausęs garso įrašą jis prisiminęs, jog anksčiau vaiką tokiais atvejais neva tai Ž. B. visada duodavusi, todėl ir šį kartą tikėjosi jį pasiimti. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad Ž. B. atkreiptus dėmesį, kad pagal teismo sprendimą yra ne jo bendravimo su vaiku savaitgalis, M. E. to, kad pagal teismo sprendimą jam šį savaitgalį su vaiku būti nepriklauso, net ir neneigė. Apeliantų teigimu, aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad esant itin konfliktiniams santykiams tarp šalių, nukentėjusiuoju pripažintas M. E., jis žinodamas, kad vaikas jam šį savaitgalį nebus perduotas, nusprendė, kaip pats išsireiškė – „eiti iki galo“ ir realizuoti savo tariamą teisę – bet kokiomis priemonėmis pasiimti šiam savaitgaliui vaiką. Turėdamas tikslą provokuoti bei suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, nukentėjusysis ir nusprendė daryti garso įrašą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad garso įrašas prasideda: „einame, važiuojame, D.“, „nesiraukyk, D., šis savaitgalis yra mūsų“, t. y. pribėgęs prie mamos su vaiku, iš karto siekia įgyvendinti savo tariamą teisę. Ne mažiau reikšminga ir tai, koks tikrasis buvo šio įrašo darymo tikslas, t. y. kreipimasis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą su prašymu „Dėl neatidėliotinos D. E. apsaugos nuo galimai neteisėtų ir vaiko sveikatai pavojingų Ž. B. veiksmų vaiko atžvilgiu“. Taigi, tiek savo provokaciniais veiksmais, tiek ir dėl jų užfiksuotu garso įrašu, M. E. siekė apriboti mamai bendravimą su vaiku, pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su vaiku tvarką. Beje, iš šito Vaiko teisių apsaugos tarnybos atsakymo matyti, kad pats nukentėjusysis, nuolat atakuodamas šią tarnybą pareiškimais, šios tarnybos pasiūlytos pagalbos priemonės – mediacijos – kategoriškai atsisakė. Be to, šios tarnybos atsakyme pažymėta, jog atlikus pareiškimuose nurodytų aplinkybių tyrimą nustatyta, kad pareiškimuose nurodyta informacija apie Ž. B. galbūt netinkamą, priešingą vaiko interesams elgesį, nepasitvirtino.

2.3. Apeliantai nurodo, kad aptarti objektyvūs duomenys pagrindžia M. E. elgesį ir jo veiksmų priežastį Ž. B. bei siekį visomis priemonėmis, pateikiant tikrovės neatitinkančius duomenis atitinkamoms tarnyboms, įrodyti, kad ji negali susitvarkyti su vaiku ir kelia vaikui grėsmę. Beje, nukentėjusiojo veiksmų neteisėtumą skundžiamame nuosprendyje pripažino ir teismas. Esant susiklosčiusiai situacijai, apeliantų nuomone, nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi nei objektyvūs, nei patikimi. Tokios pozicijos laikomasi ir tokio pobūdžio bylose formuojamoje teismų praktikoje. Pagal suformuotą teismų praktiką bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių (šiuo atveju tarp buvusių sugyventinių), kurių santykiai yra pašliję, įtempti, priešiški vienas kitam, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, atsižvelgdamas, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-104-458/2018). Apeliantų tvirtinimu, šioje byloje objektyviai nustačius, kad santykiai tarp M. E. bei jo vaiko mamos yra itin konfliktiški, jo parodymuose nurodytų aplinkybių vertinimas turėtų būti itin atsargus.

Šalies argumentai

2.4. Apeliantai nurodo, kad M. E., pamatęs prie automobilio su vaiku einančią Ž. B., puolė prie jos bėgti. Jai pavykus skubiai pasodinti vaiką į automobilį ir užrakinti dureles, nukentėjusysis stovėjo prie automobilio ir laukė, kol ji, norėdama atsisėsti į automobilį, atrakins automobilį. Ž. B. bandant įsėsti į automobilį ir tam tikslui atrakinus automobilį, M. E. puolė prie galinių automobilio durelių ir jas atsidaręs, griebė imti iš automobilio ant galinės sėdynės sėdėjusį vaiką, bandė atsegti automobilio saugos diržą. Būtent tada, nukentėjusiojo žodžiais, Ž. B., bandydama jį ištraukti iš automobilio, stovėdama už jo, pradėjo jį stumdyti, tampyti bei spardyti. Atsakydamas į teismo klausimus, nukentėjusysis parodė, kad susiklosčiusioje situacijoje jis turėjo kelis variantus, t. y. arba bėgti, arba gintis. Tačiau jis nusprendė nesitraukti. Nelabai suprantama nuo ko nukentėjusysis, kaip pats pripažino, būdamas 197 cm ūgio ir 110 kg svorio, turėjo bėgti ar gintis. Ž. B. veiksmai buvo nukreipti į vienintelį tikslą, t. y. pabandyti šitą didžiulį ir sunkų vyrą ištempti iš automobilio. Tačiau tol, kol M. E. pats nenusprendė pasitraukti, jai to taip ir nepavyko padaryti. Po to, anot nukentėjusiojo, kai M. E. atsitraukė nuo vaiko, tačiau liko stovėti prie atidarytų galinių vairuotojo automobilio durelių, Ž. B. du kartus pabandė uždaryti šias automobilio dureles, dėl to durelės pataikė į jo, ant automobilio rėmo laikomą, ranką. Kaip nurodė pats M. E., fizinį skausmą jis patyrė tik tuo metu, kai jo ranka buvo ant automobilio rėmo ir buvo uždaromos durelės. Dėl kitų jo nurodytų veiksmų (spardymo į sėdmenis, trenkimą per žandą) juto fizinį skausmą įvykio metu, vėliau ne. Taip pat nukentėjusysis pripažino, kad jo veiksmai vaikui iššaukė ir pašalinių asmenų reakciją – praeivė moteris priekaištavo jam dėl to, ką jis daro, kad traumuoja vaiką. Atsakydamas į teismo klausimą, kodėl būtent tokiu būdu jis sugalvojo pasiimti vaiką, atsakė, kad „todėl, kad du metus buvo bandoma vaiko neduoti, vis sudaryti kliūtis, todėl (taip) ir sugalvojo“. Tokie nukentėjusiojo teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi tiek prieš šitą įvykį, tiek ir po jo, nukentėjusysis nuolat bendravo su vaiku, jam jokių kliūčių sudaroma nebuvo.

2.5. Analizuodami paties M. E. užfiksuoto pokalbio turinį, apeliantai dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad įrašas prasideda: „einam, važiuojam, D.. Nesiraukyk, D., šitas savaitgalis yra mūsų. Nebijok, ateik čia. Juk buvom sutarę, nu kas yra, ko tu bijai“, t. y. įrašas prasideda ne bandymu kažkaip tai išspręsti situaciją bendraujant su vaiko mama ar panašiai, o kreipiantis į vaiką, kad jis nebijotų, nesiraukytų ir eitų su juo. Pokalbis baigiasi Ž. B. frazėmis: „varyk lauk, palik mus ramybėje“, „eini lauk nuo mūsų“ bei tą pačią sekundę garso įrašas nutrūksta. Kadangi M. E. pripažįsta, jog pokalbis nenutrūko, o buvo išjungtas, tai akivaizdu, kad jame turėtų būti užfiksuotos visos tiek nukentėjusiojo, tiek ir Ž. B. nurodytos aplinkybės. Abu pripažįsta, kad prie jų buvo priėjęs vyriškis, kuris siekė užsistoti Ž. B., liepė nukentėjusiajam M. E. palikti ją ramybėje, tačiau garso įraše jokio vyriškio ar šio išsakytų frazių apskritai nėra užfiksuota. Dar įdomiau yra tai, kad tas vyriškis, M. E. žodžiais, pasirodė iki durelėmis trenkimo per jo ranką, nors garso įraše jokių durų trenkimo į ranką ar kokios nukentėjusiojo reakcijos į tai, taip pat nėra užfiksuota. Itin abejotinai atrodo nukentėjusiojo teikiami paaiškinimai, kai pastarasis neva tai patyręs skausmingą smūgį durelėmis per ranką, niekaip į tai nereaguoja, nepasako nukentėjusiajai nei vieno žodžio, priekaišto, aimanos ar panašiai, o tą pačią sekundę skuba išjungti paties daromą garso įrašą. Be to, užfiksuotame garso įraše taip pat nėra užfiksuota, kad Ž. B. būtų atlikusi kitus jai inkriminuotus veiksmus. Įraše tik girdimi Ž. B. žodžiai, ji atkreipia nukentėjusiojo dėmesį į tai, kad ji nuolat yra provokuojama, į tai nukentėjusysis pasakė dvi frazes, t. y. „dar man įspirsi man“, „dar kartą įspirk“ bei „sulaužyk man akinius“. Daugiau jokių frazių, kurios patvirtintų nukentėjusiojo žodžius apie jo neva tai patirtą smurtą, ar juo labiau, jo reakciją į jį, nėra užfiksuota. Esant susiklosčiusiai situacijai, akivaizdu, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl inkriminuotų veiksmų padarymo apskritai.

2.6. Apeliantai nurodo, kad šioje byloje Ž. B. buvo kaltinama ir nuteista už kelis alternatyvius savarankiškus veiksmus, kiekvienas kurių teoriškai sudarytų pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ž. B. buvo kaltinama bei nuteista už tai, kad keturis kartus įspyrė nukentėjusiajam į sėdmenis ir vieną kartą sudavė nukentėjusiajam per veidą. Apeliantų nuomone, pirmiausia turėtų būti įvertinti Ž. B. inkriminuotų neva tai atliktų veiksmų atitiktis objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Šie neva tai atlikti smūgiai garso įraše nėra užfiksuoti, niekas iš aplinkinių šių smūgių nematė, pats nukentėjusysis jokios reakcijos dėl neva tai patirtų smūgių neišsakė, taip pat patvirtino, jog jokio skausmo dėl šių smūgių nejuto. Taigi, šiuo atveju turėtų būti vertinama visa susidariusi konfliktinė situacija. Apeliantai pažymi, kad remiantis kasacinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-148-651/2016 taip pat yra pasisakęs dėl kriterijų, kuriais remiantis galima spręsti, ar kaltinamasis tyčia siekė sukelti fizinį skausmą: „Fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-689/2018). Be to, pažymima, kad inkriminuojant veiką kaip nusikalstamą, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio įžeistu, pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama.

Šalies argumentai

2.7. Apeliantų teigimu, kaltinime, kaip ir nuosprendyje, nėra nurodyta, kad smūgiai per veidą ar sėdmenis, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tai, kad dėl šių patirtų smūgių jis taip pat pajuto fizinį skausmą, nukentėjusysis nurodė tik šio ikiteisminio tyrimo pabaigoje, atsakydamas į tyrėjos menamą klausimą. Jei ir tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad Ž. B. atliko šiuos veiksmus, tai būtina įvertinti, kad ji siekė ištempti M. E. iš automobilio. Įvertinus nukentėjusiojo ūgį, svorį, atliekamus veiksmus (jų teisėtumo prasme), taip pat ketinimą nesitraukti ir eiti iki galo, net ir inkriminuotų Ž. B. veiksmų traktuoti kaip objektyviai pavojingų, t. y. nusikalstamų, nelieka jokio įstatyminio pagrindo.

2.8. Apeliantai nurodo, kad, kaip pripažįsta pats nukentėjusysis, rankos sužalojimas jam buvo padarytas Ž. B. uždarinėjant automobilio dureles, jam nespėjus patraukti rankos nuo automobilio rėmo, tačiau šių aplinkybių, išskyrus paties nukentėjusiojo M. E. parodymus, taip pat niekas nepatvirtina. Bet ir tokiu atveju norimas Ž. B. rezultatas buvo automobilio durelių uždarymas ir siekis išvažiuoti iš šios vietos. Nukentėjusysis patyrė sužalojimą tik dėl to, kad, kaip pats nurodė, nespėjo patraukti rankos. Taigi, net ir vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais bei tokiu būdu suformuluoto kaltinimo turiniu, traktuoti tokių Ž. B. veiksmų kaip tyčinių nėra jokio įstatyminio pagrindo. Kadangi už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla, tai ir Ž. B. veiksmų vertinti kaip nusikalstamų nelieka jokio įstatyminio pagrindo.

2.9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei minėtos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų ar nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų turi būti pradėtas prokuroro reikalavimu (BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šiame teisiniame reguliavime, įtvirtinančiame baudžiamojo proceso tvarką bylose dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnyje (bei dėl kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje), nustatyta, kad tokiose bylose baudžiamasis procesas neįmanomas, jei nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro atitinkamo reikalavimo. Išimtis nustatyta tik tiems atvejams, kai numatyta nusikalstama veika turi smurto artimoje aplinkoje požymių (BPK 167 straipsnio (2013 d. liepos 2 d. redakcija) 3 dalis, BK 145 straipsnio (2013 m. liepos 2 d.) 3 dalis). Tačiau, jeigu policijos pareigūnai nustato smurto artimoje aplinkoje požymių, tai tokiu atveju jie patys pradeda ikiteisminį tyrimą ir smurtą patyręs asmuo apskritai jokio skundo neteikia (Smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnis). Kadangi šis pagrindas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas ir šiuo pagrindu ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, todėl detaliau galimybė pradėti tyrimą šiuo savarankišku pagrindu nėra vertinama. Taigi, sisteminis, istorinis, loginis, gramatinis pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (bei kitus BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytus straipsnius) pradžios turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia pradėti baudžiamąjį procesą ir patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn, įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime.

Šalies argumentai

2.10.Apeliantų teigimu, šioje byloje nukentėjusysis pripažino, kad santykių epicentre buvo vaikas, jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, siekdamas išspręsti susiklosčiusią situaciją dėl bendravimo su vaiku. Tokiais motyvais pateikto M. E. pareiškimo, kuriame pastarasis neprašo pradėti ikiteisminio tyrimo ar kaltų asmenų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, negalima traktuoti kaip juridiškai išreikštą nukentėjusiojo valią inicijuoti bei vykdyti baudžiamąjį procesą.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo teisėtumo (BPK 167 straipsnis)

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis M. E. pateiktame pareiškime neprašė pradėti ikiteisminio tyrimo ar kaltų asmenų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jis siekė tiesiog išspręsti susiklosčiusią situaciją dėl bendravimo su vaiku. Todėl nebuvo pagrindo vykdyti baudžiamąjį procesą.

7. BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas.

8. BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148 straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152, 154, 165, 168 straipsniuose, 178 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 186 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu.

9. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje bylose dėl smurto vartojimo, kai ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą (BK 140 straipsnio 1 dalis), atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją pripažįstama, jog nukentėjusiojo interesai negali nukentėti dėl to, kad, pavyzdžiui, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas policijos pareigūno tarnybinio pranešimo pagrindu ar panašiai, o nukentėjusysis nebuvo informuotas, jog turėjo pateikti skundą, arba kad prokuroras nesurašė reikalavimo, kurio surašymas numatytas BPK 167 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-976/2017).

10. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad 2019 m. gegužės 31 d. nukentėjusysis M. E. kreipėsi į Palangos miesto PK, buvo surašytas protokolas-pareiškimas dėl to, kad 2019 m. gegužės 31 d., apie 17.15 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini), buvusi jo sugyventinė Ž. B. automobilio durelėmis sutrenkė jam dešinę plaštaką, jis dėl sutrenkimo jautė fizinį skausmą, todėl kreipėsi į medikus (t. 1, b. l. 1–2). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas negavus nukentėjusio asmens skundo (pareiškimo). Pažymėtina, kad protokole-pareiškime užfiksuotas nusiskundimas būtent dėl jam sukelto fizinio skausmo, o ne dėl to, kad jam buvo neleista bendrauti su vaiku ar panašiai. Įvykio ir konflikto su Ž. B. aplinkybės buvo nustatinėjamos jau atliekant ikiteisminį tyrimą ir teisminio nagrinėjimo metu. Todėl vien jau aplinkybė, kad M. E. kreipėsi į policijos pareigūnus, protokole-pareiškime nurodė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas, sudaro visišką pagrindą manyti, kad jis išreiškė ir savo valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei kalto asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pasirašė ir nutarime pripažinti jį nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 24). Todėl aplinkybė, kad nukentėjusysis, neprivalėdamas žinoti ir nežinodamas baudžiamojo proceso normų reikalavimų, protokole-pareiškime nesuformulavo prašymo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nepanaikina teisinio pagrindo ikiteisminiam tyrimui pradėti. Iš 2019 m. birželio 4 d. tyrėjos V. B. pranešimo prokuratūrai apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas ir buvo būtent nukentėjusiojo M. E. protokolas-pareiškimas (t. 1, b. l. 7–8), tyrėja pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tą pačią dieną apie pradėtą ikiteisminį tyrimą tyrėja pranešė prokurorui. Kadangi tiek iš nukentėjusiojo M. E. protokolo-pareiškimo, tiek iš jo kaip liudytojo apklausos protokolo nustatyta, kad Ž. B. jo buvusi sugyventinė, ir pagal BPK 38 straipsnį nelaikoma šeimos nare, prokuroras, gavęs pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas nesant tam teisinio pagrindo.

Dėl atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

12. Apeliaciniu skundu prašoma Ž. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, motyvuojant tuo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji atliko kaltinime jai inkriminuotus veiksmus ir sukėlė nukentėjusiajam M. E. fizinį skausmą, taip pat padarė specialisto išvadoje jam konstatuotą sužalojimą.

13. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo M. E. parodymų nustatyta, kad jo ir Ž. B. santykiai buvo blogi dėl bendro vaiko auklėjimo, dėl bendravimo su vaiku, nes Ž. B. nuolat daro kliūtis, kad jis kuo mažiau bendrautų su vaiku. Dieną prieš įvykį susirašinėjo su Ž. B., ji pasakė, kad vaiko neduos, todėl įvykio dieną sužinojęs, kad vaikas su mama yra poliklinikoje, atvažiavo jo pasiimti savaitgaliui, nes pagal teismo nutartį pirmą mėnesio savaitgalį jam priklausė bendrauti su vaiku. Kitais panašiais savaitgaliais taip pat bandydavo pasiimti vaiką, bet negaudavo, nors pagal teismų praktiką, jeigu mėnesio pirma diena yra sekmadienis, tai yra pirmas mėnesio savaitgalis. 2019 m. gegužės 31 d. atvykęs prie (duomenys neskelbtini) pasiimti vaiko, automobilių stovėjimo aikštelėje palaukė, kol vaikas su mama išeis iš gydymo įstaigos. Kai Ž. B. su vaiku išėjo, ji iškart įsodino vaiką į automobilį ir užrakino. Kai paklausė, ar duos jam vaiką, nes yra pirmas mėnesio savaitgalis, ji nesutiko. Tada klausė vaiko per langą, ar jis nori su juo vykti ir vaikas pasakė, kad nori. Kai Ž. B. atrakino automobilį, įsėdo į vairuotojo vietą, jis atidarė vaiko pusės dureles ir bandė su vaiku šnekėtis. Kai pasiūlė vaikui eiti su juo, šiam sutikus, pasakė atsisegti ir eiti. Tada prasidėjo jo stumdymas, spardymas. Jis buvo palinkęs link automobilio kairės pusės galinių durelių, kur sėdėjo vaikas ir su juo kalbėjo, o Ž. B. pradėjo iš galo jį stumdyti, tampyti, spardyti, tačiau jis neatsitraukė ir toliau kalbėjo su sūnumi. Jam Ž. B. į sėdmenis spyrė maždaug 4 kartus, tampė su ranka. Jis buvo šoko būsenos ir sakė: „dar spirk, dar spirk“, ji spyrė dar kartą į sėdmenis. Tada jis atsitraukė, buvo įsikibęs į automobilio rėmą, o Ž. B. su smūgiu bandė uždaryti automobilio duris – du kartus trenkdama per jo dešinę ranką automobilio durelėmis. Trenkė per ranką, kuri buvo lūžusi. Smūgį gavo iš automobilio rėmo apačios ir durelių viršaus. Tuomet pagalvojo, kad vėl galėjo lūžti ranka, buvo labai skausminga. Taip pat parodė, kad kai Ž. B. jam spardė į sėdmenis, dar smūgiavo į veidą – dešine ranka trenkė per kairįjį žandą taip nutrenkdama akinius. Jam buvo keli variantai – arba bėgti, arba gintis. Jis paėmęs Ž. B. už rūbų, ją nustūmė, tačiau jokių fizinių veiksmų prieš ją neatliko. Įvykio vietoje buvo priėjusi moteris, ji sakė: „ką jūs darote, traumuojate vaiką“. Iki trenkiant durelėmis, dar buvo priėjęs vyras. Vyras turbūt pagalvojo, kad dėl jo sudėjimo, ūgio, jis (M. E.) yra tas asmuo, per kurį vyksta konfliktas. Nukentėjusiojo teigimu, jeigu vaikas būtų sakęs, kad nenori su juo vykti, būtų nebekvietęs. Ž. B. galėjo susižaloti smurtaudama prieš jį. Jis kreipėsi dėl įvykio, nes tai vyko prie vaiko, vaikas buvo traumuojamas, o jis buvo sužalotas. Spyriai koja į sėdmenis ir sudavimas per veidą delnu sukėlė skausmą, bet jis nešaukė, jam buvo gaila brangiai kainuojančių akinių. Toliau duodamas parodymus teigė, kad skausmas buvo moralinis. Įvykio metu, siekdamas apsaugoti save ir parodyti, kas vyksta, telefonu darė garso įrašus, telefonas buvo kišenėje. Įrašą išjungė praėjus kelioms sekundėms po konflikto. Kodėl neįsirašė pokalbis su priėjusiu prie jo vyriškiu, nukentėjusysis paaiškinti negalėjo. Be to, nukentėjusysis parodė, kad kitą savaitgalį jis vaiką buvo pasiėmęs, o besikeičiančiais savaitgaliais jam vaiko pasiimti neleisdavo (t. 2, b. l. 7–10, 12, 13).

14. 2019 m. gegužės 31 d. apklaustas kaip liudytojas M. E. parodė, kad jam paprašius leisti pasiimti vaiką, tarp jo ir Ž. B. įvyko žodinis konfliktas. Tada jis atidarė automobilio dureles ir paklausė vaiko, ar šis nori važiuoti su juo. Vaikui norint važiuoti su juo, Ž. B. pradėjo pulti, tris kartus spyrė koja į sėdmenis ir vieną kartą trenkė delnu per veidą, nuplėšė akinius ir juos numetė ant automobilio stogo. Užsidėjęs akinius, atidaręs dureles norėjo atsegti vaikui diržą. Ž. B. pamačiusi, trenkė per dureles ir prispaudė dešinės rankos plaštaką, dėl to jautė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 18–19).

15. 2019 m. birželio 10 d. apklaustas kaip liudytojas papildomai, M. E. parodė analogišką konflikto priežastį, kad jo metu, jam būnant palinkus link vaiko, Ž. B. tris kartus jam spyrė į sėdmenis, jam paraginus spirti dar, spyrė dar kartą, o jam atsistojus, trenkė delnu per veidą, pirštais užkabino akinius ir jie nukrito. Tada toliau bendraujant su sūnumi, atsegus sūnaus diržą, kad galėtų išlipti iš automobilio, Ž. B. trenkė automobilio durelėmis ir šios iš inercijos užsidarydamos prispaudė dešinės rankos plaštaką, dėl to jautė skausmą. M. E. taip pat parodė, kad vaikas norėjo su juo važiuoti tik iš pradžių, vėliau sakė atvažiuoti jo pasiimti kitą dieną. M. E. taip pat parodė, kad konflikto metu prie jų buvo priėjusi moteris, liepė netraumuoti vaiko. Iš to, kad moteris žiūrėjo į Ž. B., M. E. padarė išvadą, jog žodžiai buvo skirti jai (t. 1, b. l. 20–21).

16. 2019 m. liepos 23 d. M. E. papildomos apklausos metu parodė, kad dėl spyrių į sėdmenis jautė skausmą, tačiau nešaukė, kad skauda. Iškentėjo ir skausmą, kai Ž. B. iš inercijos pastumdama automobilio dureles, jomis prispaudė dešinės rankos plaštaką. Skausmas buvo toks didelis, kad neįstengė net surikti, iškentėjo tylėdamas, suspaudęs burną. Skausmas buvo tik tuo metu, kai durelės kontaktavo su rankos plaštaka. M. E. teigimu, garso įrašo pabaigoje girdisi durelių trinktelėjimas, tiksliau girdisi du trinktelėjimai, iš jų pirmasis, kai jam prispaudė rankos plaštaką, o antruoju trinktelėjimu uždarė dureles. Apie tai, kad Ž. B. trenkė ir per veidą, neužsiminė (t. 1, b. l. 32).

17. 2019 m. rugpjūčio 1 d. M. E. apklaustas papildomai dar kartą, parodė, jog prispaudus automobilio durelėmis dešinės rankos plaštaką, skausmas buvo toks didelis, kad neįstengė net surikti, akyse tik pajuodavo, bet šį skausmą iškentėjo tylėdamas, suspaudęs burną. Ž. B. trenkė į automobilio dureles žiūrėdama į jį – jie stovėjo vienas priešais kitą, juos skyrė tik durelės, tačiau ji turėjo matyti, kad jis laikosi ranka įsikibęs į kėbulo rėmą, ties durelių uždarymo vieta. M. E. dar kartą tikino, kad durelių trinktelėjimas, tiksliau – du trinktelėjimai, girdisi garso įraše (t. 1, b. l. 36–37).

18. Parodymų patikrinimo vietoje nukentėjusysis M. E. parodė, kaip jam stovint Ž. B. spyrė jam į sėdmenis, kokioje padėtyje būnant, ji trenkė durelėmis per dešinės rankos plaštaką. Apie tai, kad Ž. B. trenkė ir per veidą, neužsiminė (t. 1, b. l. 47–48).

19. Teisiamajame posėdyje atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. parodė, kad įvykio dieną grįždama iš gydytojo pamatė M. E. automobilį, todėl paragino vaiką paskubėti. Tada M. E. išlipo iš savo automobilio ir atbėgo iki jų. Ji iki to laiko spėjo vaiką įsodinti į automobilį, užrakinti. M. E. pradėjo siūlyti vaikui, kad šis eitų su juo, nes neva jo su vaiku buvimo diena. Ji pasakė, kad ne jo diena būti su vaiku, bet M. E. nekreipė dėmesio. Kai ji bandė atidaryti automobilio dureles, M. E. puolė prie galinių durelių ir pradėjo tąsyti vaiką, atsegė diržą. Tada jie apsižodžiavo. Tuo pat metu išėjo moteris iš poliklinikos, prašė baigti, sakė kad traumuoja vaiką, ji prašė moters pagalbos, bet ši įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo. Ji bandė M. E. už diržo ištraukti iš automobilio, o jis griebė jai už rankų, purtė, buvo patemptos rankos sausgyslės, manė, kad ranka lūžo, todėl kreipėsi į medikus. Jai nustatytas sausgyslių patempimas ir sąnario deformacija. Tuo metu privažiavo kitas automobilis, išlipo vyriškis, sakė: „baikite, ką jūs darote, aš jums tuoj policiją iškviesiu“. Tai išgirdęs, M. E. atsisuko į ją, paleido ir pasakė, kad viskas įrašyta, kad ją prokuratūroje užtampys, nes ji kreipėsi į policiją dėl vaiko sužalojimo. Ž. B. tvirtino, kad ji į sėdmenis M. E. nespardė, į veidą netrenkė, nes to padaryti negalėjo fiziškai, tačiau girdėjo, jog jis kažką sakė dėl akinių. Ji nepastebėjo, kad M. E. būtų nukritę akiniai. Kaip galėjo nukentėti jo dešinės rankos plaštaka, nežinojo, ji automobilio durelių nedarinėjo, o jis įvykio metu dėl rankos nesiskundė, jo skausmo nepastebėjo. Ž. B. parodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog buvo ne M. E. savaitgalis būti su vaiku, ir ji tai pasakė, nebuvo sutarimo pasiimti vaiko iš poliklinikos kiemo. Dėl vaiko bendravimo su tėvu, jis buvo nepatenkintas, nors buvo pasirašyta taikos sutartis ir teismo patvirtinta. Dėl aptariamo savaitgalio jis bandė konfliktuoti, o ji klausė advokatės ir jai išaiškino, kad keliamą savaitgalį, jeigu nieko nesuplanavusi, gali leisti būti su vaiku, bet jeigu yra suplanavusi, gali neleisti (t. 2, b. l. 10–13).

20. Ikiteisminio tyrimo metu Ž. B. apklausta kaip įtariamoji parodė visiškai analogiškai, tvirtino, kad ji jokių smūgių M. E. nesudavė, kad vyriškis išlipo iš kito automobilio būtent tuo momentu, kai M. E. laikė paėmęs jai už rankų ir papurtė. Vyriškiui pamačius, M. E. ją paleido ir nubėgo link savo automobilio. Be to, parodė, kad durelėmis nebūtų galėjusi trenkti, nes M. E. visą laiką už durelių stovėjo visu kūnu, ragindamas iš automobilio išlipti vaiką. Ž. B. tvirtinimu, M. E. parodymai dėl jam suduotų smūgių, sužalotos rankos yra melagingi, kadangi jis ne kartą grasino, jog ras būdą su ja susidoroti, užtampys po prokuratūrą, rašys pareiškimus policijai dėl nebūtų dalykų, nes ji 2018 m. liepos mėnesį kreipėsi į policiją dėl smurto prieš sūnų (t. 1, b. l. 93–94, 104, 111).

21. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

22. Iš aptartų nukentėjusiojo M. E. parodymų nustatyta, kad, M. E. tvirtinimu, atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. spyrė jam 4 kartus į sėdmenis, sudavė delnu per veidą ir trenkdama į automobilio dureles, jam būnant įsikibus į kėbulo rėmą, ties durelių uždarymo vieta, durelėmis sužalojo dešinės rankos plaštaką. Tačiau atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje neigė vartojusi fizinį smurtą prieš M. E., parodė, kad M. E. jai griebė už rankų, papurtė, taip sužalojo jai ranką, kai ji bandė M. E. už diržo ištraukti iš automobilio.

23. Nagrinėjamu atveju byloje yra tik prieštaringi nukentėjusiojo M. E. ir atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. parodymai. Akistatos metu kiekvienas patvirtino savo duotus parodymus (t. 1, b. l. 42 – 43). Pašalinių asmenų, kurie įvykio metu būtų matę ir galėję patvirtinti ar paneigti nukentėjusiojo M. E. parodymus dėl to, kad Ž. B. prieš jį vartojo smurtą bei Ž. B. parodymus, kad ji jokio fizinio smurto prieš M. E. nevartojo, kad būtent M. E. prieš ją pavartojo fizinį smurtą, nenustatyta. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas Ž. B. kaltę dėl M. E. dešinės rankos plaštakos sužalojimo grindžia vienu iš byloje esančiu įrodymu – specialisto išvada.

24. Specialisto išvadoje Nr. G 1019/2019 nustatyta, kad M. E. padarytas dešinės plaštakos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu. Sužalojimas padarytas dėl bukos traumos, galimai sumušant kietu buku daiktu, susimušant į panašų daiktą ar paspaudus plaštaką tarp dviejų plokštumų (t. 1, b. l. 59). Pažymėtina, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam M. E. nustatytas sužalojimas atsižvelgus ne tik į medicininius dokumentus, bet ir į paties M. E. nurodytas aplinkybes, kad buvusi sugyventinė durelėmis prispaudė dešinės rankos plaštaką. Tačiau teismo medicinos eksperto R. P. P., turinčio darbo ekspertu stažą nuo 1970 metų, išvada nėra kategoriška, kad M. E. sužalojimas galėjo atsirasti tik durelėmis prispaudus dešinės rankos plaštaką. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje M. E. nustatytas sužalojimas iš esmės nepatvirtina fakto, kad konflikto metu su Ž. B., jį padarė būtent Ž. B., bei nepaneigia, kad M. E. galėjo susimušti ranką į kietą buką daiktą ir pats. Todėl nagrinėjamu atveju specialisto išvada negali būti traktuojama kaip vienareikšmiškas ir besąlyginis kaltinamosios Ž. B. kaltės įrodymas. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvadoje Nr. G 1161/2019 nustatytas ir Ž. B. įvykio metu padarytas sužalojimas, t. y. dešinės plaštakos sumušimas ir nykščio riešinio sąnario raiščių patempimas (t. 1, b. l. 65), tačiau pagal Ž. B. pareiškimą dėl M. E. veiksmais jai padaryto sužalojimo 2019 m. rugpjūčio 14 d. tyrėjos nutarimu pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakyta, motyvuojant tuo, kad konflikto su M. E. metu, Ž. B. susižaloti ranką galėjo kontaktuodama su M. E. (t. 2, b. l. 23–24).

25. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tiek iš nukentėjusiojo M. E., tiek ir atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. parodymų neginčytinai nustatyta, jog įvykio dieną tarp M. E. ir Ž. B. įvyko žodinis konfliktas dėl M. E. bendravimo su vaiku, kai jis ne jam 2018 m. birželio 25 d. teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytu laiku norėjo pasiimti vaiką. Atkreiptinas dėmesys, kad iš M. E. ir Ž. B. elektroninių laiškų nustatyta, kad Ž. B. liepė E. E. pasižiūrėti į kalendorių, jog 2019 m. gegužės 31 diena pagal teismo nutartį nėra jo su vaiku bendravimo diena ir ji vaiko pasiimti neleis (t. 2, b. l. 26–31). Nukentėjusysis M. E. ir pats neneigė, kad tarp jų jau ilgą laiką vyksta nesutarimai dėl jo bendravimo su vaiku bei žinojo, kad Ž. B. nežada leisti pasiimti vaiko, tačiau įvykio dieną sužinojęs, kad vaikas su mama yra poliklinikoje, atvažiavo jo pasiimti savaitgaliui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek iš nukentėjusiojo M. E., tiek ir iš atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. parodymų nustatyta, kad žodinio konflikto metu jie tarpusavyje ir susistumdė – M. E., paėmęs Ž. B. už rūbų, ją nustūmė, o Ž. B., paėmusi M. E. už diržo, traukė jį iš automobilio. Ir ši aplinkybė visiškai nepaneigia to, kad būtent stumdantis, M. E. rankos plaštaką galėjo susimušti specialisto išvadoje nustatytu būdu, t. y. galėjo susimušti ranką į kietą buką daiktą.

26. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas Ž. B. kaltę dėl nukentėjusiojo M. E. dešinės rankos plaštakos sužalojimo grindžia ir nukentėjusiojo pateiktame garso įraše esančiais duomenimis, t. y. kad garso įraše girdėti du trinktelėjimai, kuriuos M. E. įvardijo kaip Ž. B. automobilio durelių trinktelėjimą jam per rankas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. E. parodymais, nes M. E. apie šią aplinkybę parodė nuo pat proceso pradžios, jo parodymai dėl įvykio metu sužalotos rankos nuoseklūs, vienodi, atitinka nustatytoms įvykio aplinkybėms.

27. Nagrinėjamu atveju atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje savo kaltės nepripažino, tačiau pažymėtina, kad ji taip pat davė išsamius, nuoseklius ir vienodus parodymus dėl visų įvykio aplinkybių, jos parodymai visiškai sutampa tarpusavyje. Tuo tarpu nukentėjusiojo M. E. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, skiriasi iš esmės dėl labai svarbios aplinkybės – dėl sukelto skausmo stiprumo sutrenkus plaštaką automobilio durelėmis, be to, dėl jam suduoto smūgio delnu. 2019 m. gegužės 31 d., 2019 m. birželio 10 d. apklausų metu nukentėjusysis iš esmės net nesureikšmino patirto skausmo, kai Ž. B. jam neva automobilio durelėmis sužalojo ranką, parodė, kad juto fizinį skausmą. Tačiau 2019 m. liepos 23 d. ir 2019 m. rugpjūčio 1 d. apklausų metu jau tvirtino, kad Ž. B. trenkiant per dureles ir jomis prispaudus jam plaštaką, jis jautė tokį skausmą, kad net neįstengė surikti, iškentėjo skausmą tylėdamas, suspaudęs burną. Kartu vis bandė įtikinti, kad jo pateiktame garso įraše girdisi du trinktelėjimai, t. y. automobilio durelių trinktelėjimai, kai jam buvo prispausta ranka. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2019 m. liepos 23 d. ir parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis apie jam neva suduotą smūgį delnu per veidą net neužsiminė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis neparodė ir apie tai, kad konflikto metu prie jų buvo priėjęs vyriškis, kuris, Ž. B. tvirtinimu, buvo tas asmuo, dėl kurio M. E. ir pabėgo. Toks nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas, skirtingai nurodyta aplinkybė dėl sukelto skausmo stiprumo, ne visų aplinkybių parodymas, suteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo nuoširdumu ir jo parodymų patikimumu iš esmės. Be to, pažymėtina, kad kai nesutaria sutuoktiniai ar kartų gyvenę žmonės, kurie, kaip šiuo atveju turi bendrą vaiką, nesutaria dėl bendravimo su juo, kai jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti jų parodymų patikimumą, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusysis, gali elgtis ne visai teisėtai inicijuodamas įvairius teisinius procesus, neadekvačiai vertindamas situaciją, turėdamas ne visai teisėtų motyvų.

28. Kolegija, apeliaciniame teismo posėdyje išklausiusi garso įrašą, konstatuoja, kad šis garso įrašas nei nepatvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo M. E. sužalojimo, jam suduotų smūgių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas patikėjo būtent nukentėjusiojo M. E. parodymais, kad girdimi du trinktelėjimai, kurių metu jam buvo sužalota plaštaka. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtent nukentėjusysis M. E. sąmoningai ir tyčia inicijavo, kad šis garso įrašas sukompromituotų Ž. B. kaip blogą mamą, galbūt smurtaujančią prieš vaiko tėvą. Tai, kad M. E. norėjo parodyti, jog Ž. B. elgesys yra netinkamas vaiko auklėjimui, nustatyta ir iš (duomenys neskelbtini) apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto, kuriame nurodyta, kad M. E. kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl galimų vaiko teisių pažeidimų jau 2018 m. spalio 17 d. (t. 1, b. l. 169). Aplinkybės, kad įvykio dieną atvažiavo pasiimti vaiko sąmoningai iš anksto įjungęs garso įrašymo įrangą, nors žinojo, kad Ž. B. jam vaiko pasiimti neleis, neneigė ir M. E.. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju garso įrašas patvirtina tik vieną pagrįstą aplinkybę, kad tarp Ž. B. ir M. E. buvo labai stiprus konfliktas, kurio iniciatorius ir buvo pats M. E.. Akcentuotina, kad šiuo atveju M. E. inicijavo situaciją prieš Ž. B., todėl nepaneigta, jog jis tikslingai vartojo ir jam naudingas frazes dėl neva Ž. B. prieš jį vartojamo smurto. Tačiau pasakyti žodžiai ar frazės, šiuo atveju konkrečioje konfliktinėje situacijoje, visiškai nepatvirtina, kad Ž. B. realiai ir atliko kokius nors veiksmus –spyrė į sėdmenis ar trenkė per veidą. Byloje jokių duomenų, be paties nukentėjusiojo parodymų, apie spyrius į sėdmenis ar smūgį delnų į veidą, nėra. Tai, kad M. E. elgėsi labai apgalvotai, esant tokiai konfliktinei situacijai, parodo ir jo ypač ramus elgesys ir iš esmės Ž. B. provokavimas, kad ji pasielgtų kaip nors netinkamai. Logiška, kad konflikto metu, Ž. B. nežinodama apie daromą garso įrašą, priešingai nei nukentėjusysis, elgėsi agresyviai, todėl vertinti abiejų elgesį vienodai neobjektyvu ir neteisinga. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. E. tvirtino, kad jis kreipėsi dėl įvykio, nes tai vyko prie vaiko, vaikas buvo traumuojamas, o jis buvo sužalotas, įvykio metu darė garso įrašą, siekdamas apsaugoti save ir parodyti, kas vyksta. Tačiau iš garso įraše užfiksuoto pokalbio matyti, kad būtent M. E., įkalbinėdamas vaiką važiuoti su juo, kai jo motina neleido pasiimti vaiko, ir, kai ne vaikas sprendžia, ar jam važiuoti su tėvu, ar pasilikti su mama, elgėsi netinkamai. Šiuo atveju nenustatyta net menkiausia priežastis, dėl kurios M. E. reikėjo saugoti save. Priešingai, jeigu Ž. B. nesutikus leisti pasiimti vaiko, M. E. būtų iš aikštelės išvažiavęs, joks žodinis konfliktas prie vaiko nebūtų įvykęs. Pažymėtina, kad Ž. B. iškart prašė jo išvažiuoti. Tačiau M. E. pats vystė konfliktą iki tol, kol Ž. B. labai susinervino, kad jis vis tiek nori paimti vaiką, ir pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius. Netgi vaikui pasakius, kad jis važiuos kitą kartą, M. E. ginčijosi net su vaiku. Taip pat pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje, nukentėjusiojo M. E. teigimu, jis garso įrašą išjungė praėjus kelioms sekundėms po konflikto, tačiau, kodėl neįsirašė pokalbis su priėjusiu prie jo vyriškiu, nukentėjusysis paaiškinti negalėjo. Pokalbis nutrūko po to, kai savo pastebėjimus dėl jų elgesio, išsakė moteris. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. parodymų nustatyta, kad būtent vyriškiui pamačius jų konfliktą ir liepus baigti, nes iškvies policiją, M. E. nubėgo link savo automobilio. Tai, kad nutrūko garso įrašas priėjus vyriškiui, paties nukentėjusiojo teigimu, dar iki trenkiant durelėmis jam per ranką, leidžia pagrįstai manyti, kad M. E. tolimesnė garso įrašo dalis buvo tiesiog nenaudinga. Pažymėtina, kad apie priėjusį vyriškį nukentėjusysis neužsiminė ir ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamajame posėdyje apie šią aplinkybę parodė tik atsakydamas į teismo klausimus, nurodydamas, jog vyriškis galvojo, kad dėl konflikto kaltas jis dėl jo ūgio ir sudėjimo. Ir šiuo atveju visiškai nepaneigti būtent atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. B. parodymai, kad M. E. pasišalino būtent priėjus pašaliniam vyriškiui, o M. E. jokio smūgio automobilio durelėmis per ranką būti ir negalėjo.

29. Nagrinėjamu atveju jau vien ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. E. iš pradžių parodė, kad dėl plaštakos sužalojimo durelėmis jis jautė tiesiog fizinį skausmą, ir būtų bet kokiu atveju logiška, kad kaip ir turėjo justi skausmą, esant specialisto išvadoje nustatytam sužalojimui plaštakoje, o vėliau jau tvirtino, kad skausmas buvo toks didelis, kad net neįstengė surikti, kentėjo tyliai, sukandęs dantis, ir pažymėtina, taip tvirtino, kai pradėjo Ž. B. kaltę grįsti garso įrašu, leidžia pagrįstai abejoti jo parodymų patikimumu. Šiuo atveju net nelogiška manyti, kad sutrenkus ranką durelėmis, M. E. būtų tyliai kentėjęs ir nebūtų visiškai jokios normalaus žmogaus reakcijos į skausmą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis M. E. darė garso įrašą, siekė, kad būtų užfiksuota kuo daugiau Ž. B. neva netinkamo elgesio, logiška, kad jis ne tik nevalingai būtų sureagavęs į skausmą, bet jį aiškiai ir paryškinęs, kad būtų suprantama, jog Ž. B. jį sužalojo. Juolab, kad M. E., bandydamas įrodyti Ž. B. kaltę, nurodė, kad garso įraše girdimi net durelių trinktelėjimai, kurių metu neva jam ir buvo sužalota ranka. Todėl visiškai nelogiška, kad būtų neišreiškęs tiesioginio skausmo. Ir tai sudaro pakankamą pagrindą abejoti tuo, kad nukentėjusiajam M. E. ranka buvo sužalota trenkiant automobilio durelėmis, o ne stumdantis su Ž. B.. Šiuo atveju nei garso įrašas, nei specialisto išvada nepatvirtina tikrųjų nukentėjusiajam M. E. sužalojimo plaštakoje atsiradimo aplinkybių.

30. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais.

31. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įrodytu, kad Ž. B. padarė jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad ji 2019 m. gegužės 31 d., apie 17.15 val., (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, žodinio konflikto metu, artimais ryšiais siejamam buvusiam sugyventiniui M. E. keturis kartus įspyrė į sėdmenis, ranka vieną kartą sudavė per veidą, rankomis trenkdama automobilio dureles ir šioms iš inercijos užsidarant, sužalojo nukentėjusiojo dešinės rankos plaštaką, kuria nukentėjusysis laikėsi į kėbulo rėmą ties durelių uždarymo vieta, ir tokiais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam M. E. sukėlė fizinį skausmą ir padarė dešinės plaštakos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, ir išvadą dėl Ž. B. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

32. Esant nustatytų ir aptartų duomenų visumai, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis – Ž. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2020 m. sausio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Ž. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD kompaktinį diską su garso įrašu palikti saugoti byloje.

Teisėjai Dalia KursevičienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas