Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Šiaulio ir nukentėjusiosios E. St. atstovo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. S., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsni 2 dalį, išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios E. St. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

E. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išteisintasis E. S. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas savo šeimos narį sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, t. y. 2016 m. gegužės 17 d., apie 6.45 val., savo namuose, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., kilusio žodinio konflikto su žmona E. St. metu tyčia E. St. prispaudė šaldytuvo durelėmis. Po to, nustojęs spausti šaldytuvo durelėmis, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, sugriebė rankomis E. St. už kaklo ir plaukų, bei ją tempdamas, dalį plaukų išrovė. E. S. buvo išteisintas dėl kaltinimo, jog, smurtaudamas prieš E. St., sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė galvos sumušimą su stuburo kaklinės dalies raiščių patempimu, t. y. išteisintas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Dėl teismo nešališkumo principo pažeidimo

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo

Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo

Dėl nukentėjusiosios atstovo skunde išdėstytų argumentų apie teismo šališkumą

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo

Dėl reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą

BPK 324 straipsnio 6 dalis numato, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nėra konkrečiai numatyta, kad proceso dalyvių prašymai atlikti įrodymų tyrimą turėtų būti privalomai tenkinami. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti įmanomų apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymų tyrimą. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos.

Šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad, patenkinus prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo proceso apeliacinės instancijos teisme metu, būtų nustatyta kokių nors naujų reikšmingų faktų ar kad būtų kilę abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Nėra jokių argumentų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, jog, ištyrus įrodymus (nukentėjusiosios apklausa, garso įrašo ištyrimas, išteisintojo apklausa), būtų gauta kokia nors nauja informacija, galėsianti lemti kitokio šioje byloje sprendimo priėmimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejuose apeliaciniuose skunduose yra suformuoti iš esmės tapatūs reikalavimai, t. y. prašoma E. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl teisėjų kolegija paduotus apeliacinius skundus vertina ir dėl jų pasisako kartu.

UAB „U.“ teismo medicinos konsultacinės specialisto išvadoje Nr. 0052/17 nustatyta, jog Paulius Petreikis, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, medicinos mokslų daktaro laipsnį, medicinos praktikos licenciją Nr. MPL – 13896 (2009 m. gegužės 4 d.), verstis medicinos praktika pagal teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją, teismo medicinos gydytojo darbo stažas nuo 1998 m., Lietuvos Respublikos Teismo ekspertų sąraše, atliko tyrimą advokato Laimono Straukos prašymu. Tyrimo objektas: E. St. medicinos dokumentai, specialisto išvada Nr. G 962/2016 (03). Pagal pateiktų dokumentų duomenimis, pateikė išvadą: E. St. kūne objektyvių kūno sužalojimų nėra. Kadangi E. St. kūne nėra sužalojimų, tai nėra vertinama ir sveikatos sutrikdymo mastas (t. 2, b. l. 14–17). Akivaizdu, kad ir UAB „U.“ teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0052/17 surašyta vien remiantis medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, o ne objektyviai apžiūrėjus nukentėjusiąją E. St., taip pat nenustatyta jokių naujų aplinkybių ar duomenų, kurie teismui nebūtų žinomi iš jau anksčiau aptartų medicininių dokumentų ir specialisto išvados Nr. G 962/2016 (03). Taigi papildomai nustatytų duomenų apygardos teismas nebeaptaria, siekdamas nesikartoti. Kita vertus, būtina atsakyti į nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi UAB „U.“ teismo medicinos konsultacine išvada ir suteikė jai didesnę įrodomąją galią nei specialisto išvadai Nr. G 962/2016 (03). Kaip jau minėta anksčiau, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taigi nė vieni duomenys neturi iš anksto nustatytos įrodomosios galios, kuriuos duomenis pripažinti įrodymais, o kuriuos ne, sprendžia pats teismas. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apygardos teismas nemato pagrindo daryti išvadą, kad apylinkės teismas vieniems medicininiams dokumentams suteikė didesnę įrodomąją galią nei kitiems. Visi byloje esantys duomenys buvo įvertinti ir dėl jų motyvuotai pasisakyta nuosprendyje. UAB „U.“ teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. 0052/17 buvo nurodyta, pagarsinant rašytinę bylos medžiagą (t. 2, b. l. 119), taigi neteisingas nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi teisiamojo posėdžio metu neištirtais įrodymais. Patys proceso dalyviai neprašė pagarsinti minimos konsultacinės specialisto išvados, kadangi, akivaizdu, su jos turiniu buvo susipažinę. Tvirtinimas, kad buvo būtina apklausti konsultacinę išvadą pateikusį teismo medicinos gydytoją dr. Paulių Petreikį, yra nepagrįstas. Tokia šio gydytojo apklausa teisiamojo posėdžio metu būtų buvusi perteklinė, kadangi konsultacinė išvada yra surašyta, remiantis ankstesnių medicininių dokumentų duomenimis, t. y. gydytojas P. Petreikis nebūtų galėjęs pateikti jokios papildomos informacijos, kuri nebūtų pirmosios instancijos teismui jau žinoma, ar nurodyti faktinių aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismo dėmesį jau buvo atkreipę gydytojas T. Gedvilas ir teismo medicinos ekspertas D. Vitkus. Apibendrindamas apygardos teismas daro išvadą, jog visi aptarti medicininiai dokumentai ir juose užfiksuoti duomenys nepašalino byloje esančių abejonių dėl kūno sužalojimų nukentėjusiajai E. St. padarymo (nepadarymo), tuo labiau dėl fizinio skausmo sukėlimo, kadangi aptariami duomenys buvo užfiksuoti tik remiantis pačios nukentėjusiosios parodymais. Esamoje bylos nagrinėjimo stadijoje šių abejonių pašalinti nebėra galimybės, kadangi nuo galbūt padarytų kūno sužalojimų yra praėjęs pernelyg ilgas laiko tarpas ir jų objektyviai (fiziškai) apžiūrėti nebeįmanoma.

Nukentėjusiosios E. St. atstovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas dėl E. S. veiksmų atlikimo sprendė tik iš paties išteisintojo pateikto vaizdo įrašo ir teiginio, kad šis įrašas darytas prieš pat įvykį, tačiau jokių kitų tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Taigi apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas, ar būtent šis įrašas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo darytas nagrinėjamo konflikto metu, ir jeigu taip, ar šio įrašo metu buvo užfiksuotas visas konfliktas. Byloje išteisintojo pateiktoje CD laikmenoje, įrašo indeksas IMG-0264, užfiksuotas pokalbis, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vykęs iki įvykio, kurio metu E. St. įtikinėja E. S. pasirašyti jos paruoštus santuokos nutraukimo dokumentus. Teigdama, jog namas priklauso jai, ir jame išteisintasis negyvens, E. S. siūloma važiuoti į Norvegiją. Išteisintojo pateiktoje CD laikmenoje, įrašo indeksas IMG-0294, užfiksuotas pokalbis, kurio metu sutuoktiniai ginčijasi dėl turto dalybų. Tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios pateiktose CD laikmenose užfiksuoti vaizdo įrašai, kuriuose matyti, jog sutuoktiniai bendrauja, vienas kitą fiksuodami išmaniųjų telefonų pagalba. Pokalbio metu vienas kito prašo „neprovokuoti“ (įrašo indeksai IMG-0245, IMG-0262, IMG-0264, IMG- 1036). E. S. pateiktoje CD laikmenoje, įrašo indeksas IMG-0270, užfiksuotas pokalbis, kurio E. S. yra provokuojamas, sakant „... ar pimpalas neišdžiūvo per mėnesį, juk negavai pasikrušt...“. Vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad sutuoktinių S. tarpusavio santykiai buvo itin įtempti ir konfliktiški, vienas su kitu jie elgėsi ir bendravo neadekvačiai šiurkščiai, nepagarbiai, vartojo necenzūrinius žodžius, o šį elgesį įtakojo vykstančios skyrybos. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atnaujinus įrodymų tyrimą, nukentėjusioji E. St. tvirtino, kad vaizdo ir garso įraše užfiksuotus necenzūrinius žodžius vartojo ne ji: „Net negaliu komentuoti to įrašo, jis darytas mūsų namuose. Kas kalba už kameros, net nežinau, bet tikrai tai nesusiję su skyrybomis. Ką aš žinau, kas ten kalba, gal ir ne aš. Kaip dabar įrodyti. Jis tų moterų turėjo, jas į namus vesdavosi. Balsai girdisi, gal iš lauko girdisi, langai atidaryti, vasara buvo, vaikai bėgioja. Tikrai nežinau ir negaliu komentuoti šito įrašo. <...> Jis kojas filmuoja, aš nežinau, kas gali ten kalbėti. Nėra net manęs, kad aš nueičiau. Gali būti, kad su kita moterimi ten konfliktuoja, nežinau. <...> Kadangi aš keiksmažodžių nevartoju ir įraše mano vaizdas nėra užfiksuotas, todėl aš abejoju, kad ten mano balsas. Kad tai ir aš kalbėjau, na, aš niekada nevartojau tokių žodžių. Yra abejonės, nes nėra mano vaizdo ir aš nevartoju tokių žodžių.“. Tokius nukentėjusiosios teiginius, kad vaizdo įraše girdėti ne jos balsas, apygardos teismas vertina kritiškai, kaip nepagrįstus, pateiktus tik siekiant byloje užfiksuotų duomenų vertinimą pakreipti sau naudinga linkme. Tokia versija E. St. bando pagrįsti tvirtinimą, kad ji sutuoktinio neprovokuodavo, nors iš vaizdo ir garso įrašo akivaizdu, jog kalbama apie skyrybas, šeiminius santykius tarp S.

Iš išteisintojo E. S. pateikto vaizdo įrašo (įrašo indeksas IMG-0266), kuris kaip pats teigia buvo atliktas prieš pat įvykį matyti, kad E. St. iš sutuoktinio bando atimti telefoną, o pastarasis ranka ją atstumia, įvykis trunka 2–3 sekundes. Vėliau E. St. nueina link laiptų. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju rankos atstūmimas negali būti vertinamas kaip fizinis smurtas ir fizinio skausmo sukėlimas. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog įrašas bei įrenginys, kuriuo buvo atliktas šis įrašas, nebuvo tiriamas specialistų, todėl nustatyti, ar šis įrašas buvo padarytas prieš įvykį, nėra galimybės. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu E. St. nurodė „Kaip teismas konstatavo, kad neva įvykio dieną filmuotas įrašas, tai kategoriškai atmetu, kad tas įrašas darytas įvykio dieną. Tai visai kitą dieną filmuota, o kada iki tikro įvykio filmuota, tikrai negaliu pasakyti, nes mane daug kartų filmavo. Tai įvyko tame laikotarpyje turbūt, kai padaviau skyrybų, iki gegužės 17 d., kai vyko įvykis, tame laikotarpyje. <...> Ten net įraše matosi, kadangi buvo ankstyvas rytas, berods 7 val. ryto, kai vyko įvykis, o ten, kur jis filmuoja, kai griebiau už telefono, net saulė šviečia, akivaizdžiai skiriasi, skiriasi ir apranga, aš nepersirengiau. Kai filmavo įvykio dieną, anksti ryte, tikrai nebuvo saulės. O kitame įraše aš su šortais, dienos metas, tik dieną taip apšviečia. Saulė pradeda tekėti visai iš kitos pusės. Ten kur bandau atimti telefoną, ten buvo dienos metas tikrai. Aš tikrai prieštarauju, jis net nefilmavo to įvykio, nes viskas buvo ekspromtu ryte.“. Iš šių nukentėjusiosios teiginių galima suprasti, jog ji prieštarauja ir visiškai neigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad vaizdo ir garso įrašas Nr. IMG-0266 buvo darytas įvykio dieną ir jame yra užfiksuotas visas tarp sutuoktinių įvykęs konfliktas. Tuo tarpu išteisintasis E. S. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu tvirtino, jog „Tas įrašas, kur bando sugriebti telefoną, ji kitaip apsirengusi, na, kaip ir minėjo, ji užbėgo į viršų persirengti. Kai atvažiavo policija, ji nusileido, aš pats duris atidariau. <...> Įrašą turėjau tą pačią dieną, aš pateikiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Kada pateikiau, visų smulkių aplinkybių nepamenu. Man policininkas pasakė, kad turiu gintis, jei nesiginsiu, nepagrįsiu savo teisėtumą. Šiuo metu to įrenginio, kuriuo darytas įrašas, neturiu. Ikiteisminio tyrimo metu pasakė, sakė telefono nepaimsime iš tavęs, įrašyk į diską, atvežk. <...> Kad įraše saulės vaizdas, pas mus visa svetainė saulėje, ryte nuo jūros ir vaivorykštę gali pamatyti.“. Iš to, kas yra aptarta, matyti, jog nukentėjusios ir išteisintojo versijos, kada padarytas vaizdo ir garso įrašas Nr. IMG-0266, yra visiškai priešingos, o vien paties vaizdo ir garso įrašo nustatyti tikslų jo padarymo laiką neužtenka. Kadangi išteisintasis E. S. nurodė, jog įrenginio, kuriuo padarytas vaizdo ir garso įrašas, nebeturi, skirti nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde prašomą ekspertizę būtų netikslinga, nes nesant įrenginio, vien iš vaizdo ir garso įrašo kopijos, nustatyti tikslų padarymo laiką neįmanoma. Taigi byloje esantys prieštaravimai lieka nepašalinti, o išteisintojo versija, kad visas 2016 m. gegužės 17 d. įvykęs konfliktas tarp sutuoktinių S. yra užfiksuotas aptariamame vaizdo ir garso įraše, nepaneigta. Lieka nepaneigti išteisintojo teiginiai, kad iki atvykstant policijos pareigūnams, nukentėjusioji spėjo persirengti, todėl jos drabužiai, matomi, E. S. darytame vaizdo ir garso įraše, ir įraše, kurį padarė pareigūnai, skiriasi. Apygardos teismas pažymi, jog, išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas.

Apeliaciniuose skunduose taip pat kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios E. St. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu E. St. nurodė, jog įvykis įvyko namuose, virtuvėje, apie 6.45 val., sutuoktinis reikalavo gražinti jai padovanotą jo išmanių į telefoną, tačiau E. St. atsisakiusi tai padaryti, dėl ko E. S. supykęs, E. St., laikant atidarytas šaldytuvo duris ir dedant maisto produktus į šaldytuvą, E. S. šaldytuvo durimis prispaudė jos galvą, po to šaldytuvo duris paleidęs, dešine ranka laikydamas už jos kaklo, kairės rankos kumštį laikydamas prie jos veido grasino susidoroti, po to išrovė jai plaukų kuokštą. Vėliau E. S. susitvardė ir ją paleido. Iš karto po įvykio E. St. iškvietė policijos pareigūnus, kurie sutuoktinį išsivežė bei įpareigojo gyventi atskirai nuo šeimos. Atvykusiems pareigūnams pateikė išrautų plaukų kuokštą, kurį rado ant grindų. Tą pačią dieną kreipėsi į gydymo įstaigos priėmimo skyrių, skaudėjo kaklą bei galvą. Apžiūros metu gydytojas paaiškino, kokius medikamentus vartoti. Skausmas tęsėsi apie savaitę laiko, į šeimos gydytoją nesikreipė. Po įvykio kreipėsi į psichologus. E. St. tvirtino, jog niekada neprovokavo sutuoktinio (t. 2, b. l. 22–23). Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde pažymima, jog visą laiką nukentėjusioji nurodė tapačias identiškas aplinkybes, t. y. jai imant iš šaldytuvo produktus, sutuoktinis ją prispaudė šaldytuvo durelėmis, o po to griebė už plaukų ir tampė, dėl to skaudėjo galvą, buvo išrauti plaukai. Vienintelė aplinkybė, kurią nukentėjusioji papildomai nurodė teismo posėdžio metu, kad E. S. grasino kumščiu. Kaip paaiškino nukentėjusioji, to anksčiau nesakiusi, nes smūgis kumščiu taip ir nebuvo suduotas. Vis dėlto apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nukentėjusiosios parodymuose esama tam tikro nenuoseklumo. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, kurį atliko policijos pareigūnai įvykio vietoje, nukentėjusioji nenurodė aplinkybių, jog jai sutuoktinis būtų ranka sugriebęs už kaklo, o kitos rankos kumščių būtų grasinęs. Nenurodė, jog ji jaučia skausmus kaklo srityje. Vaizdo įraše ant nukentėjusiosios kūno aiškių smurto žymių nesimato. Nors nukentėjusiosios atstovas teisingai pažymi, kad tuo atveju, jei preziumuotume, kad prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas fizinis smurtas, jai, esant susijaudinusiai ir išsigandusiai, sunku buvo nurodyti viską tiksliai ir konkrečiai, tačiau taip pat aptariamas nukentėjusiosios E. St. parodymų nenuoseklumas rodo jos norą stiprinti savo poziciją, teisiamojo posėdžio metu atskleidžiant papildomas aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti išteisintojo atliktus neteisėtus veiksmus ir lemti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Vis dėlto teisiamojo posėdžio metu nurodytų aplinkybių jokie duomenys, išskyrus pačios E. St. parodymus, daugiau nepatvirtino. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusiosios E. St. parodymų nenuoseklumą iš dalies patvirtina ir jau aptartos medikų išvados. Duodama parodymus, teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusioji nurodė, kad E. S. ją prispaudė šaldytuvo durelėmis. Vis dėlto, nei gydytojas T. Gedvilas, nei teismo medicinos ekspertas D. Vitkus specialisto išvadoje Nr. G 962/2016 (03) nenurodė, kad nukentėjusiajai E. St. butų konstatuoti sužalojimai šonuose ar nugaros srityse, taip pat nenustatyta, jog nukentėjusioji pati būtų skundusi skausmu šiose srityse. Apygardos teismo vertinimu, esant tokiam stipriam fiziniam poveikiui į žmogaus kūną, kai jis suspaudžiamas durelėmis tarp šaldytuvo vidaus ir jo durelių, tiesiog neįmanoma, kad nukentėjusioji būtų nejautusi skausmo nugaroje ar šonuose arba dėl tokio intensyvaus spaudimo nepatyrusi visiškai jokių sužalojimų. Įvertinus situaciją, akivaizdu, jog esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kaip nurodo nukentėjusioji, t. y. išteisintajam E. S. suspaudus ją šaldytuvo durelėmis, turėjo likti objektyviai matomi sužalojimai ant jos kūno, kuriuos būtų galėję pastebėti tiek medikai, tiek į įvykio vietą atvykę pareigūnai, arba bent jau kilęs fizinis skausmas, apie kurį ji būtų informavusi, tačiau bylos aplinkybės ir medicininiuose dokumentuose nustatyti duomenys to nepatvirtina. Taigi, apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiosios parodymai nesudaro nuoseklios visumos, iš dalies prieštarauja patys sau ir neatitinka kitų bylos medžiagoje esančių duomenų. Be to, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog kaltinime E. S. buvo inkriminuotas ir nukentėjusiajai padarytas galvos sumušimas. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes lieka neaišku, kaip objektyviai toks sumušimas galėjo būti padarytas – ar spaudžiant šaldytuvo durelėmis, ar kitokio fizinio poveikio būdu. Pati nukentėjusioji E. St. nurodė, kad smūgis kumščiu suduotas nebuvo, o dėl galbūt išrautų plaukų, manytina, būtų likęs paraudimas, kitoks panašaus pobūdžio sužalojimas, tačiau ne sumušimas.

Be kita ko, nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad į bylą pateikti plaukai yra išrauti. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklausti policijos pareigūnai paaiškino, jog nukentėjusioji įvykio vietoje savo plaukus pateikė, juos paimdama iš savo plaukų šepečio. Prieš tai nukentėjusioji šiuo šepečių perbraukė savo galvą. Išteisintasis E. S. nurodė, jog sutuoktinė ne kartą skundėsi plaukų slinkimu. Aptariant E. S. pateiktą kaltinimą dėl sutuoktinės plaukų išrovimo, būtina atkreipti dėmesį ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Liudytojas Laimis Grudzinskas, policijos pareigūnas, teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog gyvenamajame name virtuvėje E. St. buvo apsiverkusi bei išsigandusi, papasakojo, jog sutuoktinis ją mušė bei rovė jai plaukus. E. St. atsinešė plaukų šepetį, kuriame buvo daug plaukų, juo perbraukė per savo plaukus, ir iššukuotus plaukus pateikė policijos pareigūnams, teikdama, jog juos išrovė sutuoktinis. Liudytojas L. Grudzinskas patikino, jog nėra specialistas, kad galėtų nustatyti, ar pateikti plaukai buvo išrauti, ar jie paprasčiausiai išslinko, tačiau juos paėmė (t. 2, b. l. 23–24). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Aleksandras Suško, policijos pareigūnas, paaiškino, jog su kolega atvyko į įvykio vietą. Gyvenamajame name juos pasitiko E. St., kuri skundėsi, jog sutuoktinis ją mušė bei rovė plaukus. Nepamena, ar ant nukentėjusiosios kūno matėsi sužalojimo žymės. Šiuo metu nukentėjusiosios nurodytų smurto detalių aplinkybių nepamena. Su nukentėjusiąją bendravo L. Grudzinskas, kuris A. Suško pateikė plaukus, nurodydamas juos supakuoti (t. 2, b. l. 47–48). Tokie liudytojų, policijos pareigūnų, parodymai tikrai nepatvirtina, kad E. St. plaukų kuokštą išrovė sutuoktinis E. S. Byloje nepaneigta lieka versija, kad plaukai buvo ne išrauti. Atkreiptinas dėmesys, jog dalis plaukų kiekvienam žmogui iškrenta natūraliai, nebūtinai tai yra tiesiogiai susiję su plaukų slinkimo problema. Tokią išvadą suponuotų ir liudytojo pareigūno L. Grudzinsko parodymai, kurie patvirtina, jog nukentėjusioji jam savo plaukų kuokštą padavė, pirma, su šukomis persibraukusi plaukus, t. y. liudytojas nematė, kad E. S. sutuoktinei plaukus būtų išrovęs, o ir jo matytos aplinkybės tokių išteisintojo veiksmų nepatvirtina. Tuo labiau, jog esama prieštaravimų tarp liudytojų, policijos pareigūnų, ir nukentėjusiosios parodymų. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusioji E. St. jau nurodo, kad „plaukus išmetus buvau į šiukšlių dėžę. Kai atvažiavo pareigūnai, išėmiau ir padaviau pareigūnams. <...> Tie plaukai, kur liko vyro rankose, jis ant žemės numetė. Bet policija neatvažiavo iš karto. Aš plaukus po to paėmiau ir padėjau atvykus pareigūnams. Atvykus pareigūnams nusileidau iš viršaus, plaukai buvo ant žemės, paėmiau juos nuo žemės ir padaviau pareigūnams.<...> Policijos pareigūnams plaukų iš šukų nedaviau.“. Tokius nukentėjusiosios parodymus, duotus teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo abejoti liudytojų, policijos pareigūnų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių policijos pareigūnų siektų apkalbėti nukentėjusiąją ar pateikti melagingus / klaidingus duomenis apie įvykį. Taigi vėl konstatuotina, jog nėra pašalintos abejonės, ar policijos pareigūnams pateiktą nukentėjusiosios plaukų kuokštą tikrai išrovė išteisintasis, ar jie buvo išpešti šukuojant plaukus, o gal tiesiog natūraliai iškrito. Be to, policijos pareigūnų pateiktame vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kaip plaukų kuokštą E. St. pareigūnui paduoda paėmusi nuo stalo, t. y. objektyvios aplinkybės neleidžia preziumuoti, jog plaukai buvo nukentėjusiajai išrauti tarpusavio konflikto su išteisintuoju metu.

Nukentėjusiosios E. St. atstovo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog liudytojos A. B. duoti parodymai neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Skunde pažymima, kad būtent paliudyti apie ankstesnius E. S. smurto proveržius ši liudytoja ir buvo kviečiama į teismą. Teismo posėdžio metu liudytoja A. B. paaiškino, jog yra E. St. draugė ir kaimynė, bendrauja apie 7 metus. Po šio įvykio, E. St. atėjusi verkdama skundėsi, jog ją sutuoktinis tampydamas už plaukų tąsė ant laiptų bei nuo jų nustūmė. Ant E. St. kelių matėsi sumušimo žymės bei rodė išrautų plaukų kuokštą. Patvirtino, jog sutuoktiniai konfliktuoja apie metus laiko. E. S. anksčiau taip pat smurtavo prieš sutuoktinę, buvo kviečiama policija. E. S. labai pyko ant E. St. tėvų, sesers, grasino su jais susidoroti (t. 2, b. l. 49–50). Iš bylos duomenų matyti, jog liudytoja A. B., duodama parodymus, aptarė ne vieną atvejį. Kartu akivaizdu, jog nuo nagrinėjamo įvykio praėjus nemažai laiko, liudytoja painioja, kas kuriuo metu nutiko, todėl jos duoti parodymai negali būti vertinami kaip tikslūs, detalūs ir patvirtinantys E. S. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. St. taip pat aptarė kelis tarp jos ir sutuoktinio kilusius konfliktus, nurodydama, jog „kai A. B. teisme parodė, kad atbėgau su mėlynais kelėnais, tai jūs maišote, tai buvo dar kitas įvykis, dar santuokoje. Įvykis, kur A. B. matė mane atbėgančią, tai įvykis, kai jau skyrybom buvo paduota, gal balandžio galas – gegužės pradžia. Tuo metu nieko nepadarė, nes spėjau pabėgti. Kelėnai mėlyni buvo, tai įvykis tada, kai mes dar kartu buvome, dar nebuvo paduoti dokumentai skyryboms, tai buvo naktį, 2016 metų žiemą ar pavasarį kovo mėnesį, vyras naktį mane puolė, smurtavo. Jis parėjo išgėręs, pažadino mane iš miegų, puolė mane, tąsė už plaukų.“. Atsižvelgiant į šiuos nukentėjusiosios parodymus, galima daryti išvadą, jog liudytoja A. B., duodama parodymus teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, aptarė ne nagrinėjamą atvejį, o kitą įvykį, kai neva nukentėjusioji pas ją dėl sutuoktinio vartoto fizinio smurto atbėgo kruvinais keliais. Kita vertus apygardos teismas įvertina aplinkybę, kad nukentėjusioji E. St. ir liudytoja A. B. yra kaimynės bei geros draugės jau daug metų, todėl liudytojos A. B. parodymais tiek dėl nagrinėjamo įvykio, tiek dėl E. S. asmenybės turi būti vertinami itin kritiškai, nes tikėtina, kad savo parodymais liudytoja tik nori patvirtinti nukentėjusiosios E. St. iškeltą versiją ir taip padėti gerai draugei.

Galiausiai nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusioji savo ieškinyje dėl santuokos nutraukimo dėl E. S. kaltės, prašydama priteisti jai didesnę santuokoje įgyto turto dalį, niekada nebuvo nurodžiusi, kad prašo nukrypti nuo lygių dalių principo būtent dėl išteisintojo atliekamų smurtinių veiksmų. Vis dėlto apygardos teismas nagrinėjamu atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu vertinimu, jog pagal teismų suformuotą praktiką bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, atsižvelgdamas, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. 2016 m. birželio 14 d. E. St. atstovė pateikė ieškinį atsakovui E. S. dėl santuokos nutraukimo, įrodinėjant, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės, bei kitus su tuo susijusius reikalavimus (t. 2, b. l. 100–105). Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusiosios E. St., tiek išteisintojo E. S. parodymai turi būti vertinami itin atsargiai, atsižvelgiant į aplinkybes, kad jų tarpusavio santykiai šiuo metu yra itin konfliktiški, be to, jie turi vienas kitam turtinių pretenzijų, kurios dar nėra išspręstos civilinio proceso tvarka, o tai didina įtampą ir gali tapti priežastimi konfliktų kilimui.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje neabejotinai neįrodyta, kad E. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Taigi apygardos teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, įvertinęs, jog byloje esama abejonių, kurios negali būti pašalintos ir turi būti aiškinamos kaltinamojo asmens naudai, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas E. S. pagal kaltinimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintino pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios E. St. atstovas apeliaciniame skunde daug dėmesio skyrė teismo nešališkumo principo aptarimui ir padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė nešališkumo principą.

Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo principas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus. Subjektyvaus kriterijaus prasme teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu ar būti tendencingas, o objektyvaus kriterijaus prasme teismas turi pateikti objektyvias garantijas, pašalinančias abejones dėl galimo teismo šališkumo. Dėl to išvada, kad nagrinėjęs bylą teismas buvo šališkas, galima tik tada, kai teisėjas ar teismas nagrinėjo bylą, esant BPK 58 straipsnio 1 dalyje išvardytiems nušalinimo pagrindams arba nustačius aplinkybes, rodančias teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, arba nustačius tendencingą teismo proceso organizavimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nė vienas iš šių teismo šališkumą leidžiančių konstatuoti požymių nebuvo nustatyti.

Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo nešališkumas negali būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-246/2014, 2K-425/2012). Pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktas įrodymų tyrimas taip pat negali būti siejamas su teismo nešališkumo principo pažeidimu, nes šiuos pažeidimus gali ir turi pareigą ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, jokių įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimų nenustatė.

Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus. Kadangi nukentėjusiosios E. St. atstovas apeliaciniame skunde aptardamas aplinkybes, dėl kurių, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo principą, iš esmės, remiasi vien duomenimis, susijusiais su šio teismo atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu, apygardos teismas nenorėdamas kartoti visų, jau anksčiau nurodytų argumentų, papildomai tik pažymi, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas, 2017 m. gruodžio 21 d. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl nesama pagrindo tvirtinti, kad esminis proceso įstatymo pažeidimas galėjo tapti pagrindu konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamojoje byloje. Vien proceso dalyvių nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimus savaime nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tuo labiau spręsti dėl nagrinėjusio bylą teismo šališkumo.

Dėl civilinio ieškinio ir prašymo priteisti proceso išlaidas

Nukentėjusioji E. St. byloje pareiškė civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei prašė priteisti atstovavimo išlaidas (t. 1, b. l. 181–182). BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas E. S. priimtą išteisinamąjį nuosprendį palieka galioti, nėra pagrindo spręsti dėl civilinio ieškinio tenkinimo, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas prašymo priteisti proceso išlaidas netenkino. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Nagrinėjamu atveju E. S. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas šį išteisinamąjį nuosprendį palieka galioti, taigi nėra pagrindo iš E. S. priteisti nukentėjusiosios patirtas proceso išlaidas. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nagrinėjamojoje byloje nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas netenkinamas. Atsižvelgiant į visa tai, kas aptarta, nukentėjusiosios E. St. atstovo prašymas priteisti nukentėjusiajai procesines išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Šiaulio ir nukentėjusiosios E. St. atstovo advokato Mariaus Navicko apeliacinius skundus atmesti.