- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-06
- Bylos Nr.
- 1A-148-651/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė (pirm.), Regina Bertašienė, Violeta Miliuvienė
- Kaltinamasis
- B. S.
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Advokatai
- Irmantas Motužis, Antanas Kornikas
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-651/2016
Teisėjas Virginijus Gedeikis Teism. proceso Nr. 1-33-3-00012-2015-1
NUTARTIS
2016 m. spalio 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės, kolegijos teisėjų Reginos Bertašienės ir Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, dalyvaujant išteisintosios B. S. gynėjui advokatui Antanui Kornikui, nukentėjusiosios V. P. atstovui advokatui Irmantui Motužiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo – nukentėjusiosios V. P. atstovo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. S. buvo kaltinama tuo, kad 2015-08-25, tarp 18.30–19.00 val., Aleksandravo kaime, Plungės rajone, netoli V. P. namų esančioje ganykloje, V. P. melžiant karvę, priėjusi iš nugaros viena ranka sugriebė V. P. už plaukų, kitoje rankoje laikytu maišu su fekalijomis trenkė nukentėjusiajai per veidą, maišas plyšo ir fekalijomis apibėgo veidas, drabužiai, karvė ir pieno bidonas. Nuo smūgio V. P. parkritus ant žemės ir bandant atsikelti, B. S. ir toliau nukentėjusiąją laikė ranka paėmusi už plaukų, spyrė nukentėjusiajai į koją, ant nukentėjusiosios šaukė ir užgauliojo necenzūriniais žodžiais, kaltino ją esant šeimų ardytoja. Taigi B. S. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2016-02-08 nuosprendžiu B. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Plungės rajono apylinkės teismas konstatavo, kad šioje byloje B. S. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo nėra įrodyta neginčytinais įrodymais, kaltinimas yra grindžiamas prielaidomis, kuriomis baudžiamasis įstatymas draudžia grįsti kaltinamojo kaltę, todėl visos abejonės, jų nepaneigus, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog nors Sveikatos sutrikdymo masto taisyklėse nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, šio fakto negali patvirtinti teismas, vertindamas vien nukentėjusiosios reakciją ir situacijos aiškinimą, nesant galimybės įvertinti, ar smurtinių veiksmų pobūdis galėjo realiai sukelti fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios V. P. atstovas advokatas Irmantas Motužis prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-08 nuosprendį dėl B. S. išteisinimo panaikinti ir priimti naują – pripažinti B. S. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai sankcijoje numatytą bausmę, taip pat tenkinti nukentėjusiosios V. P. civilinį ieškinį ir priteisti iš B. S. nukentėjusiajai 323,36 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Atstovo tvirtinimu, iš teismo argumentų nėra suprantama, kokią reikšmę bylos aplinkybių nustatymui turi teismo išreikalautos „medžiagos dėl įvykio tyrimo“ duomenys, kokią reikšmę turi tai, kad, nagrinėjant šią bylą teisme, mušimo ir kitokio smurtavimo faktas buvo įrodinėjamas liudytojų parodymais, kad aplinkybės susiklostė taip, jog įvykis įvyko tarp giminyste siejamų žmonių, todėl ir liudytojai vienaip ar kitaip yra susiję giminyste, tačiau tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų nėra. Atstovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, kad tiek sveikatos sutrikdymas, tiek fizinis skausmas nustatomi remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (toliau Taisyklės), pagal kurias išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokį smurtavimo faktą, nepaisė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų, pagal kurias įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti bet kurie teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pažymi, jog B. S. buvo kaltinama ne sveikatos sutrikdymo padarymu, tačiau fizinio skausmo sukėlimu, o BK 141 straipsnis numato, jog 140 straipsnyje numatyto sveikatos sutrikdymo požymius apibūdina Taisyklės, taigi fizinio skausmo (kaip alternatyvaus BK 140 str. numatyto nusikaltimo požymio) konstatavimui pagal BK 141 straipsnį net nebūtina jomis vadovautis, juolab, kad Taisyklėse net nepateikiama fizinio skausmo sąvoka ar kokie nors jo nustatymo kriterijai. V. P. atstovas taip pat pažymi, kad, priešingai nei nuosprendyje teigia teismas, šioje byloje ne tik mušimo ir smurtavimo, tačiau ir fizinio skausmo sukėlimo faktas įrodinėtas ir yra įrodytas ne tik liudytojų parodymais, tačiau ir objektyviais medicininiais duomenimis, dėl to yra nepagrįsta teismo išvada, jog nebuvo pagrindo paskirti ekspertizę, nesant pakankamai surinktų pirminių duomenų. Taigi, prieš darydamas išvadą, kad abejonės vertinamos kaltinamosios naudai, pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti teismo medicinos ekspertizę, siekiant, jog būtų atliktas specialių žinių reikalaujantis tyrimas medicininiuose dokumentuose, susijusiuose su nukentėjusiosios apžiūra ir gydymo paskyrimu po sužalojimo, esantiems duomenims įvertinti. Atstovas nurodo, jog įrašai medicininiuose dokumentuose, nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, medicininiai duomenys, liudytojos I. S.–G. parodymai, tyrėjos B. Šimkuvienės nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyti duomenys apie tai, kad 2015-08-25 B. S. pripažino, jog apmėtė V. P. karvės išmatomis, stumdė ir tempė už plaukų, patvirtina, jog B. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pripažinus B. S. kaltę, prašo tenkinti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei patirtas atstovavimo išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji B. S. prašo V. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nurodo, kad ji niekada nepripažino, jog apipylė V. P. fekalijomis. Įvykio tyrimas nebuvo atliekamas. Nutarimo, kuriame neva nurodyta, kad B. S. pripažino apipylusi V. P. fekalijomis, nematė, su juo supažindinta nebuvo, todėl vienašališko tyrėjos įrašo neturėjo jokios galimybės skųsti. Jokie rašytiniai paaiškinimai nebuvo paimti, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tyrimas iš esmės nebuvo atliktas, ir objektyviai spręsti apie susidariusią situaciją nėra iš ko. Be to, pažymėjo, jog ji visada su V. P. kilusius konfliktus sprendė civilizuotais būdais, fiziškai nesmurtaudama, todėl V. P. pateikta istorija yra prasimanyta.
Žemesnės instancijos teismas
Išteisintosios B. S. gynėjas advokatas Antanas Kornikas prašė atmesti apeliacinį skundą ir nuosprendį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiosios V. P. atstovas advokatas Irmantas Motužis prašė tenkinti apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamosios teisės doktrinoje yra pažymima, jog BK 140 straipsnio tikslas – apsaugoti žmogų nuo fizinio skausmo sukėlimo. Objektyviai veika pasireiškia mušimu ar kitais smurtiniais veiksmais, t. y. fiziniu smurtu. Fizinis smurtas – pavojingas, neteisėtas, tyčinis poveikis kito žmogaus organizmui, atliekamas prieš asmens valią arba be jo sutikimo bei galintis pasireikšti žmogaus audinių ar organų anatominio vientisumo arba funkcijų pažeidimais, skausmo sukėlimu, judėjimo laisvės apribojimu. Fizinio smurto padariniai gali būti įvairūs: gyvybės atėmimas, sveikatos sutrikdymas, skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimas, laisvės atėmimas ar bejėgiškumo būklės sukėlimas. BK 140 straipsnis kriminalizuoja vieną iš lengvesnių fizinio smurto padarinių – fizinio skausmo sukėlimą. Reikėtų paminėti, kad fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai.
Būtent sukelto skausmo intensyvumą ir stiprumą nustatyti padeda eksperto išvados, nurodomos ekspertizės akte. Taigi nepagrįsti atstovo teiginiai apeliaciniame skunde, jog BK 141 straipsnis numato, kad BK 140 straipsnyje numatyto sveikatos sutrikdymo požymius apibūdina Taisyklės, todėl fizinio skausmo (kaip alternatyvaus BK 140 str. numatyto nusikaltimo požymio) konstatavimui pagal BK 141 straipsnį net nebūtina jomis vadovautis. Tuo labiau, jog ir pačiose Taisyklėse aiškiai išreikšta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą (Taisyklių 8 p.). Taigi nors BK 141 straipsnis tiesiogiai kalba tik apie sveikatos sutrikdymų požymius, tačiau kadangi sąvokų išaiškinimas yra skirtas visam BK XVIII skyriui, tai Taisyklėmis reikia remtis ir esant fizinio skausmo sukėlimo atvejams. Tiesa, kad bylos medžiagoje nėra ekspertizės akto dėl V. P. sukelto fizinio skausmo. Vis dėlto bylos medžiagoje trūko duomenų, kuriais remiantis būtų galima skirti užduotį atlikti ekspertizę, kadangi pirmosios instancijos teismo išreikalautoje medžiagoje dėl įvykio tyrimo, pagal kurią priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, yra tik tarnybinis pranešimas dėl įvykio patikrinimo ir nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, iš kurių matyti, kad KPS tyrėja Birutė Šimkuvienė iš esmės įvykio netyrė ir nerinko objektyvių duomenų dėl smurto. Tačiau į įvykio vietą kartu su tyrėja B. Šimkuviene vyko taip pat ir vyresnysis specialistas Kęstutis Dambrauskas, kuris apklaustas apeliacinio teismo posėdžio metu, nurodė, jog nukentėjusioji buvo vienur kitur aptaškyta, ant jos daugiau jokių sužalojimų nebuvo, gal buvo apsistumdymas, tačiau apie tai spręstina tik iš jos pačios žodžių. Specialistas pažymėjo, jog nukentėjusioji su juo į įvykio vietą nevyko, įvykio vietos netikslino, o išteisintoji nesakė, kad sužalojo ar apstumdė nukentėjusiąją. Vadinasi, atvykus policijos pareigūnei ir specialistui, nukentėjusioji jokių pretenzijų nereiškė, nusiskundimų neišsakė ir objektyvių duomenų apie galbūt patirtą fizinį skausmą nepateikė (pavyzdžiui, purvinų drabužių, maišelio su fekalijų liekanomis ir pan.), o akivaizdžių sužalojimų taip pat nebuvo matyti. Svarbu ir tai, jog nors veiksmas neva buvo padarytas 2015-08-25, nukentėjusioji V. P. į teismą su skundu kreipėsi tik 2015-10-22, t. y. maždaug po dviejų mėnesių. Tai kelia rimtų abejonių dėl V. P. teisme išsakytų pretenzijų pagrįstumo.
Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog įvykis įvyko tarp giminyste susijusių žmonių, tarp kurių konfliktai tęsiasi jau labai ilgą laiką (b. l. 43–55), todėl neaišku, kiek tikslūs ir teisingi yra nukentėjusiosios, išteisintosios ir liudytojų parodymai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog dėl tvyrančios įtampos tarp konflikto šalių, nuolatinių ginčų, 2015-08-25 neva įvykusį įvykį nukentėjusioji galėjo traktuoti perdėtai ir pernelyg sureikšminti galbūt patirtą skausmą. Be abejo, tai, kaip nukentėjusysis suprato prieš jį nukreiptus veiksmus, yra labai svarbu, tačiau pagrindiniu kriterijumi šios aplinkybės laikyti nereikėtų. Tuo labiau, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymai nėra visiškai nuoseklūs – iš pradžių buvo teigiama, kad neva išteisintoji išterliojo nukentėjusiąją karvių fekalijomis, o vėliau buvo įrodinėjama, kad tai buvo žmogaus fekalijos. Tai nurodyta ir išteisintosios atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104).
Pažymėtina ir tai, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nei vieno, nei kito byloje neginčijamai nėra nustatyta. Jokių liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nėra, taigi nesant kitų įrodymų, kyla abejonių ir dėl paties konflikto tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios nurodomu laiku įvykimo. Tuo labiau nesama ir objektyvių duomenų, kurie įrodytų fizinio skausmo sukėlimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir jau buvo nurodyta anksčiau, šio fakto negali patvirtinti teismas, vertindamas vien nukentėjusiosios reakciją ir situacijos aiškinimą, todėl nėra galimybės įvertinti, ar smurtinių veiksmų pobūdis galėjo realiai sukelti fizinį skausmą, o jei fizinis skausmas ir buvo sukeltas, ar jo stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Apylinkės teismas teisingai nurodė, jog nukentėjusiosios pateiktas UAB „Plungės sveikatos centras“ informacinis raštas (b. l. 11) dėl gydytojo Visvaldo Nekrašo diagnozės po V. P. apžiūros nėra pakankami duomenys fizinio skausmo konstatavimui. Informaciniame rašte nurodomi simptomai – patinusi kairė veido pusė, skausmingas pakaušis, nerimas, įtampa, pastovi bloga nuotaika, yra išskirtinai subjektyvūs ir netikslūs duomenys, kaip nukentėjusioji vertina savo būklę. Teismo vertinimu, abejotina atrodo ir pati diagnozė – kairės pusės veido paviršinis sužalojimas, kaklo paviršinis sužalojimas (b. l. 11) – atsižvelgiant į tai, jog ją pateikia gydytojas neurologas. Taip pat ir apeliaciniame skunde minimuose medicininiuose dokumentuose (b. l. 10, 93) – UAB „Žemaitijos medicinos centras“ gydytojo konsultacijos lapai, kuriuose neva užfiksuoti „ne tik nukentėjusiosios V. P. nusiskundimai (skauda sprandą, skauda veido kairę pusę, galvos skausmas), tačiau net objektyvūs požymiai, patvirtinantys smurtavimo faktą (patinusi kairė veido pusė, skausmingas kaklas palpuojant, skausmingas pakaušis)“, nustatyta diagnozė yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio, grindžiama pačios nukentėjusiosios vertinimu ir pateikta to paties gydytojo neurologo. Taigi skirtingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai, kadangi išnaudojus visas galimybes nepavyko jų pašalinti.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio išteisinti B. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas, nėra pagrindo spręsti klausimą pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį dėl atstovavimo išlaidų iš B. S. priteisimo. Civilinis ieškinys, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nukentėjusiosios V. P. atstovo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą.