Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rhetor“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atmestas prašymas priimti papildomą sprendimą, civilinėje byloje Nr. 2-2187-392/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rhetor“ ieškinį atsakovui A. T. (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Versmių statyba“) dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo priimti papildomą sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rhetor“ kreipėsi į teismą, prašydama, pripažinus 2007 m. rugsėjo 14 d. paskolos sutartį dėl 30 000 Lt paskolos, 2007 m. spalio 9 d. paskolos sutartį dėl 37 000 Lt paskolos, 2007 m. spalio 29 d. paskolos sutartį dėl 30 000 Lt paskolos, 2008 m. vasario 22 d. paskolos sutartį dėl 20 000 Lt paskolos, 2008 m. kovo 3 d. paskolos sutartį dėl 5 000 Lt paskolos, 2008 m. kovo 15 d. paskolos sutartį dėl 25 000 Lt paskolos atlygintine, priteisti iš atsakovo A. T. 147 000 Lt negrąžintos paskolos; priteisti iš atsakovo 64 331,46 Lt skolą, susidariusią dėl nemokėtų palūkanų nuo sutarčių sudarymo iki nustatyto termino grąžinti paskolą pabaigos bei iki 2015 metais sausio mėn. suėjusio termino mokėti kas mėnesį palūkanas iki paskolos grąžinimo; priteisti iš atsakovo 47 730,12 Lt skolą, susidariusią skolininkui piniginę prievolę praleidus sumokėti laiku; priteisti iš atsakovo neapskaičiuotas palūkanas pagal kiekvieną sutartį iki paskola bus grąžinta, skaičiuojant nuo 2015 metų vasario mėn. iki paskola bus gražinta; priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, žyminį mokesti ir 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 42 574,14 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 1 140 Eur bylinėjimosi išlaidų.2017 m. balandžio 18 d. teisme gautas ieškovės prašymas priimti papildomą sprendimą. Prašyme ieškovė nurodė, kad teismas sprendė ne dėl visų palūkanų ir prašė išnagrinėti neišnagrinėtus reikalavimus, konkrečiai – reikalavimą priteisti iš atsakovo 47 730,12 Lt skolą, susidariusią skolininkui piniginę prievolę praleidus sumokėti laiku, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanas, susidariusias dėl prievolės sumokėti palūkas ir grąžinti paskolą laiku nevykdymo nuo sutartimis nustatyto termino mokėti kas mėnesį palūkanas iki termino grąžinti paskolą pabaigos bei iki 2015 metais sausio mėn. suėjusio termino mokėti kas mėnesį palūkanas iki paskolos grąžinimo, taip pat reikalavimą priteisti iš atsakovo neapskaičiuotas palūkanas pagal kiekvieną sutartį iki paskola bus grąžinta, skaičiuojant palūkanas nuo neapskaičiuoto laikotarpio, t. y. nuo 2015 metų vasario mėnesio iki paskola bus grąžinta, bei šiuos reikalavimus tenkinti visiškai ir, atsižvelgiant į neišnagrinėtų reikalavimų išnagrinėjimo rezultatus, apskaičiuoti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą priimti papildomą sprendimą.Teismas konstatavo, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog teismas sprendė visus ieškovės reikalavimus, tik sprendime dėl itin plačios ir painios ieškovės reikalavimų žodinės konstrukcijos juos nurodė lingvistiškai lakoniškiau, todėl priimti papildomo sprendimo nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad tai, jog sprendimu buvo išspręsti visi reikalavimai, matyti ir iš ieškovės apeliacinio skundo turinio, kuriuo ji skundžia ir tą sprendimo dalį, kurios, kaip pati teigia, teismas neišsprendė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Rhetor“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti papildomą sprendimą dėl neišnagrinėtų ieškinio 3 ir 4 reikalavimų, juos tenkinant, ir tinkamai, atsižvelgiant į neišnagrinėtų reikalavimų išnagrinėjimo rezultatus, apskaičiuoti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teisėjas V. K. vilkina bylos nagrinėjimą, šiurkščiai ir nuolat pažeidžia procesinį įstatymą, jam buvo reiškiami nušalinimai, jis be pagrindo priimdamas neteisėtą atskirąją nutartį, inicijavo kitų bylų nagrinėjimą, taip užtempdamas sprendimo priėmimą šioje byloje. Teisėjo veiksmai, neišnagrinėjant ieškinio pilnai, po to netenkinant prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo, po to trūkumų apeliaciniam skundui surašymas, žinant, kad esminis skundo trūkumas sukeltas paties teisėjo, jam nesprendžiant byloje visų ieškinio reikalavimų, yra pasirinkta nauja taktika vilkinti šios bylos nagrinėjimą, kerštaujant ieškovės atstovui dėl jo aktyvios pozicijos byloje.Skundžiamoje nutartyje nenurodyta jokių esminių motyvų, kodėl laikoma, kad teismas nagrinėjo visus reikalavimus. Nutartis yra be motyvų, absoliučiai nelogiška, nesuprantama. Akivaizdu, kad teisėjas visų reikalavimų neišsprendė. 2017 m. kovo 30 d. priimtame sprendime nurodoma, kad išnagrinėti kitokio turinio reikalavimai, nei nurodyti patikslintame ieškinyje, kuris buvo pateiktas po teismo įsakymo priėmimo ir atsakovo prieštaravimų pareiškimo. Reikalavimas priteisti iš atsakovo palūkanas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, kai skolininkas praleidžia terminą įvykdyti piniginę prievolę už sumą, kurios sumokėjimo terminas praleistas, teismui su ieškiniu yra pateiktas, pateikta ir palūkanų pagal kiekvieną sutartį apskaičiavimo lentelė, todėl nesutiktina su teismo teiginiu, kad ieškovas „neprašo priteisti palūkanų“ pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį. Toks prašymas pateiktas, jį nurodant ieškinio aprašomoje ir baigiamojoje dalyse, pažymėtas Nr. 3. Neišnagrinėti ir patikslintame ieškinyje nurodyti reikalavimai Nr. 4. (priteisti iš atsakovo neapskaičiuotas palūkanas pagal kiekvieną sutartį iki paskola bus grąžinta, skaičiuojant palūkanas nuo 2015 m. vasario mėnesio iki paskola bus grąžinta) ir Nr. 6 (priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų). Išnagrinėjus visus ieškinyje nurodytus prašymus, keistina priteisto iš atsakovo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų suma.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti papildomą sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjas, neišnagrinėdamas ieškinio pilnai, po to netenkindamas prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo ir nustatydamas ieškovės apeliacinio skundo trūkumus, specialiai vilkina bylą, kerštauja ieškovės atstovui, be to, nutartis, kuria atsisakyta priimti papildomą sprendimą yra nemotyvuota, o taip pat nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendime akivaizdžiai neišnagrinėjo visų ieškovės reikalavimų.

Dėl teisėjo nešališkumo

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92).Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, priimdamas nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas priimti papildomą sprendimą, specialiai vilkino bylos nagrinėjimą ir taip kerštavo ieškovės atstovui, be deklaratyvių pareiškimų nepateikė jokių realių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti teisėjo nešališkumu, todėl šis ieškovės argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl nutarties motyvavimo

Nors ieškovė atskirajame skunde teigia, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, iš pačios nutarties turinio aiškiai matyti, jog pirmosios instancijos teismas nurodė tiek teisės normą, kuria remiasi, tiek ir nuoseklius argumentus, kodėl jis laiko, jog 2017 m. kovo 31 d. sprendime išnagrinėjimo visus ieškovės reikalavimus, be kita ko, paaiškino, jog ieškovės ieškinyje suformuluotų reikalavimų konstrukcijos yra itin plačios, o teismas jas tik nurodė lingvistiškai lakoniškiau. Vien tik ta aplinkybė, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir laiko juos nelogiškais, savaime nereiškia, jog nutartis yra be motyvų, todėl ir šis ieškovės skunde nurodytas argumentas atmestinas.

Dėl pagrindo priimti papildomą sprendimą nebuvimo

CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1879/2013).Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalį teismas gali priimti papildomą sprendimą, jeigu:1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.Pažymėtina, kad CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tada, kai pirmosios instancijos teismas apskritai dėl kažkurio iš ieškovo pateiktų reikalavimų nepasisako, tačiau ne tais atvejais, kai teismas tam tikrą ieškovo reikalavimą įvertina (išaiškina) kitaip, nei to siekė pats ieškovas, nes CPK 276 straipsnio 1 dalis draudžia teismui, priėmusiam ir paskelbusiam sprendimą, pačiam tokį sprendimą naikinti ar keisti. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti yra nustatyta instancinė tvarka, t. y. priimtą ir paskelbtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės, gali pakeisti arba panaikinti tik apeliacinės instancijos teismas.Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš 2017 m. kovo 31 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytus reikalavimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo klausimams aktualų reglamentavimą, be kita ko nurodė, kad iki ieškinio pateikimo galėtų būti skaičiuojamos tik 5 proc. dydžio metinės palūkanos už laiku negrąžintą paskolą nuo numatytos paskolos grąžinimo dienos, tačiau ieškovė priteisti tokių palūkanų neprašo. Apeliantė tiek savo apeliaciniame skunde, tiek ir prašyme priimti papildomą sprendimą bei šiuo metu nagrinėjamame atskirajame skunde nurodė nesutinkanti su minėta teismo išvada, kad ji tokių palūkanų priteisimo neprašė, ir akcentuoja patikslinto ieškinio 3 ir 4 reikalavimus, kuriais, jos nuomone, ji būtent ir prašė teismo įvardytų palūkanų priteisimo iš atsakovo. Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų aplinkybių, 2017 m. kovo 31 d. sprendime teismas ne apskritai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų, bet kitaip juos įvertino, nei siekė ir mano esant teisinga apeliantė, o pareikštų reikalavimų įvertinimo (ne)tinkamumas turi būti sprendžiamas tik instancine tvarka, t. y. ieškovei jos nesutikimą nurodžius apeliaciniame skunde. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytu motyvu, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė visus reikalavimus, o vien tik ta aplinkybė, jog teismas šiek tiek pakeitė ieškovės reikalavimų lingvistines konstrukcijas (formuluotes), siekdamas lakoniškumo ir aiškumo, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo priimti papildomą sprendimą.Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas priimti papildomą sprendimą, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punkto,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.