Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1879/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-17
Bylos Nr.: 2A-1879/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00588-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas: RUAB „Linos namai“
Ieškovas: AB DNB

Kategorijos

116.5pavadinimo nepavyko patikrinti
116.10.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
127.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1879/2013(Proceso Nr. 2-58-3-00588-2012-4)Procesinio sprendimo kategorija 116.5; 116.10.2; 121.21; 127.6

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės RUAB „Linos namai“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo už akių ir 2013 m. kovo 15 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-488-357/2013 pagal ieškovės AB DNB lizingas (buvęs pavadinimas – UAB DnB NORD lizingas) ieškinį atsakovei RUAB „Linos namai“, trečiajam asmeniui BUAB „Eko domus“ dėl skolos priteisimo ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl ieškovės AB DNB lizingas patvirtinimo RUAB „Linos namai“ kreditoriumi ir jos įtraukimo į RUAB „Linos namai“ restruktūrizavimo bylą su 91 499,24 Lt dydžio finansiniu reikalavimu teisėtumo ir pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovės nurodymu, tarp jos ir trečiojo asmens buvo sudarytos trys lizingo sutartys (toliau – ir Lizingo sutartys), už kurių tinkamą įvykdymą laidavimo sutartimis solidariai laidavo atsakovė. Po bylos teisme iškėlimo ieškovei buvo sugrąžinta dalis lizinguoto turto. Šiuo metu iš viso skola ieškovei sudaro 94 040,24 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, ieškovė praleido terminą ieškiniui dėl skolos priteisimo iš laiduotojų pateikti, nes ji lizingo sutartis nutraukė dėl esminio pažeidimo, apie pradelstą skolą sužinojo daug seniau nei prieš tris mėnesius, tačiau į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo kreipėsi tik 2009 m. rugsėjo mėn. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad dėl susidariusių 16 674,40 Lt nuostolių yra kalta atsakovė ar trečiasis asmuo, ieškovė pati pardavė turtą už 7 260 Lt, todėl neaišku, ar ji buvo pakankami rūpestinga, t. y. ar ėmėsi priemonių, kad parduotų šį turtą už maksimaliai didžiausią kainą. Dėl Lizingo sutarties Nr. 2005/12-T202 tvirtino, kad ieškovė šį turtą ar jo dalį yra pardavusi, todėl sutartyje numatyta suma turėtų būti mažinama reikalaujama iš atsakovės suma. Dėl Lizingo sutarties Nr. 2005/12-N64 mano, kad turto vertė ne tik turėjo padengti, bet galimai ir žymiai viršyti trečiojo asmens skolos sumą, todėl neaišku, kokiu pagrindu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 7 141,11 Lt pradelstų lizingo įmokų. Laiko, kad delspinigius galima skaičiuoti tik pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 ir jie sudaro 577,52 Lt, o 6 procentų dydžio metinės palūkanos iš atsakovės gali būti skaičiuojamos tik nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d.

Trečiasis asmuo iš esmės neprieštaravo ieškinio reikalavimams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 246 straipsnio 1 dalimi, atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, priėmė sprendimą už akių ir ieškinį patenkino iš dalies, o dėl ieškinio reikalavimų dalies, nuo kurių ieškovė atsisakė, taip pat dėl reikalavimo dalies trečiojo asmens atžvilgiu, bylą nutraukė. Teismas, padaręs išvadą, kad ieškovė iš atsakovės kaip laiduotojo neprašo daugiau nei yra patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas BUAB „Eko domus“ bankroto byloje, t. y. finansinis reikalavimas patvirtintas 141 284,87 Lt sumai, o iš atsakovės ieškovė prašo priteisti mažesnę sumą ir patvirtinti galutinį kreditorinį reikalavimą 91 499,24 Lt, taip pat konstatavęs, jog atsakovė turi prievolę ieškovei, nusprendė patvirtinti ieškovę kreditoriumi ir įtraukti į RUAB „Linos namai“ restruktūrizavimo bylą su 91 499,24 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, o papildomu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo iki 2012 m. gegužės 17 d. ir šiuo pagrindu patvirtino 14 670,38 Lt kreditorinį reikalavimą, taip pat priteisė 4 840 Lt bylinėjimosi išlaidų ir nurodytai sumai patvirtino kreditorinį reikalavimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu už akių ir papildomu sprendimu, padavė teismui apeliacinius skundus, kuriuose prašo panaikinti skundžiamą sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – taikyti senatį ir ieškovės ieškinį atmesti, ir dalį papildomo sprendimo dėl 4 840 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šios sumos kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bei priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:

1. Teismas sprendime už akių nurodė, kad ieškovės atstovas buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį, tačiau į teismo posėdį neatvyko dėl pateisinamų priežasčių. Bet, neatsižvelgiant į tai, teismas vis tiek priėmė sprendimą už akių. Ieškovė buvo pateikusi teismui prašymą bylos nagrinėjimą atidėti. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių priimamas tik tais atvejais, kai byloje yra pateikti tik vienos iš šalių įrodymai. Kadangi šioje byloje buvo pateikti tiek ieškovės, tiek atsakovės įrodymai, todėl teismas negalėjo priimti sprendimo už akių.

2. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, dėl ieškovės ir trečiojo asmens atstovo dalyvavimo pripažinimo būtinu, nes atsakovė neturi galimybės išsiaiškinti visų bylai svarbių ir reikšmingų aplinkybių, t. y. kokiomis aplinkybėmis ieškovė perėmė iš trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 ir koks buvo jo stovis; ar nekilnojamasis turtas pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 buvo perduotas ieškovei trečiojo asmens pagal perdavimo–priėmimo aktą ir jei ne, tai kodėl; kodėl nebuvo organizuotos nekilnojamojo turto pradavimui pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 varžytinės ir pan.; kokiu būdu ir kas nustatė nekilnojamojo turto pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 vertę šio turto perėmimo metu; kodėl nekilnojamais turtas pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 buvo parduotas susijusiai įmonei; kodėl ieškovė neperėmė kilnojamojo turto pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202; kodėl vienu atveju pripažįsta, kad turtas buvo perimtas pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223, nors joks perdavimo–priėmimo aktas nebuvo pasirašytas, o kitu atveju pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12- T202 nurodyta, kad neva turto neperėmė (nors byloje yra net duomenys, jog ieškovei žinomas net šio turto svoris, nes preliminarioje sutartyje šis turtas numatytas parduoti kaip metalo laužas); kodėl pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223 turtas buvo parduotas būtent už tokią kainą; kodėl turto pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223 pardavimui nebuvo organizuotas aukcionas ar varžytinės, kad būtų nustatyta reali rinkos kaina ir t.t.

3. Kad būtų galima priteisti nuostolius, būtinos visos CK 6.246–6.248 straipsnio sąlygos. Konkrečiu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog dėl susidariusių 16 674,40 Lt nuostolių yra kalta atsakovė ar trečiasis asmuo. Ieškovė pati pardavė turtą už 7 260 Lt. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo šiame procese nedalyvavo ir negalėjo turėti įtakos sprendžiant už kokią kainą šį turtą parduoti. Teismas nevertino aplinkybių, ar ieškovė buvo pati pakankamai rūpestinga, ar ėmėsi priemonių, kad parduotų turtą už maksimaliai didžiausią kainą, ar skelbė apie parduodamą turtą, organizavo aukcioną ir pan. Teismas rėmėsi tik ieškovės pateiktomis sąskaitomis faktūromis, mokėjimų grafikais ir kitais dokumentais, kurie niekaip neįrodo, kad ieškovė stengėsi parduoti turtą už įmanomai didžiausią kainą. Mano, kad turėjo būti remiamasi CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

4. Pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 prašoma 62 082,42 Lt visų likusių lizingo mokėjimų ir 3 389,91 Lt pradelstų lizingo įmokų, bei 334,35 Lt delspinigių, iš viso 65 806,68 Lt. Apie turto pardavimą kitiems asmenims pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 byloje nepateikta įrodymų, atsakovės pateikta preliminarioji sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl AB DNB lizingas šio turto pardavimo sandorio neįvykdė. Ieškovė nurodė, kad turtas – metalo laužas pagal šią sutartį ieškovei neperduotas, atsakovės administratorė paaiškino, kad domėjosi dėl turto ir dokumentų perdavimo trečiajam asmeniui, tačiau bankroto administratorius nurodė, kad dokumentų, aktų apie šio lizinguoto turto perdavimą AB DNB lizingas, negavęs. Atsakovės duomenimis, ieškovė šį turtą ar dalį jo yra pardavusi UAB „Dagazas“, todėl bent jau sutartyje numatyta suma turėtų būti mažinama reikalaujama iš atsakovės suma.

5. Pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 buvo lizinguojamas nekilnojamasis turtas. Šio turto vertę buvo nustatęs pagal 2008 m. sausio 3 d. prašymą DnB Nord turto vertinimo skyrius – 1 545 000 Lt. Atsakovės žiniomis, trečiasis asmuo buvo investavęs į šio nekilnojamojo turto pagerinimą 656 238,96 Lt. Taigi šio turto vertė ne tik turėjo padengti, bet galimai ir žymiai viršijo trečiojo asmens skolos sumą.

6. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Lizingo sutarčių 10.5 punkte nustatyta, kad Lizingo sutartys pasibaigia lizingo davėjui vienašališkai nutraukus sutartis nesikreipiant į teismą, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia lizingo sutartį. Ginčo atveju ieškovė Lizingo sutartis nutraukė vadovaudamasi Lizingo sutarčių 10.5 punktu. Lizingo sutartys buvo nutrauktos nuo 2009 m. gegužės 18 d. Taigi ieškovė apie pradelstą skolą sužinojo jau daug seniau, nei prieš tris mėnesius, į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo kreipėsi tik 2009 m. rugsėjo mėn. Tačiau teismas šių pateiktų argumentų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė.

7. CPK normos nereglamentuoja, kad dėl priimto sprendimo už akių gali būti teikiami prašymai dėl papildomo sprendimo priėmimo. Ieškovė galėjo kreiptis tik su prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Teismas negali priimti papildomo sprendimo ir priteisti ieškovei iš atsakovės prašomų procesinių palūkanų. CPK nereglamentuoja galimybės teismui nustatyti terminus šalinti trūkumus kuriai nors prašymą pateikusiai šaliai sprendžiant klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

8. Ieškovė teismui nebuvo pateikusi CPK 98 straipsnio 1 dalyje reikalaujamų dokumentų, t. y. nebuvo pateikusi rašytinio prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Todėl šios išlaidos negali būti priteisiamos, nes minėti dokumentai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas turėjo vadovautis galiojančiomis įstatymo normomis. Taigi papildomu sprendimu teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, t. y. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra sąlyga nustatanti, kad papildomas sprendimas gali būti priimtas, jei kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas. Ieškovė teismui nebuvo pateikusi jokių bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl negali šių įrodymų teikti po sprendimo už akių priėmimo, nes tai pažeidžia CPK 98 ir 277 straipsnių reikalavimus.

Atsiliepimas

Ieškovė su paduotais apeliaciniais skundais nesutiko ir prašė skundžiamus sprendimus palikti nepakeistus. Prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:

1. Apeliantė neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė kokių nors materialinės ir/ar procesinės teisės normų pažeidimų (CPK 327, 329, 330 str.), sąlygojančių pagrindą konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Netgi teismui nustačius formalius sprendimo už akių priėmimo trūkumus, vadovaujantis CPK 328 straipsniu, iš esmės teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti ieškinį, kuris visiškai atitinka teismo sprendimui (CPK 259-260 str., 263 str. 270 str.) keliamus reikalavimus, ir kuriuo iš esmės byla yra išspręsta teisingai, paliktinas galioti nepakeistu.

Šalies argumentai

2. Apeliantė nurodė tikrovės neatitinkančias ir įrodymais nepagrįstas faktines aplinkybes apie lizinguoto turto vertes, piktnaudžiauja procesine teise reikšti prašymą dėl bylos sustabdymo ir siekia užvilkinti kreditoriaus (ieškovės) kreditorinio reikalavimo atsakovės restruktūrizavimo byloje patvirtinimą.

3. Apeliantė nepagrįstai ignoruoja savo kaip laiduotojo atsakomybę prieš ieškovę pagal galiojančias laidavimo sutartis. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad tuo atveju, jei laidavimo sutartyje yra susitarta, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių kreditoriui įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas pareikšti ieškinį laiduotojui netaikomas. Ginčo atveju ieškovės ir atsakovės Laidavimo sutarčių 7.1 punkte yra nustatyta, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal Lizingo sutartis įvykdymo, todėl senaties terminai netaikomi. Netgi jei ir būtų pagrindas 3 mėn. senatį taikyti, tai šis senaties terminas nepraleistas, nes ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovė atsakovei pareiškė 2009 m. rugpjūčio 17 d., t. y. nepraleisdama 3 mėnesio termino, o ne kaip klaidingai nurodė apeliantė 2009 m. rugsėjo mėn.

4. Apeliantė klaidingai vertina pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo pobūdį ir nepagrįstai bando paneigti ieškovės teisę į pradelstų lizingo įmokų už naudojimąsi lizinguojamu turtu ir sutartinių netesybų – delspinigių priteisimą.

5. Ieškovė rašytiniais įrodymais yra įrodžiusi skolos dydį, t. y. kad pradelstus mokėjimus ieškovei pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223 sudaro 1 139,84 Lt, o delspinigius – 112,85 Lt, pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 pradelstus mokėjimus sudaro 3 389,91 Lt, o delspinigius – 334,35 Lt, pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 pradelstus mokėjimus sudaro 7 141,11 Lt, o delspinigius – 624,37 Lt. Apeliantė jokių įrodymų, patvirtinančių šių lizingo įmokų ir delspinigių sumokėjimą ar įrodymų, paneigiančių pradelstų lizingo įmokų ir delspinigių dydį, nepateikė, todėl skolos dydžio nepaneigė (CPK 178 str.).

6. Priešingai negu teigia apeliantė ir savo teiginių nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais, lizingo objektas pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202, kuris priklauso ieškovei nuosavybės teise, ieškovei pagrindinio skolininko BUAB „Eko domus“ nėra grąžintas (perduotas), nors tokią pareigą grąžinti lizinguotą turtą ieškovei po lizingo sutarties nutraukimo lizingo gavėjas UAB „Eko domus“ turėjo pareigą pagal Lizingo sutarties 10.6 punktą. Todėl ieškovė turi teisę į šio negrąžinto turto vertės kompensavimą, t .y. 62 082,42 Lt visų likusių lizingo mokėjimų pagal lizingo įmokų grafiką už negrąžintą ieškovei priklausantį lizinguotą turtą priteisimą.

7. Apeliantė klaidingai nurodė, kad ieškovė neva lizinguotą turtą pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 yra pardavusi įmonei UAB „Dagazas“, ir tokį teiginį grindžia šalių nepasirašytu prikimo–pardavimo sutarties tekstu.

8. Ieškovė atsakovei nėra pareiškusi turtinių reikalavimų dėl nuostolių pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 ir Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 priteisimo, taip pat nėra pareiškusi reikalavimo priteisti baudų pagal Lizingo sutarčių 10.6 punktą. Reikalavimas priteisti pradelstas lizingo įmokas, delspinigius iki sutarčių nutraukimo pagal savo pobūdį ir pagrindą nėra reikalavimas priteisti nuostolius.

9. Apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad atsakovė iš esmės klaidingai vertina tarp šalių susiklosčiusius laidavimo ir lizingo teisinius santykius, neigia ieškovės kaip lizingo davėjo ir lizinguojamo turto savininko teises, o atsakovės argumentai nepaneigia nei jos skolos ieškovei dydžio, nei ieškovės byloje pateiktų skolą pagrindžiančių rašytinių įrodymų.

Šalies argumentai

10. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo priteisė ieškovei 16 674,39 Lt nuostolių po lizingo objekto pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223 pardavimo, pagrindas šio nuostolio priteisimui yra Lizingo sutarčių 10.6 punktas ir CK 6.251 straipsnis, nustatantis visiško nuostolių kompensavimo principą bei CK 6.574 straipsnis, reglamentuojantis, kad ieškovas turi būti grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi apeliantės nesutikimas su faktine pardavimo kaina, teiginiai, kad šį turtą buvo galima parduoti brangiau, yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir nepaneigia ieškovės teisės į nuostolių pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223 po lizingo objekto realizavimo priteisimą (CK 6.251 str., CK 6.574 str.).

11. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybės atsakovei rinkti ir teikti įrodymus, aiškintis bylos aplinkybes, tinkamai atsikirsti, nepagrįstai priėmė sprendimą už akių. Priimti sprendimą už akių CPK 246 straipsnio 1 dalies pagrindu prašė pati atsakovė. Aplinkybė, kad skundžiamu sprendimu už akių ieškinys buvo patenkintas, o ne kaip prašė atsakovė – atmestas, nesudaro pagrindo sprendimui panaikinti. Naikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylos nagrinėjimą iš naujo pirmosios instancijos teismo nėra pagrindo. Tai užvilkintų ieškovės kaip atsakovės kreditoriaus teisių pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą įgijimą.

12. Kadangi sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovės ieškinys, todėl ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų nebuvo teismo sprendimu išspręstas, todėl remiantis CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jis teisėtai ir pagrįstai buvo patenkintas skundžiamu papildomu sprendimu. Teisės normos nedraudžia teismui priimti papildomo sprendimo kai byloje pareikštas reikalavimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu už akių. Apeliantė klaidingai apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas įpareigojo ieškovę pašalinti trūkumus, t. y. pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Tokios aplinkybės neatitinka tikrovės, nes teismas nutartimi įpareigojo ieškovę pateikti ne bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus, o procesinių palūkanų paskaičiavimą, išreikštą konkrečia pinigine suma. Šiuo atveju jokių teisės normų pažeidimų nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės patvirtinimo atsakovės kreditoriumi ir jos įtraukimo į restruktūrizavimo bylą su 91 499,24 Lt dydžio finansiniu reikalavimu teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nors ginčo atveju ir egzistuoja viešasis interesas, nes sprendžiamas restruktūrizuojamos įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ad hoc nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl bylą nagrinės atsižvelgdamas į jame nurodytus argumentus.

Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad ieškovė praleido terminą ieškiniui dėl skolos priteisimo iš laiduotojo pateikti, nes ji lizingo sutartis nutraukė dėl esminio pažeidimo, apie pradelstą skolą sužinojo daug seniau nei prieš tris mėnesius, tačiau į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojo kreipėsi tik 2009 m. rugsėjo mėn.; ieškovė nepateikė įrodymų, kad dėl susidariusių 16 674,40 Lt nuostolių yra kalta atsakovė ar trečiasis asmuo, ieškovė pati pardavė turtą už 7 260 Lt, todėl neaišku, ar ji buvo pakankami rūpestinga, t. y. ar ėmėsi priemonių, kad parduotų šį turtą už maksimaliai didžiausią kainą. Dėl Lizingo sutarties Nr. 2005/12-T202 tvirtino, kad ieškovė šį turtą ar jo dalį yra pardavusi, todėl sutartyje numatyta suma turėtų būti mažinama reikalaujama iš atsakovės suma. Dėl Lizingo sutarties Nr. 2005/12-N64 mano, kad turto vertė ne tik turėjo padengti, bet galimai ir žymiai viršyti trečiojo asmens skolos sumą, todėl neaišku, kokiu pagrindu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 7 141,11 Lt pradelstų lizingo įmokų. Laiko, kad delspinigius galima skaičiuoti tik pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 ir jie sudaro 577,52 Lt, o 6 procentų dydžio metinės palūkanos iš atsakovės gali būti skaičiuojamos tik nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 7 d.

Byloje nustatyta, kad tarp AB DNB lizingas ir UAB „Eko domus“ buvo sudarytos trys Lizingo sutartys, už kurių tinkamą įvykdymą, Laidavimo sutartimis solidariai laidavo atsakovė. Lizingo sutartys 2009 m. gegužės 8 d. pranešimu buvo nutrauktos nuo 2009 m. gegužės 18 d. dėl esminio pažeidimo, nustatyto Lizingo sutarčių 10.5 punkte, t. y. kai lizingo gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį vėluoja sumokėti bent vieną lizingo mokėjimą ar ilgiau kaip vieną mėnesį nesumoka Lizingo sutartimis nustatytų baudų. Bylos duomenys taip pat pagrindžia, kad pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T223 ieškovės nuostoliai po turto pardavimo sudaro 16 674,40 Lt, 1 139,84 Lt pradelstų lizingo įmokų ir 112,85 Lt delspinigių – iš viso 17 927,09Lt; pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 – 62 082,42 Lt visų likusių lizingo mokėjimų ir 3 389,91 Lt pradelstų lizingo įmokų bei 334,35 Lt delspinigių, iš viso 65 806,68 Lt; pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-N64 – 7 141,11 Lt pradelstų lizingo įmokų, 624,37 Lt delspinigių, iš viso 7 765,48 Lt. Taigi bendra atsakovės skolos ieškovei suma sudaro 91 499, 24 Lt.

Byloje nustatyta ir tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 20 d. nutartimi UAB „Eko domus“ bankroto byloje patvirtino 141 284,87 Lt ieškovės finansinį reikalavimą pagal anksčiau nurodytas Lizingo sutartis, kurį sudaro – 88 557,83 Lt visų likusių lizingo mokėjimų, 11 670,86 Lt pradelstų lizingo įmokų, 1 071,57 Lt delspinigių, o kitą kreditorinio reikalavimo dalį, kurią iš dalies patvirtino teismas, sudaro 128 542 44 Lt bauda nuo neapmokėtos lizingo objekto vertės. Pažymėtina, kad šio patvirtinto kreditorinio reikalavimo BUAB „Eko domus“ neginčijo, ieškovė iš atsakovės nereikalauja neapmokėto lizingo turto vertės (baudos) ir bendra suma yra sumažinta parduoto turto 7 260 Lt verte bei neapmokėto pagal Lizingo sutartį Nr.2005/12-T202 turto verte, t. y. vietoje 64 623, 43 Lt – 62 082, 42 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, skundžiamu sprendimu už akių ieškovę patvirtino RUAB „Linos namai“ kreditoriumi ir įtraukė į RUAB „Linos namai“ restruktūrizavimo bylą su 91 499,24 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, o papildomu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki 2012 m. gegužės 17 d. bei šiuo pagrindu patvirtino kreditorinį reikalavimą 14 670,38 Lt sumai, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 4 840 Lt bylinėjimosi išlaidų ir šiai sumai patvirtino kreditorinį reikalavimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamų sprendimų dalis jų teisėtumo ir pagrįstumo aspektu ir nenustačiusi absoliučių skundžiamų teismo sprendimų negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.), prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, ji neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo priimti sprendimo už akių.

Teisėjų kolegija pastebi, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. turi įsitikinti, kad, priešingai šaliai nepaneigus teismo nustatytų aplinkybių, būtų pagrindas priimti tokį pat sprendimą (CPK 285 str. 2 d.). Formalus įrodymų vertinimas iš esmės netiriant įrodymų turinio reiškia, kad teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą; be to, teismas tokiu atveju privalo formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-597/2008). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Valmeda“ v. UAB „F12“, bylos Nr. 3K-3-24/2012). Teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs bei neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-316/2008; 2010 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. N. ir kt. v. UAB „JPSF“, bylos Nr. 3K-3-154/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008,2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, proceso šalims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko dėl atsakovės atstovo nurodytų priežasčių. Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė priimti sprendimą už akių. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, rėmėsi rašytiniais bylos įrodymais, kurie atitinka CPK 177 straipsnio formalius reikalavimus ir jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, yra leistini. Be to, kaip jau minėta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Ginčo atveju, teismas buvo aktyvus, buvo įpareigojęs ieškovę teismui pateikti visus jos turimus įrodymus, kurie buvo pateikti į bylą, ir kuriuos teismas, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įvertino ir priėmė skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad aplinkybė, jog sprendimu už akių ieškinys buvo patenkintas, o ne kaip prašė atsakovė – atmestas, tai nesudaro pagrindo naikinti sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, tinkamai įgyvendino tiek koncentruotumo, tiek ekonomiškumo bei operatyvumo principus, nes byla nagrinėjama nuo 2009 m., atsakovė yra restruktūrizuojama įmonė. Priimtas sprendimas atitinka tokiam sprendimui keliamus CPK nustatytus reikalavimus.

Taip pat kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad CPK nereglamentuoja, kad dėl priimto sprendimo už akių gali būti teikiami prašymai dėl papildomo sprendimo priėmimo. Ieškovė galėjo kreiptis tik su prašymu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. CPK nereglamentuoja galimybės teismui nustatyti terminus šalinti trūkumus kuriai nors prašymą pateikusiai šaliai sprendžiant klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 265 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu. Šis trūkumas gali būti pašalintas byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva, priimant papildomą sprendimą (CPK 277 str.). Ne visų byloje pareikštų reikalavimų klausimo išsprendimas taip pat yra ir CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimas, todėl gali būti apeliacinio ir kasacinio apskundimo pagrindas. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, operatyvumo principais (CPK 7 str.), tais atvejais, kai yra teisinė galimybė ištaisyti aptariamus teismo sprendimo trūkumus per papildomo sprendimo institutą, tai turėtų būti daroma priimant papildomą sprendimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. Šios taisyklės išimtys taikomos tik specifinių rūšių sprendimams (sprendimui už akių ir preliminariam sprendimui), taip pat tam tikrais ypatingosios teisenos bylose nurodytais atvejais (CPK 461, 469,474, 479 str.). Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip nurodyta pirmiau, teismas, priimdamas papildomą sprendimą, negali keisti jau priimto sprendimo turinio, t. y. papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti; tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine, kasacine tvarka. CPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas.

Sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovės reikalavimas, todėl ji turėjo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė teismui buvo pateikusi bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus, tačiau šis reikalavimas nebuvo teismo sprendimu už akių išspręstas, todėl remiantis CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų patenkino skundžiamu papildomu sprendimu. Teisės normos nedraudžia teismui priimti papildomo sprendimo kai byloje pareikštas reikalavimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu už akių. Teismas įpareigojo ieškovę pašalinti trūkumus ne dėl bylinėjimosi išlaidų, o pateikti procesinių palūkanų paskaičiavimą, išreikštą konkrečia pinigine suma. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime neišsprendęs bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo klausimų, turėjo teisinį pagrindą priimti papildomą sprendimą nurodytais klausimais. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad įstatymų leidėjas CPK 287 straipsnyje yra nustatęs du pagrindus peržiūrėti sprendimą už akių, vienas iš jų susijęs su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, o kitas – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Anksčiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimdamas pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų.

Apeliantė, be kita ko, teigia, kad ginčo atveju turėjo būti taikytas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Antra, kaip matyti iš Laidavimo sutarčių, jose buvo nustatyta, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal Lizingo sutartis įvykdymo. Taigi tuo atveju, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnis negali būti taikomas. Šioje normoje nustatytas laidavimo pabaigos terminas taikomas tuo atveju, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, laidavimo terminas buvo apibrėžtas laidavimo sutartyje nurodyto skolininko ir laiduotojo įsipareigojimų įvykdymu. Vadinasi laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas tokių teisinių padarinių siekė laisva valia. Susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, yra išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl laiduotojui turėjo būti aišku, kokią atsakomybę jis prisiima, suteikdamas lizingo davėjui kito asmens prievolių įvykdymo užtikrinimą laidavimo forma ir užtikrindamas skolininko prievolę tokia pat apimtimi ir terminais, kokia apimtimi ir terminais atsako pats skolininkas. Kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja, net jei ir būtų pagrindas taikyti 3 mėnesių senatį, tai šis senaties terminas nepraleistas, nes ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovė atsakovei pareiškė 2009 m. rugpjūčio 17 d., t. y. nepraleisdama 3 mėnesių termino.

Kaip minėta, tarp ieškovės ir UAB „Eko domus“ (šiuo metu bankrutuojančios) buvo sudarytos trys Lizingo sutartys, už kurių tinkamą įvykdymą, Laidavimo sutartimis solidariai laidavo atsakovė. Šios sutartys nutrauktos nuo 2009 m. gegužės 18 d. dėl esminio pažeidimo, nustatyto Lizingo sutarčių 10.5 punkte, t. y. kai lizingo gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį vėluoja sumokėti bent vieną lizingo mokėjimą ar ilgiau kaip vieną mėnesį nesumoka Lizingo sutartimis nustatytų baudų.

Pagal įstatymą, prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatinanti skolininką prievolę įvykdyti tinkamai. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu prievolės ar jos dalies neįvykdo pagrindinis skolininkas (CK 6.76 str. 1 d.). Vadovaujantis šiomis teisės normomis, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidariosios atsakomybės esmė ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.). Pagal CK 6.574 straipsnio nuostatą, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, taip pat į tai, kad ieškovė įrodė skolos dydį, o apeliantė jokių įrodymų, paneigiančių šios skolos dydį, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 314 str.) nepateikė, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė kaip kreditorius įtrauktina į atsakovės restruktūrizavimo bylą bei tvirtintinas 91 499,24 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad realizavus turtą ir sumažėjus pagrindinio skolininko prievolei, vykdymo eigoje atsakovės prievolės apimtis galės būti tikslinama.

Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiami teismo sprendimai iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Taip pat ginčo atveju nėra ir pagrindo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodytais motyvais atmetusi apeliacinius skundus kaip nepagrįstus ir vadovaudamasi tuo, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.), teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie teisėjų kolegijos pripažintini kaip neturintys įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui bei pagrįstumui. Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo sprendimai priimti juos tinkamai ir išsamiai motyvavus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė prašė priteisti 3 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, t. y. už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą, ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus.

Teisėjų kolegijos, taikydama realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant priteisiamos tik protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, konstatuoja, jog ieškovės prašoma priteisti patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti suma yra reali ir pagrįsta į bylą pateiktais dokumentais, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos sudėtingumą lemia nagrinėjamų klausimų naujumas, išskirtinumas, taikomų teisės aktų kiekis, vieningos teismų praktikos nebuvimas ir pan. Ieškovė tokių aplinkybių teikdama prašymą dėl išlaidų atlyginimo nenurodė. Taigi teisėjų kolegija, remdamasi CPK 93 straipsnio 1–5 dalimis, 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, taip pat įvertinusi tai, kad atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodyti argumentai yra iš esmės analogiški ieškinyje nurodytiems, ginčo klausimais yra suformuota teismų praktika, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad ieškovės prašoma priteisti suma už advokatų teisinę pagalbą mažintina ir iš atsakovės ieškovei priteistina 1 500 Lt (1,5x1000/2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Dėl papildomų įrodymų.

Apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Teismų praktikoje naujų įrodymų pateikimo būtinybė pripažįstama ir tais atvejais, kai jie yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame skunde nurodytus teiginius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-364/2003). Išnagrinėjusi apeliantės pateiktus papildomus įrodymus ir argumentus, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad ginčo atveju ji nenustatė įstatymo leidėjo nustatytų išimčių, t. y. kad pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti ar tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija mano, kad ginčo atveju nėra jų pateikimo būtinybės (CPK 314 str.). Byloje pateikta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu buvo priimti teisėti procesiniai sprendimai. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, 2012 m. rugpjūčio 6 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi parduoto turto verte (2 541 Lt) pagal Lizingo sutartį Nr. 2005/12-T202 buvo būtent ir sumažintas skolos dydis, t. y. vietoje 64 623, 43 Lt ieškovė prašė priteisti 62 082, 42 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą už akių ir 2013 m. kovo 15 d. papildomą sprendimą nepakeistus.

Priteisti iš atsakovės RUAB „Linos namai“ (į. k. 300038452) ieškovės AB DNB lizingas (į. k. 124385737) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėMarytė Mitkuvienė