Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-550-397/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-14
Bylos Nr.: 1A-550-397/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-46289-2020-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas
Nuteistasis: M. A., R. P.
Nukentėjusysis: O. K.
Advokatai: Angelė Fominienė, Danius Svirinavičius, Algis Girdutis Šalavka

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-550-397/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46289-2020-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Audornei Stulginskaitei-Puidienei, Vilmai Marčiukaitytei,dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei,nuteistojo M. A. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,nuteistojo R. P. gynėjui advokatui Algiui Girdučiui Šalavkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo R. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

M. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pradėjus nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuspręsta panaikinti.

R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, nauju nuosprendžiu R. P. paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su 2022 m. gegužės 9 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendžiu jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant – prie griežtesnės nauju nuosprendžiu paskirtos 3 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir R. P. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal 2022 m. gegužės 9 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį.

R. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pradėjus nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuspręsta panaikinti.

Iš R. P. nuspręsta neišieškoti valstybės naudai 942,82 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nukentėjusiojo O. K. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista O. K. iš M. A. ir R. P. solidariai 5000 Eur nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

(duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš M. A. ir R. P. solidariai (duomenys neskelbtini) naudai turtinei žalai atlyginti 693,30 Eur.

Iš M. A. ir R. P. neišieškota valstybės naudai 342,42 Eur valstybės patirtų proceso išlaidų už advokatės Angelės Fominienės nukentėjusiajam O. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. A. nuteistas už tai, kad jis sunkiai sužalojo žmogų, o būtent: norėdamas atkeršyti nukentėjusiajam O. K. už anksčiau įvykusį konfliktą, veikdamas kartu su R. P., 2020 m. lapkričio 21 d. apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini), namo rūsyje, R. P. tyčia vieną kartą kumščiu sudavus nukentėjusiajam O. K. į veidą, ko pasekoje O. K. nugriuvo, M. A. tyčia spardė nukentėjusįjį smūgiuodamas šiam į galvą, taip bendrais su R. P. veiksmais – ne mažiau aštuoniais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam O. K. odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvas kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimą, apatinio žandikaulio dvigubą lūžį dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžius, dešinio žandinio ančio šoninės ir vidinės sienelių lūžius, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžį, dešinės kaktinės smegenų skilties sumušimą ir dešinės akiduobės stogo skelveldrinį įspaustinį lūžį, įeinantį į kaukolės pamato priekinę daubą, dėl kurio nukentėjusiajam O. K. buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

2. R. P. nuteistas už tai, kad jis sunkiai sužalojo žmogų, o būtent: veikdamas kartu su M. A., kuris norėjo atkeršyti nukentėjusiajam O. K. už anksčiau įvykusį konfliktą, ir M. A. pakurstytas, 2020 m. lapkričio 21 d. apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini), namo rūsyje, tyčia vieną karta kumščiu sudavė nukentėjusiajam O. K. į veidą, ko pasekoje O. K. nugriuvo, tuomet M. A. tyčia spardė nukentėjusįjį O. K., smūgiuodamas šiam į galvą, taip bendrais veiksmais su M. A. padarė nukentėjusiajam O. K. odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvas kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimą, apatinio žandikaulio dvigubą lūžį dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžius, dešinio žandinio ančio šoninės ir vidinės sienelių lūžius, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžį, dešinės kaktinės smegenų skilties sumušimą ir dešinės akiduobės stogo skelveldrinį įspaustinį lūžį, įeinantį į kaukolės pamato priekinę daubą, dėl kurio nukentėjusiajam O. K. buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. A. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį, kurioje M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir M. A. išteisinti. Teismui laikant M. A. pilnai ar dalinai kaltu, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, M. A. skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

3.1. Skunde visų pirma nurodoma, jog nagrinėjamu atveju, apelianto manymu yra būtina skirti psichiatrinę ekspertizę M. A. atžvilgiu, kadangi byloje yra pateikti duomenys apie jo psichikos nevienkartinį, sistemingą stacionarų ir ambulatorinį gydymą praeityje. Apelianto manymu, šioje byloje nepakanka apsiriboti tik buvusia ekspertės apklausa ar tos pačios ekspertės buvusia išduota išvada apie tariamą ne būtinumą skirti minėtąją ekspertizę, o yra reikalingas ekspertinis M. A. psichikos ištyrimas, kadangi jo gydymo sistemingumas, intensyvumas rodo, kad yra pagrindas abejoti ekspertės, susipažinusios su atskirais medicininiais dokumentais paaiškinimais ir išvadomis apie minėtojo ekspertinio tyrimo ne būtinumą.

3.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. A. ir R. P. veikė bendrininkų grupėje. Skunde teigiama, kad M. A. kartu su R. P. neturėjo jokios tyčios, jokio tikslo, motyvo padaryti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Apelianto manymu, šias aplinkybes pagrindžia tai, jog po įvykusio konflikto su nukentėjusiuoju R. P. ir M. A. nesišalino iš įvykio vietos, kvietė policiją, o atvykę policijos pareigūnai iš esmės nieko neišsprendė, visi buvę toje vietoje išsiskirstė, pats nukentėjusysis taip pat grįžo namo.

3.3. Toliau skunde nurodoma, jog remiantis teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotais sužalojimais nukentėjusiajam, vertinant juos atskirai – odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruvos kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Apatinio žandikaulio dvigubas lūžis dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžiai, dešinio žandinio sinuso išorinės ir vidinės sienelių bei dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiai, dešinio žandinio sinuso išorinės ir vidinės sienelių bei dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiai, dešinės kaktinės smegenų skilties sumušimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. M. A. parodė, jog jis nesudavė nukentėjusiajam O. K. į galvos sritį, priešingai nurodė, jog smūgį į veidą, po ko nukentėjusysis krito, atsitrenkė į sieną, o po to į kieto pagrindo grindis, sudavė R. P.. Tik po to M. A. keletą kartų įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam į kojas, o gal ir į sėdmenis. Skunde teigiama, jog apylinkės teismas iš esmės vadovavosi tik prielaidomis bei pažymima, kad pats nukentėjusysis patvirtino, jog jam stiprų smūgį į veidą sudavė ne M. A.. Be to, R. P. pripažino, jog jis sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą ir dėl to šis nukrito ant grindinio. Tokiu būdu, konstatuotas nukentėjusiajam sunkus sveikatos sužalojimas galėjo įvykti ne nuo M. A. veiksmų. Tokiu atveju, apelianto manymu būtų galima spręsti nebent dėl vykdymo eksceso.

3.4. Skunde teigiama, kad liudytojai R. S. ir A. R. turėjo itin didelį interesą dėl kaltinimo prieš M. A., kadangi jie patys buvo atėję su kaltinamaisiais į įvykio vietą pasiaiškinti su nukentėjusiuoju dėl anksčiau įvykdyto sumušimo prieš M. A., dėl to jie savo parodymais šioje byloje galimai siekia patys išvengti baudžiamojo persekiojimo.

3.5. Skunde cituojamu tiek Lietuvos teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, o visos abejonės ir neaiškumai turėtų būti vertinami kaltinamojo asmens naudai. Skunde nurodoma, kad M. A. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį turėtų būti išteisintas, dėl ko atitinkamai ir civiliniai ieškiniai neturėtų būti priteisti iš jo.

3.6. Skunde taip pat nesutinkama ir su M. A. paskirta bausme. Visų pirma, nurodoma, kad jeigu būtų pagrindas laikyti M. A. kaltu, tokiu atveju, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, turėtų būti laikoma, jog šis veikė netiesiogine tyčia. Be to, vertinant M. A. asmenybę, turėtų būti atsižvelgta, jog jis serga psichikos sutrikimais. M. A. atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Be to, lengvinančia aplinkybe turėtų būti ir tai, kad pats M. A. prieš įvykį buvo sumuštas pačio nukentėjusiojo. Toliau skunde atkreipiamas dėmesys, jog M. A. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gana ilgą laiką dirbo įvairius darbus pagal darbo sutartis ir tik pablogėjus jo sveikatai jam teko ieškoti lengvesnio darbo, dėl ko šiuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, skunde pažymima ir tai, kad šiai dienai nuo įvykio praėjo labai ilgas laikas, o pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, bylos proceso ilga trukmė sudarė/sudaro pagrindą švelninti skiriamą bausmę. Atsižvelgiant į visas šias nurodytas aplinkybes, apelianto manymu yra pagrindas svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies normų taikymą.

4. Nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2023 m. liepos 11 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį baudžiamojoje byloje ir R. P. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.

4.1. Nuteistasis skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota išvada, jog nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje. Skunde apeliantas nurodo, kad neturėjo jokio išankstinio susitarimo nusikalstamos veikos darymo metu ir bendrų veiksmų tarp jų nebuvo, todėl nebuvo būtinų subjektyviosios bendrininkavimo pusės požymių-tyčios ir susitarimo, kaip nebuvo ir objektyviojo bendrininkavimo požymio-veikos bendrumo.

4.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje išvada dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, grindžiama nukentėjusiojo ir liudytojo A. V. parodymais apie tai, kad prieš įvykį atėjęs S. V. įspėjo, kad nukentėjusiojo ieškos, kad jį užpuls. Tačiau skunde atkreipiamas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, S. V. nebuvo apklaustas, todėl ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl išankstinio užpuolimo planavimo nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, tad vertintina kaip prielaida.

4.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamųjų poziciją, kad einant pas nukentėjusįjį jie neplanavo jo sumušti, paneigia įvykį mačiusių liudytojų parodymai apie tai, kad R. P. smūgį nukentėjusiajam į veidą sudavė iš karto, tik įėjęs į rūsį, nesvarstęs galimybės pasikalbėti. Nesutinkama ir su teismo padaryta išvada, jog bendrininkų tyčią rodo tai, kad nukentėjusiajam nukritus ant grindų, M. A. pradėjo jį spardyti, o R. P. jo veiksmų nestabdė, po įvykio nepasirūpino suteikti nukentėjusiajam medicininės pagalbos, o toliau jam grasino. Skunde nurodoma, kad R. P. nuosekliai viso proceso metu parodė, kad sudavęs smūgį nukentėjusiajam, jis iš rūsio pasišalino, o M. A. tolimesnių veiksmų jis nematė. Be to, skunde teigiama, kad jei R. P. būtų žinojęs apie tolimesnius M. A. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, sau ir bendrininkui policijos tikrai nebūtų kvietęs. Apelianto manymu nepagrįsta ir teismo išvada, jog R. P. nepasirūpino suteikti medicininę pagalbą, kadangi į įvykio vietą atvykę pareigūnai teiravosi nukentėjusiojo ar jam reikalinga medikų pagalba, tačiau nukentėjusysis atsakė neigiamai. Kaip ir nesutinkama su teismo argumentu dėl R. P. frazės po įvykio „Mes ateinam į rūsį malkų duot“, teigiant, jog cituota frazė nurodo būsimąjį laiką, todėl nei patvirtina, nei paneigia anksčiau buvusių kaltinamųjų bendrų veiksmų ar vienodos tyčios.

4.4. Apeliantas toliau skunde nurodo, kad R. P. klausimą M. A. „Ar šitas?“ uždavė, kadangi nepažinojo nukentėjusiojo. Be to, O. K. sudavė smūgį dėl to, kad kažką laikė rankoje ir elgėsi agresyviai. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad išgirdęs kažką ateinant į rūsį, pasiėmė plaktuką. Liudytojas A. R. parodė, kad kaltinamiesiems atėjus į rūsį, M. su O. pradėjo tarpusavyje ginčytis, O. R. P. „...ar pastūmė ranka, ar ką ten“, tuomet R. P. jam trenkė. Aptartos aplinkybės paneigia apylinkės teismo išvadą, kad smūgį nukentėjusiajam R. P. sudavė tik įėjęs, kas anot teismo, rodo kaltinamųjų išankstinį susitarimą.

4.5. Skunde nurodoma ir tai, kad liudytojas R. S. parodė, kad iki daugiabučio (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur buvo sumuštas nukentėjusysis, su kaltinamaisiais ir liudytoju A. R. ėjo apie 20 minučių, tačiau per šį laiką nebuvo jokios kalbos, ką jie darys su nukentėjusiuoju. Analogiškus parodymus, apie tai, kad nebuvo susitarimo sumušti nukentėjusįjį, davė ir liudytojas A. R., kuris parodė, kad kaltinamieji nebuvo agresyviai nusiteikę. Be to, skunde pažymima, kad R. P. iki įvykio nukentėjusiojo nepažino, todėl jokio pykčio jo atžvilgiu neturėjo. Teigiama, kad nusikalstama veika buvo spontaniška, neplanuota. R. P. pasišalinęs iš įvykio vietos negalėjo suvokti vėlesnių kito kaltinamojo veiksmų. Išankstinio susitarimo sumušti nukentėjusįjį nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais tarp kaltinamųjų nebuvo.

4.6. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), bei kaip parodė teisme apklausta specialistė S. B., O. K. konstatuotas apatinio žandikaulio dvigubas lūžis dešinės šakos kairiojo kampo srityje galėjo atsirasti nuo R. P. smūgio nukentėjusiajam į veidą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, R. P. padaryta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal į BK 138 straipsnio 1 dalį.

4.7. Apelianto manymu, priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam turėtų būtų mažinamas, atsižvelgiant į R. P. padėtį.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į skundą negauta.

Šalies argumentai

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo M. A. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas A. G. Šalavka palaikė savo ginamojo skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. A. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo R. P. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo M. A. gynėjo apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir M. A. pripažinimu kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalimi bei jam paskirta bausme. Be to, nuteistojo R. P. apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir R. P. pripažinimu kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, teigiant, jog nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei nesutinkama ir su nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Taigi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra skundžiamas įrodymų vertinimą, bausmių ir civilinį ieškinį reglamentuojančių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo aspektu.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu M. A. ir R. P. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ginčijamą nuosprendį naikinti ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. A. ir R. P. kaltės bei veikos kvalifikavimo.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

9. Visų pirma, apygardos teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. A. ir R. P. kaltę.

10. Nuteistojo M. A. gynėjo pateiktame apeliaciniame skunde visų pirma, buvo prašoma nuteistajam M. A. skirti psichiatrinę ekspertizę, kadangi byloje yra pateikti duomenys apie jo psichikos nevienkartinį, sistemingą stacionarų ir ambulatorinį gydymą. Skundą nagrinėjant apeliacinio žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija protokoline nutartimi, atsisakė tenkinti nuteistojo M. A. gynėjo prašymą, motyvuojant tuo, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pagrindas skirti nuteistajam M. A. psichiatrinę teismo ekspertizę. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta specialistė, teismo psichiatrė ekspertė S. Š., kuri įvertinusi M. A. medicininius duomenis, susijusius su jo psichikos sveikata, paaiškino, kad dokumentuose nediagnozuotas psichikos sutrikimas, dėl kurio asmuo nesuvoktų savo veiksmų eigos ir jų nesuvaldytų. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija dėl būtinumo skirti M. A. psichiatrinę ekspertizę pasisakė protokoline nutartimi atmesdamas tokį gynėjo prašymą, detaliau šioje nutartyje dėl šio klausimo nepasisakytina.

Žemesnės instancijos teismas

11. Nors abu nuteistieji dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje įvykdymo neprisipažino, teigiant, jog visų pirma nuteistieji neturėjo vieningos tyčios, tikslo ar motyvo nukentėjusiajam sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad M. A. ir R. P. bendrais veiksmais – ne mažiau aštuoniais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajam O. K. odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvas kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimą, apatinio žandikaulio dvigubą lūžį dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžius, dešinio žandinio ančio šoninės ir vidinės sienelių lūžius, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžį, t. y. nukentėjusiajam O. K. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

12. Iš esmės, tiek nuteistojo M. A., tiek R. P. apeliaciniuose skunduose ginčijami nuteistųjų bendri veiksmai, t. y. nurodoma, jog nei vienas iš jų neturėjo tyčios, tikslo ar motyvo nukentėjusiajam padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, o jų veiksmai sukėlę atitinkamas pasekmes turėtų būti vertinami atskirai, dėl ko atitinkamai keistųsi ir kvalifikacija. Skunduose nurodoma, kad eidami pas nukentėjusįjį, nuteistieji iš anksto nebuvo suplanavę smurtauti prieš O. K.. Visgi, teisėjų kolegija susipažinusi su bylos duomenimis, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl asmenų bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką. Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir M. A. dar prieš nagrinėjamą įvykį, buvo kilęs konfliktas. M. A. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad dar prieš šį įvykį O. K. iš niekur nieko pradėjo jį daužyti metaliniu strypu per galvą, tačiau į medikus nesikreipė ir išsigydė namuose. Nukentėjusysis apklaustas teisme neneigė, jog tarp jų anksčiau buvo įvykęs konfliktas ir paaiškino, kad M. A. jį buvo pavadinęs necenzūriniais žodžiais, už tai jam sudavė porą smūgių į krūtinę. Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis R. P., kuris parodė, kad įvykio dieną M. A. jam papasakojo, kad šis buvo sumuštas O. K., dėl ko nusprendė nueiti su juo pasikalbėti. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, jog M. A. pas O. K. įvykio dieną atėjo turėdamas motyvą – atkeršyti nukentėjusiajam. Nors abu nuteistieji neigia, jog jų tikslas buvo smurtauti prieš nukentėjusįjį, o tik norėjo su juo pasikalbėti dėl įvykusio įvykio, tačiau vadovaujantis pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, ši nuteistųjų versija paneigta ir laikytina kaip gynybine, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

13. Iš esmės nei M. A., nei R. P. savo skunduose neginčija nukentėjusiajam konstatuotų kūno sužalojimų, tačiau teigia, jog nėra nustatyta jokio priežastinio ryšio tarp atskirai kiekvieno iš jų veiksmų ir kilusių padarinių. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą pati BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.).

14. Iš esmės, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad nuteistieji veikė bendrai ir turėjo išankstinį sumanymą smurtauti prieš nukentėjusįjį, patvirtina nukentėjusiojo parodymai apie, jog jį buvo įspėję, jog ateis jo užpulti. Nukentėjusysis apklaustas teisme paaiškino, jog įvykio dieną jis buvo (duomenys neskelbtini) namo rūsyje gėrė alų ir kirpo kaimyną A. V.. Išgirdęs, kad kažkas ateina į rūsį, pasiėmė plaktuką, kadangi S. V. buvo pranešęs, kad jį užpuls. Nors kaip teisingai nurodyta ir nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde, S. V. nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, tačiau, tiesioginis įvykio liudytojas A. V. apklaustas teisme parodė, kad buvo atėjęs S. V. ir pranešė, kad nukentėjusiojo ieškos kiti asmenys. Visgi, net ir byloje nesant apklaustam S. V., tai, kad nuteistieji atėję į (duomenys neskelbtini) namo rūsį, išties turėjo išankstinį sumanymą smurtauti prieš nukentėjusįjį, patvirtina ir ta aplinkybė, jog nuteistiesiems atėjus į įvykio vietą, nukentėjusysis juos pasitiko, kaip jis pats teigė, rankoje laikydamas plaktuką, manydamas, jog gali būti užpultas. Be to, kaip ir pats nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde nurodo, jis nukentėjusiojo iki įvykio nepažinojo. Byloje apklaustas nukentėjusysis, tiek liudytojai patvirtino, jog tik įėję nuteistieji su dar dvejais asmenimis į rūsį ir pamatę O. K. ir M. A. patvirtinus, jog tai „šitas“, R. P. užsimojo ir trenkė jam kumščiu į veidą. Liudytojas A. V. parodė, kad M. A. pasakė „šitas“ ir iš karto R. P. trenkė nukentėjusiajam, po ko O. K. nukrito ant grindinio. Iš esmės šias aplinkybes patvirtino ir netiesioginė įvykio liudytoja R. S., kuri parodė, kad O. K. jai pasakojo, kad į rūsį, kur jis kirpo kaimyną A. V., atėjo trys žmonės ir staigiai jam buvo suduotas smūgis.

15. Nuteistasis R. P. neneigia sudavęs nukentėjusiajam smūgį kumščiu į veido sritį, po ko šis nukrito ant grindinio, tačiau nurodo, jog smūgį atliko ne iš karto įėjęs į rūsį, ir jo teigimu, šias aplinkybes patvirtina įvykį mačiusio liudytojo A. R. parodymai apie tai, kad O. K. R. P. pastūmė ir tik tuomet R. P. trenkė nukentėjusiajam. Visgi, atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas A. R. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė jokių aplinkybių, jog O. K. būtų pastūmęs R. P., ar kitaip prieš jį panaudojęs bet kokius smurtinius veiksmus (1 t., b. l. 135-138). Be to, minėtas liudytojas apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės tiksliai nenurodė, jog išties nukentėjusysis būtų atlikęs smurtinius veiksmus prieš R. P., t. y. parodė, kad „R. P. su M. A. priėjo prie O. ir jie pradėjo tarpusavyje ginčytis. O. R. P. ar pastūmė ranka, ar ką ten, tuomet R. P. jam trenkė“. Taigi, iš liudytojo parodymų iš esmės nėra galimybės daryti neabejotinos išvados, jog R. P. nukentėjusiajam trenkė būdamas išprovokuotas jo elgesio. O ir kitas įvykį matęs tiesioginis įvykio liudytojas R. S. nenurodė jokių aplinkybių, kad dar prieš smurtinius veiksmus kurį laiką tarp asmenų būtų vykęs žodinis konfliktas, ar kad O. K. būtų pastūmęs R. P.. Priešingai nei nurodoma R. P. apeliaciniame skunde, liudytojas R. S. parodė, kad viskas įvyko staigiai, paklausė „ar šitas“, tada R. trenkė ir nukentėjusysis nukrito. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. V., kuris teisme parodė, kad M. pasakius „šitas“, R. P. iš karto smūgiavo nukentėjusiajam, po ko O. K. nukrito. Ir nors nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog smūgį pirmasis sudavė, kadangi nukentėjusysis kažką laikė rankose, tačiau nei vienas iš įvykį mačiusių liudytojų nenurodė, jog nukentėjusysis, vos tik į rūsį įėjus nuteistiesiems, būtų bandęs panaudoti rankoje laikytą daiktą, dėl ko R. P. būtų reikėję gintis, ar, jog nukentėjusiojo elgesys būtų buvęs agresyvus. Be to, nors nuteistojo M. A. gynėjo pateiktame apeliaciniame skunde abejojama liudytojų R. S. bei A. R. duotais parodymais, kadangi apelianto manymu, šie liudytojai suinteresuoti palaikyti M. A. suformuluotą kaltinimą, taip patiems siekiant išvengti baudžiamojo persekiojimo, tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip teisingai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti šių liudytojų parodymais. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, jog šie liudytojai būtų prisidėję prie nusikalstamos veikos darymo, todėl visiškai nepagrįstas skundo argumentas, jog šie asmenys būtų suinteresuoti, jog M. A. būtų neva neteisingai apkaltintas nusikalstamos veikos padarymu. Juolab įvertinus ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog tarp liudytojų ir nuteistųjų būtų susiklostę konfliktiniai santykiai.

16. Nesutiktina ir su R. P. apeliaciniame skunde pateikta išvada, jog liudytojų R. S. ir A. R. parodymai paneigia apie nuteistųjų bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš liudytojo R. S. parodymų, šis paaiškino, jog jis su A. R. ėjo į parduotuvę ir sutiko nuteistuosius, kurie papasakojo kas įvyko, todėl nusprendė kartu su jais eiti į namą, kuriame buvo nukentėjusysis, jog pasižiūrėti, kas sumušė M. A.. Visą kelią, nuo susitikimo iki pat kada atėjo į įvykio vietą, praėjo apie 20 minučių, per tą laiką tarp nuteistųjų nebuvo kalbos, ką jie darys nuėję pas nukentėjusįjį. Liudytojas A. R. taip pat paaiškino, kad sutikę M. A. ir R. P., jie papasakojo, kad kažkas sumušė M. ir eina su tuo asmeniu pasikalbėti, agresyviai nusiteikę nuteistieji nebuvo. Visgi, vien tai, kad nuteistieji minėtiems liudytojams konkrečiai nepasakė, kokiu tikslu eina pas nukentėjusįjį, tai nepaneigia, jog nuteistieji dar prieš sutinkant šiuos liudytojus jau galėjo turėti išankstinį sumanymą smurtauti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors liudytojas R. S. ir paaiškino, jog nuteistieji nepasakojo, ką ketina daryti ir kartu eidami į įvykio vietą negalvojo, kad įvyks muštynės, tačiau visgi smurto tikimybės neatmetė. Svarbu paminėti ir tai, kad nuteistasis R. P. parodė, kad kartu su M. A. kartu gėrė alų, o ir iš pareigūnų atvykusių į įvykio vietą tarnybinių pranešimų matyti, jog R. P. sukėlė įtarimų, jog jis yra neblaivus, todėl abejotina, jog nuteistieji galimai būdami apsvaigę nuo alkoholio, žinodami kur gali rasti nukentėjusįjį, pas jį ėjo draugiškai pasikalbėti apie O. K. atliktus neva smurtinius veiksmus prieš M. A.. O tai, kad R. P. nepažinojo nukentėjusiojo ir neva neturėjo jokio motyvo sužaloti nukentėjusįjį, paneigia tai, jog M. A., kuris yra jo draugas nuo vaikystės, jam papasakojo, jog buvo sumuštas O. K., todėl pagrįstai manytina, kad abu nuteistieji turėjo motyvą bei bendrą sumanymą – smurtauti prieš nukentėjusįjį.

17. Tai, kad nuteistieji veikė bendrai, nepaneigia ir ta aplinkybė, jog policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė pats nuteistasis R. P.. Iš 2021 m. balandžio 28 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, jog apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro pateikto telefoninio pokalbio garso įrašas, iš kurio matyti, jog R. P. išties paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą pranešti, jog adresu (duomenys neskelbtini), reikalinga policijos pagalba dėl įvykusio konflikto (1 t., b. l. 162-165). Iš pokalbio turinio matyti, jog R. P. negalėjo rišliai nurodyti koks konfliktas įvyko nurodydamas: „Ne čia rūsy, čia biškį močinom“, „Konfliktas su jaunimu, tai biškį gavo malkų ir, kad patogiai pasiimtų...nu“. Be to, atvykus pareigūnams į įvykio vietą, iš „Body“ kamera daryto vaizdo įrašo matyti, kad iš esmės policijos pareigūnams atvykus nuteistieji bando aiškintis neva buvusio įvykio aplinkybes, kuomet M. A. buvo sumuštas O. K.. Be to, priešingai nei nurodoma R. P. apeliaciniame skunde, policijos pareigūnei pareplikavus „Tai mažai gavai, kad vėl atėjai“, R. P. atsakydamas nurodė, kad „Mes ateinam į rūsį malkų duot“. Visų jau aptartų aplinkybių kontekste, ši išsakyta frazė laikytina ne kaip nurodanti būsimąjį laiką, o priešingai, apibūdina jau įvykusias aplinkybes, kas vėlgi patvirtina, kad nuteistieji pas nukentėjusįjį atėjo jau turėdami išankstinį sumanymą, prieš jį smurtauti.

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistųjų skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jie veikė bendrai. Visų pirma pažymėtina, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas. Susitarimas daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Taigi, konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi asmenys bendrai darantys nusikalstamą veiką buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Todėl aukštesnysis teismas laiko nepagrįstu ir R. P. skundo argumentą, jog jis po to kai sudavė smūgį nukentėjusiajam išėjo iš rūsio ir ką tuomet darė M. A. jis negalėjo numatyti. Visgi, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, pats R. P. duodamas paaiškinimus teismui parodė, kad po jo paties suduoto smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, matė kaip M. A. spyrė nukentėjusiajam, tačiau išeidamas iš rūsio, šis jo net nebandė sustabdyti, o iškvietęs policijos pareigūnus, kaip jau minėta, R. P. reiškė pretenzijas O. K. dėl neva įvykusio užpuolimo prieš M. A., o ne stengėsi padėti nukentėjusiajam. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji aktyviai dalyvavo smurtaujant prieš O. K. ir nei vienas iš jų nebandė nutraukti smurtinių veiksmų. Esant susitarimui ar bendrai tyčiai, abu bendrai veikę asmenys, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.

19. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad konstatuoti sužalojimai vertinant bendrai dėl dešinės akiduobės stogo skeveldrinio įspaustinio lūžio, įeinančio į kaukolės pamato priekinę daubą atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Vertinant atskirai – odos nubrozdinimai kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruvos kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; apatinio žandikaulio dvigubas lūžis dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžiai, dešinio žandinio sinuso išorinės ir vidinės sienelių bei dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžiai, dešinės kaktinės smegenų skilties sumušimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 87-90). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) iš esmės konstatuotos tos pačios aplinkybės kaip ir minėtoje specialisto išvadoje. Nei vienas iš nuteistųjų pateiktuose apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčija nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų, tačiau M. A. ginčija ne tik jau aptartą šioje nutartyje bendrininkavimą, bet ir tai, jog jis nukentėjusiajam į galvos sritį nespardė, teigdamas, jog O. K. gulint, spyrė kelis kartus į kojas, galbūt ir į sėdmenis, dėl ko atitinkamai savo smurtiniais veiksmais ir sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam sukelti negalėjo. Visgi, šie nuteistojo M. A. parodymai atmestini, kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie yra paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirtais įrodymais. Visų pirma, skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį, kad byloje neginčitinai nustatyta, kad R. P. nukentėjusiajam ranka sudavė vieną smūgį, po ko šis nukrito ant grindinio. Kaip matyti tiek iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ekspertizės akto (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam padaryti sužalojimai būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui, t. y. tiesioginių smūgių sudavimui. Be to, O. K. konstatuoti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip aštuoniais trauminiais poveikiais, tačiau smūgių sekos nustatyti neįmanoma. Svarbu pažymėti, jog O. K. nustatyti šie sužalojimai: odos nubrozdinimas kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruva kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimas, apatinio žandikaulio dvigubas lūžis dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžis, dešinio žandinio ančio šoninės ir vidinės sienelių lūžis, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžis, dešinės kaktinės smegenų skilties sumušimas ir dešinės akiduobės stogo skeveldrinis įspaustinis lūžis, įeinantis į kaukolės pamato priekinę daubą. Taigi, iš nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų matyti, kad absoliuti dauguma sužalojimų nustatyti galvos bei krūtinės srityje. Jokių sužalojimų, kojų ar sėdmenų srityje, nukentėjusiajam nenustatyta, nors nuteistojo M. A. teigimu būtent į šias kūno vietas jis ir smūgiavo iš kojų gulinčiam nukentėjusiajam. Abejotina, jog konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti tik dėl R. P. suduoto vieno smūgio ranka į veido sritį, o M. A. tik spardant nukentėjusiajam į kojas ar sėdmenis. Tai, kad M. A. nuketėjusiajam gulinčiam smūgiavo į galvos sritį patvirtina ne tik pačio nukentėjusiojo parodymai, apie tai, jog jam gulint ant grindų jis juto smūgius į veidą, tačiau ir tiesioginio liudytojo R. S. parodymai. Minėtas liudytojas apklaustas teisme patvirtino, kad tuomet kai R. P. sudavė smūgį nukentėjusiajam, po ko šis nukrito ant žemės, M. A. pradėjo šokinėti, spardyti O. K. į galvą. Be to, nors liudytojas A. V. po R. P. suduoto smūgio, nematė kas vyko toliau, kadangi buvo įspaustas į kampą, tačiau šiame kontekste reikšmingi ir liudytojo A. R. parodymai apie tai, kad O. K. nukritus ant grindų, M. A. jį gulintį spardė. Nors negalėjo įvardinti kur tiksliai spardė, tačiau paaiškino, kad tikrai ne į kojas. Taigi, tiek iš liudytojų bei nukentėjusiojo nuoseklių parodymų, tiek iš specialistų konstatuotų nukentėjusiojo sužalojimo pobūdžio, darytina pagrįsta išvada, jog O. K. nugriuvus ant grindinio (po R. P. suduoto smūgio), M. A. tyčia nukentėjusįjį spardė smūgiuodamas šiam į galvą. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti minėtų liudytojų nuosekliais, vienas kitą papildančiais parodymais bei neprieštaraujančiais kitiems rašytiniams įrodymams, kurie sudaro nuoseklią įrodomąją grandinę.

20. Kaip jau minėta šioje nutartyje, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki kol nusikalstama veika bus baigta. Aptarti nuteistųjų veiksmai betarpiškai patvirtina, kad jie bendrais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, turėjo ir galėjo numatyti kilsiančias pasekmes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų vertinti atskirai. Aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad apeliantų deklaratyvūs teiginiai, kuriais jie siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia nuteistųjų teiginius apie tai, jog jie veikė neturėdami bendros tyčios.

21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. A. gynėjo bei R. P. apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jų kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Dėl ko spręstina, jog apylinkės teismas abiejų nuteistųjų veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, t. y., pagal sunkiausius kilusius padarinius.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

22. Nuteistojo M. A. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus pateiktu apeliaciniu skundu nesutinkama ir su M. A. paskirta bausme, teigiant, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jo ginamajam paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

23. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmės sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, 2K-126-693/2018).

24. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimą darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, M. A. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis ir dydis yra adekvati jo asmenybei, padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.

Žemesnės instancijos teismas

25. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, parinkdamas M. A. bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymo, konstatavo, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra nustatytos trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, atsižvelgta į tai, kad jis teisiamas jau devintą kartą, praeityje daugiausia teistas už nusikaltimus žmogaus sveikatai, daug kartų baustas administracine tvarka, į tai, kad lankėsi ir gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini), gydytas/konsultuotas priklausomybės ligų centre. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad M. A. už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas jau ne kartą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jo nusikalstamas elgesys kartojasi, naują nusikalstamą veiką padarė kitu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, į tai, kad M. A. buvo veikos iniciatorius.

26. Nuteistojo M. A. gynėjo pateiktame skunde, ginčijant paskirtą bausmę, visų pirma nurodoma, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatyta, kad nuteistasis M. A. veikė netiesiogine tyčia, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad BK 135 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Tiesioginės tyčios atveju kaltininkas tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad M. A. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokiant nusikalstamą savo veiksmų pobūdį, numatant galimus tokių veiksmų padarinius ir jų norint. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti šia konstatuota pirmosios instancijos teismo išvada. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad M. A. darydamas nusikaltimą veikė kartu su kitu asmeniu, t. y. R. P.. M. A. smurtiniai veiksmai buvo atliekami tuomet, kai nukentėjusysis gulėjo nukritęs ant grindinio po R. P. suduoto smūgio kumščiu į veidą. Kaip jau aukščiau šioje nutartyje aptartais duomenimis nustatyta, kad M. A. tyčia spardė nukentėjusįjį smūgiuodamas šiam į galvą. Atkreiptinas dėmesys, kad medicinos eksperto konstatuoti nukentėjusiojo kūno sužalojimai leidžia įsitikinti, jog M. A. kartu su R. P. bendrais veiksmais nukentėjusiajam sudavė ne mažiau aštuonis smūgius, stipriai ir daug kartų spardė ant grindų gulintį nukentėjusįjį į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, ir tai darė norėdamas atkeršyti nukentėjusiajam, kadangi iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad dar prieš šį nusikaltimą, tarp asmenų jau buvo susiklostę konfliktiški santykiai. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. A. spardydamas nukentėjusįjį į galvos sritį, suprato, kad tokie veiksmai gali sukelti sunkų O. K. sveikatos sutrikdymą, tačiau vis tiek pavojingai veikė, taip leisdamas kilti neigiamiems BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padariniams. Atsižvelgiant į tai, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog M. A. darydamas nusikalstamą veiką veikė tiesiogine tyčia.

27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau skunde teigiama, jog M. A. atsakomybę lengvinančiomis atsakomybėmis turėtų būti pripažįstamos tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, bei tai, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą, pats M. A. buvo sumuštas nukentėjusiojo.

28. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-115-648/2016). Paprastai pripažįstama, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukentėjusiojo elgesio laikyti provokuojančiu. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog pats M. A. su kitais asmenimis atėjo pas nukentėjusįjį O. K., turėdamas norą atkeršyti nukentėjusiajam. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad O. K. elgesys buvo provokuojantis. Nors skunde akcentuojama tai, kad nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, pasitikdamas nuteistuosius, jis rankoje laikė kažkokį daiktą, tačiau šios aplinkybės neleidžia teismui spręsti, jog nukentėjusiojo veiksmai buvo provokuojantys. Nors liudytojas A. R. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad O. K. galimai pastūmė R. P., po ko R. P. jam trenkė, tačiau iš liudytojo apklausos matyti, jog A. R. negalėjo nurodyti itin tikslių konflikto pradžios aplinkybių. Liudytojas paaiškino, kad R. P. ir M. A. priėjo prie O. K. ir jie pradėjo tarpusavyje ginčytis. Liudytojas taip pat parodė, kad „O. R. P. ar pastūmė ranka, ar ką ten, tuomet R. P. jam trenkė“. Vertinant šio liudytojo parodymus, negalima daryti išvados, jog būtent nukentėjusiojo elgesys ir išprovokavo konfliktą bei tolimesnius abiejų nuteistųjų smurtinius veiksmus, juolab įvertinus tai, kad nuteistieji pas nukentėjusįjį atėjo turėdami išankstinį sumanymą aiškintis santykius su nukentėjusiuoju. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis išties rankoje laikė kažkokį daiktą, tačiau kaip parodė pats O. K. išgirdęs, kad pas jį į rūsį atėjo nuteistieji asmenys, jis į ranką pasiėmė plaktuką, kadangi jį buvo perspėję kiti asmenys, kad M. A. gali ateiti jam keršyti. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pirmąjį smūgį sudavė R. P., prieš tai paklausęs M. A. „Ar šitas?“. Taigi, pačių nuteistųjų agresyvus elgesys, nesudaro pagrindo spręsti, jog nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis veikė būdamas išprovokuotas pačio nukentėjusiojo. Šiame kontekste, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nėra pagrindo pripažinti M. A. lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jis pats prieš įvykį buvo sumuštas nukentėjusiojo. Iš byloje apklaustų asmenų, t. y. liudytojų, nuteistųjų bei pačio nukentėjusiojo, darytina išvada, jog tarp M. A. ir O. K. išties prieš įvykį buvo kažkoks konfliktas. Nuteistojo M. A. teigimu, jį sumušė nukentėjusysis. Tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad pats M. A. nesikreipė į policiją ar į gydymo įstaigą dėl jo sumušimo, o toks elgesys, kuomet konfliktiškus santykius bandoma išspręsti smurtiniais veiksmais, negali būti priimtinas visuomenėje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo M. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti tai, kad jis pats buvo neva sumuštas nukentėjusiojo.

30. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, taip pat atsižvelgė ir į tai, kad M. A. lankėsi ir gydėsi (duomenys neskelbtini), gydytas/konsultuotas priklausomybės ligų centre. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam M. A. išties nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, tačiau kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, 2021 m. kovo 18 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. A. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, o ir teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė, teismo psichiatrė ekspertė patvirtino išvados teisingumą.

31. Įvertinus aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis M. A. yra linkęs daryti teisės pažeidimus, kaip jau minėta anksčiau yra teistas už smurtinius nusikaltimus, ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės nei laisvės atėmimas ar buvo taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau didesnės įtakos M. A. asmenybei tai nepadarė. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, jog nusikaltimas, dėl kurio jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nebuvo padarytas atsitiktinai. Akivaizdu, jog, nepaisydamas jam taikomų sankcijų, ne kartą parodyto pasitikėjimo ir suteiktos progos pasitaisyti, nuteistasis ir toliau daro nusikalstamas veikas, todėl manyti, kad sušvelninus jam pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės rūšį, ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, galėtų būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai, teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo.

32. Be to, nuteistojo M. A. gynėjo pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog skiriant M. A. bausmę turėtų būti atsižvelgta į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką ir bylos proceso ilga trukmė sudaro pagrindą švelninti skiriamą bausmę. Visgi, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo konstatuoti, jog tyrimas šioje byloje buvo užsitęsęs, dėl ko būtų pagrindas nuteistajam M. A. švelninti paskirtą bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017). Visos bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie buvo atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-976/2019, 2K-215-895/2019).

33. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika padaryta 2020 m. lapkričio 21 d., o 2021 m. birželio 17 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota į teismą. Nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje priimtas 2023 m. liepos 11 d. Taigi, kaip matyti, baudžiamoji byla Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama du metus. Apygardos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje neužsitęsė. Nors baudžiamoji byla teisme buvo išnagrinėta per dvejus metus, tačiau pažymėtina, kad nuo pat pradžių pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų, siekdamas kuo operatyviau išnagrinėti baudžiamąją bylą, iš anksto sudarant teisiamųjų posėdžių grafikus. Susipažinus su teisiamųjų posėdžių protokolais matyti, kad dauguma posėdžių buvo atidėti ar paskelbta pertrauka neatvykus kažkuriam iš kaltinamųjų, nedalyvaujant jų gynėjams ar nukentėjusiajam. Be to, bylos nagrinėjimo metu Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, baudžiamąją bylą išsiuntus į teismo ekspertizės centrą. Dėl proceso dalyvių neatvykimo į teisiamuosius posėdžius be pateisinamos priežasties taip pat buvo imtasi priemonių, priimant sprendimus į sekančius teismo posėdžius juos atvesdinti. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, viso baudžiamojo proceso trukmei turėjo įtakos tiek pačių nuteistųjų neatvykimas į teismo posėdžius, bylos medžiagos ir įrodymų tyrimo apimtis, tiek proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdžius dėl ligos ir kitų priežasčių, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad šio baudžiamojo proceso trukmė buvo per ne lyg ilga. Dėl ko, nėra pagrindo švelninti M. A. paskirtos bausmės, juolab įvertinus tai, kad nuteistajam paskirta bausmė yra artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

34. Apeliantas R. P. pateiktame apeliaciniame skunde neišdėstė skundo argumentų susijusių su bausmės individualizavimu, tačiau, kadangi apeliantas skundu ginčiją kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymo, apygardos teismas pasisako ir dėl jam nuosprendžiu paskirtos bausmės.

35. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. P. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. R. P. padarė vieną sunkų nusikaltimą, praeityje teistas už smurtinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos net trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Be to, atsižvelgta į tai, kad nuteistojo elgesys kartojasi, net ir atlikęs jam paskirtas bausmes išvadų nedaro. Apylinkės teismas nurodė ir tai, kad R. P. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, atsiprašė nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į tai, teismas paskyrė vienintelę BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimam straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

36. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skyrė vienintelę sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Be to, buvo tinkamai taikytos bausmių bendrinimo taisyklės. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, R. P. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti.

Dėl civilinių ieškinių

37. Nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami priteisti civiliniai ieškiniai. Tačiau atsižvelgiant į apeliacinio skundo prašymą priimti dėl M. A. išteisinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl skundžiamu nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių. Be to, nuteistasis R. P. pateiktame apeliaciniame skunde nurodė, jog nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis – 5000 Eur, turėtų būti mažintinas, atsižvelgiant į R. P. turtinę padėtį.

38. Sprendžiant dėl (duomenys neskelbtini) civilinio ieškinio, kuris skundžiamu nuosprendžiu tenkintas visiškai ir iš nuteistųjų M. A. ir R. P. solidariai priteista atlyginti turtinę žalą, matyti, jog baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) pareiškė 693,30 Eur civilinį ieškinį (1 t., b. l. 66–70). Nurodė, kad išlaidos susidarė dėl nukentėjusiojo O. K. gydymo sveikatos priežiūros įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas (duomenys neskelbtini) pareikštą civilinį ieškinį, atsižvelgė į tai, kad konstatuota, jog dėl M. A. ir R. P. veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, civilinis ieškinys pagrįstas pateiktais dokumentais, yra įrodytas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų solidariai priteisė 693,30 Eur (duomenys neskelbtini) padarytai žalai atlyginti.

39. Apeliaciniu skundu, R. P. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria teismas iš nuteistųjų solidariai priteisė atlyginti nukentėjusiajam O. K. 5000,00 Eur dydžio neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. P. ir M. A. pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, konstatuoja, jog civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikštas esant teisiniam pagrindui.

40. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis O. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš R. P. ir M. A. priteisti 5000 Eur neturinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 60). Apylinkės teismas O. K. civilinį ieškinį tenkino visiškai ir iš nuteistųjų R. P. ir M. A. solidariai priteisė 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

41. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Nustatant neturtinės žalos dydį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-371/2003). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią normą, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

42. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl M. A. ir R. P. neteisėtų veiksmų, O. K. patyrė fizinį skausmą, buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata, todėl yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką, sveikatos sutrikdymo padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam O. K. konstatuoti sužalojimai: odos nubrozdinimas kaktos dešinėje, smilkinyje, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, kraujosruvos kaktoje abipus bei kairės momeninės srities minkštuosiuose audiniuose, krūtinės sumušimas, apatinio žandikaulio dvigubas lūžis dešinės šakos, kairio kampo srityje, nosikaulių lūžis, dešinio žandinio ančio šoninės ir vidinės sienelių lūžis, dešinės akiduobės vidinės sienelės lūžis, dešinės kaktinės smegenų skilties sumušimą ir dešinės akiduobės stogo skelveldrinis įspaustinis lūžis, įeinantis į kaukolės pamato priekinę daubą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog kaip nustatyta dėl nuteistųjų bendrų veiksmų, t. y. fizinio smurto panaudojimo, nukentėjusysis jautė ne tik fizinį skausmą, tačiau patyrė ir stresą, pažeminimą ir nepatogumus, dėl ko patirti sužalojimai jaučiasi ir šiai dienai. Nukentėjusiajam buvo nustatytas žandikaulio lūžis, be to, jo veide buvo matomi aiškūs išoriniai sužalojimo požymiai, kas kelia nepatogumus asmeniui aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime.

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, priteistos neturtinės žalos dydis yra skirtingas ir svyruoja nuo 1449 Eur iki 23000 Eur, kadangi didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiojo patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su negrįžtamu neigiamu poveikiu sveikatai, ilgalaikiu darbingumo netekimu, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-181/2010, Nr. 2K-370/2012, Nr. 2K-195/2014, Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-300-222/2017). Nagrinėjamu atveju, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nuteistieji veikė bendrai smurtaudami prieš vieną nukentėjusįjį. Nors nuteistojo R. P. manymu civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti mažinamas, atsižvelgiant į jo padėtį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie itin sudėtingą R. P. finansinę padėtį. Pažymėtina, kad abu nuteistieji yra pakankamai jauno, darbingo amžiaus, nors jiems ir nuosprendžiu paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau net ir būdami laisvės atėmimo vietų įstaigoje, nuteistiesiems suteikiama teisė dirbti. Be to, neturtinė žala nukentėjusiajam priteista solidariai iš abiejų nuteistųjų, todėl teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nustatytas 5000 Eur neturtinės žalos dydis, kuris priteistas iš nuteistųjų, neprieštarauja teisingumo principui, atitinka teismų formuojamą praktiką. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad ir šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendžio dalį nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinio proceso tvarka

44. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. rugsėjo 27 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant R. P., sudaro 180,00 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

45. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

46. Nagrinėjamu atveju, būtinumą skirti nuteistajam R. P. gynėja, numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų skundus, kurie atmetami kaip nepagrįsti, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, bylos duomenimis nuteistasis R. P. niekur nedirba, iš nuteistųjų solidariai priteisti civiliniai ieškiniai. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už R. P. antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. A. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nuteistojo R. P. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų patirtų apeliacinio proceso metu, iš nuteistojo R. P. nepriteisti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėGytis VečerskasValdas Vitunskas