Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. R. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1. Nesutinka su teismo argumentu, jog tas faktas, kad ieškovė bylos procesą vedė per savo profesionalų teisininką (atstovą adv. K. J.), todėl, teismo vertinimu, turėjo jis turėjo imtis priemonių pastebėtai proceso klaidai ištaisyti ir tai suteikė pagrindą teismui mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Pažymi, kad ne ieškovei ir ne jos atstovui, o būtent valstybei kyla pareiga organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad kompetentingos valstybės institucijos darytų viską, jog procesas vyktų be nereikalingo delsimo ar pertraukų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014).

2. Sutinka su teismo argumentu, kad proceso ilgesnę trukmę iš dalies lėmė bylos pobūdis, specifinės aplinkybės: siekiant nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes prireikė medicinos ekspertizių, per visą bylos nagrinėjimo eigą mirė net keli proceso dalyviai (tretieji asmenys), dėl ko kilo būtinybė stabdyti bylą iki atsiras mirusių asmenų teisių perėmėjai. Tačiau nesutinka su galutine išvada, kad aukščiau nurodyti faktai pateisina ieškovės prašomos žalos atlyginimo sumažinimą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad teismų darbas pirmoje ir apeliacinėje instancijose buvo organizuojamas neoperatyviai ir vangiai, nepakankamai intensyviai (ilgais intervalais) vykdant procesinius veiksmus bei skiriant (atidedant) posėdžius, galiausiai - pirmos instancijos teisme darant grubias teisės klaidas, sudarančias absoliutaus sprendimo naikinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo pagrindą.

3. Grąžinus bylą pakartotiniam nagrinėjimui į pirmosios instancijos teismą buvo prarasti (bylos nagrinėjimas prailgo) 3 metai; pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl nepakankamai intensyvių teismo veiksmų prieš ir po ekspertizės procesiniai veiksmai nevyko 7 mėnesius; 2010 metais apeliacine tvarka byla pradėta nagrinėti praėjus net 8 mėnesiams po apeliacinio skundo teisme gavimo; posėdžiai apeliacinės instancijos teisme net kelis kartus buvo atidedami/skiriami 2,5 - 4,5 mėnesių intervalais, kas ženkliai ištęsė bendrą proceso trukmę: bendrai bylos procesas visų instancijų teismuose iš viso užtruko ilgiau kaip 8 metus ir 5 mėnesius. Net įvertinus aukščiau pirmos instancijos teismo paminėtas aplinkybes (bylos pobūdis, specifinės aplinkybės, medicinos ekspertizių atlikimas, kelių proceso dalyvių mirtis) nagrinėjamu atveju proceso civilinėje byloje trukmė vertintina kaip nepateisinamai ilga dėl teismo kaltės.

4. Teismas visiškai neatsižvelgė į paties buvusio proceso specifiką ir jo reikšmę ieškovei -procesas buvo susijęs su ieškovei artimo žmogaus (mamos) mirtimi ir neturtinės žalos dėl galimai neteisėtais medikų veiksmais sąlygotos mamos mirties priteisimu. Dėl tokio savo pobūdžio procesas savaime kėlė ieškovei skausmingus dvasinius išgyvenimus, o procesui užsitęsus net iki 8,5 metų ieškovė ne tik išgyveno netikrumą ir susirūpinimą dėl pačios bylos rezultato, bet ir buvo priversta pakartotinai iš naujo patirti mylimo žmogaus netekties skausmą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo, jog Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas dėl savo kaltės būtų užvilkinę civilinės bylos nagrinėjimą, ar kad tam tikri šių teismų atlikti procesiniai veiksmai būtų neteisėti. Kauno apylinkės teismas tik konstatavo, jog civilinės bylos nagrinėjimas truko ilgai, teismas padarė procesinių klaidų. Apeliantė neįrodė esant teismo kaltei dėl proceso trukmės, teismas negalėjo sprendimu konstatuoti esant šiai civilinės atsakomybės sąlygai.

2. Įstatyme įtvirtintas neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimas nesuponuoja, jog esant įstatymo nustatytiems atvejams neturtinės žalos padarymo faktas preziumuojamas ir ieškovui nereikia įrodinėti, kad jam padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta - asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padaryme faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Ieškovė to neįrodė.

3. Skundžiamu sprendimu teismas ne tik galėjo priteisti mažesnį neturtinės žalos atlyginimą, tačiau atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes – ieškovei neįrodžius esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, teismas ieškinį dėl žalos atlyginimo turėjo atmesti, o esant įsitikinimui, kad minėtos civilinės atsakomybės sąlygos yra, teismui pakako pripažinti teisės pažeidimo faktą atsisakant priteisti žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas. Ieškovės K. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2005-01-13 ieškovai K. R. ir A. P. Kauno apygardos teisme pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės (teisių perėmėja - VšĮ Kauno klinikinė ligoninė) (toliau - ligoninė) atitinkamai 350.000,00 Lt ir 200.000,00 Lt neturtinę žalą, kilusią dėl jų motinos L. P., kuriai ieškovų vertinimu atsakovo gydymo įstaigoje buvo netinkamai suteiktos medicininės paslaugos, mirties.

2008-02-12 Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria panaikino Kauno apygardos teismo 2007-05-29 sprendimą ir perdavė bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (c.b. Nr. 2A-79/2008). Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas CPK 329 str. 2 d. 2 p. pagrindu, t.y. nustačius, kad Kauno apygardos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (mirusio bylos dalyvio K. S. teisių perėmėjų) teisių ir pareigų.

Kauno apygardos teismas pakartotinai išnagrinėjo civilinę bylą ir 2010-03-15 priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškovų K. R. ir A. P. ieškinį atsakovui VŠĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė dėl neturtinės žalos atlyginimo (c.b. Nr. 2-127-510/2010).

2012-10-08 Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria Kauno apygardos teismo 2010-03-15 sprendimą paliko nepakeistą (c.b. Nr. 2A-24/2012).

2013-06-26 Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs ieškovų K. R. ir A. P. kasacinį skundą, priėmė nutartį Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-08 nutartį palikti nepakeistą (c.b. Nr. 3K-3-337/2013).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo

Remiantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Ieškovė nenurodė konkretaus teisėjo neteisėtų veiksmų ar jo klaidų nagrinėjant ieškinį pareikštą atsakovui VšĮ „Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei“ dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovės teigimu, visi teismai, bylą nagrinėjo nepateisinamai ilgai, o pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, padarė šiurkščių procesinių klaidų.

Ieškovė skunde nurodo, jog teismų darbas pirmoje ir apeliacinėje instancijose buvo organizuojamas neoperatyviai ir vangiai, nepakankamai intensyviai (ilgais intervalais) vykdant procesinius veiksmus bei skiriant (atidedant) posėdžius, galiausiai - pirmos instancijos teisme darant grubias teisės klaidas, sudarančias absoliutaus sprendimo naikinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo pagrindą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektyvios savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Naudojimasis instancine teismų sistema, kaip teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės forma, sudaro galimybę išvengti teismo klaidos ir, atitinkamai, išvengti žalos kilimo galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo, negalima vertinti šios aplinkybės kaip teisėjo neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą. Lietuvos apeliaciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo ši klaida buvo ištaisyta.

Pažymėtina tai, kad proceso trukmės vertinimą kaip pernelyg ilgos lemia ne laikotarpis (bylos nagrinėjimo metų skaičius), o bylos sudėtingumas ir apimtis, šalių elgesys, valstybės institucijų veiksmai organizuojant ir vadovaujant procesui, proceso reikšmė asmeniui (EŽTT praktikoje suformuluoti principai dėl proceso trukmės vertinimo kriterijų – žr., pvz., JGK Statyba Ltd and Guselnikovas v. Lithuania, no. 3330/12, judgment of 5 November 2013, para. 70).

Kaip matyti, civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui ligoninei proceso ilgesnę trukmę objektyviai lėmė ir bylos pobūdis (byla buvo pakankamai didelės apimties, netipinėmis bylos aplinkybėmis, specifinės srities klausimais byla buvo sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių); siekiant nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes prireikė dviejų ekspertizių, per visą bylos nagrinėjimo eigą skirtingu laiku mirė net du proceso dalyviai (tretieji asmenys), dėl ko kilo būtinybė stabdyti bylą iki atsiras mirusių asmenų teisių perėmėjai, taip pat turėjo įtakos ir bylos šalių veiksmai, įskaitant ir pačios ieškovės veiksmus, teikiant teismui procesinius dokumentus, prašymus dėl bylos sustabdymo iki įsiteisės procesiniai sprendimai kitose bylose. Visi šie veiksmai sąlygojo ilgą civilinės bylos, pradėtos pagal ieškovės ir A. P. ieškinį atsakovui ligoninei, trukmę.

Nėra pagrindo sutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad teismų neoperatyvumą patvirtina Kauno apygardos teismo veiksmai skiriant ekspertizę, kuomet nepagrįstai buvo pradelsti 7 mėnesiai teismų neveikimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad ekspertizė byloje buvo paskirta Kauno apygardos teismo 2009-01-26 nutartimi, nurodant ieškovei K. R., kad ji iki 2009 m. vasario 2 d. privalo į Kauno apygardos teismo specialiąją sąskaitą įmokėti 2207 Lt dydžio užstatą ekspertizės išlaidoms padengti ir sumokėjimą patvirtinantį dokumentą pateikti teismui. 2009-02-02 ieškovei sumokėjus už ekspertizę, byla į ekspertizę išsiųsta 2009-02-12. Ekspertizės aktas teisme gautas 2009-10-26, o byla atnaujinta jau 2009-11-05. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai įskaičiavo į bylos nagrinėjimo laiką, kuomet byla buvo ekspertizėje (2009-02-02 iki 2009-10-26) bei vertino tai kaip pirmos instancijos teismo neveikimą, nes, akivaizdu, kad teismas neturėjo galimybių įtakoti ekspertizės trukmę.

Aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas (pirmos instancijos teismas) tiek apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžius skirdavo 2,5 - 4,5 mėnesių intervalais, o bylą pirmą kartą išsiuntus į apeliacinę instanciją, bylos nagrinėjimas paskirtas praėjus 8 mėnesiams po apeliacinio skundo teisme gavimo, taip pat nelaikytina teismų neveikimu, nes atsižvelgus į teismų ir bylą nagrinėjusių teisėjų turėtą darbo krūvį, per nurodytą laiką išnagrinėtų bylų, priimtų procesinių dokumentų apimtį, atliktus kitus procesinius veiksmus, nurodytas teismo posėdžių skyrimo intervalas pateisinamas. Posėdžiai teisme skiriami atsižvelgiant į teisėjo darbo laiko normą, darbo krūvį, turimą bylų kiekį, teisėjo darbo laiko sąnaudas atliekant kitus procesinius veiksmus, atostogų laiką ir pan. Ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad teismai, paskirdami teismo posėdžius piktnaudžiavo šia teise ir turėdami galimybę paskirti bylą nagrinėti anksčiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, kad ieškovė neįrodinėjo, o pirmos instancijos teismas netyrė ir nekonstatavo ar egzistuoja kitos civilinės atsakomybės sąlygos: teismo, kaltė, kaip ieškovės atžvilgiu pasireiškė neturtinę žalą sukėlę veiksniai, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų teismo veiksmų ir atsiradusios žalos. Neįrodžius šių civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo jokio pagrindo ieškovės ieškinio tenkinimui.

Ieškovė nurodė, jog procesas buvo susijęs su ieškovei artimo žmogaus (mamos) mirtimi ir neturtinės žalos dėl galimai neteisėtais medikų veiksmais sąlygotos mamos mirties priteisimu. Dėl tokio pobūdžio procesas savaime kėlė ieškovei skausmingus išgyvenimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik bylos pobūdis negali būti pagrindas neturtinės žalos priteisimui. Net ir tuo atveju, jei būtų konstatuotas nepagrįstai užsitęsusio civilinio proceso faktas, susijęs su teismo veiksmų neteisėtumu, ši situacija automatiškai negalėtų būti įvertinta kaip sukėlusi ieškovei neturtinę žalą. Kiekvienas asmens, įskaitytinai ir bylos dalyvio, patiriamas nepatogumas ar išgyvenimas besąlygiškai nėra pripažįstamas neturtine žala, kuri galėtų būti vertinama pinigais ir kompensuojama. Tą lemia įvairios priežastys, susijusios su proceso trukme, tame tarpe ir priklausančios nuo paties asmens, kuris teigia patyręs žalos. Todėl bet kuriuo atveju padarytos žalos faktas bei dydis turi būti byloje įrodinėjamas (CK 6.249 str., 6.250 str.).

Minėta, kad ieškovė, reikalaudama atlyginti teismo (teisėjo) padarytą žalą dėl civilinės bylos (ar bylų) nagrinėjimo, turėjo įrodyti, be kita ko, ir tokią sąlygą, kad šios žalos atsiradimą lėmė ne tik neteisėti, bet ir kalti teismo (teisėjo) veiksmai. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiukščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-827-516/2016). Šiuo atveju nenustačius teismų kaltės, kaip to reikalaujama CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo ir spręsti klausimo dėl neturtinės žalos padarymo ar jos dydžio nustatymo.

Įvertinus visas bylos aplinkybes bei pateiktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija pripažįsta jog ieškovė neįrodė, jog jai buvo padaryta neturtinė žala, todėl ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįstai buvo tenkintas (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant ieškinio dalį, kuria buvo priteista 2 000 Eur neturtinės žalos ir šioje dalyje ieškinys atmetamas.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės K. R. ieškinys buvo tenkintas iš dalies, priteisiant 2 000 EUR neturtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, panaikinti ir šioje dalyje K. R. ieškinį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.