Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų K. R ir A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-96-390/2007 pagal ieškovų K. R. ir A. P. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei, tretiesiems asmenims R. Ž., V. K., R. M., D. L., D. C., R. A., L. V., R. K., L. Š., A. B., L. Š., I. M., E. K, UAB „BTA draudimas“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad jie neįvykdė savo pareigos ir neįrodė, jog atsakovo darbuotojai atliko netinkamus veiksmus gydydami ieškovų motiną. 2003 m. gegužės 22 d. VMAI prie SAM pateiktose išvadose konstatuota, kad ieškovų motinai teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atsakovo įstaigoje buvo nekokybiškos ir padarė žalą pacientės sveikatai. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas, nesutikdamas su medicininio audito išvadomis, ataskaitomis ir sprendimu, juos ginčijo ikiteismine ir teismine tvarka, tačiau išvados ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. gegužės 30 d. sprendimas buvo paliktas galioti. Minėtų aktų nepanaikinus jie galioja, o tuo pačiu galioja ir aktuose nustatytos faktinės aplinkybės. Tai reiškia, kad byloje yra rašytinis įrodymas, kuriuo konstatuoti galiojančių reikalavimų pažeidimai gydant L. P.. Tikrinimą atsakovo įstaigoje atliko ir medicininio audito inspekcijos išvadas surašė kompetentingas bei kvalifikuotas specialistas. Tuo tarpu nei šioje byloje, nei prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie operaciją atlikusio gydytojo R. Ž. kvalifikaciją bei kompetenciją, nors duomenys apie kitus gydytojus pateikti. Baudžiamojoje byloje esantis rašytinis įrodymas – papildomos komisijinės deontologinės medicininės ekspertizės aktas – nėra išsamus ir neginčijamai atsakantis į klausimą ar tarp atsakovo darbuotojų veiksmų ir L. P. mirties yra priežastinis ryšys. Minėto akto išvadose yra pateikiami prieštaringi vertinimai (1, 2, 5, 7, 14 išvadose). Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 6 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad pacientas turi teisę į visapusišką informaciją apie gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informacija pacientui turi būti pateikiama jam suprantama forma paaiškinant specialius medicinos terminus, paaiškinant pacientui gydymo eigą, galimus rezultatus, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Apie šią riziką L. P. nebuvo informuota. Abejones kelia ir minėtos ekspertizės išvados Nr. 20, 26, 27, 37. Be to, ekspertai paneigia pačio atsakovo teiginį, kad ieškovų delsimas nuo 2000 m. gruodžio 23 įvykio, kai jų motina susižeidė klubą, kreiptis į medikus akivaizdžiai įtakojo gydymo taktikos pasirinkimo galimybes ir rezultatus, nurodydami, kad 2001 m. sausio 16 d. įvykusio gydytojų konsiliumo metu priimtam sprendimui – L. P. endoprotezuoti vienpoliu protezu neturėjo įtakos aplinkybė, kad po 2000 m. gruodžio 23 d. patirtos traumos L. P. buvo stacionarizuota tik 2001 m. sausio 13 d. Teismas, pripažinęs 2005 m. kovo 17 d. ekspertizės aktą didžiausią įrodomąją galią turinčiu įrodymu, pažeidė CPK 67 str. 2 d. 2 p., 217 str. 1 d.: papildomai teismo medicininei deontologinei ekspertizei buvo skiriamas tas pats ekspertas A. N., kuris išvadas pateikė sveikatos apsaugos ministro sudarytos komisijos L. P. mirties atvejui ištirti išvadose ir kurios buvo pripažintos kaip nepakankamos ir neatsakančios į keliamus klausimus, dėl ko akivaizdu, kad tas pats ekspertas neprieštaraus savo paties ankstesnėms išvadoms, padarytoms tame pačiame tyrime. Be to, prie ekspertizės akto nėra ekspertų pasirašytos priesaikos, kuri yra sudedamoji ekspertizės akto dalis. Byloje yra pateiktas 2003 m. gruodžio 30 d. Teismo Medicinos Instituto ekspertizės aktas Nr. 8/81 (L). Tačiau teismas dėl šio įrodymo sprendime nepasisakė, tuo pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir tai sąlygojo netinkamą materialinės teisės normos taikymą ginčo teisiniams santykiams. Patalogoanatominio tyrimo protokole Nr. 8/03 konstatuota, kad L. P. niekada nepersirgo infarktu. Tai patvirtina, kad atsakovo buvo nustatyta dar viena neteisinga diagnozė – infarktas. Aplinkybė, kad L. P., būdama atsakovo priežiūroje, susilaužė ranką, verčia abejoti ar ligoninėje buvo tinkama slauga ir, ar atsakovas padarė viską, kad tokia trauma neįvyktų.Pareiga rūpintis pacientu nepasibaigia pacientui išvykus iš ligoninės. Gydytojai privalo domėtis paciento būkle ir pooperaciniu laikotarpiu Tai, kad L. P. sirgo cukriniu diabetu, sukėlė ir atitinkamą pareigą stebėti ligonę pooperaciniu periodu. Byloje nėra duomenų, kad L. P. laikotarpyje nuo 2001 m. sausio 13 d. iki 2003 m. sausio 13 d., atsakovo darbuotojai būtų atlikę pooperacinę priežiūrą ar kontrolę. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad medicinos paslaugos L. P. neatitiko medicininių paslaugų atlikimo reikalavimų, nebuvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Teismas nepagrįstai vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. sudarytos komisijos L. P. mirties atvejui ištirti 2003 m. liepos 18 d. išvadomis. 2006 m. gegužės 4 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. I-840-13/06, kurioje atsakovas ginčijo valstybinio medicininio audito inspekcijos išvadas, pažymėjo, kad komisijos, sudarytos sveikatos apsaugos ministro, tyrimo išvados vertintinos tik kaip inspekcijos direktorės subjektyvi nuomonė, kuri nėra teisinga. Ministerijos sudarytų komisijų išvados, sprendimai ar kiti dokumentai turi savarankišką reikšmę, atsižvelgiant į ministerijos kompetenciją sudaryti tokio pobūdžio komisijas bei tokios komisijos įgalinimus svarstytu klausimu, tačiau tokių komisijų surašyti dokumentai negali būti vertinami kaip galutinis sprendimas dėl inspekcijos įstatymuose nustatyta tvarka parengtos audito ataskaitos ir priimto sprendimo. SAM ir VMAI kompetencija, veiklos uždaviniai ir funkcijos yra atribotos ir ministerijai jokie teisės aktai nesuteikia galių panaikinti inspekcijos priimtų dokumentų. Steigėjo statusas nereiškia, kad steigėjo patvirtinti dokumentai turi aukštesnę juridinę galią nei įsteigtos kontrolines funkcijas vykdančios valstybinės įstaigos, turinčios savarankišką kompetenciją. Be to, minėtos komisijos išvados nėra pasirašytos ministerijos vadovybės, vadinasi teismas sprendimą motyvavo teisės aktu, kuris nėra patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pažymėjo, kad minėtos komisijos tyrimo eiga, neanalizuojant medicininių dokumentų (jie buvo išreikalauti iš įstaigos ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2003 m. birželio 25 d., t. y. savaitę ankščiau nei buvo sudaryta komisija), neapklausiant ir kitų liudytojų, kelia pagrįstų abejonių dėl pačio tyrimo išvadų pagrįstumo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje esantis rašytinis įrodymas – papildomos komisijinės deontologinės medicininės ekspertizės aktas bei Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 1 d. sudarytos aukštos kvalifikacijos specialistų komisijos L. P. mirties atvejui ištirti 2003 m. liepos 18 d. išvados turi didesnę įrodomąją galią. Priežastinis ryšys yra teisinė, o ne biologinė ar fizikinė kategorija. Yra ar ne priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visus bylos faktus, o ne ekspertai. Dėl to, sprendžiant klausimą, yra ar ne priežastinis ryšys šioje byloje, negalima apsiriboti vien ekspertų išvada, o būtina įvertinti visus byloje esančius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši proceso teisės norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą patikrinti ex officio.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. CPK 327 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2-3 dalyse nurodyto pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovai K. R. ir A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atlyginti neturinę žalą, kuri atsirado mirus jų motinai dėl atsakovo darbuotojų kaltės.

Gindami savo teises, ieškovai byloje atsakovu įtraukė VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę ligoninę, trečiaisiais asmenimis – atsakovo darbuotojus: gydytojus R. Ž., V. K., R. M., D. L., D. C., R. A., L. V., K. S., R. K., L. Š., A. B., L. Š., I. M., E. K.. Ieškovų teigimu, minėti gydytojai netinkamai, nekvalifikuotai atliko savo pareigas, skyrė neadekvatų gydymą bei ne laiku diagnozavo ligas, t. y. netinkamai vykdė savo prievolę ir dėl šios prievolės netinkamo įvykdymo ieškovų motina mirė.

Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį žala, padaryta pacientams gydytojo ar slaugos darbuotojo kaltais veiksmais, atlyginama Civilinio kodekso, kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CK 6.264 straipsnyje numatyta samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas kaltės. Padaręs žalos darbuotojas į žalos atlyginimo bylą įtraukiamas kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Kai žala atlyginta, žalą atlyginęs asmuo įgyja teisę pareikšti regresinį reikalavimą trečiajam asmeniui (CK 6.111 str.). Dėl to nagrinėjamoje byloje gydytojai, kurie ieškovų manymu netinkamai atliko savo pareigas, buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismas gavo duomenis, kad vienas iš byloje dalyvavusių trečiuoju asmeniu gydytojų – K. S. – mirė (t. 2, b. l. 96). CPK 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kitais įstatymų numatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Taigi, gavęs tokią informaciją ir tai patvirtinančius įrodymus apie vieno iš byloje dalyvavusiu trečiuoju asmeniu gydytojo mirtį, teismas privalėjo svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą ir spręsti, ar yra pagrindas pakeisti jį jo teisių perėmėju (CK 5.2 str.). Nagrinėjamoje byloje teismas šio klausimo neišsprendė, vadinasi, priėmė sprendimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, t. y. K. S. teisių perėmėjų.

Kaip minėta, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Apeliacinės instancijos teismas negali pats įtraukti į bylą suinteresuotų asmenų, t. y. šis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, nes neįtrauktas į procesą asmuo, kurio teisės ir pareigos susijusios su nagrinėjamu ginču turi teisę dalyvauti nagrinėjant bylą bei naudotis visomis byloje dalyvaujančio asmens teisėmis, kuriomis jis negalėjo pasinaudoti nuo proceso teisme pradžios, priešingu atveju jis taip pat netektų teisės į apeliaciją.

Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, civilinė byla grąžintina tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 2 p., 327 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 29 d. sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.