Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2474-803/2016 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sąlygų valstybės civilinei atsakomybei dėl neteisėtų teisėjo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą aiškinimo ir taikymo, įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 121 781,63 Eur turtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2⁶-256/1998, visiškai patenkino ieškovės specialios paskirties akcinės bendrovės ,,Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“) ieškinį ir priteisė ieškovei solidariai iš jo ir S. P. 4 625,76 Lt užmokestį už šilumos energiją ir karštą vandenį bei bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad teismas šį ieškinį patenkino nepagrįstai, nes ieškinys buvo grindžiamas melagingomis aplinkybėmis, jog jis nuomojasi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas neįvertino aplinkybės, kad jam minėtas turtas nepriklausė, jis nebuvo sudaręs jokios šilumos ar karšto vandens tiekimo bei nuomos sutarties, t. y., kad teisinio pagrindo tenkinti ieškinį nebuvo. Pasak ieškovo, dėl neteisėtai priimto teismo sprendimo, kuriuo ieškovei SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ buvo priteista 5 012,19 Lt skola, jam padaryta 121 781,63 Eur žala, nes išieškant priteistą skolą iš varžytinių parduotas jo turtas – gyvenamasis namas, kiti statiniai, žemė. Dėl šių priežasčių prašė priteisti iš valstybės 121 781,63 Eur turtinės žalos atlyginimą (CK 6.272 straipsnio 2, 3 dalys). Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 m. ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, pagrindų terminui atnaujinti nenurodė, jis buvo neatidus, nerūpestingas, elgėsi aplaidžiai. Teigia, kad teismas neatliko neteisėtų ar kaltų veiksmų, nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas turi būti atmestas (CK 6.246-6.249 straipsniai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovo A. P. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2⁶-259/1998, ieškovės SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinys patenkintas visiškai ir jai solidariai iš atsakovų A. P. ir S. P. priteista 4 625,76 Lt užmokestis už šilumos energiją ir karštą vandenį, 115,15 Lt bylinėjimosi išlaidų; teismo sprendimas įsiteisėjo; jo pagrindu pradėtas išieškojimas, kurį vykdant 2002 m. birželio 20 d. parduotas 9,64 ha ploto A. P. priklausęs žemės sklypas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia aplinkybe, jog minėtas teismo sprendimas neteisėtas. Teismas, įvertinęs tai, kad teismo sprendimas įsiteisėjęs, jo teisingumas galėjo būti paneigtas pateikiant tiek apeliacinį, tiek kasacinį skundus (CPK 306, 347 straipsniai) ar pateikus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo (CPK 367 straipsnis), konstatavo, jog laikytina neįrodyta aplinkybė, kad teisėja Danutė Gasiūnienė pažeidė pareigą priimti teisingą sprendimą, t. y. neįrodytas valstybės veikos neteisėtumas (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas savo poziciją pradėjo įrodinėti aplinkybe, jog jis, bijodamas dėl savo gyvybės, turėjo slapstytis, todėl negalėjo dalyvauti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – Vilniaus miesto 2 policijos komisariato pažymą, Tardymo departamento Vilniaus miesto 2 tardymo skyriaus raštas, konstatavo, kad įrodymų apie jo gyvybei kilusią grėsmę nepateikta (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas pripažino, jog 1998 m. naudojosi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), o Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-781-560/2016 įrodinėjo esąs šio buto daiktinių teisių turėtojas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad tik nuo ieškovo valios priklausė naudojimasis butu bei pažymėjo, jog aplinkybė, kad jis nebuvo buto savininku nėra laikytina svarbia. Įvertinęs tai, kad ieškovas neįrodė nei sprendimo neteisėtumo (teisėjos aplaidžių veiksmų), nei jo procesinių teisių pažeidimo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2⁶-259-98, teismas ieškinį atmetė (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėjo, kad atmetus ieškinį dėl to, jog ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp įrodinėjamos žalos, prašymas taikyti ieškinio senatį neturi įtakos teismo sprendimui, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė nei teismo sprendimo neteisėtumo (teisėjos aplaidžių veiksmų), nei jo procesinių teisų pažeidimo, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2⁶-259/1998. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, patenkinęs ieškovės SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį vadovavosi tuo metu formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais su patalpoje gyvenančiais asmenimis, nepriklausomai nuo to jie yra ar ne turto savininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004). Todėl teisinga teismo išvada, kad minėtą ieškinį nagrinėjęs apylinkės teismas neatliko neteisėtų ar kaltų veiksmų, o nesant visoms būtinoms civilinės atsakomybės sąlygoms pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teismo sprendimui įsiteisėjus ir apeliantui jo neapskundus apeliacinės instancijos teismui, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus teismo veiksmus. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog yra pagrindas visiškai ar iš dalies patenkinti ieškovo ieškinį, turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas 3 m. ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas priimtas 1998 m. gruodžio 7 d., ieškinys galėjo būti pareikštas iki 2011 m. gruodžio 7 d., tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 7 d., todėl ieškinys dėl šių priežasčių atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama ieškovo A. P. apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ 1998 m. birželio 26 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu solidariems atsakovams A. P. ir S. P. dėl 4 625,76 Lt užmokesčio už karštą vandenį bei šilumos energiją priteisimo. Ieškinyje nurodyta, kad A. P. nuo 1993 m. vasario 2 d. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas (b. l. 4). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 7 d. sprendimu minėtą ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ solidariai iš atsakovų A. P. ir S. P. 4 625,76 Lt užmokestį už šilumos energiją ir karštą vandenį, 155,15 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybės naudai 231,28 Lt žyminio mokesčio (b. l. 3). Vykdant skolos išieškojimą antstolė 2002 m. birželio 20 d. varžytinių metu už 5 957,52 Lt pardavė atsakovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 5). Ieškovas nurodo, kad jo prašomą priteisti 121 781,63 Eur žalos atlyginimą sudaro neteisėtai teismo priteistas užmokestis už karštą vandenį ir šilumos energiją (5 012,19 Lt) bei vykdant šios skolos išieškojimą parduoto turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo bei kitų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, kuri yra (1 451,63 Eur + 120 330 Eur). Kaip minėta, skundžiamu teismo sprendimu ieškovo ieškinys atmestas. Apeliantas, nesutikdamas su šiuo sprendimu teigia, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog teisėja priimdama teismo sprendimą, kuriuo jam padaryta žala, pažeidė procesinės teisės normas (CPK 12-14, 179, 183, 256, 263 straipsnius), todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra įrodyti teisėjos neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo

Remiantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinyje nurodyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjos neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys kaip valstybės civilinės atsakomybė sąlyga ar, juo labiau, kaltė, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2⁶-256/1998, neįrodyti. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiukščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Apeliantas teigia, kad teisėja Danutė Gasiūnienė nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2⁶-259/1998 pažeidė rungimosi, dispozityvumo ir betarpiškumo principus (CPK 12-14 straipsniai), įrodymų tyrimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 179 straipsnio 1-2 dalys, 183 straipsnis), todėl teismas, remdamasis melagingais ieškovės parodymais, kad jis gyveno ginčo bute, naudojosi minėtomis patalpomis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl kurio apeliantas patyrė turtinę žalą (CPK 263 straipsnis). Taigi, apelianto įsitikinimu, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skolos priteisimo, neteisingai įvertino faktus, susijusius su jo gyvenimu bute ir neteisingai taikė teisę, nes jis nebuvo nei buto savininkas, nei nuomininkas ir nebuvo sudaręs rašytinės energijos pirkimo pardavimo sutarties.Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad vien tas faktas, jog teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, nereiškia, kad negalėtų būti nustatyti neteisėti teismo veiksmai, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Tačiau kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog pats apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo neteisingas tiek fakto, tiek teisės aspektu, nesinaudojo instancine teismų sistema kaip galimybe įrodyti byloje kitokius faktus, negu buvo ieškinyje nurodžiusi ieškovė ir remtis teisės normomis, kuriomis, jo manymu, turėjo būti remiamasi, nėra teisiškai nereikšminga. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektyvios savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Taigi, naudojimasis instancine teismų sistema, kaip teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės forma, sudaro galimybę išvengti teismo klaidos ir, atitinkamai, išvengti žalos kilimo galimybės.Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas, kuriam apie Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą, kuris jo manymu yra neteisėtas, buvo žinoma nuo jo priėmimo momento, nepasinaudojo CPK 306, 347, 367 straipsniuose numatyta teise teikti apeliacinį bei kasacinius skundus dėl jo manymų neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo ar prašymo dėl proceso atnaujinimo. Bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas negali būti sutapatinamas su įsiteisėjusio teismo sprendimo revizija instancinės teismų sistemos tvarka. Kadangi priimtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, o jo teisingumas instancine tvarka nebuvo paneigtas, teismo veiksmų neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, galėtų būti nustatytas tik dėl grubios, akivaizdžios teisės taikymo klaidos, kurią šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog laikytinas įrodytu faktas, kad ieškovas nors ir nebuvo buto, esančio I. K. al. 13-107, Vilniuje, savininkas, tačiau jame gyveno. Šią aplinkybę patvirtina ne tik paties ieškovo pozicija išsakyta 2016 m. kovo 22 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuomet jis į klausimą ar yra gyvenęs minėtame bute atsakė teigiamai (b. l. 28, garso įrašo 14:01:32), bet ir aplinkybė, jog jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl daiktinių teisių į minėtą turtą pripažinimo. Nors, kaip teisingai skunde nurodo apeliantas, šis jo reikalavimas buvo atmestas, tačiau byloje nustatytas šiai bylai prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad UAB ,,Dieona“, kurios prezidentu buvo ieškovas ir kuriai priklausė šis butas, suteikė A. P. ir jo šeimai teisę jame gyventi (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-781-560/2016). Taigi, byloje dėl daiktinių teisių į turtą pats apeliantas įrodinėjo priešingas faktines aplinkybes, nei įrodinėja šioje byloje, o tai, kad reikalavimas nebuvo patenkintas dėl teisinių argumentų, gyvenimo bute fakto savaime nepaneigia. Aplinkybę, kad apeliantas pats nurodydavo butą (duomenys neskelbtini) kaip savo gyvenamosios vietos adresą, patvirtina ir kiti įrodymai (pvz., paties apelianto pateikta Vilniaus m. 2-ojo policijos komisariato pažyma – b.l. 23). Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą dėl skolos priteisimo, akivaizdžiai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y. apelianto gyvenimo bute faktą, kaip pagrindą atsirasti prievolei atsiskaityti už butui teiktą šilumą bei karštą vandenį,Taip pat sutiktina su teismo argumentais, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovas buvo sudaręs rašytinę sutartį su šilumos ir karšto vandens tiekėju, ar ne, nustačius faktą, kad jis bute gyveno ir naudojosi jam suteikiamomis komunalinėmis paslaugomis, kyla pareiga už šias paslaugas atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004). Pažymėtina, kad apelianto cituojamos teisės normos dėl energijos pirkimo pardavimo sutarties formos (CK 6. 383 straipsnis) tų teisinių santykių, kurių pagrindu buvo priteista skola, atsiradimo metu negaliojo (apelianto cituojamas Civilinis kodeksas įsigaliojo tik nuo 2001 m. liepos 1 d., o santykių atsiradimo metu galiojusioje 1964 m. Civilinio kodekso redakcijoje tokie reikalavimai nebuvo nustatyti). Teisėje galioja principas, pagal kurį teisės normos neturi atgalinio veikimo galios, todėl ir teisės taikymo aspektu pagal aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, nėra teisinio pagrindo pripažinti jokią, juo labiau – akivaizdžią, šiurkščią teisės taikymo klaidą.Taigi, nei fakto, nei teisės aspektu nėra teisinio pagrindo konstatuoti teismo veiksmų neteisėtumą, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą. Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra išnagrinėtos ieškinyje įrodinėjamos aplinkybės ir faktai, padarytai turtinei žalai atlyginti bei neteisėtiems veiksmams įrodyti, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ir teismo ištirtais bei įvertintais duomenimis (apelianto ir atsakovės atstovo rašytiniais bei žodiniais paaiškinimais ir teiginiais jų procesiniuose dokumentuose, teismų kitose bylose priimtais procesiniais dokumentais), tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir pakankamai argumentavo savo išvadas dėl apelianto nurodomų teismo ir teisėjo veiksmų vertinimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies aspektu, padarydamas pagrįstą išvadą, jog apeliantas neįrodė valstybės deliktinei atsakomybei dėl neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų atsirasti būtinųjų sąlygų. Vien apelianto teiginių, kuriais kitaip vertinamos prejudicinę galią nagrinėjamojoje byloje turinčios faktinės bei teisinės aplinkybės, akivaizdžiai nepakanka, kad galima būtų pripažinti, jog neteisėti teisėjų (teismų) veiksmai, dėl jų atsiradusi žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos šioje byloje yra įrodyti. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nenustačius nei pažeidimo fakto, nei teisėjos kaltės, kaip to reikalaujama CK 6.272 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo ir spręsti klausimo dėl turtinės žalos padarymo ar jos dydžio nustatymo. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ir teismų neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Apeliacinio skundo motyvai bei argumentai nesudaro teisinių prielaidų skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.