Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-326-1120/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-07
Bylos Nr.: e2A-326-1120/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Agnė Tikniūtė, Jūratė Varanauskaitė
Atsakovas: A. I.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės EDS INVEST

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-326-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01718-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1754-653/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės EDS INVEST 2 ieškinį atsakovams A. I. ir A. I. dėl sandorių nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) EDS INVEST 2 (toliau – ieškovė) pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė:

1.1. pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento A. I. (toliau – atsakovas) mokėjimo pavedimus į A. I. (toliau – atsakovė) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, bendrai 45 720,03 Eur sumai, o būtent:

2010 m. rugsėjo 6 d. pavedimą 8 172,09 Lt sumai;

2010 m. rugsėjo 17 d. pavedimą 5 598 Lt sumai;

2010 m. lapkričio 19 d. pavedimą 2 607 Lt sumai;

2010 m. lapkričio 24 d. pavedimą 20 950 Lt sumai;

2010 m. gruodžio 23 d. pavedimą 2 970 Lt sumai;

2011 m. balandžio 21 d. pavedimą 20 000 Lt sumai;

2011 m. gegužės 18 d. pavedimą 3 320 Lt sumai;

2011 m. liepos 1 d. pavedimą 23 000 Lt sumai;

2011 m. rugsėjo 26 d. pavedimą 10 000 Lt sumai;

2011 m. rugsėjo 30 d. pavedimą 3 000 Lt sumai;

2011 m. lapkričio 16 d. pavedimą 5 000 Lt sumai;

2011 m. gruodžio 5 d. pavedimą 1 635 Lt sumai;

2011 m. gruodžio 21 d. pavedimą 5 780 Lt sumai;

2012 m. sausio 25 d. pavedimą 4 830 Lt sumai;

2012 m. vasario 6 d. pavedimą 5 000 Lt sumai;

2012 m. vasario 9 d. pavedimą 5 000 Lt sumai;

2012 m. vasario 13 d. pavedimą 10 000 Lt sumai;

2012 m. kovo 9 d. pavedimą 4 000 Lt sumai;

2012 m. kovo 14 d. pavedimą 1 000 Lt sumai;

2012 m. kovo 21 d. pavedimą 5 000 Lt sumai;

2012 m. balandžio 6 d. pavedimą 11 000 Lt sumai;

1.2. pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovo grynųjų pinigų įnešimus į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, bendrai 80 405,16 Eur sumai, o būtent:

2009 m. balandžio 7 d. grynųjų pinigų įnešimą 7 000 Lt sumai;

2009 m. balandžio 20 d. grynųjų pinigų įnešimą 3 700 Lt sumai;

2009 m. birželio 8 d. grynųjų pinigų įnešimą 12 800 Lt sumai;

2009 m. liepos 15 d. grynųjų pinigų įnešimą 20 000 Lt sumai;

2009 m. rugsėjo 25 d. grynųjų pinigų įnešimą 50 000 Lt sumai;

2009 m. spalio 2 d. grynųjų pinigų pervedimą 8 000 Lt sumai;

2009 m. spalio 6 d. grynųjų pinigų įnešimą 12 000 Lt sumai;

2009 m. lapkričio 10 d. grynųjų pinigų įnešimą 7 000 Lt sumai;

2010 m. vasario 8 d. grynųjų pinigų įnešimą 3 000 Lt sumai;

2010 m. vasario 23 d. grynųjų pinigų įnešimą 8 000 Lt sumai;

2010 m. gegužės 12 d. grynųjų pinigų įnešimą 4 000 Lt sumai;

2010 m. gegužės 12 d. grynųjų pinigų įnešimą 1 000 Lt sumai;

2010 m. birželio 17 d. grynųjų pinigų įnešimą 4 524 Lt sumai;

2010 m. birželio 22 d. grynųjų pinigų įnešimą 7 000 Lt sumai;

2010 m. liepos 15 d. grynųjų pinigų įnešimą 19 192,85 Lt sumai;

2011 m. sausio 24 d. grynųjų pinigų įnešimą 13 900 Lt sumai;

2011 m. balandžio 1 d. grynųjų pinigų įnešimą 2 000 Lt sumai;

2011 m. balandžio 19 d. grynųjų pinigų įnešimą 8 000 Lt sumai;

2011 m. rugsėjo 9 d. grynųjų pinigų įnešimą 3 000 Lt sumai;

2011 m. spalio 12 d. grynųjų pinigų įnešimą 17 600 Lt sumai;

2012 m. sausio 26 d. grynųjų pinigų įnešimą 6 000 Lt sumai.

2009 m. balandžio 20 d. grynųjų pinigų įnešimą 200 Eur sumai;

2009 m. rugpjūčio 19 d. grynųjų pinigų įnešimą 4 350 Eur sumai;

2010 m. vasario 23 d. grynųjų pinigų įnešimą 1 300 Eur sumai;

2010 m. birželio 17 d. grynųjų pinigų įnešimą 11 500 Eur sumai.

2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2005 m. gruodžio 15 d. sudarė kredito sutartį Nr. K11/2005, kuri vėliau buvo keičiama ir pildoma (toliau – kredito sutartis Nr. 1), kuria ieškovė atsakovui suteikė 1 050 000 Lt (304 100 Eur) kreditą. Kredito paskirtis – 2 patalpų pirkimas. Už gautą kreditą atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei kintamas palūkanas, o visą kreditą grąžinti iki 2010 m. liepos 3 d. Kredito sutartis Nr. 1 užtikrinta buto su garažu bei 2 patalpų hipoteka. Ieškovė ir atsakovas 2008 m. gegužės 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_64769 (toliau – kredito sutartis Nr. 2), kuria ieškovė atsakovui suteikė 605 000 Eur kreditą. Kredito paskirtis – turto pirkimui, nekilnojamojo turto projektų vystymui bei vartojimo reikmėms. Už gautą kreditą atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei kintamas palūkanas, o visą kreditą grąžinti iki 2011 m. birželio 1 d. Kredito sutartis Nr. 2 užtikrinta 2 žemės sklypų hipoteka. Nuo 2009 m. kovo atsakovas tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal sudarytas kredito sutartis.

3. Skolų išieškojimas nukreiptas pirmiausia į pagal abi kredito sutartis įkeistą nekilnojamąjį turtą. Paaiškėjus, kad įkeisto turto nepakaks atsakovo skoloms ieškovei padengti ir pasidomėjus apie kitą atsakovo turtą, paaiškėjo, kad 2011 m. atsakovas susijusiems tretiesiems asmenims (sutuoktinei, draugams, bendradarbiams) perleido visą savo turėtą vertingą ir neapsunkintą turtą. Atsakovo skola ieškovei 2016 m. rugpjūčio 22 d. buvo 1 674 723,83 Eur bei auga dėl priteistų sutartinių ir procesinių palūkanų. Remiantis vykdomosios bylos Nr. 0116/12/01487 duomenimis, netgi pardavus atsakovui po ieškovės pareikštų ir patenkintų actio Pauliana ieškinių grąžintą nekilnojamąjį turtą, visa skola nebus pilnai padengta.

4. Ieškovė 2015 m. spalio 2 d. gavo 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovo patikslintą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo su priedais. Atsakovo pareiškime nurodoma, kad jo skolos kreditoriams tuo metu siekė 2 631 703,72 Eur bei nuolat augo. Atsakovas prie patikslinto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė savo ir atsakovės „Swedbank“, AB esančių banko sąskaitų išrašus, iš kurių paaiškėjo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. atliko eilę lėšų pervedimų ir grynųjų pinigų įnešimų į atsakovės banko sąskaitą (iš pradžių, kaip – S., vėliau, kaip – I.). Ieškovė neturėjo galimybių sužinoti apie ginčijamus veiksmus anksčiau, nes jie atlikti per kitame komerciniame banke atsakovų turimas banko sąskaitas. Duomenų apie atsakovų bankines operacijas ieškovė negalėjo gauti pati, kadangi jie yra saugomi banko paslapties atskleidimo draudimu.

5. Ieškovė manė, kad atsakovas nuo 2009 m. balandžio perleido atsakovei pinigines lėšas bendrai 112 851,90 Eur sumai, siekdamas jas nuslėpti nuo savo kreditorių, t. y. išvengti jų panaudojimo atsiskaitymui su ieškove pagal kredito sutartis. Šių lėšų perleidimas lėmė tai, kad atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovei bei atsakovo nemokumą. Šių lėšų perleidimas yra nesąžiningas ieškovės atžvilgiu, jos galėjo būti panaudotos atsakovo pradelstų mokėjimų pagal kredito sutartis vykdymui. Kadangi lėšos perleistos vienašaliais atsakovo veiksmais, atsakovės nesąžiningumas šiuo atveju neturi reikšmės. Nepaisant to, atsakovė taip pat yra nesąžininga, nes gavo lėšas neatlygintinai iš jai artimo asmens (sutuoktinio). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsniu, atsakovo atlikti lėšų mokėjimo pavedimai ir atlikti grynųjų pinigų įnešimai į atsakovės banko sąskaitą, bendrai 112 851,90 Eur sumai yra vienašaliai atsakovo sandoriai.

6. Ginčijamų sandorių sudarymo metu skolininkas negalėjo nežinoti, kad šiais veiksmais pažeidžia ieškovės interesus, kadangi įkeisto turto vertė jau tuomet buvo nepakankama atsakovo įsipareigojimams įvykdyti, o perleistų lėšų atsakovas nepanaudojo pradelstiems mokėjimams ieškovei atlikti.

7. Atsakovui buvo žinoma, kad įkeisto turto vertės nepakaks atsakovo įsipareigojimams ieškovei įvykdyti. Kaip matyti iš atsakovo prašymų, atsakovas suprato, kad visoms prievolėms ieškovei įvykdyti būtina naudoti papildomą atsakovo turtą. Šią aplinkybę taip pat įrodo atsakovo veiksmai 2011 m. pradžioje nesąžiningai ir neteisėtai perleidžiant visą savo vertingą turtą. Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose civilinėse bylose tarp tų pačių ginčo šalių – ieškovės ir atsakovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-449-340/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-235-370/2015). Atsakovo nesąžiningumą įrodo ir tai, kad atsakovas nuslėpė nuo ieškovės nuolatines bankines operacijas į savo sutuoktinės banko sąskaitą bei nesąžiningai deklaruodavo ieškovei, kad neturi galimybių mokėti ieškovei pradelstas sumas. Atsakovės sąžiningumas šiuo atveju neprivalo būti įrodytas, kadangi ginčijami sandoriai yra vienašaliai. Atsakovės nesąžiningumas yra preziumuojamas CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu. Nors atsakovų santuoka įregistruota tik 2010 m., tačiau iš pateiktų atsakovų banko sąskaitų matyti, kad vaiko išlaikymo lėšas atsakovas mokėjo jau nuo 2006 m. gruodžio 22 d. Tai įrodo, kad iki santuokos įregistravimo atsakovai ilgą laiką vedė bendrą šeimos ūkį, todėl artimi ryšiai juos siejo dar iki pirmųjų ginčijamų sandorių atlikimo. Kadangi atsakovus siejo artimi ryšiai, be to iš viešai skelbiamų duomenų – Hipotekos registro, atsakovė negalėjo nežinoti, kad atsakovas yra skolingas ieškovei daugiau negu 1 mln. Eur ir aptariami lėšų pervedimai gali pažeisti ieškovės teises. Atsakovės nesąžiningumas nustatytinas iš atsakovės banko sąskaitos išrašo duomenų, remiantis kuriais matyti, kad atsakovė sudarė sąlygas atsakovui nuslėpti lėšas nuo kreditorių, nes leido jam naudotis savo banko sąskaita įvairioms banko operacijoms atlikti. Tai įrodo ne tik nuolatinės bankinės operacijos (pavedimai ir grynųjų pinigų įnešimai), bet taip pat banko sąskaitos įrašai apie tai, kad atsakovas veikė pagal atsakovės suteiktą įgaliojimą.

8. Vadovaujantis CK 1.63 straipsnio 1 dalimi sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, o atsakovo veiksmais pervedant lėšas ir įnešant grynuosius pinigus į atsakovės banko sąskaitą, banko sutarties ir CK 6.913 straipsnio pagrindu sukurta atsakovės nuosavybės teisė į sąskaitoje įskaitytas lėšas, tokie atsakovo veiksmai yra sandoriai CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl netgi tuo atveju, jeigu byloje nebūtų nustatyta, kad ginčijamais pavedimais nebuvo vykdomi atsakovų sudaryti paskolos, dovanojimo arba kitokie dvišaliai sandoriai, lėšų atsakovei pervedimas, kaip vienašalis sandoris, taip pat patenka į actio Pauliana instituto taikymo sritį. Atsakovė tapo visų į jos banko sąskaitą įskaitytų lėšų savininke. Tolimesnis šių lėšų panaudojimas neturi įtakos atsakovės nuosavybės teisės į banko sąskaitoje įskaitytas lėšas sukūrimui. Po lėšų įskaitymo į banko sąskaitą atliktas lėšų panaudojimas išreiškia atsakovės disponavimo teisės į banko sąskaitoje esančias lėšas įgyvendinimą. Būtent atsakovės nuosavybės teisės į banko sąskaitoje esančias lėšas įgyvendinimą įrodo tai, kad atsakovas naudojosi banko sąskaitoje esančiomis lėšomis pagal atsakovės išduotą įgaliojimą. Tokiu būdu visas operacijas su banko sąskaitoje esančiomis lėšomis atsakovas atliko, kaip atsakovės atstovas. Atsakovė ilgus metus sudarė sąlygas atsakovui nuslėpti savo lėšas ir pinigines operacijas nuo kreditorių, tokiu būdu prisidedant prie ieškovės teisių pažeidimo.

Atsiliepimas

9. Iš atsakovės banko sąskaitos atlikti trys pavedimai ieškovei (iš viso 2 409,64 Eur) nepaneigia atsakovų nesąžiningumo. Šios lėšos sudaro nereikšmingą dalį nuo visų atsakovo į banko sąskaitą pervestų lėšų. Be to, priešingai, nei nurodoma atsiliepime, ieškovė yra teisėta šių lėšų gavėja, kadangi pavedimuose nurodyta, kad mokėjai atliekami už atsakovą, kuris tuo metu buvo kredito gavėjas.

Šalies argumentai

10. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, būdama atsakovo kreditoriumi, actio Pauliana pagrindu turi teisę ginčyti būtent skolininko sudarytus sandorius, kurie pažeidžia kreditoriaus teises, kurių jis (skolininkas) neprivalėjo sudaryti. Tarp atsakovų nebuvo sudaryta atlygintinų sandorių. Atsakovas įneštais į atsakovės sąskaitą pinigais laisvai naudojosi savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Mokėjimo pavedimais nebuvo siekiama sukurti teises ir pareigas. Atsakovė iš pinigų judėjimo sąskaitoje naudos negavo. Atsakovė negavo iš atsakovo lėšų, todėl restitucija negali būti taikoma. Atsakovai nesutiko, kad atsakovo į atsakovės banko sąskaitą įneštos lėšos (tiek grynais pinigais, tiek pavedimais) laikytinos atsakovo sandoriais. Įsinešdamas į ginčo sąskaitą lėšas ir jomis pasinaudodamas savo interesais, atsakovas neatsisakė tų lėšų atsakovės naudai. Atsakovas, pasinaudodamas atsakovės banko sąskaita, nesiekė sukurti teisines pasekmes. Atlikdamas mokėjimus, atsakovas savo nuosavybės teisių į pinigines lėšas neatsisakė ir jų atsakovei neperdavė, o pastaroji piniginių lėšų savo nuosavybėn nepriėmė. Atsakovas laikė lėšas atsakovės nuosavybės objekte – banko sąskaitoje.

Atsiliepimas

11. Atsakovo bankroto administratorius prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškovės prašomas taikyti restitucijos būdas prieštarauja įstatymams – priteista pinigų suma turi patekti į bendrą atsakovo turto masę ir naudojama atsiskaitymui su visais atsakovo kreditoriais.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismo posėdžio metu šalys palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Teismo posėdyje ieškovė prašė taikyti restituciją turtą grąžinant į atsakovo bankroto bylą visų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Teismo posėdyje atsakovė papildomai paaiškino, kad atsakovo pervestais pinigais nesinaudojo, nes šių lėšų nevertino kaip savo. Sąskaitoje buvo ir atsakovės pinigų, atsakovai naudojimosi pinigais apskaitos nevedė. Negalėjo paaiškinti kokiam tikslui reikėjo tokios lėšų pervedimo ir naudojimosi jomis tvarkos. Apie tai, kad atsakovas turėjo kreditorių atsakovė žinojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 22 d. ieškinį tenkino visiškai, taikė restituciją ir priteisė atsakovui iš atsakovės 112 851,90 Eur ir į šias priteistas lėšas nukreipė išieškojimą atsakovo kreditorių reikalavimams patenkinti Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės naudai 2 475,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 715 Eur žyminio mokesčio.

2. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2005 m. gruodžio 15 sudarė kredito sutartį Nr. 1, kuri vėliau buvo keičiama ir pildoma, kuria ieškove atsakovui suteikė 1 050 000 Lt (304 100 Eur) kreditą. Ieškovė ir atsakovas 2008 m. gegužės 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. 2, kuria ieškovė atsakovui suteikė 605 000 Eur dydžio kreditą. Atsakovas tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų pagal abi su ieškove sudarytas kredito sutartis, o hipoteka užtikrinto turto realizavimo neužtektų susidariusios skolos padengimui. Taip pat atsakovai neginčijo, jog atsakovas atliko ginčijamus mokėjimus į ieškovės sąskaitą. Atsakovai 2010 m. kovo 16 d. sudarė ikivedybinę sutartį, kurioje numatė, jog turtas ir prievolės, įgyti tiek iki santuokos, tiek gyvenant santuokoje, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

3. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovui iškelta fizinio asmens bankroto byla (Nr. e2FB-1954-588/2019). Prie 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovo teismui pateikto patikslinto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas pateikė savo ir atsakovės „Swedbank“, AB sąskaitų išrašus, patvirtinančius minėtus atsakovo lėšų pervedimus / įnešimus grynais pinigais į atsakovės banko sąskaitą. Iš rašytinių įrodymų – debetinės mokėjimo kortelės sutarčių – matyti, kad nuo 2009 m. kovo 6 d. atsakovui (naudotojui) sąskaitos savininkės atsakovės sutikimu suteikta teisė naudotis mokėjimo kortele ir atlikti operacijas, t. y. lėšų pervedimą iš sąskaitos. Taip pat pagal minėtas sutartis (11.3 papunkčius) klientas, t. y. atsakovė, visiškai atsako už visas mokėjimo kortele atliktas operacijas.

4. Atsakovai neginčijo, kad sąskaitos, iš kurios buvo vykdomi mokėjimai, savininkė buvo atsakovė. Pagal CK 6.916 ir 6.923 straipsnius būtent klientui (atsakovei) bankas atlieka operacijas, pagal kliento nurodymus nurašo lėšas ir pan. Taigi, atsakovo naudojimasis atsakovės banko sąskaita buvo vykdomas su ieškovės žinia, jos pritarimu, o atliktos operacijos (mokėjimai) buvo vykdomos atsakovės rizika ir atsakomybe.

5. Vertindamas byloje pateiktus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) mokestinio tyrimo duomenis bei atsakovės turto deklaracijas, teismas pažymėjo, kad, kaip nurodyta šiuose rašytiniuose įrodymuose, mokestinio tyrimo išvados pagrįstos pačios mokesčių mokėtojos tyrimui pateiktais ir mokesčių administratoriaus turimais duomenimis. Taigi, šie įrodymai objektyviai nepatvirtino banko sąskaitoje esamų lėšų priklausymo vienam ar kitam atsakovui.

6. Nepriklausomai nuo atsakovų tarpusavio santykių ir susitarimų dėl naudojimosi pinigais, šiuo atveju atsakovė tapo į jos banko sąskaitą atsakovo įmokėtų pinigų savininke, atsakinga už su šiomis lėšomis vykdomas operacijas. Kadangi atsakovai nurodė, jog atsakovei pinigai pervesti neatlygintinai, toks finansinio turto įgijimo juridinis faktas turi dovanojimo sandorio požymių. Atsižvelgus į tai, kad atsakovų mokėjimų pagrindu atsakovei atsirado teisinės pasekmės – ji įgijo finansinį turtą – atmestas atsakovų argumentas, jog ginčo mokėjimai nėra sandoriai, dėl ko pripažinta, jog ieškovė turi teisę ginčyti šiuos mokėjimus CK 6.66 straipsnio pagrindu.

7. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas nustatė, kad atsakovo bankroto byloje Plungės apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtinta kreditoriaus UAB Medicinos banko 464 931,96 Eur dydžio finansinis reikalavimas, dalies reikalavimo patvirtinimo klausimas dar sprendžiamas teismine tvarka, nes nagrinėjant atsakovo kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria bankrutuojančio atsakovo antros eilės kreditoriaus UAB Medicinos banko finansinis reikalavimas padidintas nuo 1 110 604,73 Eur iki 1 122 021,03 Eur, taip pat panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas atsakovo antros eilės kreditoriaus UAB Medicinos banko 1 110 604,73 Eur finansinis reikalavimas, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 nutarė Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

8. Atsakovai neginčijo, kad ieškovė šioje byloje turėjo reikalavimo teisę, taip pat neginčijo, kad mokėjimų suma neviršija nei ieškovės, nei visų kitų kreditorinių reikalavimų dydžio atsakovo bankroto byloje. Dėl minėtų aplinkybių bei atsižvelgus į bankroto byloje patvirtintą ieškovės reikalavimo dydį, teismas priėjo išvados, kad ieškovė šioje byloje turi neabejotiną galiojančią reikalavimo teisę. Iš 2009 m. kovo 16 d., 2009 m. gegužės 7 d. pranešimų apie sutarties sąlygų nevykdymą teismas nustatė, kad nuo 2009 m. liepos 31 d. atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus ieškovei pagal kredito sutartis. Šios aplinkybės (kurių atsakovai taip pat neginčijo šioje byloje) patvirtino, kad ginčo mokėjimai pažeidė kreditoriaus teises, nes atsakovui perleidus turtą (pinigines lėšas) atsakovei, iš esmės sumažėjo kreditoriaus galimybė patenkinti savo reikalavimą iš skolininko turto, ką įrodė ir bankroto bylos iškėlimas atsakovui ir reikalavimų nepatenkinimas iš hipoteka įkeisto turto.

9. Byloje nebuvo duomenų ir atsakovai nenurodė, jog privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. Atsakovas, žinodamas, kad negali tinkamai vykdyti piniginės prievolės ieškovei pagal kredito sutartis, savo pinigines lėšas pervedė atsakovei, akivaizdžiai žinodamas, kad tai pažeis kreditoriaus teises, nes šis finansinis turtas galėjo būti panaudotas tinkamai vykdant prievoles pagal kredito sutartį. Toks ieškovės elgesys ne tik klaidino kreditorių apie tikrąją skolininko turtinę padėtį, nes skolininkas apie šias finansines operacijas kreditoriui nepranešė, bet ir apsunkino galimybę ateityje gauti reikalavimų patenkinimą.

10. Atsakovė pripažino, jog žinojo, kad jos sutuoktinis turėjo kreditorių, negalėjo pagrįsti tokio lėšų pervedimo ir naudojimosi atsakovės banko sąskaitoje esančiomis lėšomis motyvų. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovui galbūt būtų suteikta galimybė bendradarbiauti su banku naudojantis prioritetinėmis atsakovės kaip banko kliento teisėmis, vertinta kritiškai, nes nebuvo pagrįsta įrodymais, taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovas turėjo interesą naudotis tam tikromis išskirtinėmis klientų teisėmis ir jomis faktiškai naudojosi. Kadangi sandoriai buvo neatlygintini (atsakovai tą pripažino), atsakovai yra sutuoktiniai, atsakovės nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta. Be to, nustatytos aplinkybės papildomai patvirtino, jog atsakovė, žinodama apie sutuoktinio kreditorius (atsakovė neginčijo ieškovės nurodytų aplinkybių, kad ir 2009 m. iki santuokos sudarymo atsakovai vedė bendrą ūkį, kad juos siejo artimi ryšiai), leido atsakovui nuslėpti lėšas nuo kreditorių, išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, suteikiant galimybę atsakovui naudotis jai priklausančia banko sąskaita, tokiu būdu sumažinant kreditorių atžvilgiu skolininkui priklausančio finansinio turto dalį. Teismas atsakovų veiksmus vertino kaip nesąžiningus.

11. Byloje nebuvo duomenų, leidžiančių manyti, jog ieškovė apie ginčijamus sandorius galėjo sužinoti ankščiau nei 2015 m. spalį, nes atsakovai šių sandorių neišviešino, o ieškovė, vykdydama sutartinius įsipareigojimus su atsakovu, neturėjo pareigos tikrinti atsakovų finansinių operacijų, vykdomų kituose bankuose ir tokiu būdu preziumuoti sandorio šalies nesąžiningumą. Dėl to bei atsižvelgus į ieškinio pareiškimo datą (2016 m. rugpjūčio 26 d.) nebuvo pagrindo pripažinti, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė ginčijamų mokėjimų (sandorių) negaliojimą pagal CK 6.66 straipsnį.

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovui yra iškelta bankroto byla, sprendė, kad taikant restituciją pervestos lėšos grąžinamos atsakovui nukreipiant išieškojimą į šias lėšas pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo reikalavimus ir šiame įstatyme numatyta tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

1. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Atsiliepimas

1.1. Pirmosios instancijos teismas dėl dalies atsakovų procesiniuose dokumentuose (atsiliepime ir triplike) išdėstytos pozicijos nepasisakė (lėšų naudojimas atsakovo naudai). Dėl tam tikrų atsakovų argumentų pasisakė ypač lakoniškai, formaliai ir selektyviai (pvz. dėl CK 1.63 straipsnio, 6.465 straipsnio aiškinimo ir taikymo). Iš pirmos instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, ar teismas atsakovų argumentus (pvz. dėl restitucijos taikymo) vertino ar ne, jei vertino, kokiu pagrindu juos atmetė.

1.2. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nesutiko, kad atsakovo į atsakovės banko sąskaitą įneštos lėšos (tiek grynais pinigais, tiek pavedimais) laikytinos atsakovo sandoriais, sudarytais su atsakove. Nurodė faktines aplinkybes ir pateikė jas įrodančius duomenis apie tai, kad atsakovas ne tik įnešdavo lėšas, bet tomis lėšomis ir disponavo pats, o atsakovė naudos iš tokio lėšų banko sąskaitoje judėjimo neturėjo. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad atsakovai būtų siekę tarpusavyje sukurti, pakeisti arba panaikinti tarpusavio civilines teises ir pareigas, t. y. sudaryti sandorius. Objektyviais duomenimis, tokiais kaip atsiskaitymas su atsakovo kreditoriumi UAB Medicinos banku, lėšų panaudojimas atsakovo asmenine nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymui ir pan., pagrįstos aplinkybės, jog atsakovas į atsakovės sąskaitą įneštomis lėšomis disponavo savo reikmėms, yra reikšmingos siekiant įvertinti, ar tokį atsakovo lėšų judėjimą galima vertinti kaip dovaną atsakovei, tačiau pirmos instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė.

1.3. Teismas ignoravo atsakovų argumentus, kad dovanojimo sandoriu turi būti akivaizdžiai apibrėžta dovanotojo valia perduoti turtą kito asmens nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju, atlikdamas lėšų pervedimus arba įnešdamas į banko sąskaitą grynuosius pinigus atsakovas savo nuosavybės teisių į pinigines lėšas neatsisakė ir jų atsakovei neperdavė, o pastaroji šiomis lėšomis taip pat nei naudojosi, nei disponavo jomis, t. y. savo nuosavybėn neperėmė. Teismas išvados, kad atsakovo pinigų įnešimas (pervedimas) į atsakovės banko sąskaitą turi dovanojimo sandorių požymių, nepagrindė.

1.4. Teismas, taikydamas restituciją, t. y. priteisdamas atsakovui iš atsakovės 112 851,90 Eur neįvertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, jog atsakovas savo reikmėms panaudojo visas įneštas (pervestas) pinigines lėšas, taigi nagrinėjamu atveju status quo jau yra atstatyta de facto, t. y. atsakovas yra atgavęs (atsiėmęs) tai, ką įnešęs į ginčo banko sąskaitą, atsiskaitydamas, tame tarpe ir su savo kreditoriais. Todėl priteisimas šių lėšų iš sutuoktinės atsakovės atlieka ne kompensacinę, bet baudimo funkciją.

1.5. Teismas, laikydamas, kad atsakovo daugkartinis lėšų įnešimas (pervedimas) į atsakovės banko sąskaitą yra sandoris, kiekvieno iš įnešimo (pervedimo) aplinkybių nevertino ir dėl to nepasisakė, todėl iš sprendimo turinio nėra galimybės suprasti, ar teismas kiekvieną pinigų įnešimą (pervedimą) vertino kaip savarankišką sandorį, ar kaip vieną tęstinį sandorį. Jeigu teismas kiekvieną atsakovo piniginių lėšų įnešimą (pervedimą) vertino kaip savarankišką dovanojimo sandorį, tokiu atveju kiekvieno iš jų sudarymo aplinkybės turėjo būti tiriamos ir vertinamos bei dėl to pasisakoma teismo sprendime, o ne apsiribojama apibendrintomis, formaliomis išvadomis. Jeigu teismas visus įnešimus (pervedimus) vertino kaip vieną dovanojimo sandorį, tai tokios savo išvados taip pat nepagrindė teisiniais argumentais.

1.6. Teismas sprendime daug dėmesio skyrė CK nuostatų dėl banko sąskaitos sutarties aiškinimui. Šis aiškinimas neaktualus, kadangi skirtas „Swedbank“, AB ir atsakovės teisiniams santykiams reguliuoti. Ginčo dėl to tarp šalių nėra. Atsakovės išduotas atsakovui įgaliojimas naudotis jos banko sąskaita, nesuponuoja pagrindo traktuoti jį ne kaip leidimą naudotis sąskaita, bet kaip dovanojimo santykius.

1.7. Dėl reikšmingų atsakovo ir atsakovės veiksmų vertinimo actio Pauliana taikymo prasme iš esmės teismas nepasisakė. Teismas, kvalifikuodamas ginčo lėšų įnešimus (pervedimus) kaip sandorius, apsiribojo vieninteliu argumentu, kad nepriklausomai nuo atsakovų tarpusavio santykių ir susitarimų dėl naudojimosi pinigais, šiuo atveju atsakovė tapo į jos banko sąskaitą atsakovo įmokėtų pinigų savininke, atsakinga už su šiomis lėšomis vykdomas operacijas, atsakovo mokėjimų pagrindu atsakovei atsirado teisinės pasekmės – ji įgijo finansinį turtą.

1.8. Teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovų valia nagrinėjamų teisinių santykių kontekste ir jų kvalifikavime nėra reikšminga ir nevertintina, neatitinka teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Teismų praktikoje formuluojama pozicija, kad ne kiekvienas mokėjimas laikytinas sandoriu, o tik toks mokėjimas, kuris yra susijęs su kitos sutarties vykdymu. Teismas nei nustatinėjo, nei nustatė aplinkybių, kurios leistų atsakovo įnešamus (pervedamus) pinigus vertinti, kaip kitų sandorių nulemtus mokėjimus, taigi ir kaip savarankiškus sandorius. Tarp atsakovų nėra ir nebuvo sudaryta atlygintinų sutarčių, kurių pagrindu atsakovas būtų turėjęs pareigą atsakovei mokėti pinigus ir ką galima būtų vertinti kaip atsakovo nepagrįstai suteiktą atsakovei prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, o tuo pačiu ir ieškovės teisių pažeidimu. Atsakovas, žinodamas, kad banko sąskaita galės naudotis kaip savo, t. y. įneštomis lėšomis galės laisvai disponuoti, pinigus įnešdavo arba pervesdavo, o vėliau sėkmingai jais naudojosi, lėšas leisdamas savo asmeninėms reikmėms. Tokie atsakovo veiksmai buvo nulemti jo buitinių, socialinių ir ūkinių poreikių, tačiau jais nebuvo siekiama sukurti, pakeisti ir panaikinti savo civilines teises ir pareigas, tame tarpe ir teises į ginčo lėšas, ir / ar sukurti, pakeisti arba panaikinti atsakovei kokias nors teises. Taip pat nėra išreikšta atsakovės valia priimti iš atsakovo lėšas savo naudai (nuosavybėn). Atsakovo pasinaudojimas atsakovės banko sąskaita negali būti laikomas nei vienašaliu, nei dvišaliu sandoriu, todėl tokie atsakovo veiksmai (elgesys) negali būti nuginčyti actio Pauliana pagrindu. Šiuo pagrindu, t. y. nesant skolininko atsakovo sudaryto kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio, ieškovės ieškinys atmestinas.

1.9. Jeigu skolininko elgesį turimų lėšų nenukreipiant ieškovės kreditorinių reikalavimų tenkinimui, o leidžiant jas savo asmeniniams poreikiams tenkinti, kreditoriaus atžvilgiu ir galima vertinti kaip iš dalies pažeidžiančius kreditoriaus interesus, tai toks elgesys atsakovo atžvilgiu teisines pasekmes jau sukėlė – jam buvo skaičiuojamos netesybos, realizuotas visas atsakovo ieškovei įkeistas turtas. Tačiau dėl tokio atsakovo elgesio neturi atsakyti atsakovė (2010 m. kovo 16 d. ikivedybinės sutarties 1.10 papunktis).

1.10. Atsakovo elgesys ne tik nenulėmė jo, kaip ieškovės skolininko, nemokumo, tačiau mokumo net nesumažino, kaip ir nesumažino kreditoriaus galimybės patenkinti savo reikalavimus iš turto. Skundžiamame sprendime padaryta faktinėms aplinkybėms prieštaraujanti išvada, kad atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi Nr. e3K-3-110-219/2019 konstatavo, kad ieškovė neteisėtai ir nesąžiningai atsakovui taikė dvigubą civilinę atsakomybę ir priskaičiavo pelno, kompensuojamąsias (padidintas) ir kompensuojamąsias (procesines) palūkanas kartu, tačiau tuo pačiu metu skaičiavo ir delspinigius. Dėl to kasacinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį, kuria patvirtintas pirminės ieškovės UAB Medicinos bankas (kurios teises perėmė ieškovė) kreditorinis reikalavimas, todėl šiuo metu neegzistuoja teismo patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas.

1.11. Pati ieškovė procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi, jog būtent tuomet, kai skolų išieškojimas nukreiptas į įkeistą nekilnojamąjį turtą, ieškovei paaiškėjo, kad įkeisto turto nepakaks (visas hipoteka įkeistas turtas realizuotas (2013–2014 m.)). Tačiau visi nagrinėjamoje byloje atlikti ginčo pavedimai į ir iš ginčo banko sąskaitos atlikti iki 2012 m. gegužės, o didelė jų dalis – ir iki kredito grąžinimo termino pasibaigimo. Nepaisant to, ieškovė teigia, jog pats atsakovas apie tai, kad įkeisto turto nepakaks neva žinojo jau tuo metu, kai buvo atliekami ginčo pavedimai, t. y. 2009–2012 m. Kokiu pagrindu galima būtų teigti, jog profesionalus finansinių paslaugų dalyvis – bankas apie tai, kad įkeisto turto vertės nepakaks sužinojo 2014 m., o skolininkas – fizinis asmuo apie tai turėjo žinoti neva jau 2009–2012 m., sprendime nebuvo vertinta ir analizuota. Kasacinio teismo praktikoje šios aplinkybės pripažįstamos esminėmis ir vertintinomis, siekiant nustatyti, ar kreditorius įrodė esant actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

1.12. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas jau atlikdamas ginčo mokėjimus, t. y. jau 2009–2012 m., žinojo ar turėjo žinoti, kad įkeisto turto vertės nepakaks prievolių įvykdymui, juolab, kad pats kreditorius teigė, kad ši aplinkybė jam paaiškėjo tik 2014 m. O tai yra pagrindas pripažinti, jog kreditorius neįrodė savo teisių pažeidimo, nes vien įkeisto turto vertės sumažėjimo nustatymas, net ir esant skolininko nesąžiningumo prezumpcijai, nesuteikia pagrindo konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo.

1.13. Skolininko disponavimas turimomis lėšomis tokiu būdu, t. y. naudojantis atsakovės banko sąskaita, negali turėti įtakos atsakovės teisėms ir pareigoms, kadangi ji iš tokio pinigų judėjimo naudos neturėjo, t. y. atsakovui pačiam tuos pinigus ir išleidus išskirtinai savo reikmėms, ji tomis lėšomis naudotis neturėjo galimybės, nes atsakovas jas buvo atsiėmęs (panaudojęs), ir nepasinaudojo. Situacijos priešingas aiškinimas, t. y. laikant, kad atsakovė disponavo atsakovo įneštomis lėšomis kaip savo, leistų kelti klausimą dėl tam tikrų sumų išreikalavimo iš pačios pradinės ieškovės UAB Medicinos bankas, kaip be pagrindo įgyto turto, kadangi iš atsakovės sąskaitos lėšos UAB Medicinos bankui būtų buvę pervestos be teisinio pagrindo, t. y. atsakovei neturint mokėjimo pareigos ieškovei. Šiuo atveju, atsakovas, net ir įnešęs pinigus į atsakovės banko sąskaitą vykdė savo prievolę, t. y. savo valia sumokėjo UAB Medicinos bankui 6 320 Lt (2010 m. sausio 8 d. ir 2010 m. sausio 14 d. pavedimai). Vien lėšų įnešimas į atsakovės sąskaitą savaime atsakovo kreditoriaus (ieškovės) teisių nepažeidė.

1.14. Teismas atsakovo turtinės padėties ginčo lėšų įnešimo (pervedimo) laikotarpiu netyrė ir dėl to sprendime nepasisakė. Nenustačius, kad tokie atsakovo veiksmai lėmė jo nemokumą ir / arba kitaip pažeidė ieškovės teises, actio Pauliana negali būti tenkinamas.

1.15. Actio Pauliana pagrindu galima ginčyti tik sandorius. Atsakovams ginčijant poziciją dėl atsakovo veiksmų (lėšų įnešimo (pervedimo) į atsakovės banko sąskaitą) vertinimo sandoriais, ir teismui nusprendus priešingai, turėtų būti atskleisti visi sandorio elementai, skiriantys sandorius nuo kitokių asmens veiksmų, t. y. teismas turėjo nustatyti ir atskleisti, kokia buvo sandorio šalių valia, kokias teises ir pareigas sandorio šalys siekė įgyti, pakeisti, įgyvendinti ir kokias teisines pasekmes kiekviena iš jų patyrė.

1.16. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog atsakovė būtų aiškiai išreiškusi valią tariamą dovaną (pinigus) iš atsakovo priimti. Dovanojimo sutarties faktą paneigia aplinkybė (dėl kurios pirmos instancijos teismas taip pat nepasisakė), jog lėšos atsakovo į atsakovės banko sąskaitą buvo įnešamos (pervedamos) iš anksto užsitikrinus galimybę tomis lėšomis netrukdomai naudotis (disponuoti) pačiam atsakovui. Taigi, atsakovės galimybė disponuoti įneštomis (pervestomis) lėšomis suvaržyta jos išankstiniu įsipareigojimu netrukdyti atsakovui naudotis banko sąskaita ir joje esančiomis lėšomis, ką pastarasis ir darė, t. y. įneštas (pervestas) lėšas atsiėmė, panaudodamas jas savo naudai. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad atsakovas būtų įnešęs (pervedęs) į atsakovės sąskaitą ginčo pinigų sumą, ir tuo atveju, jeigu iš anksto nebūtų užsitikrinęs priešpriešinės atsakovės pareigos, kas paneigia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo į atsakovės banko sąskaitą įneštos (pervestos) lėšos laikytinos dovanojimo sandoriu.

1.17. Didžioji dalis ginčo lėšų į atsakovės banko sąskaitą atsakovo įneštos grynaisiais pinigais. Neaišku, kaip būtų pasikeitusi kreditoriaus (pirminės ieškovės UAB Medicinos banko) padėtis atsakovo atžvilgiu, t. y. kokiu būdu būtų padidėjusi jo galimybė nukreipti išieškojimą, jeigu atsakovas ir toliau savo buitinius ir socialinius poreikius būtų tenkinęs atsiskaitinėdamas grynaisiais pinigais, o ne mokėjimo kortele. Šis aspektas yra svarbus sprendžiant dėl atsakovės sąžiningumo. Teismas akcentavo, kad atsakovė žinojo apie atsakovo turimus kreditorius, tačiau neįvertino, jog savo veiksmais, t. y. leisdama atsakovui naudotis savo banko sąskaita, pastarojo turto masto nesumažino.

1.18. Kadangi dalis lėšų buvo pervedamos iš atsakovo banko sąskaitos, tai atsakovė leido spręsti, jog atsakovo lėšoms apribojimai nėra taikomi ir jis gali jomis laisvai disponuoti, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad tokiu būdu, t. y. naudojantis jos banko sąskaita, pažeidžiamos atsakovo kreditorių teisės. Teismas konstatavo atsakovės nesąžiningumą tik formaliai nurodydamas, jog apie kreditorių jai buvo žinoma. Vien faktas apie tai, jog sutuoktinė žinojo apie sudarytą kredito sutartį, nepatvirtina, jog jai buvo žinoma apie prievolių pagal šią sutartį vykdymą, apie galbūt pradelstus įsipareigojimus ir jų mastą ir t.t. Kad atsakovė neturėjo pareigos domėtis atsakovo asmeninėmis prievolėmis (jų vykdymu), įrodo 2010 m. kovo 16 d. ikivedybinės sutarties 1.10 papunkčio nuostata, kad konkretaus sutuoktinio piniginės prievolės tretiesiems asmenims yra to sutuoktinio asmeninio pobūdžio prievolė. Už savo skolas kiekvienas iš sutuoktinių atsako asmeniškai savo turtu. Atsakovei taikyta atsakomybė už sutuoktinio prievoles, net nesiaiškinant, ar ji objektyviai galėjo žinoti ar bent daryti prielaidą apie kokį nors kreditoriaus teisių pažeidimą, nes teisiniuose santykiuose tarp atsakovo ir ieškovės ji nedalyvavo.

1.19. Nė viename procesiniame dokumente, nei teisminio nagrinėjimo metu atsakovai nėra pripažinę sudarę sandorius. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai laikėsi pozicijos, kad ginčo lėšų įnešimas (pervedimas) į banko sąskaitą nelaikytinas tarp atsakovo ir atsakovės sudarytu tarpusavio sandoriu. Nesant tarp atsakovo ir atsakovės sandorio, nėra pagrindo spręsti ir dėl jų nesąžiningumo.

1.20. Visuose į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovai yra akcentavę aplinkybę, kad visos atsakovo į atsakovės banko sąskaitą įneštos lėšos grįžo pačiam atsakovui, t. y. buvo asmeniškai jo panaudotos jo buitinėms, ūkinėms ir socialinėms reikmėms tenkinti, prievolėms vykdyti. Į bylą nepateikta įrodymų apie tai, kad atsakovas, naudodamasis ginčo lėšomis, būtų vykdęs atsakovės pavedimus, ar kitaip būtų veikęs, kaip jos įgaliotas atstovas, t. y. jos vardu ir / ar jos naudai. Lėšomis atsakovas naudojosi kaip savomis.

1.21. Atsakovų nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti restituciją. Atsakovė iš atsakovo ne tik kad negavo lėšų, kurias ieškovė prašo iš jos priteisti, tačiau atsakovas yra panaudojęs netgi daugiau banko sąskaitos lėšų negu buvo įnešęs. Pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės nurodytą sumą buvo iš esmės paneigta restitucijos esmė ir atsakovės teisės. Teismo pritaikyta restitucija be teisinio pagrindo atlieka baudinę, o ne grąžinimo į pirminę padėtį, funkciją atsakovės atžvilgiu, nes iš jos ta pati lėšų suma paimama antrą kartą.

2. Atsakovo bankroto administratorius pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, prašo teismo bylą nagrinėti bei spręsti teismo nuožiūra pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes ir teisinį jų kvalifikavimą.

3. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

3.1. Mokėjimų pagrindu atsakovei atsirado teisinės pasekmės – ji įgijo finansinį turtą, t. y. ginčo pavedimais sukurtos subjektinės atsakovės teisės į sąskaitoje įskaitytas lėšas. Tokį vertinimą pagrindžia banko sąskaitos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, remiantis kuriomis, banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas.

3.2. Net jeigu tarp atsakovų nebuvo kitų susitarimų, vien lėšų pervedimas / įnešimas į atsakovės banko sąskaitą yra savarankiškas sandoris, nebent atsakovai įrodytų, kad šie veiksmai buvo atlikti per klaidą, t. y. nesiekiant, kad lėšos būtų įskaitytos į banko sąskaitą.

3.3. Iš atsakovų byloje duotų paaiškinimų aišku, kad atsakovo valia buvo nukreipta į lėšų įskaitymą į atsakovės sąskaitą, o atsakovės valia pasireiškė sutikimu su atsakovo perduotų lėšų įskaitymu bei po įskaitymo sekusiais veiksmais. Kadangi atsakovai nepareiškė, kad bet kuris iš ginčo pavedimų / grynųjų pinigų įnešimų į atsakovės sąskaitą būtų atliktas per klaidą (arba be teisinio pagrindo, valios), taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų grąžinusi arba turėtų ketinimų grąžinti jai neva be pagrindo perduotas lėšas, laikytina, kad atsakovė priėmė atsakovo pavedimais jai sukurtas teises.

3.4. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, o atsakovo veiksmais pervedant lėšas ir įnešant grynuosius pinigus į atsakovės banko sąskaitą atsakovės pritarimu buvo siekiama, kad lėšos būtų įskaitytos atsakovės sąskaitoje, bei pasiektas konkretus teisinis rezultatas – sukurta asmeninė atsakovės subjektinė teisė į sąskaitoje įskaitytas lėšas.

3.5. Aplinkybė, kad visos atsakovo atsakovei perleistos lėšos panaudotos atsakovo, jo asmeninių poreikių tenkinimui, nėra įrodyta. Šių lėšų panaudojimas neturi įtakos ginčo operacijų kvalifikavimui. Į atsakovės banko sąskaitą įskaitytų lėšų panaudojimas nepaneigia atsakovei sukurtų nuosavybės teisių, bet reiškia atsakovės disponavimo teisės į sąskaitoje esančias lėšas įgyvendinimą. Būtent atsakovės nuosavybės teisių į banko sąskaitoje esančias lėšas įgyvendinimą įrodo tai, kad atsakovas galėjo naudotis atsakovės banko sąskaita, kaip atsakovės atstovas. Visas operacijas su atsakovės banko sąskaitoje esančiomis lėšomis atsakovas atliko atsakovės vardu ir interesais.

3.6. Ieškovės teisių pažeidimą įrodo tai, kad skolininkas tapo nemokus – jam yra iškelta bankroto byla. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus apie tai, kad skolininkas nevykdė savo prievolių nuo 2009 m. kovo ir būtent šiuo laikotarpiu atsakovė išdavė atsakovui įgaliojimą naudotis savo sąskaita.

3.7. Byloje yra atsakovo 2010 – 2011 m. teikti prašymai, iš kurių matyti, kad atsakovui buvo žinomas ne tik tikslus jo įsipareigojimų ieškovei dydis, bet taip pat suprantamas faktas, kad įkeisto turto vertė yra nepakankama atsakovo įsipareigojimams įvykdyti, nes turto vertė yra nukritusi ir atsakovas negali jo realizuoti tokia kaina, kuri leistų atsiskaityti su ieškove. Taip pat byloje yra įrodymai apie ieškovės įkeisto turto vertinimus, remiantis kuriais yra akivaizdu, kad įkeisto turto vertė (ypatingai likvidacinė) ginčo sandorių sudarymo metu buvo gerokai mažesnė, nei atsakovo įsipareigojimai pagal kredito sutartis.

3.8. Įkeisto turto vertės nepakankamumas ieškovės reikalavimų patenkinimui jau yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir šie faktai turi prejudicinę galią – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1261/2014, kurioje sprendžiant dėl atsakovo sudarytų sandorių prieštaravimo ieškovės teisėms pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį Nr. 1 nustatytos visos actio Pauliana ieškinio sąlygos.

3.9. Kadangi atsakovė buvo nesąžininga ginčo sandorio šalis bei asmeniškai prisidėjo prie ieškovės teisių pažeidimo, atsakovė nepagrįstai prašo pakeisti restituciją natūra. Atsakovė, gavusi visas ginčo sandoriais atsakovo jai perleistas sumas, būdama nesąžininga privalo grąžinti ginčo sandorių pagrindų gautų sumų ekvivalentą. Kadangi ginčijamais sandoriais perleistos piniginės lėšos, restitucija natūra yra galima be apribojimų ir šiuo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui iškėlus bankroto bylą, restitucija taikytina visų skolininko kreditorių naudai, išimčių taikymas prieštarautų atsakovo bankroto byloje vyraujančiam viešajam interesui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas.

2. Apeliacijos dalykas nagrinėjamoje byloje – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl mokėjimo pavedimų ir grynųjų įnešimo į banko sąskaitą pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

3. Ieškovė ir atsakovas 2005 m. gruodžio 15 d. sudarė kredito sutartį Nr. K11/2005, kuria ieškovė atsakovui suteikė 304 100 Eur kreditą; 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį Nr. LOAN_64769, kuria ieškovė atsakovui suteikė 605 000 Eur kreditą. Atsakovas tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų pagal abi su ieškove sudarytas kredito sutartis, o hipoteka apsunkinto turto neužteko susidariusios skolos padengimui.

4. Nuo 2009 m. kovo 6 d. atsakovui banko sąskaitos savininkės atsakovės sutikimu suteikta teisė naudotis mokėjimo kortele ir atlikti operacijas, t. y. lėšų pervedimą iš atsakovės banko sąskaitos.

5. Atsakovai 2010 m. kovo 16 d. sudarė ikivedybinę sutartį, kurioje numatė, jog turtas ir prievolės, įgyti tiek iki santuokos, tiek gyvenant santuokoje, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

6. Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi atsakovui iškelta fizinio asmens bankroto byla. Prie atsakovo teismui pateikto patikslinto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas pateikė savo ir atsakovės sąskaitų išrašus, patvirtinančius minėtus atsakovo lėšų pervedimus ir įnešimus grynais pinigais į atsakovės banko sąskaitą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas atliko ginčijamus mokėjimus į atsakovės sąskaitą.

Dėl mokėjimo pavedimų ginčijimo

7. Atsakovė apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad atsakovo atlikti ginčo pavedimai ir grynųjų pinigų įnešimai į atsakovės banko sąskaitą nėra sandoriai, nes tarp atsakovų nebuvo sutarčių, kurių vykdymu būtų ginčo pinigų perdavimai, atsakovas neturėjo siekio sukurti teises atsakovei.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų interesai, formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip sandoriai. Todėl sutiktina su atsakovais, kad pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovų valia nagrinėjamų teisinių santykių kontekste ir jų kvalifikavime nėra reikšminga ir nevertintina, neatitinka teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.

9. Papildomai pažymėtina, kad teismų praktikoje mokėjimai, kuriais grąžinama paskola, pripažįstami vienašaliais sandoriais, kuriuos galima ginčyti CK numatyta sandoriu nuginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1070/2013; 2013 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-825/2013, 2017 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-29-186/2017).

10. Nagrinėjamu atveju, ieškovės suformuluotas reikalavimas yra susigrąžinti atsakovo neteisėtai atsakovei perduotas lėšas. Ieškovė faktiškai įrodinėjo, kad pavedimai buvo dovanojimo sutarties tarp atsakovo ir atsakovės vykdymas ir šią dovanojimo sutartį ginčijo CK 6.66 straipsnio pagrindu. Todėl sutiktina su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, koks sandoris ar sandoriai buvo sudaryti tarp atsakovų ir tik tada vertinti, ar yra actio Pauliana sąlygos šio sandorio ar sandorių atžvilgiu. Tik nustačius piniginių lėšų dovanojimo atsakovei faktą, atsakovų sudarytas sandoris ar jo dalis galėtų būti ginčijamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes šiuo pagrindu kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus neprivalomus sandorius tik jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o nagrinėjamu atveju kreditoriaus teises galbūt pažeistų dovanojimo, bet ne atsakovo naudojimosi kito asmens sąskaita sandoris.

Dėl atsakovo į atsakovės banko sąskaitą pervestų ir įneštų lėšų teisinio kvalifikavimo

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo atsakovų tarpusavio santykių ir susitarimų dėl naudojimosi pinigais, atsakovė tapo į jos banko sąskaitą atsakovo įmokėtų pinigų savininkė, atsakinga už su šiomis lėšomis vykdomas operacijas. Kadangi atsakovai nurodė, jog atsakovei pinigai pervesti neatlygintinai, teismas sprendė, kad toks finansinio turto įgijimo juridinis faktas turi dovanojimo sandorio požymių (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovai 2010 m. kovo 16 d. sudarė ikivedybinę sutartį, kurioje numatė, jog turtas ir prievolės, įgyti tiek iki santuokos, tiek gyvenant santuokoje, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, atsakovų turtas yra atskirtas, todėl neatlygintinas vieno sutuoktinio turto perdavimas kitam sutuoktiniui laikomas dovanojimo sandoriu.

12. Apeliantė apeliaciniame skunde sutinka, kad tarp atsakovų nebuvo sudaryta atlygintinių sutarčių, kurių pagrindu atsakovas būtų turėjęs pareigą atsakovei mokėti pinigus, tačiau teigia, kad vien todėl pavedimų ir lėšų įnešimo negalima vertinti kaip atsakovo nepagrįstai suteiktą atsakovei prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, o tuo pačiu ir ieškovės teisių pažeidimu. Su šiuo apeliantės argumentu nesutiktina, nes kreditorių interesus CK 6.66 straipsnio prasme gali pažeisti ir neatlygintini sandoriai.

13. Įvertinus aplinkybę, kad atsakovų turtui nėra taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas, o atsakovas atliko ginčijamus pavedimus ir grynųjų įnešimus į atsakovės sąskaitą, atsakovas sukūrė teisę atsakovei naudotis perduotomis lėšomis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp atsakovų sudarytas sandoris turi dovanojimo sutarčiai būdingų elementų.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo pervestų lėšų panaudojimo atsakovo naudai. Nurodoma, kad teismas nedetalizavo, kodėl ginčijami pavedimai ir lėšų įnešimai vertinti kaip turintys tik dovanojimo sutarties požymių, nors atsakovų nurodytos faktinės aplinkybės pagrindžia tarp jų buvus kitokį nei dovanojimas susitarimą. Atlikdamas lėšų pervedimus ir įnešdamas į banko sąskaitą grynuosius pinigus atsakovas savo nuosavybės teisių į pinigines lėšas neatsisakė, o toliau naudojosi jomis savo reikmėms, o atsakovė, priešingai, pervestomis lėšomis nesinaudojo, nedisponavo jomis, t. y. savo nuosavybėn neperėmė.

15. Kaip matyti iš atsakovų kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktų atsakovės banko sąskaitos išrašų, atsakovas ne tik pervesdavo ir įnešdavo į atsakovės banko sąskaitą lėšas, tačiau taip pat jų dalį ir išleisdavo, naudodamasis sau priklausančia banko kortele, be to, atsakovas atlikdavo pavedimus, kuriais apmokėdavo už nekilnojamojo turto apsaugos paslaugas, statybos darbus, mokėdavo mokesčius, grąžindavo paskolas ir išleisdavo kitoms, galbūt asmeninėms, reikmėms.

16. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir atsakovei pervestų lėšų naudojimo atsakovo naudai aplinkybes. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad atsakovas išlaikė galimybę naudotis atsakovei pervestomis lėšomis. Kaip matyti iš byloje esančios „Swedbank“, AB 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymos, atsakovės banko sąskaita ginčijamu pavedimų atlikimo ir grynųjų pinigų įnešimo laikotarpiu buvo susieta ir su mokėjimo kortelėmis, kurios priklausė ne tik atsakovei, bet ir atsakovui. Be to, atsakovų paaiškinimai ir bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė yra išdavusi atsakovui įgaliojimą naudotis jos banko sąskaita. Pastaroji aplinkybė gali būti vertinama dvejopai – atsakovas įgaliojimo pagrindu galėjo vykdyti atsakovės pavedimus, leisdamas dovanotas atsakovei lėšas jos interesais arba / ir įgaliojimu atsakovė suteikė atsakovui neribotas galimybes naudotis savo banko sąskaita ir jis naudojo sąskaitoje esančias lėšas išimtinai savo interesais. Šias dvi situacijas atribojantis kriterijus yra tas, ar pervesti (įnešti) pinigai buvo panaudoti atsiskaityti už atsakovės ar atsakovo prievoles. Pirmuoju atveju vertintina, kad pervestos (įneštos) lėšos buvo dovanotos atsakovei, antruoju – atsakovas liko lėšų naudotoju ir pinigų nuosavybės teisė nesikeitė.

17. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad taisyklė, nustatyta CK 6.913 straipsnio 1 dalyje, kad banko sąskaitos savininkas ir lėšų esančių joje savininkas yra tas pats asmuo, ir kuria išimtinai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė yra pervestų lėšų savininkė, taikoma tik sprendžiant dėl banko ir kliento teisių ir pareigų apimties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju turėjo būti įvertinta, dėl kokių disponavimo atsakovo pervestomis lėšomis sąlygų susitarė atsakovai.

18. Civilinių teisinių santykių dalyviai gali sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) arba sudaryti sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Iš byloje nustatytų aplinkybių spręstina, kad tarp atsakovų buvo sudaryta mišri sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad tarp atsakovo ir atsakovės susiklostė teisiniai santykiai turintys dovanojimo sutarties požymių, tačiau turėjo papildomai vertinti ir susitarimą dėl naudojimosi kito asmens banko sąskaita.

19. Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019). Spręstina, kad tarp atsakovo ir atsakovės buvo sudaryta mišri sutartis – viena vertus, turinti dovanojimo sandorio požymių, ta apimtimi, kuria atsakovo pervestos lėšos tapo atsakovės nuosavybe, kita vertus – atsakovo naudojimosi atsakovės banko sąskaita asmeniniams mokėjimams atlikti sutartis. Toks tarp atsakovų susiklosčiusių santykių teisinis vertinimas suderinamas su sutarčių laisvės principu, leidžiančiu sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).

20. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visus byloje ginčijamus pavedimus ir grynųjų įnešimus vertino kaip dovanojimo sutarties vykdymą, ją pripažino negaliojančia ir taikė restituciją visų pavedimų atžvilgiu, tačiau neatsižvelgė ir nevertino įrodymų, kad atsakovas turėjo teisę naudotis atsakovės banko sąskaita, bei atliko mokėjimus įvykdydamas savo asmenines prievoles su banko sąskaitoje esančiomis lėšomis. Taip pat turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad nors atsakovas turėjo įgaliojimą valdyti atsakovės sąskaitą, tačiau neabejotinai iš šios sąskaitos vykdė ir savo asmenines prievoles, o šių prievolių įvykdymas negali būti pagrįstai vertinamas kaip pavedimo sutarties vykdymas, jei nebuvo veikiama atsakovės (atstovaujamosios) naudai ir interesais. Nustačius, kad atsakovas į atsakovės banko sąskaitą pervestas ar įneštas lėšas panaudojo savo asmeninėms reikmėms (išlaikė jam nuosavybės teise priklausantį turtą, mokėjo jam asmeniškai priklausančius mokėti mokesčius ir pan.), šios lėšos negalėtų būti laikomos atsakovei dovanotomis lėšomis ir šių lėšų nebūtų pagrindo išreikalauti iš atsakovės.

21. Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei įrodžius, kad atsakovas neatlygintinai pervedė lėšas atsakovei, įsigalioja dovanojimo teisinių santykių tarp atsakovų prezumpcija, tačiau nepagrįstai nevertino, kad dalis lėšų yra panaudota atsakovo reikmėms, todėl ne visos pervestos ir įneštos lėšos gali būti pripažintos dovanojimo sutarties objektu. Siekiant nustatyti kokia dalis atsakovo į atsakovės sąskaitą pervestų ir įneštų lėšų atiteko (jeigu atiteko apskritai) atsakovei, reikia nustatyti, kiek pervestų ir įneštų lėšų buvo panaudota atsakovo asmeninėms reikmėms, o kiek padovanota atsakovei (dovanotoms lėšoms taip pat prilyginamos lėšos, panaudotos veikiant ieškovės naudai ir interesais, vykdant atsakovės pavedimus, jei tokių buvo). Pareiga paneigti dovanojimo teisinių santykių prezumpciją tenka atsakovams. Atsakovai turi įrodyti, kiek atsakovės banko sąskaitoje esančių lėšų atsakovas panaudojo savo asmeninėms reikmėms po to, kai atliko pavedimus ir grynųjų įnešimus į atsakovės banko sąskaitą.

22. Taigi, byloje turi būti nustatyta ne tik ar į atsakovės banko sąskaitą pervestas ir įneštas lėšas (ar jų dalį) panaudojo atsakovas, bet ir tai, kad jos panaudotos jo asmeninėms reikmėms, o ne atsakovės pavedimams vykdyti. Kadangi teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pagal byloje esančius įrodymus teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo.

23. Šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai dėl actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo, nustačius, kad byloje surinkti ne visi įrodymai, nepasisakyta dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nebuvus pagrindo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo, šioje proceso stadijoje nėra aktualūs, kadangi bylą nagrinėjant iš naujo ir šalims į bylą pateikus papildomus įrodymus, paaiškinimus dėl jų, gali paaiškėti naujos aplinkybės, aktualios actio Pauliana instituto taikymui. Šioje proceso stadijoje, sprendimą naikinant ir bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismui netikslinga pasisakyti dėl šio instituto taikymo sąlygų, nesant surinktiems bylai teisingai išspręsti reikalingiems įrodymams.

Dėl bylos baigties

24. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

25. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų nustatyta, kiek iš atsakovo į atsakovės banko sąskaitą pervestų ir įneštų lėšų atsakovas panaudojo savo asmeninėms reikmėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje nėra galimas teisingas reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrįstumo klausimo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme, todėl atsižvelgus į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, spręstina, kad nurodytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos dalies nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Nesant galimybės pašalinti šiuos trūkumus apeliacinės instancijos teisme, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, tai turės atlikti bylą iš naujo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą gražinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Kazys KailiūnasAgnė TikniūtėJūratė Varanauskaitė