Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-825/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-07
Bylos Nr.: 2A-825/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
Atsakovas: G. G.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-825/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-168-585/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Genprėlas“ (ieškovo procesinių teisių perėmėjas M. G.) ieškinį atsakovui G. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Genprėlas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais atsakovo G. G. ir BUAB „Genprėlas“ 2008 m. gegužės 12 ir 13 d., 2009 m. gegužės 11 d. sudarytus sandorius, kuriais atsakovui G. G. ieškovas UAB „Genprėlas“ grąžino atitinkamai 40 000 Lt, 20 400 Lt, 5 400 Lt suteiktų paskolų, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 65 800 Lt bei priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Ieškinyje nurodyta, kad teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas buvo ieškovo vadovu nuo 2003 m. gruodžio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos. 2008 metais atsakovas savo vadovaujamai bendrovei suteikė paskolų už 66 750 Lt, įnešdamas pinigus į bendrovės kasą. Atsakovas 2008 m. gegužės 12 ir 13 d. susigrąžino 20 400 Lt ir 5 400 Lt paskolų, o 2009 m. gegužės 11 d. susigrąžino 40 000 Lt paskolų sumą. Paskolos atsakovui buvo grąžintos, kuomet ieškovas jau buvo nemoki įmonė, negalinti atsiskaityti su savo kreditoriais. Atsakovui buvo suteikta pirmenybė atgauti skolą, tuo pažeidžiant kitų ieškovo kreditorių teises patenkinti savo reikalavimus. Paskolų atsakovui grąžinimą ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais veiksmais taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio nuostatas (actio Pauliana). Be to, paskolos grąžinimo sandoriai pripažintini negaliojančiais ir pagal Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo reikalavimus. Pripažinus paskolų grąžinimą atsakovui negaliojančiu, ieškovas prašė taikyti restituciją: pripažinti atsakovui 65 800 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo teisę, o ieškovo naudai iš atsakovo priteisti 65 800 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovas neginčija pačių paskolos sandorių, o tik prievolių pagal juos vykdymą. Akcentavo, kad nei dėl sudarytų paskolos sutarčių, nei dėl jų vykdymo ieškovas netapo nemokus ir nebuvo pažeistos jo kreditorių teisės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančiais nuo sudarymo ieškovo BUAB „Genprėlas“ 2008 m. gegužės 12 d. 20 400 Lt paskolos grąžinimą, 2008 m. gegužės 13 d. 5 400 Lt paskolos grąžinimą ir 2009 m. gegužės 11 d. 40 000 Lt paskolos grąžinimą atsakovui G. G.; priteisė iš G. G. 65 800 Lt ieškovo BUAB „Genprėlas“ naudai; priteisė ieškovo naudai iš atsakovo G. G. 5 procentų metines palūkanas už priteisiamą 65 800 Lt sumą nuo 2011 m. kovo 18 d. iki teismo sprendimo dėl 65 800 Lt priteisimo įvykdymo; priteisė iš G. G. 2010 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad paskolos grąžinimas yra skolininko veiksmas, kuriuo įvykdoma paskolos sutartis. Tokio veiksmo pagrindu pasibaigia skolininko prievolė grąžinti paskolą kreditoriui, todėl ieškovo ginčijami veiksmai grąžinant paskolas yra sandoriai CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasme, o ieškovo bankroto administratorius turi teisę (kartu ir pareigą) naudotis visais įstatymuose numatytais kreditorių interesų gynimo būdais, tarp jų – ir actio Pauliana institutu. Įvertinęs byloje rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamo paskolų grąžinimo metu ieškovas turėjo pradelstų piniginių prievolių kitiems kreditoriams, jų nevykdė nei ginčijamų sandorių sudarymo metu, nei vėliau, nors tokių pradelstų ir nevykdomų prievolių dydis viršijo grąžintą paskolų sumą. Teismas sprendė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo kitų kreditorių teisės, eliminuojant galimybę jiems gauti savo reikalavimų patenkinimą. Nustatęs, kad atsakovas, veikdamas ir kaip ieškovo vienasmenis valdymo organas, ir kaip fizinis asmuo – ieškovo kreditorius, ieškovo vardu sau kaip fiziniam asmeniui – ieškovo kreditoriui, grąžino paskolą, tuo pat metu ieškovui dėl finansinių sunkumų nesugebant vykdyti prievolių kitiems savo kreditoriams, teismas konstatavo, jog ginčijamais sandoriais (paskolų grąžinimu) buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai. Kadangi atsakovas veikė už abi sandorių šalis, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas taip pat pripažino, jog buvo pažeisti ir imperatyvūs Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (toliau - Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas) 3 straipsnio reikalavimai, todėl ginčijamus sandorius laikė niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas taikė vienašalę restituciją, ieškovo naudai grąžindamas visus pagal neteisėtus sandorius sumokėtus atsakovui pinigus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai yra neteisėti ir nepagrįsti, neatitinkantys tikrovės, teismo išvados padarytos netinkamai taikant materialinės teisės normas, nevisapusiškai ištyrus įrodymus ir neatskleidus bylos esmės.

2. Paskolos grąžinimas yra prievolių pagal paskolos sutartį, kaip sandorį, vykdymas. Prievolė grąžinti pinigus gali būti nuginčijama tik nuginčijus pačią paskolos sutartį. Atsakovo veiksmai grąžinant jam paskolą yra ne sandoriai, o sandorių (paskolos sutarčių) pagrindu atsiradusių ieškovo prievolių vykdymas, tačiau ieškovas paskolos sutarčių neginčijo ir neteigė, kad paskolos sutartys kaip nors pažeidė ieškovo ar jo kreditorių teises.

3. Nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – nebuvimo pareigos sudaryti sandorį, nes ieškovas paskolos sutarčių pagrindu gavęs iš atsakovo pinigus turėjo pareigą juos grąžinti, kadangi tokia skolininko prievolė įtvirtinta įstatyme. Teismas be pagrindo nereikšminga laikė aplinkybę, kad atsakovas papildomai skolino lėšas ieškovui, nors tokia aplinkybė atskleidžia atsakovo sąžiningumą.

4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, nenustatė, kokią įtaką ginčijami veiksmai turėjo ieškovo mokumui, jo turto masei bei galimybei vykdyti įsipareigojimus kitiems kreditoriams.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai 2009 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymu lėšas (81 079 Lt) atsakovas sumokėjo ne už ieškovą. Nors mokėjimo nurodyme mokėtoju įrašytas atsakovas, tačiau į bylą buvo pateiktas atsakovo prašymas įskaityti sumokėtą 81 079 Lt sumą už ieškovą UAB „Genprėlas“, kadangi prievolė sumokėti šią sumą atsirado ieškovui (bendrovei), o ne atsakovui.

6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog paskolas ieškovui jis suteikė tuo metu, kada ieškovas jau turėjo nemažą įsiskolinimą kreditoriams, todėl aplinkybė, kad skolos buvo grąžintos tuo metu, kada ieškovo finansinė padėtis buvo tokia pat sunki, nesudaro pagrindo teigti, jog paskolų grąžinimas kaip nors pažeidė kitų ieškovo kreditorių teises. Paskolos ieškovui buvo suteiktos šiam esant faktiškai nemokiam, todėl negalima teigti, jog paskolų grąžinimas sumažino ieškovo turto masę ir galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškinį reiškia, kad atsakovui suteikus paskolas nemokiai įmonei, kiti jos kreditoriai įgytų teisę patenkinti savo reikalavimus (jų dalį) iš atsakovo paskolintų pinigų, o tai būtų neteisinga ir nesąžininga atsakovo atžvilgiu. Tokios aplinkybės, pasak apelianto, leidžia daryti išvadą, kad ginčijamais veiksmais (paskolų grąžinimu) ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos.

Atsiliepimas

Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas palaiko teismo motyvus, jog veiksmai, kuriais atsakovas susigrąžino paskolas, yra laikytini sandoriais, todėl CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas gali būti taikomas. Šio teisinio instituto nuostatos gali būti taikomos dėl visų skolininko veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditorių teisės. Atsiliepime pažymima, kad apelianto argumentas apie tai, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos paskolų sutartys, kurios turėjo būti vykdomos, nereiškia sandorio sudarymo privalomumo CK 6.66 straipsnio prasme. Apeliantas, tuo pat metu būdamas ir paskolų davėju, ir paskolų gavėjo vadovu, turėjo galimybę susigrąžinti paskolas bet kuriuo sau palankiu momentu, išvengiant kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo. Byloje esantys duomenys apie ieškovo kreditorinius įsipareigojimus patvirtina, kad pirmiausia privalėjo būti tenkinami pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Byloje esantys įrodymai patvirtina ryšį tarp neteisėtų sandorių sudarymo ir ieškovo neatsiskaitymo su kitais kreditoriais, nes jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (sandorių), lėšos būtų skirtos tuo metu egzistavusių pradelstų kreditorinių reikalavimų tenkinimui. Ieškovas pažymi, kad atsakovo atlikto 81 079 Lt sumos mokesčių inspekcijai sumokėjimo faktas yra ne įprastinis mokestinės prievolės vykdymas įprastinėje įmonės veikloje, bet atsakovui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarinių šalinimas. Įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovas turės teisę reikšti kreditorinį reikalavimą ieškovui ir jį tenkinti lygiais pagrindais su kitais kreditoriais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) nustatyta tvarka. Ištaisius neteisėtą situaciją atsakovas bus grąžintas į pirminę padėtį su kitais kreditoriais, kurių pradelsti reikalavimai irgi egzistavo paskolų grąžinimo metu. Atsiliepime taip pat pastebima, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas ir akcininkas, suteikdamas paskolą įmonei, tuo pačiu prisiėmė savo vykdomo verslo riziką bei neigiamas galimo paskolos nesugrąžinimo pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Pateikus apeliacinės instancijos teismui bylą su atsakovo apeliaciniu skundu buvo gautas ieškovo BUAB „Genprėlas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus, ir ieškovo materialiųjų reikalavimo teisių perėmėjo M. G. prašymas pakeisti ieškovą šioje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi pradinis ieškovas BUAB „Genprėlas“ pakeistas jo procesinių teisių perėmėju M. G. (b. l. 198-199).

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Nagrinėjamu atveju šalys neginčija aplinkybės, jog pradinis ieškovas UAB „Genprėlas“ ir atsakovas G. G. sudarė paskolos sandorius, kurių pagrindu atsakovas paskolino ieškovui 66 750 Lt (2008 m. sausio 4 d. – 14 200 Lt (b. l. 12); 2008 m. balandžio 1 d. – 28 100 Lt (b. l. 13); 2008 m. gegužės 17 d. – 2 100 Lt (b. l. 14); 2008 m. birželio 10 d. – 10 545 Lt (b. l. 15); 2008 m. liepos 15 d. – 7 771 Lt (b. l. 16); 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 4 034 Lt (b. l. 17). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Genprėlas“ šių paskolų grąžinimui pervedė atsakovui 65 800 Lt sumą: 2008 m. gegužės 13 d. – 5 400 Lt (b. l. 18); 2008 m. gegužės 12 d. – 20 400 Lt (b. l. 18); 2009 m. gegužės 11 d. – 40 000 Lt (b. l. 19). Šiuos ieškovo mokėjimus atsakovui bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

Pažymėtina, jog CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Dėl mokėjimų, kaip sandorių, vertinimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog paskolos grąžinimas yra skolininko veiksmas, kuriuo įvykdoma paskolos sutartis, o tokio veiksmo pagrindu pasibaigia skolininko prievolė grąžinti paskolą kreditoriui, todėl ieškovo ginčijami atsakovo veiksmai grąžinant paskolas yra sandoriai CK 1.63 straipsnio 1 dalies prasme ir ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, turi teisę naudotis visais įstatymuose numatytais kreditorių interesų gynimo būdais, tame tarpe ir actio Pauliana. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde nurodė, esą ginčijami mokėjimai (paskolų grąžinimas) yra ne sandoriai, o sandorių (paskolos sutarčių) pagrindu atsiradusių ieškovo prievolių vykdymas, todėl jų teisėtumas negali būti vertinamas vadovaujantis actio Pauliana institutu. Teisėjų kolegija nurodytą apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu.

Pažymėtina, jog sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis.). Pagal CK 1.63 straipsnio 3 dalį vienašaliu sandoriu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios. Mokėjimas, pagal ginčijamų mokėjimų laikotarpiu galiojusią Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – MĮ) 2 straipsnio 13 dalį, apibrėžiamas kaip mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Minėtoje įstatymo straipsnio dalyje taip pat nurodyta, jog pervedant lėšas mokėtojas ir gavėjas gali būti tas pats asmuo, lėšos apima tiek grynuosius, tiek negrynuosius pinigus. Vadovaudamasi tokiu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija sprendžia, kad mokėjimas – tai vienašalis sandoris, kurio metu jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią pervesti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas arba panaikindamas savo civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1-3 dalys, MĮ 2 straipsnio 13 dalis), todėl ieškovo atliktus ginčijamus mokėjimus (paskolų grąžinimą) pripažįsta vienašaliais sandoriais, kuriuos galima ginčyti CK numatyta sandorių nuginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, jog tokia situacija analogiškai vertinama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1070/2013 ir kt.). Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami mokėjimai yra sandoriai.

Dėl sandorių sudarymo privalomumo

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius (grąžinti paskolas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, ginčijami sandoriai (mokėjimai) buvo sudaryti atsiskaitant su atsakovu pagal šalių sudarytus paskolos sandorius. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinių paskolos sutarčių, tačiau ieškovas neginčijo paskolos sandorių sudarymo fakto, paskolų įtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą bei ieškovo prievolės grąžinti paskolą. Pažymėtina, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pačios rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, jog paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog tuo atveju, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Minėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustačius aplinkybės, jog šalys paskolų suteikimo metu susitarė dėl konkretaus jų grąžinimo termino ir tvarkos, nenustačius, jog terminas (terminai) buvo pasibaigęs, be to, nenustačius aplinkybės, jog atsakovas pareiškė aiškų reikalavimą vykdyti paskolos sutartį, ieškovas neprivalėjo būtent ginčijamų sandorių sudarymo momentu grąžinti gautas paskolas (jų dalį). Kolegija sprendžia, jog minėtas teisinis reguliavimas iš esmės leidžia grąžinti paskolą ir iki termino pabaigos ar pareikalavimo (CK 6.873 straipsnio 3 dalis), tačiau actio Pauliana instituto prasme aktuali yra ne asmens teisė, o pareiga. Nors apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ginčijo paskolų grąžinimo įtaką visai ieškovo turto masei, tačiau iš esmės neneigė bendros ieškovo nemokumo (sunkios finansinės padėties) būsenos, teigdamas, kad tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek po jų ieškovo finansinė padėtis buvo vienodai sudėtinga (sunki). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė papildomai patvirtina, jog būtinybę sudaryti ginčijamus sandorius šiuo atveju lėmė ne sutarties pagrindu kilusi pareiga ar įprasta verslo logika, o atsakovo siekis įmonei finansiškai palankiu momentu (įmonės kasoje atsiradus lėšų) patenkinti išimtinai tik savo finansinį interesą, visiškai eliminuojant ieškovo galimybę atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais, kurie reikalavimo teisę į ieškovą turėjo dar iki ginčijamų sandorių sudarymo. Kolegijos vertinimu, atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, jog ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu ieškovas turėjo vykdyti atsiskaitymus su kitais savo kreditoriais, tuo metu jau turėjusiais reikalavimo teisę į ieškovą (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Genprėlas“ veiksmai sudarant ginčijamus sandorius neatitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standarto, nulemto susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skolininko nemokumo nustatymas pagal ĮBĮ nuostatas nėra būtina sąlyga kreditoriui ginčijant skolininko sudarytą sandorį, kadangi CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas ginčijamo paskolų grąžinimo metu turėjo pradelstas pinigines prievoles kitiems kreditoriams, šių pradelstų prievolių kitiems kreditoriams ieškovas nevykdė ginčijamų sandorių sudarymo metu ir neįvykdė vėliau, o tokių pradelstų ir nevykdomų prievolių dydis nebuvo mažesnis už grąžintą paskolų sumą ir ją viršijo. Taigi ginčijamais sandoriais neabejotinai buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės, eliminuojant kreditorių potencialią galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš ieškovo žinioje iki ginčijamų veiksmų atlikimo buvusio turto, įskaitant finansinį. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodė, jog ieškovo finansinė padėtis buvo bloga tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek po jų sudarymo, t. y. ginčijami sandoriai esą ieškovo padėties nepablogino. Apelianto nuomone, ginčijami sandoriai neturėjo neigiamos įtakos ieškovo mokumui bei nesąlygojo bendros ieškovo turto masės sumažėjimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Kaip minėta, ieškovas jo kreditorių interesų pažeidimą įrodinėjo tuo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, tais sandoriais pirmenybė buvo suteikta atsakovui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra ginčo dėl apelianto kreditorinio reikalavimo teisės į ieškovą egzistavimo. Tačiau byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo ir kitų kreditorių. Ieškovo bankroto byloje teismui patvirtinus kreditorinius reikalavimus, iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad bendra reikalavimų suma buvo 198 115,70 Lt (b. l. 20-22). Kreditoriui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyriui iki 2008 m. balandžio 1 d. ieškovas buvo skolingas 21 720,45 Lt (b. l. 25), kreditoriui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai iki 2008 m. gegužės mėnesio – 79 922,11 Lt (b. l. 26), kreditoriui Euler Hermes skola buvo pradelsta dar iki paskolų suteikimo ir ji siekė 24 772,15 Lt (b. l. 27). Todėl, nustačius aplinkybę, jog iki ginčijamų sandorių (paskolų gražinimo) ieškovas turėjo kitų kreditorių, tačiau pirmenybę suteikė tik vienam (atsakovui), teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo kreditorių teisių pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšminga apelianto nurodoma aplinkybė, esą ieškovo finansinė padėtis buvo bloga dar iki ginčijamų sandorių sudarymo (paskolų suteikimo metu). Visgi apelianto argumentai, jog kreditorių teisės nebuvo pažeistos sudarius ginčijamus paskolų grąžinimo sandorius, yra nepagrįsti. Nors apeliantas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi dviprasmiškos pozicijos, susijusios su ieškovo mokumu ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu (ir teigė, jog ieškovo padėtis buvo bloga, ir nurodė, jog įmonė buvo moki, kadangi po ginčijamų sandorių atliko mokėjimą Valstybinei mokesčių inspekcijai), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir akcentavo aplinkybę, kad tiek paskolų grąžinimo laikotarpiu, tiek ir po to ieškovas nevykdė atsiskaitymų su kitais kreditoriais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neturėdamas pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, privalėjo atsiskaitymus su kreditoriais vykdyti Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos normos ignoravimas yra papildomas pagrindas konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą aplinkybę laikė ir savarankišku ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje surinkti duomenys patvirtina šiuo atveju esant actio Pauliana sąlygą dėl kreditorių teisių pažeidimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos nagrinėjimo metu atsakovo pateiktus įrodymus ir išdėstytas aplinkybes dėl prašymo Valstybinei mokesčių inspekcijai įskaityti 81 079 Lt mokėjimą bei 22 350 Lt atsakovo paskolos ieškovui suteikimo jau po ginčijamų sandorių sudarymo. Apelianto nuomone, prašymas įskaityti 81 079 Lt mokėjimą patvirtina, jog ieškovas buvo mokus ir po ginčijamų sandorių sudarymo, o suteikdamas papildomą paskolą (suteikta po ginčijamų sandorių sudarymo) atsakovas esą atkūrė ieškovo mokumą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.06-1-09022-07 turinio nustatė, jog tyrimas atliktas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo tuo laikotarpiu, kuris neaktualus nagrinėjamam ginčui, o sumokėta 81 079 Lt suma yra ne ieškovo, bet atsakovo sumokėti pinigai, siekiant išvengti tolesnio baudžiamojo persekiojimo, kadangi pinigų sumokėjimo ir žalos atlyginimo valstybei faktu buvo grindžiamas prokuroro nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmiau nurodytais apeliacinio skundo argumentais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 81 079 Lt mokėjimą apliko būtent atsakovas, o ne ieškovas. Be to, minėtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog atsakovo sumokėta 81 079 Lt suma buvo skirta žalos, kurią patyrė valstybė dėl atsakovo nusikalstamų veikų, atlyginimui (b. l. 83-92). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytas prašymas (b. l. 69) įskaityti mokesčio permoką (skirtumą) nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto ieškovo nemokumo (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, prašymo pateikimas mokesčių administratoriui savaime nepatvirtina aplinkybės, jog toks prašymas buvo patenkintas ir atsakovo sumokėta suma įskaityta į ieškovo įsiskolinimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nurodyta įsiskolinimo suma susidarė laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kuris nėra aktualus nagrinėjamam ginčui. Be to, aplinkybė, jog atsakovo atlygintą valstybei žalą, padarytą nusikaltimu, šis prašė įskaityti į ieškovo skolą, įrodo ne ieškovo, o būtent atsakovo mokumą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai nereikšminga aplinkybe laikė 22 350 Lt paskolos suteikimą laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. Nors apeliantas teigia, jog tokiais veiksmai jis faktiškai atkūrė ieškovo mokumą po ginčijamų sandorių sudarymo, o paskolos įnešimas į ieškovo kasą patvirtina jo sąžiningumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, suteikus ieškovui naujas paskolas (po ginčijamų sandorių sudarymo), ieškovui buvo sukurtos naujos prievolės. Teisėjų kolegija sprendžia, jog naujų ieškovo prievolių sukūrimas nagrinėjamu atveju nepaneigia ginčijamų sandorių (paskolos grąžinimų) neteisėtumo fakto. Kadangi, kaip minėta, naujos paskolos suteikimas yra kito sandorio sudarymas, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėta aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo taikytos nesąžiningumo prezumpcijos būtent ginčijamų sandorių sudarymo metu. Apelianto elgesys naujo sandorio sudarymo metu yra teisiškai nereikšmingas nustatant ginčijamų sandorių neteisėtumą, todėl šio apeliacinio skundo argumento kolegija neturi pagrindo plačiau vertinti.

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų kitų actio Pauliana sąlygų (kreditorių reikalavimo teisių į skolininką pagrįstumo, aplinkybės, jog senaties terminas nėra pasibaigęs ir kt.) egzistavimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių sąlygų egzistavimo atskirai nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas pradinio ieškovo BUAB ,,Genprėlas“ ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apelianto skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisAlvydas Poškus