Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-235-370/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-07-02
Bylos Nr.: 2A-235-370/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01034-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko
Atsakovas: A. I., A. R.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro

Civilinė byla Nr. 2A-235-370/2015Proceso Nr. 2-55-3-01034-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-24-881/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams A. I. ir A. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarė L. Š..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2011 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-1995, sudarytą A. I. su A. R., taikyti dvišalę restituciją natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčijamą sandorį, bei A. I. skolos išieškojimą nukreipti į 2343/6915 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui A. I. suteikė 605 000 Eur kreditą, kurį jis įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. birželio 1 d. Kredito sutartis buvo užtikrinta nekilnojamojo turto – žemės sklypų, kurių vertė nedengia atsakovo A. I. skolos sumos, hipoteka. Kadangi atsakovas skolos negrąžino, ieškovas pradėjo ieškoti turto, iš kurio būtų galima išsiieškoti skolą, tačiau paaiškėjo, jog atsakovas visą vertingą turtą yra perleidęs tretiesiems asmenims. Tokiais atsakovo A. I. veiksmais buvo pažeistos ieškovo teisės, ginčijamas sandoris sumažino ieškovo galimybes atgauti paskolintas lėšas. Egzistuoja visos būtinos actio Pauliana sąlygos. Ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę, nes atsakovas A. I. nėra įvykdęs įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2011 m. balandžio 6 d., t. y. tuo metu, kai ieškovas jau buvo atsakovo A. I. kreditorius. A. I., sudarydamas ginčo sandorį elgėsi nesąžiningai, nes jau 2010 m. gruodžio 6 d. žinojo, kad negalės nustatytais terminais grąžinti paskolos ir prašė pratęsti kredito grąžinimo terminą. Be to, atsakovas A. I. pakartotinai 2011 m. sausio 21 d. raštu informavo, jog yra suradęs pirkėją žemės sklypui ir pastatui, esantiems Nendrės gatvėje, Vilniuje, o gautomis lėšomis mažins įsipareigojimus ieškovui pagal kredito sutartį, tačiau nė iš vieno ginčijamo sandorio pardavimo ieškovui įsiskolinimas nebuvo dengiamas, todėl šie sandoriai pažeidė kreditoriaus interesus ir sumažino galimybę atgauti paskolintas lėšas. Tik pasibaigus 2011 m. birželio 1 d. kredito grąžinimo terminui ieškovas turėjo neginčijamą pagrindą teigti, kad jo teisės jau yra realiai pažeistos, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Iki tol ieškovas neturėjo pagrindo teigti, kad atsakovas A. I. nevykdys savo įsipareigojimo pervesti už parduotą turtą gautų lėšų bankui, be to, pasibaigus kredito grąžinimo terminui buvo būtina įvertinti bankui įkeistus žemės sklypus, nes tik pasibaigus kredito gražinimo terminui atsirado teisė juos priverstinai parduoti. Pagal UAB ,,Centro kubas“ konsultacinę pažymą ieškovui įkeistų žemės sklypų vertės nepakako įsipareigojimams pagal kredito sutartį dengti, todėl A. I. veiksmai banko atžvilgiu yra nesąžiningi. Tai, kad bankas nepaprašė papildomo nekilnojamojo turto įkeitimo nereiškia, kad praranda teisę nukreipti išieškojimą ir į kitą atsakovo turtą, tai reiškia, kad jis tik praranda pirmumo teisę išieškoti iš neįkeisto turto. Turėdamas įsipareigojimų kreditoriams, atsakovas neįgyja teisės savavališkai disponuoti jam priklausančiu turtu. Atsakovas A. R., įsigydamas ginčo sklypą, buvo nesąžiningas, nes yra geras atsakovo A. I. pažįstamas. Be to, prieš sudarydamas sandorį turėjo pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti A. I. neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai. A. R. nesąžiningumą įrodo ir po sandorio sudarymo atlikta galimybių studija dėl sklype esančios elektros linijos iškėlimo, taip pat P. S. paaiškinimai, jog atsakovai yra geri draugai. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina ir ta aplinkybė, jog sandorio sudarymo metu sandorio kaina buvo sumokėta grynaisiais pinigais, taip siekiant išvengti gautų lėšų ieškojimo banko naudai.

Atsakovas A. I. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti senatį. Nurodė, kad ieškinys pagrįstas prielaidomis, bet ne įrodymais. Pažymėjo, kad kreditą ieškovas jam suteikė su tikslu išvystyti verslo projektą, o būtent, nupirkti žemės sklypus, parengti detaliuosius žemės sklypų planus, pastatyti namus ir, išvysčius projektą, grąžinti bankui kreditą. Kadangi atsakovas įsigijo tik ½ dalį sklypų, projekto išvystymas tapo priklausomas nuo bendraturčio P. S., kuris nedavė sutikimo projektui vystyti, todėl projektas nebuvo išvystytas būtent dėl ieškovo ir P. S. kaltės, tad ir kredito grąžinimas tapo neįmanomas. Ieškovas iki pat šiol nepateikė reikalavimo sumokėti konkrečią pinigų sumą (kiek skolos, kiek palūkanų ir kiek delspinigių). Ieškovo nurodoma galimybių studija dėl elektros linijos iš ginčo sklypo iškėlimo nepatvirtina, jog faktiškai ginčo sklypas priklauso atsakovui A. I.. Prie galimybių studijos nėra darbų priėmimo–perdavimo akto, joje A. I. nėra nurodomas kaip užsakovas, nėra jokių užsakovo parašų ar kitų duomenų. P. S. yra bankui įkeisto turto bendrasavininkis, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai.

Atsakovas A. R. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad atsakovas A. I. ieškovui teikė visą informaciją, susijusią su ginčo sandoriu, todėl nėra pagrindo pripažinti jį nesąžiningu banko atžvilgiu. Teigė, kad jis yra sąžiningas turto įgijėjas, nes užsiima veikla, susijusia su nekilnojamojo turto projektų išvystymu. Ginčo sandorį tvirtino notaras, todėl jei būtų kokių apribojimų, susijusių su atsakovo A. I. teise disponuoti ginčo sklypu, notaras jam būtų išaiškinęs. Sandorio sudarymo metu nebuvus jokių apribojimų, susijusių su ginčo sklypu, atsakovo A. R., kaip turto įgijėjo, veiksmai negali būti pripažįstami nesąžiningais. Pats kredito davėjas elgėsi nesąžiningai, be to, buvo informuotas apie sandorį, todėl, manydamas, kad sandoris pažeidžia jo teises, turėjo nedelsdamas kreiptis dėl sandorio ginčijimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų, siekiant ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, t. y. kad trečiasis asmuo (nagrinėjamu atveju atsakovas A. R.), sudaręs su skolininku – atsakovu A. I. atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Ieškovas neįrodė atsakovo A. R. nesąžiningumo, taip pat, kad A. I. ir A. R. yra geri pažįstami. Patys atsakovai nurodė, kad buvo ir anksčiau susitikę, tačiau neigė bendraujantys ar turintys kokių nors verslo reikalų, o P. S. nurodytą aplinkybę, kad atsakovai yra geri pažįstami, teismas vertino kritiškai ir sprendė, kad šis, būdamas vienu iš sklypų, kurie buvo įkeisti ieškovui, savininkas, galbūt yra suinteresuotas tokio pobūdžio parodymų davimu. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo motyvą, kad A. R. nesąžiningumą įrodo po sandorio sudarymo atlikta bendrovės AB ,,Empower“ galimybių studija dėl sklype esančios elektros linijos iškėlimo. Iš minėtos studijos matyti, kad atsakovas A. I. nėra nurodytas kaip studijos užsakovas, be to, studijoje nurodoma, kad statybos vietovė yra (duomenys neskelbtini) Vilniuje, t. y. atlikta studija apima ne vieną žemės sklypą, todėl ieškovo pateikta studija neįrodo, kad atsakovas A. I. tebėra faktinis ginčo sklypo savininkas, kuris ir toliau rūpinasi ginčo žemės sklypo vertės didinimu ar verslo projektų šiame sklype įgyvendinimu. Atsakovo A. R. nesąžiningumo nepatvirtina ir aplinkybė, kad už ginčo sklypą jis sumokėjo grynaisiais pinigais, todėl galbūt sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nes iš atsakovo A. R. pateiktos AB ,,SEB bankas“ 2012 m, gruodžio 14 d. pažymos apie sąskaitos likutį 2011 m. balandžio 6 d. matyti, kad ginčo sandorio sudarymo dieną sąskaitose likutis viršijo 650 000 Lt, taigi atsakovas A. R. buvo pajėgus sumokėti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nustatytą 300 000 Lt kainą. Kita vertus, galiojantys teisės aktai nedraudžia fiziniams asmenims už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą atsiskaityti grynaisiais pinigais. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, jog prieš sudarydamas ginčo sandorį atsakovas A. R. turėjo pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti A. I. neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai. Tokios pareigos atsakovui nenumato jokie teisės aktai, juolab, kad sandoris buvo patvirtintas notaro, taigi atsakovas neturėjo pagrindo abejoti tuo, kad ginčo sklypui nėra taikomi jokie apribojimai. Atsakovas A. R., sudarydamas ginčo sandorį, turėjo pareigą įvertinti visas su ginčijamu sandoriu susijusias aplinkybes, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo sudarymo momentu atsakovui A. R. buvo žinoma, jog atsakovas A. I. neturi pakankamai turto atsiskaityti su kitais kreditoriais, juolab, kad kredito grąžinimo terminai dar nebuvo suėję, ir, kad sudarydamas šį sandorį A. I. veikia nesąžiningai, nes siekia sumažinti savo mokumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB Medicinos bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo procesą nustatančias taisykles, įrodymus vertindamas vienpusiškai ir išimtinai tik atsakovų naudai, didelės dalies reikšmingų įrodymų ir apelianto argumentų neįvertino ir dėl jų sprendime apskritai nepasisakė, netinkamai įvertino netiesioginius įrodymus, juos įvertino atsietai vienas nuo kito ir formaliai bei neįvertino jų visumos, neatsižvelgė į tai, kad actio Pauliana bylose šalių nesąžiningumas iš esmės ir yra įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą dėl atsakovų nesąžiningumo (CK 6.67 str. 4 p.) perkėlė apeliantui. Apeliantas pritaria teismo sprendimo daliai, kurioje nustatyta, kad ieškinio senatis nėra praleista, taip pat jo išdėstytiems argumentams dėl visų actio Pauliana sąlygų egzistavimo, tačiau nesutinka su teismo išvadomis, jog neįrodytas atsakovo A. R. nesąžiningumas.

Teismas neatsižvelgė ir tinkamai nevertino A. R. nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų ir aplinkybių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos kontekste. Ginčijamas sandoris sudarytas tarp ilgai vienas kitą pažįstančių ir susijusių asmenų A. R. ir A. I., o bylos nagrinėjimo metu jie kūrė versijas dėl to, kaip A. I. rado žemės sklypo pirkėją A. R.. Atsakovas A. R. 2014 m. gegužės 7 d. vykusio posėdžio metu labai sudėtingai ir neįtikinamai bandė paaiškinti, kaip sužinojo apie parduodamą žemę ir šias aplinkybes siejo ne su tuo, kas realiai įvyko, bet su tuo, kas buvo parašyta atsiliepime. A. R. atsiliepime į ieškinį tvirtino, kad apie parduodamą žemės sklypą sužinojo internete, tikėdamasis, kad bylos nagrinėjimo metu nepaaiškės tiesa apie atsakovų tarpusavio ryšį, egzistavusį iki ginčijamo sandorio sudarymo. A. R. bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją, atsižvelgiant į A. I. parodymus, ir bandė tvirtinti, kad apie parduodamą žemės sklypą jis sužinojo iš internete surastos pažįstamos nekilnojamojo turto tarpininkės L. I., kurios realiai vardas yra ne Lena, o J. I.. A. R. nurodomos aplinkybės, susijusios su sužinojimu apie žemės sklypo pardavimą yra ne tik kad nelogiškos, tačiau klaidingos ir ypatingai reikšmingos vertinant A. R. sąžiningumą teisme nurodant „faktines“ aplinkybes. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu „klydo“ dėl faktinių aplinkybių, susijusių su ikisutartiniais ginčijamo sandorio santykiais bei teikė prieštaringus parodymus. Realiai sudarę sandorius asmenys nesipainioja faktinėse aplinkybėse dėl gan reikšmingų ir nekasdienių įvykių (300 000 Lt dydžio vertės sandorio sudarymo aplinkybių), o meluoja būtent tie, kurių tikrieji ketinimai neatitinka jų formalių veiksmų ir formalių sandoriuose nurodytų sąlygų, nes tik dėl to atsiranda poreikis kurti nesąžiningą elgesį pateisinančias versijas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas formaliai išnagrinėjo šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, posėdžio metu atsakovų teiktus paaiškinimus ir atsakymus, bei neteisingai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad sandoris sudarytas tarp susijusių ir labai gerai pažįstamų ir siekiančių „padėti“ vienas kitam asmenų. Jeigu teismas būtų teisingai įvertinęs bylos medžiagą, būtų nustatęs, kad atsakovai yra artimi pažįstami, susiję asmenys, kurie bylos nagrinėjimo metu akivaizdžiai vengė atskleisti tikrąsias sandorio sudarymo aplinkybes, ir kurių ryšiai sudaro sąlygas atsakovų tarpusavio pasitikėjimui ir neviešintinos informacijos apie A. I. gebėjimą apeliantui sugrąžinti skolą disponavimui, žinojimui apie atsakovo A. I. problemas, ginčijamo sandorio sudarymo tikruosius motyvus ir tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandorio šaliai neatskleistinomis aplinkybėmis, leidusiomis A. I. padėti „paslėpti“ turimą turtą nuo gresiančio apelianto skolos išieškojimo. Būtent šias atsakovų sąsajas ir atsakovų versijų kūrimą teismas turėjo vertinti atsakovų nenaudai, nepripažįstant A. R. sąžininga sandorio šalimi.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą A. R. susipažino su tarp apelianto ir A. I. sudarytos kredito sutarties sąlygomis, o tai reiškia, kad sandorį A. R. sudarė susipažinęs ir žinodamas faktines aplinkybes, susijusias su apelianto ir A. I. sutartiniais kreditavimo ir jų vykdymo santykiais.

Teismas neįvertino, kad A. R. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad išsiaiškintų, ar ginčijamu sandoriu nebus pažeistos apelianto teisės ir teisėti interesai. A. R. teismo posėdžio metu pripažino, kad yra verslininkas, prekiauja nekilnojamuoju turtu, vadovauja Molėtų aerodromui, taip pat ir tai, kad jo vadovaujama įmonė iki ginčijamo sandorio sudarymo yra skolinusis lėšų iš banko. Taigi tokiam patyrusiam asmeniui ir verslininkui turi būti taikomi ir ypatingi atidumo, sąžiningumo sudarant sandorius standartai. A. R. tiek kaip verslininkui, tiek kaip įmonės, kuri ėmė banke kreditą, tiek ir kaip fiziniam asmeniui teisme pripažinusiam, kad yra sudaręs labai daug nekilnojamojo turto sandorių, yra žinoma praktika, kad perkant turtą iš asmenų, kurie yra paėmę kreditus iš banko, reikia surinkti informaciją iš banko ir gauti banko nuomonę dėl galimybės banko skolininkui perleidinėti turtą ir kokiomis sąlygomis tą turtą skolininkas gali perleisti, o to nepadarius – tikėtis sudaryto sandorio ginčijimo. Toks atsakovo A. R. elgesys neatitinka sąžiningo pirkėjo elgesio, ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovų siejusių tarpusavio santykių turėjo žinoti ir galėjo numanyti, kad ginčijamu sandoriu pažeis apelianto teises, be to, galėjo šitai sužinoti ir iš paties apelianto, todėl sąmoningai nesiaiškindamas šių aplinkybių ar jas ignoruodamas, elgėsi nesąžiningai savo ir apelianto atžvilgiu, todėl jokiu būdu negali būti laikomas sąžiningu žemės sklypo įgijėju.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, dėl kriterijų, ką privalo atlikti kiekvienas pirkėjas, kad būtų laikomas sąžiningu ir nepagrįstai konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo argumentas, jog prieš sudarydamas ginčo sandorį atsakovas A. R. turėjo pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti A. I. neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai. Teisiškai reikšminga yra tai, ar sutarties šalis turi duomenų (žino), kad kita sutarties šalis yra skolininkas, t. y. asmuo, turintis kreditorių. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, iš kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Informacija gali būti žiniose apie teismines bylas, sudarytas sutartis, turto areštą, apie antstolio atliekamus vykdymo veiksmus, taip pat kiti duomenys ir šaltiniai, kurie rodytų, kad asmuo gali būti skolingas. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Jis pats taip pat privalo tuo pasirūpinti. Protingai elgdamasis jis neturėtų sudaryti sandorio, kai yra duomenų, jog gali ateityje prarasti pagal sutartį gaunamą turtą. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Protingu ir apdairiu, o tai reiškia sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014, 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). Taigi, pirmosios instancijos teismas priėjo visiškai priešingas ir kasacinio teismo praktikai prieštaraujančią išvadas, kad pareigos pasidomėti kita sandorio šalimi nenumato jokie teisės aktai.

Atsakovas A. R. neatitinka kasacinio teismo praktikos suformuotų sąžiningo pirkėjo kriterijų, nes, būdamas susijęs su atsakovu A. I., žinodamas (turėdamas žinoti) daugiau informacijos nei nesusijęs asmuo apie kredito sutarties vykdymo faktines aplinkybes, A. I. turtinę padėtį bei finansinius įsipareigojimus apeliantui, į apeliantą niekad nesikreipė, apelianto nuomonės dėl ketinamo sudaryti sandorio neklausė.

Atsakovas A. R., susipažinęs su kredito sutarties sąlygomis ir žinodamas A. I. problemas su kreditoriais, ginčijamu sandoriu už žemės sklypą sumokėjo grynaisiais iki sutarties pasirašymo ne notaro akivaizdoje, tai sudarė sąlygas A. I. apčiuopiamą ir mažai likvidų nekilnojamąjį turtą pakeisti ypatingai likvidžiu turtu (grynaisiais pinigais), kuriuos išieškoti apeliantas neturi jokių galimybių.

Jeigu žemės sklypo pardavimo sandoris būtų sudarytas tarp nesusijusių asmenų (nepažįstamų ir ne draugų), nei vienas sąžiningas pirkėjas, jeigu jis vadovautųsi bent minimalia logika ir protingumo principu, nebūtų iš anksto iki žemės sklypo pardavimo sutarties pasirašymo (ar bet kokio kito susitarimo pasirašymo) ir ne notaro akivaizdoje sumokėjęs pardavėjui visą žemės sklypo kainą - 300 000 Lt grynais, o jeigu ir būtų kažkiek sumokėjęs avansu, tai tikrai ne daugiau kaip 5-10 procentų sandorio kainos, nes visos kainos (300 000 Lt) sumokėjimas avansu yra visiškai neįprastas, neracionalus ir labai rizikingas veiksmas. Be to, sąžiningas pirkėjas būtų pareikalavęs iš pardavėjo pateikti raštišką patvirtinimą dėl tokios sumos perdavimo pardavėjui, o šioje byloje tokių įrodymų nėra pateikta, nes jokie įrodymai dėl atsiskaitymo grynaisiais ir neegzistuoja, tai patvirtina, kad sandoris sudarytas tarp ypatingą pasitikėjimą turinčių asmenų.

Atsiliepimas

A. R. nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad žemės sklypą jis įsigijo ne rinkos kaina. Atsakovas A. R. atsiliepime į ieškinį teigė, kad Valakampiuose 1 aro vidutinė kaina yra apie 80 000 Lt, o mažiausia aro kaina apie 51 000 Lt. Tokiu atveju atsakovas pats pripažino, kad ginčijamu sandoriu įsigytos 23,42 arų ploto žemės sklypo dalies reali rinkos kaina pagal mažiausią kainą turėjo būti 23,42 * 51 000 Lt = 1 194 420 Lt, o pagal vidurkį 23,42 * 80 000 Lt = 1 873 600 Lt, tačiau A. R. už ginčo žemės sklypą sumokėjo tik 300 000 Lt, t. y. net 4 ir 6 kartus mažiau negu jo paties pripažįstama rinkos kaina. Jeigu ginčijamas sandoris yra sudarytas gerokai mažesne negu rinkos kaina, tai akivaizdžiai įrodo abiejų atsakovų nesąžiningumą ir tokia nesąžiningumo prezumpcija dėl ne rinkos kainomis sudarytų sandorių yra įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 4 punkte.

Atsakovas A. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad A. R. sudaręs su atsakovu A. I. sandorį, nebuvo nesąžiningas, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ginčijamas sprendimas atitinka CPK 270 straipsnyje nustatytiems sprendimo turinio reikalavimams, t. y. pirmos instancijos teismas tinkamai įgyvendino pareigą motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti: teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą; argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus bei kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad byloje nenustačius faktinių pagrindų CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos taikymui ir ieškovui į bylą nepateikus jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų atsakovo A. R., kaip sandorio šalies, nesąžiningumą, teismas padarė teisingą tiek bylos faktiniais duomenimis paremtą, tiek ir teisiškai pagristą išvadą, kad, sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį su atsakovu A. I., buvo sąžiningas.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad tai, jog atsakovai iki sandorio sudarymo buvo pažįstami, bei tai, kad atsakovų paaiškinimai ir argumentai bylos nagrinėjimo metu skyrėsi, įrodo A. R., kaip sandorio šalies, nesąžiningumą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai pažinojo vienas kitą iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tačiau atsakovų nesiejo glaudūs tarpusavio ryšiai, atsakovai nėra artimi pažįstami ir susiję asmenys. Kadangi sandorio sudarymas tarp pažįstamų asmenų nepatenka į nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašą CK 6.67 straipsnio nuostatų taikymo prasme, tai ieškovui tenka pareiga įrodyti savo argumentus, kad atsakovus sieja tokie glaudūs tarpusavio ryšiai, kurie sąlygotų atsakovo A. R. siekį padėti A. I. galimai paslėpti turtą.

Tai, kad bylos nagrinėjimo metu skyrėsi atsakovų paaiškinimai, lėmė tai, kad ginčijamas sandoris įvyko 2011 m. balandžio 6 d., atsiliepimas į ieškinį buvo rašomas 2012 m. birželio 26 d., o paaiškinimai byloje buvo teikiami tik 2014 m. gegužės 7 d., atsižvelgiant į tai, kad tarp šių įvykių buvo ypač dideli laiko tarpai, o tiek procesiniame dokumente išdėstyti argumentai, tiek žodžiu teikti paaiškinimai yra susijęs išskirtinai su asmens subjektyviu realių faktinių aplinkybių vertinimu, todėl natūralu, kad tam tikros nereikšmingos aplinkybės (kaip pvz. nekilnojamojo turto agentės vardas arba sužinojimo apie parduodamą turtą momentas) gali idealiai nesutapti. Tačiau to jokiu būdu negalima vertinti kaip sąmoningo veikimo prieš objektyvų bylos išnagrinėjimą ir juolab melavimą teismui.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad jokie teisės aktai nenumato pareigos pirkėjui pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti A. I. neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, juo labiau, kai sandoris buvo sudarytas notarės akivaizdoje, todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti tuo, jog ginčo sklypui nėra taikomi jokie apribojimai ar įtarti, kad sudaromu sandoriu bus pažeisti kitų asmenų (pvz. kitos sandorio šalies galimų kreditorių) interesai. Apeliaciniame skunde pacituoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai netaikytini šioje civilinėje byloje. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nors ieškovo pacituotose civilinėse bylose buvo nagrinėjami actio Pauliana, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės visose ieškovo nurodytose bylose ginčijamų sandorių šalimis buvo arba juridiniai asmenys, arba fiziniai asmenys, kuriuos sieja giminystės ar svainystės santykiai, arba iš vienos pusės juridinis asmuo, iš kitos pusės fizinis asmuo, susijęs su juridiniu asmeniu (juridinio asmens vadovas, valdymo organo narys, dalyvis). Visais paminėtais atvejais sandorių šalių nesąžiningumas buvo preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio nuostatas.

Atsakovas A. I. geranoriškai sudarė galimybę susipažinti su 2008 m. gegužės 13 d. Kredito sutarties Nr. LOAN-64769 turiniu. Susipažinęs su paminėta kredito sutartimi, be ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų kredito sutarties sąlygų, t. y. be kredito sumos, galutinio kredito grąžinimo termino ir kt., atsakovas A. R. įsitikino ir tuo, kad kredito gavėjo prievolių įvykdymas yra užtikrintas kredito gavėjo visų sąskaitų banke, jose esančių ir būsimų piniginių lėšų bei turtinių teisių į jas įkeitimu bei 0,1257 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,1113 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) hipoteka. Kredito sutarties sąlygos leido spręsti, kad atsakovo A. I. kreditoriaus interesai yra pakankamai apsaugoti nekilnojamojo turto hipoteka ir piniginių lėšų areštu, o aplinkybė, kad kreditorius, turėdamas visas galimybes sekti kredito gavėjo mokumą ir įkeisto turto vertės pokyčius, sutarties vienašališkai nenutraukia ir nesiima priemonių dėl papildomo kredito grąžinimo užtikrinimo, leido daryti išvadą, kad A. I. turtinė padėtis ir mokumas kreditoriaus atžvilgiu yra pakankami.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad tai, jog už sklypą buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, patvirtina A. R. nesąžiningumą. A. R. piniginių lėšų turėjo pakankamai, o galiojantys teisės aktai nedraudžia fiziniams asmenims už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą atsiskaityti grynaisiais pinigais. Jis, turėdamas pakankamai piniginių lėšų su pardavėju atsiskaitė abiems sandorio šalimas priimtinu ir teisėtu būdu, o tai, kad pinigai pardavėjui buvo sumokėti prieš pasirašant ginčijamą sandorį, vertintina kaip atsakovo patiklumas, o ne nesąžiningumas.

Apeliantas, remdamasis VĮ Registrų centro išrašu, CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostata, nepagrįstai teigia, kad A. R. nesąžiningumą įrodo per maža sandorio kaina. VĮ Registrų centro išraše nurodyta, kad ginčo žemės sklypo, vidutinė rinkos vertė 2011 m. balandžio 5 d. buvo 3 488 000 Lt bei tame pačiame išraše nurodyta, kad žemės sklypo vertė yra 138 473 Lt. Atsakovas ginčijamu sandoriu įsigijo tik 2343/6915 dalį žemės sklypo. Vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu ir fiksuota VĮ Registru centro duomenų bazėje su tikslu turto mokestiniu verčiu apskaičiavimui, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymui, mokesčiu turto paveldėjimo, dovanojimo atvejais apskaičiavimui, notarinių paslaugų kainų tvirtinant turto perleidimo sandorius nustatymui, skiriant socialinę paramą ir kitoms reikmėms, nelaikytina tinkamu įrodymu, kad atsakovų sudaryto sandorio vertė yra kelis kartus mažesnė už rinkos kainą. Būtent ieškovas turi pareigą byloje įrodyti CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintos sąlygos egzistavimą, tačiau ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, apie ginčo sklypo kainą, už kurią galėtų būti realiai parduotas žemės sklypas, atsižvelgiant į aplinkybę, kad įsigyjama tik maždaug 1/3 dalis sklypo, t. y. sklypo disponavimo galimybė apribota kito bendrasavininko valios. Į bylą pateiktas išrašas iš internetinės svetainės www.aruodas.lt taip pat nelaikytinas tinkamu įrodymu apie ginčo sklypo vidutinę rinkos vertę. Atsakovas dalį ginčo sklypo įsigijo už tokią pat kainą (300 000 Lt), už kurią minėtą sklypo dalį buvo įsigijęs ir atsakovas A. I. 2009 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš J. M., kai tuo tarpu to paties VĮ Registrų centro duomenimis žemės sklypo kainos rinkos vertė 2009 m. gruodžio 7 d., lyginant su ginčijamo sandorio sudarymo data (2011-04-06), buvo didesnė beveik tris kartus. Įgyvendindami savo teisę laisvai susitarti dėl sąlygų, t. y. vadovaudamiesi CK 6.156 straipsniu, atsakovai sudarė teisėtą žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sandorį.

Atsiliepimas

Atsakovas A. I. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog atsakovas A. R. buvo nesąžiningas ir sprendė, kad yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tokia teismo išvada yra visiškai pagrįsta byloje nustatytais faktiniais duomenimis, CK nuostatomis, reglamentuojančiomis actio Pauliana instituto taikymą, paremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika analogiškos kategorijos bylose.

Visi ieškovo tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl A. R. tariamo nesąžiningumo yra išskirtinai subjektyvaus pobūdžio ir neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantas nepateikė jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kad atsakovus be pažinties sietų dar kokie nors turtiniai ar neturtiniai interesai, pvz.: bendras verslas ir pan., ir kad A. R. būtų kokia nors forma suinteresuotas veikti išskirtinai A. I. interesais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atmestinas ieškovo argumentas, jog prieš sudarydamas sandorį atsakovas A. R. turėjo pasidomėti, ar kita sandorio šalis neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai. Tokios pareigos fiziniams asmenims nenumato jokie teisės aktai.

Sandorio sudarymo dieną parduodamas nekilnojamas turtas neturėjo jokių apribojimų, o tai A. R. buvo patvirtinta notarės akivaizdoje sudarant sandorį. Su ieškovu sudarytos Kredito sutarties faktas ir sutarties sąlygos negalėjo A. R. leisti suabejoti A. I. sąžiningumu ir mokumu. Tiek Kredito sutarties sąlygos, su kuriomis A. R. turėjo galimybę susipažinti, tiek ir kitos sandorio šalies patvirtinimas, jog kreditoriaus interesų apsauga yra pakankamai užtikrinta hipoteka ir piniginių lėšų areštu, leido A. R. spręsti, kad A. I. kreditoriaus (ieškovo) interesai sudarant ginčijamą sandorį pažeisti nebus.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia fiziniams asmenims už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą atsiskaityti grynaisiais pinigais. Tokia atsiskaitymo forma ir atsiskaitymo laikas (iki pasirašant sandorį) niekaip neįrodo A. R. nesąžiningumo kitų kreditorių atžvilgiu.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad žemės sklypas buvo parduotas ne rinkos kaina. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ginčijamo sandorio kaina būtų nepagrįstai maža, kaip tai teigia apeliantas. Apeliantas remiasi į bylą pateiktais internetinėje erdvėje kažkuriuo metu egzistavusiais žemes sklypų pardavimų pasiūlymais, kurie nepatvirtina realiai sudarytų sandorių, jeigu tokie buvo sudaryti, kainos. Nors apeliantas remiasi VĮ Registrų centro duomenimis apie masinio vertinimo būdu 2011 m. balandžio 5 d. nustatytą žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, tačiau VĮ Registrų centras rinkos vertes fiksuoja valstybės užsakymu apmokestinamo turto mokestinių verčių apskaičiavimo, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymo ir kitoms reikmėms, tačiau nevertina kitų sandorių tarp fizinių asmenų sudarymui reikšmingų aplinkybių, todėl šie duomenys negali būti vertinami, kaip paneigiantys atsakovų sudaryto sandorio kainos realumą ir pagrįstumą.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad atsakovų nesąžiningumą įrodo A. I. bendravimas su ieškovo darbuotoju V. S. ir tariamas A. I. prisipažinimas, kad neva jis turtą perleido pažįstamiems asmenims ir tik dėl to, kad kreditorius negalėtų nukreipti išieškojimo į šį turtą, vertintini kritiškai. Ieškovas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius. Kita vertus, pats ieškovas nurodo, kad tariamas bendravimas vyko 2012 m. balandžio mėnesį, t.y. praėjus metams po ginčijamo šioje byloje sandorio sudarymo. Todėl apelianto išvada, kad toks bendravimas, jeigu toks ir būtų buvęs, įrodo sandorio šalių, tame tarpe ir A. R. nesąžiningumą, yra visiškai nepagrįsta. Ieškovo nurodomų, tačiau neįrodytų aplinkybių nagrinėjamos bylos kontekste negalima vertinti nei kaip tiesioginių, nei kaip netiesioginių įrodymų, ypač sprendžiant dėl atsakovo A. R. sąžiningumo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į bylą pateikto dokumento AB „Empower“ galimybių studija, atsižvelgiant į tai, kad A. I. nėra jos užsakovas, o studija apima ne tik ginčo žemės sklypą, neįrodo, jog A. I. yra faktinis ginčo žemės sklypo savininkas, kuris ir toliau rūpinasi ginčo žemės sklypo vertės didinimu ar verslo projektų šiame sklype įgyvendinimu, ir tuo labiau neįrodo A. R. nesąžiningumo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreditoriaus ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti (CK 6.66 str. 3 d.). Šio termino skaičiavimas prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Įstatymas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios taikant actio Pauliana institutą nesieja su sutarties tarp skolininko ir kreditoriaus terminu, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas. Ginčo sandoris tarp atsakovų buvo sudarytas 2011 m. balandžio 6 d. Šis sandoris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2011 m. gegužės 2 d. Šie faktai neginčijamai patvirtina, kad ieškovas apie sandorį ir šiuo sandoriu sąlygotą savo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti vėliausiai 2011 m. gegužės 2 d. Ieškovas actio Pauliana ieškinį teismui pateikdamas 2012 m. gegužės 11 d., praleido ieškinio senaties terminą, šio termino atnaujinti neprašė, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys turėtų būti atmestas.

Šalies argumentai

Dar 2010 m. gruodžio 6 d. A. I. raštu kreipėsi į kreditorių, nurodydamas, kad pajamos yra sumažėjusios ir nepavyksta parduoti atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto. Su analogišku pareiškimu, atsakovas A. I. į kreditorių raštu kreipėsi ir 2011 m. sausio 21 d. Ieškovas, pažeisdamas CK imperatyviai įtvirtintą pareigą bendradarbiauti (6.38 str. 3 d.), į paminėtus pareiškimus nereagavo ir neatsakė. Dar 2010 metais nustojus mokėti kredito grąžinimo kasmėnesines įmokas ir iš atsakovo A. I. ieškovui pateiktų pareiškimų turinio paaiškėjus faktams apie sumažėjusias pajamas ir nesėkmingas pastangas parduoti nekilnojamąjį turtą, ieškovui, kaip kreditoriui, atsirado ne tik teisė, tačiau ir šios teisės suponuojama pareiga veikti aktyviai, t. y. surinkti duomenis apie atsakovo finansinę bei turtinę būklę, pasidomėti jam įkeisto turto verte bei galimybe pareikalauti papildomo užtikrinimo ir netgi vienašališkai sutartį nutraukti (Kredito sutarties 7.2., 7.3., 7.5 p.). Ieškovas, kurio verslas neatsiejamai susijęs su skolininkų nemokumo rizika, vėliausiai 2010 metų pabaigoje, atsakovui nemokant eilinių įmokų ir pradėjus pardavinėti turimą nekilnojamąjį turtą, privalėjo suprasti apie savo, kaip kreditoriaus, interesų pažeidimą. Būdamas rūpestingas ir apdairus verslininkas, kreditorius turėjo teisinę pareigą pasitikrinti įkeisto jam už paskolą turto vertės pokyčius ir analizuoti išieškojimo iš jo galimybes, taip pat domėtis skolininko turtine padėtimi (valdomu turtu) ir sudaromais sandoriais, apie kuriuos kreditorius buvo informuotas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, pripažįstant atlygintinus sandorius negaliojančiais, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą (CPK 320 str.).

Ieškinys šioje byloje pareikštas atsakovams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Pažymėtina, kad actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Lietuvos A. T. nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-513/2014).

Ieškovas UAB Medicinos bankas pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį LOAN 64769 suteikė atsakovui A. I. 605 000 Eur kreditą; jo grąžinimo terminas – 2011 m. birželio 1 d. (Kredito sutarties 2.5 punktas). Sutartyje nurodyta ši kredito paskirtis: turtui pirkti, nekilnojamojo turto projektams vystyti bei vartojimo reikmėms. 2009 m. liepos 31 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie Kredito sutarties, kuriuo pakeitė ir papildė pagrindinę sutartį, be kita ko, nustatydami kredito grąžinimo dalimis grafiką, kas mėnesį mokant po 1 158 Eur, o 2011 m. birželio 1 d. – 580 682 Eur (t. 1, b. l. 14–20). Prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 0,1257 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 0,1113 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) hipoteka (Kredito sutarties 2.7.2 ir 2.7.3 punktai). 2008 m. gegužės 13 d. Hipotekos lakštu buvo įkeisti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausantys atsakovui A. I. bei P. S., nurodant, kad bendra įkeisto turto vertė, nustatyta šalių sutarimu, sudaro –3 300 000 Lt (t. 1, b. l. 21–23). 2011 m. birželio 11 d. UAB Medicinos bankas pranešė apie sutarties sąlygų nevykdymą, prašė iki 2011 m. birželio 25 d. sumokėti negrąžintą 595 150,41 Eur kredito sumą, 94 832,74 Eur palūkanų, priskaičiuotus delspinigius (t. 3, b. l. 47). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėja 2012 m. sausio 2 d. nutartimi nutarė išieškoti iš skolininko A. I. kreditoriui UAB Medicinos bankui 870 608,36 Eur skolą, 7,685 procentų sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito likučio, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus, nes skolininkas kreditoriui negrąžino 595 150,41 Eur kredito, nesumokėjo 124 410,23 Eur palūkanų ir 151 047,72 Eur delspinigių. Nagrinėjamos bylos bei viešojo registro duomenimis Hipoteka įkeistas turtas parduotas iš varžytynių: žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), – už 727 592 Lt, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), – už 778 680 Lt. Iš antstolio V. Č. 2014 m. vasario 28 d. patvarkymo matyti, kad ieškovui pervedus į jo sąskaitą 1 473 878,50 Lt, likęs neapmokėtas atsakovo A. I. skolos likutis yra 2 195 820 Lt (t. 3., b. l. 42).

Žemesnės instancijos teismas

2011 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi A. I. pardavė A. R. 2343/6915 dalį žemės sklypo, esančio Vilniaus m., Vilniaus m. sav. (t. 1, b. l. 212–216). Šios sutarties 2.1 punkte šalys patvirtino, kad šalių sutarimu turtas parduodamas už 300 000 Lt, kuriuos pirkėjas pareiškė, kad sumokėjo, o pardavėjas patvirtino, kad gavo ne notaro akivaizdoje, prieš pasirašant ir patvirtinant šią sutartį. Dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovas pareiškė reikalavimą teisme.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį vien tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, o būtent, kad turto įgijėjas – A. R. buvo nesąžiningas.

Civilinėje teisėje galioja bendra sandorio šalių sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Lietuvos A. T., pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Taigi ieškovas nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ne tik A. I., kaip 2011 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalies, bet ir pirkėjo pagal šią sutartį - A. R. nesąžiningumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė A. R. nesąžiningumo, šią išvadą padarė nevisapusiškai įvertinęs bylos duomenis bei netinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, pakanka konstatuoti šio asmens nesąžiningumo faktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013). Be to, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013).

Be to, pažymėtina, kad, vertinant aplinkybes actio Pauliana bylose daug didesnė įrodomoji reikšmė suteikiama netiesioginiams įrodymams ir jų visetui. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog artimais ryšiais susiję nesąžiningi asmenys linkę vengti atskleisti tikrąsias aplinkybes, todėl teismas turi pareigą apeliantui padėti surinkti įrodymus ir vertinti įrodymus dėl susijusių asmenų daug didesnę įrodomąją reikšmę suteikdamas netiesioginiams įrodymams ir jų visetui: svainystės ryšiais susijusių ir sandorio šalimis esančių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo kreditoriaus atžvilgiu galimybes, kadangi esantys ryšiai sudaro sąlygas tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas keistis neviešintina informacija apie priešingos sandorio šalies finansinę būklę, esamas problemas, sudaromo sandorio tikslus ir kitas įprastomis sandorių sudarymo sąlygomis priešingai sandorio šaliai neatskleistinomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1035/2013). Artimi sandorio šalių tarpusavio santykiai, tikėtinas jų interesų bendrumas ir tam tikras šių santykių uždarumas ne tik vertintini kaip vienas iš jų nesąžiningumo įrodymų, bet ir yra aplinkybė, labiau suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes. Teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad kreditoriui gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013).

Ieškovas įrodinėjo atsakovo A. R. nesąžiningumą tuo, kad jis buvo gerai pažįstamas su ieškovu A. I., taip pat, kad šie asmenys buvo susiję. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad šie asmenys yra pažįstami. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šie asmenys neneigė, jog anksčiau buvo susitikę, tačiau neigė bendraujantys ar turintys kokių nors verslo reikalų. Tai, kad P. S. nurodė, jog atsakovai yra gerai pažįstami, teismas vertino kritiškai, nes šis asmuo, būdamas vienu iš žemės sklypų, kurie buvo įkeisti ieškovui, savininku, galbūt yra suinteresuotas tokio pobūdžio parodymų davimu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad šie asmenys yra artimi pažįstami. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo išvada padaryta visapusiškai neįvertinus kitų byloje esančių netiesioginių įrodymų, kurie nagrinėjamu atveju leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą apie tai, kad šie asmenys ne tik buvo pažįstami, tačiau galėjo turėti ir kokių nors bendrų verslo ar kitokių reikalų. 2014 m. gegužės 7 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas A. I. paaiškino teismui, kad jis su A. R. yra pažįstami ir neatsimena, kiek seniai, pažymėjo, kad tikrai ne vienerius metus, taip pat, kad bendrauja, dalyvauja bendrose šventėse. A. I. taip pat buvo žinoma tai, kad A. R. buvo reikalinga A. I. priklausanti ginčo žemės sklypo dalis tam, kad A. R., išsipirkęs visas šio žemės sklypo dalis, galėtų vystyti turimą nekilnojamojo turto projektą. Tuo pačiu A. I. buvo suinteresuotas investuoti į šį projektą, kadangi pats įsigyti viso žemės sklypo tuo metu negalėjo. Atsakovas A. R. taip pat pripažino, kad yra pažįstamas su A. I.. A. R., nurodydamas, kaip sužinojo apie atsakovo A. I. parduodamą žemės sklypą, nurodė, kad iš interneto, tačiau šias aplinkybes nurodė šiek tiek dvejojančiai, prisimindamas, kad nekilnojamojo turto konsultantė jam pasakė, kad jis tiesiogiai pažįsta surasto žemės sklypo savininką, todėl gali dėl jo įsigijimo kreiptis tiesiogiai. Šios aplinkybės, A. R. susipažinimas su A. I. kredito sutartimi ir joje esančiomis sąlygomis apie kredito kainą, įkeistą turtą, kredito termino pabaigą, atsakovo A. I. po ginčo sandorio sudarymo braižytos ginčo turto, esančio Lizdeikos g., pardavimo schemos (t. 1, b. l. 99), A. R. užsakytos „Empower“ studijos (t. 1, b. l. 114–122), po sandorio sudarymo tam, kad žemės sklypas būtų išvystytas ir parduotas pelningai, atsiradimas pas UAB Medicinos banko atstovą, nors nė vienas atsakovas negalėjo paaiškinti šio fakto, nes, pasak jų, šio dokumento jie bankui neteikė, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ne tik A. I., bet ir A. R. buvo suprantama, kokių tikslų A. I. siekė parduodamas turtą ginčo sandoriu A. R., t. y. siekdamas pasipelnyti ir greičiausiai sumažinti galimybes atsiskaityti su UAB Medicinos banku. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad A. R. nesąžiningumą patvirtina ir tas faktas, kad pats A. R. pripažino, jog ginčo žemės sklypo dalis buvo įsigyta ne rinkos kaina, kuri, pasak apelianto, turėjo būti didesnė net 4 ir 6 kartus. Sutiktina su atsakovais, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia atsiskaitymo grynaisiais pinigais, tačiau šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tokia aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste, kai yra kilęs ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo actio Pauliana pagrindu, yra reikšminga ir negali būti vertinama tik formaliai. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į byloje esančius duomenis apie tai, kad A. R., sudarydamas sandorį su J. Š. dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, už ginčo turtą sumokėjo bankiniu pavedimu, todėl grynųjų pinigų sumokėjimas atsakovui A. I. taip pat leidžia manyti, kad šie asmenys buvo gerai pažįstami, pasitikėjo vienas kitu (t. 3, 88–96). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamos pripažinti, kad ginčo sandorio šalis, t. y. pirkėjas A. R., įsigydamas ginčo žemės sklypo dalį, buvo nesąžiningas, kadangi galėjo ir turėjo numatyti, kad turto pardavimas prieš kredito sutarties termino pabaigą galėjo pabloginti turto pardavėjo – A. I. mokumą. Todėl laikytina, kad ši actio Pauliana sąlyga yra įrodyta.

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl kitų būtinų actio Pauliana sąlygų, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei nustatytos reikšmingos aplinkybės dėl tos pačios kredito sutarties, sudarytos UAB Medicinos banko su A. I., susijusios su UAB Medicinos banko, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimu, atsakovo A. I. nesąžiningumu kreditoriaus atžvilgiu, ieškinio senaties termino taikymu, todėl dar kartą vertinti šių aplinkybių nagrinėjamu atveju nebereikia (CPK 182 str. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad A. I. pažeidė kreditoriaus UAB Medicinos banko teises, kadangi į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų, kad jis faktiškai turėtų lėšų, iš kurių galėtų atsiskaityti su banku, nustatė, kad A. I. buvo nesąžiningas.

Kadangi ginčo sandoris buvo sudarytas panašiomis aplinkybėmis, t. y. likus porai mėnesių iki kredito grąžinimo dienos, ir buvo tiriama aplinkybė, kad atsakovas, nurodydamas kreditoriui, jog gautas lėšas iš turto pardavimo naudos kreditui dengti, o sudaręs ginčo sandorį, apie tai neinformavo kreditoriaus, nepanaudojo gautų pinigų kreditui dengti, konstatuotina, kad šios aplinkybės iš naujo nereikia įrodinėti.

Kadangi byloje nustatytos visos actio Pauliana sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį nuo sudarymo momento negaliojančiu ir taikyti restituciją, grąžinant šalis į pradinę padėtį, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana sąlygų taikymą, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintinas, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškovas už ieškinį sumokėjo 21 423 Lt žyminio mokesčio, nors pagal ieškinio sumą turėjo sumokėti 7 000 Lt (2 027,34 Eur). Pirmosios instancijos teismas sprendimu grąžino ieškovui 14 423 Lt žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 2 dalis), ši teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista. Ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 1 013,67 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Ieškovas taip pat patyrė 6 558,60 Lt (1 899,50 Eur) atstovavimo išlaidų (t. 2, b. l. 186–193, t. 3, b. l. 62–71), šios išlaidos, atsižvelgiant į CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus ir Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis visa apimtimi, t. y. po 949,75 Eur.

Už apeliacinį skundą, pateiktą tik elektroninių ryšių priemonėmis ieškovas sumokėjo 5 250 Lt (1 520,50 Eur) žyminio mokesčio (CPK 80 str. 7 d.), todėl šios bylinėjimosi išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 760,25 Eur.

Iš viso ieškovui iš atsakovų priteistina lygiomis dalimis po 2 723,67 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo UAB Medicinos banko ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. balandžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-1995, sudarytą A. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Taikyti restituciją natūra ir grąžinti A. I. nuosavybėn 2343/6915 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), skiriant šį turtą skolai, priteistai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovui uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui iš A. I., išieškoti.

Priteisti iš A. I. A. R. 86 886 Eur (aštuoniasdešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus šešis eurus) sumą.

Teismo sprendimo dalį, kuria grąžinta 14 423 Lt žyminio mokesčio uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui, palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui, juridinio asmens kodas 112027077, iš A. I. ir A. R. lygiomis dalimis po 2 723,67 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt tris eurus 67 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

TeisėjaiDanguolė MartinavičienėGintaras PečiulisEgidija Tamošiūnienė