Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Toresus“ ir atsakovo T. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Toresus“ ieškinį atsakovams T. S., R. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Atsakovas T. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2012 m. vasario mėn. VMI buvo Bendrovės kreditore. VMI mokestinis patikrinimas buvo baigtas 2012 m. spalio 11 d. surašius patikrinimo aktą. Civilinės teisės prasme VMI kreditoriumi atgaline data patapti negali. Teismas nenustatė tikslaus kreditorinio reikalavimo atsiradimo momento. Nesant kreditoriaus, nėra ir kitos actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus teisių pažeidimo.T. S. nepagrįstai buvo pripažintas nesąžiningu. Jis buvo tik samdomas darbuotojas Bendrovėje, kuriai paskolino lėšas ir kurias Bendrovė jam grąžino. Apeliantas objektyviai net negalėjo žinoti, kad VMI galėtų būti kreditore ir įmonė valstybės biudžetui yra skolinga, nes pagal Bendrovės ataskaitą FR0600, tuo metu valstybė buvo skolinga Bendrovei. Apeliantas neturėjo jokių priemonių 2012 m. vasario mėnesį išsiaiškinti aplinkybes, kurias VMI nustatė 2012 m. spalio 11 d. Kitų kreditorių, kurių reikalavimo teisės būtų siejamos su nurodytu laikotarpiu, bankroto byloje nėra. Nesant vienos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, t. y. nesąžiningumo, ieškinys turėjo būti atmestas.Teismas pripažįsta apelianto argumentą dėl to, kad paskolos grąžinimas (mokėjimo pavedimas) yra ne sandoris. Pati savaime pareiga nėra ir negali būti laikoma sandoriu, nes tai tėra sudėtinė teisinė sandorio dalis. Tuo tarpu actio Pauliana yra taikomas visam sandoriui, o ne sandorio veiksmui. Paskolos grąžinimas yra nulemtas teisinės pareigos ją grąžinti buvimu. Todėl šiuo atveju nėra vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį.Teismas turėjo taikyti ieškinio senatį. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008).Atsakovas R. K. atsiliepime prašo tenkinti atsakovo T. S. apeliacinį skundą. Sutikdamas su pastarojo argumentais, papildomai nurodo tai, kad paskolų grąžinimo metu Bendrovė buvo moki; VMI, 2012 m. spalio 11 d. atlikusi mokestinį patikrinimą, turėjo galimybę savo interesus ginti nepraleidžiant ieškinio senaties termino, numatyto CK 6.66 straipsnio 3 dalyje; byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovai žinojo ar turėjo žinoti, kad VMI atliks mokestinį patikrinimą, nustatys nepriemoką ir tuo pagrindu taps kreditore; paskolos sutarties teisėtumas sąlygoja ir šios sutarties įvykdymo teisėtumą.Apeliaciniame skunde Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl tų reikalavimų, kuriuos teismas atmetė, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinti, t. y. 2012 m. vasario 15 d. ir 2012 m. vasario 16 d. įvykdytus Bendrovės paskolos grąžinimus atsakovui T. S. kvalifikuoti kaip sandorius; šiuos sandorius pripažinti niekiniais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.); priteisti iš atsakovo R. K. 45 009,27 Eur ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo solidariai su atsakovu T. S.. Nurodo šiuos argumentus: Sandoris yra platesnė sąvoka nei sutartis. Paskolos grąžinimas yra skolininko veiksmas, kuriuo įvykdoma paskolos sutartis, o tokio veiksmo pagrindu panaikinama (pasibaigia) skolininko prievolė grąžinti paskolą bei kreditoriaus reikalavimo teisė į paskolos grąžinimą. Tai pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį laikytina sandoriu. Šie sandoriai – paskolos grąžinimai – gali būti ginčijami tiek CK 6.66 straipsnio pagrindu, t. y. kaip pažeidžiantys kreditorių teises, taip pat CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Paskolos grąžinimai kaip sandoriai aiškinami tiek teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2013), tiek doktrinoje (http://web.vu.lt/tf/v.mizaras/dokumentai/PT_2tema.pdf, t. y. prof. Dr. (HP) Vytauto Mizaro, VU TF Privatinės teisės katedros vedėjo, Prievolių teisė I, paskaitų medžiaga, II tema, 3, 6 psl.).Paskolos grąžinimai laikytini sandoriais, kurie gali būti pripažįstami negaliojančiais ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ginčijamais sandoriais buvo pažeista CK 6.923 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo nurodyti lėšas nurašyti iš sąskaitos nurodyta eile. Todėl pirmiausia Bendrovė turėjo sumokėti įmokas ir mokesčius į biudžetą (3 p.).Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pritaikius restituciją, neegzistuoja žala, kurią turėtų atlyginti atsakovas R. K.. Dėl atsakovo R. K. veiksmų, t. y. dėl nesąžiningų, Ieškovės ir jos kreditorių teises ir interesus pažeidžiančių sandorių sudarymo, Ieškovė neteko turto – 45 009,27 Eur. Šios lėšos iki šios dienos nėra Ieškovei sugrąžintos bei nėra žinoma, ar atsakovas T. S. visiškai ar iš dalies šią pinigų sumą grąžins. Todėl ieškinio reikalavimo pateikimo metu egzistuoja žala, kuri Ieškovei nėra atlyginta ir Ieškovė nėra net iš dalies grąžinta į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teismo sprendimas reiškia, kad Ieškovė negali įgyvendinti teisės reikšti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, jeigu ji pasirinko teisę taip pat ginčyti sandorius, ir jeigu nuginčijus sandorius nebūtų atkurta padėtis, Ieškovė tik tuomet turėtų teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu yra ribojama teisė reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. teisė į teismą. Tol, kol būtų nagrinėjama ir išnagrinėta byla dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, gali baigtis ir 3 metų ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 str.). Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, prašė priteisti žalą iš atsakovo R. K. solidariai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1425/2013). Kaip matyti iš kasacinio teismo formuojamos praktikos, žala šiuo atveju gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu, pripažinus sandorius negaliojančiais ir taikius restituciją, nebuvo ar nebūtų visiškai atkurta turtinė padėtis, buvusi iki ginčijamo sandorio sudarymo, t. y. atsakovo R. K. civilinė atsakomybė yra subsidiari su pagrindiniu skolininku – atsakovu T. S. (CK 6.245 str. 5, 6 d.). Teismas nėra saistomas ieškinio teisinio pagrindo dėl solidarios atsakovų atsakomybės ir turi teisę taikyti subsidiarią atsakovo R. K. atsakomybę.Atsakovas R. K. atsiliepime prašo netenkinti Ieškovės apeliacinio skundo. Nurodo šiuos atsikirtimus:Sandorio įvykdymas negali būti vertinamas kaip savarankiškas sandoris, todėl ir sandorio įvykdymo teisėtumas negali būti ginčijamas tais pačiais pagrindais kaip ir sandoriai.VMI ieškovės ginčijamų paskolų grąžinimų laikotarpiu nebuvo Bendrovės kreditore, o priešingai – VMI tuo metu buvo Bendrovės skolininkė, nes buvo susidariusi mokesčių permoka. Byloje nenustatyta, kad dėl neatsiskaitymo su VMI buvo išduoti vykdomieji dokumentai, todėl paskolos grąžinimo metu nebuvo pagrindo taikyti CK 6.923 straipsnio 2 dalies nuostatų.Byloje nėra duomenų, kad PVM nepriemoka, kuri sudaro didžiąją dalį VMI kreditorinio reikalavimo, atsirado dėl tyčinių atsakovo R. K. veiksmų ar aplaidumo. Įrodyti atsakovo solidariąją ar subsidiariąją kaltę yra Ieškovės pareiga. Aplinkybė, kad atsakovas T. S. nesutinka su ieškovės pozicija ir kol kas neįvykdė neįsiteisėjusio teismo sprendimo, nėra pagrindas pripažinti žalos buvimo faktą.Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.), nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, bankroto administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl gali ginčyti prieš bankroto bylos iškėlimą įmonės sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu, t. y. sandorius, kurių skolininkas (t. y. bankrutuojanti įmonė) sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia įmonės kreditorių teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat išskiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Atsakovas T. S. nesutinka, kad 2012 m. vasario mėn., kai buvo atliekami ginčijami paskolų grąžinimai, kiti Bendrovės kreditoriai turėjo galiojančių reikalavimo teisių. Jo teigimu, VMI reikalavimo teisė atsirado 2012 m. spalio 11 d., kai baigus mokestinį patikrinimą buvo surašytas patikrinimo aktas. Apeliantas neteisingai Bendrovės mokestinės prievolės atsiradimą sieja su mokestinės nepriemokos nustatymo momentu. Bendrovės bankroto byloje patvirtintas VMI reikalavimas kildinamas iš nesumokėtų pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šie mokesčiai nesumokėti per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Bendrovė dar iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo neįvykdytų mokestinių prievolių. VMI atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą, kurio pagrindu priėmė sprendimą išieškoti nustatyto dydžio mokestinę nepriemoką priverstine tvarka. VMI 2012 m. spalio 11 d. patikrinimo akte konstatuoti Bendrovės mokestinių prievolių pažeidimai, tačiau pačios šios prievolės Bendrovei buvo atsiradusios anksčiau nei įvyko ginčijami sandoriai. Todėl actio Pauliana prasme laikytina, kad Bendrovė ginčijamų paskolų grąžinimų metu turėjo ir kitą kreditorių su neabejotina bei galiojančia reikalavimo teise.Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovei atlikus šioje bei kitose civilinėse bylose ginčijamus paskolų grąžinimus buvo suteikta pirmenybė kitiems kreditoriams prieš VMI, su kuria Bendrovė liko neatsiskaičiusi. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad Ieškovės ginčijami paskolų grąžinimai pažeidė pastarojo kreditoriaus teises. Apeliaciniame skunde atsakovas T. S. ginčija šią actio Pauliana sąlygą teigdamas, kad VMI tuo metu nebuvo Bendrovės kreditorė. Toks argumentas, kaip minėta, yra nepagrįstas, o jokių kitų svarių argumentų, kurie paneigtų teismo išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, apeliantas nepateikė.Teismų praktikoje mokėjimai, kuriais grąžinama paskola, pripažįstami vienašaliais sandoriais, kuriuos galima ginčyti CK numatyta sandoriu nuginčijimo tvarka ir pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1070/2013; 2013 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-825/2013). Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja gražinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pačios rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos gavėjas privalo gražinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.). CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, jeigu paskolos sumos gražinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi buti gražinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą gavėjas privalo gražinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Nagrinėjamoje byloje nėra pateiktos paskolos sutartys, kurių pagrindu buvo atlikti Ieškovės ginčijami mokėjimai atsakovui T. S.. Pastarasis neįrodė, kad šalys buvo susitarusios dėl konkrečių paskolos grąžinimo terminų ir tvarkos, kad šie terminai buvo pasibaigę ar kad paskolos davėjas buvo aiškiai pareiškęs reikalavimą įvykdyti paskolos sutartis (CPK 178 str.). Nenustačius tokių aplinkybių, nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Bendrovė neprivalėjo grąžinti paskolų būtent tuo metu, kai buvo atlikti ginčijami mokėjimai. Byloje nustatyta, kad ginčijamais mokėjimais su atsakovu T. S. buvo atsiskaityta Bendrovei pardavus savo vienintelį nekilnojamąjį turtą – kavinės patalpas Užupio g. 40, Vilniuje, kuriose Bendrovė vykdė savo veiklą, ir tais pačiais 2012 metais Bendrovės veikla faktiškai buvo nutraukta. Šių aplinkybių kontekste ginčijami paskolų grąžinimai negali būti pateisinami įprasta verslo logika, kai sandorių sudarymo būtinybė grindžiama siekiu išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą. Šiuo atveju iš turto pardavimo gautos lėšos buvo panaudotos išimtinai kelių Bendrovės kreditorių reikalavimams patenkinti, visiškai eliminuojant Ieškovės galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais, juolab kad, atsižvelgiant į tuo metu galiojusią CK 6.923 straipsnio 2 dalį, kitų Bendrovės kreditorių (VMI) reikalavimai turėjo būti tenkinami pirmesne eile. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad Bendrovės veiksmai sudarant ginčijamus sandorius neatitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standarto, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys neprivalėjo sudaryti šių sandorių.Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovas, actio Pauliana pagrindu ginčydamas atlygintinį dvišalį sandorį, privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku tokį sandorį, buvo nesąžiningas. Tačiau CK 6.67 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kuomet kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Tokiais atvejais ginčijamą sandorį sudaręs trečiasis asmuo privalo įrodyti, kad jis buvo sąžiningas, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad toks sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teisėtus interesus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo T. S. dėdė K. S. yra buvęs Bendrovės vadovas ir akcininkas. Remiantis Juridinių asmenų išrašo duomenimis, ginčijamų sandorių sudarymo momentu K. S. nėjo Bendrovės vadovo pareigų (jas tuo metu ėjo atsakovas R. K.) ir tuo metu nebuvo Bendrovės akcininkas, tačiau akcininke tuo metu buvo I. G., kuri, kaip teigia Ieškovė, buvo K. S. sugyventinė. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. S., net ir neidamas minėtų pareigų, dalyvavo Bendrovės veikloje (pvz., atstovavo Bendrovei santykiuose su kitais patalpų bendraturčiais). Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir nėra visiškai pakankamos konstatuoti ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo prezumpciją pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą, tačiau kelia pagrįstų abejonių dėl jų sąžiningumo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta jokių įrodymų apie šalių susitarimus dėl paskolų grąžinimo terminų, jų nesąžiningumas gali būti preziumuojamas ir pagal CK 6.67 straipsnio 5 punktą (sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo). Įvertinus tai, kas išdėstyta, neįtikina apelianto T. S. argumentas, kad jis negalėjo žinoti apie Bendrovės įsiskolinimą valstybės biudžetui. Akivaizdu, kad dėl padarytų mokestinių prievolių pažeidimų valstybei nesumokėtų mokesčių suma neatsispindėjo Bendrovės pateiktose mokesčių deklaracijose. Tačiau tai nereiškia, kad apeliantas T. S., atsižvelgiant į jo artimus giminystės ryšius su asmeniu, susijusiu artimais tarpusavio ryšiais su tuometine Bendrovės akcininke, nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokias Bendrovės mokestines prievoles bei tai, kad atlikus ginčijamus paskolos grąžinimus, Bendrovės finansinė padėtis neleis atsiskaityti su VMI ir kitais kreditoriais, juolab kad apeliantas taip pat buvo įdarbintas Bendrovėje.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto T. S. argumentu, kad Ieškovės reikalavimas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu negalėjo būti tenkinamas dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Bendrovei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi. Vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos, o ne nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kaip teigiama atsakovo T. S. apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas K. S. neperdavė administratoriui Bendrovės dokumentų, o apie ginčijamus mokėjimus administratorius sužinojo 2014 m. balandžio 15 d., kai išsireikalavo iš banko Bendrovės sąskaitų išrašus. Ieškinys pareikštas 2014 m. gruodžio 16 d., todėl šiuo atveju nėra praleistas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.Teismo išvadų dėl kitų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų egzistavimo atsakovas T. S. apeliaciniame skunde neginčija, todėl konstatuotina, kad jam atlikti paskolų grąžinimai pagrįstai pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį.

Dėl ginčijamų mokėjimų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.)

Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad ginčijami mokėjimai, kuriais Bendrovė grąžino paskolas atsakovui T. S., nelaikytini sandoriais, todėl negali būti pripažįstami negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Šios nutarties 26 punkte jau minėta, kad pagal teismų praktiką tokie mokėjimai pripažįstami vienašaliais sandoriais. Šie sandoriai gali būti ginčijami ir pagal CK 1.80 straipsnį, nustatantį, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis.Šioje byloje ginčijamų paskolų grąžinimų metu galiojusios redakcijos CK 6.923 straipsnio 2 dalis nustatė eiliškumą, kurio skolininkas privalėjo laikytis duodamas nurodymus nurašyti lėšas iš sąskaitos tuo atveju, jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakako. Minėta, kad pagal šią normą iš banko sąskaitoje esančių lėšų pirmiau turėjo būti atsiskaitoma su valstybės ir savivaldybės biudžetais, o lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus nurašomos paskiausiai. Ši norma yra imperatyvaus pobūdžio, todėl byloje nustačius, kad Bendrovė, atlikdama Ieškovės ginčijamus paskolų grąžinimus, tuo metu turėjo ir neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei, pripažintina, kad šie sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 str.). Atsakovo R. K. argumentas, kad ginčijamų mokėjimų metu nebuvo išduoti vykdomieji dokumentai pagal VMI reikalavimus, atmestinas, nes tuo metu galiojusiame CK 6.923 straipsnio 2 dalies 3 punkte nebuvo reikalavimo nurašyti lėšas pagal vykdomuosius dokumentus, o buvo nustatyta, kad lėšos nurašomos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas Ieškovės ginčijamus mokėjimus atsakovui T. S. teisėtai ir pagrįstai pripažino negaliojančiais kitu teisiniu pagrindu, t. y. pagal CK 6.66 straipsnį, ir taikė restituciją, ši skundžiamo sprendimo dalis paliktina nepakeista, nes šis ieškovės reikalavimas iš esmės patenkintas.

Dėl atsakovo R. K. atsakomybės

Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškinys atsakovui R. K. dėl žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad buvęs Bendrovės vadovas R. K. pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas juridinio asmens valdymo organo fiduciarines pareigas ir atliko neteisėtus veiksmus, nes Bendrovė neteisingai apskaičiavo mokesčius ir nesilaikė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Tačiau teismas sprendė, kad Ieškovė neįrodė kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų, t. y. padarytos žalos ir priežastinio ryšio. Apeliaciniame skunde Ieškovė teigia, kad žala Bendrovei ir jos kreditoriams padaryta, nes dėl ginčijamų sandorių sudarymo Bendrovė neteko 45 009,27 Eur lėšų, kurių net dalis nėra Ieškovei sugrąžinta.Pažymėtina, kad kasacinis teismas kitoje analogiškoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas to paties atsakovo R. K. kaip buvusio Bendrovės vadovo atsakomybės klausimas dėl Bendrovei padarytos žalos atsiskaičius su kitas paskolas suteikusiu asmeniu, nurodė, kad aplinkybė, jog konkretaus kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes pirmiau buvo patenkintas kito kreditoriaus reikalavimas, vadovo atsakomybei CK 2.87 straipsnio pagrindu kilti nelaikytina žala bendrovei, nes bendrovė ir iki neteisėtų veiksmų atlikimo turėjo tokio pat dydžio kreditorinius įsipareigojimus, kaip ir po jų atlikimo, bendras jos įsipareigojimų dydis nekito (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017). Abiejų bylų faktinės aplinkybės buvusio Bendrovės vadovo atsakomybės taikymo aspektu iš esmės nesiskiria, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nukrypti nuo jau suformuoto aukštesnės instancijos teismo precedento. Kadangi Ieškovė neginčijo paskolų atsakovui T. S. suteikimo fakto, laikytina, kad atsiskaitymas su atsakovu T. S. vyko pagal galiojančias paskolos sutartis. Nagrinėjamoje byloje Ieškovė neįrodė žalos fakto, todėl nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinė atsakomybė atsakovui R. K. kaip buvusiam Bendrovės vadovui negali būti taikoma. Taigi, ši ieškinio dalis atmesta pagrįstai.Apibendrindama tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių, kurie pažeidžia kreditorių teises, negaliojimą, bei civilinės atsakomybės taikymą bendrovės valdymo organams. Teismas priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo nei remiantis Ieškovės apeliacinio skundo, nei atsakovo T. S. apeliacinio skundo argumentais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.