Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. S., R. J. ir J. D. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalies, kuria iš dalies patvirtinti pareiškėjų A. S. bei J. D. prašymai ir atmestas pareiškėjo R. J. prašymas dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo S. K. siuvimo įmonės bankroto byloje Nr. B2-791-459/2016.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, reiškia, jog, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neanalizuoja teisėtumo bei pagrįstumo tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Antra, ši norma reiškia, kad nenustačius absoliučių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų jo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Teismas sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti apeliantų atskirųjų skundų argumentus tikslinga nurodyti šioje byloje aktualias faktines aplinkybes, o nagrinėjant apeliantų atskirųjų skundų argumentus – atskirai pažymėtini ginčui taikytinų teisės normų bei teismų praktikos išaiškinimai, kuriais bus remiamasi sprendžiant dėl jų pagrįstumo.Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1478-538/2011 (teisminio proceso Nr. 2-57-3-00225-2011-0) S. K. siuvimo įmonei iškėlė restruktūrizavimo bylą, įmonės administratore paskyrė UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Teismas 2011 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtino restruktūrizuojamos įmonės kreditorių finansinius reikalavimus ir vėliau, paskesnėmis – 2011 m. rugsėjo 1 d., 2011 m. rugsėjo 16 d., 2011 m. spalio 27 d., 2012 m. liepos 9 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. sausio 16 d., 2014 m. sausio 8 d., 2014 m. kovo 25 d., nutartimis patikslino juos.Iš restruktūrizavimo bylos medžiagos matyti, kad, be kitų, 2011 m. birželio 21 d. nutartimi buvo patvirtintas ir J. D. – 97 097,10 Lt (28 121,26 Eur) reikalavimas, kuris 2014 m. sausio 8 d. nutartimi buvo patikslintas – 87 112,25 Lt (25 229,45 Eur).Minimoje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtino restruktūrizuojamos įmonės pateiktą restruktūrizavimo planą, tačiau 2015 m. kovo 31 d., remdamasis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 28 straipsnio 1 dalies 4 punktu –restruktūrizavimo bylą nutraukė.Kaip jau minėta, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-791-459/2016 (teisminio proceso Nr. 2-57-3-00670-2015-8) S. K. siuvimo įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Verslaveda“. Teismas šioje byloje 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi dalį kreditorių reikalavimų patvirtino, dalį – atmetė, o tarp jų – A. S. 27 184,02 Eur reikalavimą patvirtino bei atsisakė tvirtinti jo 78 596,47 Eur reikalavimo dalį, 2014 m. birželio 20 d. vekselį 270 000 Lt sumai ir jo pagrindu Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro išduotą 2014 m. rugsėjo 19 d. vykdomąjį įrašą ex officio pripažino negaliojančiais; atsisakė patvirtinti R. J. 64 224,60 Eur reikalavimą; patvirtino J. D. 19 537,55 Eur reikalavimą ir atsisakė tvirtinti jo 112 587,45 Eur reikalavimo dalį.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui išspręsti, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės bei proceso teisės normas ir be kitų, patvirtinęs trečios eilės atsakovės sąraše esančių kreditorių A. S. 27 184,02 Eur bei J. D. 19 537,55 Eur dydžio reikalavimus, atsisakęs patvirtinti kreditorių A. S. – 78 596,47 Eur, R. J. – 64 224,60 Eur, J. D. – 112 587,45 Eur dydžio reikalavimus ir ex officio pripažinęs 2014 m. birželio 20 d. vekselį 270 000 Lt sumai ir jo pagrindu Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro išduotą 2014 m. rugsėjo 19 d. vykdomąjį įrašą negaliojančiais, – priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 302 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).Toliau teisėjų kolegija nagrinėja apeliantų atskirųjų skundų argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo A. S. reikalavimu

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau, pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje šios teisės normos taikymo klausimu yra išaiškinta, jog tai nėra savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas, nes šis įstatymas tik nurodo ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės nemokumui. Bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2004 etc.).Kaip žinia, vienas iš klausimų, spręstinų bankroto byloje, – bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet taip pat turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtinoji jo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas ir tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013; 2014 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 etc.).Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad pagal įstatymą, vekselis – vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis; ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia tai, kad įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: visų pirma abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtinta prievolė yra nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad vekselis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-157-219/2015 etc.). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinis teismas pripažįsta, jog vekselio abstraktumas nėra absoliutus, o vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 etc.). Taigi, tokiu atveju, kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai.Kaip minėta aukščiau, iš bylos duomenų nustatyta, jog restruktūrizavimo byla S. K. siuvimo įmonei buvo iškelta 2011 m. kovo 22 d.; 2014 m. sausio 8 d. patvirtinti patikslinti finansiniai reikalavimai; 2015 m. kovo 31 d. – byla nutraukta. Tuo tarpu 2014 m. birželio 20 d., kai S. K. išdavė A. S. vekselį, atsakovės restruktūrizavimo procedūra tebebuvo vykdoma. Kaip žinoma, S. K. siuvimo įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), todėl, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prisiimti naujus įsipareigojimus tiek atsakovė, tiek jos savininkas neturėjo teisės arba tai galėjo padaryti tik pagal teismo patvirtintą 2012–2014 m. restruktūrizavimo planą. Tuo tarpu šioje byloje visų pirma nepateikta jokių (taip pat ir leistinumo aspektu) įrodymų, kad minimas kreditorius, kaip jis pats nurodo, pinigus paskolino S. K. asmeniškai, ir paskolino tam, kad pastarasis atsiskaitytų su kitais kreditoriais. Antra, nepateikta jokių (taip pat ir leistinumo aspektu) įrodymų, kad S. K. asmeniškai būtų atsiskaitinėjęs su savo ar įmonės kreditoriais, tai yra kitaip, nei buvo įtvirtinta restruktūrizavimo plane. Todėl teismas darė pagrįstą išvadą, jog nebuvo įrodyta, kad pagal vekselį buvo gauti pinigai ir jie pateko į restruktūrizuojamą įmonę, buvo panaudoti įmonės veiklai vykdyti ar atsiskaityti su kitais kreditoriais, ir sprendė, jog tokiu būdu buvo pažeistas ne tik restruktūrizavimo planas, bet ir visų kreditorių teisės bei teisėti interesai (CPK 177, 178, 185 straipsniai, ĮRĮ 8, 9 straipsniai). Taip pat pagrįsta teismo išvada, jog abi šalys suprato, žinojo arba turėjo žinoti, jog jų veiksmai prieštarauja viešajai tvarkai, nes žinojo apie vykdomą įmonės restruktūrizavimo procesą ir suprato / turėjo suprasti, kad naujų įsipareigojimų prisiėmimas pažeis kreditorių interesus, todėl toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei ir dėl to yra niekinis bei negaliojantis (CK 1.81 straipsnis). Beje, tokie pat argumentai būtų aktualūs, teisiškai įvertinant taip pat ir paskolos sutartį, kuri, šio kreditoriaus tvirtinimu, buvo sudaryta (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiame kontekste yra tikslinga dar kartą pažymėti, jog pagal CK 1.78 straipsnį, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis); niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymo nustatyti pagrindai (CK 1.78 straipsnio 3 dalis), o reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo; niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Kaip minėta, CK 1.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal teismų praktiką, tuo atveju, kai sandorio sudarymu pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai ar viešasis interesas, tokie pažeidimai šalinami ir pažeistos teisės ginamos taikant sandorio negaliojimo institutą, t. y. jį nuginčijant ar pripažįstant niekiniu (CK 1.78 straipsnis); viešajai tvarkai prieštaraujantys sandoriai yra niekinių sandorių rūšis (CK 1.81 straipsnio 1 dalis); viešąją tvarką pažeidžiančių niekinių sandorių institutas yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne tik privačiam asmeniui, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių, apsaugai; suinteresuotu asmeniu CK 1.78 straipsnio 5 dalies kontekste laikytinas asmuo, kurio teisėms ir pareigoms turi įtakos niekinio sandorio negaliojimas; tokio sandorio teisinius padarinius ir patį faktą teismas konstatuoja ex officio, nepriklausomai nuo dalyvaujančių byloje asmenų reiškiamų reikalavimų; tuo atveju, kai teismas ex officio pripažįsta sandorį niekiniu savarankišku CK pirmosios knygos ketvirtame skyriuje įtvirtintu pagrindu – actio Pauliana institutas netaikytinas, priešingai nei, kaip minėta šioje nutartyje aukščiau, savo atskirajame skunde tvirtina apeliantas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011 etc.).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino 2014-06-20 vekselį ir jo pagrindu Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro išduotą 2014 m. rugsėjo 19 d. vykdomąjį įrašą niekiniu ir negaliojančiu CK 1.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu – kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad ir kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog bankroto bylos priskirtinos prie tokių, kuriose yra viešojo intereso, o bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti turi tiesioginės įtakos tokios įmonės kreditorių teisėms bei jų teisėtiems interesams, – tiek jau patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai, tiek ir proporcijoms, kuriomis jie bus tenkinami; atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, imtis priemonių išsiaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2011 etc.). Atsižvelgiant į tokių bylų nagrinėjimo teisinį reglamentavimą bei aukščiau paminėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ar nepagrįstai ex officio pripažino vekselį bei vykdomąjį įrašą niekiniais ir negaliojančiais.Apelianto argumentai, kad teismas, vadovaudamasis Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1409-163/2013, neteisingai taikė teisminį precedentą, taip pat atmestini kaip nepagrįsti (CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, jog visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, nes pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę. Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nagrinėtų aplinkybių ir šioje byloje nustatytos ratio decidendi iš esmės sutampa, todėl, kolegijos nuomone, šiuo teismo precedentu gali būti vadovaujamasi.Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo, o taip pat šio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis įstatymų nuostatomis bei teismų praktikos išaiškinimais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl A. S. reikalavimo pagrįstumo, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas ir pagrįstai jo 27 184,02 Eur reikalavimą patvirtino bei atsisakė tvirtinti 78 596,47 Eur jo dalį, o 2014 m. birželio 20 d. vekselį 270 000 Lt sumai ir jo pagrindu Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro išduotą 2014 m. rugsėjo 19 d. vykdomąjį įrašą taip pat pagrįstai ex officio pripažino negaliojančiais (CPK 185 straipsnis, CK 1.81 straispnis).

Dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo J. D. reikalavimu

Kaip minėta, skundžiamoje nutartyje išsprendęs klausimą dėl apelianto J. D. finansinio reikalavimo patvirtinimo, teismas nustatė, kad jis S. K. siuvimo įmonės bankroto byloje yra pareiškęs 132 125 Eur reikalavimą, iš kurio – 17 500 Eur skola ir 114 625 Eur palūkanos. Teismas taip pat nustatė, kad minėtos įmonės restruktūrizavimo procese šiam kreditoriui buvo sumokėta 2 891,81 Eur, todėl konstatavo, kad likusi skola yra 14 608,19 Eur. Teismas kreditoriaus prašomas patvirtinti palūkanas pripažino lupikiškomis ir sumažino jų dydį iki 4 929,36 Eur.Šio apelianto teigimu, jo patirti nuostoliai yra didesni nei teismo patvirtinto finansinio reikalavimo dydis; teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad šalys laisva valia susitarė dėl palūkanų mokėjimo; kad restruktūrizavimo byloje jo reikalavimas buvo patvirtintas visiškai.Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šių argumentų pagrįstumo, visų pirma sutinka su apeliantu, kad teismo teisė mažinti palūkanas nėra absoliuti, tačiau pažymi, kad ši teisė yra kildinama iš CK 6.37 straipsnio nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų negali prieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šioje byloje nustatytos faktinės bei teisinės aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad S. K. įsipareigotos mokėti ,,10 procentų mėnesinės palūkanos“ neatitinka tiek pačios restruktūrizuojamos / bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių teisėtų interesų, tiek ir CK 6.37 straipsnio reikalavimų. Taigi, priešingai nei teigia šis apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad tokio dydžio palūkanos yra lupikiškos ir nepagrįstai didelės lyginant su pačia skolos suma, pagrįstai jas sumažino iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto 5 procentų metinių palūkanų dydžio, t. y. 4 929,36 Eur. Čia pažymėtina ir tai, kad kreditorius turi neabejotiną teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, tačiau jis privalo pagrįsti savo tokį reikalavimą (CK 6.249, 6.251 straipsniai). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų dėl turėtų 105 620,99 Eur dydžio nuostolių, todėl ir šis jo argumentas atmestinas (CPK 178, 185, 314 straipsniai).Nagrinėjamoje byloje, taip pat svarbu pažymėti, kad apeliantas teisingai nurodo ir šioje byloje nustatytos aplinkybės tai patvirtina, jog restruktūrizavimo byloje teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartimi buvo pripažintas jo – 97 097,10 Lt (28 121,26 Eur) reikalavimas, kuris 2014 m. sausio 8 d. nutartimi buvo patikslintas jį sumažinant iki 87 112,25 Lt (25 229,45 Eur). Tačiau, kaip ne kartą yra išaiškinęs kasacinis teismas, bankroto byloje nagrinėjant kreditorinio reikalavimo pagrįstumą minėta aplinkybė nesuponuoja besąlygišką tokio reikalavimo patvirtinimą, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktą administratorius teikia tvirtinti teismui reikalavimus, tik patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, o teismas juos tvirtina tik tuomet, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1977/2013 etc.). Todėl itin svarbia laikytina aplinkybė, jog šioje byloje apelianto paskaičiuotos palūkanos apima ir tą laikotarpį, kai atsakovei jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla, nors ĮRĮ 8 straipsnyje įtvirtintas draudimas vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo. Be to, vertinant apelianto argumentą, jog jam turėjo būti sumokėta 105 620,99 Eur palūkanų: per laikotarpį nuo 2010-08-01 iki 2013-12-19 – 39,87 mėnesio x 1 750 Eur mėnesinė palūkanų norma = 69 772,50 Eur ir nuo 2013-12-19 iki 2016-01-19 – 24,54 mėnesio x 1 460,82 Eur mėnesinė palūkanų norma = 35 848,49 Eur, kai visa S. K. skola sudarė 17 500 Eur, o restruktūrizavimo procese patenkinus dalį šio reikalavimo, liko 14 608,19 Eur skola, – teisėjų kolegijos nuomone, tokios palūkanos, daugiau kaip šešis kartus viršijančios pagrindinę skolą, yra aiškiai per didelės, leidžiančios kreditoriui piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (CK 6.37 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009).Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo, o taip pat šio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaudamasis šioje nutartyje aukščiau nurodytomis įstatymų nuostatomis bei teismų praktikos išaiškinimais, konstatuoja, kad teismas, spręsdamas dėl J. D. reikalavimo pagrįstumo, tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas ir pagrįstai atmetė jo prašymą tvirtinti finansinį reikalavimą 112 587,45 Eur sumai, o patvirtino – 19 537,55 Eur dydžio reikalavimą (CPK 185 straipsnis, CK 6.37, 6.210 straipsniai, ĮBĮ 11, 26 straipsniai).

Dėl skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo R. J. reikalavimu

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto R. J. atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir be pagrindo sprendė, kad jis neįrodė S. K. skolos fakto, remdamasis vien tuo, jog nebuvo pateikti vekselių originalai, kai – nei teismas, nei administratorė, šių neprašė; jog be pagrindo rėmėsi aplinkybe, kad apeliantas neteikė savo reikalavimo atsakovės restruktūrizavimo byloje, – pažymi, jog teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai nustatė taikytiną materialiąją teisę bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šiais klausimais, teisingai aiškino bei taikė jų nuostatas (ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalį, 40 straipsnį, 46 straipsnio 3 dalį, 47 straipsnį, 55 straipsnio 1 dalį, 72 straipsnio 2 dalį, CK 1.105 straipsnio 1 dalį, 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2014; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013; 2008 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-324/2008; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014 etc.).Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimų nurodymais, yra nutarusi, jog yra objektyvi būtinybė koreguoti ir toliau plėtoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, be kita ko, nurodė, jog bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013 etc.). Taigi pareiga įrodyti aktualias aplinkybes, kurios patvirtintų paskolinių teisinių santykių egzistavimą, tenka būtent ieškovui, tai yra – kreditoriui (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, jog minimoje vėliausioje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje šios kategorijos bylose pateikti išsamūs išaiškinimai yra aktualūs taip pat ir nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl pirmiau nurodytų apelianto argumentų bei skundžiamos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.Taigi nagrinėjant R. J. reikalavimo pagrįstumo klausimą visų pirma pažymėtina tai, kad, kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad atsiradus reikalavimo teisei pagal minimus vekselius kreditorius nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo, todėl, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, suėjus ĮVPĮ 72 straipsnyje nustatytiems reikalavimų pateikimo senaties terminams, šie vekseliai prarado vertybinio popieriaus statusą, o tai reiškia, jog jo turėtojas prarado ir besąlyginį įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą.Antra, apeliantas teiginį, kad vekseliuose nurodytus – 35 000 Lt (10 136,70 Eur) ir 60 000 Lt (17 377,20 Eur) pinigus, kuriuos kaip finansinį reikalavimą prašo patvirtinti atsakovės bankroto byloje, būtų realiai perdavęs S. K., – pagrindžiančių įrodymų į bylą nėra pateikęs, nors būtent jam tenka tokia pareiga (ĮVPĮ 72 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Byloje taip pat nėra duomenų bei apeliantas nepateikė įrodymų apeliacinės instancijos teismui, jog po 2014-07-22 – mirus S. K., būtų buvę pareikšti reikalavimai palikimą priėmusiam įpėdiniui V. K.. Trečia, dėl apelianto nurodyto argumento, jog nei administratorė, nei teismas nepareikalavo pateikti vekselių originalų, nors atskirajame skunde teigiama, kad tokią galimybę jis turėjo, – teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų (CPK 314 straipsnis). Priešingai nei teigia apeliantas, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismui jis nepaaiškino ar yra išlikę vekselių originalai bei jų nepateikė, nenurodė kur jie yra ir neprašė jų išreikalauti. Čia pažymėtina, kad pagal CPK 202 straipsnyje įtvirtintą nuostatą – kai teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas; o kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – šia nuostata įstatymo leidėjas yra suteikęs diskreciją teismams spręsti dėl dokumentų kopijų įrodomosios vertės iš anksto jos neapribodamas, o aptariama taisyklė kartu reiškia, kad teismas sprendžia, ar dokumentų kopijas pripažinti įrodymu, ir vertina jų įrodomąją reikšmę nustatant bylos faktines aplinkybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2012 etc.).Taigi teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys suteikia pagrindo išvadai, kad apeliantas, laikydamasis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos bei sąžiningumo ir teisingumo principų, objektyviai turėjo visas procesines galimybes teikti aukščiau paminėtus prašymus bei naudotis visomis kitomis procesinėmis teisėmis byloje (CPK 6 straipsnis, 199 straipsnis). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl šalis, manydama, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai, turi teisę apeliaciniame skunde nurodyti atsikirtimus ir argumentus, kuriuos būtų išsakiusi pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (CPK 314 straipsnis.). Beje, apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad jis turėjo finansines galimybes suteikti tokio dydžio paskolą, ir, kad ją S. K. būtų galėjęs grąžinti iš verslo, nesusijusio su siuvimo įmonės veikla. Esant išdėstytoms aplinkybėms sprendžiama, kad apelianto argumentas, jog teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, tai yra, pilnai neištyrė ir nenustatė reikšmingų bylos aplinkybių, neatskleidė nagrinėto klausimo esmės – atmestinas, ir konstatuojama, kad teismas tinkamai taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas ir pagrįstai padarė išvadą, kad R. J. reikalavimas atmestinas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).Apibendrindamas tai, kas nustatyta pirmiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismas tinkamai atskleidė bylos esmę – nustatė ir teisingai įvertino visas reikšmingas bylai išspręsti turinčias faktines aplinkybes, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, taikytinos teismų praktikos nuostatas ir pagrįstai iš dalies patenkino kreditorių A. S. bei J. D. reikalavimus bei netenkino R. J. reikalavimo, todėl naikinti ar keisti šią teismo nutartį atskirųjų skundų argumentais nėra jokio teisinio pagrindo (ĮBĮ 26 straipsnis, 2 straipsnis, CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kiti atskiruosiuose skunduose, o taip pat atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako (CPK 338 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.