Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-12-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1764-640/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2016-11-28Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-03-03Vilniaus miesto apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2017-12-14Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-14
Bylos Nr.
2A-1764-640/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-41204-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
R. K.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Andesta“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1764-640/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41204-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.6.4.1.3.; 3.3.1.20. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Laimos Gerasičkinienės, Rūtos Veniulytės – Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Andesta“ dėl įmokėtų į įmonės sąskaitą piniginių lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. K. (toliau – ieškovė) ieškiniu uždarajai akcinei bendrovei „Andesta“ (toliau – atsakovas, įmonė) prašė priteisti jai jos į įmonės sąskaitą įmokėtas pinigines lėšas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-01 priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 64,70 Eur negrąžintų piniginių lėšų, priteisė atsakovui iš ieškovės 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš ieškovės 5,80 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisė valstybei iš atsakovo 20 Eur žyminį mokestį (t. III, b. l. 91–97). Vilniaus apygardos teismas 2016-11-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2458-803/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-01 sprendimo dalį, kurioje priteista ieškovei iš atsakovo 64,70 Eur negrąžintų piniginių lėšų, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikino ir bylą dėl šios dalies perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą (t. III, b. l. 157–164).Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo bylą perduotoje dalyje dėl ieškovės ieškinio reikalavimo dėl įmokėtų į įmonės sąskaitą piniginių lėšų priteisimo iš atsakovo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (t. III, b. l. 157–164). Ieškovė prašė teismo priteisti jai iš atsakovo 2 442,95 Eur piniginių lėšų, įmokėtų į įmonės sąskaitą, ir bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 1–3, 118–123, t. II, b. l. 24, t. III, b. l. 8–10, 91–97, 157–164, t. VIII, b. l. 20–22, 166, t. IX, b. l. 23). Ieškovė paaiškino, kad pagal su atsakovu 2013-05-02 sudarytą neterminuotą darbo sutartį dirbo įmonės direktorės pareigose, darbo santykiai baigėsi 2015-10-09 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 1 d. (darbuotojos pareiškimu). Teigė, kad iškilus įmonės finansiniams sunkumams, ji susitarė su akcininku, kad įmokės savo asmenines lėšas į įmonės sąskaitą (kaip paskolą), o pagerėjus įmonės finansinei situacijai, pinigai jai bus grąžinti, ji laikotarpiu nuo 2013-11-13 iki 2014-10-28 į įmonės sąskaitą pervedė viso 2 680,95 Eur sumą, tačiau jai pareikalavus grąžinti pinigus, atsakovas pinigų iki šiol negrąžino. Paskola, ieškovės teigimu, yra jos pačios įmonei duotos asmeninės lėšos, kurios buvo skirtos atsiskaitymams už paslaugas, su tiekėjais, reikalingų prekių įsigijimui. Pažymėtina, kad ieškovė 2016-05-11 atsisakė reikalavimo dalyje dėl įmokėtų į įmonės sąskaitą 270,99 Eur, atsižvelgiant į tai, ieškovė palaikė reikalavimą dėl jos įmokėtos į atsakovo sąskaitą 2 409,96 Eur sumos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. III, b. l. 8). Paskutiniajame savo patikslintame ieškinyje ieškovė patikslino, kad į įmonės sąskaitą ji įnešė 4 899,92 Eur, iš atsakovo sąskaitos yra paėmusi 4 008,13 Eur sumą, iš kurių 805,37 Eur buvo susigrąžinti nurodant paskolos grąžinimą, tiekėjams iš savo sąskaitų yra sumokėjusi 5 336,28 Eur sumą, akcininkas jai yra davęs 1 650,84 Eur, todėl, jos teigimu, iš viso jai įmonė turėtų grąžinti 2 443,71 Eur negrąžintą paskolos sumą. Teismas 2017-02-07 nutartimi nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 2 442,95 Eur sumą, nes ieškovė padarė skaičiavimo apsirikimus patikslintame ieškinyje, perskaičiavus jos nurodomas sumas matyti, kad ji nurodo, jog bendra jos įneštų į įmonės sąskaitą lėšų suma yra 4 899,16 Eur (t. VIII, b. l. 166), su teismo nustatytais jos skaičiavimo aritmetiniais apsirikimais ji teismo posėdžio metu sutiko. Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, kad 2013-05-02 pradėjusi dirbti įmonėje negavo jokių įmonės dokumentų, įmonės buhalterija buvo netvarkinga, dokumentus pradėjo gauti kas mėnesį, buhalterė R. P. nebuvo sutvarkiusi visų dokumentų, 2013 m. rugpjūčio mėnesį įdarbinus buhalterę R. B. buvo gautas bandomasis balansas, didelis likutis kasoje trukdė perduoti balansą, iki 2014 m. sausio mėn. nebuvo galima visko suvesti buhalterijoje, akcininkas R. B. 2015-01-01 liepė kasoje įrašyti nulį; R. B. išėjo iš darbo savo prašymu, bet neatsisakė padėti sutvarkyti dokumentų; teigė, jog ji (ieškovė) nieko iš įmonės nepasisavino; 2013 m. ji siūlė įmonei kelti bankroto bylą, bet akcininkas su tuo nesutiko, tuomet ji paėmė 36 000 Lt paskolą savo vardu, gautą sumą dalimis pervesdavo į įmonės sąskaitas, kad įmonė būtų išgelbėta, taip pat jos dukra ėmė trumpuosius kreditus ir pervesdavo jai, o ji pervesdavo įmonei, įmonės veikla pelninga nebuvo, įmonės padėtis ėmė gerėti 2015 m. pradžioje, nes atsirado naujų klientų; jai vadovaujant įmonei įmonės buhalterija nebuvo vedama tvarkingai, nes nebuvo spėjama, buhalterė turėjo savo veiklos, todėl visko nepadarė; jos dabartinėje vadovaujamoje įmonėje yra tų pačių klientų ir tų pačių tiekėjų, kurie buvo jai dirbant pas atsakovą. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad ieškovė įmonei teikė paskolas, o įskaitymas negali būti atliekamas, kadangi atsakovas nėra pareiškęs priešieškinio.Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 33–41, t. II, b. l. 1–9, t. III, b. l. 1–3, t. VIII, b. l. 179–183). Atsakovas paaiškino, kad 2015-10-09 nutraukus su ieškove darbo sutartį jos pačios prašymu paaiškėjo gausybė ieškovės darbo trūkumų ir jos nesąžiningo bei neteisėto veikimo atvejų: atleidimo dieną ieškovė neperdavė didžiosios dalies apskaitos dokumentų, neužtikrino 2013 m. ir 2014 m. finansinių ataskaitų parengimo, neišsimokėjo sau atlyginimo, nors kasoje buvo pakankamai lėšų, be jokio pagrindo nuo 2015-08-31 nutraukė įmonės patalpų nuomos sutartį, 2015-09-10 įsteigė su atsakovu tiesiogiai konkuruojantį juridinį asmenį (mažąją bendriją „Randesta“) ir išsinuomojo tas pačias patalpas, pasirinko pavadinimą klaidinamai panašų į atsakovo, neteisėtai naudojasi ilgamečiu atsakovo įdirbiu ir žinomumu, iki šiol naudoja atsakovo kontaktinę informaciją, siuntinėjo sutartis su atsakovu sudariusiems subjektams tikrovės neatitinkančią informaciją neva atsakovas pakeitė pavadinimą, atsakovo vardu nutraukė darbo sutartį su buhaltere, nuo 2015-09-10 iki 2015-10-09 atsakovo apskaita nebuvo vedama. Nurodė, kad ieškovė į savo asmeninę sąskaitą iš atsakovo banko sąskaitų persivedė ir kortelės pagalba nuėmė viso 4 008,13 Eur, iš jų 805,37 Eur suma buvo pervesta ieškovei kaip paskolos grąžinimas, o likusi 3 202,76 Eur suma buvo pervesta ieškovei nurodant įvairias kitas paskirtis arba jų nenurodant iš viso, ieškovė iki šiol yra negrąžinusi atsakovui už jo lėšas ir jo vardu bei buhalterinėje apskaitoje apskaityto 788,95 Eur sumos turto, 33,06 Eur vertės pirkinius, apmokėtus iš atsakovo banko sąskaitos, ieškovė pripažino savo asmeniniais pirkiniais, atsakovo kasoje iki šiol trūksta pinigų, nes 2013 m. savo parašu patvirtino kasoje esančią grynųjų pinigų sumą, o pradėdama 2015 m. kasos knygą nebenurodo 8 271,91 Eur likučio, o apskaitą pradeda nuo 0 Eur, atleidimo dieną savo parašu patvirtino, kad kasoje pinigų nėra; 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovė į atsakovo apskaitą fiktyviai įtraukė didelį kasos išlaidų orderių kiekį, kuriuose yra tik jos vienašaliai parašai, pasiteiravus tariamų gavėjų – jie kategoriškai paneigė kada nors gavę minėtas sumas; į apskaitą įtraukta 910,57 Eur suma, išleista už kurą, tačiau joks automobilis nebuvo naudojamas; taip pat nėra pagrindo pripažinti atsakovo išlaidomis tarpmiestinio ir miesto visuomeninio transporto bilietus, pašto išlaidas, nes tomis paslaugomis ieškovė naudojosi asmeniniais tikslais, todėl, atsakovo teigimu, ne atsakovas yra skolingas ieškovei, o ieškovė yra skolinga atsakovui. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad ieškovės skaičiavimai yra epizodiški, nuolat keičiamos skaičiavimų sumos; ieškovė elgėsi nesąžiningai, dirbo įmonės vadove, todėl priiminėjo sprendimus atsakovo vardu, akcininkas atskirtas nuo įmonės valdymo; ieškovė pervedinėdama įmonei pinigus atstovavo tiek įmonę kaip juridinį asmenį, tiek pačią save kaip fizinį asmenį, paskolų sutarčių sudaryta nebuvo; 2013 m. avansinės apyskaitos parengtos tik 2015 m. rugsėjo mėnesį, tuo metu ieškovė peržiūrėjo įmonės buhalteriją, ieškojo kaip padidinti atsakovo skolą jai, 2015 m. spalio mėnesį su buhaltere rengė naujus buhalterinius dokumentus, tikslino senus, rengė kasos išlaidų orderius, kurie yra be parašų; pati ieškovė reikalavo ją atleisti iš darbo, nurodė atleidimo dieną, galėjo neskubėti, viską sutvarkyti; finansinės atskaitomybės dokumentų parengusi nebuvo; atsakovas nustatė ieškovės padarytas klaidas, apgavystes apskaitoje; prašė priteisti visas atsakovo prašomas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovė buvo nesąžininga procese. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė įmonės vadovė papildomai paaiškino, kad iki dabar tikrindama buhalteriją randa neatitikimus, ieškovė tvarkingos buhalterijos neperdavė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas – 3650,58 EUR (t. IX, b.l. 92-97).Nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovės į įmonės sąskaitą įmokėtų piniginių lėšų grąžinimo. Ieškovė ir atsakovas 2013-05-02 sudarė darbo sutartį Nr. 3, pagal kurią ieškovė buvo priimta į direktorės pareigas, darbo sutartis nutraukta 2015-10-09 DK 129 str. 1 d. pagrindu (t. I, b. l. 6–10). Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2013-05-02 iki 2015-10-09 ėjo įmonės vadovės pareigas (t. I, b. l. 6–10). Teismas pažymėjo, kad įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui, įmonės vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad viena iš pagrindinių įmonės vadovo pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas, nes pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, jog ieškovė teigdama, jog 2013 m. iškilus įmonės finansiniams sunkumams, ji susitarė su akcininku, kad įmokės savo asmenines lėšas į įmonės sąskaitą (kaip paskolą), o pagerėjus įmonės finansinei situacijai, pinigai jai bus grąžinti, savo teiginių apie sunkią įmonės finansinę padėtį, apie nurodomą susitarimą su akcininku dėl asmeninių pinigų įmokėjimo neįrodė. Priešingai, iš į bylą pateiktos įmonės kasos knygos, sąskaitų išrašų duomenų, teismas padarė išvadą, kad pagrindo teigti apie sunkią įmonės finansinę padėtį nėra. Be to, akivaizdu, kad eidama įmonės direktorės pareigas, ieškovė būtų veikusi atidžiai, atsakingai ir kvalifikuotai, skolindama įmonei pinigus būtų sudariusi paskolos sutartis, tačiau tokių sutarčių į bylą pateikta nėra. Neįrodytas susitarimas su akcininku dėl paskolos sutarties sudarymo. Kaip teisingai pažymėjo atsakovo atstovas advokatas teismo posėdžio metu, ieškovė pervedinėdama įmonei pinigus atstovavo tiek įmonę kaip juridinį asmenį, tiek pačią save kaip fizinį asmenį, paskolų sutarčių sudaryta nebuvo, bankinių pavedimų paskirtis pildė ji pati, todėl patikimų įrodymų apie jos su įmone sudarytas paskolos sutartis byloje nėra. Iš byloje esančių sąskaitų išrašų nustatyta, kad ne tik ieškovė į įmonės sąskaitą yra pervedusi lėšų, tačiau ji iš įmonės banko sąskaitų pervedinėjo pinigus į savo asmeninę sąskaitą, nuiminėjo grynuosius pinigus, teismo posėdžio metu aiškino, kad ji ėmė paskolą, kurią dalimis pervedinėjo į įmonės sąskaitą, paskolą ėmė ir jos dukra, kuri jai pervesdavo pinigus, o ji pervesdavo įmonei. Teismo vertinimu, toks aukščiau aptartas įmonės vadovės veikimas buvo visiškai neracionalus, nelogiškas kaip įmonei vadovaujančio asmens, o atliktas tikslu suklaidinti įmonės akcininką ir pasipelnyti įmonės sąskaita. Pagal aukščiau nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad nepagrįstas ieškovės atstovo teismo posėdžio metu išsakytas teiginys, jog įskaitymas negali būti taikomas, kadangi atsakovas nėra pareiškęs priešieškinio. Ginčas, kad ieškovė per visą savo darbo pas atsakovą laikotarpį į įmonės banko sąskaitą bankiniais pavedimais iš savo banko sąskaitų pervedė 4 899,16 Eur sumą, nekilo. Į bylą pateikti abiejų šalių banko sąskaitų išrašai (t. III, b. l. 178–213, t. IV, b. l. 1–269, t. V, b. l. 11–25, 42–43, 76–111, t. VI, b. l. 108–121, t. VII, b. l. 64–193, t. VIII, b. l. 23–152, t. IX, b. l. 39–81) patvirtina, kad ieškovė iš atsakovo banko sąskaitos nuėmė grynaisiais pinigais 1 607,39 Eur, iš įmonės banko sąskaitų į ieškovės banko sąskaitas iš viso buvo pervesta 805,37 Eur paskirtyje nurodant paskolos grąžinimą, 1 595,37 Eur jai buvo pervesta nurodant įvairias paskirtis, ieškovė patvirtino, kad ji iš akcininko A. P. yra gavusi 1 650,84 Eur, ieškovė teigė, kad iš savo sąskaitų įmonės reikmėms sumokėjo 5 336,28 Eur sumą. Ginčas, kad prekės pirktos 33,06 Eur sumai įmonės lėšomis įmonei nepriklauso, nekilo.Ieškovė nurodė, kad atsakovas jai turi grąžinti 2 442,95 Eur sumą, kurią ji apskaičiuoja taip: iš jos į įmonės sąskaitas įmokėtos 4 899,16 Eur sumos atima akcininko jai sumokėtą 1 650,84 Eur sumą ir 805,37 Eur sumą pervestą pavedimais, kurių paskirtyje buvo nurodyta paskolos grąžinimas.Teismas pažymėjo, kad atsakovo buhalterės 2016-05-05 parengta pažyma, avanso apyskaitos, kuro kvitai (t. III, b. l. 32–76) patvirtina, kad įmonė nebuvo sudariusi su ieškove sutarties automobilio naudojimui, įmonė automobilio neturi, tačiau ieškovė naudojosi įmonės lėšomis nurašant kurą, dėl to per 2013 m. ir 2014 m. įmonei buvo padaryta 910,57 Eur žala. Ieškovė neįrodė aukščiau nurodytų sumų panaudojimo įmonės reikmėms, be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, kvituose net nenurodyta jokių atsakovo rekvizitų. Taip pat atsakovo buhalterės 2016-05-06 parengta pažyma, avanso apyskaitos, keleivio bilietai, vienkartiniai bilietai, siuntų talonai (t. III, b. l. 12–13, t. VI, b. l. 179–200, t. VII, b. l. 1–21) patvirtina, kad ieškovė savo reikmėms naudodamasi transporto, siuntų paslaugomis jas nepagrįstai apmokėjo iš įmonės lėšų, kai kurias sąskaitas įvesdavo pakartotinai jau po įvesto talono sumos, komandiruotes patvirtinančių įrodymų ar kitų įrodymų, patvirtinančių išlaidas bilietų pirkimui, siuntų siuntimui į bylą ieškovė nepateikė, todėl aukščiau nurodytais veiksmais padarė atsakovui 206,47 Eur žalą. Be to, teismas nurodė, jog ieškovė nepaneigė, kad ji atsakovui nėra grąžinusi už atsakovo lėšas ir atsakovo vardu įsigyto turto – 579,24 Eur vertės kompiuterio Dell, 23,17 Eur vertės krepšio, 9,56 Eur vertės aušinimo pado, 41,44 Eur vertės kniediklio, 66,32 Eur vertės virdulio, 49,24 Eur rankinės, 19,98 Eur kavamalės – viso turto už 788,95 Eur sumą. Pažymėjo, kad 2015-10-09 savo parašu ieškovė patvirtino aukščiau nurodyto turto su aukščiau nurodytomis vertėmis priskyrimą įmonės turtui ir patvirtino jo neperdavusi (t. II, b. l. 184), 2016-02-15 rašte ieškovė nurodė, kad tą patį mėnesį, kai prekės buvo įsigytos, įvyko virdulio, kavamalės, kniediklo, aušinimo pado ir krepšio gedimai, gedimų aktų neturi, turtas nurašytas (t. II, b. l. 186), todėl teismas konstatavo, jog skaičiuojant atliktų operacijų rezultatą 788,95 Eur suma turi būti įvertinta.Į bylą yra pateiktas 2016-05-02 antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0025/16/00012, kuriame užfiksuotos ieškovės naudotame atsakovo kompiuteryje esantis „Skype“ susirašinėjimas (t. VII, b. l. 22–55), iš kurio nustatyta, kad ieškovė 2015 m. rugsėjo 29, 30 dienomis į atsakovo apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius, kurie nebuvo lėšų gavėjų pasirašyti, o lėšų gavėjai nurodė, kad minėtų sumų jie nėra gavę, kas patvirtina nesąžiningą ieškovės veikimą, todėl teismas nurodė, jog 870,61 Eur suma taip pat turi būti išskaičiuota. Byloje nustatyta, kad iki 2015 m. ieškovė pasirašydavo kasos knygoje, 2014-12-31 likutis įmonės kasoje buvo 8 271,91 Eur (28 561,25 Lt), tai ieškovė yra patvirtinusi savo parašu, o 2015 metai įmonės kasos knygoje pradedami 0 Eur ir nuo 2015 m. ieškovė kasos knygų nebepasirašinėjo (t I, b. l. 47–55, 80–102), 8 271,91 Eur išėmimo (dingimo) 2015 m. sausio 1 dienai ieškovė niekaip nepagrindė, 2015-10-09 kasos perdavimo akte ieškovė savo parašu patvirtino, kad kasoje pinigų nėra (t. I, b. l. 103). Teismas akcentavo, kad ieškovė buvo įmonės vadovė, ji buvo atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos politikos parengimą, tokios savo pareigos tinkamai nevykdžiusi turi prisiimti iš to kylančias pasekmes. Ieškovės teismo posėdžio metu išsakytas teiginys, kad akcininkas buhalterei R. B. 2015-01-01 liepė kasoje įrašyti nulį, teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįstas ir tik patvirtina ieškovės, kaip įmonės vadovės, neatsakingą pareigų ėjimą. Taigi, teismas nurodė, jog konstatuojamas 8 271,91 Eur trūkumas įmonės kasoje, likęs nuo 2015-01-01. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kadangi atsakovas nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo, tai pagrindo tiksliau detalizuoti iš ieškovės sąskaitų darytus pavedimus ir pasisakyti dėl atsakovo nurodyto papildomo 59,13 Eur trūkumo kasoje 2015 m. spalio mėn. nėra, nes iš bendros aukščiau pateiktos sąskaitų išrašų, buhalterinių pažymų, avanso apyskaitos, kasos knygos analizės, susumavus aukščiau nurodytas aptartas sumas akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog ne atsakovas yra skolingas ieškovei, o ieškovė yra likusi skoloje įmonei, skola įmonei viršija neaptartas sumas, todėl net jei jos ir būtų pripažintos pagrįstomis, tai nekeistų teismo išvados, kad būtent ieškovė yra skolinga įmonei.Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 2 442,95 Eur piniginių lėšų jai priteisimo iš atsakovo nėra.Atmetęs ieškinį teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir iš ieškovės priteisė atsakovo naudai 3 650,58 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (t. I, b. l. 110, 112–115, t. II, b. l. 20–23, t. III, b. l. 147–150, t. VI, b. l. 129–132). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, teiktų dokumentų kiekį, aplinkybę, kad byla jau buvo nagrinėta apeliacine tvarka, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino ir priteisė jam iš ieškovės visą sumą - 3 650,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė R. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo jos naudai 2442,95 eurų negrąžintų piniginių lėšų ir bylinėjimosi išlaidas. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prijungti įrodymus – VMI prie LR FM sprendimų dėl mokestinių nepriemokų išieškojimo iš atsakovo, apklausti buhalterę R.B., UAB „Tik apskaita“ buhalterę R. P.. Apeliantė teigia, kad pradėjusi dirbti įmonėje negavo jokių veiklos dokumentų, buhalterinė apskaita buvo netvarkinga. Tik pakeitus buhalterę buvo sutvarkyta apskaita. 2015-01-01 akcininkas buhalterei R. B. nurodė kasoje įrašyti 0, t.y. padaryti nulinį balansą. R. B. po to nutraukė darbo santykius su įmone, tačiau toliau padėjo ieškovei tvarkyti dokumentus. R. B. teigė, jog ieškovė nieko nepasisavino iš įmonės ir tai galėtų paliudyti teisme. 2013 m. ieškovė siūlė skelbti bankrotą, tačiau įmonės akcininkas nesutiko. Todėl ieškovė turėdama tikslą gelbėti įmonę paėmė paskolą savo vardu ir gautą sumą dalimis pervedinėjo įmonei ir 2015 m, įmonės padėtis ėmė gerėti. Bankų pavedimai patvirtina, jog atsakovui yra pervesta 2824,95 eurų suma. Nors pavedimuose nėra nurodyti jų tikslai, tačiau faktinis jų tikslas – išgelbėti įmonę nuo finansinės krizės. Ieškovė nurodo, jog teismas nepagrįstai nurodė, jog nebuvo nustatyta, kad įmonė turėjo finansinių sunkumų. Finansiniai sunkumai įmonėje buvo akivaizdūs, ką patvirtina 2014-10-21 VMI prie LR FM sprendimas Nr.(23.31-08) 467-50088, kurio pagrindu iš atsakovo buvo išieškota mokestinė nepriemoka. Atsakovas pasielgė nesąžiningai ir nutylėjo apie sunkumus. Atsakovas sąmoningai šių dokumentų nepateikė teismui. Apeliantė sutinka, jog teismas teisingai nurodė, jog neįrodytas ieškovės susitarimas su akcininku dėl paskolos sutarties sudarymo, tačiau esant paplitusiai praktikai tarp darbdavio ir darbuotojo - šiuo atveju ieškovė buvo pavaldumo santykiuose, taip pat asmeniniais ryšiais bei norėdama išlikti darbe, būti lojalia akcininkui, padėti įmonei atgauti finansinį stabilumą - sudarė nerašytinį susitarimą su atsakovu dėl paskolos įmonei suteikimo iki tol, kol pagerės įmonės finansinė padėtis. Tokį susitarimą įrodyti sunku, tačiau atsiranda pagrįstų abejonių atsakovo sąžiningumu. Kyla klausimas, kodėl atsakovas neprieštaravo, kad apeliantė pervedinėtų sumas atsiskaitant už suteiktas paslaugas. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos ieškinį, neišsigilino į ieškinį ir netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymus bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidė esminius teisės principus, nukrypo nuo Lietuvos aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos teisinius santykius. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama teismo pareiga konstatuoti ieškinio pagrindą ir tai, kad teismo nesaisto ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas. Teismas turi nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reikalavimo pagrįstumą. Apeliantė teigia, jog teismo sprendimas yra tinkamai neargumentuotas. Teismas, neįvykdė 2016-11-28 Vilniaus apygardos teismo nutarties reikalavimų, neatskleidė atliktų finansinių operacijų faktinių aplinkybių, neatskleidė ir neįvertino, ar apeliantė atsiskaitydama už atsakovą galėjo daryti iš atsakovo sąskaitų sau persivestų lėšų ar savo asmeninių. Nebuvo apklausta liudytoja R. B.. Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė iš jos atsakovui 3650,58 eurų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovui priteista išlaidų suma neadekvati, keletą kartų viršija ieškovės turėtas išlaidas. Byla yra vidutiniškai sudėtinga, atstovavimo laikas nėra ilgas, nagrinėjami klausimai nėra nauji teismų praktikoje, nebuvo reikalingos specialios žinios, nebuvo rengiama daug ir didelės apimties procesinių dokumentų. Byla buvo nagrinėjama Vilniuje, kur yra r atsakovo atstovo darbo vieta. Tikėtina, jog priteisinat sumą, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl 2017-03-01 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4098-996/2017 atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš apeliantės ieškovės R. K. atsakovės UAB „Andesta“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, ieškovės skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes ieškovės argumentai yra nepagrįsti bei nepaneigia byloje pateiktų akivaizdžių faktinių aplinkybių dėl netinkamo pačios ieškovės, kaip buvusios atsakovo direktorės, pareigų vykdymo, o visa tai išsamiai ir motyvuotai yra atskleista teismo sprendime, su kuriuo atsakovė visiškai sutinka. Įvertinus ieškovės Skundo teiginius, atsakovas daro išvadą, jog ieškovė siekia ne teismo sprendimo peržiūrėjimo ir teisėtumo patikrinimo, o paprasčiausiai nori dar kartą nuo pat pradžių pakartotinai išnagrinėti bylą, tarsi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir priimto sprendimo apskritai nė neegzistuotų, o tai iš principo prieštarauja civilinio proceso taisyklėms. Atsakovas nurodo, jog ieškovės prašyme dėstomi teiginiai nesudaro pagrindo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; tai tik pareikalautų papildomų laiko ir bylinėjimosi kaštų sąnaudų, o ieškovės pozicija ir jos pateikiama faktinių aplinkybių interpretacija yra išsamiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose bei užfiksuota teismo posėdžių garso įrašuose, todėl prašo šį ieškovės prašymą atmesti. Taip pat atsakovas nurodė, jog ieškovės prašymas prijungti naujus įrodymus, juos išreikalauti bei apklausti liudytojus pagal CPK 314 str. negali būti tenkinamas, nes juos ieškovė pateikė pavėluotai ir nepagrindė. Ieškovė skunde nurodo, neva teismas neįsigilino į ieškovės ieškinį. Tačiau grįsdama šį teiginį, ieškovė skunde nepateikia jokių konkrečių argumentų ir neįvardija jokių ieškinyje nurodytų faktų ar aplinkybių, kurių teismas sprendime būtų neišnagrinėjęs ar išnagrinėjęs netinkamai. Ieškovės skunde pateikiama tik prielaidomis grįsta ir subjektyvi kelių selektyvių faktinių aplinkybių interpretacija. Ieškovės skunde nurodoma, kad atsakovės akcininkas 2015-01-01 neva nurodęs buvusiai Atsakovo buhalterei R. B. Atsakovo kasoje įrašyti 0. Tačiau šis teiginys absoliučiai neatitinka tikrovės ir nebuvo ieškovės nurodytas bei pagrįstas bylos nagrinėjimo metu. Byloje surinktos aplinkybės patvirtina kaip tik priešingai – kad pati ieškovė, būdama atsakovės direktore, dar nuo 2013-05-02 buvo tiesiogiai pati atsakinga už tinkamą atsakovės buhalterinę apskaitą ir visus sprendimus priiminėjo pati, be to, pati pasirašė visus kasos apskaitos dokumentuose. Neįtikėtinai skamba ir kita ieškovės skundo prielaida, kad galimai dėl tokio tariamo atsakovės akcininko nurodymo atsakovo kasoje įrašyti 0, neva duoto dar 2015-01-01 – ieškovės buhalterė nutraukė darbo santykius. Tik ieškovė nutyli, kad buhalterė nutraukė darbo santykius tik 2015-09-10, t.y. praėjus net 9 mėnesiams, ir pateikusi savo pačios trumpą prašymą be jokių motyvų. Kartu ieškovė nutyli, kad lygiai tą pačią buhalterės atleidimo iš darbo dieną, t.y. 2015-09-10, ieškovė, dar būdama atsakovės direktore, įsteigė su atsakove tiesiogiai konkuruojantį (vertimo veikla užsiimantį) juridinį asmenį MB „Randesta“ ir išsinuomojo tas pačias patalpas adresu Laisvės pr. 77-303, Vilnius, kuriose iki tol ne vienus metus veiklą vykdė atsakovas. Taigi, tikroji priežastis, kodėl ieškovė 2015-09-10 atleido buhalterę, buvo ne galimas buhalterės nepasitenkinimas atsakovo akcininko elgesiu – o nesąžiningi ieškovės veiksmai siekiant brutaliai perimti atsakovo vykdytą veiklą ir perkelti ją į savo naujai įkurtą juridinį asmenį MB „Randesta“.Atsakovas teigia, jog ieškovės skunde nurodytos prielaidos apie tai, kad atsakovo finansinė padėtis esą buvusi prasta ir neva ieškovė siūliusi kelti atsakovui bankroto bylą – skamba absurdiškai. Bylos nagrinėjimo metu išanalizavus atsakovo finansinius dokumentus už visą ieškovės vadovavimo atsakovui laikotarpį buvo nustatyta, kad atsakovas nebuvo nemokus, atsakovo banko sąskaitose ir kasoje buvo pakankamai lėšų atsiskaitymams su kreditoriais, ir tik dėl akivaizdaus ieškovės kompetencijos trūkumo ir neūkiškumo atsakovas susidurdavo su laikinais banko sąskaitų apribojimais, tačiau pati ieškovė patvirtino, kad atsakovo kasa niekada nebuvo apribota ir ieškovė atlikinėjo atsiskaitymus tiek iš atsakovo kasos, tiek iš savo asmeninių sąskaitų (prieš tai persivedusi į jas pinigus iš atsakovo sąskaitų). Ir svarbiausia – Įmonių bankroto įstatymo nuostatos numato ieškovei ne teisę siūlyti kelti bankroto bylą, o aiškią ir imperatyvią pareigą pačiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei būtų paaiškėję, jog atsakovas tapo nemokus. Atsiliepime atsakovas nurodo, jog ieškovės skundo teiginiai apie gelbėjant atsakovės finansinę padėtį ieškovės vardu paimtą 36 000 eurų (124,300 litų) paskolą yra taip pat atmestini, nes ši ieškovės asmeninė paskola niekaip nebuvo susijusi su atsakovo veikla. Juk kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ieškovė jokios finansinės paramos atsakovui neteikė, o priešingai – pati ieškovė atsakovo sąskaita finansavo savo asmeninį gyvenimą, nes ieškovė liko skolinga atsakovui ne mažesnę nei 2 829,04 Eur sumą (ieškovė savo darbo metu buvo persivedusi iš atsakovo banko sąskaitų į savo banko sąskaitas 759,05 Eur daugiau, nei buvo pervedusi iš savo asmeninių sąskaitų į atsakovo sąskaitas, atsakovo kasoje ieškovės vadovavimo laikotarpiu buvo nustatytas 1 216,92 Eur grynųjų pinigų trūkumas, ieškovė, kaip atskaitingas asmuo, liko skolinga atsakovui 64,12 Eur, ir pasisavino bei negrąžino atsakovui turto už 788,95 Eur). Ieškovės teiginių deklaratyvumą ir nepagrįstumą patvirtina tai, kad ieškovė nenurodo kam konkrečiai, kada ir kokiomis sumomis ji tariamai naudojo savo asmeninę paskolą, bei ar ją panaudojo visą, ar tik jos dalį. Todėl jei ir buvo pasiėmusi paskolą – ieškovė ją naudojo su atsakovo veikla absoliučiai nesusijusiais tikslais.Skunde pati ieškovė atkreipia dėmesį „į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu teismas nenustatė, kad UAB „Andesta“ turėjo finansinių sunkumų, taip pat nenustatė poreikio gelbėti įmonę nuo finansinės krizės“. Todėl visiškai priešingas ieškovės teiginys, neva „nors ir banko pavedimuose nėra tiksliai nurodyti pavedimų tikslai, tačiau faktinis pavedimų tikslas - išgelbėti įmonę nuo finansinės krizės yra pakankamai aiškus“ yra akivaizdžiai nelogiškas, nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais ir todėl yra atmestinas.Komentuodama su skundu teikiamus ir prašomus prijungti naujus įrodymus (VMI prie LR FM sprendimus), ieškovė nurodo, neva jie turėtų patvirtinti atsakovo finansinius sunkumus ieškovės vadovavimo laikotarpiu. Atsakovas su tokiomis interpretacijomis nesutinka. Visos be išimties nepriemokos yra nedidelės apimties ir buvo apmokėtos po labai trumpo laiko dar pačios ieškovės vadovavimo laikotarpiu. Todėl visa tai liudija ne apie finansinius sunkumus, o apie akivaizdų ieškovės negebėjimą vadovauti juridiniam asmeniui ir užtikrinti savalaikį prievolių vykdymą. Be to, skunde teigdama neva atsakovas buvo nesąžiningas ir nutylėjo aplinkybes apie šias nepriemokas, ieškovė ignoruoja civilinio proceso kodekse įtvirtintą šalių įrodinėjimo pareigą ir užmiršta, kad tai ji pati privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo ieškinio reikalavimus. Nenurodžiusi šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme ir nepateikusi įrodymų – už tai pasekmes turėtų prisiimti tik pati ieškovė. Tuo labiau, kad minėtos nepriemokos buvo ypatingai nedidelės apimties, trumpalaikės, ir patvirtina tik pačios ieškovės netinkamą vadovavimą atsakovui, tačiau ne kokius nors atsakovo finansinius sunkumus ar būtinybę „gelbėti“ atsakovą. Dar daugiau, po ieškovės atleidimo paskirtai naujajai atsakovo vadovei apskritai nebuvo žinoma apie šias ar kitas nepriemokas ieškovės vadovavimo laikotarpiu, nes ieškovė tinkamai neperdavė atsakovui buhalterinės apskaitos dokumentų, ir pati buhalterinė apskaita ieškovės vadovavimo laikotarpiu buvo vedama aplaidžiai ir netinkamai.Atsakovas nurodo, jog ieškovė skunde pripažįsta, jog „Teismas teisingai konstatavo, kad neįrodytas apeliantės (ieškovės) susitarimas su akcininku dėl paskolos sutarties sudarymo“, tačiau vėliau pati sau prieštarauja nurodydama, neva ji vis dėlto „sudarė nerašytinį susitarimą su atsakovu dėl paskolos įmonei suteikimo“. Šiam savo teiginiui pagrįsti ieškovė pateikia platų spektrą interpretacijų ir samprotavimų, tačiau atsakovas atkreipia dėmesį, kad visos šios ieškovės interpretacijos ir samprotavimai yra absoliučiai nepagrįsti. Neegzistuoja jokia praktika tarp darbdavio ir darbuotojo teikti vienas kitam paskolas, nes darbinių santykių esmė yra vykdyti darbines pareigas bei apmokėti už sulygtą darbą; ieškovė pamiršta, jog ji dirbo direktorės pareigose, todėl ją su atsakovu siejo fiduciariniai (pasitikėjimo), o ne pavaldumo santykiai, kurie jokiu būdu jos neįpareigojo skolinti pinigų atsakovo veiklai finansuoti; taip pat nebuvo jokio poreikio kaip nors papildomai finansuoti atsakovo veiklos, o būtų pakakę paprasčiausiai kompetentingai ir tinkamai vadovauti atsakovui. Taip pat ieškovė skunde klaidingai interpretuoja uždarosios akcinės bendrovės akcininko teises ir pareigas – atsakovo akcininkas teturėjo tik pareigą savo kapitalu apmokėti už akcijas, tačiau jis jokiu būdu neturėjo būti ir nebuvo atsakingas už atsakovo kasdienės veiklos vykdymą, ūkinių ir finansinių operacijų atlikimą – visa tai buvo tiesioginės pačios ieškovės, kaip atsakovo direktorės, pareigos, todėl akcininkas nei žinojo, nei turėjo žinoti kaip konkrečiai ieškovė pervedinėja sumas atsiskaitydama už atsakovo prievoles.Atsakovas kategoriškai nesutinka su ieškovės skunde išdėstytomis prielaidomis, neva nepareiškęs priešieškinio, atsakovas akceptavo ir pripažino faktą, jog ieškovė „pervesdavo savo asmenines lėšas į įmonės sąskaitą, norėdama išgelbėti įmonę nuo finansinės krizės“. Priešingai, viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas nuosekliai įrodinėjo, kad ieškovė pavedimus iš savo asmeninių sąskaitų atlikinėjo tik todėl, kad prieš tai ji buvo persivedusi šias lėšas iš atsakovo, todėl iš tiesų ieškovė naudojo ne savo asmenines lėšas, o atsakovo lėšas, buvusias jos asmeninėse sąskaitose, ir atsakovas buvo paprasčiausiai netinkamai valdomas, bet ne ištiktas kokios nors finansinės krizės.Atsakovas nurodo, jog teismas tinkamai atskleidė bylos aplinkybes ir jas išsamiai išnagrinėjo, todėl priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad kaip yra konstatuota kasacinės instancijos teismo praktikoje, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-257-701/2015 ir kt.). Todėl ieškovės skunde pateikiamos prielaidos bei atskirų ir pavienių faktinių aplinkybių subjektyvios ir spekuliatyvios interpretacijos nesudaro pagrindo keisti ar naikinti sprendimo.Ieškovė skunde pateikė deklaratyvų teiginį, neva teismas sprendime netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė skunde neįvardijo absoliučiai nė vienos materialinės teisės normos, kuri bent teoriškai galėtų būti buvusi pažeista. Ieškovė skunde nurodė ir kitą deklaratyvų teiginį, neva teismas sprendime netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymus bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Tačiau ir vėl jokių konkrečių argumentų apie tai, kaip ir kokios procesinės teisės normos galėjo būti netinkamai pritaikytos ar išaiškintos – nepateikė. Priešingai, sprendime teismas tinkamai taikė ir aiškino įrodymus bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Paneigiant bet kokias ieškovės spekuliacijas pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje dėl sprendimo argumentavimo 2015-11-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-558-421/2015 yra konstatavęs, kad „tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“,bylos Nr. 3K-3-107/2010)“. Kaip matyti iš šios teismų praktikos, teismas neturi pareigos individualiai ir detaliai argumentuoti kiekvieną argumentą bei sprendimą. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, remiasi pateiktų įrodymų visuma. Ieškovė skunde nurodė, kad teismas sprendime pažeidė dar ir esminius teisės principus, tačiau ir vėl nė vieno argumento apie tai, kokie konkretūs esminiai teisės principai ir kaip galėjo būti pažeisti, neįvardijo. Todėl atsakovas prašo atmesti šias nepagrįstas ieškovės prielaidas. Lygiai tokiu pat deklaratyviu ir nepagrįstu laikytinas ir ieškovės skundo teiginys neva teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tiesa, ieškovės skunde yra pacituotos dvi kasacinio teismo nutartys, susijusios su teismo pareiga nustatyti tinkamą teisinį pagrindą ir pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą, tačiau Ieškovė nenurodo, kaip konkrečiai teismas nuo šios praktikos nukrypo ir kokius teisinio pagrindo nustatymo ar pareigos motyvuoti sprendimą pažeidimus padarė. Atsižvelgiant į tai, šie ieškovės teiginiai yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.Skunde ieškovė nurodė, neva teismas, pakartotinai išnagrinėjęs ieškinį, neįvykdė 2016-11-28 Vilniaus apygardos teismo nutarties Nr. 2A‑2458‑803/2016 reikalavimų, neatskleidė atliktų finansinių operacijų faktinių aplinkybių, neatskleidė ir neįvertino ar ieškovė atsiskaitymus už atsakovą galėjo daryti iš atsakovo sąskaitų sau persivestų lėšų ar savo asmeninių. Tačiau bent kiek atidžiau susipažinus su sprendimu tampa akivaizdu, kad teismas labai atidžiai ištyrė atliktų finansinių operacijų faktines aplinkybes, bylos nagrinėjimo metu išsireikalavo ir išanalizavo lėšų judėjimą pagrindžiančius tiek ieškovės, tiek atsakovo banko sąskaitų išrašus, maža to – nustatė netgi aritmetines ieškovės atliktų skaičiavimų klaidas, todėl priekaištauti teismui dėl finansinių operacijų faktinių aplinkybių neatskleidimo nėra jokio pagrindo. Be to, ieškovės reikalavimų pagrįstumui buvo svarbu ne tik išanalizuoti lėšų judėjimą ieškovės asmeninėse banko sąskaitose, tačiau ne ką mažiau svarbu buvo įvertinti ir lėšų judėjimą atsakovo kasoje, ieškovės, kaip atskaitingo asmens, įsipareigojimus, bei ieškovės pasisavintą ir negrąžintą atsakovo turtą. Todėl teismas tinkamai įvykdė 2016-11-28 Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 2A‑2458‑803/2016 įvardintus trūkumus bei priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą ieškovės ieškinį atmesti visiškai.Ieškovė kaip vieną iš sprendimo trūkumų nurodo tai, kad teismas neapklausė liudytojos R. B., buvusios atsakovo buhalterės. Tačiau atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad dar pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas teikė prašymą įtraukti buvusią atsakovo buhalterę R. B. dalyvauti šioje byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, ar bent apklausti ją kaip liudytoją, tačiau tam ieškovė (ir jos atstovas) aktyviai priešinosi. Tačiau teikdama paskutinį savo patikslintą ieškinį – ieškovė jau pati pateikė prašymą apklausti R. B. liudytoja, ir posėdžio metu įsipareigojo užtikrinti šios liudytojos atvykimą į kitą teismo posėdį. Kaip paaiškėjo paskutiniojo teismo posėdžio metu – šio savo įsipareigojimo užtikrinti liudytojos atvykimą ieškovė neįvykdė, ir maža to, pati sutiko bylą nagrinėti apskritai nebeapklausiant šios liudytojos. Be to, ieškovė kaip trūkumą nurodo tik patį nepaklausimo faktą, tačiau nenurodo, kokias svarbias bylos išnagrinėjimui aplinkybes ši liudytoja būtų galėjusi patvirtinti.Atsakovas nesutinka su ieškovės skunde nurodytu teiginiu, jog teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo įsitikinimu, teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra tinkamas, pagrįstas ir teisingas. Primintina, kad byla jau du kartus buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir kartą – apeliacinės instancijos teisme, buvo surengta daug žodinių teismo posėdžių, ieškovė net du kartus tikslino ieškinį (dėl to atsakovas buvo priverstas rengti net tris atsiliepimus į ieškovės ieškinius), byloje buvo nagrinėjami dviejų skirtingų teisės institutų – darbo santykių ir juridinių asmenų veiklos – teisiniai klausimai. Bylą sudaro ne vienas tomas dokumentų, didelė dalis iš kurių yra finansiniai atsakovo dokumentai, reikalaujantys daug laiko ir pastangų juos analizuojant. Be to, ieškovės procesinis elgesys byloje buvo chaotiškas, ieškovė byloje dėstė nenuoseklią poziciją ir elgėsi nesąžiningai, tuo apsunkindama atsakovo galimybes gintis nuo reiškiamų reikalavimų. Pati disponuodama atsakovo dokumentais ir nepaisant daugybės raginimų vengdama šiuos dokumentus perduoti atsakovui, bei pati savo parašu patvirtinusi sutikimą su atsiskaitymų atidėjimu iki kol dokumentai bus pateikti atsakovui – ieškovė pateikė ieškinį teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio, nepanaudotų atostogų apmokėjimo, įneštų į įmonės sąskaitą pinigų grąžinimo. Iki 2016-01-25 įvykusio parengiamojo posėdžio rengtuose procesiniuose dokumentuose nurodžiusi, kad atsakovui perdavė visus jos dokumentus, ieškovė vis dėlto sakė netiesą, nes 2016-02-15 vykusio susitikimo metu perdavė atsakovui dar dalį pastarosios dokumentų (2016-02-15 Priėmimo-perdavimo akto kopija yra pateikta į bylą). Ieškovė pilnai neįvykdė teismo 2016-12-12 nutarties bei 2017-02-10 pranešimo dėl dokumentų pateikimo. Ieškovė savo ieškinio reikalavimus grindė paskutinėmis jos vadovavimo atsakovui dienomis parengtais fiktyviais ir tikrovės neatitinkančiais dokumentais, kurie ne atspindi tikrąją atsakovo finansinę padėtį, o buvo sukurti tik siekiant kuo labiau išdidinti tariamą atsakovo skolą ieškovei (žr. pvz., kasos išlaidų orderius, pateiktus į bylą kartu su 2017-01-20 prašymu dėl dokumentų prijungimo prie bylos, prašymo priedas Nr. 6). Toks ieškovės elgesys laikytinas nesąžiningu ir pripažintinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai – tačiau ieškovė šių nuostatų akivaizdžiai nesilaikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau savo prašymo nemotyvuoja. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau savo prašymo nemotyvuoja. Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų prijungimo, duomenų išreikalavimo, liudytojų apklausos

Apeliantė prašo prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus, t.y. VMI prie LR FM sprendimus dėl mokestinių nepriemokų išieškojimo iš atsakovo nuorašus, išreikalauti iš SODROS sprendimų dėl mokestinių nepriemokų išieškojimo iš atsakovės kopijas bei apklausti atsakovo buhalterę R.B.ir UAB „Tik apskaita“ buhalterę R. P.. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė ir nepateikė argumentų, kad 2013-2015 metų laikotarpio dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kaip matyti iš prie apeliacinio skundo pridėto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM rašto, apeliantė dėl prašomų prijungti įrodymų kreipėsi tik 2017-03-29, t.y. jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliantė nenurodė, dėl kokių priežasčių dėl minėtų įrodymų ji kreipėsi tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir dėl kokių priežasčių ji to negalėjo padaryti anksčiau. Apeliantė nemotyvuoja savo prašymo išreikalauti įrodymus. Ji nenurodo, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pati ir nepateikė pirmosios instancijos teismui. Apeliantė prašo apklausti liudytojomis buhalterę R.B. ir UAB „Tik apskaita“ buhalterę R. P., tačiau nenurodo, kokias aplinkybes, reikšmingas bylai patvirtintų šios liudytojos. Taip pat nenurodo, kodėl šio prašymo nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byla taro šalių nagrinėjama nuo 2015 metų – ieškovė kreipėsi į teismą 2015-11-24. 2016-06-01 teismo sprendimą apskundus ir apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus dalyje nagrinėti iš naujo, buvo pakankamai laiko tiek visiems įrodymams pateikti, tiek prašyti apklausti byloje liudytojus. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl šios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) ir turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei juos pagrindžiantys įrodymai. Iš apeliantės prašomų prijungti dokumentų datos matyti, jog juos apeliantė turėjo galimybę reikalauti ir pateikti bylą nagrinėjant ir pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliantė turėjo visas procesines galimybes teikti prašymus dėl liudytojų apklausos. Todėl teisėjų kolegija dėl apelianto prašomų prijungti įrodymų bei įrodymų išreikalavimo sprendžia, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau ir apeliantės prašymai prijungti naujai teikiamus įrodymus bei išreikalauti naujus įrodymus ir apklausti liudytojus yra atmetami.

Dėl ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinis skundas atmestinas. Byloje nustatyta, ieškovė kreipėsi į teismą ir, galutinai suformulavusi reikalavimą, prašė priteisti 5245,22 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015-10-09 iki visiško atsiskaitymo, ieškovės įmokėtą į atsakovo sąskaitą 2680,95 Eur sumą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu pirmą kartą išnagrinėjęs bylą, ieškinį tenkino iš dalies. 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kurioje priteista ieškovei R. K. iš atsakovo UAB „Andesta“ 64,70 Eur negrąžintų piniginių lėšų, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikino ir bylą dėl šios dalies perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apylinkės teismui. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad ieškovės reikalavimas dėl 4 899,92 eurų priteisimo buvo siejamas ne su darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybėmis, o kylantis iš civilinių teisinių santykių. Tai reiškia, jog šioje bylos dalyje ieškovė, atstovaujama advokato, galėjo ir turėjo pareigą įrodyti aplinkybes dėl skolos dydžio (CPK 13, 178 straipsniai). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog byloje liko neatskleistos aplinkybės dėl ieškovės iš atsakovo sąskaitų gautos 4008,13 eurų sumos ir apeliantės įmokėtų sumų į atsakovo sąskaitą, t.y. atliktų operacijų apskaitos rezultato. 2016 m. lapkričio 28 d. teismo nutartyje nurodyta, jog priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodė teismas, kad tuo atveju, jei atsakovas šioje byloje įrodinėdamas apeliantės skolą darbdaviui nepareiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, nereiškia, kad teismas neturėjo įvertinti šalių tarpusavio finansinių operacijų pagrįstumo ir sumų dydžio, ir tam atsakovui nereikia pareikšti savarankiško reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nėra galimybės bylą išnagrinėti, nes nėra atskleistos atliktų finansinių operacijų faktinės aplinkybės bei byloje taip pat būtina įvertinti, ar apeliantė atsiskaitymus už atsakovą galėjo daryti iš atsakovo sąskaitų sau persivestų lėšų, ar savo asmeninių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, antrą kartą nagrinėdamas bylą dalyje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė apeliacinės instancijos teismo nurodytus reikalavimus, t.y. išreikalavo į bylą šalių turimų banko sąskaitų išrašus ginčo laikotarpiu (t. III, b.l. 169-170). Teismas detaliai išanalizavo į bylą pateiktų sąskaitų išrašų duomenis (t. III-IIIV). Todėl apeliantės argumentai, jog teismas neįvykdė apeliacinės instancijos teismo nurodymo ir netinkamai išnagrinėjo bylą, yra atmestini kaip nepagristi. Taip pat kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nustatė, jog įmonė neturėjo finansinių sunkumų, jog nebuvo susitarimo su akcininku dėl paskolos. Kolegija nurodo, jog jau pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog ieškovės reikalavimas dėl negrąžintų lėšų priteisimo siejamas ne su darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybėmis, o kylantis iš civilinių teisinių santykių, o tai reiškia, jog šioje bylos dalyje ieškovė, atstovaujama advokato, galėjo ir turėjo pareigą įrodyti aplinkybes dėl skolos dydžio (CPK 13, 178 straipsniai). Ieškovė savo argumentų, jog įmonė turėjo fiinansinių sunkumų, todėl ją reikėjo gelbėti,k bei paskolos su akcininku buvimo fakto nepagribndė leisitnais įprydmais byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šios aplyinkbės nėra įporydtos. Nors byla nagrinėjama nuo 2015-11-24, ieškovė tik dabar su apeliaciniu skundu pateikė prašymą, prašydama prijungti įrodymus, patvirtinančius jos argumdentus, tačiau toks jos prašymas teiktas pavėluotai, todėl, kaip aukščiau minėta, atmestas. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nepagrįstas ieškovės argumentas, jog nesant atsakovo priešieškinio, įskaitymas negalimas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta išvada nagrinėjamu klausimu ir motyvų nekartoja. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos ieškinį, neišsigilino į ieškinį ir netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymus bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidė esminius teisės principus, nukrypo nuo Lietuvos aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos teisinius santykius. Tačiau tokių savo teiginių ieškovė neargumentuoja ir konkrečiai nenurodo, kokias materialinės ar procesinės teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą. Taip pat ieškovė nenurodo, nuo kokios kasacinio teismo suformuotos praktikos nukrypo teismas. Todėl šie ieškovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir plačiau dėl jų kolegija nepasisako. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog teismas netinkamai išsprendė bylą, nes neapklausė liudytojos R. B.. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė byloje teikė prašymą apklausti R.B. liudytoja byloje ir įsipareigojo užtikrinti jos dalyvavimą, tačiau šiai neatvykus į teismo posėdį, pati sutiko bylą nagrinėti be jos ir atsiėmė prašymą dėl liudytojo (2017-02-24 teismo posėdžio garso įrašas, t. IX , b.l. 88). Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas priteisė iš jos atsakovui nepagrįstai per dideles bylinėjimosi išlaidas. Ginčijamu teismo sprendimu iš apeliantės atsakovo naudai yra priteista 3650,58 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas pasisakė, jog įvertino bylos sudėtingumą, apimtį, spręstinų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, teiktų dokumentų kiekį, aplinkybę, jog byla jau buvo nagrinėta apeliacine tvarka. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nes byla yra didelės apimties (9 tomai), nagrinėta pirmosios instancijos teisme pakartotinai. Byloje ieškovė kelis kartus tikslino ieškinį (2016-01-25 ir 2016-02-01), todėl atsakovas privalėjo teikti atsiliepimus, byloje buvo septyni teismo posėdžiai, byloje buvo sprendžiami klausimais susiję su juridinio asmens veikla, vertinami finansiniai juridinio asmens dokumentai. Todėl įvertinus atsakovui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir turinį, darytina išvada, jog atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų suma yra protinga ir teisinga. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas patyrė 1016,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias, remdamasis pridėtais įrodymais, prašo priteisti iš ieškovės. Atsakovas prašo priteisti 1016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikia šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2017-04-28 PVM sąskaitą faktūrą, 2017-05-24 vietinio mokėjimo nurodymą (t. IX, b. l. 156-157). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015-03-20 galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 838,7 Eur), sprendžia, kad atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl yra tenkinamas ir iš ieškovės priteisiama 1016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo naudai (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 1016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo UAB „Andesta“, į.k. (duomenys neskelbtini), naudai.

Teisėjos Rūta BurdulienėLaima GerasičkinienėRūta Veniulytė-Jankūnienė