- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-2458-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41204-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas iš dalies ir byla dėl dalies reikalavimų perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Andesta
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Andesta“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo bei įmokėtų į įmonės sąskaitą piniginių lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė
Ginčo esmė
1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl ieškovės reikalavimo grąžinti įmokas, įrodinėjamas kaip sumokėtas į įmonės sąskaitą, ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą ir, galutinai suformulavusi reikalavimą, prašė priteisti 5245,22 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015-10-09 iki visiško atsiskaitymo, ieškovės įmokėtą į atsakovo sąskaitą 2680,95 Eur sumą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė paaiškino, jog pagal su atsakovu 2013-05-02 sudarytą neterminuotą darbo sutartį dirbo direktorės pareigose, o darbo santykiai baigėsi nuo 2015-10-09 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu). Dėl nepakankamai geros įmonės finansinės padėties nuo 2015-01-01 ji negaudavo darbo užmokesčio, todėl darbo sutarties nutraukimo dieną darbdavys privalėjo jai sumokėti darbo užmokestį už 9 mėnesius ir 6 darbo dienas, t.y. 4296,87 Eur, tačiau neatsiskaitė. Taip pat darbdavys nesumokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kuri, ieškovės paskaičiavimu, yra 948,35 Eur. Iškilus įmonės finansiniams sunkumams, ji susitarė su akcininku, kad įmokės savo asmenines lėšas į įmonės sąskaitą (kaip paskolą), o pagerėjus bendrovės finansinei situacijai, pinigai jai bus grąžinti. Ieškovė laikotarpiu nuo 2013-11-13 iki 2014-10-28 į įmonės sąskaitą pervedė viso 2680,95 Eur sumą, tačiau ieškovei pareikalavus grąžinti pinigus, atsakovas pinigų iki šiol negrąžino. Paskola, jos teigimu, yra jos pačios įmonei duotos asmeninės lėšos, kurios buvo skirtos atsiskaitymams už paslaugas, su tiekėjais, reikalingų prekių įsigijimui (T.1, b.l. 1-3, 118-120, T.2, b.l. 24, T.3, b.l. 88-90).
4. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė dalies reikalavimų, atsakovui dalį jų 2016-02-19 įvykdžius geranoriškai (T. 2, b.l. 24), todėl teismas, priėmęs atsisakymą nuo dalies ieškinio, bylą dalyje dėl 5245,22 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas 2016-03-30 nutartimi nutraukė (T. 2, b.l. 58). Taip pat 2016-05-11 ieškovė pateikė prašymą dėl atsisakymo reikalavimų dalyje dėl įmokėtų į įmonės sąskaitą 270,99 Eur (T. 3, b.l. 8). Atsižvelgiant į tai, ieškovė palaikė reikalavimą dėl 1992,58 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015-10-09 iki atsiskaitymo 2016-02-19, ieškovės įmokėto į atsakovo sąskaitą 2409,96 Eur sumos bei 540 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (T. 3, b.l. 8).
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad išeinant ieškovei iš darbo, pradėjus vadovauti naujai direktorei, paaiškėjo gausybė ieškovės darbo trūkumų, t.y. būdama įmonės direktore, ji 2015-09-10 atsakovo vardu nutraukė darbo sutartį su įmonės buhaltere ir neužtikrino, kad pastaroji perduotų atsakovui buhalterinės apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir finansines ataskaitas. Nuo 2015-09-10 iki pat ieškovės atleidimo iš darbo įmonėje nebuvo buhalterio, sutartys su buhalterines paslaugas teikiančiu fiziniu ar juridiniu asmeniu taip pat nebuvo sudarytos. Ieškovė elgiasi nesąžiningai, kadangi pati disponuodama atsakovo dokumentais, nepaisant daugybės raginimų vengė buhalterinius dokumentus perduoti atsakovui, pati savo parašu 2015-10-09 akte patvirtino dokumentų neperdavimo faktą bei sutikimą dėl atsiskaitymo su ja, kaip atleidžiama darbuotoja, atidėjimo iki kol atsakovui bus pateikti dokumentai, tačiau pateikė teismui ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, vidutinio darbo užmokesčio už delsimą atsiskaityti priteisimo (T. 1, b.l. 33-41, T. 2, b.l.1-12).
6. Ieškovei perdavus atsakovui įmonės buhalterinius dokumentus 2016-01-25 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, atsakovas, susipažinęs su jais, su ieškove 2016-02-19 atsiskaitė, pervesdamas į banko sąskaitą 3836,19 Eur sumą (darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas atskaičius mokesčius). Atsakovo teigimu, atsiskaitymas su atleista darbuotoja buvo atliktas tinkamai ir laiku, laikantis 2015-10-09 akte abiejų šalių pasirašytos dokumentų perdavimo bei atsiskaitymo tvarkos, todėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti neprivalo jai mokėti (T. 2, b.l. 11-13). Taip pat įvertinus ieškovės teismui pateiktus banko sąskaitų išrašus, paaiškėjo, kad ieškovė jau yra susigrąžinusi 805,37 Eur. Atliktų banko pavedimų paskirtyse aiškiai nurodoma, kad tai yra paskolos grąžinimas. Be to, ieškovė iki šiol nėra grąžinusi atsakovo vardu įgyto bei atsakovo buhalterinėje apskaitoje esančio trumpalaikio turto už 788,95 Eur, o 33,06 Eur vertės pirkinius, apmokėtus iš atsakovo sąskaitos, ieškovė pati pripažino savo asmeniniais pirkiniais ir sutiko šia suma sumažinti prašomą priteisti sumą. Ieškovė nurodė, jog iš įmonės kasos paėmė 200,24 Eur grynaisiais ir šią sumą išleido atsakovo sąskaitoms už patalpų nuomą apmokėti, tačiau, atsakovo teigimu, šios sąskaitos buvo apmokėtos iš atsakovo banko sąskaitos, todėl iš atsakovo kasos paimtą sumą ieškovė turėtų atsakovui grąžinti. Remiantis ieškovės darbo metu atliktais buhalteriniais įrašais paskaičiuota, kad atsakovo kasoje susidarė 346,31 Eur lėšų trūkumas. Atsakovas nurodė, jog jo paskaičiavimu ne atsakovas skolingas ieškovei, bet ieškovė skolinga atsakovui 195,63 Eur (T. 3, b.l. 1-3).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
8. Teismas nustatė, jog į bylą yra pateiktos dvi tą pačią dieną ieškovės su atsakovu sudarytos darbo sutartys dėl direktorės pareigų, vienoje kurių darbdavio atstovu nurodytas vienintelis akcininkas A. P., kitoje - įmonės direktorė A. P., nesutampa įmonės buveinės adresai, darbo užmokesčio mokėjimo tvarka (5 p.), darbo laiko režimas (6 p.), darbuotojos darbo pradžios data (15 p.) (T. 1 , b.l. 124-129). Darbdavio pateiktame darbo sutarties egzemplioriuje darbdavio atstove nurodyta vienintelė akcininkė A. P., ieškovė buvo priimama dirbti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Andesta“ vertimų biure, darbo sutarties sudarymo data: 2014-05-02 (T. 1, b.l. 106-108). Teismas šiuos darbo santykių įforminimo nesutapimus įvertino kaip netinkamą dėmesį dokumentų parengimui, darbo santykių įforminimui, todėl padarė išvadą, kad ieškovės pareigybių aprašymo ar pareiginių nuostatų iš viso nebuvo.
9. Teismas konstatavo, jog ieškovė, išeidama iš darbo, neperdavė didžiosios dalies įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų ir būdama įmonės direktore neužtikrino buhalterės žinioje esančių dokumentų perėmimo, o įmonėje tiek buhalterinė apskaita, tiek įmonės dokumentų tvarkymas bei tokių dokumentų saugojimas buvo organizuoti netinkamai. Todėl esant akivaizdiems ieškovės, kaip įmonės vadovės, darbo trūkumams, padarė išvadą, jog ji pati turėtų prisiimti atsakomybę už tokio elgesio neigiamus padarinius ir pasekmes.
10. Įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė duomenis už 2015 metus, kurie buvo reikšmingi atsiskaitymui su ieškove apskaičiuoti, pateikė tik šios bylos nagrinėjimo metu 2016-01-25, taip pat, jog ieškovė 2015-01-01 savavališkai atliko savo darbo sutarties pakeitimus - nusistatė didesnį, nei buvo sulygtas ir patvirtintas įmonės vienintelio akcininko parašu, darbo užmokestį - 500 Eur, neturėdama tam jokio pagrindo, teismas laikė, kad dėl vėlesnio nei atleidimo iš darbo dieną atsiskaitymo yra akivaizdi ieškovės, kaip darbuotojos, ėjusios direktorės pareigas, kaltė. Paskutinis dokumentų ir priemonių perdavimo aktas šalių pasirašytas 2016-02-15, todėl sprendė, kad šią dieną įvyko 2015-10-09 akte nurodyta sąlyga, kuriai esant darbdavys įsipareigojo atsiskaityti su buvusia įmonės direktore, ką faktiškai ir padarė, pervesdamas į ieškovės sąskaitą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies ir atmetė ieškovės reikalavimą dėl 1992,58 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015-10-09 iki atsiskaitymo 2016-02-19.
11. Teismas nurodė, kad išrašas iš atsakovo sąskaitos DnB banke patvirtina, kad ieškovė 2014 m. pervedė į atsakovo sąskaitą 2824,95 Eur, tačiau byloje nėra įrodymų, jog įmonė turėjo didelių finansinių sunkumų ir buvo objektyvus poreikis gelbėti įmonę, kaip nurodo ieškovė, jos asmeninėmis lėšomis. Priešingai, iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų matyti, kad įmonė turėjo kelias sąskaitas (tarp jų - banko kreditinės kortelės), kuriose buvo pinigų. Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad ieškovė sistemingai pervedinėjo iš įmonės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą pinigus, nenurodydama jokio pagrindimo. Viso ieškovė iš atsakovo sąskaitų gavo 4008,13 Eur sumą. Taip pat byloje nepaneigta aplinkybė, kad atsiskaitymus ji galėjo daryti iš atsakovo sąskaitų sau persivestų lėšų, ne savo asmeninių. Bendra pateiktose išrašų kopijose pažymėtų mokėjimų suma yra lygi 3 251,41 Eur, o daliai ieškovės atliktų pavedimų kompensuoti pinigus ieškovei pervedė kiti asmenys. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų apklausos metu suformuotu vidiniu įsitikinimu, laikė, jog objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti visą prašomą priteisti iš atsakovo įsiskolinimą, kildinamą iš ieškovės atsakovui įmokėtų asmeninių lėšų sumos, ir patenkinti visą apimtimi šį ieškovės reikalavimą, nėra, todėl priteisė 64,70 Eur.
12. Teismas įvertindamas tai, kad teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų- 270,99 Eur, įmokėtų į atsakovo sąskaitą, priteisimo, jai yra žinomos atsisakymo pasekmės, civilinę bylą šioje dalyje nutraukė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Apeliantė (ieškovė) R. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir 2139,67 eurų negrąžintų lėšų (T. 3, b. l. 100-107). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, kurios nulėmė neteisingą ir nepagrįstą teismo išvadų buvimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Atsakovas turėjo duomenis apie su ieškove sudarytą darbo sutartį, todėl galėjo pamatyti sulygtą atlyginimą ir išmokėti priskaičiuotą darbo užmokestį. Dėl 500 eurų atlygio buvo suderėta su akcininku A. P.;Atsakovas pateikė 2015-10-09 surašytą aktą, kuriame nėra išreikštas ieškovės sutikimas dėl vėlesnio atsiskaitymo. Susipažinimas pasirašytinai su aktu dar nėra sutikimas. Be to, minėtas aktas įrodo, jog buvo perduoti dokumentai buhalterei J. Z., iš kurių atsakovas turėjo galimybę apskaičiuoti išeitinę išmoką. Teismas nepagrįstai laikė, kad paskutinis dokumentų ir priemonių perdavimo aktas šalių pasirašytas 2016-02-15 buvo sąlyga, būtina įsipareigojimui atsiskaityti įvykdymui, nes informacija apie išmokėtinas sumas buvo pateikta 2015-10-09 aktą lydinčiuose dokumentuose;Įmonei reikėjo apyvartinių lėšų, todėl buvo būtina įmokėti grynuosius pinigus į įmonės sąskaitą. Tokiu atveju apeliantė įneštus į sąskaitą pinigus persivesdavo į asmeninę sąskaitą, kad galėtų atsiskaityti už įmonei suteiktas paslaugas, nes jei įmonės sąskaitoje būdavo pinigų, tai juos už skolas nurašydavo SoDra ir VMI arba šios institucijos sąskaitą areštuodavo. Apeliantė įrodinėja, jog klaidą, t.y. dėl 751,30 eurų, kurie nebuvo įtraukti buhalterijoje jos, kaip atskaitingo asmens, įmokėjimo, galima ištaisyti. Bet kuriuo atveju, 649,03 eurų suma išleista siekiant atsiskaityti už įmonės gautas paslaugas, todėl pripažintina sąnaudomis. A. U. 2013-06-07 sumokėjo 8,69 eurų už naudojimąsi TELE 2 paslaugomis už telefoną, kuris priklausė įmonei, kurį jam perdavė jo giminaitis akcininkas A. P.. 2013-05-30 akcininko A. P. 400 Lt (115,85 Eur) įmoka sąskaitai papildyti nėra šios bylos ginčo objektu. Vartojimo kredito sutartis Nr. C306377221, 2013-06-27 sudaryta tarp UAB „Ūkio banko lizingas“ ir fizinio asmens - A. P. (įmonės akcininko) buvo dėl nešiojamojo kompiuterio, kurį jis perdavė įmonei kaip ilgalaikį turtas. Bendra įmokėtų lėšų suma yra 4899,92 eurų. Teismas, būdamas aktyvus darbo bylose, privalėjo pareikalauti įrodymų apie įmokėtas sumas, jei manė, kad apeliantės nurodyta suma nėra pagrįsta.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, jog priimdamas skundžiamą sprendimą Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Nurodo, jog iki 2016-02-15 nežinojo, kokius dokumentus perduos apeliantė, todėl negalėjo spręsti dėl visiško atsikaitymo su ja. Nutraukusi darbo sutartį ieškovė dokumentus perdavinėjo dalimis, nesusistemintus, todėl atsakovas privalėjo atstatinėti iš naujo buhalterinę apskaitą pagal pirminius dokumentus. Apeliantės argumentas, kad atsakovas pateikė vienašališkai 2015-10-09 surašytą aktą, tėra gynybinė pozicija. Patvirtindama aktą, apeliantė patvirtino ir sutikimą dėl vėlesnio atsiskaitymo. Skunde nėra skaičiavimų, kokiu būdu apeliantė gavo apeliaciniu skundu prašomą priteisti 2 139, 67 eurų sumą. Ieškovė iš atsakovo sąskaitų gavo 4008,13 Eur sumą. Tretiesiems asmenims sumokėdama už paslaugas išleido 3251,41 eurų sumą, o 805,37 eurų buvo kaip paskolos grąžinimas. Tuo atveju, jei apeliantė prašo laikyti kaip atskaitos pradžią bendrą įmokėtų 4899,92 eurų sumą, tuomet į skaičiavimus būtina įtraukti visas tarp ieškovo ir atsakovo atliktas ūkines operacijas, tokiu būdu skaičiuojant nebe tarpinį skaičiavimo rezultatą, t.y. atsakovo 64,70 eurų skolą ieškovei, o 729,76 eurų skolą atsakovui (T. 3, b. l. 139-143).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovė pagal 2013-05-02 sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. 3 nuo 2013-05-02 iki 2015-10-09 dirbo UAB „Andesta“ direktorės pareigose, darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo pareiškimu) (T. 1., b.l. 6- 7, 109, T. 2., b.l. 124-129).
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką išieškojimo
Apeliantė įrodinėja, kad atsakovas su ja galėjo atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną, kadangi 2015-10-09 surašytas aktas įrodo, jog darbdavys turėjo reikiamus dokumentus dėl visiško atsiskaitymo su ja už 2015 metus. Byloje nustatyta, kad įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, direktorės įsakymai, susiję su darbo santykiais, buvo pateikti tik šios bylos nagrinėjimo metu 2016-01-25 kartu su patikslintu ieškiniu bei rašytiniais paaiškinimais pačios ieškovės (T.1., b.l. 121-123, 198). Tokiu atveju teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas turėjo reikiamus dokumentus atsiskaitymui su ieškove atlikti, nes darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra būtini dokumentai darbo užmokesčiui apskaičiuoti (DK 147 straipsnis). Taip pat apeliantės argumentas, kad 2015-10-09 surašytame akte susipažinimas pasirašytinai su juo dar nėra sutikimas dėl vėlesnio atsiskaitymo, o dėl 500 eurų atlygio buvo suderėta su akcininku A. P., nepaneigia pirmosios intancijos teismo išvados teisingumo, jog dėl vėlesnio, nei atleidimo iš darbo dieną, atsiskaitymo yra akivaizdi jos, kaip ėjusios direktorės pareigas, kaltė. Taip pat Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei viename iš šalių darbo santykius apibrėžiančių dokumentų nėra bendrovės valdymo organo parašo ar kitokio įrašo, galinčio patvirtinti šalių valios suderinimą dėl mokėtino 500 eurų darbo užmokesčio.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė iš direktorės pareigų buvo atleista nuo 2015-10-09 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (T.1, b.l.8, 109). 2015-10-09 surašyto akto, kurį pasirašė akcininkas A. P., pati ieškovė ir naujoji įmonės direktorė J. Z. (T.1., b.l. 65) turinys: „Nepriduoti UAB „Andesta“ buhalteriniai dokumentai, todėl nėra galimybės paskaičiuoti ir atsiskaityti su R. K.. Kai dokumentai bus gauti, paskaičiuosime ir atsiskaitysime“ (T.1, b.l. 65), įrodo, kad apeliantė, kaip buvusi įmonės direktorė, atleidimo iš darbo dieną neįvykdė savo pareigų.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu svarstant atleidžiamo darbuotojo kaltę dėl uždelsimo atsiskaityti. Tais atvejais, kai nustatoma, kad atleidžiamas darbuotojas pagal savo pareigas disponavo darbdavio lėšomis, pats buvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, taip pat ir atsiskaitymą atleidimo dieną, ir nebuvo objektyvių kliūčių tokį atsiskaitymą atlikti, pripažįstama dėl neatsiskaitymo esant darbuotojo kaltę, kas lemia DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos nemokėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2010; 2012 m. vasario 10 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; kt.).Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnio 2 dalis numato, jog ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Pagal to paties įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 12 dalis numato, jog už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, kad apeliantė, būdama įmonės administracijos vadove, nesiėmė pareigos užtikrinti atsiskaitymo su ja atleidimo dieną, t.y. kaip vadovė nesielgė rūpestingai, apdairiai ir protingai, nes pagal šios nutarties 21 punkte nurodytą teisinį reguliavimą ji privalėjo užtikrinti teisingos, tikslios, išsamios informacijos pateikimą, būtiną, kad su ja būtų laiku atsiskaityta. Be kita ko, pateikusi prašymą nutraukti darbo santykius, apeliantė privalėjo perduoti apskaitos dokumentus naujam vadovui, tačiau pasirašydama 2015-10-09 aktą (T.1, b.l.65) pripažino aplinkybę, jog šios pareigos neįvykdė, o tai reiškia, kad būtent apeliantei kyla teisinės su ja neatsiskaitymo pasekmės. Todėl Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo darbuotojos (apeliantės) kaltę dėl šio neatsiskaitymo. Konstatavus darbuotojos kaltę, nėra pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis). Taip pat pažymėtina, jog sprendžiant dėl pagal darbuotojo (apelianto) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, kaip sankcijos, atitikties teisės pažeidimui, DK 2, 35 straipsniuose, DK 36 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, proporcingumui, kaip bendrajam teisės principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-87/2013), šio ginčo atveju vidutinio darbo užmokesčio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo negali būti priteisiama, kadangi toks priteisimas reikštų disproporciją, neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyvių kliūčių pačiai apeliantei išspręsti pagal kompetenciją privalomą spręsti klausimą dėl jai priklausančių išmokų išsimokėjimo (CPK 185 straipsnis).
Dėl negrąžintų piniginių lėšų
Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus dėl to, jog visa įmokėta suma į atsakovo sąskaitą yra 4 899,92 eurų (T.3, b.l.106). Įrodinėjo, jog rėmėsi šia aplinkybe (T.3, b.l.9) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus (T.109-136), patvirtinančius įmokėtas sumas, kurių apskaičiavimą nurodė pirmosios instancijos teismui. Kaip galima spręsti iš pirmosios instancijos teismo argumentų, byloje buvo atsižvelgta į atsakovo atliktą paskaičiavimą, kad bendra pateiktose išrašų kopijose pažymėtų mokėjimų suma yra lygi 3 251,41 Eur. Dėl ieškovės (apeliantės) įrodinėjamos 4 899,92 eurų, teismas padarė išvadą, jog pati ieškovė nepateikė tinkamo jos prašomos priteisti sumos pagrindimo. Apeliantė įrodinėja, kad teismas, nagrinėdamas darbo bylas, turėjo būti aktyvus ir reikalauti pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos nurodytą aplinkybę apie įmokėtas sumas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės reikalavimas dėl 4 899,92 eurų priteisimo buvo siejamas ne su darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybėmis, o kylantis iš civilinių teisinių santykių. Tai reiškia, jog šioje bylos dalyje apeliantė, atstovaujama advokato, galėjo ir turėjo pareigą įrodyti aplinkybes dėl skolos dydžio (CPK 13, 178 straipsniai). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje liko neatskleistos aplinkybės dėl ieškovės iš atsakovo sąskaitų gautos 4008,13 eurų sumos ir apeliantės įmokėtų sumų į atsakovo sąskaitą, t.y. atliktų operacijų apskaitos rezultato. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje įrodymus, pripažino, jog ne visais atvejais aiškus piniginių lėšų judėjimas tarp ieškovės ir atsakovo sąskaitų, ieškovės tariamai už atsakovą atlikti mokėjimai, tačiau sprendė, kad ieškovei (apeliantei) iš atsakovo turi būti priteista negrąžinta 64,70 Eur suma. Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė teismas, kad tuo atveju, jei atsakovas šioje byloje įrodinėdamas apeliantės skolą darbdaviui nepareiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, nereiškia, kad teismas neturėjo įvertinti šalių tarpusavio finansinių operacijų pagrįstumo ir sumų dydžio, ir tam atsakovui nereikia pareikšti savarankiško reikalavimo. Apeliantei įrodinėjant, kad įvykdė prievolių už atsakovą ir atliko mokėjimų viso už 4 899,92 eurų ir iš atsakovo sąskaitų gavo 4008,13 Eur sumą, kai, tame tarpe, nešiojamasis kompiuteris buvo perduotas atsakovui ir apskaitoje užfiksuotas kaip ilgalaikis turtas, teismas turėjo vertinti šiuos argumentus ir tirti juos patvirtinančius įrodymus.Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jam yra sunku gintis nuo ieškovės nuolat keičiamų reikalavimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo sąskaitos išraše duomenų įvertinimas gali būti pagrindžiamas aritmetiniais skaičiavimais, o pačiai įmonei nėra sunku gauti savo sąskaitos išrašą. Atsakovas teigdamas, jog apeliantės reikalavimas dėl skolos priteisimo turi būti atmestas, nes ji netinkamai įvykdė pareigą perduoti naujai direktorei finansinius dokumentus, nėra pagrįstas įrodymais, t.y. nėra nurodyta, kokių konkrečiai dokumentų apeliantė nepateikė, dėl ko atsakovas negalėjo įvertinti ieškovės iš atsakovo sąskaitų gautų ir jos įmokėtų piniginių lėšų į atsakovo sąskaitą sumos rezultato. Atsakovas pakartojo atsiliepime į apeliacinį skundą argumentą, kad pagal turimus duomenis dalis mokėjimų (751,30 Eur sumai) nebuvo įtrauktos į ieškovės, kaip atsakovo atskaitingo asmens, sąskaitą (24351), o to neatlikus – nėra galimybės šių išlaidų pripažinti atsakovo patirtomis sąnaudomis. Nors dėl šios aplinkybės kilo ginčas, pirmosios instancijos teismas jos nevertino. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme remiasi ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą jau išsakytu argumentu, jog būtina įvertinti visas nurodytas operacijas dėl šalių tarpusiavio atliktų mokėjimų, nes bendrai susumavus apskaitoje užfiksuotus duomenis ieškovė yra skolinga atsakovei (T.3, b.l.142).Apibendrindama išdėstytus motyvus Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimas panaikinamas dalyje dėl 64,70 Eur įmokėtų į įmonės sąskaitą piniginių lėšų grąžinimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir byla dėl šios dalies perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės bylą išnagrinėti, nes nėra atskleistos atliktų finansinių operacijų faktinės aplinkybės. Byloje taip pat būtina įvertinti, ar apeliantė atsiskaitymus už atsakovą galėjo daryti iš atsakovo sąskaitų sau persivestų lėšų, ar savo asmeninių. Apeliacinis skundas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio priteismo atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kurioje priteista ieškovei R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Andesta“, j.a.k. 302446470, 64,70 Eur negrąžintų piniginių lėšų, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apylinkės teismui.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.